Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-37-574/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-01-22
Bylos Nr.: 1A-37-574/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-60598-2017-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė, Nida Vigelienė
Nuteistasis: A. Č.
Nukentėjusysis: Ž. B.
Civilinis ieškovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos
Advokatai: Raimundas Jurka, Audrius Juozapavičius

Kategorijos

1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-574/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60598-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1.; 1.2.19.4.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Agnei Strunkytei,dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko,nuteistajam A. Č., jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,nukentėjusiajam Ž. B. it jo atstovui advokatui Audriui Juozapavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams; pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 200 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. Č. paskirta galutinė 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per 3 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir per 5 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 68² straipsniu A. Č. atimta teisė dirbti apsaugininku ir (ar) apsaugos darbuotoju 4 metams. Iš A. Č. civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 137,69 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo Ž. B. naudai priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 100 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms padengti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. Č. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 19 d. apie 01.20 val. adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, būdamas apsaugos tarnybos darbuotoju ir dirbdamas pagal iškvietimą, t. y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, išvesdamas nukentėjusįjį Ž. B. iš biliardinės „B.“, viršydamas savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus, paėmęs jam už kairės rankos, pradėjo ją sukti, tyčia pagriovė jį ant žemės veidu žemyn, įrėmė kelį į nugarą ir galutinai užlaužė jo ranką, tuo padarydamas Ž. B. viršugalvio odos nubrozdinimą, abiejų kelių poodines kraujosruvas, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, kairio alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžį, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl minėto kaulo lūžio sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t. y. padarydamas Ž. B. didelę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Č. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti, kadangi objektyviais ir patikimais duomenimis nenustatyta ar buvo padarytos nusikalstamos veikos, o jeigu taip - kas yra šių veikų vykdytojas; panaikinti 2019 m. liepos 18 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusiojo prašymu papildytas kaltinimas dėl valstybės tarnautojui prilyginto asmens įgaliojimų viršijimo yra nekonkretus ir neaiškus; arba pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - nukentėjusiojo rizikingą arba provokuojantį elgesį ir sušvelninti jo baudžiamąją atsakomybę, taip pat sumažinti priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

3. Nurodo, kad skundžiamą nuosprendį vertina kaip nepagrįstą ir neteisingą. Surinktų bylos duomenų kontekste nuosprendžio neteisėtumas pasireiškia materialiųjų ir procesinių normų netinkamu taikymu, t. y. dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų, lėmusių neteisėtą jo nuteisimą; dėl nekonkretaus ir perteklinio kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį; dėl nukrypimo nuo BK 54 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau — CK) 6.282, 6.250 straipsnių nuostatų.

4. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ir objektyviai atliko byloje surinktų įrodymų vertinimą ir nepašalino esminių prieštaravimų dėl minimų kaltinimų, kad jis padarė pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką. Todėl jam buvo neteisingai inkriminuoti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Teismas nesivadovavo esminiu nekaltumo prezumpcijos elementu, tvirtinančiu, kad baudžiamajame procese visos abejonės bei neaiškumai, kurių negalima pašalinti nagrinėjant bylą teisme, turi būti vertinami kaltinamojo asmens naudai (in dubio pro reo). Taip pat teismas tinkamai neįgyvendino itin svarbaus imperatyvo - kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnis) ir apelianto atžvilgiu nepriėmė išteisinamojo nuosprendžio, nors tam buvo faktiniai bei teisiniai, t. y. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje numatyti, pagrindai.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai, kaip patikimais duomenimis, vadovavosi Ž. B. parodymais, kad ne kas kitas, o būtent apeliantas įvykio metu tyčia panaudojo smurtą, dėl kurio nukentėjusiajam atsirado neigiami padariniai jo sveikatai. Nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo teisme, savo parodymuose buvo nenuoseklus, taip pat baudžiamojo proceso metu nesielgė itin skaidriai ir sąžiningai teisėsaugos institucijų bei kitų konflikte dalyvavusių asmenų atžvilgiu, kadangi nutylėjo ir nepripažino kai kurių bylai itin reikšmingų aplinkybių (pvz., kad 2017 m. lapkričio 19 d. konfliktas faktiškai įvyko būtent dėl jo paties neteisėtų veiksmų pažeidžiant viešosios tvarkos taisykles). Teismas ne visumoje, o pasirinktinai paanalizavo tik kai kuriuos byloje esančius nukentėjusiojo įvykio versijos „nesutapimus“ ir, vadovaudamasis prielaidomis, visas nukentėjusiojo parodymų klaidas laikė neesminiais prieštaravimais. Su teismo argumentais, kad nukentėjusiojo Ž. B. parodymai išliko nuoseklūs, visos esminės aplinkybės sutapo, o nukentėjusiojo naudoti kitokie išsireiškimai yra neva natūrali jo atsiminimo apie įvykį pasekmė, nesutiktina. Teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo apelianto gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytus aspektus dėl Ž. B. parodymų turinio, verčiančius abejoti šių duomenų šaltinio patikimumu.

6. 2017 m. lapkričio 20 d. apklausoje Ž. B. parodė, kad du apsaugos darbuotojai jį paėmė už rankų iš nugaros ir pradėjo stumti link išėjimo ir teigia, kad jis nesipriešino. Anot nukentėjusiojo, leidžiantis laiptais tarpinėje laiptų aikštelėje vienas apsaugos darbuotojas staiga pradėjo jam sukti kairę ranką, griauti ant žemės ir įrėmęs kelią į nugarą galutinai užlaužė ranką ir taip ją sulaužė, kitas apsaugos darbuotojas priėjo, kai jam jau buvo sulaužyta ranka ir padėjo kitam apsaugos darbuotojui uždėti antrankius. Vertinant šiuos nukentėjusiojo parodymus kyla klausimas - kodėl jam buvo laužiama ranka ir kodėl buvo dedami antrankiai, jeigu pasak nukentėjusiojo, jis nesipriešino. 2018 m. gegužės 4 d. papildomai apklaustas Ž. B. parodė, kad vienas apsaugos darbuotojas suėmė jo rankas už nugaros, jas iškėlė į viršų sugriebęs už rankų riešų. Tačiau, Ž. B. anksčiau teigė, kad jam rankas paėmė du apsaugos darbuotojai, o šioje apklausoje teigė, kad tai padarė vienas apsaugos darbuotojas. Pirmosios apklausos metu Ž. B. teigė, kad jam už rankos sugriebė ne ant laiptų, bet tarpinėje aikštelėje, kad ant laiptų jį vedė du apsaugos darbuotojai, o papildomoje apklausoje teigė, kad vienas. Pirmojoje apklausoje teigė, kad kelias jam buvo įremtas į nugarą, papildomoje apklausoje teigė, kad jo kairioji ranka buvo įremta į kojos kelią. Pirmojoje apklausoje nukentėjusysis minėjo, kad jam ranka buvo sulaužyta tarpinėje aikštelėje kelią įremiant į nugarą ir tuomet laužiant ranką, tačiau papildomoje apklausoje nukentėjusysis jau nurodė, kad pirmiau ant laiptų jo kairė ranka buvo atremta į kojos kelią ir tik tada pajuto skausmą. 2017 m. lapkričio 20 d. ir 2018 m. gegužės 4 d. apklausos metu duoti nukentėjusiojo Ž. B. parodymai skiriasi iš esmės dėl faktinių situacijos aplinkybių.

