- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-09
- Bylos Nr.
- 2A-1923-230/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18535-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Rodena“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, V. V.
- Kategorijos
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Rodena“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1391-920/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, V. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovių AB „Lietuvos draudimas“ ir V. V. subsidiariai ieškovei 926 Lt turtinę žalą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-02-02 21 val. Kaune, Bielinio – Šaltupio gatvių sankryžoje eismo įvykio metu buvo sunaikintas ieškovei nuosavybės teise priklausantis turtas – gatvės užtvaras. Eismo įvykio kaltininkė – atsakovė V. V.. 2012-03-05 atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pervedė ieškovei 2 000 Lt draudimo išmoką. Ieškovė kreipėsi į UAB „Idomus“, kuri pateikė du gatvės užtvaro sutvarkymo pasiūlymus, t. y. sugadinto užtvaro remontas – 4 900,53 Lt; naujo užtvaro įsigijimas – 4 881,81 Lt. 2012-03-07 AB „Lietuvos draudimas“ informavo ieškovę, kad sąmata suderinta gatvės užtvaro keitimui ir remontas šiuo atveju yra ekonomiškai netikslingas ir atsakovės galutinė paskaičiuota draudimo išmoka ieškovei sudarė 3 108,55 Lt (4 881,81 Lt nuostolių suma sumažinta – 847,26 Lt PVM ir 926 Lt medžiagų nusidėvėjimu). AB „Lietuvos draudimas“ 2012-05-14 ieškovei pervedė likusią draudimo išmokos dalį 1 108,55 Lt, tačiau liko skolinga 926 Lt sumą. Atsakovė V. V. taip pat atsisakė sumokėti ieškovei patirtos žalos dydžio skirtumą – 926 Lt. Ieškovė nurodė, kad atsakovei V. V., padariusiai žalą ieškovei, kaip deliktinės prievolės subjektui, taikoma deliktinės civilinės atsakomybės principai, t. y. visiško nuostolių atlyginimo principas, pagal kurį nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos. Atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas, kadangi jos prievolės atlyginti žalą apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius. Ieškovė, vykdydama atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ įpareigojimą, nusipirko naują užtvarą už 4 881,81 Lt ir kreipėsi dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Nors atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ ir pripažino ieškovės patirtus 4 881,81 Lt nuostolius, tačiau nenurodydama jokio teisinio pagrindo nusprendė juos sumažinti 1773,26 Lt suma (PVM – 847,26 Lt; medžiagų nusidėvėjimas – 926 Lt). Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ sumažindama ieškovės patirtus nuostolius 926 Lt suma jų nepagrindė, todėl ieškovės manymu, netinkamai įvykdė prievolę atlyginti ieškovės patirtą žalą. Atsakovė V. V., ieškovės teigimu, yra subsidiariai atsakinga už ieškovės patirtą žalą pagal civilinės deliktinės atsakomybės principus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės valstybei 22,15 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl atsakovės V. V. kaltės 2012-02-02 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovei UAB „Rodena“ priklausantis kelio užtvaras. Atsakovė V. V. buvo sudariusi su AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuri galiojo eismo įvykio metu. AB ,,Lietuvos draudimas“ 2012-03-05 ieškovei atlygino dalį patirtų nuostolių sumos – 2 000 Lt. Pagal UAB „Idomus“ paskaičiavimą ieškovei priklausančio sugadinto kelio užtvaro remontas sudarė 4 900,53 Lt sumą su PVM, naujo užtvaro įsigijimas – 4 881,81 Lt sumą su PVM. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ informavo ieškovę, kad sąmata yra suderinta įrenginio keitimui, todėl ieškovė iš įmonės UAB „Idomus“ 2012-04-30 įsigijo naują kelio užtvarą su visais būtinais priedais bei montavimo darbais už 4 881,81 Lt sumą. 2012-05-08 atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ informavo ieškovę, kad atsakovės paskaičiuota atlygintinų nuostolių suma ieškovei, atmetus PVM bei medžiagų nusidėvėjimą, sudaro 3 108,55 Lt. 2012-05-14 atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pervedė ieškovei likusią mokėtinų nuostolių sumą – 1 108,55 Lt. Ieškovė, nesutikdama su paskaičiuotos draudimo išmokos sumažinimu 926 Lt suma, kreipėsi į atsakovę AB „Lietuvos draudimas“ dėl likusios neišmokėtos draudimo išmokos atlyginimo. Atsakovei atsisakius patenkinti ieškovės reikalavimus, ieškovė su pretenzija kreipėsi tiesiogiai į įvykio kaltininkę – atsakovę V. V., kuri taip pat atsisakė patenkinti pretenziją.
