- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-12
- Bylos Nr.
- eI2-109-283/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00062-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.), Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybei, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovės ir atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujančios Panevėžio miesto savivaldybei administracijos atstovei J. M.,
viešame teismo žodinio proceso tvarka posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės žalos atlyginimo atsakovėms Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas, ir V. J.) 2020 m. kovo 6 d. elektroninėmis ryšių priemonėmis paduotu skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyriaus 1919 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 20984, 2020 m. sausio 28 d. raštą Nr. Sr-518 (25.1.11E) „Dėl prašymo/skundo nagrinėjimo“, 2020 m. vasario 12 d. raštą Nr. Sr-775 (25.1.11E) „Dėl rašto „Atsakymas į 2020-01-28 gautą raštą Nr. SR-518(25.1.11E)“ (toliau – ir 2020 m. vasario 12 d. atsakymas), skirti vienkartinę pašalpą ir įpareigoti padidinti socialinę mėnesinę išmoką iki 259 eurų; 2) priteisti 14 142 Eur turtinei žalai atlyginti; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Socialinės paramos įstatymas) 4, 7, 10, 12, 15, 22, 23, 30 straipsnius; 4) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę pakeisti teisinį reguliavimą ir su juo susijusius įstatymus, nutartis, sprendimus, aktus socialiai remtino asmens naudai.
Teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi V. J. skundo dalį dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. rašto Nr. Sr-518 (25.1.11E) „Dėl prašymo/skundo nagrinėjimo“, 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 20984 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas“ panaikinimo bei išvestinio reikalavimo nedelsiant teikti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas laikė nepaduota; skundo dalį dėl Socialinės paramos įstatymo 4, 7, 10, 12, 15, 22, 23, 30 straipsnių panaikinimo ir Panevėžio miesto savivaldybės įpareigojimo pakeisti teisinį reguliavimą ir su juo susijusius įstatymus, nutartis, sprendimus, aktus socialiai remtino asmens naudai, kaip nurodyta skundo prašomosios dalies I-XIV punktuose, atsisakė priimti nagrinėti. Nurodyta teismo nutarties dalis atskiruoju skundu nebuvo apskųsta.
Teismas nurodyta 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti V. J. skundo reikalavimą Administracijai dėl Socialinės paramos skyriaus 2020 m. vasario 12 d. rašto Nr. Sr-775 (25.1.11E) „Dėl rašto „Atsakymas į 2020-01-28 gautą raštą Nr. SR-518(25.1.11E)“ panaikinimo bei išvestinius reikalavimus dėl Administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus ir skundo reikalavimą atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei dėl 14 142 Eur žalos atlyginimo priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui paduotame skunde V. J. išdėstė argumentus ir motyvus, pagrindžiančius pareiškėjo tvirtinimą, kad Administracija ir Panevėžio miesto savivaldybė socialinę paramą pareiškėjui teikė netinkamai, priėmė neobjektyvius sprendimus, žeminančius asmens orumą. V. J. teigė, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarnautojų elgesys buvo socialiai nejautrus, jų veiksmai, neveikimas ir priimti sprendimai didino pareiškėjo įsiskolinimus, kurie galutinai pasireiškė 14 142 Eur dydžio žala.
Atsiliepimas
Atsakovės Administracija ir Panevėžio miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, bendru atsiliepimu ir patikslintu atsiliepimu (toliau – atsiliepimas) prašė V. J. skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
Atsakovė ir Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujanti Administracija tvirtino, kad Socialinių reikalų skyriaus parengtas 2020 m. vasario 12 d. atsakymas pagrįstas Socialinės paramos įstatymo, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2019 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 1-13 patvirtintu Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 14 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pasisakydama dėl žalos atlyginimo, Administracija tvirtino, jog Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjui turtinės žalos nesukėlė. Administracija pabrėžė, jog skundo teiginiai apie Administracijos ir jos tarnautojų veiksmus, kuriais galimai padaryta žala, nekonkretizuoti.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad V. J. 2020 m. sausio 3 d. prašymu/skundu „Dėl socialinės pašalpos padidinimo ir vienkartinės pašalpos skyrimo, sudaryto įsiskolinimo nurašymo ir teisinio reguliavimo pakeitimo socialinei situacijai spręsti“ (toliau – 2020 m. sausio 3 d. prašymas) kreipėsi į Administraciją dėl teisinio reguliavimo pakeitimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, socialinės pašalpos padidinimo ir galimybės, kad Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžios įmonės nurašytų pareiškėjo įsiskolinimą.
Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2020 m. sausio 28 d. parengė atsakymą Nr. Sr-518 (25.1.11DE) „Dėl prašymo/skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2020 m. sausio 28 d. atsakymas).
Pareiškėjas, gavęs Socialinių reikalų skyriaus parengtą 2020 m. sausio 28 d. atsakymą, 2020 m. sausio 29 d. raštu „Atsakymas į 2020-01-28 raštą Nr. Sr-518 (25.1.11DE)“ (toliau - 2020 m. sausio 29 d. raštas) kreipėsi į Administraciją.