7. Skunde taip pat nurodoma, kad iš 2018 m. sausio 22 d. Specialisto išvados Nr. G 3829/2017 (01) matyti, kad „iš Ž. B. žodžių medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog apsaugos darbuotojas užlaužė ranką už nugaros, pradėjo ją sukti ir įrėmęs į kelią kairę ranką ir toliau ją suko. Buvo pargriautas ant žemės, gulinčiam buvo suduoti smūgiai į šonus, sėdmenis, pečius“. Vertinant šiuos duomenis, atkreipia dėmesį, kad kitose apklausose Ž. B. nenurodė, kad paguldytas jis buvo mušamas smūgiais į šonus, sėdmenis ir pečius.

8. 2018 m. rugsėjo 17 d. liudytojo papildomos apklausos metu Ž. B. nurodė, kad biliardinėje vienas apsaugos darbuotojas priėjo ir griebė abi jo rankas iš už nugaros ir pradėjo jas laužti. Vedant jį pro duris viena jo ranka atsilaisvino, todėl apsaugos darbuotojas griebė jam už kairės rankos ir įrėmęs jo ranką į savo kelį jis ranką pradėjo sukti po ko ji lūžo. Kai jis apsaugos darbuotojui pasakė, kad jo ranka lūžo, tuomet darbuotojas jį pargriovė ant žemės ir pakvietė savo porininką. Anot Ž. B., viską darė tas pirmasis apsauginis, kuris jam užlaužė ranką, t. y. dėjo antrankius ir pan. Vertinant šiuos parodymus atkreiptinas dėmesys, kad dar 2018 m. gegužės 4 d. apklausoje Ž. B. teigė, kad jo dešinę ranką apsaugos darbuotojas paleido, o minimoje apklausoje teigė, kad dešinė ranka atsilaisvino. Ankstesnės apklausos metu sakė, kad kai jis ėmė rėkti nuo skausmo, tuomet jis buvo paguldytas ant žemės. Minimoje apklausoje sako, kad jis pasakė apsaugos darbuotojui, kad jo ranka lūžo. Prieš tai apklausos metu nurodė, kad antrasis apsaugos darbuotojas atėjo ir tik tada buvo dedami jam antrankiai, o minimoje apklausoje teigė, kad pirmasis apsaugos darbuotojas, kuris suko jam ranką, pasišaukė antrąjį apsauginį, kuris atėjo. Pirmojoje apklausoje teigė, kad jam antrankius uždėjo abu apsaugos darbuotojai, o minimoje apklausoje teigė, kad tai darė tik tas, kuris jam ir suko ranką. Taip pat šioje paskutinėje ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje Ž. B. nurodė, kad jam viena ranka atsilaisvino dar prie biliardinės durų, o ne lipant laiptais žemyn, todėl būtent dar net nepradėjus lipti žemyn laiptais jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai.

9. Pažymėtina, kad iš 2019 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad Ž. B. šioje apklausoje neneigė, kad buvo „gerokai išgėręs“. Posėdyje Ž. B. nurodė: „pajutau, kaip man buvo griebiama už rankų abiejų iš galo, sukamas riešas ir laužomos rankos. Aš sulenkdamas 90 laipsnių kampu, rankos užlaužiamos, ir aš vedamas, stumiamas esu link durų. Trenkiamas kaktą į duris, stumiamas nuo laiptų. <...> Ant manęs šokama buvo ant nugaros, aš ant kelių griūnu, ant laiptų slystu į aikštelę, ir su ranką, kad galvos neatsitrenkt aš remiuosi“. Duodamas parodymus ir teisme, Ž. B. nebuvo nuoseklus, kadangi iki tol jis nėra nurodęs tokių faktinių aplinkybių, kad kakta jis trenkėsi į duris, kad jam buvo šokama ant nugaros, kad jis slydo link laiptų aikštelės ir pan. Tai yra naujos ik tol negirdėtos aplinkybės. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad po dešimties minučių privažiavo du apsaugos darbuotojai, kai tuo tarpu iš kitų bylos liudytojų žinoma, kad po dešimties minučių, kažkur, privažiavo ne apsaugos darbuotojai, bet du policijos pareigūnai. Taip pat šioje apklausoje Ž. B. itin akcentavo aplinkybę, kad abi jo rankas buvo paėmęs tik A. Č., o paklaustas kaip nukentėjusysis gali paaiškinti savo dar ikiteisminio tyrimo metu nurodytus teigimus, kad jo rankas paėmė du apsaugos darbuotojai, Ž. B. sugebėjo tik apkaltinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, esą ne taip kaip reikia užfiksavusius jo parodymus. Verta paminėti ir tai, kad apklausos pabaigoje nukentėjusysis, vertindamas A. Č. veiksmus, tenurodė tik tai, kad „Nieko daugiau Č. nedarė, antrankius uždėjo ir viskas“, galiausiai į klausimą, kodėl A. Č. yra inkriminuojami ir kiti Ž. B. padaryti sužalojimai, pastarasis atsakė, kad „Kažkas paspardė mane, sakė tylėk. Nenurodžiau šių aplinkybių, nes gal aš jų neatsiminiau“. Apibendrinant šiuos Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus tampa akivaizdu, kad šio asmens parodymais kaip tikrais ir patikimais pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis, kadangi jų turinys neleidžia patvirtinti apeliantui suformuluoto kaltinimo.

10. Apeliaciniame skunde ginčijami ir nuosprendžio argumentai, susiję su Ž. B. parodymais dėl jo paties elgesio 2017 m. lapkričio 19 d. įvykių metu. Teismo pasisakymas „Tai, kad Ž. B. teigė, kad jis nebuvo konfliktiškas, agresyvus, tuo tarpu kiti byloje apklausti asmenys tai paneigė - negali būti laikoma nesutapimu, nes natūralu, kad pats asmuo, nematydamas savęs iš šalies, savo elgesį ir savo konfliktiškumą vertina subjektyviai“, aiškiai rodo pernelyg nuolaidų ir šališką požiūrį dėl šio nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Apelianto manymu tai, kad nukentėjusysis neigė savo neteisėtą elgesį biliardinės „B.“ patalpose, negali būti vertinama kaip nereikšminga parodymų davimo klaida arba vien kaip asmens subjektyvaus vertinimo pasekmė. Atkreiptinas dėmesys, kad Ž. B. provokuojantį elgesį byloje patvirtino beveik visi konflikte dalyvavę asmenys ir ši aplinkybė tiesiogiai susijusi su apelianto baudžiamosios atsakomybės klausimais Liudytojas M. M. nurodė, kad Ž. B. tą įvykio vakarą buvo išgėręs, trukdė žmonėms, nedavė jiems žaisti; paskui Ž. B. negražiai, nemandagiai, įžeidžiančiai elgėsi su apsauginiais, matė, kad buvo su galva atsirėmęs į apsauginius. Liudytojas L. T. nurodė, kad Ž. B. išties buvo neblaivus, kabinėjosi prie klubo lankytojų. Teisme apklaustas liudytojas R. S. nurodė, kad Ž. B. atėjo prie jų stalo ir pradėjo imti rutulius, jis pasakė nelįsk ir tuomet Ž. B. pradėjo vadinti jį necenzūriniais žodžiais. Apklausta policijos pareigūnė U. Š. (buvusi pavardė – P.) parodė, kad policijos komisariate Ž. B. buvo agresyvus, rėkė, kad jį paleistų. Vadovaujantis šių liudytojų parodymais darytina išvada, kad nukentėjusysis nuo pat pirmosios bendravimo su apsaugos darbuotojais akimirkos buvo agresyvus bei konfliktiškas ir tai, kad jis buvo neblaivus, tik sustiprino tokį jo elgesį. Šioje vietoje pažymėtina, kad yra visiškai neįtikimi ir nelogiški Ž. B. parodymai, kad jis tiek biliardo patalpose, tiek laiptų aikštelėje savo elgesiu niekam nekėlė problemų, o elgėsi ramiai kitų asmenų atžvilgiu.

