Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-175/2016;

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18745-2015-6;

2016 m. sausio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratė Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Daliai Pangonienei, nuteistojo A. Š. gynėjai advokatei Singridai Samoškienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d., 181 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 181 str. 1 d. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. kovo 26 d., apie 11.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atėjęs į advokatų kontorą „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), advokatės D. D. tarnybiniame kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), grasindamas žodžiais „...čia viską ištaškysiu, suniokosiu, susprogdinsiu kabinetą, sukišiu peilį į šikną...“, tokiu būdu D. D. atžvilgiu naudotojo psichinę prievartą, laikydamas ją nuolatinėje baimėje ir netikrumo būsenoje, tokiais veiksmais duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti;

be to, A. Š. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. balandžio 21 d., apie 12.05 val., (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai, (duomenys neskelbtini), pateikė laišką, kuriame, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai pareikalavo perduoti turtą – išmokėti piniginę išmoką (1000 Eur), o jei negaus atsakymo iki 2015 m. balandžio 21 d., 19.00 val., pagrasino sunaikinti, t. y. apipilti degalais ir padegti (duomenys neskelbtini) savivaldybės duris bei (duomenys neskelbtini) remontui aptvertą užtvarą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad pagal BK 145 str. 1 d., 181 str. 1 d. yra nuteistas nepagrįstai, taip pat mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog nustatydamas ir įrodymais pagrįsdamas kaltinamojo kaltę šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus laikydamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ir motyvuotos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismas nuosprendyje nurodė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, neobjektyvius ir jais nesivadovauja.

Apeliantas skunde konkrečių argumentų, kodėl mano, kad teismo išvados dėl jo kaltės padarius BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, yra nepagrįstos, nenurodo. Savo nesutikimą su teismo išvadomis grindžia įsitikinimu, kad nieko nepadarė ir yra nuteistas nepagrįstai. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. Š. kaltės, byloje surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus įvertino tinkamai laikydamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teismas, spręsdamas dėl A. Š. kaltės, rėmėsi ne tik nukentėjusiosios D. D. parodymais, bet ir paties A. Š. paaiškinimais, liudytojų E. G., Ž. M. parodymais, garso įrašu ir šių rodymų visumos pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad A. Š. kaltė nagrinėjamu atveju įrodyta objektyviai ir neginčijamai. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka. Kaip jau minėta, grasinimo sudėčiai nėra būtina nustatyti, kad kaltininkas iš tikrųjų ketina savo grasinimus realiai įvykdyti. Pakanka konstatuoti, kad kaltininko išsakyti grasinimai, atsižvelgiant į faktinę situaciją, nukentėjusiojo buvo suprasti, kaip realūs. Nukentėjusioji D. D. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jautė baimę, netikrumo būseną, A. Š. elgesys, jo pasisakymai, balso tonas, išsakyti žodžiai leido manyti, kad grasinimus jis gali įvykdyti, A. Š. iš kabineto nesiruošė išeiti, jautėsi padėties šeimininku, diktavo sąlygas. Abejoti nukentėjusiosios paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad nukentėjusioji į situacija reagavo neadekvačiai. Aplinkybę, kad nukentėjusioji iš tikrųjų jautė baimę dėl A. Š. elgesio ir jo išsakytų grasinimų, patvirtina ir jos elgesys. D. D., jausdama, kad situacija kelia grėsmę, pradėjo daryti pokalbio su A. Š. garso įrašą, taip pat iškvietė policijos pareigūnus. Kad A. Š. sudarė bauginantį įspūdį patvirtino ir liudytoja E. G.. Be to, pats nuteistasis, nors ir neigdamas kaltę dėl grasinimų, pripažino, kad su D. D. apsižodžiavo, kalbėdamasis su ja, karščiavosi, tonas buvo pakeltas, tačiau teigė, kad toks elgesys buvo iššauktas pačios D. D. elgesio. Teismas pažymi, kad kaltininko subjektyvus savo elgesio, kaip nenusikalstamo, vertinimas juridinės reikšmės sprendžiant dėl kaltės pagal BK 145 str. 1 d. neturi ir jo atsakomybės nešalina. Nuteistojo elgesys (į prašymą išeiti nereagavo, buvo nusiteikęs agresyviai, kalbėjo pakeltu tonu), jo išsakyti žodžiai (... čia viską ištaškysiu, suniokosiu, susprogdinsiu kabinetą, sukišiu peilį į šikną...), kabinete užimta pozicija (sėdėjo ant kėdės užstodamas duris), neadekvati elgsena ir pasisakymai sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai D. D. manyti, kad A. Š. savo grasinimus gali iš tikrųjų įvykdyti. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aukščiau paminėtos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad A. Š. žodžiu išsakytais grasinimais nužudyti ir savo elgesiu D. D. darbo kabinete, sukūrė bauginančią situaciją, kuriai esant nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti. Apeliaciniame skunde dėstomi nuteistojo samprotavimai teismo išvadų nepaneigia. Atsižvelgiant į paminėta, konstatuojama, kad teismo išvados dėl A. Š. kaltės padarius BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, yra motyvuotos, pagrįstos išsamiai byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu, nesutikti su jomis skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo.

