Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-551-478-2014

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00500-2011-6

2014 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Rimo Švirino ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistajam A. M., jo gynėjui advokatui Vladislavui Mikštai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį dvidešimties parų areštu; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2011 m. gegužės mėn. 14 d. veika) areštu 30 (trisdešimčiai) parų; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2011 m. gegužės mėn. 18 d. veika) areštu 30 (trisdešimčiai) parų; pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2011 m. gegužės mėn. 14 d. veika) areštu 15 (penkiolikai) parų; pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2011 m. gegužės mėn. 18 d. veika) areštu 15 (penkiolikai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 3 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė už 2011-05-14 padarytas nusikalstamas veikas skirta areštas 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 3 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė už 2011-05-18 padarytas nusikalstamas veikas skirta areštas 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos šios ir pagal BK 235 straipsnio 1 dalį skirta bausmė, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta areštas 60 (šešiasdešimčiai) parų. Bausmė paskirta atlikti areštinėje. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo sulaikymo dienos. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimą neišvykti – pradėjus bausmės vykdymą, panaikinamas.

Iš A. M. priteisti 488 Lt (keturi šimtai aštuoniasdešimt aštuoni litai) turtinės nusikalstamomis veikomis padarytos žalos UAB „MCB Finance“.

Iš A. M. priteisti 173,20 Lt (vienas šimtas septyniasdešimt trys litai 20 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

A. M., apeliaciniame skunde keldamas bausmės individualizavimo klausimą, neginčija kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jų kvalifikacijos, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, yra kaltinamajame akte ir teismo priimtame nuosprendyje išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas, t.y. veikos kvalifikavimas. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstama veika, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas svarbias aplinkybes nuosprendyje turi būti aprašoma tiek, kiek šios aplinkybės yra nustatytos bylos medžiaga, tačiau bet kokiu atveju šis aprašymas turi atitikti Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies normos, pagal kurią ši veika ir yra kvalifikuojama, dispoziciją. Nuosprendyje privalo būti detaliai atskleistas kiekvienas asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvusis ir subjektyvusis požymis, teisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui, nuosprendyje turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-268/2013, 2K-435/2013).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks A. M. padarytos nusikalstamos veikos aprašymas yra nekonkretus, abstraktus, jame nenurodytos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, tuo yra esminiai pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Apeliaciniu skundu A. M. prašo sušvelninti jam 2014-04-23 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas A. M. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes, kurias subendrino, nepažeisdamas BK 63-65 straipsnio nuostatų.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Byla Nr. 13/02-22/02).

Taigi, vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. M., pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat tinkamai įvertino tai, kad A. M. anksčiau teistas du kartus (apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą nustatyta, kad trečią kartą A. M. teistas Norvegijoje (t. 3, b. l. 29-30, 45)), nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė teistumui neišnykus. Apygardos teismas pažymi, kad A. M. tyčinės nusikalstamos veikos (du baudžiamieji nusižengimai, nesunkus ir du apysunkiai nusikaltimai) padaryti neišnykus teistumui, todėl jis laikomas recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme. BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Taigi, šiuo atveju A. M. paskirta sankcijoje numatyta švelnesnė bausmės rūšis – areštas, tikrai nelaikytina per griežta.

Tai, jog apeliantas vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšies ir dydžio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. M. už BK 235 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 182 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos) numatytų baudžiamųjų nusižengimų, nesunkaus ir apysunkių nusikaltimų padarymą paskirtos arešto bausmės, kurių dydžius už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai teismas nustatė mažesnius, nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyti šios bausmės vidurkiai, tikrai nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos, priešingai, yra proporcingos nuteistojo neigiamai charakterizuojamai asmenybei bei jo pavojingumui, ir yra tinkamai individualizuotos. Pagrindo paskirtąją bausmę dar labiau švelninti nesudaro ir nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės dėl įsidarbinimo ir pasiryžimo keisti gyvenimo būdą.

Bausmės tikslas nėra vien nubaudimas, ja siekiama prevencijos tikslų – apriboti nusikaltusiam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau šiuo atveju negalima sutikti su nuteistuoju, kad tokie tikslai, atsižvelgus į jo ankstesnį nusikalstamą elgesį, gali būti pasiekti švelnesnio pobūdžio, su realiu laisvės apribojimu, nesusijusia bausme, nes tokios bausmės A. M. neturėjo pakankamo poveikio ir nekeičia jo elgesio teigiama linkme. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad šiuo metu A. M. dirba, nes darbiniai santykiai dar nėra ilgalaikio pobūdžio, nuteistasis anksčiau nėra dirbęs, todėl ši aplinkybė nėra absoliučiai garantuojanti gyvenimo būdo pasikeitimą, ryžtą nenusikalsti, gyventi iš legaliai, nepažeidžiant įstatymų, gaunamų lėšų. Visgi įvertintina ir tai, kad bausmė yra prievartos priemonė, todėl neigiamos pasekmės yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir kaltininko nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių ir nepatogumų, susijusių su įvykdyta nusikalstama veika. Bet kurios baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes baudžiamojon atsakomybėn patrauktam asmeniui ir vien tai, kad tokios pasekmės kils, negali būti vertinama kaip pagrindas paskirtą bausmę keisti kita bausme. Vien tik nusikaltusio asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teisme iškilo klausimas dėl skundžiamu nuosprendžius paskirtos bausmės subendrinimo su 2011-06-28 nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi skundžiamu nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos iki priimant 2011-06-28 nuosprendį.