11. Nesuprantami yra nuosprendžio motyvai, kad „Vienintelis skirtumas tarp Ž. B. parodymų ir kitų byloje esančių duomenų, kuris teismo nuomone, gali būti vertinamas kaip esminis, - tai apsaugos darbuotojų skaičius“. Tokiais argumentais teismas tarsi pripažįsta, kad Ž. B. neteisingai nurodė biliardinėje buvusių apsaugos darbuotojų skaičių (nurodė 2 apsaugos darbuotojus, nors pats teismas konstatavo, kad 2017 m. lapkričio 19 d. į įvykio vietą negalėjo atvykti mažiau kaip 3 asmenys) ir tai gali būti vertinama kaip esminis parodymų nesutapimas. Taip pat teismas tuojau pat pats ir paneigia pirmiau nurodytą samprotavimą, o būtent prieina prie priešingos išvados - kad nukentėjusysis Ž. B. „nuosekliai teigė, kad jų buvo du“. Taip pat teismas, pateisinant Ž. B. parodymuose užfiksuotas klaidas, vėlgi pradeda vadovautis prielaidomis šį kartą nurodydamas, jog alkoholio vartojimas bei stresas galėjo lemti ne visai tikslių parodymų davimą. Taigi nesuprantama, kodėl pastarieji faktiniai duomenys (Ž. B. nustatytas girtumas - 1,66 promilės) buvo vertinami vien nukentėjusiojo parodymus bei jo pateiktą įvykių versiją pagrindžiančia prasme. Tai, kad Ž. B. 2017 m. lapkričio 19 d. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tik sustiprina vidinį įsitikinimą, kad šis proceso dalyvis buvo nenuoseklus dėl esminių bylai reikšmingų aplinkybių.

12. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. 3829/2017(01) nebuvo pasakyta, kad būtent apeliantas laiptų aikštelėje suko ir laužė Ž. B. jo kairę ranką; nebuvo kategoriškai paneigti apelianto ir kitų apsaugos darbuotojų parodymai, kad bevedant Ž. B. laiptais, pastarasis V. K. spyrė į koją, po ko V. K. Ž. B. paleido ir Ž. B. atsilaisvino vieną ranką. Svarbu ir tai, kad šia Specialisto išvada bei specialisto paaiškinimais iš tiesų nebuvo patvirtina Ž. B. versija, kad įvykio metu jis iš viso nedarė jokių veiksmų, pateisinančių fizinės prievartos prieš jį panaudojimą. Priešingai, pastaruoju klausimu teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. M. P. visiems paaiškino, kad kaltinime nurodyta Ž. B. ranka galėjo būti sužalota jeigu ne kritimo metu, tai ją laikant, o pačiam Ž. B. priešinantis ir pačiam sukant ranką, o galiausiai ir antrankių dėjimo procese, kuomet sulaikomasis priešinasi, o tuo metu jam dedami antrankiai.

13. A. Č. bei liudytojų L., S. I., V. K. parodymai dalinai sutapo su liudytojų M. M., R. S., U. Š., L. T. parodymais, tuo tarpu įvykių metu stipriai neblaivaus ir agresyvaus Ž. B. parodymų, kad būtent nuteistasis sukėlė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą nepatvirtino nei vienas iš pirmiau aptartų liudytojų. Skunde nurodoma, kad kalbant apie įvykius biliardinės „B.“ laiptų aikštelėje ir vertinant visų apsaugos darbuotojų parodymų turinį galima prieiti prie šių išvadų, kad įvykio metu į biliardinę buvo susirinkę net penki apsaugos darbuotojai, kurių du, agresyviai besielgiantį ir neblaivų Ž. B. paėmę už rankų, tačiau jų neužlauždami, išvedė iš biliardinės; lipant žemyn laiptais Ž. B. besipriešindamas ir bandydamas ištrūkti, spyrė koja V. K. į kelio sritį, o atsisukęs ir išsilaisvinęs rankas pastūmė apeliantą, nuo ko šie du apsaugos pareigūnai pargriuvo, o pats nukentėjusysis, galima neišlaikęs pusiausvyros krito žemyn laiptais; laiptinės apačioje prie išėjimo į lauką Ž. B. galimai sulaikė ir antrankius uždėjo kažkuris iš dviejų apsaugos darbuotojų - J. L. arba S. I., tačiau tikrai ne apeliantas; tos nakties ankstyvą rytą apeliantas kreipėsi pas medikus dėl sužalotos rankos. Taigi šios išvados, kaip ir išvados, kurios daromos analizuojant paties apelianto parodymus, leidžia neabejotinai teigti, kad kaltinime nurodytus sužalojimus Ž. B. padarė ne jis, bet galimai kiti asmenys. Byloje nepavyko konkrečiai nustatyti, kokie faktoriai lėmė Ž. B. sužalojimų atsiradimą.

14. Be objektyviojo nusikalstamos veikos subjekto požymio nustatymo, teismas faktinių bylos aplinkybių kontekste neteisingai išnagrinėjo ir apelianto kaltės klausimą. Net teoriškai modeliuojant situaciją, kad apeliantas arba bet kuris kitas apsaugos darbuotojas iš tiesų griovė Ž. B. ant žemės ir suko jo kairę ranką, dėl ko ji galiausiai lūžo, tokiu atveju jam vis vien negalėjo būti inkriminuojama BK 138 straipsnio 1 dalies sudėtis, kadangi šioje byloje patikimais ir nešališkais duomenimis nenustatyta, jog įvykio metu nuketėjusiojo atžvilgiu panaudota fizine prievarta buvo norėta tyčia sutrikdyti jam sveikatą.

15. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/ 2012, 2K- 232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padalyti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegue and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Senes A. no. 146; Telfner v. Autria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Šalies argumentai

16. Nuosprendyje apelianto kaltė buvo argumentuojama tuo, kad jis, sukdamas nukentėjusiojo ranką daugiau nei leidžia alkūnės sąnario judesio amplitudė, neva turėjo jausti rankos sąnario pasipriešinimą ir turėjo suprasti, kad tokie veiksmai gali sukelti nukentėjusiam sveikatos sutrikdymą. Tačiau tokia išvada nesiderina su vėliau teismo išreikšta pozicija, kad apeliantas vis dėlto turėjo teisėtą pagrindą naudoti prievartą prieš Ž. B.. Aplinkybės, jog Ž. B. įvykių metu buvo konfliktiškas, agresyvus bei pats sudarė tokią situaciją, kuomet apsaugos darbuotojai, išnaudoję visas įtikinėjimo priemones, buvo priversti jį per prievartą išvesti iš biliardinės patalpų, nepatvirtina siekio tyčia sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam. Priešingai, šie faktiniai duomenys, netgi preziumuojant, kad apeliantas, sulaikinėjant asmenį viršijo savo įstatyminius įgaliojimus, patvirtina tik tai, kad apsaugos darbuotojai pirminės fizinės jėgos panaudojimo metu norėjo sudrausminti viešosios tvarkos pažeidėją, o ne sukelti jam žalą. Taigi pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai įvertino kaltės aspektu svarbią aplinkybę, kad biliardinėje įvykęs konfliktas, kurio metu nukentėjo asmuo, nelaikytinas tipiniu smurto panaudojimo atveju. Apeliantas, įvykio dieną dirbdamas apsaugos tarnyboje ir atlikinėdamas savo pareiginius įgaliojimus, negalėjo nereaguoti į neteisėtą nukentėjusiojo elgesį, o fizinės prievartos panaudojimas buvo nulemtas ne tyčinių kėslų.

17. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo argumentais, kad vertinant, ar apelianto panaudota prievarta buvo proporcinga, svarbu, kad byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis pats būtų panaudojęs fizinį smurtą apelianto ar kitų asmenų atžvilgiu. Liudytojai R. S. ir M. M. parodė, jog Ž. B. gąsdino apsaugos darbuotojus, prieidavo ir su galva vaizduodavo, kad jiems suduoda, buvo galva atsirėmęs į apsauginius, išvedamas buvo pasilenkęs ir bandė išsilaisvinti. Tokie liudytojų parodymai patvirtina, jeigu ne tiesioginį Ž. B. smurto panaudojimą, tai reikšmingą aplinkybę, kad nukentėjusysis netgi po sulaikymo priešinosi teisėtiems apsaugos darbuotojų reikalavimams. Minėtų liudytojų parodymai sudaro pagrįstą prielaidą manyti, kad nukentėjusysis jau laiptinės patalpose toliau neapsiramino, o dar labiau įsiaudrinęs pats galėjo atlikti provokuojančius bei smurtinius veiksmus apsaugos darbuotojų atžvilgiu. Liudytoja U. Š. teisme parodė, kad Ž. B., jau būdamas sulaikytas, buvo agresyvus ir rėkė.

18. Apeliantas taip pat nesutinka ir su teismo išvada, kad Ž. B. galimo fizinio smurto nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, o apeliantas ranką susimušti galėjo ir atlikdamas jau nustatytus neteisėtus veiksmus Ž. B. atžvilgiu. Matyti, kad teismas paliko nepašalintą abejonę, kokiu būdu pačiam apeliantui įvykio metu galėjo kilti nežymus sveikatos sutrikdymas - kairio riešo sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu. Kyla klausimas, kaip apeliantas, atlikdamas neteisėtus tyčinius veiksmus, galėjo pats susimušti, jei nukentėjusysis, pasak jo versijos, laiptų aikštelėje net nesipriešino.

19. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisėto pagrindo patraukti apelianto baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o tai darydamas nepagrįstai apsunkino jo teisinę padėtį. Teismas ignoravo apelianto gynėjo baigiamųjų kalbų metu akcentuotą aspektą, kad iš naujai suformuluoto ir nukentėjusiojo teismui pateikto kaltinimo nėra aišku, kokias įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas galimai pažeidė apeliantas ir tokiu būdu viršijo savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė. Įgaliojimų viršijimas suprantamas kaip „įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų peržengimas“ (Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga. Išvadų 27 punktas). Baudžiamosios teisės doktrinoje panašiai rašoma, kad „BK 228 straipsnio prasme galima viršyti tik tuos įgaliojimus, kurie priskiriami valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai, dėl to kvalifikuojant tarnybos įgaliojimų viršijimą reikia tiksliai nustatyti asmens teises, įgaliojimus ir jų pobūdį. Tai galima padaryti vadovaujantis konkrečiais įstatymais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais kaltininko veiklą, valstybės tarnybą ir pan. Kaltinimas turi būti grindžiamas konkrečiomis nuorodomis į pažeistas teises šių aktų normas ir nuostatas.“

20. Nukentėjusiojo 2019 m. gegužės 30 d. prašyme, kuriuo buvo pakeistas kaltinimas, teigiama, kad apeliantas BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsaugos tarnybos darbuotoju ir atlikdamas apsaugos tarnybos darbuotojo funkcijas: „Asmens ir turto sauga priskiriama prie viešųjų paslaugų, atitinkamai - apsaugos tarnybos darbuotojai, atliekantys savo funkcijas, yra laikomi valstybės tarnautojais prilygintais asmenimis (BK 230 straipsnio 3 dalis). Todėl A. Č. veika kvalifikuotina ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį“. Prašyme taip pat nurodoma, kad A. Č., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, viršydamas savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus, padarė nukentėjusiajam didelę žalą - sveikatos sutrikdymą. Matyti, kad šiame procesiniame dokumente nėra jokių nuorodų į specialiuosius teisės aktus, reglamentuojančius apelianto įgaliojimų turinį bei ribas, nenurodyta, kuriuos iš jų jis pažeidė. Šiuo prašymu teismui buvo pateikta tik lakoniška papildomo kaltinimo fabula, kad apeliantas viršijo savo įgaliojimus tuo, jog tyčia paėmė Ž. B. kairę ranką, ją suko, griovė nukentėjusįjį ant žemės ir pan., t. y. įgaliojimų viršijimo aplinkybė buvo iš esmės nustatinėjama ne per pažeistų teisės aktų prizmę, bet kilusių sveikatos padarinių prasme. Teismas nepaisė šio akivaizdaus kaltinimo trūkumo ir nuteisė apeliantą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

21. Nuosprendyje nustatinėjant jo įgaliojimų viršijimo aplinkybę buvo cituotos teisės akto - „Asmens ir turto apsaugos įstatymo“ nuostatos, kurios nebuvo nurodytos pirmiau pateiktame nukentėjusiojo 2019-05-30 prašyme. Tokiu būdu teismas peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas, kadangi savo iniciatyva papildė kaltinimą, jo manymu, trūkstamais nusikalstamos veikos sudėties požymiais. BPK 255 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Dėl Ž. B. neaiškiai suformuluoto prašymo, apeliantas nežinojo, kokias būtent specialiųjų teisės aktų pažeidimais pasireiškė jo tariamas įgaliojimų viršijimas. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo motyvų logika galima spręsti, kad apeliantas per ganėtinai trumpą pertrauką pats turėjo sugalvoti ir susivokti, kokius teisės aktus jis pažeidė bei nuo jų gintis. Be abejo tokia teisinė situacija negali būti laikoma teisėta teisės į gynybą principo prasme. Dėl šių esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, manytina, kad apelianto nuteisimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra perteklinis.

22. Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui nematant pagrindo jį išteisinti, prašoma atsižvelgti į tai, kad nuosprendyje bausmės individualizavimo ir civilio ieškinio nagrinėjimo dalyse, teismas nepagrįstai nepripažino jo teisinę padėtį lengvinančios aplinkybės - rizikingo ir/arba provokuojančio nukentėjusio asmens elgesio įvykio metu. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybe lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Šalies argumentai

23. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2KA18/2009, 2K-446/2010, 2KA50/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K- 450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/ 2014). Sprendžiant, ar nukentėjusiojo poelgis buvo provokuojantis, tikslinga atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

24. Pagal CK 6. 282 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo arba netinkamai taikė aukščiau nurodytas teisės nuostatas. Šioje byloje, vertinant vien teismo patikimais pripažintus įrodymus (pvz., liudytojų R. S., M. M., L. T., U. Š. parodymus), buvo neabejotinai nustatyta visuma aplinkybių, rodančių, kad 2017-11-19 nukentėjusiojo Ž. B. elgesys biliardinės „B.“ patalpose prieštaravo viešajai tvarkai bei elementarioms visuomenės moralės normoms.