Dėl BK 181 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.

Pagal BK 181 str. 1 d. už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę ir (ar) fizinę prievartą, ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant ir (ar) panaudojant fizinį smurtą. Pažymėtina, kad būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013, 2K-133-677/2015). Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, ar panaudojant kitokią psichinę prievartą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2008, 2K-253/2008, 2K-22/2011, 2K-203/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. Š. kaltės pagal BK 181 str. 1 d., BPK 20 str. numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 181 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius A. Š. veiksmuose pirmosios instancijos teismas atskleidė tinkamai, išvadas dėl kaltės padarius šią veiką išsamiai argumentavo ir pagrindė. Byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad A. Š. neturėjo teisėto pagrindo reikalauti iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės jam išmokėti 1000 Eur, todėl toks reikalavimas buvo neteisėtas. Neteisėto ir nepagrįsto reikalavimo pateikimo būdas (pateikiant laišką su reikalavimu išmokėti 1000 Eur ir nurodant, kad tokios sumos nepervedus į nurodytą banko sąskaitą padegs savivaldybės duris ir (duomenys neskelbtini) remontui aptvertą užtvarą) atitinka BK 181 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Nuteistasis A. Š., apklausiamas teisme, neneigė pateikęs savivaldybei laišką su reikalavimais ir grasinimais, jeigu jo reikalavimas nebus įvykdytas. Nurodė, kad taip elgėsi dėl to, kad jautėsi aklavietėje, grasinimų tikslas buvo sulaukti pagalbos, kurios jis negavo. Vertinant A. Š. paaiškinimus akivaizdu, kad jis suvokė neturintis teisėto pagrindo reikalauti iš savivaldybės išmokėti jam laiške nurodytą sumą, t. y. suprato reikalaujantis įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją ir tokiam reikalavimui užtikrinti naudojantis psichinę prievartą (grasindamas padegti). Tai, kad neteisėtos turtinės pretenzijos tikslas buvo ne gauti pinigų, o gauti valdžios pagalbą, kaip tvirtina nuteistasis, kaltės pagal BK 181 str. 1 d. ir baudžiamosios atsakomybės nešalina, kadangi, kaip jau minėta, turto prievartavimas laikomas baigtu nuo neteisėtų turtinių pretenzijų grasinant ir (ar) panaudojant fizinį smurtą pareiškimo momento. Apelianto skunde pateikiamas situacijos subjektyvus vertinimas ir interpretavimas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl BK 181 str. 1 d. numatyto nusikaltimo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai.

Nepagrįstais laikytini ir apelianto teiginiai, kad jis už savo veiksmus yra nubaustas per griežtai. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 str. Sutinkamai su šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas A. Š. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per griežta. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padaryti nusikaltimai yra tyčiniai, baigti, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 145 str. 1 d. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui). Taip pat teismas įvertino tai, kad A. Š. anksčiau jau teistas septynis kartus, iš kurių du kartus už analogiškus nusikaltimus (BK 145 str. 1 d.), naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui už ankstesnius tyčinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš ankstesnių teistumų A. Š. nepasimokė, anksčiau taikytos bausmės (terminuotas laisvės atėmimas) teigiamo poveikio nuteistojo elgesio korekcijai neturėjo, nuo naujų nusikaltimų nesulaikė, todėl ir šiuo atveju nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė. Už atskiras nusikalstamas veikas A. Š. paskirtos bausmės yra žymiai mažesnės, negu straipsnių sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl pripažinti, kad bausmės yra aiškiai per griežtos ir jas dar labiau švelninti, kaip to skunde prašo nuteistasis, nėra teisinio pagrindo. Kolegijos vertinimu, bausmė skyrimui ir individualizavimui reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos tinkamai, paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu yra teisinga, proporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, atitinka nuteistojo asmenybės vertinimą ir yra būtina BK 41 str. numatytiems tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. Š., išlaidas sudaro 61,72 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 61,72 Eur, iš nuteistojo A. Š. nepriteisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria: