Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

17.7. Teismas neišsprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apelianto atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti terminą ieškiniui) paduoti ir ieškinį atsisakyta priimti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

21. Apeliantas po atskirojo skundo 2025 m. rugsėjo 18 d. pateikimo teismui apeliacinės instancijos teismui 2025 m. spalio 24 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. spalio 14 d. raštą Nr. A256-1320/25 „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“ ir prašo prijungti jį prie bylos medžiagos. Minėtu rašytiniu įrodymu siekia įrodyti, jog ieškovo iniciatyva pradėti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą nepasitvirtino, kadangi iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos gautas neigiamas atsakymas. Nurodo, jog įrodymą teikia tik dabar, atsižvelgiant į jo gavimo datą.

22. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vis dėlto, draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Teismas priima nagrinėti tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

23. Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto naujai teikiamas įrodymas yra susijęs su šios bylos dalyku (CPK 180 straipsnis), jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat nenustatytas apelianto piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nutaria naujai teikiamą įrodymą priimti ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo.

25. Atskiruoju skundu apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą vieną mėnesio terminą ieškiniui paduoti. Jo vertinimu, teismas nepagrįstai atsietai vertinu visus įvykius, todėl padarė klaidingas išvadas. Pažymi, jog visų pirma abu skundžiami aktai (tiek Aktas, tiek ir Privalomasis nurodymas) ieškovui buvo įteikti po dviejų mėnesių nuo jų priėmimo (2024 m. gruodžio 4 d.) ir nebuvo išaiškinta jų apskundimo tvarka. O „hibridinis“ teisinis modelis (CPK procesas + ABTĮ terminai) objektyviai suklaidino ieškovą. Be to, pirmosios instancijos teismas klaidingai sureikšmino ieškovo kreipimąsi į Regionų administracinį teismą dėl Nurodymo vykdymo termino pratęsimo, įvertinęs šią aplinkybė kaip pritarimą Inspekcijos aktų teisėtumui. Apelianto vertinimu, Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad esminės naujos aplinkybės (Vilniaus m. savivaldybė po Inspekcijos patikrinimo patikslino pravažiuojamojo kelio raudonąsias linijas ties (duomenys neskelbtini) ir nurodė DS kategoriją (minimalus 5 m reikalavimas; apie tai išsamiai pasisakėme ieškinyje) paaiškėjo pasibaigus skundo padavimo terminui – 2025 m. kovo 14 d. Vilniaus m. savivaldybės RL patikslinimas. Šis faktas turi tiesioginę reikšmę ginčo esmei (ar ir kiek tvora patenka į gatvės juostą), todėl teikti skundą iki to momento buvo ne tiek racionalu, nei dabar, jau turint šiuos duomenis. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika bei neišsprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimo.

26. Iš ieškinio turinio nustatyta, kad ieškovas siekia panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2024 m. rugsėjo 27 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. ŽPA2-954 (toliau – ir Aktas) ir 2024 m. spalio 4 d. privalomąjį nurodymą Nr. ŽPN-1260 (toliau – ir Privalomasis nurodymas). Taip pat matuti, jog ieškovas supranta, jog yra praleidęs įstatyme numatytą vieno mėnesio terminą šiems administraciniams aktams ginčyti, todėl prašo atnaujinti praleistą terminą skundui (ieškiniui) paduoti dėl Akto Privalomojo nurodymo panaikinimo.

27. Apeliantas neginčija, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant jo ieškinio priėmimo klausimą turi būti taikomi administracinių bylų teisenos, o ne ieškinio senaties terminai. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

28. Apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu aplinkybių, kurias ieškovas mano esant svarbiomis ieškinio padavimo terminui atnaujinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl atskirojo skundo argumentų.