25. Teismo posėdžio nuteistasis A. Č. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis Ž. B. ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

27. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl A. Č. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo Ž. B. sveikatą. Skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo Ž. B. parodymais, vertindamas įrodymus, prioritetą suteikė nukentėjusiojo parodymams, nesivadovavo apelianto bei liudytojų L. T., R. S., U. Š., V. K., M. M. parodymais, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, su šiais skundo argumentais nesutinka.

28. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, teismas, spręsdamas dėl A. Č. kaltės, vertino visus byloje esančius tiek kaltinamąjį teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus. Nukentėjusiojo Ž. B. parodymai yra vieni iš įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apelianto kaltę padarius nusikalstamą veiką, tačiau tai nėra vienintelis įrodymas, patvirtinantis jam inkriminuotų neteisėtų veiksmų sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą, atlikimą. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo parodymų prieštaravimo nėra pagrindas vertinti juos kaip nepatikimus visa apimtimi, nes sprendžiant dėl tokių duomenų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės, tačiau jų visuma.

29. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas grindžiamas tuo, kad jis įvairiu laiku duodamas parodymus skirtingai nurodė įvykio aplinkybes. Kaip jau minėta, su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis Ž. B. tvirtino, kad pajuto, jog jam griebiama už abiejų rankų iš nugaros, sukamas riešas, laužomos rankos. Abi jo rankas A. Č. suko ir kėlė į viršų. Tai įvyko maždaug 4-5 metrai iki biliardinės durų. Kitas apsaugos darbuotojas tuo metu buvo prie baro. Jis buvo sulenktas 90 laipsnių kampu, rankos užlaužtos ir vedamas, stumiamas link durų, jo kakta buvo trenkiama į duris, jis toliau išstumiamas pro duris ant laiptų. Vedamas nesipriešino, nespyrė apsaugos darbuotojui. Nusileidus laiptais 3 metrus, jis vieną ranką ištraukė, tuo metu A. Č. pajuto, kad nelaiko jo dešinės rankos, griebė už jo rankų, pradėjo laužti abi rankas, tuomet ranka lūžo. Jis griuvo ant kelių, ant laiptų, slydo į laiptų aikštelę, su ranka ištiesta saugojo, kad neatsitrenktų galva. A. Č. buvo užgriuvęs jam ant nugaros ir įrėmęs į jo nugarą kelį. Visa tai vyko pirmame laiptų bloke. Kitas apsaugos darbuotojas buvo laiptų viršuje. A. Č. išsitraukė antrankius, griebė jam už dešinės rankos ir jį surakino, jis liko gulėti ant laiptų. Tai buvo tarpinėje laiptų aikštelėje (t. 2, b.l. 131-136). Iš protokolo pareiškimo matyti, kad nukentėjusysis pareiškė, jog 2017 m. lapkričio 19 d. apie 01.20 biliardinėje (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojas užlaužęs jo ranką ją sulaužė (t. 1, b. l. 1). Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, jis taip pat nurodė, kad jo ranka buvo sulaužyta ją užlaužus. Dėl šios aplinkybės nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs.

30. Liudytojas I. L. parodė, kad nukentėjusysis neklausė, todėl teko jį išvesti iš patalpų. A. Č. su V. K. nukentėjusįjį suėmė už rankų – A. Č. suėmė nukentėjusiojo kairiąją ranką, o V. K. – dešiniąją, nukentėjusiojo rankos buvo prilaikomos šone. Jis ėjo šalia jų, su jais ėjo dar vienas apsaugos darbuotojas. Niekas iš apklaustų asmenų, taip pat ir pats kaltinamasis, neginčijo, kad vienas iš apsaugos darbuotojų, išvedusių Ž. B. iš biliardinės patalpų ir buvo A. Č.. Liudytojas S. I. taip pat nurodė, kad A. Č. ir V. K. suėmė nukentėjusiojo rankas - prilaikė rankas aukščiau alkūnės. V. K. buvo iš dešinės pusės, o A. Č. iš kairės. Iš liudytojo V. K. parodymų taip pat matyti, kad po įspėjimų nusiraminti, nukentėjusiajam toliau grasinant apsaugos darbuotojams, jis sugriebė nukentėjusiajam už dešinės rankos, A. Č. už kitos rankos ir nukentėjusįjį išlydėjo. Liudytojas M. M. taip pat nurodė, kad po to, kai Ž. B. negražiai, nemandagiai, įžeidžiančiai elgėsi su apsaugos darbuotojais, tuomet du apsaugininkai jį paėmė už rankų ir išsivedė - vienas laikė už vienos rankos - kitas už kitos, už dilbio ir už žasto, nukentėjusiojo ranka buvo prie šono nuleista ir šiek tiek palenkta. Išvedamas Ž. B. buvo pasilenkęs, bandė išsilaisvinti. Ar buvo antrankiai, neprisimena, jam atrodo, kad buvo užlaužtos rankos. Liudytojas R. S. parodė, kad Ž. B. pradėjo gąsdinti apsaugos darbuotojus, prieidavo ir su galva vaizduodavo, kad jiems suduoda. Po kurio laiko du darbuotojai jį paėmė ir išvedė. Kiti apsaugos darbuotojai ėjo kartu, neatsimena, prieš Ž. B. ar už jo. Pro duris išėjo po vieną, nes kitaip išeiti nepavyktų. Kaip matyti iš minėtų liudytojų parodymų, jie taip pat kiek skirtingai nupasakoja įvykio aplinkybes dėl paėmimo nukentėjusiajam už rankų, galimo užlaužimo bei apsaugos darbuotojų, laikiusių nukentėjusiajam už rankų, skaičiaus, išeinant pro duris. Tokiu būdu, nėra pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip visiškai nepatikimus, kadangi, kaip jau minėta, jį pradžioje vedė du apsaugos darbuotojai, po to vedė vienas apsaugininkas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam kairės rankos sužalojimai buvo padaryti ne jį išvedant baro patalpoje, o jam nukritus nuo laiptų prieš uždedant antrankius. Teisėjų kolegija nevertina kaip esminių prieštaravimų skirtingu metu nukentėjusiojo duotų parodymų neatitikimų, tokių kaip, kad pirmojoje apklausoje nukentėjusysis nurodė, kad jo dešinę ranką apsaugos darbuotojas paleido, o vėliau teigė, kad dešinė ranka atsilaisvino.