BK 63 straipsnio 9 dalis numato, kad BK 63 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę neatkreipė dėmesio ir nepagrįstai netaikė BK 63 straipsnio 9 dalies bei nesubendrino šiuo ir 2011-06-28 nuosprendžiu paskirtų bausmių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas yra apribotas apeliacinio skundo, teismas gali patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.) ir jokiu būdu negali pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties, jei dėl to nėra prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundų (BPK 320 str. 4 d.).

Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, sudarančios nusikalstamų veikų sutaptį, teismas iš pradžių paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti ar visiškai arba iš dalies jas sudėti. Nepriklausomai nuo bausmių subendrinimo būdo, teismas bausmių bendrinimą turi pradėti atsižvelgdamas į griežčiausią bausmę. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos švelnesnės bausmės, o kai sudedamos iš dalies – prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės. Bausmių apėmimą teismai taiko tada, kai yra bent viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nustatytų aplinkybių.

Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, 2K-432/2007, 2K-268/2008, 2K-519/2013).

Šiuo atveju Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-28 nuosprendžiu A. M. buvo skirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamu teismo nuosprendžiu A. M. nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 182 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos) ir 235 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta subendrinta bausmė areštas 60 parų. Taigi, šiuo atveju abiem teismo nuosprendžiais paskirtos bausmės turėtų būti bendrinamos, taikant BK 63 straipsnio 9 dalyje, 3 arba 4 dalyse numatytas taisykles, nes 5 dalyje reglamentuojamų sąlygų, kuomet teismas bausmes bendrina jas apimdamas BK 63 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, nenustatyta. Bendrinant bausmes, švelnesnės rūšies bausmė keičiama pagal BK 65 straipsnio taisykles, t. y. 1 arešto parą prilyginant 1 laisvės atėmimo dienai (BK 65 str. 1 d. 1 p. a) pp.). Taikant bet kurią BK 63 straipsnio 3-4 dalyse numatytą taisyklę, vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. a) pp. arešto bausmę pakeitus į laisvės atėmimą pagal proporciją 1:1, galutinė subendrinta bausmė liktų laisvės atėmimas, ir net į bausmės laiką visiškai įskaičius laisvės atėmimo bausmę, atliktą pagal 2011-06-28 nuosprendį (6 mėnesius), A. M. dar liktų atlikti dalis bausmės, tačiau jau ne arešto, o laisvės atėmimo. Toks sprendimas pasunkintų nuteistojo, padavusio apeliacinį skundą, padėtį, kas yra draudžiama įstatymo.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, net ir nustatęs įstatymo taikymo klaidą, negalėdamas pažeisti apeliacinio skundo ribų ir pabloginti nuteistojo padėties, nes dėl nuosprendžio prokuroras skundo neteikė, negali šios klaidos ištaisyti ir subendrinti skundžiamu nuosprendžiu ir 2011-06-28 nusprendžiu paskirtų bausmių, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė bausmė nekeičiama.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. M., išlaidas iki 2014 m. birželio 17 d. sudaro 120 litų (3 t., b. l. 12) dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktame Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte nėra suformuluotas konkretus prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistąjį A. M. nuo pirmojo apeliacinio teismo posėdžio, paskirto 2014-06-17, pagal susitarimą gynė advokatas Vladislovas Mikšta, valstybės paskirtas gynėjas nė viename teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo ir jokių gynybos veiksmų neatliko, todėl Tarnybos raštas į šią baudžiamąją bylą pateiktas nepagrįstai. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsnio 1, 2 dalimis,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendį dalyje dėl A. M. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalyje, nustatant šias faktines nusikaltimo aplinkybes, t. y. kad A. M. 2011 m. gegužės mėn. 2 d. Kauno miesto apylinkės teisme, esančiame Laisvės al. 103, Kaune, teismo posėdžio metu būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, būdamas liudytoju, suprasdamas savo procesinę padėtį, žinodamas teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus, norėdamas, kad jo parodymai būtų užfiksuoti procesiniuose dokumentuose ir panaudoti byloje, apklausos metu tyčia davė priešingus parodymus, nei ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytoju Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariate, esančiame A. Juozapavičiaus pr. 17, Kaune, o būtent – patvirtino, kad matė, kaip R. A. nusekė moteriškei iš paskos, ir matė, kaip prie jos pribėgęs iš nugaros, jis sugriebė už rankinės ir nubėgo į kareivines, taip pat patvirtino, kad rankinę iš tos moteriškės R. A. atėmė netoli baro, esančio A. J. pr. prie senų apleistų kareivinių; tuo tarpu apklausiamas teisme paneigė savo ankstesnius parodymus, patvirtindamas, kad matė tik krentančią moterį ir nubėgantį R. A..

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.