- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-23
- Bylos Nr.
- 2K-245/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Valerijus Čiučiulka
- Nukentėjusysis
- I. B., R. S.
- Nuteistasis
- A. V., G. Š., M. B., A., V. S., K. J., A. T., R. B.
- Advokatai
- Evaldas Liutkevičius, Vidutė Tiškuvienė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Masioko,
gynėjams advokatams Evaldui Liutkevičiui, Stasiui Zabitai, Rimui Andrikiui, Česlovui Žukauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V., G. Š., M. B. ir A. T. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. V., G. Š. ir M. B. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kiekvienas laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams.
A. T. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš V. S., A. V., K. J., G. Š. ir M. B. nukentėjusiajai I. B. solidariai priteista 3672,53 Lt turtinei, 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 4500 Lt turėtų atstovavimo išlaidų.
Iš A. T. ir R. B. nukentėjusiajam R. S. solidariai priteista 1334 Lt turtinei, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 3000 Lt turėtų atstovavimo išlaidų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti V. S. ir K. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o R. B. – pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 13 d. nuosprendis, kuriuo pirmosios instancijos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nuosprendis pakeistas.
Nuteistųjų V. S., A. V., K. J., M. B. ir G. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.
Nuteistojo K. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Nuteistųjų V. S., A. V., K. J., M. B., G. Š., A. T. ir R. B. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjų, prašiusių jų ginamųjų kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, nukentėjusiųjų ir jų atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V., G. Š. ir M. B. nuteisti už tai, kad 2004 m. liepos 11 d., apie 3.10 val., ,,duomenys neskelbtini“, priešais kirpyklos pastatą, dėl chuliganiškų paskatų, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, be dingsties, viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, veikdami bendrai kartu su V. S. ir K. J., užpuolė S. B. ir jį sumušė: A. V. įspyrė jam ne mažiau kaip vieną kartą į veido sritį, G. Š. įspyrė ne mažiau kaip du kartus gulinčiam į galvos sritį, V. S. kumščiu sudavė ne mažiau kaip vieną kartą ir įspyrė ne mažiau kaip vieną kartą į galvos sritį, M. B. sudavė ne mažiau kaip du smūgius koja į galvos sritį, po to K. J. sudavė koja gulinčiam nukentėjusiajam du kartus į galvą. Taip bendrais veiksmais padarė S. B. galvoje įvairių sužalojimų, kas lėmė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio, sukėlė galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą bei galvos smegenų sumušimą dešinėje smilkininėje skiltyje. Dėl to S. B. 2004 m. liepos 12 d. 4.50 val. mirė. Taip tyčia nužudė S. B.
A. T. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos 11 d., apie 3.10 val., ,,duomenys neskelbtini“, veikdamas bendrai su R. B., permetė R. S. ant žemės, po to abu kartu sudavė jam ne mažiau kaip šešis smūgius kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarė odos nubrozdinimus bei lengvos formos trauminę galvos smegenų ligą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti, nes jis jokiose muštynėse nedalyvavo, matė, kaip buvo mušamas S. B., tačiau pats jokių smūgių nesudavė.
Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, nes apkaltinamieji nuosprendžiai pagrįsti prielaidomis bei įrodymais, kurie nepasitvirtino išnagrinėjus juos teisme (BPK 301 straipsnis); likusios nepašalintos abejonės nebuvo aiškinamos jo naudai; taigi šališkas surinktų įrodymų vertinimas sukliudė teismams priimti teisingus nuosprendžius. Taip pat teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo objektyviai nustatyti veiksmai visiškai nepagrįstai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
Kasatorius, įvertinęs liudytojo V. P. parodymus, tvirtina, kad jų negalima vertinti kaip įrodymo, kuris pasitvirtino išnagrinėjus jį teisme bei teigti, kad šio liudytojo parodymų visumos sukeltos abejonės yra pašalintos. Apeliaciniame nuosprendyje konstatuota, kad liudytojo V. P. parodymų negalima vertinti kaip nuoseklius ir vienodus, tačiau, nepaisant to, jais remiantis padaryta nepagrįsta išvada, jog kasatorius muštynėse dalyvavo.