29. Inspekcijos Žemės naudojimo valstybinės priežiūros departamento Rytų Lietuvos pirmojo žemės naudojimo priežiūros skyriaus darbuotojai 2024 m. rugsėjo 18 d. 10. 30 val. atliko žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas), žemės naudojimo neplaninį patikrinimą vietovėje ir surašė 2024 m. rugsėjo 27 d. Patikrinimo aktą. Inspekcijos vertinimu, Sklypo savininkas ieškovas, neturėdamas valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, už Sklypo ribų pietvakarinėje dalyje naudoja aptvertą 29 kv. m (iš jų 21 kv. m ir 8 kv. m) valstybinės žemės plotą. Aptvertas valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas, kartu su Sklypu. Valstybinėje žemėje įrengtų tvorų ilgiai – 19,82 m ir 13,20 m. Taip pat nustatyta, kad šioje teritorijoje palei tvorą iš Sklypo vidaus pasodintos tujos. Inspekcijos atstovai konstatavo, jog tokiais veiksmais Sklypo savininkas pažeidė Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 ir 11 punktus. Inspekcija 2024 m. spalio 4 d. ieškovui surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pašalinti žemės naudojimo pažeidimus Sklype, tame tarpe nurodant tvoros dalį demontuoti / pašalinti iki nustatyto termino. Aktas ir Privalomasis nurodymas ieškovui įteikti 2024 m. gruodžio 4 d.

30. Minėtų aplinkybių apeliantas neginčija, tačiau teigia, jog vienos iš ieškinio (skundo) pateikti teismui terminio praleidimo priežasčių yra tos, kad, pirmiausia, jam nebuvo išaiškinta Akto ir Privalomojo nurodymo apskundimo tvarka ir terminai. O taip pat jį suklaidino teisinio santykio „hibridiškumas“ – objektyvus klaidinantis veiksnys (ginčas dėl administracinių aktų nagrinėjamas civilinėje byloje (bendrosios kompetencijos teisme), tačiau taikomi ABTĮ terminai); ieškovas bona fide vadovavosi bendra civilinių reikalavimų senaties taisykle (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

31. Bylos duomenys patvirtina, kad Akte (failas 1, psl. 38) pažymėta, jog Inspekcijos darbuotojui ieškovui suteikė konsultaciją, taip pat nurodyta pastaba, kad Inspekcijos interneto svetainėje ieškovas gali palikti nuomonę apie Inspekcijos atliktą patikrinimą (failas 1, psl. 40). Privalomajame nurodyme (failas 1, psl. 25) yra aiškiai išaiškinta jo apskundimo tvarka ir terminai: „Šis privalomasis nurodymas gal būti skundžiamas administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“. Taigi skirtingai nei teigia apeliantas, 2024 m. gruodžio 4 d. gavęs Aktas ir Privalomąjį nurodymą jis turėjo (galėjo) suprasti, kad juos gali skųsti per vieną mėnesį (t. y. iki 2025 m. sausio 5 d. administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas spręsdamas ieškinio (skundo) priėmimo klausimą ir nustatęs, kad šis procesinis dokumentas nėra jam teismingas, atsisako jį priimti ir ieškovui (pareiškėjui) nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme ar neteisminga tam teismui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 3 dalis, ABTĮ 33 straipsnio 3 dalis). Duomenų kad, kad ieškovas su skundu būtų kreipęsis į Regionų administracinį teismą byloje nėra. Tokių aplinkybių nenurodo iš pats apeliantas.

32. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, ieškovas iš pat pradžių pasirinko ne galimybę ginčyti atsakovės sprendimą, o, sutikdamas su juo, kreipėsi į Regionų administracinį teismą su prašymu pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti. Kaip teisingai iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas, jau praleidęs Akto ir Privalomojo nurodymo ginčijimo terminą, 2025 m. liepos 24 d. kreipėsi į Regionų administracinį teismą (bylos Nr. I3-16070-920/2025) su pareiškimu, prašydamas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki bus užbaigtas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos formavimo pertvarkymo projektas, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, paslaugos registracijos numeris ŽPDRIS ? (duomenys neskelbtini) ir bus užbaigta įsiterpusio sklypo privatizavimo procedūra; jei tokio prašymo teismas netenkintų, tai yra terminą pratęsti 12 mėnesių iki 2026 m. liepos 25 d., siekiant užtikrinti galimybę teisėtai ir pagrįstai pašalinti žemės naudojimo pažeidimus, atsižvelgiant į vykdomą raudonųjų linijų korekciją ir formavimo-pertvarkymo procedūras. Taip pat iš administracinės bylos Nr. I3-16070-920/2025 duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad ieškovas kreipėsi ir į atsakovę dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo. Taigi, skirtingai nei teigia apeliantas, ieškovo elgesys laidžia daryti pagrįsta išvadą, kad jis nuo pat pradžių veikė aktyviai ir dėjo įvairias pastangas, siekdamas ne pripažinti nepagrįstais ir neteisėtas Aktą ir Privalomąjį nurodymą, o aktyviais veiksmais siekė pašalinti atsakovės konstatuotus žemės naudojimo pažeidimus. Todėl ir atskiro skundo teiginys, kad jį suklaidino „hibridinis“ minėtų administracinių aktų apskundimas laikytinas tik deklaratyviu teiginiu, kuriuo siekiama pateisinti ieškovo neatsakingai praleistą minėtų aktų apskundimo terminą.

33. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas nevertino esminės naujos aplinkybės (Vilniaus m. savivaldybė po Inspekcijos patikrinimo patikslino pravažiuojamojo kelio raudonąsias linijas ties (duomenys neskelbtini) ir nurodė DS kategoriją (minimalus 5 m reikalavimas), kuri paaiškėjo pasibaigus skundo padavimo terminui – 2025 m. kovo 14 d. Vilniaus m. savivaldybės RL patikslinimas. Apelianto nuomone, šis faktas turi tiesioginę reikšmę ginčo esmei (ar ir kiek tvora patenka į gatvės juostą), todėl teikti skundą iki to momento buvo ne tiek racionalu, nei dabar, jau turint šiuos duomenis.

34. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu, kadangi toks teiginys tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas nuo pat ieškiniu ginčijamo atsakovės sprendimo gavimo dienos aiškiai suvokė jo turinį ir padarinius bei sąmoningai pasirinko kitus veikimo būdus, susijusius su šio sprendimo vykdymu ir jo vykdymo termino pratęsimu, o ne priešingai – veikimo būdus, susijusius su tokio sprendimo panaikinimu įstatyme nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiką ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2017). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 70 punktas). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas taisykles, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju naujų aplinkybių paaiškėjimas galėtų būti tik prielaida Inspekcijos Privalomojo nurodymo vykdymo korekcijoms, tačiau niekaip negali būti pagrindas atnaujinti daugiau nei aštuonis mėnesius praleistą naikinamąjį terminą apskųsti Aktą ir Privalomąjį nurodymą.

35. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kadangi pasibaigus ABTĮ nustatytam administracinio akto apskundimo terminui (ir jo neatnaujinus) išnyksta ieškovo galimybė pareikšti reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo (pripažinimo negaliojančiu), t. y. tokį ieškovo ieškinio reikalavimą turi būti atsisakyta priimti, teismas neturi kompetencijos spręsti dėl administracinio akto panaikinimo, nepriklausomai nuo to, kokiais pagrindais jį ginčydamas remiasi ieškovas. Priešingas aiškinimas ne tik neatitiktų aptartos kasacinio teismo formuojamos praktikos, bet ir, atsižvelgiant į tai, kad pagrindas ginčyti administracinį aktą paprastai yra šio akto neatitiktis teisės normų reikalavimams, lemtų, kad ABTĮ įtvirtintas naikinamasis terminas administraciniam aktui ginčyti iš esmės prarastų savo prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-214-823/2023 47 punktas).

36. Pasisakius dėl atnaujinti terminą ieškiniui (skundui) paduoti pagrindų nebuvimo, dėl kitų apelianto argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

37. Apeliantui išaiškintina, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę (ne pareigą) spęsti žyminio mokesčio grąžinimo klausimą, kadangi CPK numato, jog žyminio mokesčio grąžinimo klausimą pirmosios instancijos teismas sprendžia gavęs ieškovo pareiškimą (CPK 87 straipsnio 4, 5 dalys).

Dėl procesinės baigties

38. Apibendrinus šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį naikinti, todėl ji paliktina nepakeista, o apelianto atskirasis skundas netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ieškovo D. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.