Teismas, įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovei pareiškus atsakovei AB Lietuvos draudimas“ reikalavimą atlyginti žalą, tarp jos (nukentėjusio asmens) ir atsakovės (žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimą reglamentuojančios teisės normos, be kitų, ir nustatančios ieškinio senaties terminus. Teismas nustatęs, kad ieškovei nesutinkant su atsakovės atlygintinų nuostolių sumos paskaičiavimu, ši 2012-06-01 pateikė pretenziją dėl neišmokėtos 926 Lt draudimo išmokos atlyginimo, kurią atsakovė 2012-06-13 atsisakė patenkinti, sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo šio atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymo ir jis baigėsi 2013-06-13. Ieškovė ieškinį teisme pareiškė 2013-11-06, t. y. praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė taikyti ieškinio senatį, o ieškovė UAB „Rodena“ neprašė šio termino atnaujinti, todėl teismas konstatavęs, kad tarp ginčo šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, ieškovei, pareiškus ieškinį po to, kai pasibaigė įstatyme nustatytas ieškinio senaties terminas, o atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškinys atmestas nepagrįstai konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą. Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad tarp ginčo šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai ir kad ieškinys pareikštas po to, kai pasibaigė įstatyme nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovės ir atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ nesieja draudimo teisiniai santykiai pagal atsakovių sudarytą TPVCAPD sutartį, nes ieškovė nėra šios sutarties šalis, todėl ieškovės pareikštam reikalavimui subsidiariai priteisti iš atsakovių žalą taikytinas ne vienerių, o trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Šią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo suformuota praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1). Priešingai nei nagrinėjamu atveju, teismo sprendime nurodytose kasacinio teismo civilinėse bylose buvo nagrinėjami socialinio draudimo išmoką sumokėjusios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir draudimo išmoką išmokėjusio TPVCA draudiko reikalavimai pareikšti eismo įvykio kaltininkų atsakomybę apdraudusiems draudikams. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 yra pažymėta, kad vienerių metų termino pretenzijai pareikšti TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Taigi kasacinis teismas draudiko prievolės atlyginti žalą eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui pabaigą sieja su eismo įvykio kaltininko atsakomybės prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles, įskaitant pagal teisės normą, nustatančią trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 3 d.), pabaiga.
2) Teismas, atmesdamas ieškinį kaip paduodą praleidus ieškinio senaties terminą, sprendimo motyvuojamoje dalyje nepasisakė dėl pareikštų materialinių teisinių reikalavimų. Konstatavus, kad nėra praleistas ieškinio senaties terminas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, jis turi būti patenkintas. Bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė AB ,,Lietuvos draudimas“ netinkamai įvykdė prievolę atlyginti ieškovės dėl eismo įvykio patirtą žalą, kadangi ir nei ikiteisminėje, nei teisminėje stadijoje teisiniais argumentais, įrodymais nepagrindė savo sprendimo draudimo išmoką sumažinti 926 Lt suma, išskaičiuojant būtent 5 % gatvės užtvaro nusidėvėjimą (TPVCAPDĮ 2 str. 11 d.). Atsakovei V. V., kaip deliktinės prievolės subjektui, taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai, inter alia visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 str.). Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nukentėjusį asmenį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-807/2003, 2007 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2007). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad net ir teismui nusprendus, jog atsakovė AB ,,Lietuvos draudimas“ turėjo teisę sumažinti draudimo išmoką 926 Lt suma, ši suma, vadovaujantis deliktinės atsakomybės taisyklėmis, turi būti priteista iš atsakovės V. V..