31. Nors nukentėjusiojo parodymuose yra neatitikimų dėl įvykių eigos bei jam padarytų sužalojimų, tačiau, kaip matyti iš teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi ta nukentėjusiojo parodymų dalimi, kuri patvirtinama ir kitais byloje surinktais įrodymais. Sprendžiant klausimą kieno duoti parodymai turi būti pripažinti įrodymais, o kurie parodymai turi būti atmesti, pirmiausia atsižvelgiama į tų parodymų nuoseklumą ir į tai, ar tie parodymai atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Nukentėjusiojo parodymai aptarti skundžiamame nuosprendyje. Kolegija sutinka su šiomis teismo išvadomis ir jų nekartoja. Nuteistojo apeliaciniame skunde detaliai aptariami nukentėjusiojo parodymai, vertinant kiekvieną duotų parodymų aspektą, nurodant, kad jie prieštaringi dėl esminių aplinkybių, taip pat kitų dviejų apsaugos darbuotojų vaidmuo sužalojant nukentėjusįjį, tačiau, kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė nuteistasis, o ne kiti asmenys.

32. Apeliantas skunde kelia versiją, kad kaltinime nurodytus sužalojimus Ž. B. padarė ne jis, bet galimai kiti asmenys bei, kad byloje nepavyko konkrečiai nustatyti, kokie faktoriai lėmė Ž. B. sužalojimų atsiradimą, nurodydamas, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas medicinos ekspertas J. M. P. paaiškino, kad nukentėjusiojo ranka galėjo būti sužalota jeigu ne kritimo metu, tai ją laikant, o pačiam Ž. B. priešinantis ir pačiam sukant ranką, o galiausiai ir antrankių dėjimo procese, kuomet nukentėjusysis priešinasi, o tuo metu jam buvo dedami antrankiai. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Žemesnės instancijos teismas

33. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus. Tai, kad teismas atmetė nuteistojo bei liudytojų apsaugos darbuotojų parodymus kaip paneigiamus kitais byloje surinktais įrodymais, nereiškia, jog į jų parodymus nebuvo atsižvelgta ir jie nebuvo tinkamai įvertinti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Ž. B. ranka buvo sulaužyta tada, kai jis apsaugos darbuotojų buvo vedamas laiptais iš biliardinės žemyn iki uždedant jam antrankius. Byloje nustatyta, kad su nukentėjusiuoju Ž. B. ant laiptų buvo tik apsaugos darbuotojai. Liudytojas R. S. parodė, kad iš viso buvo atvažiavę 4-5 apsaugos darbuotojai, Ž. B. išvedė du, kiti ėjo kartu. Liudytojas M. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvažiavo du apsaugos darbuotojai, vienas ar abu išvedė Ž. B., teisme parodė, kad atvažiavo 3-4 apsaugos darbuotojai, du išvedė Ž. B., dar vienas, atrodo, išėjo jiems iš paskos, likęs padėjo jam rašyti pareiškimą. Liudytoja U. Š. parodė, kad atvykus policijos pareigūnams buvo 4 apsaugos darbuotojai. Byloje neginčijama aplinkybė, kad vienas iš apsaugos darbuotojų, išvedusių Ž. B. iš biliardinės patalpų, buvo A. Č.. Specialisto išvadoje, be rankos lūžio, Ž. B. taip pat nustatyta viršugalvio odos nubrozdinimai, abiejų kelių poodinės kraujosruvos. A. Č. parodė, kad Ž. B. pastūmė jį atsisukęs į jį, t. y. nugara į laiptų apačią, tada neišlaikęs pusiausvyros, nukrito. Tokiu būdu Ž. B. turėjo kristi ant nugaros. A. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokole esančiose nuotraukose užfiksuota, jog A. Č. parodo, kad Ž. B. krito ant nugaros (t. 2, b. l. 107-109). Esant tokioms aplinkybėms, taip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, mėlynės, nubrozdinimai turėjo atsirasti ant nukentėjusiojo nugaros, tačiau ne ant priekinės jo kūno dalies (kelių, kaip nustatyta specialisto išvadoje). Specialisto išvadoje nurodytos kraujosruvos ant abiejų Ž. B. kelių negalėjo atsirasti kaltinamojo ir kitų apsaugos darbuotojų nurodytomis aplinkybėmis.

34. Apsaugos darbuotojų versija nesutampa su kitais objektyviais duomenimis, taip pat jų parodymai nesutampa tarpusavyje. A. Č. parodė, kad nukentėjusįjį jie vedė dviese su V. K., rankas prilaikė šonuose. V. K. parodė, kad laiptais jie ėjo visi trys šalia, taip parodė ir S. I.. Tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo, A. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad laiptai yra labai siauri ir trys vyrai niekaip netilptų ant laiptų šalia vienas kito. Liudytojas I. L. parodė, kad jis ėjo laiptais už nukentėjusiojo ir A. Č. bei V. K., šalia jo ėjo dar vienas apsaugos darbuotojas, kurio vardo jis nežino. Pagal kitų apsaugos darbuotojų parodymus, liudytojas A. G. tuo metu buvo viršuje, taigi šalia I. L. turėjo eiti S. I.. Tačiau S. I. parodė, kad jis ėjo visiems iš paskos, buvo paskutinis. Taigi jų parodymai prieštarauja tarpusavyje. Liudytojas S. I. parodė, kad priešais jį ėjęs apsaugos darbuotojas buvo toks pat, kaip ir kiti, niekuo neišsiskyrė. Tačiau, tikint apsaugos darbuotojų versija, prieš jį turėjo eiti I. L., kuris yra gerokai aukštesnis ir stambesnis už visus kitus įvykyje dalyvavusius apsaugos darbuotojus (nurodė, kad jo ūgis 1,99 m, tuo tarpu S. I. – 1,72 m). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kyla abejonės kaip S. I., eidamas už gerokai už jį aukštesnio I. L. galėjo matyti įvykio detales - kaip nukentėjusiojo ranka atsilaisvino, kaip jis stūmė A. Č. bei kaip jie abu nugriuvo. A. Č. ir V. K. parodė, kad nukentėjusysis nugriuvęs laiptais žemyn, atsistojo ir vėl šoko link jų muštis, o S. I. parodė, kad nukritęs nukentėjusysis pašoko ir norėjo bėgti prie išėjimo (t. y. priešinga kryptimi). Liudytojas I. L. parodė, kad tai jis pribėgo prie nugriuvusio nukentėjusiojo ir liepė šiam stotis, pastarasis atsistojo prie sienos, t. y. niekur nebėgo.

35. Kaltinamojo A. Č. parodymai, duoti teismo posėdyje, nesutampa su jo rašytu tarnybiniu pranešimu (t. 1, b. l. 13-14). Tarnybiniame pranešime jis nurodo, kad nukentėjusysis spyrė V. K. ir spruko laiptais žemyn, dėl ko suklupo ir nukrito. t. y. A. Č. neužsimena apie tai, kad jį patį nukentėjusysis stūmė, jis griuvo, susitrenkė ranką taip stipriai, kad manė, jog ji lūžo, kad nukentėjusysis pats griuvo būtent jį stumdamas. Be to, tarnybiniame pranešime A. Č. nurodo, kad nukentėjusysis pats bėgo žemyn ir pats dėl to nugriuvo. V. K. tarnybiniame pranešime taip pat neužsimenama apie tai, kad nukentėjusysis stūmė A. Č., nurodoma tik kad jis bandė pabėgti ir dėl to suklupo bei nukrito nuo laiptų (t. 1, b. l. 18-19).

36. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, rankos lūžio krentant galimybę visiškai paneigia specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai. Vienintelė galimybė, kada nukentėjusiajam lūžo ranka, jeigu tikėti apsaugos darbuotojų parodymais, tai yra, antrankių uždėjimo metu. Teismas pagrįstai vertino, kad apsaugos darbuotojai teisme gan smulkiai pasakojo apie tai, kaip Ž. B. spyrė V. K., stūmė A. Č., griuvo pats, tačiau to momento, kaip Ž. B. buvo dedami antrankiai, nei vienas neatsiminė. A. Č., V. K., S. I. teigė, kad antrankius dėjo ne jie. I. L. parodė, kad jis neatsimena, kas dėjo antrankius, gali būti, kad dėjo jis. S. I. parodė, kad neatsimena, kas dėjo antrankius, bet po to teigė, kad tai padarė darbuotojas, kuris ėjo prieš jį (t. y. I. L.). Teisiamojo posėdžio metu specialistas paaiškino, kad antrankiai turi būti dedami taip, kad nesužalotų žmogaus. Fizinė prievarta prieš asmenį turi būti naudojama proporcingai ir jokiu būdu neviršyti jos panaudojimo būtinybės. Nėra būtinybės dedant antrankius taip sukti žmogaus ranką, kad ši lūžtų. I. L. (kuris, jei tikėsime apsaugos darbuotojų versija, vienintelis galėjo būti tas, kuris uždėjo Ž. B. antrankius) parodė, kad jam priėjus prie nukentėjusiojo laiptų apačioje nukentėjusysis nesipriešino, atsistojo prie sienos, ištiesė rankas. S. I. taip pat parodė, kad nukentėjusysis laiptų apačioje stovėjo ramiai. Taigi nebuvo jokio reikalo panaudoti jėgą dedant antrankius nukentėjusiajam, kai jis nesipriešina, ypač tokią, kurios pasėkoje lūžtų ranka. Specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje pagal jose konstatuotą sužalojimo pobūdį ir padarymo aplinkybes, jau aptartų įrodymų kontekste patvirtina nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, kad kairio alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžis jam buvo padarytas iki nukentėjusiajam buvo uždėti antrankiai. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima išvada, kad nukentėjusysis Ž. B. jam nustatytus sužalojimus būtų pasidaręs pats ar būtų sužalotas kito asmens ar kitoje vietoje. Tokiu būdu, byloje yra paneigta gynybos versija, kad ranka nukentėjusiajam buvo sužalota dedant jam antrankius ir pastarajam priešinantis.

37. Kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad A. Č. užlaužė nukentėjusiajam kairę ranką, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris įrodytas specialisto išvada bei liudytojų, nukentėjusiojo, iš dalies paties nuteistojo parodymais kas rodo, jog tarp A. Č. veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju, A. Č. veikoje yra visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Pagal apeliacinio skundo argumentus, teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

38. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, nesunkiai jį sužalojant ar susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalis) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

39. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis A. Č. būtų norėjęs nesunkiai sužaloti nukentėjusiojo sveikatą ir to siekė, tačiau neabejotinai turėjo numatyti ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti padariniai – sužalotas žmogus, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, todėl veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės

40. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, Nr. 2K-21/2011, 2K-386/2012).

41. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis. Liudytojai R. S. ir M. M. parodė, jog Ž. B. gąsdino apsaugos darbuotojus, prieidavo ir su galva vaizduodavo, kad jiems suduoda, buvo galva atsirėmęs į apsauginius, išvedamas buvo pasilenkęs ir bandė išsilaisvinti. Liudytojas R. S. parodė, kad kartu su L. T. žaidė biliardą. Ž. atėjo prie jų stalo ir pradėjo imti rutulius. Jis paprašė netrukdyti. Tuomet Ž. pradėjo vadinti jį necenzūriniais žodžiais. R. S. paprašė barmeno iškviesti apsaugą. Atvažiavo 4 ar 5 apsaugos darbuotojai, Ž. B. tuo metu miegojo prie stalo. Apsaugos darbuotojai jo ne vieną kartą prašė išeiti. Jis pradėjo gąsdinti darbuotojus, prieidavo ir su galva vaizduodavo, kad jiems suduoda. Darbuotojai stovėjo ramiai ir nieko nedarė. Po kurio laiko du darbuotojai jį paėmė ir išvedė. Liudytojas M. M. parodė, kad dirbo barmenu, Ž. B. buvo išgėręs, trukdė žmonėms, nedavė jiems žaisti. Jis kelis kartus Ž. B. prašė taip nesielgti, siūlėsi iškviesti taksi, tačiau Ž. B. nesutiko. Vienas žaidėjas iškvietė policiją, atvykusi policija pasišnekėjo su Ž. B., išvyko. Po to jis vėl pradėjo keiktis, vartojo daug negražių žodžių. Tuomet jis nusprendė iškviesti apsaugą. Atvažiavo apsauga, jis matė 3-4 apsaugos darbuotojus. Iš pradžių viskas vyko gražiai, Ž. B. iškvietė taksi, tačiau jis atsisakė išeiti iš biliardinės. Paskui Ž. B. negražiai, nemandagiai, įžeidžiančiai elgėsi su apsauginiais, matė, kad buvo su galva atsirėmęs į apsauginius. Tada du apsauginiai jį paėmė už rankų ir išsivedė. Vienas už vienos rankos laikė, o kitas už kitos, už dilbio ir už žasto, jo ranka buvo prie šono, nuleista ir šiek tiek palenkta. Išvedamas Ž. B. buvo pasilenkęs, bandė išsilaisvinti. Šie liudytojų parodymai patvirtina A. Č. parodymus apie nukentėjusiojo elgesį atvykus apsaugos darbuotojams. Taigi, byloje nustatyta, jog pradinė konfliktinė situacija į kurią įsitraukė nukentėjusysis Ž. B. ir nuteistasis A. Č., kilo dėl nukentėjusiojo elgesio. Toks iššaukiantis nukentėjusiojo elgesys iš dalies nulėmė tolesnius A. Č. neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, t.y. toks provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys išprovokavo nuteistąjį ir neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tokia aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Sprendžiant apie provokuojančius veiksmus atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jam artimą asmenį, buvo smurtinių ar kitokių pavojingų veiksmų ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2014, 2K- 377/2011, 2K-450/2011).

42. Atsižvelgdama į nuteistojo bei minėtų liudytojų parodymus apie konflikto pradžios dinamiką, kurie vieni kitus atitinka ir papildo, bei į tai, kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo Ž. B. veiksmai paskatino nuteistąjį A. Č. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, nukentėjusiajam neatlikus aptartų veiksmų, nebūtų kilę baudžiamojoje byloje nustatyto konflikto padarinių, todėl nukentėjusiojo elgesys vertintinas kaip rizikingas ir provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintos teisės normos dispozicijos prasme ir tai pripažintina nuteistojo A. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

43. Nors teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teisėjų kolegija sprendžia, jog švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo, kadangi nustatytas mažesnis paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminas, nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį

44. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, Europos sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui ir yra padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini.

45. Iš nukentėjusiojo prašymo pakeisti veikos kvalifikavimą matyti, kad jis prašė pakeisti A. Č. veikos kvalifikavimą, papildomai inkriminuojant BK 228 straipsnio 1 dalį, papildant kaltinimą minėtame straipsnyje nurodytais teisiniais požymiais: „A. Č. <....>, t.y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, <....>, viršydamas savo, kaip apsaugos darbuotojo įgaliojimus, <...>, padarė Ž. B. didelę žalą“.

