- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-08
- Bylos Nr.
- 1A-228-387/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41966-2016-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Viktoras Kažys, Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- A. L., E. K.
- Nukentėjusysis
- S. J., E. J. J.
- Advokatai
- Linas Žalnieriūnas, Lolita Narmontienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir nuteistojo E. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 187 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 15 (penkiolika) metų; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneri) metams 2 (du) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tarpusavyje subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta 15 (penkiolika) metų laisvės atėmimo bausmė.
Šią bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas kardomajame kalinime nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d.
A. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas - palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 187 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 15 (penkiolika) metų; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneri) metams 2 (du) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, E. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tarpusavyje subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta 15 (penkiolika) metų laisvės atėmimo bausmė.
Šią bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į E. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas kardomajame kalinime nuo 2016 m. rugsėjo 27d. iki 2016 m. gruodžio 27d.
E. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos.
Iki bausmės vykdymo pradžios E. K. paskirtos kardomosios priemonės - namų areštas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, intensyvi priežiūra – paliktos galioti nepakeistos.
S. J. iš A. L. ir E. K. solidariai priteistas 4707,17 Eur turtinės žalos ir 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
E. J. J. iš A. L. ir E. K. solidariai priteistas 300 Eur turtinės žalos ir 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Valstybinei ligonių kasai iš A. L. ir E. K. solidariai priteisti 57,77 Eur.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
E. K. ir A. L. nuteisti už tai, kad 2016 rugsėjo 4 d., nakties metu, laikotarpiu nuo 1.30 val. iki 2.37 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie kavinės-baro, esančio (duomenys neskelbiami), iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, kerštaudami, itin žiauriai, sukeldami dideles fizines kančias, nužudė N. J., jam suduodami tyrimo metu nenustatytais pailgos formos, turinčiais buką paviršių daiktais, rankomis ir kojomis ne mažiau 33 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami odos nubrozdinimus veide, pečiuose, dešinėje rankoje, kojose, poodines kraujosruvas rankose, sėdmenyse, kojose, muštines žaizdas pakaušyje, kairiame petyje, kairiame dilbyje, abiejose plaštakose, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu; nosies kaulų lūžį su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu; pilvo sumušimus, pasireiškusius odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis nugaros, krūtininėje ir juosmeninėje srityse, masyviomis minkštųjų audinių kraujosruvomis nugaros krūtininėje ir juosmeninėje srityse, abipusiais IX ir X šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės ir plaučių pažeidimais, VII ir IX slankstelių keterinių ataugų lūžiais, plaučių audinio sumušimo židiniais abiejų plaučių apatinėse skiltyse, blužnies paviršiniais plyšimais, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kuris komplikavosi ūminiu kraujo išsiliejimu į abi krūtinplėvės ertmes ir į pilvaplėvės ertmę, pohemoraginiu šoku, ūminiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos sutrikimu, dėl ko N. J. 2016 m. rugsėjo 4 d. 5.20 val. mirė.Taip pat E. K. ir A. L. nuteisti už tai, kad 2016 rugsėjo 4 d., nakties metu, laikotarpiu nuo 1.30 val. iki 2.37 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie kavinės-baro, esančio (duomenys neskelbiami), iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe , kerštaudami, tyrimo metu nenustatytais pailgos formos, turinčiais buką paviršių daiktais sudaužė N. J. priklausančio 1998 metų laidos automobilio BMV 525, valst. Nr. (duomenys neskelbiami) priekinį stiklą -70 eurų vertės, 2 priekinius žibintus - 60 eurų vertės, kairės pusės durelių stiklus - 30 eurų vertės, galinį bagažinės lango stiklą - 40 eurų vertės, galinius žibintus - 40 eurų vertės, sulankstė bamperį - 30 eurų vertės, statramstį - 30 eurų vertės ir taip sugadino svetimą 300 eurų vertės turtą.
II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai
Nuteistojo A. L. gynėjas advokatas Linas Žalnieriūnas (toliau - gynėjas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir priimti A. L. naują išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius nusikalstamų veikų, nustatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 187 straipsnio 1 dalyje. Nusprendus, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nusprendus, kad A. L. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, gynėjas prašo skirti jam švelnesnę nei paskirtoji laisvės atėmimo bausmę.Gynėjas nurodo, kad A. L. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes apygardos teismas tyrė ir vertino bylos aplinkybes fragmentiškai, selektyviai, išvadas grindė vien netiesioginiais bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų parodymais, neįvertindamas jų patikimumo. Anot gynėjo, taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 3-5 dalių nuostatas, įpareigojančias teismą įrodymus vertinti visumoje, o ne kiekvieną atskirai, draudžiančias vadovautis vienu kurio nors asmens sunkesnę teisinę padėtį lemiančiu įrodymu, taip pat įpareigojančias teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė ir ypatingai didelę reikšmę suteikė šališkų asmenų – liudytojų J. S. ir V. K. – parodymams, kurie negali būti laikomi objektyviais ir patikimais, nes minėti asmenys yra šališki ir neginčijamai suinteresuoti bylos baigtimi. Gynėjo teigimu, V. K. šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtina tai, kad: ji yra nužudytojo pusseserė; palaiko artimus santykius su nužudytojo motina ir žmona; po N. J. mirties nemažai bendravo su kitais nužudytojo artimaisiais, todėl suformavo šališką, nukentėjusiųjų dvasiniais išgyvenimais, paremtą nuomonę; prieš 2017 m. gruodžio 12 d. vykusį teismo posėdį, koridoriuje, bendravo su nužudytojo žmona, kuri nurodinėjo V. K. ką ši turėtų sakyti teismo posėdžio metu. Apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytoja V. K. nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistųjų neteisėtų veiksmų nematė, įvykio vietoje nebuvo, o savo paaiškinimus duoda vadovaudamasi tik kitų, bylos baigtimi suinteresuotų asmenų – J. S., nukentėjusiųjų S. J., E. J. J. – pasakojimais. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, gynėjas daro išvadą, kad apygardos teismas privalėjo nesivadovauti šios liudytojos parodymais, nes juos įtakojo artima V. K. draugystė su nukentėjusiosiomis ir giminystės ryšiai su nužudytuoju, todėl jie negali būti laikomi objektyviais ir patikimais. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors V. K. ir buvo neteisingai nurodžiusi, kad apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes sužinojo iš A. L. sugyventinės V. B., tačiau savo paaiškinimuose jokių išskirtinių aplinkybių, kurių nebuvo galima sužinoti iš kitų D. kaimo gyventojų, nenurodė. Minėtos liudytojos parodymai buvo pagrįsti gandais, bet ne reikšmingomis nusikalstamos veikos detalėmis. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. K. bendravo su V. B.. Priešingai, pati V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė, kad A. L. jau būtų pasakojęs ką nors apie jam inkriminuotų nusikaltimų padarymą. Taip pat liudytoja neigė šia tema bendravusi su V. K. ir L. D.. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojos V. B. parodymais, motyvuodamas tuo, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Tačiau vertindamas nužudytojo pusseserės, artimai bendravusios su N. J. giminaičiais, parodymus tai pačiai aplinkybei – liudytojos suinteresuotumui bylos baigtimi – liko abejingas. Anot gynėjo, liudytojos V. K. parodymų patikimumu verčia abejoti ir tai, kad ištyrus jos susirašinėjimą su L. D. socialiniame tinkle Facebook, jokios tyrimui reikšmingos informacijos nebuvo gauta. Analizuodamas liudytojo J. S. parodymus, gynėjas akcentuoja jų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Pasak gynėjo, liudytojo skirtingose baudžiamojo proceso stadijose duoti parodymai ne tik nesutampa tarpusavyje, bet ir prieštarauja kitoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Gynėjo teigimu, liudytojo J. S. parodymų patikimumu verčia abejoti ir tai, kad, pasak jo paties, jis yra įbaugintas; jo apklausos, vykusios 2016 m. rugsėjo 27 d., metu pats nurodė, kad anksčiau nesikreipė į teisėsaugos institucijas, nes nebuvo tikras, ar tikrai E. K. ir A. L. sumušė N. J.. Be to, liudytojas patvirtino, kad buvo skolingas A. L. pinigų, tačiau negalėjo tiksliai pasakyti, ar jau grąžino skolą nuteistajam. Anot gynėjo, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apygardos teismas nepagrįstai išskyrė ir vadovavosi vien 2017 m. gegužės 26 d. vykusios apklausos metu duotais nuteistojo A. L. parodymais, visiškai neatsižvelgdamas į aplinkybes, kurios nulėmė tokių parodymų davimą. Šio savo sprendimo pirmosios instancijos teismas nemotyvavo. Teisiamojo posėdžio, vykusio 2017 m. gruodžio 12 d., metu nuteistasis nurodė priežastis, dėl kurių jis buvo priverstas pakeisti savo parodymus, t. y. neleidžiami operatyvinės veiklos pareigūnų veiksmai, nuolatinis spaudimas, daugiau nei vienerius metus taikomas suėmimas, draudimas skambinti ir pasimatyti su artimaisiais. Draudimais buvo siekiama daryti psichinį poveikį asmeniui ir tokiu būdu sukurti naudingas perspektyvas bylos baigčiai. Gynėjas taip pat akcentuoja, kad byloje nėra duomenų apie tai, kiek kartų nuteistasis buvo lankomas teisėsaugos pareigūnų, vežamas į policijos komisariatą. Duodamas parodymus teisme, A. L. nurodė, kad pareigūnai jam neprisistatydavo, pokalbių neįrašinėjo, gąsdinimų buvo daug. Anot gynėjo, apygardos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad pastarąsias A. L. nurodytas aplinkybes vertina kritiškai, nes minėtos, 2017 m. gegužės 26 d. vykusios, apklausos metu kartu su nuteistuoju buvo jo advokatas. Gynėjas sutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad gynėjas turi apsaugoti savo ginamąjį nuo psichinės prievartos, tačiau tuo pačiu pažymi, kad pats nuteistasis yra minėjęs, jog advokatas nelabai klausėsi jo parodymų, netgi gerai nepaskaitė, nes skubėjo į kitą bylą. Nuteistojo nepasitikėjimą gynėju ir nusivylimą jo darbu liudija ir tai, kad dėl tokių advokato veiksmų A. L. ryžosi jį pakeisti. Pasak gynėjo, tai, kad nuteistasis iš tikrųjų nežino jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, patvirtina tai, kad jis netinkamai įvardino nužudytojo automobilio apgadinimo įrankį – akmenį - ir apgadintas automobilio puses. Be to, gynėjas akcentuoja, kad nei nusikaltimo padarymo vietoje, nei ant nužudytojo kūno nebuvo rasta A. L. DNR ar/ir kitų pėdsakų. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo kaltę, veiksmus atliktus A. L. esant suimtam. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistasis visą laiką nuosekliai teigė, kad jis nusikaltimo nepadarė, kartojo tai kartu su juo kameroje buvusiems suimtiesiems. Tai negalėjo būti vertinama kaip bandymas nuslėpti neva padarytą nusikalstamą veiką. Anot gynėjo, toks vertinimas būtų nelogiškas ir net absurdiškas. O iš konteksto paimti atskiri žodžiais ir aptakūs posakiai (kurių reikšmes nuteistasis paaiškino duodamas parodymus teisme) neturi jokios įrodomosios vertės, nes išėmus juos iš konteksto, šie praranda prasmę ir gali būti interpretuojami neteisingai. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad būdamas suimtas, A. L. ne kartą minėjo, kad jis nužudytojo „nelietė“, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad A. L. turėjo motyvą kerštauti nužudytajam. Analizuodamas byloje apklaustų liudytojų parodymus, gynėjas nurodo, kad motyvą kerštauti N. J. galima įžvelgti pas keletą asmenų – J. S., J. K. (J. K.), E. N. (E. N.) – tačiau ne pas nuteistąjį. Anot gynėjo, teismo nurodyti motyvai patvirtina, kad būtent J. K., o ne A. L. įvykio dieną norėjo atkeršyti N. J.. Anot gynėjo, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo tirtos jokios kitos galimos N. J. nužudymo versijos, nors byloje gausu duomenų apie kitų asmenų akivaizdų motyvą kerštauti jam ir jį nužudyti. Antai E. J. J. apklausta teisme patvirtino, kad jos vyras buvo skolingas didelę pinigų sumą Baltarusijos piliečiams, kurie jį gąsdino ir jam grasino. Taip pat, anot gynėjo, teisme liko nepašalinta abejonė ir dėl J. K. bei E. N. motyvo nužudyti N. J. ir jų veiksmų nusikalstamos veikos padarymo vakarą.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas, neištyręs kitų galimų nužudymo versijų ir priėmęs vien prielaidomis grįstą apkaltinamąjį nuosprendį A. L., ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nurodančią, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, byloje esantys prieštaravimai turi būti pašalinti, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Gynėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje liko nepašalintos abejonės dėl tikslaus nusikalstamos veikos daryme dalyvavusių asmenų skaičiaus, taip pat byloje taip ir nebuvo nustatyta kas ir kiek smūgių galėjo suduoti nužudytajam ar kokius smūgius sudavė nuteisti asmenys. Anot gynėjo, iš liudytojo T. J. apklausos matyti, kad veikos padaryme galėjo potencialiai dalyvauti ir trys asmenys, galbūt net daugiau. Be to, minėtas liudytojas nurodė, kad jo prie baro įvykio naktį matyti asmenys buvo nevietiniai. Taigi kyla pagrįstos abejonės, ar tai negalėjo būti nužudytojo žmonos minėti N. J. grasinę Baltarusijos piliečiai.Pasak gynėjo, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1,2, punktus, 301 straipsnio 1 dalį. Teismas bylą išnagrinėjo šališkai, nuteistojo kaltė neįrodyta, teismo išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų ir nepagrįstai nuteisė A. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 187 straipsnio 1 dalį, nenustatęs šių nusikaltimų sudėčių požymių visumos. Gynėjas pažymi, kad nė vienas iš su nužudytuoju įvykio vakarą (naktį) kontaktavusių asmenų nematė N. J. sužalojimo aplinkybių. Taip pat nė vienas jų negalėjo patvirtinti, kad A. L. bendravo su nužudytuoju, atliko prieš jį kažkokius pavojingus veiksmus, būtų su savimi turėjęs metalinį strypą ar beisbolo lazdą. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad prieš mirtį N. J. nurodė nežinantis kas jį sumušė. Gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad tokie nužudytojo žodžiai nepatvirtina tos aplinkybės, kad jį sumušė ne kaltinamieji, bet kiti, nepažįstami asmenys. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad užpuolikai būtų buvę su kaukėmis, gobtuvais ar panašiai, dėl ko N. J. galėtų jų neatpažinti. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad tokiu būdu N. J. galbūt norėjo neišduoti savo pažįstamų, nes prieš mirtį jis prašė liudytojos V. Š. iškviesti policiją. Anot gynėjo, nenustatęs būtinų nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, požymių – pavojingos veikos, tyčinės A. L. kaltės – teismas negalėjo jam priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Gynėjas analogiškai pasisako ir dėl A. L. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, akcentuodamas, kad be paties nuteistojo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų jam daryto spaudimo duotų parodymų, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šią veiką padarė būtent A. L.. Gynėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje nuteistųjų bendrininkavimas yra akivaizdžiai preziumuojamas, spėjamas. Akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad nuteistieji buvo prie N. J., kad tarp jų buvo koks nors kontaktas, kad pastarieji matė vieni kitus ar kartu turėjo tyčią nužudyti N. J. ir sugadinti jam priklausantį automobilį. Taip pat, anot gynėjo, visiškai nebuvo analizuojamas galimas vykdytojo eksceso klausimas. Nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo nustatyta kiek ir kokių smūgių sudavė kiekvienas nuteistasis, todėl nėra galimybės spręsti apie kiekvieno jų neva panaudoto smurto pobūdį ir intensyvumą. Taigi negalima spręsti ir apie kiekvieno jų tyčią padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Neįvertinus visų šių nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių ir nepašalinus abejonių, neįmanoma nustatyti ką apėmė kiekvieno nuteistojo tyčia, todėl neįmanoma konstatuoti jų bendrininkavimo. Pasak gynėjo, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevykdė savo pareigos tinkamai išspręsti bylą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Anot gynėjo, teisiamojo posėdžio, vykusio 2017 m. gruodžio 12 d., metu A. L. duodant parodymus, teisėjų kolegijai pirmininkaujanti teisėja Laureta Ulbienė nepagrįstai reiškė pasipiktinimą ir komentavo nuteistojo nurodytą jį teisinančią aplinkybę, teigdama, kad „jis viską meluoja“. O nuteistajam E. K. nurodant aplinkybes, kurių neminėjo A. L., komentavo: “dabar prisimins“. Tokiu būdu teisėja dar nepasibaigus bylos nagrinėjimui akivaizdžiai išreiškė savo išankstinį nusistatymą prieš A. L..Anot gynėjo, vertinant teisėjos Lauretos Ulbienės bendravimą tiek su nuteistuoju, tiek su jo gynėju ir visiškai priešingą jos bendravimą su nukentėjusiosiomis, akivaizdžiai reiškiant joms palankumą, galima daryti pagrįstą išvadą apie bylą nagrinėjusio teismo tendencingumą ir šališkumą. Gynėjas pažymi, kad byla buvo išnagrinėta itin skubotai, o to priežastis – vienos iš teisėjų kolegijos narės išėjimas iš darbo. Teismas tenkinęs bet kokius (net ir itin svarbius gynybai) prašymus būtų nespėjęs baudžiamosios bylos išnagrinėti iki minėtos teisėjos išėjimo, todėl būtų tekę bylą nagrinėti iš naujo dėl naujos teisėjų kolegijos sudarymo. Šis skubotumas, pasak gynėjo, yra teisiškai nepagrįstas ir neteisėtas bei akivaizdžiai atskleidžiantis tai, kad šioje baudžiamojoje byloje pagrindinis proceso tikslas – spėti išnagrinėti bylą, kad nereikėtų įrodymų tirti iš naujo, o ne siekis nustatyti tiesą byloje. Gynėjas nurodo, kad teismo šališkumą įrodo ir tai, jog jis ignoravo akivaizdžius šiurkščius baudžiamojo proceso ir kitų teisės aktų pažeidimo faktus. Atliekant ikiteisminį tyrimą, liudytojos V. B. apklausa buvo atlikta vos vieną kartą, tačiau byloje yra net dvi jos apklausos, nurodant, kad kartu su ja dalyvavo gynėjas, nors ji tokio neturėjo. Taip pat 2016 m. rugsėjo 9 d., laikotarpiu nuo 9.11 val. iki 9.54 val., vykusios liudytojo T. J. apklausos metu buvo pažymėta ir nurodyta, kad 2016 m. rugsėjo 9 d., apie 21 val., jis gavo žinutę per Facebook, nors apklausos metu šios aplinkybės net teoriškai liudytojui negalėjo būti žinomos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad esant itin panašioms faktinėms aplinkybėms, teismai nukentėjusiesiems priteisia ženkliai, t. y. du ar net keturis kartus, mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei buvo priteista nagrinėjamoje byloje. Pasak gynėjo, priteisinat tokią didelę sumą – po 40 000 Eur iš kiekvieno nuteistojo – kuri dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškota, diskredituojamas paties neturtinės žalos atlyginimo instituto vaidmuo, toks sprendimas nepateisintų pagrįstų nukentėjusiųjų lūkesčių. Anot gynėjo, bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistieji turto neturi. Taigi ir realių galimybių atlyginti nukentėjusiosioms priteistą 80 000 Eur neturtinę žalą nėra. Gynėjas prašo sušvelninti A. L. paskirtą bausmę, motyvuodamas tuo, kad esant panašioms faktinėms aplinkybėms ir analogiškai veikos kvalifikacijai, Lietuvos teismai nuteistiesiems skiria kur kas mažesnes laisvės atėmimo bausmes. Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo, padarant nusikalstamas veikas. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jį kaltinančius įrodymus ir nuosprendyje padarytas išvadas grindė abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais įrodymais ar padarė apskritai jokiais įrodymais nepagrįstas išvadas. Anot nuteistojo, jam priimtas skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, nes jame išdėstytos išvados padarytos vadovaujantis duomenimis, kurių tam aiškiai nepakanka. Nuteistasis nesutinka su apygardos teismo liudytojų J. S. ir V. K. parodymų vertinimu. E. K. pažymi, kad V. K. parodymų įrodomoji vertė yra menka, nes jie yra išvestiniai iš liudytojo J. S. parodymų, kurie, savo ruožtu, taip pat yra išvestiniai. Liudytoja yra J. S. sugyventinė, o tai galėjo turėti įtakos jos parodymų turiniui. Be to, anot nuteistojo, jeigu iš pradžių J. S. ir V. K. parodymai sutapo, vėliau, J. S. pakeitus savo paaiškinimus dėl parėjimo namo ir jau aiškinant, kad jis nuėjo pas nuteistąjį ir sugrįžo gerokai vėliau, tarp šių liudytojų parodymų atsirado esminis neatitikimas dėl J. S. sugrįžimo namo laiko. Nuteistasis akcentuoja, kad nepaisant to, jog būdamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. S. net tris kartus minėjo, kad jis, t. y. E. K., smaugė N. J., ištyrus pastarojo lavoną jokių smaugimo žymių nustatyta nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistiesiems ir J. S. kitą dieną susitikus prie kapinių, A. L. nieko nepasakojo apie neva E. K. atliktus neteisėtus veiksmus, todėl, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jis neturėjo ką neigti. Be to, anot nuteistojo, teismas nepagrįstai kritiškai vertino jo ir A. L. nurodytas šio susitikimo priežastis, nes yra visai logiška, kad žinodami, jog jie paskutiniai matė N. J. jo mirties išvakarėse, nuteistieji numanė, kad jų ieškos policija. E. K. pažymi, kad A. L. nė vienos apklausos metu nepatvirtino ką nors pasakojęs J. S. apie jo atliktus smurtinius veiksmus. Aptardamas šiuos ir kitus liudytojo J. S. parodymų neatitikimus, nuteistasis daro išvadą, kad jo paaiškinimai nėra nuoseklūs ir teisingi, todėl jais negalima vadovautis surašant apkaltinamąjį nuosprendį. Pasak nuteistojo, byloje nesurinkta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad inkriminuojamų nusikaltimų padarymo metu jis buvo kaltinime nurodytoje vietoje. Nėra liudytojų, mačiusių kas nužudė N. J. ir suniokojo jo automobilį. Įvykio vietoje nerasta jokių E. K. buvimą ten patvirtinančių įkalčių – kraujo, DNR ar kitų pėdsakų. Nuteistasis nurodo, kad nors apygardos teismas pripažindamas jį kaltu iš esmės vadovavosi J. S. parodymais, būtina neužmiršti, kad jo parodymai yra išvestiniai. Jis pasakojo ne apie tai, ką matė, bet apie tai, ką apie šį įvykį girdėjo iš nuteistojo A. L.. Anot E. K., priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas vadovavosi tik tais A. L. parodymais, kuriuos jis davė apklausos, vykusios 2017 m. gegužės 26 d., ir akistatos, vykusios 2017 m. birželio 1 d., metu. Tačiau net ir šiuose paaiškinimuose A. L. nurodė nematęs, jog E. K. būtų smurtavęs prieš N. J. ar daužęs pastarojo automobilį. Nuteistasis nurodo, kad tai, jog jis vartojo fizinį smurtą prieš N. J., apygardos teismas nustatė vadovaudamasis J. S. parodymais, niekaip nemotyvuodamas kaip pastarasis iš A. L. pasakojimų galėjo suprasti, kad E. K. atliko smurtinius veiksmus, jeigu pats A. L. šios aplinkybės niekada nebuvo nurodęs. Analizuodamas A. L. parodymus kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nuteistasis abejoja jų patikimumu, t. y. ta jų dalimi, kur A. L. nurodo, kad E. K. buvo kartu su juo nusikaltimų padarymo vietoje. E. K. pažymi, kad pats jis šią aplinkybę viso proceso metu nuosekliai neigė. Nuteistojo teigimu, pripažindamas jį kaltu, teismas taip pat vadovavosi užfiksuotais A. L. pokalbiais su kitais suimtaisiais ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad jie iš dalies patvirtina nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų veikų padarymo. E. K. pažymi, kad minėti pokalbiai kaip tik netiesiogiai patvirtina jo nekaltumą, nes nė viename jų A. L. konkrečiai jo net neįvardino, o 2016 m. spalio 14 d. minėjo, kad jei žinotų, jog paėmė tą, kuris tai padarė, iš karto ateitų ir viską papasakotų.E. K. nesutinka su apygardos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodytas jam ir A. L. inkriminuotas kerštavimo motyvas. Nuteistasis nurodo, kad priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad jo ir N. J. santykiai buvo priešiški. Juo labiau, nėra pagrindo tvirtinti, kad tarp jų buvo smurtinių susidūrimų. Anot E. K., nustatydamas šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi J. S. parodymais, tačiau šis pirmos apklausos metu teigdamas, kad iki nurodyto įvykio E. K. konfliktavo su N. J., negalėjo nurodyti jokių konkretesnių konflikto aplinkybių, t. y. laiko, vietos ir kt. Vėlesnių apklausų metu liudytojas šių savo parodymų jau nepatvirtino. Pasak E. K., byloje taip pat nenustatyta jokio loginio ryšio tarp J. K. ne jam adresuoto prašymo pamokyti N. J. ir dėl to neva atsiradusio nuteistojo motyvo keršyti trečiajam asmeniui tokiu žiauriu būdu. Nuteistasis pažymi, kad skambindamas A. L., J. K. net nežinojo, kad jis yra šalia. Be to, byloje kaip liudytojai apklausti asmenys patvirtino, kad J. K. ir E. K. nebuvo artimai pažįstami. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad prieš mirtį N. J. sakė nežinantis kas jį sumušė. Interpretuodamas šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būdamas neblaivus, neapšviestoje vietoje nužudytasis galėjo neatpažinti užpuolikų. Tačiau, anot nuteistojo, tokį teiginį paneigia tai, kad N. J. pažinojo tiek jį, tiek A. L.. Taip pat nusikaltimas negalėjo būti įvykdytas labai greitai, netikėtai. Pagal teismo nustatytas aplinkybes, nužudytasis pabudo nuo daužomo automobilio stiklo garso, persėdo į vairuotojo vietą, po to perbėgo gatvę, užkliuvo ir atsidūrė ant žolės. Bylos medžiaga nustatyta, kad N. J. buvo suduoti 33 smūgiai, taigi smurtiniai veiksmai taip pat tęsėsi tam tikrą laiko tarpą, o konkreti kaltinime nurodyta įvykio vieta nakties metu būna gerai apšviesta. Be to, pasak nuteistojo, N. J. nesakė, kad nenori įvardinti jį sumušusių asmenų. E. K. teigimu, visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad fizinį smurtą prieš N. J. vartojo jam nepažįstami asmenys. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. K. ir N. J. nebuvo draugais, tačiau jų tarpusavio santykių negalima laikyti priešiškais. Anot nuteistojo, prieš porą metų jie kartu žaidė krepšinį toje pačioje komandoje. Pastaraisiais metais nebuvo jokių prielaidų priešiškų santykių tarp jų atsiradimui, nes jie beveik nesimatė, kadangi N. J. su žmona nuolat gyveno Vilniaus mieste, Šeškinės mikrorajone. E. K. taip pat pažymi, kad niekuomet neturėjo problemų su teisėsauga dėl smurtinių ar vandališkų veiksmų. Nuteistojo teigimu, aukščiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas teismas grindė nepatikimais ir prieštaringais įrodymais bei vadovavosi abejotinomis prielaidomis. Anot E. K., skundžiamame nuosprendyje nėra aiškios ir konkrečios argumentacijos bei nuoseklumo analizuojant faktinius bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismo išvadose yra prieštaravimų, kurie neabejotinai turėjo įtakos E. K. kaltės klausimo išsprendimui. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos teismo nuosprendis turi būti panaikintas dėl jame išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. L. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir nuteistojo E. K. apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl A. L. ir E. K. kaltės padarius jiems inkriminuotas veikas
Nesutikdami su A. L. ir E. K. priimtu nuosprendžiu, apeliantai nurodo, kad byloje nėra nuteistųjų kaltę patvirtinančių įrodymų. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, pripažindamas nuteistuosius kaltais vadovavosi vien byloje esančiais netiesioginiais įrodymais, t. y. įvykio nemačiusių liudytojų J. S. ir V. K. parodymais. Pasak apeliantų, apygardos teismas suteikė šių, bylos baigtimi suinteresuotų, liudytojų paaiškinimams išskirtinę reikšmę, nevertindamas jų patikimumo ir neatsižvelgdamas į kitas byloje nustatytas svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinių skundų argumentais. Išnagrinėjus bylos medžiagą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai nuteisė E. K. ir A. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 187 straipsnio 1 dalį.Gynėjas ir E. K. teisingai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra tiesioginių nuteistųjų kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau apeliantų dėmesys atkreipiamas į tai, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Vertindamas J. S. parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojas paaiškino, jog įvykio naktį, jam girdint, A. L. ir E. K. kalbėjosi apie tai, kad reikėtų sumušti N. J., o kitą rytą, jiems visiems susitikus žydų kapinėse, A. L. prisipažino, kad jis ir E. K. mušė N. J. armatūromis ir sudaužė jo automobilį (t. 3, b. l. 19-20, 37-39, 47-48, t. 10, b. l. 18-19). Iš esmės visų apklausų metu, tarp jų ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, liudytojas nuosekliai teigė, kad A. L. ištraukė N. J. iš automobilio (atidarė dureles, sudavė jam į veidą). Pastarajam pradėjus bėgti, vijosi jį. N. J. užkliuvus už betoninės tvorelės ir nukritus, pribėgęs A. L. sudavė jam strypu per kojas. Po to pribėgo E. K., kuris taip pat pradėjo vartoti fizinį smurtą. J. S. buvo nurodęs, kad A. L. jam pasakojo, jog įvykio metu buvo tamsu, jie nematė kur ir kaip mušė, todėl taip ir atsitiko. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie liudytojo J. S. paaiškinimai atitinka kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Antai, specialisto išvadoje Nr. M 1158/2016 (01) nurodoma, kad N. J. dešinės šlaunies nugarinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje nustatytos dvi pailgos formos – 4x15 cm ir 4x6 cm dydžio - kraujosruvos, o tai patvirtina liudytojo paaiškinimus, kur jis teigė, kad pribėgęs prie nukritusio N. J. A. L. strypu sudavė jam per kojas (t. 2, b. l. 7-8). Kitos aptariamoje specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės, priede prie specialisto išvados (t. 2, b. l. 12) pavaizduota N. J. sužalojimų lokalizacija leidžia pagrįstai teigti, kad fizinio smurto vartojimo metu N. J. gulėjo ant pilvo, o tai savo ruožtu atitinka J. S. parodymus, kur jis nurodė, kad bėgdamas nuo užpuolikų nukentėjusysis nukrito ir daugiau jau nebeatsikėlė. Šios išvados pagrįstumą patvirtina ir sužalotą N. J. radusios liudytojos B. Š. paaiškinimai apie tai, kad eidamos su drauge per skverą, jos pamatė ant pilvo, veidu žemyn gulėjusį N. J. (t. 2, b. l. 68-70, t. 10, b. l. 16). Būtent nugaros srityje esantys sužalojimai – krūtinės ląstos ir pilvo sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis nugaros krūtininėje ir juosmeninėje srityse, masyviomis minkštųjų audinių kraujosruvomis nugaros krūtininėje ir juosmeninėje srityse, abipusiais IX ir X šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės ir plaučių pažeidimais, VII ir IX slankstelių geterinių ataugų lūžiais, plaučių audinio sumušimo židiniais abiejų plaučių apatinėse skiltyse, blužnies paviršiniais plyšimais – specialisto kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, nulėmė N. J. mirtį. Atlikęs lavono tyrimą specialistas taip pat konstatavo, kad nugaros krūtininėje dalyje esanti taisyklingo stačiakampio formos, 30x5 cm dydžio poodinė kraujosruva, galėjo būti padaryta kietu, plokščiu, riboto paviršiaus, pailgu daiktu, kurio skersmuo apie 5 cm (t. 2, b. l. 10). Šis nusikaltimo įrankio apibūdinimas atitinka liudytojo J. S. parodymus, kur jis teigė, kad žalodami N. J. ir daužydami jo automobilį, nuteistieji naudojo metalinius strypus, armatūras. Pasakodamas apie jam žinomas nusikaltimų padarymo aplinkybes, liudytojas J. S. buvo minėjęs ir tai, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo pradėtas vartoti jam dar būnant automobilyje. Anot J. S., pradaręs automobilio, kuriame miegojo N. J., dureles, A. L. sudavė jam į veidą (galvą). Tuomet nukentėjusysis pabudo, peršoko į vairuotojo sėdynę ir puolė bėgti (t. 3, b. l. 19-20, 37-39). Šias liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtina rašytiniai byloje surinkti įrodymai – įvykio vietos apžiūros protokolas ir specialisto išvados. 