Liudytojas A. G. apie jo (kasatoriaus) dalyvavimą mušant nukentėjusįjį pradėjo kalbėti tik teisme. Apeliaciniame nuosprendyje konstatuota, kad liudytojo A. G. parodymai vertintini kaip nenuoseklūs, jo paaiškinimas, kad visose apklausose parodymų dalį apie kasatorių į protokolus neįrašė tyrėjai, įvertintas kaip neįtikinamas, dėl to šio liudytojo parodymai įvertinti kaip nepatikimi. Tačiau nuosprendyje jie vis tiek įvertinti kaip vienas kaltės įrodymų, nes papildo ir patvirtina kitus byloje surinktus duomenis. Kasatoriaus manymu, tokia teismo išvada pažeidė jo teisę į tai, kad kiekviena nepašalinta abejonė būtų aiškinama kaltinamojo naudai, o liudytojo A. G. parodymai visiškai nepagrįstai įvertinti kaip įrodymas, pasitvirtinęs išnagrinėjus jį teisme, kuriuo galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis K. J. turėjo pagrindą kasatorių apkalbėti, nes apklaustas iš karto po įvykio kasatorius parodė matęs, kaip K. J. spardė nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien ši aplinkybė nėra pagrindas išvadai, kad jis yra apkalbamas, tačiau nuosprendyje nepasisakyta, kodėl ši nepašalinta abejonė aiškinama ne kasatoriaus naudai. Kasatoriaus manymu, K. J. parodymai nelaikytini įrodymu, kuriuo būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, nes šių parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. J. parodymus patvirtina liudytojų V. P. ir A. G. parodymai, yra visiškai nepagrįsta dėl jau minėtų aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jo kaltę patvirtina nuteistojo V. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nes pirmosios instancijos teisme V. S. parodė, jog nematė, kas mušė S. B. V. S. parodymai nepagrįstai įvertinti kaip teismo posėdyje pasitvirtinęs įrodymas, kuriuo galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo nuosprendžius panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti, nes jis S. B. nemušė ir apskritai su niekuo nekonfliktavo.
Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai įvertino faktines aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, padarė esminių BPK pažeidimų, t. y. įrodymus vertino šališkai, nevertino jų visumos.
Kasatorius nurodo, kad byloje nesurinkta jokių jo kaltės įrodymų, be to, net nesiaiškinta, ar jis turėjo motyvą mušti S. B., kurio net nepažinojo. Kasatoriaus manymu, gana stipriai apsvaigusio nuo alkoholio K. J. parodymai yra niekiniai, nes jų niekas nepatvirtina. Be to, K. J. pats dalyvavo muštynėse, todėl siekdamas sušvelninti ar net išvengti atsakomybės, sąmoningai kasatorių apkalbėjo. Byloje nesiaiškinta, kaip tamsiu paros metu girtas K. J. galėjo taip detaliai matyti ir išskirtinai tik kasatoriaus veiksmus. Šio nuteistojo parodymai nepagrįstai pripažinti kaip nuoseklūs ir neginčijamai patvirtinantys kasatoriaus kaltę. Teismai neatsižvelgė į kitų liudytojų ir kaltinamųjų parodymus, kurie tą naktį buvo muštynių vietoje ir iš kurių nei vienas net neužsiminė, jog jis (kasatorius) dalyvavo ar atliko kokius nors veiksmus S. B. atžvilgiu. Nuosprendžiuose nurodoma, kad K. J. parodymus iš dalies patvirtina liudytojo V. P. parodymai, tačiau teisme šis liudytojas kategoriškai neteigė, jog jis (kasatorius) sudavė nukentėjusiajam kokius nors smūgius. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiejo apsvaigusio nuo alkoholio nuteistojo K. J. parodymus su liudytojo V. P. parodymais, kurie yra iš esmės skirtingi ir prieštaraujantys bei nepatvirtinantys to fakto, jog jis sudavė nukentėjusiajam smūgius. V. P. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Be to, šis liudytojas siekia padėti vienam iš kaltinamųjų (M. B. yra jo pusbrolis, o K. J. – draugas).
