Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (pirmininkas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui E. G. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t.y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija nustačiusi, kad procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, buvo pateikti į bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šalių paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes apeliacinį skundą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), todėl jis nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2007 m. liepos 2 d. sudaryta juridinių paslaugų sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo teikti atsakovui juridines paslaugas, įskaitant atsakovo interesų atstovavimą įvairiose įmonėse, valstybinėse, teisminėse institucijose, per visą laikotarpį iki sprendimo civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kt., priėmimo, o atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei už atliktus darbus 15 000,00 Lt. Byla truko ilgiau nei trejus metus ir buvo baigta 2010 m. birželio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. A2-1804-435/2010. Tačiau savo sutartinių įsipareigojimų atsakovas neįvykdė ir už atliktą darbą pilnai nesumokėjo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog minėtą tarp šalių sudarytą juridinių paslaugų sutartį teismas privalėjo vertinti kaip vartojimo sutartį. Kolegija pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai nuomonei, jog tarp ieškovės ir atsakovo 2007 m. liepos 2 d. pasirašyta juridinių paslaugų teikimo sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi, kadangi neatitinka vartojimo sutarčiai būdingų sąlygų (CK 1.39 straipsnio 1 dalis) ir tai yra pavedimo sutartis. Pavedimo sutarties dalykas yra teisinių veiksmų rezultatas, nes pavedimo sutartimi įgaliotojas gali pavesti įgaliotiniui atlikti teisinius veiksmus, susijusius su įgaliotojo gynimu, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu įgaliojo vardu teismo ir kitose institucijose, bei kitokius teisinius veiksmus (CK 6.757 straipsnio 1 dalis). Tarp šalių sudaryta sutartimi atsakovas pavedė ieškovei atlikti juridinių paslaugų sutartyje nurodytus veiksmus bei įsipareigojo už atliktą darbą sumokėti sutartyje nurodytą atlygį (CK 6.756, 6.758 straipsniai, CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 57 straipsnio 3 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad atsakovas ir jo atstovas nei teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu nėra pareiškę minties, jog tarp šalių susiklostę vartojimo santykiai.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog tarp šalių sudarytos sutarties sąlyga dėl kainos yra standartinė ir nesąžininga. Pagal CK 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Standartinės sąlygos gali būti parengtos kaip atskiras dokumentas ir laikomos sutarties priedu, gali būti įtrauktos į sutartį kaip jos sudedamoji dalis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2008).

Iš tarp šalių sudarytos sutarties, teisėjų kolegija sprendžia, jog konkretus kainos už paslaugas dydis yra nustatytas abiejų sutarties šalių susitarimu, patvirtintu šalių parašais. Sutarties laisvės principas reiškia civilinių teisinių santykių subjektų teisę laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo sudaryti sutartį, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (sutarties sąlygų) bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kiti teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (CK 6.156 straipsnis). Taigi, pats atsakovas pasirinko šią advokatę, žinodamas, kaip parodė liudytoja L. G., jog ši advokatė yra „brangi“, nes tai pasakė pati advokatė jiems pirmą kartą pas ją atėjus (75 b.l.) ir su ja sudarė sutartį aptardamas, kokius veiksmus turi atlikti advokatė atsakovo vardu bei kokį atlyginimą už tai sumokės atsakovas. Apylinkės teismas sprendime pasisakęs dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ taikymo, su kuo sutinka teisėjų kolegija. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, į Kasacinio teismo nurodymą, jog CPK 98 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma sistemiškai su Advokatūros įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2004), o pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnį advokato honoraro dydis nustatomas teisinių paslaugų sutartyje, kolegija laiko nepagrįstu apelianto argumentą, jog ieškovės prašomos priteisti išlaidos viršija nustatytus maksimalius dydžius ir yra neprotingai didelės. Kartu kolegija pažymi ir tai, kad Sutarties, sudarytos su ieškove, atsakovas neginčija, nei į Lietuvos advokatūrą, nei į teismą dėl teisinių paslaugų atlikimo nesikreipė (Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apelianto argumentą, jog teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta) - tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.

Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygos jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovas sutartimi įsipareigojęs sumokėti ieškovei už teisines paslaugas, privalo sutartį vykdyti. Kad prievolės privalo būti vykdomos ir draudžiama vienašališkai atsisakyti jas vykdyti konstatavęs ir pirmosios instancijos teismas, kuris, teisėjų kolegijos nuomone, tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog nutraukiant su atsakovu santuoką, jokių teisinių paslaugų ieškovė nesuteikė, nes santuoka buvo nutraukta Vokietijoje. Tačiau kaip matyti iš prijungtos bylos Nr. A2-1804-435/2010, jau prašydamas atnaujinti procesą, R. G., kurio vardu veikė ieškovė advokatė D. V., nurodė aplinkybes ir dėl santuokos nutraukimo, atnaujinus procesą priešieškiniu prašė spręsti ir santuokos nutraukimo klausimą ir tik, gavus iš Vokietijos įrodymus, jog šalių santuoka nutraukta, atsisakė šio reikalavimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog netinkamai pirmosios instancijos teismas vertino „nuoseklius, logiškus ir vienas kitą papildančius“ liudytojos L. G. parodymus. Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo minėtos liudytojos parodymų vertinimui, atkreipdama dėmesį dar ir į tai, jog tarp atsakovo paaiškinimo ir liudytojos parodymų yra prieštaravimų tiek dėl dalyvavimo advokatės kontoroje, tiek dėl mokėjimų (70-73, 73-76 b.l.). Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog atsakovo atstovas parengiamojo posėdžio metu, prašydamas apklausti kaip liudytoją L. G., nurodė, jog ji du kartus buvo advokatų kontoroje ir matė atsakovą mokant pinigus (32 b.l.) bei iš dalies sutiko su ieškiniu, nurodydamas, kad atsakovas sumokėjęs ieškovei 10 000,00 Lt, likusios skolos neginčija (33 b.l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad sutartyje nenurodytas prievolės įvykdymo terminas, nereiškia, jog sutartimi prisiimta prievolė neturi būti vykdoma. Sutartimi ieškovė buvo įsipareigojusi teikti paslaugas iki sprendimo priėmimo byloje, o atsakovas – už jas atsiskaityti. Procesinis sprendimas priimtas 2010 m. birželio 16 d. Ieškovė į teismą kreipėsi daugiau nei po metų, t.y. 2011 m. liepos 11 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš paties atsakovo paaiškinimo, jis prievolės toliau vykdyti neketina. Apeliantas nurodė, jog ieškovė nepateikė tinkamą teisinių paslaugų teikimą patvirtinančių įrodymų. Su tuo nesutinka teisėjų kolegija, kadangi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, atsakovas nenurodė, ko jam atstovaujanti advokatė nepadarė ar darė netinkamai. Teismas išsamiai įvertino, kokius veiksmus atliko atsakovo advokatė civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė specialiąsias materialinės teisės normas, reglamentuojančias advokato ir kliento atsiskaitymą už advokato suteiktas teisines paslaugas, nepagrįstai nurodydamas vien tik Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, kadangi būtent prašomą advokatės priteisti atlyginimą šalys buvo sutarę juridinių paslaugų sutartimi. Todėl tai leidžia manyti, jog šalims nustatant advokatės honorarą, į visas aplinkybes buvo atsižvelgta Kolegija dar kartą pažymi, kad Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalis kaip tik numato tokį advokato ir kliento atsiskaitymo būdą - advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas atsižvelgiant į aplinkybes, kurios buvo nagrinėjamos byloje, todėl apeliacinis skundas jame nurodytais argumentais netenkintinas ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo E. G. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.