- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-13
- Bylos Nr.
- I-1417-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00297-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Rolandas Rutė
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. J. teismui paduotu skundu (b.l.2-8) prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr.(duomenys neskelbtini) dalį, kuria pareiškėjui sumažintas socialinės pašalpos dydis 30 procentų, bei priteisti pareiškėjui 5500 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodė bei teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas paaiškino, kad Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrius 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau- ir Sprendimas) V. J. paskyrė 30 procentų sumažinto dydžio socialinę pašalpą nuo 2015-06-01 iki 2015-09-01, po 71,40 Eur per mėnesį. Pareiškėjas yra registruotas darbo biržoje, jam suteiktas bedarbio statusas, socialinę pašalpą gauna nuo 2013 metų ir jos dydis buvo 350 Lt (101,37 Eur), tačiau ji vis mažinama. Jis sutinka su ta Sprendimo dalimi, kuria socialinės pašalpos mokėjimas jam buvo pratęstas, tačiau nesutinka su skiriamos pašalpos sumažinimu, nurodo, kad yra ligotas, o tokio dydžio pašalpos neužtenka vaistams, maistui ir būtiniausiems socialiniams poreikiams tenkinti tam, kad išgyventų, ir tuo paminamas jo žmogiškasis orumas. Atsakovas Sprendimą grindžia Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau- ir Įstatymas) 23 straipsnio 3 dalies 10 punktu, remdamasis ta aplinkybe, kad darbo birža siūlė pareiškėjui darbą, tačiau pareiškėjas įdarbintas nebuvo. Atsakovas už tai pareiškėjui pritaikė sankciją, kuri yra neproporcinga. Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti piniginės socialinės paramos teikimo principai, tarp jų - socialinio teisingumo ir veiksmingumo. Tai reiškia, kad piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kai jos labiausiai reikia, siekiant išvengti skurdo spąstų. Atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo sunkią materialinę padėtį, į tai, kad iš 71,40 Eur pašalpos neįmanoma išgyventi, nes pareiškėjas kitų pajamų neturi. V. J. ne kartą atsakovui tai nurodė, pareiškėjo sunki situacija buvo žinoma. Tačiau atsakovas neatvyko patikrinti jo buities sąlygų, nesurašė buities sąlygų patikrinimo akto, aklai rėmėsi darbo biržos pateikta informacija, kad pareiškėjui buvo siūlytas darbas. Pažymėjo, kad pagal darbo biržos išduotas rekomendacijas, jis nė karto nebuvo įdarbintas, nes buvo pasirenkamas kitas kandidatas ar dėl kitų priežasčių, tačiau nė vieno karto pareiškėjas nebuvo įdarbintas dėl jo paties kaltės, be to, jis aktyviai savarankiškai ieškojo darbo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta valstybės pareiga laiduoti socialinę paramą jos reikalingiems asmenims. Nesant Įstatyme imperatyvių normų, savivaldybės institucijai nurodančių būtinybę mažinti socialinę pašalpą, atsakovas turėjo vadovautis Konstitucija, bendraisiais Įstatyme bei kituose teisės aktuose įtvirtintais principais. Sprendimu sumažinus socialinę pašalpą, neužteko pinigų vaistams, būtiniausioms higienos priemonėms, dėl ko pareiškėjas patyrė sveikatos pablogėjimą, higieninį diskomfortą, nepatogumus, įtampą ir išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovų atstovė su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime teismui (b.l.47-49) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad Įstatymas apibrėžia asmenims skiriamų pašalpų skyrimo tvarką, jos dydį, apskaičiavimo būdus bei kitas aplinkybes. Įstatymo 9 str. 1 dalyje nustatyta, kad socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį, o Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui tais atvejais, kai bent vienas gyvenantis asmuo yra darbingo amžiaus, darbingas, bet nedirbantis asmuo, socialinės pašalpos dydis mažinamas: kai asmuo nedirba nuo 12 iki 124 mėnesių - 10 procentų, kai asmuo nedirba nuo 24 iki 36 mėnesių- 30 procentų. Įstatymas nenumato kitokių sąlygų ar pasirinkimo galimybės, atsakovas negali vertinti, dėl kokių priežasčių asmuo nedirba. Pareiškėjas 2015-06-08 pateikė prašymą socialinei pašalpai skirti, kitą dieną buvo priimtas sprendimas socialinę pašalpą skirti, ją sumažinant 30 procentų. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi Įstatymo nuostatomis, pareiškėjui socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpis buvo skaičiuojamas nuo 2013 m. birželio mėnesio, t.y. nuo Įstatymo Nr.XII-329 įsigaliojimo. V. J. gauna ir kitas kompensacijas kaip asmuo, gaunantis socialinę pašalpą,- už karštą ir geriamą vandenį. Įstatymo 3 straipsnyje, kuriuo remiasi pareiškėjas, nurodytas tikslas ir didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnybos socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Panevėžio miesto savivaldybės taryba (toliau- ir Taryba) 2015-03-26 sprendimu Nr.1-68 patvirtino Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašą (toliau- ir Aprašas), kurio 66 punkte nustatyta, kad Paramos teikimo komisijos sprendimu socialinės pašalpos dydis gali būti nemažinamas, kaip nustatyta Įstatyme, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnybos socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse arba pasiūlė darbą asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip penkeri metai ar asmeniui, kuris yra iki 25 metų amžiaus ir turi specialybę. Vadovaudamasis imperatyviomis Įstatymo bei Aprašo nuostatomis, atsakovas pareiškėjui nemažinti skiriamos socialinės pašalpos neturėjo teisės, nes pareiškėjas buvo gavęs darbo pasiūlymus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas V. J. 2015-06-08 Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. (duomenys neskelbtini), kuria prašė jam skirti socialinę pašalpą, karšto vandens išlaidų kompensaciją bei geriamojo vandens išlaidų kompensaciją nuo 2015 m. birželio mėn. iki rugpjūčio mėn. (b.l.36-37).Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015-06-09 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pratęstas V. J. socialinės pašalpos mokėjimas (sumažinto dydžio, esant darbingu, bet nedirbančiu asmeniu) nuo 2015-06-01 iki 2015-09-01, mokant po 71,40 Eur per mėnesį (b.l.35). Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo pašalpos gavimo trukmė nedirbant - 24 mėnesiai, pašalpos dydis mėnesiui- 102 eurai sumažintas 30 procentų.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ta apimtimi, kuria jam paskirtos (pratęstos) socialinės pašalpos dydis buvo sumažintas 30 procentų.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus, suteikiančius teisę gauti socialinę pašalpą. Įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant, socialinė pašalpa skiriama papildomai arba ji mažinama. Šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui tais atvejais, kai bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienas gyvenantis asmuo yra darbingo amžiaus darbingas, bet nedirbantis asmuo (išskyrus atvejus, kai nedirbama dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose), socialinės pašalpos dydis, apskaičiuotas pagal šio įstatymo 9 straipsnį, išskyrus socialinę pašalpą vaikui (įvaikiui) arba vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, yra mažinamas 30 procentų, kai socialinė pašalpa mokama nuo 24 mėnesių iki 36 mėnesių. Pareiškėjas nepatenka į Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų išimčių kategoriją (8 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktai). Bylos medžiaga patvirtina ir šalys to neginčija, kad V.J. yra darbingo amžiaus, darbingas, bet nedirbantis asmuo. 2013-05-16 buvo priimtas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2, 3, 7, 8, 9, 10, 16, 17, 21, 23, 24 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-329 (toliau - ir Pakeitimo įstatymas), kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Įstatymo 10 straipsnis, jis išdėstytas nauja redakcija, galiojančia ir šiuo metu. Pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 6 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyti socialinės pašalpos gavimo laikotarpiai pradedami skaičiuoti nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, o Pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2013 m. birželio 1 d. Pagal Pakeitimo įstatymo nustatytąjį reglamentavimą, socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpis V.J. skaičiuotinas nuo 2013 m. birželio 1 d., jis nuo šios datos nedirbo, skundžiamo Sprendimo priėmimo dienai socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpis sudarė 24 mėnesius. Todėl V.J. atitiko Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytus kriterijus. Įstatymo 23 straipsnyje nustatytos savivaldybės pareigos ir teisės teikiant piniginę socialinę paramą. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punktu savivaldybei suteikta teisė, patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Ši teisės norma savivaldybės tarybai suteikia teisę nustatyti išimtis iš Įstatymo 10 straipsnio 2 d., t.y. sąlygas bei kriterijus, kuriems esant, socialinę pašalpą gaunančiam asmeniui socialinės pašalpos dydis gali būti nemažinamas taip, kaip nustatyta Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015-03-26 sprendimu Nr.1-68 patvirtinto Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau- ir Aprašas) 66 punktas numato galimybę nemažinti socialinės pašalpos dydžio taip, kaip numatyta Įstatyme, tik Paramos teikimo komisijos sprendimu ir tik tuo atveju, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnyba pasiūlė darbą asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip penkeri metai ar asmeniui, kuris yra iki 25 metų amžiaus ir turi specialybę. Ginčo atveju Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašas (b.l.38) bei Panevėžio teritorinės darbo biržos pateikti duomenys (b.l.73-84) patvirtina, kad V.J. socialinės pašalpos gavimo laikotarpiu ( nuo 2013 m. birželio 1 d.) Panevėžio teritorinė darbo birža 11 kartų pasiūlė darbą, jis nėra asmuo iki 25 metų amžiaus ir nėra asmuo, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko penkeri metai. Todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų ir kriterijų, nustatytų Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte, savivaldybės tarybai nustatytos teisės pagrindu priimtame Apraše. Pažymėtina, kad tiek įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatos, tiek jų pagrindu priimto Aprašo nuostatos teisę į savivaldybės tarybos nustatytą išimtį sieja su darbo ar dalyvavimo aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse pasiūlymo faktu, o ne su realaus įdarbinimo faktu, todėl priežastys, dėl kurių pareiškėjas nebuvo įdarbintas pagal pateiktus darbo pasiūlymus, ginčo atveju nėra teisiškai reikšmingos. Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis bei nurodytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, pareiškėjui Sprendimu pratęsdamas socialinės pašalpos mokėjimą, neturėjo teisės nustatyti kitokio skiriamos socialinės pašalpos dydžio, negu jis imperatyviai nustatytas Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t.y. apskaičiuotos socialinės pašalpos dydis (102 Eur) pagrįstai sumažintas 30 procentų, ir nuspręsta pareiškėjui nuo 2015-06-01 mokėti socialinę pašalpą po 71,40 Eur per mėnesį. Todėl konstatuotina, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, šios žalos atsiradimą kildindamas iš, jo nuomone, neteisėto Sprendimu skiriamos socialinės pašalpos dydžio sumažinimu 30 procentų, nurodydamas, jog paskirtos pašalpos jam neužtenka būtiniausiems socialiniams poreikiams patenkinti, vaistams, o higieninėms reikmėms lėšų iš viso nebelieka. Kaip patirtą neturtinę žalą pareiškėjas nurodo sveikatos pablogėjimą, higieninį diskomfortą, nepatogumus, įtampą ir išgyvenimus, tai, kad jam tenka badauti, ir taip yra pamintas jo žmogiškasis orumas.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271straipsnio nuostatos, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).
Neteisėtumo CK6. 271 straipsnio prasme konstatavimui, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės (savivaldybės) valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Aukščiau aptartais motyvais konstatavus, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t.y. nenustačius neteisėtų Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmų kaip vienos iš privalomų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
V. J. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.