Kasatoriaus manymu, V. P. ir K. J. parodymus paneigia liudytojo A. G. parodymai, kuris su M. B., R. B., A. V. ir K. J. pirmieji pradėjo konfliktą, dėl to jie turėjo motyvą susimušti ir to norėjo, nes visi kaltinamieji yra ,,duomenys neskelbtini“, o nukentėjusieji bei liudytojas A. G. – ,,duomenys neskelbtini“ gyventojai. Muštynės tarp jų ir vyko. Kasatoriaus šis konfliktas nedomino, nes jis yra ,,duomenys neskelbtini“ gyventojas. Nei vienas asmuo iš ,,duomenys neskelbtini“ neparodė, jog jis (kasatorius) būtų dalyvavęs mušant S. B.
Taigi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kuriuos būtų galima patikrinti arba kurie neginčijamai patvirtintų faktą, jog jis dalyvavo nužudant S. B. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 18 išaiškinta, kad „Nužudymas grupinių muštynių metu paprastai padaromas nesant išankstinės tyčios, neapibrėžta tyčia. Tuomet už tyčinį nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.“ Kasatoriaus manymu, jo buvimas tuo metu kai vyko muštynės nepatvirtina jokios tyčios fakto. Taip pat nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe, nes nei su vienu iš nuteistųjų jis dėl nieko nesitarė ir su jais kartu neveikė. Beje, šis sprendimas nemotyvuotas, o tik įvardytas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, taip pažeidžiant BPK 305, 332 straipsnių nuostatas.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei dėl padarytų esminių BPK pažeidimų. Taip pat pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, nes byla išnagrinėta neteisingai ir šališkai.
Teismų išvada, kad konfliktai ir muštynės ,,duomenys neskelbtini“ tarp vietinio jaunimo ir atvažiavusių į šokius iš kitur kildavo beveik visada, nepagrįsta įrodymais, nustatytais BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse, tėra tik prielaida, kurios vertinimas BPK 20 straipsnio 5 dalies požiūriu negalimas. Ankstesnių įvykių aplinkybės negalėjo būti įrodinėjamos šios bylos aplinkybėmis, nes nenustatyta, kad ankstesni konfliktai ir muštynės būtų vykę dalyvaujant tiems patiems asmenims. Todėl nagrinėjamo įvykio dalyviai negali būti atsakingi už ankstesnius incidentus. Kasatorius tvirtina, kad nieko nežinojo apie ankstesnius konfliktus ar muštynes, juose nedalyvavo, todėl šių įvykių perkėlimas į jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį yra neteisėtas, pažeidžiantis jo teisę į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad incidentą išprovokavo konkretūs asmenys, dėl konkrečių paskatų, fizinį smurtą (taip pat prieš kasatorių) pirmas panaudojo A. G. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu davė aiškius ir konkrečius parodymus apie kilusio incidento užuomazgas ir kasatoriaus vaidmenį jame. Jis parodė, kad konfliktas prasidėjo nuo aiškinimosi, kodėl jis (A. G.) pavadino K. J. „ožiu“, taip pat parodė, kad kasatorius pasakė, kad „niekas čia tavęs nenori sumušti, niekas čia nesimuš.“ Šios svarbios bylai aplinkybės nebuvo patikrintos BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatų požiūriu, todėl liko be įvertinimo.
Kasatorius sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju išankstinio žodinio susitarimo tarp nuteistųjų nebuvo, jis buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais ir kilo spontaniškai. Taip pat kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad fizinį smurtą prieš jį tą vakarą panaudojo ne vienas asmuo, tarp jų ir liudytojas A. G. Todėl atsakas į tokį smurtą negalėjo būti pripažintas padarytu dėl chuliganiškų paskatų. Esant tokioms aplinkybėms, jo nusikalstama veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Be to, byloje nėra įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio kriterijus, jog jis spardė nukentėjusįjį. Ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistųjų V. S. ir A. V. parodymai BPK 20 straipsnio požiūriu negali būti įrodymais, jie tik galėjo būti teisme perskaityti siekiant patikrinti kitus byloje esančius įrodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Tačiau, pažeisdamas tiesioginio bylos įrodymų ištyrimo teisme principą (BPK 242 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė V. S. ir A. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pripažino juos turint įrodomąją vertę, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Todėl teismų išvados apie nusikaltimo sudėties kasatoriaus veiksmuose buvimą yra nepagrįstos, padarytos šališkai įvertinus bylos duomenis.
Taip pat kasatorius nurodo, kad visiems nuteistiesiems paskirta vienoda bausmė vienais ir tais pačiais argumentais, t. y. neindividualizavus bausmių paskyrimo. Kasatorius prašo atsižvelgti į tai, kad jį apibūdinantys duomenys iš esmės skiriasi nuo kitų nuteistųjų: jis yra vienas jaunesnių iš jų, vedęs ir turi pusantrų metų vaiką, išlaikė šeimą, dirbo ir mokėsi. Taigi jo šeiminė padėtis, darbinė ir studijų veikla nepanaši į kitų nuteistųjų. Be to, BK 58 straipsnio 1 dalies požiūriu svarbu tai, kad jis nebuvo šio nusikaltimo iniciatorius, priešingai, aktyviai vengė konflikto, teismų nuosprendžiuose nenustatyta, kad jis buvo fizinio smurto iniciatorius ar aktyviausias dalyvis. Niekada neturėjo konfliktų su teisėsauga priešingai, nei kai kurie įvykio kaltininkai. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorius mano, kad bausmė jam paskirta aiškiai per griežta ir neteisinga, todėl teismas turėjo galimybę taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Be to, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo, neįvertinęs visų įvykio aplinkybių, pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe, todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio turėtų būti pašalinta.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi jis nepadarė jokio nusikaltimo, iš jo nepagrįstai priteistos sumos turtinei bei neturtinei žalai atlyginti, taip pat atstovavimo išlaidos. Be to, nustatytas neturtinės žalos dydis yra nepamatuotas (BPK 113 straipsnio 2 dalis, 115 straipsnio 1 dalis), apskritai beprecedentis Lietuvos teismų praktikoje. Bylos aplinkybės leidžia teigti, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai įvertinti šališkai, ignoruojant sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Visiškai nevertinta kasatoriaus turtinė padėtis, taip pat neatsižvelgta į tai, kad padarytos turtinės žalos dydis, kuris lemia neturtinės žalos dydį, yra beveik 90 kartų mažesnis už priteistą neturtinės žalos dydį. Teismų nustatytas 300 000 Lt neturtinės žalos dydis pagrįstas ne bylos duomenimis, o tik nepamatuotomis prielaidomis apie būsimą kasatoriaus darbingą amžių, kaltųjų asmenų skaičių. Kasatorius mano, kad tokių aplinkybių nepakanka neturtinės žalos dydžiui nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad vien tik kasatoriaus sudėtinga turtinė padėtis nėra pagrindas sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį, reiškia, kad jo skundo argumentai išnagrinėti neišsamiai ir paviršutiniškai.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo nuosprendžius panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės į gynybą ir sukliudyta teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatoriaus manymu, bausmė kiekvienam asmeniui turi būti paskirta už jo konkrečius veiksmus. Tačiau šioje byloje teismai neišsamiai išsiaiškino įvykio aplinkybes ir neatribojo kiekvieno iš šešių nuteistųjų veiksmų. Kasatoriaus nusikalstami veiksmai įrodinėjami kito nuteistojo parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Vieni iš įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, buvo kasatoriaus ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei akistatos su R. B. metu pasakyti žodžiai. Atliekant šiuos procesinius veiksmus, kasatorius buvo apklausiamas kaip liudytojas, įspėjant dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir nedalyvaujant gynėjui. Taip buvo pažeistos jo procesinės teisės, todėl šiais duomenimis teismas remtis negalėjo (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo klausimą dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų teisėtumo ir pripažino, jog buvo pažeistos kasatoriaus teisės ir kad pirmosios instancijos teismas tokiais duomenimis remtis negalėjo dėl to, kad veiksmai, kuriais buvo renkami duomenys, prieštarauja BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatoms. Tačiau, vertindamas įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl jo kaltės. Iš esmės nuosprendis pagrįstas vien tik nuteistojo R. B. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, nes ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, kad su R. S. mušėsi vienas, vėliau nurodė kitaip, galiausiai teisme pateikė trečią versiją. Teismas klaidingai vertino ir liudininkų parodymus, kurie matė jį stovintį prie parduotuvės ir nei vienas nepaliudijo, kad matė jį (kasatorių) mušant R. S. Taigi jo kaltė pagrįsta vien tik nuteistojo R. B. parodymais, kurie turėjo būti vertinami kritiškai, taip pat niekuo nepagrįstais samprotavimais, kad prie besimušančiųjų jis (kasatorius) pribėgo ne tam, kad juos išskirti, o tam, kad mušti ir taip jau gulintį R. S. Neva pribėgęs prie mušamo R. S. galėjo suduoti jam smūgius, nes šitaip spėjo liudytojas D. K., kuris matė, jog kasatorius buvo pribėgęs prie nukentėjusiojo, bet ką darė – nematė, nes užstojo krūmai. Taigi įvertinus įrodymų visumą ir nesant jo kaltės įrodymų, padaryta nepagrįsta išvada, kad jis ne tik buvo įvykio vietoje, bet ir kad sudavė nukentėjusiajam smūgius.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie numatyti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Didžioji dalis visų kasatorių skundų argumentų susiję su tuo, kad, kasatorių nuomone, žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino kaltinamųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir būtent tokiu pagrindu neigiama kaltė ir tvirtinama, kad byla išnagrinėta šališkai. Taigi tokio pobūdžio skundų argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.
Nagrinėjami tik tie skundų argumentai, kurie susiję su teisės taikymu.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 ir 301 straipsnių taikymo
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius G. Š. nurodo tai, kad nebuvo išsiaiškinta, ar jis turėjo motyvą mušti S. B.
Kasatorius M. B. nurodo, kad nebuvo išsiaiškintos svarbios bylai aplinkybės apie kilusio incidento užuomazgas ir jo vaidmenį jame.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. B. buvo sumuštas dėl chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties, todėl, kad jis buvo iš kitos gyvenamosios vietovės. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad prasidėjusio konflikto pradžioje aktyvesnis jo dalyvis buvo liudytojas A. G., o ne nužudytasis S. B. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi konflikto priežastis. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti liudytojo A. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Liudytojas A. G. patvirtino, kad M. B. jo paklausė, kodėl jis pravardžiavo K. J., taip pat patvirtino, kad pirmą smūgį M. B. sudavė jis, nes suprato, kad kitaip pats gaus. Kasatorius M. B. teisme naudojosi savo procesinėmis teisėmis, posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad jis liudytojui A. G. uždavė klausimus, taigi jo teisė į gynybą nebuvo pažeista.
Taigi kasatoriai G. Š. ir M. B. nepagrįstai teigia, kad buvo neišsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).
Kasatoriai A. V., G. Š. ir M. B. nepagrįstai nurodo, kad daliai įrodymų teisme nepasitvirtinus, teismas nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu liudytojų ir nuteistųjų duotais parodymais.
Iš tiesų BPK 301 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271 – 292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Remdamasi minėta įstatymo nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pirmosios instancijos teismas perskaitė įtariamųjų V. S. ir A. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui bei, siekdamas patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, perskaitė kai kurių įtariamųjų, liudytojų parodymus, duotus ikiteisminį tyrimą atlikusiam pareigūnui, kurių parodymai skyrėsi nuo parodymų, duotų teisme. Tokiais atvejais sprendžiant klausimą, ar pagrįstai buvo vadovaujamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, labai svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir jų viseto pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Kai ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminį tyrimą atlikusiam pareigūnui duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu.
Taigi asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Žemesnės instancijos teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad kaltinamojo (nuteistojo) K. J. parodymai nuoseklūs, nes jis nuosekliai tvirtino, kad gulintį S. B. spardė prie jo buvę A. V. ir G. Š., bei pripažino, kad ir jis pats spardė. Taigi K. J. parodė ne tik apie G. Š. veiksmus, kaip kad skunde nurodo kasatorius G. Š. Nuteistasis K. J. buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme, kur patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Be to, K. J. parodymus iš dalies patvirtina kiti bylos duomenys, kurie yra išanalizuoti ir aptarti teismų sprendimuose. Iš tiesų nuteistasis K. J. įvykio metu buvo girtas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad dėl to jis negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių. Teismas aiškinosi, kokie buvo kaltinamųjų K. J. ir A. V. tarpusavio santykiai ir nustatė, kad jie buvo normalūs, todėl K. J. neturėjo jokio pagrindo apkalbėti A. V. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai neturėjo jokio pagrindo netikėti nuteistojo K. J. parodymais ir juos atmesti.
Atkreiptinas kasatoriaus M. B. dėmesys į tai, kad jo kaltė pagrįsta įtariamųjų V. S. ir A. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, šiuos parodymus kaltinamasis A. V. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, beje, šiuos parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, kurie yra išanalizuoti ir aptarti teismų sprendimuose.
Beje, kasatorius M. B. netvirtina, kad įtariamųjų V. S. ir A. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gauti pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką.
Kasatoriaus A. T. argumentas, kad teismų sprendimai pagrįsti įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nepagrįstas. Teisėjų kolegija atkreipia šio kasatoriaus dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog A. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį kaip liudytoją ir tikslinant jo parodymus akistatoje su R. B., nepagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti tinkamais įrodymais ir jais šis teismas negalėjo grįsti A. T. kaltės, nes šie duomenys gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertindamas įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas šiais duomenimis nesirėmė. Šis teismas, įvertinęs nukentėjusiojo R. S., liudytojų D. K., L. K. parodymus, paties A. T. teisme duotus parodymus apie tai, kad jis buvo pribėgęs prie R. S. ir R. B., taip pat nuteistojo R. B. parodymus pirmosios instancijos teisme apie tai, kad A. T., pribėgęs prie R. S., naudojo prieš jį smurtą, padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį R. S. Nors tik nuteistojo R. B. parodymai yra tiesioginis kasatoriaus A. T. kaltės įrodymas, tačiau jau buvo minėta, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę.
Patikrinę ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, teismai padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl kasatorių kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Taigi bylos duomenų įvertinimas negali būti pripažintas šališku vien dėl to, kad jie įvertinti ne taip, kaip siūlė kasatoriai. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų ir nukentėjusiosios I. B. skundus, atliko įrodymų tyrimą, apklausė ekspertą J. Rybalką, liudytojus V. P., L. K., nuteistuosius G. Š., A. V. ir K. J., patikrino nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas bei išsamias išvadas. Vadinasi, kasatorių kaltė pagrįsta ne prielaidomis ar samprotavimais, o teismo nuosprendyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, teismo išvados išsamiai motyvuotos. Todėl kasatoriaus A. T. prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nepagrįstas. Juolab, esminis tokio prašymo argumentas – netinkamai įvertinti įrodymai ir padarytos nepagrįstos išvados. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visų kasatorių apeliaciniai skundai išnagrinėti tinkamai, nes į esminius jų skundų argumentus atsakyta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje renkant ir vertinant įrodymus esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Vertinti įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir bendrininkų grupės
Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias aplinkybes: A. V., G. Š. ir M. B., dėl chuliganiškų paskatų, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, be jokios dingsties, veikdami bendrai su V. S. ir K. J., sumušė S. B. (jam pargriuvus spardė į galvą), padarė įvairių sužalojimų galvos srityje ir taip tyčia jį nužudė.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, turi suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.).
