- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-31
- Bylos Nr.
- eA-198-822/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00223-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Beata Martišienė, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas) ir prašė: 1) iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Administracija) priteisti 15 181,04 Eur turtinei žalai, kilusiai 2010 m. lapkričio 1 d.–2020 m. balandžio 31 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginti; 2) iš atsakovo atstovo priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai ginčo laikotarpiu, atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Savivaldybė, Administracija ir jos tarnautojai socialinę paramą jam teikė netinkamai. Didžiausia turtinė žala buvo padaryta, kai, remiantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 10 straipsnio 2 punktu, socialinė pašalpa buvo sumažinta iki pareiškėją žeminančio 60,20 Eur dydžio. Į prašymus padidinti socialinę pašalpą iki skurdo ribos, kurią nustatė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir kuri nuo 2022 m. sausio 1 d. yra 270 Eur, nebuvo kreipiama dėmesio. Savivaldybė, nors pareiškėjui ir paskyrė 161 Eur dydžio socialinę pašalpą, tačiau tokia suma akivaizdžiai nėra pakankama, todėl netinkamai vykdoma socialinės rūpybos prievolė kas mėnesį pagilina įsiskolinimą 109 Eur (270 Eur – 161 Eur). Savivaldybei nuo 2020 m. gegužės 1 d. pradėjus taikyti įvairias socialines programas (akcijas), pareiškėjui daroma turtinė žala pradėjo mažėti, 2022 m. vasario 1 d. pareiškėjas padengė visą įsiskolinimą už šaltą vandenį. Taigi, Savivaldybė turėjo ir turi priemonių padarytai turtinei žalai mažinti ir ją atlyginti. Savivaldybė veikė neatsakingai, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas akcentavo, kad įsiskolinimui už šaltą vandenį, kuris susidarė dėl Savivaldybės netinkamai vykdytos socialinės rūpybos, padengti, 7 mėnesius buvo skiriama po 120 Eur, tokiu būdu mažinant 15 181,04 Eur įsiskolinimą, procesas užtruktų 10 metų.
3. Pareiškėjas teigė, kad jam padaryta ir neturtinė žala, kadangi dėl netinkamos socialinės rūpybos jis gyveno be elektros, karšto vandens, buvo verčiamas vaikščioti į teismus, negalėjo gyventi pilnaverčio gyvenimo, buvo žeminamas. Pareiškėjui tai sukėlė moralinius išgyvenimus, stresą, apribojo bendravimo galimybes, vertė namuose būti patamsyje, gadino jo reputaciją, sveikatą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nedirba, iš gaunamos 161 Eur socialinės pašalpos neįmanoma patenkinti būtiniausių socialinių poreikių – įsigyti maisto produktų, vaistų, būtiniausių higienos prekių, rūbų, susimokėti už komunalines ir kitas paslaugas.
4. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai pabrėžė, kad Savivaldybės institucijų netinkama veikla, teikiant jam socialinę rūpybą, buvo tęstinis procesas. Skurdo riba įpareigoja Savivaldybę užtikrinti tinkamą socialinę rūpybą. Žala jam buvo padaryta Savivaldybės institucijų neveikimu, nereagavimu į pareiškėjo situaciją, žalos atsiradimą lėmusius Savivaldybės institucijų veiksmus apibūdino kaip kompleksinius, nuoseklius ir organizuotus. Pareiškėjas vertino, jog Savivaldybė nesilaikė padorumo ir žmogiškumo principų, neturėjo teisės ilgą laiką laikyti jo nepritekliuje, taip sukeldama žalą. Savivaldybė, remiantis Socialinės paramos įstatymo 30 straipsniu, ginčo laikotarpį turėjo galimybę užtikrinti jam pragyvenimo sąlygas. Nors sumokėtas įsiskolinimas už šaltą vandenį, tačiau išliko įsiskolinimas už dujas ir kitas paslaugas. Tokia situacija susidarė dėl to, jog pareiškėjas neteko darbo, tačiau jis turi pasirinkimo teisę darbo santykių srityje, jam turi būti suteiktos minimalios pragyvenimo garantijos, nes socialinė parama yra tam tikras piniginių lėšų, kurias pareiškėjas dirbdamas yra sumokėjęs kaip mokesčius, susigrąžinimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jį, negaunantį tinkamos socialinės paramos, žeidžia Savivaldybės atstovų vieši pasisakymai apie sutaupytas paramai skirtas lėšas, kurias ji galėtų skirti pareiškėjo socialinei rūpybai.
Atsiliepimas
5. Atsakovo atstovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovo atstovas nurodė, jog Savivaldybės Socialinių reikalų skyrius (toliau – ir Skyrius) išnagrinėjo pareiškėjo 2022 m. gegužės 20 d. skundą, kuriuo jis prašė atlyginti 15 181,04 Eur žalą, padarytą netinkama socialine rūpyba per ginčo laikotarpį, ir 2022 m. birželio 28 d. parengė raštą Nr. Sr-2182(25.1.11E), kuriuo informavo jį apie Socialinių reikalų skyriaus kompetenciją bei jo skunde nurodytais klausimais priimtą ir įsiteisėjusį teismo sprendimą administracinėje byloje.
7. Atsakovo atstovas teigė, jog Savivaldybėje taikomo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2019 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 1-13 (toliau – ir Aprašas) nustatyta, kad piniginė socialinė parama (socialinės pašalpos ir būsto šildymo, geriamojo vandens ir karšto vandens išlaidų kompensacija) skiriama, vadovaujantis Socialinės paramos įstatymu, o socialinė parama (vienkartinės, tikslinės, periodinės ir sąlyginės pašalpos) skiriamos kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais. Nors Aprašo 68 punkte nustatyta, kad socialinė parama (vienkartinė, tikslinė, sąlyginė ir periodinė pašalpos) skiriamos, siekiant padėti bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui, patekusiam į sunkią materialinę padėtį, tačiau jos neužtikrina ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, o tik padeda išgyventi sunkiomis materialinėmis sąlygomis ir (ar) gauti paramą problemai išspręsti. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo nuolat teikiama piniginė ir socialinė parama. Administracija pažymėjo, kad administraciniame teisme buvo išnagrinėta byla, kurioje pareiškėjas, vadovaudamasis tais pačiais motyvais ir argumentais už tą patį 2010 m. lapkričio 1 d.–2020 m. balandžio 31 d. laikotarpį prašė priteisti 14 142 Eur turtinei žalai atlyginti, tačiau teismas atmetė pareiškėjo skundą.
8. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nenurodyta, kokie konkretūs veiksmai buvo neteisėti, kokios teisės normos pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjui, kurio teigimu, dėl tokių veiksmų (neveikimo) padaryta žala, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Savivaldybės darbuotojų veiksmai buvo teisėti ir pagristi, todėl žalos nesukėlė, o Savivaldybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjui žalą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismo posėdyje Administracijos atstovė papildomai pažymėjo, kad administraciniame teisme buvo nagrinėta ne viena administracinė byla pagal pareiškėjo skundus, tačiau nė vienoje iš jų nebuvo nustatyti neteisėti Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiksmai. Pareiškėjas aktyviai naudojosi teise gauti piniginę ir socialinę paramą.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.
11. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
Šalies argumentai
11.1. Pareiškėjas 2022 m. gegužės 20 d. prašymu / skundu :Dėl netinkamos socialinės apsaugos padarytos žalos kompensavimo“ kreipėsi į Administraciją bei prašė atlyginti 15 181,04 Eur dydžio turtinę žalą, padarytą dėl jam netinkamai teiktos socialinės rūpybos 2010 m. lapkričio 1 d.–2020 m. balandžio 31 d. laikotarpiu.
11.2. Savivaldybės Socialinių reikalų skyrius 2022 m. birželio 28 d. atsakymu Nr. Sr-2182 (25.1.11E) „Dėl 2022 m. gegužės 20 d. prašymo / skundo“ nurodė, kad Skyrius nėra įgaliotas kompensuoti Savivaldybės padarytą žalą, kad jam nesuteikta teisė keisti priimtų teisės aktų ir jis neturi galimybės pakeisti socialinės paramos skyrimo teisinio reguliavimo pagal pareiškėjo siūlymą, bei pranešė, jog pareiškėjo skunde nurodytais klausimais yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas administracinėje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas vadovavosi CK 6.271, 6.246, 6.249 straipsniais, įvertino skundo turinį ir sprendė, kad, pareiškėjo nuomone, Skyrius jam turtinę žalą padarė trimis būdais: 1) taikė absoliučiai neteisingų įstatymų nuostatas, t. y. Socialinės paramos įstatymo 4, 7, 10 straipsnius, ir taip buvo didinama pareiškėjui daroma žala; 2) neišnaudojo visų galimybių, numatytų Socialinės paramos įstatymo 30 straipsnyje, CK, kad būtų padengta pareiškėjui padaryta turtinė žala; 3) nesikreipė į Administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, kad būtų sprendžiamas vis didėjančios pareiškėjui daromos turtinės žalos atlyginimo klausimas didesniu mastu, nei jau buvo atlyginta.
13. Teismas nustatė, jog pareiškėjas tinkamai neapibūdino konkrečių Savivaldybės viešojo administravimo subjektų galbūt neteisėtų aktų (veiksmų ar neveikimo), todėl vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsniu ir byloje keliamą ginčą nagrinėjo atsižvelgdamas į įsiteisėjusius teismų sprendimus, priimtus dėl pareiškėjo skundų, kuriais jis ginčo laikotarpiu skundė konkrečius Savivaldybės viešojo administravimo subjektų aktus, priimtus dėl socialinės paramos teikimo.
14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Socialinės paramos įstatymo nuostatomis, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos priimtais teisės aktais, reglamentuojančiais socialinės paramos teikimą Panevėžio miesto nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims ir priėjo prie išvados, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto veikla, priimant sprendimus piniginės socialinės paramos klausimais, yra reglamentuota ir privalo atitikti specialiųjų ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus.
15. Teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas, vertindamas, jog Savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimti konkretūs aktai neva pažeisdavo jo teises ir teisėtus interesus socialinės apsaugos srityje, aktyviai gindamas savo teises ir pažeistus interesus socialinės paramos srityje, juos ginčydavo teismine tvarka. Teismai atmetė pareiškėjo skundus, konstatavę, jog Savivaldybės viešojo administravimo subjektai, spręsdami su pareiškėju susijusius socialinės paramos klausimus, tinkamai taikė tiek specialiuosiuose, tiek ir bendruosiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų nuostatas. Be to, Panevėžio apygardos administracinis teismas, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Socialinės paramos įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
16. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius apie neteisėtą Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiklą socialinės paramos teikimo srityje, nes laikė juos nekonkrečiais, ir sprendė, kad pareiškėjas neįvykdė jam priskirtos pareigos įrodyti keliamo reikalavimo pagrįstumą.
17. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Socialinės paramos skyrius nesikreipė į Administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, kad būtų sprendžiamas vis didėjančios pareiškėjui daromos turtinės žalos atlyginimo klausimas didesniu mastu, nei jau buvo atlyginta, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsniu, analizavo Socialinės paramos skyriaus ir Socialinių išmokų poskyrio vykdomas funkcijas ir priėjo prie išvados, kad Administracijos struktūrinis padalinys nėra įpareigotas atlikti veiksmus, skirtus savo iniciatyva rengti kreipimus į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą ar Administraciją dėl socialinės paramos atskiriems nepasiturintiems gyventojams, įskaitant ir pareiškėją, teikimo.
18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, jog Administracijos viešojo administravimo subjektų veikloje, susijusioje su pareiškėjui skiriama socialine parama, buvo taikytos neteisingos įstatymų nuostatos ir, kad nebuvo išnaudotos visos Savivaldybės viešojo administravimo subjektų galimybės pareiškėjui padarytai turtinei žalai atlyginti. Nenustatęs neteisėtų Administracijos veikų, teismas nusprendė, kad nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytos savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
19. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus ir papildomai akcentuoja, jog Savivaldybė ir teismas vadovavosi 11 metų senumo, absoliučiai negaliojančiu Socialinės paramos įstatymu, byloje neatsižvelgta į neteisėtus Administracijos Socialinių reikalų skyriaus veiksmus, sumažinant (netinkamai nustatant) pareiškėjui socialinės pašalpos dydį. Pareiškėjas vadovaujasi CK 6.246 straipsnio nuostatomis ir teigia, kad civilinė atsakomybė atsiranda ir, be kita ko, pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tiek teismas, tiek Savivaldybė vadovavosi 2018–2019 m. teisės aktais, nors privalo vadovautis galiojančiais įstatymais atidžiai ir rūpestingai, įvertinant sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjas nurodo, jog teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus (Skyrius nesikreipė į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą dėl pareiškėjo įsiskolinimų padengimo ir netinkamos socialinės rūpybos) ir byloje pateiktus įrodymus. Pareiškėjas nurodo, jog jis pagrindė prašomą atlyginti žalą ginčo laikotarpiu, du kartus teismo posėdžio metu prašė leisti parodyti diagramą, kurioje susisteminti duomenys apie padarytos žalos dydį, o tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos trys savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas taip pat abejoja įteikto teismo sprendimo autentiškumu ir teigia, jog jame nėra jokio procesinės medžiagos tyrimo, t. y. įrodymų vertinimo, todėl jis turi būti panaikintas kaip neteisėtas, nesąžiningas ir absoliučiai negaliojantis.
Atsiliepimas
21. Atsakovo atstovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
22. Atsakovo atstovas palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, ir papildomai nurodo, jog apeliaciniame skunde nenurodyti aiškūs argumentai, dėl kurių teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėjas nepateikė neteisėtų atsakovo veiksmų, savaip interpretavo teisės aktus ir susiklosčiusią situaciją. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo teikiama piniginė socialinė parama, buvo suteikiamos būsto šildymo, karšto vandens išlaidų kompensacijos, Savivaldybė nuolat teikė pagalbą pareiškėjui. Savivaldybės veiksmai buvo teisėti, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo V. J. prašymo priteisti jam 15 181,04 Eur turtinę ir 10 000 Eur neturtinę žalą, kuri ginčo laikotarpiu (2010 m. lapkričio 1 d.–2020 m. balandžio 31 d.) kilo dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų socialinės rūpybos srityje, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.
25. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, nes teismas priėmė neteisėtą, nesąžiningą, absoliučiai negaliojantį sprendimą, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus ir įrodymus, rėmėsi negaliojančiais įstatymais.
26. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.
27. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė (savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (savivaldybei) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
28. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).
29. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su neteisėtais Administracijos Socialinių reikalų skyriaus veiksmais, sumažinant (netinkamai nustatant) pareiškėjui socialinės pašalpos dydį, analizavo Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis apie pareiškėjo ir atsakovo teisminius ginčus šiuo aspektu, užbaigtus įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-174-602/2017; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018; 2021 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1091-756/2021; 2022 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-312-552/2022; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-81-442/2022), aptarė tiek bendrųjų (Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo), tiek specialiųjų teisės aktų (Aprašo) keliamus reikalavimus piniginės socialinės paramos klausimais ir priėjo prie išvados, kad Savivaldybės viešojo administravimo subjektai, spręsdami su pareiškėju susijusius socialinės paramos klausimus, tinkamai taikė tiek specialiuosiuose, tiek ir bendruosiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų nuostatas.
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, jog teismas atliko išsamią teisės aktų nuostatų analizę, vertino bei pasisakė dėl kitose pareiškėjo administracinėse byloje nustatytų aplinkybių ir išvadų, taip pat jų sąsajumo su nagrinėjama administracine byla, todėl nepagrįstais pripažintini tiek pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog teismas vadovavosi 11 metų senumo, absoliučiai negaliojančiu Socialinės paramos įstatymu, 2018–2019 m. teisės aktais, tiek ir tie argumentai, kuriais kvestionuojamos įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės dėl Administracijos Socialinių reikalų skyriaus veiksmų teisėtumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių aptariama pirmosios instancijos teismo išvada turėtų būti pripažinta neteisinga.
31. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl pareiškėjo argumentų, jog Skyrius nesikreipė į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą dėl pareiškėjo įsiskolinimų padengimo ir netinkamos socialinės rūpybos, įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai surinko ir įvertino byloje esančius įrodymus bei skundo argumentus.
32. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo argumentų neišnagrinėjimu, sprendimo nemotyvuotumu (t. y. kad nėra jokio procesinės medžiagos tyrimo), yra abstraktūs ir nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu esminiu skundo reikalavimu Savivaldybei dėl žalos atlyginimo, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti turtinę ir neturtinę žalą, taip pat buvo išnagrinėti ir įvertinti atsakovo atsikirtimai į skundą, kurie pripažinti pagrįstais (ir jais pagrindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas), t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Tai, jog, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo motyvai yra neišsamūs, netinkami, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
33. Pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo autentiškumo nėra pagrįsti konkrečiomis ABTĮ nuostatomis. Byloje nustatyta, kad skundžiamas teismo sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas paštu ir per EPP (Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. lydraštis). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, taip pat nenustatyta ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.
34. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia pareiškėjas, neegzistuoja visos trys savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai nenustatyti neteisėti atsakovo ir (ar) jo atstovo neteisėti veiksmai, o nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (savivaldybei) nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.
35. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.