46. Skundžiamu nuosprendžiu A. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 19 d. apie 01.20 val. adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, būdamas apsaugos tarnybos darbuotoju ir dirbdamas pagal iškvietimą, t. y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, išvesdamas nukentėjusįjį Ž. B. iš biliardinės „B.“, viršydamas savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus, paėmęs jam už kairės rankos, pradėjo ją sukti, tyčia pagriovė jį ant žemės veidu žemyn, įrėmė kelį į nugarą ir galutinai užlaužė jo ranką, tuo padarydamas Ž. B. viršugalvio odos nubrozdinimą, abiejų kelių poodines kraujosruvas, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, kairio alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžį, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl minėto kaulo lūžio sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t. y. padarydamas Ž. B. didelę žalą.

47. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad iš naujai suformuluoto ir nukentėjusiojo teismui pateikto kaltinimo nėra aišku, kokias įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas galimai pažeidė apeliantas ir tokiu būdu viršijo savo kaip apsaugos tarnybos darbuotojo įgaliojimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė. Įgaliojimų viršijimas suprantamas kaip „įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų peržengimas“ (Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga. Išvadų 27 punktas). BK 228 straipsnio prasme galima viršyti tik tuos įgaliojimus, kurie priskiriami valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai, dėl to kvalifikuojant tarnybos įgaliojimų viršijimą reikia tiksliai nustatyti asmens teises, įgaliojimus ir jų pobūdį. Tai galima padaryti vadovaujantis konkrečiais įstatymais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais kaltininko veiklą, valstybės tarnybą ir pan. Kaltinimas turi būti grindžiamas konkrečiomis nuorodomis į pažeistas teises šių aktų normas ir nuostatas.

48. Nukentėjusiojo prašyme nebuvo nurodyti jokie specialieji teisės aktai, reglamentuojantys A. Č. įgaliojimų turinį bei ribas, nenurodyta, kuriuos iš jų jis pažeidė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis kaltinimo trūkumas nebuvo ištaisytas. Skundžiamu nuosprendžiu, nustatant nuteistojo įgaliojimų viršijimo aplinkybę, teismas nurodė, kad jis pažeidė „Asmens ir turto apsaugos įstatymo“ nuostatas, kurios nebuvo nurodytos nukentėjusiojo prašyme dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, taip pat nuteistajam nebuvo pranešta bylos nagrinėjimo metu. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas mato esant pagrindą keisti kaltinimą, apie tai jis turi pareigą pranešti kaltinamajam ir jo gynėjui. Byloje nebuvo tinkamai užtikrinta apelianto teisė gintis (BPK 10 straipsnio 1, 2 dalys) nuo jam naujai inkriminuoto nusikaltimo. Nekyla ginčo, kad apeliantas ir jo gynėjas buvo informuoti apie galimą veikos perkvalifikavimą, tačiau jam nebuvo pranešta kokias būtent specialiųjų teisės aktų pažeidimais galėjo pasireikšti jo įgaliojimų viršijimas.

49. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą byloje pateikė nuteistasis, bei BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, t.y., kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai bei į tai, kad nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, kaltinime nurodytų aplinkybių tikslinimas nebegalimas. A. Č. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. A. Č. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisinus, naikintinas ir BK 68² straipsnio pagrindu paskirtas įpareigojimas - draudimas A. Č. dirbti apsaugininku ir (ar) apsaugos darbuotoju 4 metams.

50. Tokiu būdu tikslintina, kad A. Č. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 19 d. apie 01.20 val. adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, būdamas apsaugos tarnybos darbuotoju ir dirbdamas pagal iškvietimą, išvesdamas nukentėjusįjį Ž. B. iš biliardinės „B.“, paėmęs jam už kairės rankos, pradėjo ją sukti, tyčia pagriovė jį ant žemės veidu žemyn, įrėmė kelį į nugarą ir galutinai užlaužė jo ranką, tuo padarydamas Ž. B. viršugalvio odos nubrozdinimą, abiejų kelių poodines kraujosruvas, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, kairio alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžį, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl minėto kaulo lūžio sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Dėl neturtinės žalos

51. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, iš nuteistojo A. Č. nukentėjusiojo Ž. B. naudai priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendė vadovaudamasis CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis. CK 6.250 str. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį ir fizinį skausmą. Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 str. 2 d.), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti įvertinta visuma kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai (kasacinės nutartys Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014 ir kt).

52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sužalojimas, dėl sužalojimo atsiradusius padarinius, nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus bei neturtinės žalos atlyginimo kompensacinį tikslą. Akivaizdu, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą bei nepatogumus susijusius su gydymu. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 3000 Eur (kasacinės nutartys Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012 ir kt.). Pripažinus nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys, nukentėjusiajam priteistos žalos dydis mažintinas iki 2500 Eur.

Dėl proceso išlaidų

53. Nukentėjusysis ir jo atstovas prašo priteisti iš nuteistojo 1100 Eur nukentėjusiojo naudai jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

54. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalį, 56 straipsnio 2 dalį, nuostatas, kad nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą, dėl atstovo dalyvavimo baudžiamajame procese sprendžia pats nukentėjusysis, ši teisė jam yra garantuota įstatymo. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tačiau sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinų proceso išlaidų, susijusių su advokato pagalbos apmokėjimu, teismas atsižvelgia ne tik į kaltininko turtinę padėtį, bet ir į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, kaltės laipsnį ir pobūdį, kaltinamojo elgesį, advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato kvalifikaciją, teisinei pagalbai skirtą darbo laiką ir panašias aplinkybes.

55. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis prašė priteisti iš nuteistojo 1100 Eur išlaidų byloje apeliacinėje instancijoje dalyvavusio atstovo paslaugoms apmokėti. Esant tokiai situacijai, kai apeliacinį skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų – pateikti atsikirtimus į apeliacinį skundą, dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundo išnagrinėjimo rezultatus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistasis. Nukentėjusysis nei apeliacinio skundo, nei atsiliepimo į nuteistojo apeliacinį skundą neteikė. Nukentėjusiojo atstovas dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme, viename iš jų buvo paskelbta pertrauka dėl posėdžiui skirto laiko pabaigos, kitame byla išnagrinėta. Vertindama aukščiau aptartus kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos, prašomos priteisti nukentėjusiojo atstovo pagalbai apmokėti už dalyvavimą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (1100 Eur), yra per didelės. Atsižvelgiant nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir iš nuteistojo A. Č. nukentėjusiojo Ž. B. naudai priteistina 300 Eur byloje apeliacinėje instancijoje dalyvavusio atstovo paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendį dalyje dėl A. Č. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį bei paskirtų bausmių subendrinimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. Č. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendį dalyje dėl BK 68² straipsnio taikymo, t.y. dėl atėmimo A. Č. teisės dirbti apsaugininku ir (ar) apsaugos darbuotoju 4 metams.

Pripažinti nuteistojo A. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Iš nuteistojo A. Č. nukentėjusiajam Ž. B. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 2500 Eur (du tūkstančiai penki šimtai Eur).

Priteisti iš nuteistojo A. Č. nukentėjusiojo Ž. B. naudai 300 Eur (trys šimtai Eur) byloje dalyvavusio atstovo paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjos Jurgita MačionytėVitalija NorkūnaitėNida Vigelienė