Administracijos Socialinių reikalų skyrius, atsakydamas į gautą V. J. 2020 m. sausio 29 d. raštą, 2020 m. vasario 12 d. parengė atsakymą Nr. Sr-775 (25.1.11E) „Dėl rašto „Atsakymas į 2020-01-28 gautą raštą Nr. SR-518(25.1.11E)“.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimo, priimto nepasiturinčiam asmeniui teikiamos socialinės paramos klausimu, teisėtumo bei pagrįstumo ir dėl turtinės žalos, kildinamos iš vietos savivaldybės neteisėtų aktų, atlyginimo.
Dėl skundo reikalavimo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. vasario 12 d. raštą Nr. Sr-775 (25.1.11E) „Dėl rašto „Atsakymas į 2020-01-28 gautą raštą Nr. SR-518(25.1.11E)“ ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus
Šalies argumentai
V. J., ginčydamas Administracijos 2020 m. vasario 12 d. atsakymą į jo teiktą 2020 m. sausio 29 d. raštą, skunde nurodė, kad jis 2020 metų sausio 3 d. pateikė prašymą Administracijos Socialinės paramos skyriui, kuris 2020 m. sausio 28 d. raštu Nr.Sr-518(25.1.11E) atsisakė jį tenkinti. Pareiškėjas, gavęs nurodytą raštą, 2020 m. sausio 29 d. pakartotinai kreipėsi į Socialinių reikalų skyrių ir prašė nedelsiant išnagrinėti susidariusią situaciją. Tačiau Administracija 2020 m. vasario 12 d. atsakymu atsisakė tai atlikti. V. J. paaiškino, kad jis nedirba, gaunama socialinė pašalpa neleidžia patenkinti būtiniausių socialinių poreikių – įsigyti maisto produktų, vaistų, būtiniausių higienos prekių, rūbų, susimokėti už komunalines ir komunikacijos paslaugas. Nurodė, kad motyvuodamas šiomis priežastimis, jis kreipėsi į Administraciją prašymu skirti jam vienkartinę 12 373,56 Eur dydžio pašalpą turimiems įsiskolinimams už komunalines paslaugas padengti, o gaunamą socialinę pašalpą padidinti iki 259 Eur. Pareiškėjas teigė, kad prašomos skirti socialinės pašalpos dydis pagrįstas moksliniais skaičiavimais, paskelbtais adresu http://www.socmin.lt/lt/tyrimai.html., bei pabrėžė, kad net ir ši suma nesiekia skurdo ribos vienam gyvenančiam asmeniui.
Teismo posėdyje V. J. iš esmės pakartojo skundo argumentus ir motyvus dėl Administracijos 2020 m. vasario 12 d. atsakymo neteisėtumo. Pareiškėjas pabrėžė, kad iš socialinės pašalpos, kurią Administracija skiria, remdamasi Socialinės paramos įstatymu, neįmanoma pragyventi, rūpintis sveikata, susimokėti už komunalines paslaugas. Pareiškėjo nuomone, Administracija, vykdydama jai priskirtą pareigą užtikrinti socialinę paramą, privalo padidinti pareiškėjui mokamą socialinę pašalpą.
Atsiliepimas
Administracija atsiliepime nurodė, kad Socialinių reikalų skyriaus parengtame 2020 m. vasario 12 d. atsakyme buvo pateiktas paaiškinimas dėl teisės gauti tikslinę pašalpą terminų skaičiavimo, Administracija šiuo dokumentu sprendimo nepriėmė. Atsakovė tokią poziciją grindė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu reglamentavimu. Be to, Administracija, remdamasi šia teisės norma, teigė, kad asmens prašymas gali būti pateikiamas ir turi būti išnagrinėtas tuo atveju, jei tokį prašymą padavęs asmuo jį pagrindė naujomis faktinėmis aplinkybėmis ar papildomais argumentais, leidžiančiais abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Atsakovė savo pozicijai pagrįsti nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pateiktą 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.eA-598-438/2016, kad teisės aktuose įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimais, kad tokiais atvejais antroji (pakartotinė) administracinė procedūra yra negalima ir negali būti vykdoma. Atsakovė tvirtino, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 29 d. rašte naujų faktinių aplinkybių ir papildomų argumentų nepateikė, todėl Administracija neturėjo pagrindo priimti naują sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje Administracijos atstovė J. M., pakartojusi atsiliepimo argumentus ir motyvus, prašė atmesti V. J. skundo reikalavimą dėl Socialinės paramos skyriaus parengto 2020 m. vasario 12 d. atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Administracijos atstovė J. M., teikdama paaiškinimus, pabrėžė, jog Socialinės paramos įstatymas aiškiai reglamentuoja socialinės pašalpos dydį ir nustato, kad jis priklauso nuo valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį.
Viešojo administravimo įstatymo (2020 m. sausio 1 d. – 2020 rugpjūčio 31 d. laikotarpiu galiojusi redakcija) 14 straipsnio, reglamentavusio asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą, 5 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad asmens prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 nutarimu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 933 redakcija) patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) 35 punkte nurodyta, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį, o 37 punkte – kad į skundus atsakoma laikantis Viešojo administravimo įstatyme nustatytos tvarkos.
Panevėžio miesto savivaldybėje taikomas Asmenų aptarnavimo, jų prašymų ir skundų nagrinėjimo ir informacijos teikimo Panevėžio miesto savivaldybėje tvarkos aprašas, patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. A-131(4.1E). Į šio aprašo 47.4 ir 49 punktus perkeltos Taisyklių 35 ir 37 punktuose įtvirtintos nuostatos.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas daro išvadą, kad taikomas teisinis reguliavimas nustato, jog atsakymai į asmenų prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2020 m. sausio 28 d. atsakymas parengtas, išnagrinėjus V. J. 2020 m. sausio 3 d. prašymą/skundą „Dėl socialinės pašalpos padidinimo ir vienkartinės pašalpos skyrimo, sudaryto įsiskolinimo nurašymo ir teisinio reguliavimo pakeitimo socialinei situacijai spręsti“. Šiuo kreipimusi pareiškėjas prašė, kad Administracija pakeistų teisinį reguliavimą socialiai remtino asmens naudai; skirtų vienkartinę 12 373,56 Eur dydžio pašalpą, o jam mokamą socialinę pašalpą padidintų iki 250 Eur, o neskyrus vienkartinės pašalpos, rastų galimybę, kad Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžios įmonės nurašytų pareiškėjo 11 409,99 Eur įsiskolinimą už abejotinos kokybės komunalines paslaugas kaip nepagrįstą ir neįvykdomą prievolę.
Administracijos Socialinių reikalų skyrius parengtame 2020 m. sausio 28 d. atsakyme V. J. nurodė, kad: Administracija neturi teisės keisti Lietuvos Respublikos Seimo priimtų teisės aktų, todėl negali pakeisti socialinės paramos teisinio reguliavimo pagal pareiškėjo pasiūlymą (1 punktas); Lietuvos Respublikos Vyriausybei nuo 2020 m. sausio 1 d. pakeitus valstybės remiamų pajamų dydį, socialinės pašalpos dydis padidėjo iki 125 Eur; tokio dydžio socialinė pašalpa pareiškėjui, paskirta už 2020 m. sausio mėnesį, bus išmokėta vasario mėnesį; vadovaujantis Aprašo 73 punktu, pareiškėjas teisę kreiptis prašymu dėl tikslinės pašalpos skyrimo įgys po 2020 m. rugsėjo 3 d., t. y. praėjus 12 mėnesių nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. pateikto prašymo tikslinei pašalpai gauti; Socialinės paramos įstatymas ir Aprašas nenumato vienkartinės pašalpos skyrimo komunaliniams įsiskolinimams padengti (2 punktas); Administracija neturi teisinio pagrindo nurašyti fizinio asmens skolas už jam suteiktas komunalines paslaugas, todėl pasiūlė pareiškėjui kreiptis į AB „Panevėžio energija“, UAB „Aukštaitijos vandenys“ kitas paslaugas teikiančias įstaigas ir su jomis aptarti galimus skolų grąžinimo būdus (3 punktas).
Daroma išvada, kad Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. atsakyme Administracija, kaip įgaliotas viešojo administravimo subjektas, suformulavo savo valią, t. y. teisiškai reikšmingas pasekmes sukeliantį administracinį sprendimą, dėl V. J. 2020 m. sausio 3 d. prašyme/skunde „Dėl socialinės pašalpos padidinimo ir vienkartinės pašalpos skyrimo, sudaryto įsiskolinimo nurašymo ir teisinio reguliavimo pakeitimo socialinei situacijai spręsti“ suformuluotų prašymų. Tai reiškia, kad Socialinių reikalų skyriaus 2020 m. sausio 28 d. atsakymas sukėlė teisiškai reikšmingas pasekmes dėl pareiškėjo Administracijai keltų reikalavimų. Teismas 2020 m. sausio 28 d. atsakymą vertina kaip individualų teisės aktą, kuris galėjo būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Šio dokumento paskutinėje pastraipoje yra nurodyta apskundimo tvarka, kuri atitinka teisės aktuose, tarp jų – ir ABTĮ, įtvirtintą apskundimo tvarką.
Minėta, kad pareiškėjas 2020 m. kovo 6 d. teismui paduotame skunde buvo suformulavęs reikalavimą panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. raštą Nr. Sr-518 (25.1.11E) „Dėl prašymo/skundo nagrinėjimo“. Teismas, spręsdamas V. J. skundo priėmimo klausimą, 2020 m. kovo 13 d. nutartimi nurodė pareiškėjui skundo trūkumus, išaiškino būdus jiems pašalinti, nustatė nutarties įvykdymo terminą ir jos neįvykdymo teisines pasekmes.
Teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi skundo dalį dėl 2020 m. sausio 28 d. atsakymo bei 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 20984 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas“ panaikinimo ir išvestinio reikalavimo nedelsiant teikti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas laikė nepaduota. Pareiškėjas šios teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutarties dalies atskiruoju skundu neapskundė. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, konstatuojama, kad nagrinėjamoje byloje Administracijos Socialinių reikalų skyriaus parengto 2020 m. sausio 28 d. atsakymo teisėtumas nėra tiriamas, 2020 m. sausio 28 d. atsakymas yra galiojantis administracinis sprendimas.
Bylos duomenimis, V. J., gavęs Administracijos 2020 m. sausio 28 d. atsakymą, 2020 m. sausio 29 d. parengė raštą, kuriame nurodė, kad prašymas skirti jam socialinę pašalpą dėl ligos yra atskira socialinės paramos rūšis (originale – galimybė), kuriai gauti 12 mėnesių terminas neprivalomas, kad jo prašymas tikslinei paramai gauti ir socialinei išmokai padidinti buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 3 d., o naujas 2020 m. sausio 4 d. prašymas užregistruotas 2020 m. sausio 6 d., t. y. praėjus 12 mėnesių po paskutinio prašymo skirti tikslinę paramą ir padidinti socialinę išmoką, todėl prašė 2020 m. sausio 4 d. prašymą nagrinėti pakartotinai ir nedelsiant.
Socialinių reikalų skyrius 2020 m. vasario 12 d. atsakymu pareiškėjui paaiškino, kad jo 2020 m. sausio 29 d. raštas išnagrinėtas, vadovaujantis Socialinės paramos įstatymo, Aprašo ir Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo aprašo nuostatomis, o remiantis Aprašo 73 punktu, V. J. teisę kreiptis dėl tikslinės pašalpos gavimo turės po 2020 m. rugsėjo 3 d., t. y. praėjus 12 mėnesių nuo prašymo tikslinei pašalpai ligos atveju gauti pateikimo.
Išanalizavus 2020 m. sausio 29 d. rašto turinį, sprendžiama, kad jame pareiškėjas pateikė savo vertinimą, jog Administracijos 2020 m. sausio 28 d. atsakyme pateiktas terminų skaičiavimas nėra teisiškai (originale – juridiškai) pagrįstas, bei išdėstė argumentus dėl terminų skaičiavimo. Atsižvelgus į pareiškėjo 2020 m. sausio 3 d. prašymo ir 2020 m. sausio 29 d. rašto turinius, daroma išvada, kad 2020 m. sausio 29 d. rašte, kuris Administracijai buvo pateiktas nedelsiant po to, kai gavo 2020 m. sausio 28 d. atsakymą, V. J. pateikė subjektyvų aiškinimą, kaip turėtų būti skaičiuojamas terminas, nustatytas tikslinei paramai gauti.
Administracija atsiliepime paaiškino, kad Administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AF-10(6.1) buvo patenkintas V. J. elektroniniu paštu pateiktas 2019 m. sausio 14 d. prašymas vienkartinei pašalpai gauti. Šis prašymas buvo išnagrinėtas, vadovaujantis Tarybos 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-266 patvirtintu Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo aprašu, galiojusiu iki 2019 m. sausio 31 d.. Be to, Administracija atsiliepime nurodė, kad V. J. 2019 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą tikslinei pašalpai gauti, kuris buvo patenkintas Socialinių reikalų skyriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 25232. Administracija, atsižvelgusi į tai, kad Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo apraše pašalpa ligos atveju buvo apibrėžta kaip vienkartinė pašalpa, o Apraše pašalpa ligos atveju pavadinta tiksline pašalpa, teigė, kad vienkartinė pašalpa ligos atveju ir tikslinė pašalpa ligos atveju yra ta pati pašalpa.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, sprendžia, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 29 d. rašte jokių naujų faktinių duomenų, kurie leistų Administracijai suabejoti ankstesnio sprendimo, t. y. 2020 m. sausio 28 d. atsakymo, pagrįstumu nepateikė.
Išanalizavus 2020 m. vasario 12 d. atsakymo turinį, daroma išvada, kad Administracija, tinkamai taikydama Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Taisyklių 35 ir 37 punktų nuostatas, pagrįstai nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo reikalavimų, dėl kurių teisines pasekmes sukuriantis sprendimas buvo suformuluotas Socialinių reikalų skyriaus parengtame 2020 m. sausio 28 d. atsakyme. Atsakovė, vykdydama pareigą išnagrinėti gautus suinteresuotų asmenų prašymus ir skundus, 2020 m. vasario 12 d. atsakyme pateikė išaiškinimą, kaip Administracija, kaip socialinės paramos teisinių santykių srityje veikiantis viešojo administravimo subjektas, aiškino ir taikė Aprašo 73 punkte įtvirtintas termino skaičiavimo taisykles, kuriomis vadovaujantis, buvo priimtas sprendimas, išdėstytas 2020 m. sausio 28 d. atsakymo 2-jame punkte.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad iš esmės analogiško pobūdžio ginčas, kilęs tarp V. J. ir Administracijos, buvo išnagrinėtas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų administracinėje byloje Nr. eI2-471-320/2020. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1091-756/2021 pateikė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo aiškinimą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant ginčą dėl 2020 m. vasario 12 d. atsakymo nagrinėjamoje byloje.
Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, sprendžiama, kad Administracijos 2020 m. vasario 12 d. atsakymas yra teisėtas ir pagrindo jį naikinti nėra. Dėl šios priežasties V. J. reikalavimas panaikinti Administracijos 2020 m. vasario 12 d. atsakymą atmetamas. Atmetus pagrindinį skundo reikalavimą, atmetami ir pareiškėjo išvestiniai reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Dėl turtinės žalos atlyginimo
V. J. skundu prašė atlyginti jam Panevėžio miesto savivaldybės tarnautojų (originale – valdininkų) padarytą 14 142 Eur turtinę žalą.
Pagrįsdamas šį reikalavimą, pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. Administracijos Socialinės paramos skyriaus kas mėnesį skiriamos 125 Eur socialinės pašalpos nepakanka būtiniausiems poreikiams – maisto produktų, vaistų, būtiniausių higienos prekių, rūbų įsigijimui, komunalinių ir komunikacijos paslaugų apmokėjimui. Pareiškėjo nuomone, Administracija nepagrįstai atsisako padidinti jam skiriamą socialinę pašalpą, motyvuodama vien tuo, kad Socialinės paramos įstatymas nesuteikia teisės savivaldybių administracijoms skirti didesnę socialinę pašalpą vienam gyvenančiam asmeniui, turinčią įteisę ją gauti. Pareiškėjo tvirtinimu, jo socialinė padėtis per keletą metų blogėjo: 2016 m. jis prašė suteikti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą komunaliniams įsiskolinimams padengti, 2017 m. – 7 000 Eur, o 2018 m. – 10 109,01 Eur, 2019 m. – 12 373,56 eurų , o 2020 m. vasario 29 d. įsiskolinimai pasiekė 14 142,25 Eur. V. J. teigė, kad Panevėžio miesto savivaldybė nereaguoja į jo prašymus pakeisti teisinį reguliavimą socialiai remtino asmens naudai, dėl tokio jos neveikimo didėja jo įsiskolinimai už komunalines paslaugas, Panevėžio miesto savivaldybės socialinis nejautrumas stumia pareiškėją į asocialumą, nes trečius metus priverstas gyventi be elektros, o 2020 m. sausio 10 d. buvo atjungtas ir karštas vanduo. Be to, V. J. tvirtino, kad Administracija neatsižvelgia į jo nurodomus motyvus, neįvertina jo gyvenimo sąlygų, sveikatos pokyčių, neįsigilina į realią padėtį, formaliai vykdo teisės aktus, kurie, pareiškėjo vertinimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatoms, reikalaujančioms vykdyti tinkamą socialinę rūpybą, kad žmogui turi būti užtikrintas orus minimalus pragyvenimas, neatsižvelgia į tai, kad Socialinės paramos įstatymas turi ginti žmogaus orumą, o ne jį skurdinti. Teigė, kad esama socialinei rūpyba ir materialinė padėtis neleidžia patenkinti būtiniausių poreikių, o augantys įsiskolinimai pareiškėją gniuždo morališkai. Pareiškėjas kaip nepagrįstą vertino Administracijos teiginį, kad dėl tikslinės pašalpos jis galės kreiptis tik po 2020 m. rugsėjo 3 d. Pagrįsdamas savo poziciją, pareiškėjas nurodė, kad argumentas, jog nuo paskutinio prašymo suteikti vienkartinę socialinę išmoką nepraėjo 12 mėnesių yra nepagrįstas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Savivaldybės administracija taiko dvi kompensacijų rūšis, kurių viena mokama iš savivaldybės biudžeto lėšų (kodas – 1), o kita – tikslinė pašalpa (kodas – 83). Pareiškėjo teigimu, skiriant pašalpą, jam buvo paaiškinta, jog Panevėžio miesto taryba nustatė kitokius terminus dėl pašalpų skyrimo, dėl to pašalpa gali būti skiriama 2 kartus per metus, t. y. kas 6 mėnesiai, priklausomai nuo socialinės pašalpos kodo. Pareiškėjo tvirtinimu, socialinė pašalpa, kurios kodas 9, buvo paskirta 2019 sausio mėnesį, o tai reiškia, kad 12 mėnesių terminas jau buvo praėjęs ir jis galėjo teikti naują prašymą. Pareiškėjas paaiškino, kad vienkartinės pašalpa buvo reikalinga nuvykti į Vilniaus universitetinę ligoninę operacijai atlikti pagal Panevėžio ligoninės specialistų 2020 m. sausio 2 d. išduotą siuntimą. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl atsakovės veikų jam padaryta žala akivaizdi: susidarė labai dideli įsiskolinimai, jis trečius metus gyvena be elektros, 2020 m. sausio 10 d. buvo atjungtas karštas vanduo. Visa tai pakenkė pareiškėjo sveikatai, asmeniniam turtui, reputacijai. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto asmens (šeimos) minimalių poreikių dydžio tyrimo rezultatais, pagal kuriuos, vienam suaugusiam asmeniui minimalių poreikių suma yra 254 Eur, teigė, kad norint padengti susidariusius jo įsiskolinimus, jam reikalinga 14 142 Eur vienkartinė pašalpa.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje V. J., iš esmės remdamasis skunde išdėstytais motyvais ir argumentais prašė tenkinti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.
Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujanti Administracija atsiliepimu prašė V. J. reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Administracija atsiliepime nurodė, kad ji yra viešojo administravimo subjektas, kuris privalo veikti tik įstatymo suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas ultra vires yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigė, kad teismų praktikoje suformuotas aiškinimas, jog nustatant valstybės institucijų kompetenciją viešojoje teisėje vadovaujamasi principu „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Nurodė, kad sprendžiant dėl savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Reikalavimas atlyginti žalą, kildinamą iš savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo), gali būti tenkinamas, tik nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, savivaldybei turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla. Administracijos vertinimu, pareiškėjo skunde nėra konkrečiai nurodyta, kokie Savivaldybės veiksmai yra neteisėti ir kokios teisės normos, reglamentuojančios institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjui. Administracija tvirtino, kad Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų veiksmai buvo teisėti, todėl pareiškėjui turtinės žalos nesukėlė. Administracija teigė, jog 2020 m. vasario 12 d. atsakymas pagrįstas Socialinės paramos įstatymo ir Aprašo nuostatomis. Savivaldybės administracija nurodė, kad Aprašo 73 punktas nustato, jog tikslinė pašalpa skiriama vieną kartą per 12 mėnesių, išskyrus ypatingus atvejus (nukentėjus nuo gaisro, stichinės nelaimės, sunkiai susirgus). Aprašo 68 punkte nustatyta, kad socialinė parama ( vienkartinė, tikslinė, sąlyginė ir periodinė pašalpos) skiriamos, siekiant padėti bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui, patekusiam į sunkią materialinę padėtį. Taigi, išvardintos pašalpos neužtikrina ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, o tik padeda išgyventi susiklosčius sunkioms materialinėms sąlygoms ir (ar) gauti finansinę paramą problemai išspręsti. Administracija nurodė, kad, pagal Aprašo 73 punkte pateiktą apibrėžimą, tikslinė pašalpa suprantama kaip pašalpa, skiriama vieną kartą per 12 mėnesių asmeniui, patekusiam į sunkią materialinę padėtį, siekiant suteikti jam socialinę paramą individualiu atveju, įvertinus turimą turtą, išskyrus ypatingus atvejus (nukentėjus nuo gaisro, stichinės nelaimės, sunkiai susirgus ar susirgus bendrai gyvenančiam asmeniui.
Teismo posėdyje Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujančios Administracijos atstovė J. M., remdamasi atsiliepimuose išdėstytais argumentais ir samprotavimais, prašė V. J. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės, privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Pagal CK 6.271 straipsnį, terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 dalis); terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, t. y. valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis (3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatytas, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, CK 6.271 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad aplinkybė, jog civilinės atsakomybės subjektas yra savivaldybė, nulemia šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, t. y. kad savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad savivaldybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas reglamentuoja Socialinės paramos įstatymas (taikoma 2020 sausio 1 d. - 2020 m. gegužės 20 d. laikotarpiu galiojusi redakcija). Be to, nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikomas 2019 m. vasario 2 d. įsigaliojęs Tarybos 2019 m. sausio 31 sprendimu Nr. 1-13 patvirtintas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašas (Teisės aktų registre paskelbtas 2019 m. vasario 1 d., registravimo Nr. 2019-01507 (taikoma 2019 m. rugpjūčio 27 d. – 2020 m. vasario 20 d. laikotarpiu galiojusi redakcija).
Pagrindinius principus, kuriais grindžiama vietos savivalda, nustato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnis. Šiame straipsnyje įstatymų leidėjas nurodė kad savivaldybės vykdomųjų institucijų sprendimai turi būti grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir (arba) savivaldybės tarybos sprendimais (4 punktas); savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (6 punktas). Vietos savivaldos institucijos, kaip viešojo administravimo subjektai, vykdydamos viešojo administravimo veiklą, privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinta viešojo administravimo subjektų pareiga vadovautis įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kitais viešojo administravimo principais. Be to, viešojo administravimo subjektai yra saistomi gero administravimo principo, kuris, pagal teisminėje praktikoje suformuotą aiškinimą, reikalauja, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.
Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir jo taikymo aiškinimą, daro išvadą, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimas piniginės socialinės paramos klausimu turi atitikti tiek specialiųjų, tiek ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Socialinės paramos įstatymo 4 straipsnis nustato, kad piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų (1 dalis); savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame, be kita ko, nustato ir piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką; pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas. Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatyta viena iš piniginės socialinės paramos rūšių – socialinė pašalpa, kurios gavimo sąlygos įtvirtintos šio statymo 8 straipsnyje. Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio, nustatančio socialinės pašalpos dydį, 1 dalis nurodo, kad socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymą (2017 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. XIII-820 redakcija), valstybės remiamos pajamos suprantamos kaip rodiklis, taikomas vertinant asmens pajamas ir (ar) turtą, suteikiančius teisę asmenims gauti socialinę paramą, taip pat apibrėžiant ir apskaičiuojant socialinės paramos dydžius (2 straipsnio 2 dalies 5 punktas); valstybės remiamų pajamų dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (2 straipsnio 6 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1334 nustatė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis buvo 122 Eur, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1187 nustatyta, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis buvo 125 Eur, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1467 nustatyta, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis yra 128 Eur.
Pareiškėjas pateiktos pažymos apie pajamas patvirtina, jog pareiškėjui nuo 2011 m. buvo mokamos socialinės pašalpos, 2011 m. – 2014 m. laikotarpiu teikiamos įvairaus dydžio būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos. Pateiktos 2021 m. sausio 27 d. Pažymos apie pajamas Nr. 64 duomenys patvirtina, kad 2020 m. sausio mėn. pareiškėjui buvo mokėta 122 Eur socialinė pašalpa, 2020 m. vasario – birželio mėnesiais buvo mokėta 125 Eur, 2020 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais – 175 Eur dydžio socialinės pašalpos. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, daroma išvada, kad jis neneigė gavęs nurodytų dydžių socialinės pašalpas, jų dydžių apskaičiavimo teisingumo neginčijo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendžia, kad Administracija, 2020 m. sausio 28 d. atsakyme nurodydama, jog V. J. skiriamos socialinės pašalpos dydis priklauso nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamo valstybės remiamų pajamų dydžio, bei mokėdama Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka apskaičiuotą socialinę pašalpą, tinkamai aiškino ir taikė Socialinės paramos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą.
Be to, pareiškėjo teigimu, turtinės žalos atsiradimą nulėmė ir tai, kad Administracija atsisakė skirti jam vienkartinę pašalpą, reikalingą įsiskolinimams už komunalines paslaugas padengti. Pareiškėjas nurodė, kad dėl blogos socialinės padėties jis buvo priverstas prašyti vis didesnės vienkartinės pašalpos: 2016 m. prašė suteikti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą, 2017 m. – 7 000 Eur, 2018 m. – 10 109,01 Eur, 2019 m. – 12 373,56 Eur. V. J. nurodė, kad 2020 m. vasario 29 d. jo komunaliniai įsiskolinimai pasiekė 14 142,25 Eur.
Bylos duomenimis, Administracijai pateiktame 2020 m. sausio 3 d. prašyme, V. J. buvo suformulavęs ir prašymą skirti jam vienkartinę 12 373,56 Eur dydžio pašalpą, o neskyrus vienkartinės pašalpos, rasti galimybę, kad Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžios įmonės nurašytų pareiškėjo 11 409,99 Eur įsiskolinimą. Minėta, kad Administracija 2020 m. sausio 28 d. atsakymu šių prašymų netenkino. Administracija tokį sprendimą grindė Socialinės paramos įstatymo ir Aprašo nuostatų aiškinimų, kad šie teisės aktai nenumato pašalpos skyrimo komunaliniams įsiskolinimams padengti, o dėl galimų skolų už komunalines paslaugas grąžinimo būdų pasiūlė pareiškėjui kreiptis ir tartis su AB „Panevėžio energija“, UAB „Aukštaitijos vandenys“ ir kitomis paslaugas teikiančiomis įstaigomis.
Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo aprašo 2 punkte buvo nurodyta, kad vienkartinė pašalpa skiriama siekiant padėti vienam gyvenančiam asmeniui arba bendrai gyvenantiems asmenims, atsidūrusiam (-iems) sunkioje materialinėje padėtyje, susidariusioje dėl įvykusios nelaimės, asmens sveikatos sutrikimų, kai nepakanka valstybės teikiamos socialinės paramos; vienkartinė pašalpa neužtikrina ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, o tik padeda vienam gyvenančiam asmeniui arba bendrai gyvenantiems asmenims išgyventi sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Pagal Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo aprašą, buvo numatytos tokios vienkartinės pašalpos: pašalpa asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietos, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigos, kardomojo kalinimo vietos; vienkartinė pašalpa sunkios ligos ar medicininės operacijos atveju; vienkartinė pašalpa asmenims, nukentėjusiems nuo gaisro ar stichinių nelaimių; vienkartinė pašalpa asmenims, pasibaigus jų globai(rūpybai) dėl pilnametystės ar emancipacijos; vienkartinė pašalpa dokumentams įsigyti, būtiniausių daiktų pirkimo išlaidoms apmokėti ir kitais ypatingais atvejais.
Pagal nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Aprašo 68 punktą, Panevėžio miesto savivaldybėje gali būti skiriama socialinė parama – vienkartinė, tikslinė, sąlyginė ir periodinė pašalpos; šios pašalpos skiriamos siekiant padėti bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui, patekusiam į sunkią materialinę padėtį; vienkartinės, tikslinės, sąlyginės ir periodinės pašalpos neužtikrina ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, o tik padeda bendrai gyvenantiems asmenims ar vienam gyvenančiam asmeniui išgyventi sunkiomis materialinėmis sąlygomis ir (ar) gauti finansinę paramą problemai išspręsti.
Aprašo 72 punkte nurodyta vienkartinė pašalpa, t. y. vienkartinio pobūdžio išmoka, skiriama 72.1-72.6 punktuose numatytais atvejais vieną kartą bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui siekiant suteikti paramą individualiu atveju, nevertinant jo ir (ar) su juo bendrai gyvenančių asmenų pajamų, turimo turto ir gyvenimo sąlygų. Pagal Aprašo 73 punktą, tikslinė pašalpa 73.1.1-73.1.8 punktuose numatytais atvejais skiriama vieną kartą per 12 mėnesių asmeniui, patekusiam į sunkią materialinę padėtį, siekiant suteikti jam socialinę paramą individualiu atveju, įvertinus turimą turtą, išskyrus ypatingus atvejus (nukentėjus nuo gaisro, stichinės nelaimės, sunkiai susirgus ar susirgus bendrai gyvenančiam asmeniui). Periodinės pašalpos skiriamos, vadovaujantis Aprašo 75 punktu, sąlyginės pašalpos – pagal Aprašo 76 punktą.