Šioje byloje teismas nustatė, kad susitarimas sumušti S. B. buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais ir kilo spontaniškai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kiti bendrininkai taip pat spardo S. B. į galvą, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę ir pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistųjų dėl S. B. nužudymo veiksmų – spardymo į galvą ir padarinių – S. B. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad visi bendrininkai buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams ir visi veikė tyčia. Taigi smurtą prieš nužudytąjį naudojo visi bendrininkai, S. B. mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, todėl už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Pagal nustatytas bylos aplinkybes kasatorių A. V., G. Š. ir M. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs, kad S. B. mirtini sužalojimai padaryti visų bendravykdytojų bendrais veiksmais, pastarosios aplinkybės teisiškai neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir pagal nukentėjusiosios I. B. skundą, naujų faktinių aplinkybių nenustatė, o tik teisiškai įvertino pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę ,,bendrai veikdami“ kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinančią. Kasatorius G. Š. nepagrįstai nurodo, kad sprendimas pripažinti šią aplinkybę jų atsakomybę sunkinančia nemotyvuotas. Šis sprendimas išsamiai motyvuotas atsakant į nukentėjusiosios I. B. skundą. Todėl kasatorių G. Š. ir M. B. argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe, nepagrįstas.
Dėl M. B. paskirtos bausmės
Kasatorius M. B. nurodo, kad teismas paskyrė jam per griežtą bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis yra vienas jaunesnių iš visų nuteistųjų, vedęs ir turi pusantrų metų vaiką, išlaikė šeimą, dirbo ir mokėsi, t. y. neindividualizavo skiriamos bausmės dydžio. Be to, esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo galimybę taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. B. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, t. y. įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, teisiškai įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę ,,bendrai veikdami“ pripažino ją M. B. atsakomybę sunkinčia aplinkybe ir argumentavo, kodėl paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.
Kasacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamojo įstatymo pritaikymą pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas faktines bylos aplinkybes, jau konstatavo, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas M. B. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai. Šios instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu neteisingos bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). M. B. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, bausmė jam paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatų, todėl švelninti paskirtą M. B. laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.
BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalyje yra bendrosios BK 54 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos teisės normos, nustatančios, kad bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų – įgyvendinant BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, tikslus, vienas kurių – teisingumo principo įgyvendinimas, išimtis.
Teismų praktikoje sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš teismų priimtų sprendimų turinio išplaukia, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų kasatoriui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, be to, ir kasatorius tokių aplinkybių nenurodo. Taigi taikyti kasatoriui M. B. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra jokio pagrindo.
Dėl neturtinės žalos
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Kasatorius M. B. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl iš jo ir kitų bendrininkų solidariai CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindu ir priteista atlyginti nukentėjusiajai I. B. padarytą neturtinę žalą dėl jos sūnaus nužudymo. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, kurie yra vertinamieji, ir juos įvertina teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas; be abejo, šie teismai privalo atsižvelgti į susiformavusią neturtinės žalos dydžio analogiškose bylose teismų praktiką. Kasatorius M. B. savo skundo argumento, kad priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka susiformavusios teismų praktikos, nepagrindė teisminiais precedentais. Beje, pagal juos priteistos neturtinės žalos dydis kvalifikuoto nužudymo bylose siekia ir 300 000 Lt (tokia suma priteista solidariai iš dviejų nuteistųjų, nuteistų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 11 punktus; kasacinė byla Nr. 2K-210/2007).
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų nuosprendžiai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.
Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies taikymo
Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams I. B. ir R. S. kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatas, todėl tik iš kasatorių (nes pagal jų skundus buvo nagrinėjama byla) priteistinos turėtos atstovavimo išlaidos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų A. V., G. Š., M. B. ir A. T. kasacinius skundus atmesti.
Priteisti solidariai iš A. V., G. Š. ir M. B. I. B. 1000 (vieną tūkstantį) Lt turėtų atstovavimo išlaidų.
Priteisti iš A. T. R. S. 1000 (vieną tūkstantį) Lt turėtų atstovavimo išlaidų.