2016 m. rugsėjo 4 d. apžiūrint automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbiami) saloną, ant vairuotojo sėdynės, ant vairuotojo pusės atramos jungiančios su slenksčiu, ant slenksčio buvo rastos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraujo dėmes. Nuo šių vietų paimti tepinėliai (t. 1, b. l. 20-24). Ištyrus pastaruosius tepinėlius, 2016 m. lapkričio 3 d. specialisto išvada Nr. 140-(4544)-IS1-5941 byloje nustatyta, kad ant jų rasta vyro kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su N. J. genotipu (t. 1, b. l. 125-126). Taigi pastaraisiais įrodymais byloje neginčijamai nustatyta, kad N. J. patyrė fizinį smurtą dar būdamas automobilio viduje. Specialisto išvada Nr. M 1158/2016 (01) taip pat patvirtina, kad N. J. buvo suduotas smūgis į veido (galvos) sritį, nes be kitų sužalojimų, jam buvo padarytas nosies kaulų lūžis su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose (t. 3, b. l. 4-10). Vertindama liudytojo J. S. parodymus, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad aukščiau minėtas pakankamai detalias nuteistiesiems inkriminuotų veikų padarymo aplinkybes jis nurodė jau pirmos apklausos, vykusios 2016 m. rugsėjo 27 d., metu, t. y. pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, kuomet dar nebuvo gautos specialisto išvados, tarp jų ir specialisto išvada Nr. M 1158/2016, ir (ar) kiti duomenys, vadovaujantis kuriais galima būtų nustatyti A. L. ir E. K. inkriminuotų veikų padarymo mechanizmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtina liudytojo teiginius, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodytas aplinkybes (kur buvo pradėtas vartoti smurtas prieš N. J., kokiu būdu jis atsidūrė skvere, kodėl gulėjo ant pilvo ir kt.) jis sužinojo iš nusikaltimo padaryme dalyvavusių asmenų. J. S. taip pat buvo minėjęs, kad grįžęs namo po susitikimo su nuteistaisiais žydų kapinėse, papasakojo savo sugyventinei V. K. apie tai, ką sužinojo iš A. L., t. y. apie tai, kad N. J. nužudė pastarasis ir E. K.. Apklausiama iš karto po J. S. - 2016 m. rugsėjo 27 d. - V. K. patvirtino sužinojusi iš sugyventinio, kad įvykio naktį E. K. ir A. L. norėjo sumušti N. J.. Anot liudytojos, kitą dieną, grįžęs iš susitikimo su nuteistaisiais žydų kapinėse, J. S. pasakė jai, kad N. J. nužudė nuteistieji (t. 3, b. l. 2-3, t. 10, b. l. 98). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad liudytojos V. K. parodymai ta apimtimi, kiek jie yra susiję su J. S. jai nurodytomis aplinkybėmis, didesnės savarankiškos įrodomosios vertės neturi, tačiau apygardos teismas pagrįstai vadovavosi jais vertindamas J. S. parodymų patikimumą. Kaip jau buvo minėta, tiek pastarasis, tiek V. K. pirmą kartą buvo apklausiami pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje. Taigi detalias, analogiškas J. S. nurodytoms, nusikaltimų padarymo aplinkybes V. K. galėjo sužinoti tik iš pastarojo. Kita vertus, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytoja taip pat nurodė bendravusi su V. B. – A. L. sugyventine - kuri irgi jai pasakojo, kad N. J. nužudė E. K. ir A. L.. Anot V. K., V. B. minėjo, kad nuteistieji armatūromis sudavė N. J. daug smūgių į galvą ir į kojas. Mušė tol, kol nepamatė, kad jau skylės galvoje yra (t. 3, b. l. 2-3, t. 10, b. l. 98). Apeliaciniame skunde nuteistojo A. L. gynėjas nurodo, kad V. B. neigia bendravusi su V. K.. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priešingai nei yra teigiama apeliaciniame skunde, V. K. nurodė tam tikras išskirtines aplinkybes, susijusias su N. J. nužudymu. Antai, liudytoja patvirtino, kad nužudytajam buvo smūgiuojama į galvą. Šios aplinkybės atitinka tikrovę, nes specialisto išvada Nr. M 1158/2016 (01) byloje nustatyta, kad be kitų sužalojimų N. J. buvo padarytos muštinės žaizdos pakaušyje (t. 2, b. l. 10) ir tai leidžia daryti išvadą, kad.V. K. bendravo su V. B. ir šias aplinkybes sužinojo būtent iš jos. Nors apeliantai nurodo abejojantys liudytojų J. S. ir V. K. parodymų patikimumu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių galimą šių liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, vien tas faktas, kad V. K. ir N. J. bei jo artimuosius siejo (sieja) giminystės (draugystės) ryšiai nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad ji, kerštaudama nuteistiesiems, apkalba juos, siekdama, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų patraukti būtent jie. Atvirkščiai, siekdami teisingumo principo įgyvendinimo, nukentėjusieji ir su jais susiję asmenys būna suinteresuoti, kad už įvykdytus nusikaltimus atsakytų tikrieji kaltininkai, kurių veiksmais jiems ar jų artimiesiems buvo padaryta žala. Juo labiau, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog prieš įvykį liudytojas J. S., jo sugyventinė ir nuteistieji bendravo, kartu leido laisvalaikį, todėl praėjus porai savaičių po N. J. nužudymo, 2016 m. rugsėjo 27 d., V. K. neturėjo jokių priežasčių sąmoningai klaidinti pareigūnus ir nurodinėti jiems tikrovės neatitinkančią informaciją, susijusią su jos gerų pažįstamų dalyvavimu nusikaltimų padaryme. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad V. K. parodymai viso proceso metu išliko nuoseklūs ir atitiko J. S. paaiškinimus, dėl kurių vertinimo ir atitikimo kitą byloje surinktą medžiagą šiame procesiniame sprendime jau yra pasisakyta (žr. 7, 8 punktus).Savo apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. akcentuoja, kad J. S. pakeitus savo parodymus ir nurodžius, kad įvykio naktį jis kartu su nuteistaisiais buvo nuėjęs pas E. K. į namus, žiūrėjo ten filmą ir tik po to grįžo namo, nesutampa jo ir liudytojos V. K. nurodomas J. S. grįžimo namo laikas. Atsakydama į šį nuteistojo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad V. K. viso proceso metu teigė nežinojusi apie tai, kad J. S. buvo nuėjęs pas E. K.. Taip pat liudytoja nuosekliai teigė, kad J. S. namo grįžo praėjus kažkur trisdešimčiai minučių po jos pačios grįžimo namo (t.3, b. l. 2-3, t. 10, b. l. 98). Šiuo atveju negalima atmesti tam tikros klaidos tikimybės, nes liudytoja J. S. grįžimo namo laiką nurodė tik apytiksliai. Kita vertus, ši aplinkybė – tikslus liudytojo grįžimo namo laikas – nėra esminė nagrinėjamoje byloje, nes patys nuteistieji neneigia, kad J. S. iš E. K. namų išėjo jau po N. J. sumušimo. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad jie J. S. patarė neiti namo per centrą, nes ten yra „kipišas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje svarbu yra ir tai, kad abu nuteistieji teisme nurodė, jog jiems išėjus į miestelio centrą, J. S. liko namie pas E. K.. Ten pat nuteistieji jį rado sugrįžę. Nei A. L., nei E. K., nei kiti kaip liudytojai byloje apklausti asmenys niekada nebuvo nurodę, kad nusikaltimų padarymo metu būtų matę J. S. miestelio centre ar kur nors kitur netoli nusikaltimų padarymo vietos. Nesutikdami su J. S. parodymų vertinimu, apeliantai akcentuoja jo parodymų nenuoseklumą, o būtent tai, kad 10 punkte aptartą aplinkybę – kad liudytojas buvo nuėjęs kartu su nuteistaisiais pas E. K. į namus – J. S. nurodė tik trečios apklausos, vykusios 2017 m. gegužės 30 d., metu (t. 3, b. l. 47-48). Šis liudytojo parodymų netikslumas neleidžia abejoti visų jo paaiškinimų teisingumu. E. K. apeliaciniame skunde pažymi, kad jau pirmų apklausų metu J. S. buvo nurodęs policijos pareigūnams jam žinomas tyrimui didžiausią reikšmę turinčias aplinkybes – kas ir kokiu būdu sumušė N. J.. Teismo jau buvo pasisakyta, kad tokie liudytojo parodymai išliko nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtina kita bylos medžiaga (žr. 7, 8 punktus). 2017 m. gegužės 30 d. liudytojo papildomai nurodytos aplinkybės tik dar labiau pagrindė nuteistiesiems pareikštus įtarimus. Apklausiamas papildomai liudytojas patvirtino buvęs E. K. namuose įvykio naktį, matęs, kad nuteistieji buvo išėję į miestelį ir grįžo praėjus 20-30 minučių. Pasak liudytojo, grįžę E. K. ir A. L. buvo pasimetę ir išsigandę. Taigi vadovaujantis šiais liudytojo parodymais, galima daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji ne tik aptarinėjo N. J. sumušimo galimybę, bet ir buvo išėję iš namų nusikaltimų padarymo metu. Šios J. S. papildomai nurodytos aplinkybės yra svarbios sprendžiant E. K. ir A. L. kaltės klausimą, tačiau apie jas liudytojas prakalbo tik pačiam A. L. jas pripažinus 2017 m. gegužės 26 d. vykusios apklausos metu (t. 7, b. l. 127-130), galimai tikėdamasis tokiu būdu sušvelninti nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad J. S. neturėjo kitų tokio elgesio priežasčių, nes jam nurodžius šias aplinkybes, jo teisinė padėtis niekaip nepasikeitė. Abejodamas J. S. parodymais, nuteistojo A. L. gynėjas nurodo ir tai, kad liudytojo paaiškinimai neatitinka jo ginamojo parodymų, duotų 2017 m. gegužės 26 d., kuriais vadovavosi teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Išanalizavus skundžiamą nuosprendį nustatyta, kad apygardos teismas atsižvelgė į 2017 m. gegužės 26 d. nuteistojo duotus paaiškinimus tik vertindamas liudytojo J. S. parodymus ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad iš dalies tiek nuteistojo, tiek liudytojo nurodomos aplinkybės sutampa. Tačiau tuo pačiu, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apygardos teismas pažymėjo, kad duodamas parodymus 2017 m. gegužės 26 d. A. L. menkino savo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, jo parodymai neatitinka visų aplinkybių, kurias jis nurodė liudytojui J. S. ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams (t. 10, b. l. 137). Padaręs tokią išvadą, apygardos teismas aptariamais nuteistojo parodymais nesivadovavo, nesuteikė jiems jokios išskirtinės reikšmės, o tiesiog įvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, kaip to ir reikalauja įstatymas. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria tokiam nuteistojo 2017 m. gegužės 26 d. duotų parodymų vertinimui ir sutinka su apygardos teismo išvada, kad A. L. sąmoningai neteisingai nurodė tam tikras įvykio aplinkybes, siekdamas sušvelninti jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę (t. y. nurodė, kad nužudytajam sudavė koja, iš įvykio vietos greitai pabėgo ir kt.). Esant šioms aplinkybėms, šiame procesiniame sprendime plačiau nepasisakoma dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su 2017 m. gegužės 26 d. nuteistojo duotais parodymais (jam galimai daryto poveikio, psichologinio spaudimo ir kt.). Juo labiau, kad šiuo klausimu išsamiai ir visiškai teisingai skundžiamame nuosprendyje pasisakė pirmosios instancijos teismas (t. 10, b. l. 137). Nesutikdamas su liudytojo J. S. parodymų vertinimu, nuteistojo A. L. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad J. S. parodymai yra nepatikimi, nes, paties liudytojo teigimu, jis buvo įbaugintas. Be to, apklausiamas 2016 m. rugsėjo 27 d. J. S. teigė, kad nedavė parodymų anksčiau, nes tiksliai nežinojo, ar tikrai E. K. ir A. L. sumušė N. J.. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad J. S. buvo skolingas A. L., todėl galėjo jį apkalbėti. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Apelianto dėmesys atkreipiamas į tai, kad apie savo baimes ir abejones dėl nuteistųjų kaltės, liudytojas kalbėjo apklausiamas ne 2016 m. rugsėjo 27 d., o 2017 m. gegužės 30 d. (t. 3, b. l. 47-48). Tačiau ir pastarosios apklausos metu liudytojo nurodytos aplinkybės niekaip negalėjo įtakoti jo parodymų turinio, nes, anot J. S., jis bijojo kaip tik nuteistųjų ir jų draugų. Liudytojas taip pat paaiškino, kad bijodamas susidorojimo, nėjo pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus tol, kol nebuvo sulaikyti nuteistieji. Šią J. S. nurodomą aplinkybę pagrindžia bylos medžiaga, kuria nustatyta, kad pirmą kartą liudytojas buvo apklaustas nuteistųjų sulaikymo dieną, t. y. 2016 m. rugsėjo 27 d. Liudytojas taip pat buvo nurodęs, kad nenorėjo apkalbėti draugų, nes apie tai, kad jie sumušė N. J. žinojo tik iš pačių E. K. ir A. L. žodžių. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojas nebuvo paneigęs savo anksčiau duotų parodymų dėl jo ir nuteistųjų susitikimo žydų kapinėse 2016 m. rugsėjo 4 d. ir ten vykusio pokalbio turinio. Jis tiesiog abejojo, ar tikrai jų veiksmai tapo N. J. mirties priežastimi, bet tai yra suprantama, nes tokias išvadas gali daryti tik visus byloje surinktus įrodymus įvertinę teisėsaugos pareigūnai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, J. S. nurodė grąžinęs skolą A. L. giminaičiams (t. 10, b. l. 18-19). Ši liudytojo nurodyta aplinkybė nuteistojo giminaičių proceso metu nebuvo ginčijama ir (ar) paneigta. Analizuodamas J. S. paaiškinimus, nuteistasis E. K. atkreipia dėmesį ir į kitus jo parodymų netikslumus bei neatitikimą byloje surinktų įrodymų (smaugimo žymių nebuvimą ant N. J. kaklo; skirtingai nurodomą pasiūlymą sumušti N. J. išsakiusį asmenį ir kt.), bet, atsižvelgdama į liudytojo bylai reikšmingų duomenų gavimo būdą ir šaltinį, teisėjų kolegija nelaiko jų esminiais. Nagrinėjamoje byloje teismo jau buvo motyvuotai pasisakyta dėl J. S. parodymų patikimumo ir atitikimo kitais įrodymais byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. 7 - 13 punktus). Apelianto nurodomi argumentai nepaneigia šių teisėjų kolegijos išvadų pagrįstumo.Teigdamas, kad neįvykdė jam inkriminuojamų veikų, E. K. nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai apie jo dalyvavimą nusikaltimų padaryme sprendė vadovaudamasis vien liudytojo J. S. parodymais. Pasak nuteistojo, tokio savo sprendimo pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvavo ir nepaaiškino, kaip J. S. galėjo suprasti iš A. L. žodžių, kad E. K. atliko smurtinius veiksmus, jeigu pats A. L. šios aplinkybės niekada nebuvo nurodęs. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Savo teiginius E. K. grindžia A. L. parodymais, kuris iš esmės viso proceso metu neigė iš viso ką nors pasakojęs J. S., tačiau tokie nuteistojo paaiškinimai teisėjų kolegijos yra motyvuotai paneigti aukščiau aptartais byloje surinktais įrodymais. Skirtingai nei A. L. parodymai, liudytojo J. S. paaiškinimai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų yra įvertinti kaip patikimi ir atitinkantys kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė kodėl vadovaujasi šio liudytojo parodymais ir argumentuotai pasisakė dėl jų patikimumo. J. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nusikaltimai buvo įvykdyti bendrais abiejų nuteistųjų veiksmais (t. 3, b. l. 19-20, 37-39, 47-48, t. 10, b. l. 18-19, 60-62). Šią jo nurodomą aplinkybę taip pat patvirtino liudytoja V. K., kurios teigimu, nusikaltimus įvykdė abu nuteistieji. Pasak liudytojos, iš V. B. jai tapo žinoma, kad E. K. ir A. L. armatūromis mušė N. J.. Smūgiavo jam į galvą ir į kojas (t. 3, b. l. 2-3, t. 10, b. l. 98). Kaip jau buvo minėta, vertindama šios liudytojos parodymus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jos paaiškinimus dėl N. J. žalojimo – smūgiavimo į galvą ir į kojas – patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai ( žr. 8 punktą). Taigi apygardos teismo išvada dėl E. K. dalyvavimo jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir yra pagrįsta. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad pripažindamas nuteistuosius kaltais, apygardos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad jie turėjo motyvą kerštauti nužudytajam. Apeliantai nurodo, kad tokį motyvą turėjo kiti byloje nustatyti asmenys – J. K., E. N. – bet ne A. L. ir E. K., kurių santykiai su N. J. tikrai nebuvo priešiški. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nusikaltimų padarymo motyvas pirmosios instancijos teismo buvo nustatytas tinkamai. Nagrinėjamoje byloje kaip liudytojai apklausti asmenys nurodė, kad N. J. palaikė draugiškus santykius su gretimame – P. - kaime gyvenusiais asmenimis. Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji E. J. J. nurodė, kad tarp D. ir P. kaimų vyrų nuolat kildavo konfliktai. Vaikinai prisigerdavo ir mušdavosi, dėl muštynių metu vartojamo fizinio smurto netgi buvo kreipiamasi į policiją. Atsakydama į teismo klausimus, nukentėjusioji negalėjo tiksliai nurodyti, ar jos vyras kartu su savo draugais iš P. kaimo dalyvaudavo tose muštynėse, tačiau paaiškino, kad jo gyvenime visko būdavo. Anot nukentėjusiosios, E. K., gyvenantis D. kaime, buvo priešiškai nusiteikęs prieš nužudytąjį. E. J. J. taip pat parodė, kad tokie konfliktai tarp kaimų vykdavo dažnai. Vyrai susimušdavo, po to lyg ir bendraudavo, vėliau, pavartojus alkoholio, vėl kildavo konfliktai (t. 10, b. l. 14-15). Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl tarp šalia esančių kaimų gyventojų vykusių konfliktų taip pat patvirtino pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas D. J., anot kurio, P. kaimas su D. kaimu nesutardavo (t. 10, b. l. 61). Liudytojos V. K. parodymais byloje nustatyta, kad nužudymo vakarą V. V. bare N. J. taip pat buvo kartu su savo draugais iš P. kaimo (t. 3, b. l. 2-3, t. 10, b. l. 97). Jis buvo labai neblaivus. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas J. K. nurodė, kad įvykio vakarą tarp jo ir N. J. kilo konfliktas. Pastarasis įžeidė jį, todėl liudytojas supyko. Bandė sukviesti draugus tam, kad sumušti N. J., bet visi buvo girti ir niekas neatvažiavo. Liudytojo teigimu, jis draugavo su A. L., leido kartu su juo laisvalaikį, todėl paskambino ir jam. Nuteistasis žadėjo, kad atvažiuos, tačiau neatvažiavo (t. 10, b. l. 98). Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek E. K., tiek A. L. santykiai su nužudytuoju buvo priešiški. Šios išvados pagrįstumą patvirtina ne tik aukščiau aptarti liudytojų parodymai, bet ir paties A. L. elgesys, kai jis į J. K. pasiūlymą sumušti N. J. atsakė teigiamai. Nuteistasis savo pažado neįvykdė ir pas J. K. neatvažiavo, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šios minties A. L. ir E. K. neatsisakė. Liudytojo J. S. parodymais nustatyta, kad būdami nevisiškai blaivūs ir pamatę automobilyje miegojusį N. J., nuteistieji nutarė jį sumušti. Vėlesni įvykiai patvirtina, kad savo sumanymą A. L. ir E. K. įvykdė. Apeliaciniame skunde pastarasis teigia, kad dėl apygardos teismo nurodytų priežasčių jam nekiltų noras atkeršyti N. J. tokiu žiauriu būdu. Tačiau byloje surinkti įrodymai - liudytojų J. S., V. K., B. Š. parodymai – patvirtina, kad įvykio vietoje buvo tamsu, tad mušdami N. J. nuteistieji net nematė kur jam pataiko. Anot J. S., dėl šios priežasties nuteistieji „ <...> ir sudavė tiek smūgių“ (t. 3, b. l. 19-20, t. 10, b. l. 18-19, t. 3, b. l. 2-3, t. 10, b. l. 98, t. 10, b. l. 16). J. S. parodymai, kur jis nurodo, kad kitą dieną jiems susitikus žydų kapinėse, A. L. ir E. K. buvo šoko būsenoje, patvirtina aukščiau jo nurodytas aplinkybes ir leidžia teigti, kad mušdami N. J. nuteistieji nesitikėjo, kad jų veiksmai sukels jo mirtį. Apeliaciniuose skunduose nurodomi argumentai dėl nuteistųjų ir N. J. nebendravimo pastaruoju metu, žaidimo vienoje krepšinio komandoje ir pan. nepaneigia aukščiau padarytų apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 187 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Tik tokiu atveju, nenustačius BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo, konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba kad padarė kitą veiką, nereikalaujančią atitinkamo motyvo ar tikslo. BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir 187 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodytas veikos motyvas. Taigi kvalifikuojant veikas pagal šiuos straipsnius, jų padarymo motyvai didesnės reikšmės neturi. Apeliantai savo skunduose pažymi, kad pripažindamas juos kaltais, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė kitų galimų N. J. nužudymo versijų. Pasak apeliantų, byloje surinkti duomenys leidžia teigti, kad motyvą nužudyti N. J. turėjo ne tik jo prieš pat įvykį įžeistas J. K. ir kartu su juo buvęs E. N., bet ir nukentėjusiosios E. J. J. minėti baltarusiai, kuriems nužudytasis buvo skolingas didelę pinigų sumą. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Skundžiame nuosprendyje yra teisingai nurodoma, kad minėtos gynybos keliamos versijos buvo tiriamos, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Nebuvo gauta jokių duomenų, pagrindžiančių galimą aukščiau nurodytų asmenų dalyvavimą nuteistiesiems inkriminuotų veikų padaryme, o J. K. ir E. N. pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (t. 10, b. l. 138, t. 1, b. l. 4-14). Pritardama šiems pirmosios instancijos teismo teiginiams, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų keliama versija dėl galimo J. K. ir E. N. dalyvavimo nužudant N. J. ir gadinant jo mašiną, buvo tiriama ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau jokių naujų duomenų nebuvo gauta. Kaip liudytojas apklaustas A. M. parodė, kad 2016 m. rugsėjo 4 d. jis kartu su J. K., E. N. ir kitais draugais leido laisvalaikį pavėsinėje, esančioje už kelių kilometrų nuo D. miestelio. Anot liudytojo, išvažiuodamas apie 22.30 val., jis paliko pavėsinėje tik J. K. ir E. N.. Ryte, sužinojęs apie N. J. nužudymą, grįžo prie tos pavėsinės ir rado J. K. ir E. N. miegančius. Papasakojus apie N. mirtį, tiek J. K., tiek E. N. buvo nustebę ir akivaizdžiai nieko apie tai nežinojo. Atsakydamas į teisėjų kolegijos klausimus, liudytojas nurodė, kad pavėsinę ir D. miestelį skiria 3-4 kilometrų atstumas (t. 11, b. l. 61-62). Šias liudytojo nurodytas aplinkybes visiškai patvirtino kartu su juo aptariamo įvykio metu buvęs ir kitą rytą į pavėsinę važiavęs E. M. (t. 11, b. l. 63-64). Taigi viso proceso metu tikrinant gynybos nurodomas versijas dėl kitų asmenų galimo dalyvavimo nusikaltimų padaryme jokių objektyvių šią versiją patvirtinančių duomenų nebuvo gauta. Neigdamas savo ginamojo kaltę, nuteistojo A. L. gynėjas nurodo, kad bendrininkavimas nagrinėjamoje byloje yra tik spėjamas. Gynėjo teigimu, byloje nenustatyta, kad A. L. ir E. K. turėjo tyčią nužudyti N. J. ir sugadinti jo automobilį. Taip pat, anot gynėjo, apygardos teismo visiškai nebuvo analizuojamas vykdytojo eksceso institutas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nenustačius šių aplinkybių neįmanoma konstatuoti nuteistųjų bendrininkavimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais gynėjo teiginiais. Baudžiamosiose bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji požymiai – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis bendrai dalyvauja su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš eidami į D. miestelio centrą A. L. ir E. K. jau kalbėjo apie N. J. sumušimą, o į nusikaltimo vietą atėjo su savimi turėdami nusikaltimų įrankius. Taigi nuteistieji iš anksto buvo numatę būsimo fizinio smurto vartojimo pobūdį ir intensyvumą. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kiek konkrečiai ir į kurią N. J. kūno vietą kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgių. Tačiau tiek kartų smūgiuodami nukentėjusiajam, tame tarpe ir į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvos sritį, nuteistieji neabejotinai suvokė, jog kelia pavojų šio sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti ar net nužudyti, ir nors nenorėjo kilusių padarinių, bet sąmoningai leido jiems kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad tiek E. K., tiek A. L. smurtavo prie nužudytąjį. Antai, liudytojas J. S. parodė, kad pribėgęs prie nukritusio N. J., A. L. sudavė jam strypu per kojas, o tuomet prie pastarojo talžymo prisidėjo E. K.. Liudytoja V. K. savo ruožtu nurodė, kad A. L. sudavė nužudytajam smūgius į galvą ir į kojas. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikomi nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2008, 2K-196/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010). Byloje nustačius, kad N. J. buvo nužudytas bendrais nuteistųjų veiksmais, jų veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kvalifikuota teisingai. Analogiškai vertinami nuteistųjų veiksmai dėl nužudytajam priklausiusio automobilio sugadinimo. Daužydami šios transporto priemonės žibintus, langus, apgadindami kėbulą nuteistieji neabejotinai suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymima, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog apgadinant automobilį ir žalojant N. J. buvo naudojami identiški, tos pačios pailgos formos įrankiai. Liudytojas J. S. patvirtino žinantis iš A. L. žodžių, kad mašina buvo sudaužyta tais pačiais strypais, kurie buvo naudojami žalojant N. J.. Pasak liudytojo, iš pradžių nuteistieji sumušė pastarąjį, o paskui sudaužė jo automobilį (t. 3, b. l. 35-19, t. 10, b. l. 18). Taigi būdami kartu abiejų nusikaltimų padarymo metu, smurtaudami ir gadindami svetimą turtą bei pritardami vienas kitam, nuteistieji suvokė savo veiksmų bendrumą. Pagal formuojamą teismų praktiką, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013).Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, ar ne, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas, ar ne, ir antras kriterijus – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams, ar ne. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apygardos teismo buvo nustatyta, kad nuteistųjų veiksmai, nors ir nebuvo tiksliai apibrėžti ir išsamiai suderinti iš anksto, tačiau buvo nukreipti prieš tą patį nukentėjusįjį bei jo turtą, turint tikslą sukelti N. J. stiprų fizinį skausmą (naudojo nusikaltimų įrankius) ir apgadinti jo automobilį. Taigi abiejų nuteistųjų veiksmai buvo jiems tikėtini, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo kalbėti apie vykdytojo ekscesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. . 2K-94/2014, 2K-55-699/2017).Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, kur yra teigiama, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį apygardos teismas nepagrįstai vadovavosi duomenimis, gautais atliekant veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, slapta darant įrašus nuteistiesiems bendraujant su kitais asmenimis ir realizuojant kitas baudžiamojo proceso prievartos priemones, leistas taikyti suimtiems kitose bylose asmenims. Išanalizavus šiuos duomenis, skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai nurodoma, kad nors bendraudamas su kitais suimtaisiais A. L. detaliai neaptarinėjo jam pareikšto kaltinimo aplinkybių ir apie savo dalyvavimą nusikaltimų padaryme kalbėjo itin abstrakčiai, tačiau savo kaltę neigė ne visuomet, kūrė įvairias versijas, kurios jam galėtų padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, pergyveno, kad E. K. ar kiti asmenys nenurodytų naujų tyrimui reikšmingų aplinkybių (t. 7, b. l. 179-184, 186-192, t. 8, b. l. 17-32). Šie duomenys skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo yra teisingai įvertinti kaip iš dalies patvirtinantys nuteistojo kaltę. Paprašytas pakomentuoti savo frazes, A. L. tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad būdamas suimtas, buvo spaudžiamas teisėsaugos pareigūnų, jam buvo nurodomos vis naujos detalės tam, kad jis pripažintų savo kaltę, todėl grįžęs į kamerą galėjo aptarinėti šią naujai gautą informaciją su kitais suimtaisiais (t. 10, b. l. 99-101, t. 11, b. l. 84). Tokie nuteistojo paaiškinimai teisėjų kolegijos yra vertinami kaip pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti gresiančios atsakomybės. Nors apeliantai nurodo, kad atskiros, ištrauktos iš konteksto A. L. išsakytos frazės neturi jokios įrodomosios reikšmės, tokiems teiginiams negalima pritarti. Antai, kalbėdamasis su kitu suimtuoju 2017 m. kovo 2 d., nuteistasis bandė sugalvoti įtikinamą savo kraujo ant sudaužyto N. J. automobilio stiklo šūkių atsiradimo priežastį (t. 8, b. l. 22, 31). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu nuteistasis iš esmės pripažino savo buvimo nusikaltimų padarymo vietoje, o tuo pačiu ir dalyvavimo šių nusikaltimų padaryme aplinkybę. Priešingu atveju, A. L. nereikėtų galvoti apie jokias galimas kraujo atsiradimo nusikaltimo vietoje priežastis, nes jis tvirtai žinotų, kad jokių jo kraujo pėdsakų ant nužudytojo automobilio tiesiog negali būti. Analogiškai vertinami ir kiti nuteistojo pasisakymai, kur jis nurodo, kad viskas dar galėjo baigtis gerai, jis dar galėjo išeiti į laisvę, o E. K. davus parodymus, jam pareiškė kaltinimus dėl N. J. nužudymo (<...> na kodėl <...> du su puse mėnesio pacanui, lygiai sėdėjome; viską galėjau normaliai išsukti, išeiti į laisvę) (t. 7, b. l. 187). Šie ir kiti A. L. pasisakymai vertinant juos tiek visumoje, tiek atskirai leidžia daryti išvadą, kad jis nebuvo nuoširdus teigdamas, jog nusikaltimų padarymo metu nebuvo įvykio vietoje. Nuteistųjų parodymų teisingumu, kur jie nurodo, kad grįžę pas E. K. į namus iš karto nuėjo ieškoti degtinės, verčia abejoti ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojos V. K. ir L. D. nurodė, kad įvykio naktį V. bare buvo daug žmonių. Ten kartu su vaikinais iš P. kaimo laisvalaikį leido ir N. J., kuris buvo labai neblaivus. Anot liudytojų, laikui einant, visi pradėjo skirstytis. L. D. ir V. K. iš baro išėjo paskutinės. Ten liko tik barmenė. Liudytojos nurodė, kad išėjusios iš baro pamatė lauke anapus kelio, prie betoninės tvorelės stovėjusius J. S., A. L., E. K. R. I. ir A. S.. Jos trumpam sustojo pakalbėti su vaikinais ir nuėjo link V. K. namų (t. 3, b. l. 2-3, t. 10, b. l. 98, t. 3, b. l. 116-117, t. 10, b. l. 88). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. D. paaiškino, kad palydėjusi V. K. iki namų ir eidama jau pas save namo, ji vėl ėjo pro V. barą. Matė ten stovėjusius visus anksčiau minėtus vaikinus. Liudytojos teigimu, namo ji grįžo 1.30 val. (t. 3, b. l. 116-117). Abi liudytojos nurodė, kad jiems išėjus iš baro nelijo. Savo ruožtu liudytojas J. S., patvirtindamas liudytojų nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad L. D. palydėjus V. K., o po to ir pačiai nuėjus namo, E. K. paprašė jo užeiti į barą nusipirkti dešros. Nusipirkę dešros, jie nuėjo pas E. K.. Anot J. S., jiems einant, pradėjo stipriai lyti. Liudytojas taip pat nurodė, kad alkoholio jie nepirko, nes turėjo dar po pirties likusių gėrimų (t. 3, b. l. 19-20). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja B. Š., įvykio naktį dalyvavusį šventėje netoli nuo V. baro esančioje kavinėje, nurodė, kad apie 1.30 val. V. bare užgeso šviesa, todėl ji nusprendė, kad baras užsidarė. Vėliau, apie 2 val. – 2.30 val. nakties ji su draugėmis ėjo palydėti namo šventėje dalyvavusią muzikantę. Liudytojos teigimu, prieš tai lauke lijo, bet jiems išėjus su muzikante, lietaus jau nebebuvo (t. 2, b. l. 68-70, t. 10, b. l. 15-16). Įvertinus šias liudytojų nurodytas aplinkybes, daroma pagrįsta išvada, kad J. S., A. L. ir E. K. ėjo link pastarojo namų apie 1.30 val., lyjant lietui. Taigi jiems išeinant iš baro, nuteistieji matė, kad jame jau nebeliko žmonių. Barmenė ruošėsi jį uždaryti, todėl A. L. nebuvo jokio reikalo tik nuėjus iki E. K. namų, lyjant lietui ir žinant, kad baras tikriausiai jau bus uždarytas, vėl eiti atgal. Be to, nuteistasis parodė, kad jam grįžus prie baro, jame degė šviesa (t. 10, b. l. 99), tačiau liudytoja B. Š. nurodė kitas aplinkybes. Jos teigimu apie 1.30 val. bare šviesos jau nebebuvo, todėl ji nusprendė, kad jis užsidarė. Analogiškas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu nurodė kaip liudytoja apklausta barmenė, anot kurios, įvykio naktį ji uždarė barą apie 1.30 val. Pasak jos, tuomet stipriai lijo (t. 2, b. l. 152-152 . Nuteistasis A. L. nurodo ir tai, kad jam priėjus prie baro, jis matė N. J. automobilį, tačiau daugiau nieko įtartino nepastebėjo ir grįžo pas E. K. namo (t. 10, b. l. 99-101). Šie nuteistojo parodymai taip pat prieštarauja kitoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Liudytojas J. S. paaiškino, kad tiek A. L., tiek E. K. grįžo atgal šlapi. Taigi jie buvo išėję link D. miestelio centro dar lyjant lietui. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 4 d. lijo laikotarpiu kažkur nuo 1.30 val. iki 2.20 val. Liudytoja B. Š., radusį jau sumuštą N. J., apie tai telefonu Bendrajam pagalbos centrui pranešė 2.37 val. (t. 2, b. l. 36). Pranešime nurodoma, kad prie baro buvo rastas prieš 30 minučių sumuštas vyras. Liudytoja taip pat buvo nurodžiusi, kad jai išėjus palydėti namo muzikantės, jau nebelijo. Grįždama su draugėmis atgal, ji išgirdo N. J. riksmus (t. 2, b. l. 68-70, t. 10, b. l. 15-16). Taigi bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistiesiems inkriminuoti nusikaltimai buvo įvykdyti lyjant lietui, kaip tik tuo laikotarpiu, kai, pasak paties A. L., jis buvo prie V. baro. Šie byloje esantys duomenys paneigia nuteistojo paaiškinimus, kur jis nurodo, kad nebuvo įvykio vietoje nusikaltimų padarymo metu ir jam inkriminuotų veikų neįvykdė. Abejoti nuteistųjų parodymais verčia ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Antai, apklaustas teisme A. L. paaiškino, kad išėję iš E. K. namų jie su J. S. lyg ir girdėjo kažkokį triukšmą (t.10, b. l. 99-101), tačiau J. S. teigimu, grįžę iš miestelio nuteistieji jam patarė neiti namo per centrą, nes ten „kipišas“. Ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistiesiems jau buvo žinoma apie įvykusias muštynes. Liudytojas paaiškino ir tai, kad grįžus E. K., A. L. jo klausinėjo, ar niekas jo nematė. Atsižvelgiant į tai, kad anot E. K., jis buvo nuėjęs pas savo motiną, šis klausimas taip pat yra nelogiškas. Neigdami savo kaltę, apeliantai akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas T. J. teigė važiavęs pro V. barą nusikaltimų padarymo metu ir matęs ten tris nevietinius asmenis. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje yra nuteistųjų nurodomo liudytojo parodymai, tačiau jų turinį gynyba interpretuoja savaip. Skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas (tačiau ne T. J., kaip kad teigia apeliantai, o E. M.) negalėjo nurodyti nieko konkretaus. Anot jo, jam važiuojant pro įvykio vietą buvo tamsu, o jis pravažiavo labai greitai. Liudytojas nurodė, kad jam tik pasirodė, jog jis matė prie baro tris nevietinius asmenis, tačiau tiksliai patvirtinti šią aplinkybę jis negalėjo (t. 2, b. l. 147-148). Dėl šios priežasties šis liudytojas nebuvo įtrauktas į teisme apklausiamų asmenų sąrašą. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog liudytojo nurodomu laiku, jo nurodomoje vietoje – prie betoninės tvorelės – stovėjo J. S., A. L. ir E. K., kuriuos galimai ir matė pro šalį važiavęs E. M..Tiek E. K., tiek A. L. gynėjas pažymi tai, kad būdamas sąmoningas, prieš mirtį N. J. nurodė nepažįstantis jo sumušusių asmenų. Pasak apeliantų, tai paneigia nuteistųjų kaltę, nes nužudytasis juos puikiai pažinojo, ir tuo pačiu patvirtina, kad N. J. sumušė svetimi, jam nežinomi asmenys. Šis apeliacinių skundų argumentas yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Priešingai nei teigia apeliantai, su nužudytuoju prieš pat jo mirtį bendravusios liudytojos B. Š. ir A. S. nurodė, kad N. J. sakė nematęs, kas jį sumušė (t. 10, b. l. 60-61, t. 2, b. l. 68-70, t. 10, b. l. 15-16). Teisėjų kolegijos jau buvo pasisakyta, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog įvykio metu didžiąją laiko dalį N. J. gulėjo ant pilvo, veidu žemyn (žr. 7 punktą). Dėl pastarosios priežasties jis galėjo nematyti jį žalojusių asmenų veidų. Šios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad bylos medžiaga patvirtina, jog prieš N. J. buvo itin intensyviai naudojamas fizinis smurtas, jis jautė stiprų fizinį skausmą. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytojų parodymais byloje nustatyta, kad mirusysis buvo neblaivus, staiga pažadintas iš miego ir netikėtai užpultas – šių aplinkybių visuma neabejotinai galėjo įtakoti jo gebėjimą vertinti aplinką ir atpažinti jį mušusius asmenis. Įvertinus aukščiau aptartas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu E. K. ir A. L. yra pagrįstai nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 187 straipsnio 1 dalį. Byloje surinkti ir teisėjų kolegijos įvertinti įrodymai visiškai patvirtina, kad jie, veikdami bendrai, itin žiauriai, suduodami ne mažiau nei 33 smūgius į įvairias kūno vietas ir tuo sukeldami N. J. dideles fizines kančias, jį nužudė. Byloje surinktais įrodymais taip pat nustatyta, kad nuteistieji, veikdami bendrai, apgadino nužudytajam priklaususį turtą – automobilį BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kvalifikuojant A. L. ir E. K. veikas baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo
Nuteistojo A. L. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą išnagrinėjęs apygardos teismas buvo šališkas. Gynėjo teigimu, teisėjų kolegijai pirmosios instancijos teisme pirmininkavusi teisėja, komentuodama nuteistųjų duodamus paaiškinimus, dar nepasibaigus bylos nagrinėjimui akivaizdžiai išreiškė savo išankstinį nusistatymą prieš A. L.. Anot gynėjo, vertinant teisėjos Lauretos Ulbienės procesinį elgesį su nuteistuoju bei su jo gynėju ir visiškai priešingą procesinį elgesį su nukentėjusiosiomis, akivaizdžiai reiškiant joms palankumą, galima daryti pagrįstą išvadą apie bylą nagrinėjusio teismo tendencingumą ir šališkumą. Be to, gynėjas pažymi, kad byla pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėta itin skubotai, nes patenkinus gynėjo prašymus bylos nagrinėjimas nebūtų baigtas iki vienos iš teisėjų kolegijos narių įgaliojimų pabaigos termino. Gynėjas nurodo, kad teismo šališkumą įrodo ir tai, kad buvo ignoruojami akivaizdūs ir šiurkštūs baudžiamojo proceso pažeidimai, padaryti apklausiant V. B. ir T. J.. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su galimu bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusio teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog teismo nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fern?ndez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).Lietuvos apeliaciniam teismui išklausius gynėjo apeliaciniame skunde nurodytą Vilniaus apygardos teismo posėdžio, vykusio 2017 m. gruodžio 12 d., garso įrašą, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad teisėjų kolegijai Vilniaus apygardos teisme pirmininkavusios teisėjos pokalbio su kitais teisėjų kolegijos nariais metu išsakytos frazės gali būti vertinamos kaip dviprasmiškos kaltinamojo atžvilgiu, tačiau toks minėto pokalbio įvertinimas savaime nėra pakankamas pripažinti procesą pirmosios instancijos teisme buvus neteisėtu. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad apklausdama nukentėjusiąsias pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai pirmininkavusi teisėja rodė joms palankumą. Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad teisėja su visais proceso dalyviais bendravo mandagiai, dalykiškai ir pagarbiai, jos kalboje šališkumas ar suinteresuotumas nejuntamas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei nuteistieji, nei jų gynėjai teisėjai nušalinimo nereiškė. Taigi proceso metu jiems nekilo abejonių dėl galimo teisėjos šališkumo. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad byla pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėta skubotai, netenkinant jokių, net ir itin svarbių gynybai, prašymų. Bylos medžiaga nustatyta, kad teisminis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko keturis mėnesius. Toks bylos išnagrinėjimo terminas vertintinas kaip protingas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos eigą. Nagrinėjant bylą buvo apklausti liudytojai, ištirti kiti byloje surinkti įrodymai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byla nebuvo nagrinėjama skubotai. Į teismo posėdį neatvykus liudytojams, kurie galėjo nurodyti bylai reikšmingas aplinkybes, bylos nagrinėjime buvo skelbiamos pertraukos, o teismas imdavosi priemonių dėl jų atvykimo į kitą teismo posėdį užtikrinimo (t. 10, b. l. 21, 88). Pertraukos buvo skelbiamos ir siekiant tinkamai užtikrinti kaltinamųjų teisės į gynybą įgyvendinimą. Antai, 2017 m. rugpjūčio 29 d. byla nebuvo nagrinėjama, teismui tenkinus A. L. gynėjo prašymą ir suteikiant jam galimybę susipažinti su bylos medžiaga (t. 9, b. l. 149-150), o 2017 m. spalio 4 d. paskirtas teismo posėdis neįvyko dėl A. L. advokato ligos (t. 9, b. l. 187). Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas kuo greičiau išnagrinėti bylą, netenkindavo gynybos prašymų, susipažinus su teismo posėdžių protokolais šis apeliacinio skundo argumentas nepasitvirtino. Priešingai, 2017 m. lapkričio 20 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo tenkinti E. K. advokato prašymai dėl teismo posėdžio pradžios pavėlinimo ir jo ginamajam paskirto namų arešto sąlygų pakeitimo (t. 10, b. l. 62). Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas netenkino tik vieno advokato L. Žalnieriūno prašymo, susijusio su A. L. tyrimo poligrafu duomenų vertinimu (t. 10, b. l. 103), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, apygardos teismas šiais duomenimis nesivadovavo. Apeliantas taip pat prašė teismo padaryti bylos nagrinėjime pertrauką suteikiant jam galimybę tinkamai pasiruošti baigiamajai kalbai. Pasisakydama dėl šio prašymo, teisėjų kolegijai pirmosios instancijos teisme pirmininkavusi teisėja informavo proceso dalyvius, kad 2018 m. sausio 1 d. baigiasi vienos iš teisėjų kolegijos narių įgaliojimai. Toks pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės pranešimas vertinamas kaip siekis užtikrinti proceso greitumo principo įgyvendinimą. Tačiau būtina pažymėti, jog ir tokioje situacijoje advokato prašymas buvo tenkintas, paskelbiant bylos nagrinėjime kelių dienų pertrauką (t. 10, b. l. 103). Taigi gynėjui buvo sudarytos tinkamos sąlygos pasirengti baigiamajai kalbai. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodomas argumentas dėl vienos iš teisėjų kolegijos narių darbo pabaigos įtakos bylos nagrinėjimo eigai yra visiškai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad su šia informacija proceso dalyviai buvo supažindinti jau baigus įrodymų tyrimą, besiruošiant baigiamosioms kalboms, todėl toks teisėjų kolegijai pirmininkaujančios teisėjos pranešimas vertinamas tik kaip siekis užtikrinti proceso greitumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ir spręsdamas dėl nuteistųjų ar jų gynėjų prašymų, būtų buvęs tendencingas ar kitaip būtų apribojęs nuteistųjų teisę į gynybą. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojami baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie, anot gynėjo, buvo padaryti apklausiant V. B. ir T. J.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais teiginiais. Nors apeliantas nurodo, kad V. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama tik vieną kartą ir neturėjo gynėjo, bylos medžiaga yra nustatytos kitokios aplinkybės. Byloje esantys 2016 m. rugsėjo 27 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolas, nutarimas paskirti gynėją, advokato orderis, pranešimas apie įtarimą ir įtariamosios apklausos protokolas (t. 3, b. l. 154-159) patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. B. buvo paskirtas gynėjas Petras Prijalgauskas, su kurio paskyrimu ji sutiko, patvirtindama šią aplinkybę savo parašu. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad tą pačią dieną – 2016 m. rugsėjo 27 d. – V. B. buvo apklausta du kartus, o ne vieną, kaip kad teigia apeliantas, todėl byloje yra keli jos apklausos protokolai. Kalbėdamas apie kitus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, apeliantas taip pat mini T. J. apklausos protokole esančius netikslumus, o būtent klaidingai užfiksuotą žinutės iš E. M. gavimo laiką (t. 2, b. l. 139-140, 147-148). Tačiau priešingai nei nurodo gynėjas, šis netikslumas negali būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Byloje surinkti įrodymai (savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, daikto apžiūros protokolas, liudytojo E. M. parodymai (t. 2, b. l. 141-145)) patvirtina, kad tokio turinio žinutę T. J. iš tikrųjų gavo, tad šiuo konkrečiu atveju jo apklausos protokole klaidingai nurodomas šios žinutės gavimo laikas tėra tik rašymo apsirikimas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad šis liudytojas nebuvo apklaustas teisme, jo parodymai nebuvo ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl jo paaiškinimais nebuvo vadovautasi priimant skundžiamą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kitoks, nei proceso dalyvis tikisi, įrodymų vertinimas pats savaime nereiškia teismo šališkumo.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 30-33 punktuose nurodytus motyvus, konstatuoja, jog byloje nenustatytos aplinkybės, liudijančios bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjų kolegijos suinteresuotumą priimti sprendimą, nepalankų nuteistajam A. L., ar tendencingą proceso organizavimą, jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjos L. Ulbienės šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnyje įtvirtintus teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo pagrindus, byloje nenustatyta.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Nuteistojo A. L. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą, nepakankamai teisingai nustatė jos dydį.Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo specifika neteisėto gyvybės atėmimo bylose pasireiškia tuo, kad taip pat turi būti atsižvelgiama ir į ryšį bei santykius tarp nukentėjusiojo ir mirusio asmens, tokio ryšio glaudumą, intensyvumą, kadangi tai turi tiesioginę įtaką patiriamų dvasinių ir emocinių išgyvenimų stiprumui, gilumui, o kartu ir galinčios juos kompensuoti piniginės sumos nustatymui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nukentėjusiąsias S. J. ir E. J. J. bei mirusįjį N. J. siejo glaudūs ir artimi santykiai. Pastarasis nuolat bendravo su motina, visada jai padėdavo. Pasak nukentėjusiosios S. J., ji viena augino sūnų, nes tuo metu, kai jam buvo 10 metų, mirė jos vyras. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad nuolat susiskambindavo su sūnumi, jų santykiai buvo labai geri. Šiuo metu jos sveikata yra pašlijusi (t. 10, b. l. 37). N. J. žmona E. J. J. parodė, kad prieš tris mėnesius iki N. J. nužudymo jie atšventė vestuves. Prieš tai šešerius metus gyveno kartu, gerai sutarė. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad vyro nužudymo metu ji buvo nėščia, 2016 m. gruodžio 9 d. gimė jos ir N. J. dukra, kuri niekada nepažinos savo tėvo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tiek motinai, tiek žmonai tokia staigi ir netikėta atitinkamai sūnaus ir vyro netektis, su kuriuo jas siejo artimi ryšiai, neabejotinai sukėlė neigiamas emocijas, psichologinius išgyvenimus, dvasinį skausmą. Nustatant nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos dydį atsižvelgiama ir į tai, kad N. J. buvo nužudytas itin žiauriai, prieš mirtį jautė stiprų fizinį skausmą. Šios byloje nustatytos aplinkybės yra žinomos tiek jo motinai, tiek žmonai, o tai neabejotinai sukelia joms dar didesnius dvasinius išgyvenimus. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiųjų S. J. ir E. J. J. patirtos neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei, priešingai nei nurodo apeliantas, teismų praktiką tyčinių nužudymų bylose, kuriose tėvams ir kitiems artimiems giminaičiams, priklausomai nuo bylos aplinkybių, priteisiama iki 86 886 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2008, 2K-210/2007, 2K-8-696/2015, 2K-184-746/2016 ir kt.)Apeliacinio skundo argumentai, kur yra nurodoma, kad nuteistieji neturi jokio turto, tad atitinkamai ir galimybių atlyginti nukentėjusiosioms tokio dydžio neturtinę žalą, nepaneigia teisėjų kolegijos išvados pagrįstumo. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad tiek A. L., tiek E. K. yra darbingi, jauno amžiaus, todėl ateityje galės atlyginti jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą.Byloje taip pat yra tinkamai išspręstas pareikštų civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo klausimas. Teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų ir tenkino civilinių ieškovų reikalavimus vadovaudamasis byloje esančiais jų patirtos turtinės žalos dydį pagrindžiančiais dokumentais. Tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas yra priteistas iš nuteistųjų solidariai, nes nusikaltimai įvykdyti jų bendrais veiksmais.
Dėl bausmės
Apeliaciniame skunde nuteistojo A. L. gynėjas prašo sušvelninti jo ginamajam paskirtą bausmę, nurodydamas, kad esant panašioms faktinėms aplinkybėms teismai skiria kaltininkams kur kas švelnesnes laisvės atėmimo bausmes. Įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių paskyrimo nuteistiesiems A. L. ir E. K. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems, šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose nustatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Bendrindamas nuteistiesiems paskirtas bausmes, apygardos teismas tinkamai pasirinko bausmių bendrinimo būdą – griežtesne bausme apimdamas švelnesnę (BK 63 straipsnio 2dalis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bendrąsias bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatas (BPK 320 straipsnis), plačiau šiuo klausimu nepasisako. A. L. ir E. K. įvykdė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, už kurio padarymą įstatyme numatyta tik laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Šį nusikaltimą nuteistieji padarė veikdami netiesiogine tyčia. Baudžiamosios bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad A. L. ir E. K. sudavė N. J. smūgius į įvairias, taip pat ir gyvybiškai svarbias, kūno vietas – galvą, krūtinės ląstą, padarydami daugybinius sužalojimus. Šie sužalojimai tapo N. J. mirties priežastimi. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pastarasis buvo nužudytas itin žiauriai - jam buvo suduoti ne mažiau kaip 33 smūgiai, prieš mirtį jis jautė stiprų fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo didesnį A. L. ir E. K. įvykdyto nusikaltimo žmogaus gyvybei pavojingumo laipsnį, todėl apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai skirdamas jiems bausmę. Skiriant bausmę taip pat buvo pagrįstai atsižvelgta į nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir byloje nustatytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jauną amžių ir į tai, kad praeityje tiek A. L., tiek E. K. buvo teisti. Skundžiamame nuosprendyje yra teisingai pažymima, kad A. L. teistumas nusikaltimų padarymo dieną jau buvo išnykęs, tačiau ši aplinkybė visgi charakterizuoja jį kaip asmenį linkusį pažeidinėti visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles.Skirdamas nuteistiesiems bausmę pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, be aukščiau nurodytų A. L. ir E. K. asmenybes charakterizuojančių aplinkybių bei jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, apygardos teismas atsižvelgė į įvykdyto nusikaltimo pobūdį, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus. Įvertinęs visas bausmių skyrimo klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai skyrė A. L. ir E. K. laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis viršija BK 129 straipsnio 2 dalies ir 187 straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytų bausmių vidurkius. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodo apeliantas, tokio pobūdžio bylose teismai dažnai skiria panašias ar net griežtesnes laisvės atėmimo bausmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-129-976/2016, 2K-74-303/2015, 2K-364/2014 ir kt.). Apeliacinės instancijos tesimo teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, o apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nesudaro savarankiško pagrindo jas švelninti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. L. (A. L.) gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir nuteistojo E. K. (E. K.) apeliacinius skundus atmesti.