Išanalizavus Aprašą, daroma išvada, kad Taryba šiame teisės akte nėra įtvirtinusi nuostatų, numatančių, kad socialinė parama vienkartinės, tikslinės, sąlyginės ir periodinės pašalpos forma gali būti skiriamos asmenims jų turimiems įsiskolinimams už suteiktas komunalines paslaugas padengti.
Socialinių reikalų skyriaus 2020 m. sausio 27 d. parengtos Pažymos apie pajamas Nr. 184 duomenimis, V. J. 2019 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 266 Eur dydžio pašalpa socialiniai remtiniems asmenims iš savivaldybės biudžeto lėšų, o 2019 m. spalio mėnesį – 190 Eur dydžio tikslinė pašalpa, o 2021 m. sausio 27 d. Pažymos apie pajamas Nr. 64 duomenimis, pareiškėjui 2020 m. lapkričio mėn. buvo išmokėta 390 Eur dydžio tikslinė pašalpa. Nurodyti duomenys leidžia teigti, jog pareiškėjui buvo teikiama atitinkamai Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo apraše ir Apraše numatyta socialinė parama vienkartinės pašalpos ir tikslinių pašalpų formomis.
Remiantis taikomu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, jog Administracija 2020 m. sausio 28 d. atsakymu pagrįstai netenkino pareiškėjo 2020 m. sausio 3 d. prašymo skirti 12 373,56 Eur dydžio vienkartinę pašalpą, kurią pareiškėjas ketino panaudoti turimiems įsiskolinimams už suteiktas komunalines paslaugas padengti. Be to, teismas sprendžia, kad Administracija pagrįstai nesprendė pareiškėjo klausimo dėl susidariusių įsiskolinimų už įvairias komunalines paslaugas nurašymo, kadangi šie įsiskolinimai susidarė ne viešosios teisės, o civilinio pobūdžio prievolinių teisinių santykių srityje.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-414-283/2017 buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ panaikinimo ir Administracijos įpareigojimo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo. Teismas padarė išvadą, kad Socialinės paramos skyrius tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą, ir pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio bei skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą komunaliniams mokesčiams ir įsiskolinimams padengti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 nurodytas sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas nurodytos nutarties 42 punkte konstatavo, kad Administracija 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti jam 5 000 Eur vienkartinę pašalpą, o socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Taigi, teismo sprendimu buvo konstatuota, jog Administracija neteisėtų veiksmų neatliko.
Remiantis taikomu teisiniu reguliavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daroma išvada, kad Administracija, skirdama ir išmokėdama V. J. Socialinės paramos įstatymo nustatyto dydžio socialinę pašalpą ir suteikdama socialinę paramą vienkartinės pašalpos ir tikslinės pašalpos formomis, tinkamai taikė piniginės socialinės paramos teikimą reglamentuojančius teisės aktus, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais vietos savivaldos veiklą grindžiančiais pagrindiniais principais, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintu įstatymų viršenybės principu, todėl neteisėtų veiksmų neatliko.
Nenustačius neteisėtų Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmetamas.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
V. J. skundo prašomosios dalies 7-ajame punkte suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašymu išaiškinti, ar pagal ginčo nagrinėjimo metu (originale – šiai dienai) galiojančius teisės aktus Lietuvoje gyvenančiam nepasiturinčiam asmeniui skiriamos socialinės išmokos nepažeidžia konstitucinės doktrinos dėl žmogaus oraus gyvenimo Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą išsamesnių paaiškinimų neteikė. Teikdamas paaiškinimus, skunde ir teismo posėdyje tvirtino, kad pagal Socialinės paramos įstatymo nuostatas skiriamo dydžio socialinė pašalpa neužtikrina būtiniausių socialinių poreikių tenkinimo, o remiantis šiuo įstatymu priimti sprendimai žemina pareiškėjo orumą, stumia į asocialumą.
Administracija dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą paaiškinimų nepateikė.
ABTĮ 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, nustatęs, kad yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). Taikant šias ABTĮ įtvirtintas teisės normas, atsižvelgiama į suformuotą ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies taikymo teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui ir kad įstatymas šios teismo teisės nesieja su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, tai reiškia, kad tik teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Teismas pažymi, jog aukščiau nurodytą ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies taikymo aiškinimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs ir 2018 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018, priimtoje pagal V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-414-283/2017 (46 punktas).
Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bei remdamasis plačia Konstitucinio Teismo jurisprudencija socialinės paramos klausimais (žr. pvz., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimus ir kt.), konstatuoja, kad nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomų Socialinės paramos įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių socialinę paramą skyrimą, tarp jų - ir socialinės pašalpos dydį vienam gyvenančiam asmeniui, atitikimo Konstitucijai. Dėl šios priežasties teismas netenkina V. J. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. J. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.