Atsiliepimas
Atsakovė AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nepagrįsti ieškovės skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo motyvuojant tuo, kad ieškovės ir AB „Lietuvos draudimas“ nesaisto draudimo teisiniai santykiai, nes ieškovė nėra draudimo sutarties šalis. Nurodo, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą), taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 str.). Tačiau, kai nukentėjęs asmuo (šiuo atveju ieškovė) su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką (kaip ir buvo šiuo atveju), tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad kai žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje nustatytos teisės ir pareigos, šių apimtis turi įtakos nukentėjusiojo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui, pvz., jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys TPVCAPD sutartyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turės pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Be to, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis TPVCAPD įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, kt., kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka. Taigi tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu. Toks aiškinimas atitinka civilinės atsakomybės draudimo sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai esmę (CK 6.191, 6.987 str., Draudimo įstatymo 108 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UAB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Atsakovė pažymi, kad pagal naujausią LAT praktiką pripažįstama, kad, remiantis sisteminiu TPVCAPDĮ normų ir tikslų aiškinimu, iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civ. byloje D. J. v. R. C., bylos Nr. 3K-3-525/2013). Kadangi ieškovė kreipėsi į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiką AB „Lietuvos draudimas“, todėl ji tapo draudimo teisinių santykių dalyve ir jai turi būti taikomi draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, tarp jų ir dėl senaties taikymo. Atsakovė teigia, kad ieškovės pretenzijos dėl žalos yra visiškai nepagrįstos, kadangi žala atlyginta visiškai, netgi daugiau, kadangi apskaičiuojant išmoką buvo pritaikytas mažesnis ir ieškovei palankesnis nusidėvėjimo rodiklis tik 5 % per metus, kuris tokiems statiniams nustatytas 7,1 %.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Ieškovė byloje pareiškė ieškinį dėl žalos, patirtos eismo įvykio metu, visiško atlyginimo, prašydama priteisti nevisiškai atlygintos žalos dalį iš draudiko iš ir įvykio kaltininkės subsidiariai. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą sutrumpintą 1 metų senaties terminą, taikomą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, su kuo nesutinka ieškovė, apeliaciniu skundu ginčydama šias teismo išvadas.
Dėl ieškinio senaties termino, kai nukentėjęs asmuo reiškia reikalavimą kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo teisminiu reglamentavimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šio pobūdžio bylose padarė išvadą, kad ieškovei pareiškus draudikui (atsakovei AB „Lietuvos draudimas“) reikalavimą atlyginti žalą tarp ieškovės, kaip nukentėjusio asmens, ir šios atsakovės, kaip žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko, susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimą reglamentuojančios teisės normos, tarp jų ir nustatančios ieškinio senaties terminus. Ieškovės nuomone, jos ir atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ nesieja draudimo teisiniai santykiai, nes ieškovė nėra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) sutarties šalis, todėl ginčo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Tokiu būdu kyla ginčas dėl teisės normų, nustatančių skirtingus ieškinio senaties terminus, taikymo ginčo santykiams, t. y. dėl CK 1.125 straipsnio 7 ir 8 dalies normų taikymo, kas ir sudaro apeliacinio skundo esmę.
Asmeniui, savo veiksmais (neveikimu) padariusiam kitam asmeniui žalos, kyla civilinė atsakomybė, t. y. atsiranda turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita – pareigą juos (ją) atlyginti (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Nors už žalos padarymą yra atsakingas ją padaręs asmuo, tačiau tai ne visada reiškia, kad jis pats turės žalą atlyginti. Įstatymų ar sutarties numatytais atvejais asmuo gali apdrausti savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį (CK 6.254 straipsnio 1 dalis). Tokios sutarties paskirtis – perkelti neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti žalą padariusiam asmeniui (draudėjui), atsiradimo riziką trečiajam asmeniui – draudikui. Viena civilinės atsakomybės draudimo sutarčių rūšių yra nurodyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (TPVCAPD) sutartis, kurią turi sudaryti visi transporto priemonių valdytojai, naudojantys transporto priemones Lietuvoje (TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). TPVCAPD sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam – eismo – įvykiui (TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).
Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienodindamas teismų praktiką žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo bylose, išaiškino, kad jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į kaltininko draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties bei draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Taigi tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UAB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kadangi nurodyta nutartis priimta byloje, kurioje buvo nagrinėjami socialinio draudimo išmoką sumokėjusios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir draudimo išmoką išmokėjusio TPVCA draudiko reikalavimai pareikšti eismo įvykio kaltininko atsakomybę apdraudusiems draudikams, t. y. esant kitoms faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šia suformuota praktika vėliau rėmėsi ir nagrinėdamas ginčus ne tik pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareikštus ieškinius, bet ir kitose bylose dėl žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo, kai transporto priemonių valdytojai yra apdraudę savo civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. P. v. VĮ Anykščių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-133/2013; 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „If P&C Insurance“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-15/2013; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. restruktūrizuojama UAB „Urbico“, AB „Lietuvos draudimas“ ir UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-245/2013). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi vėlesne, nei nurodo apeliantė, kasacinio teismo praktika, todėl pagrįstai sprendė, kad ginčo atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 7 dalies norma, numatanti sutrumpintą 1 metų senaties terminą, taikomą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino trukmės, tinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 7 dalį ir pagrįstai netaikė šio straipsnio 8 dalies.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymo sumokėti 926 Lt draudimo išmokos dalį (2012-06-13). Apeliaciniu skundu ši teismo išvada nėra ginčijama, tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. P. v. VĮ Anykščių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-133/2013, konstatuota, kad materialiniame teisiniame santykyje, kai nukentėjusysis reiškia reikalavimą atlyginti žalą draudikui, nukentėjusio asmens subjektinės teisės pažeidimas prasideda tada, kai draudikas atsisako tokį reikalavimą patenkinti, todėl ieškinio senaties terminas tokiu atveju prasideda nuo tos dienos, kai žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo apie tai sužinoti. Draudikui atsisakius tenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą, pretenziją pareiškusiam asmeniui atsiranda pagrindas spręsti, kad jo teisė į žalos atlyginimą yra pažeista. Nuo šio momento prasideda CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino eiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UADB „Industrijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-67/2013).
Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ pareikalavus taikyti ieškinio senatį, o ieškovei nepareiškus prašymo atnaujinti šį terminą ir nepagrindus svarbių termino praleidimo priežasčių, pagrįstai taikė ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmetė ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismui sutikus su apylinkės teismo išvadomis dėl ieškinio senaties taikymo ir nesant pagrindo ginti ieškovės pažeistą teisę, taip pat nėra pagrindo pasisakyti dėl kitų jos apeliacinio skundo argumentų, kuriais remdamasi ieškovė grindžia savo reikalavimą priteisti nesumokėtą draudimo išmokos dalį.
Dėl eismo įvykio kaltininkės prievolės visiškai atlyginti žalą
Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nukentėjusį asmenį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos, tačiau negalima sutikti, kad neatlyginta ieškovei padarytos žalos dalis, netenkinus ieškinio draudiko atžvilgiu, turėjo būti priteista iš eismo įvykio kaltininkės – atsakovės V. V.. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nukentėjusį asmenį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos. Pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pripažįstama, kad, remiantis sisteminiu TPVCAPDĮ normų ir tikslų aiškinimu, iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, teisinis šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų lemia tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį ar jo teises perėmusį asmenį. Toks TPVCAPDĮ tikslų ir nuostatų aiškinimas nesusilpnina nukentėjusio asmens teisės į visišką nuostolių atlyginimą (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalį, jei atsakingam draudikui ar Draudikų biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos 3K-7-368/2012; 2013 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. R. C., „BTA Insurance Company“ SE, UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-525/2013). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kaltininko subsidiarinė atsakomybė, esant privalomajam transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimui, faktiškai galima tik tuo atveju, jei žala viršytų draudimo sumas, kas šiuo atveju nenustatyta. Todėl apeliantė neteisi, teigdama,, kad ginčo suma net ir teismui nusprendus, jo atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ turėjo teisę sumažinti draudimo išmoką, turėjo būti priteista, remiantis deliktinės atsakomybės taisyklėmis, iš įvykio kaltininkės, nes ginčo suma patenka į draudimo apimtį.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.