Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. skundą atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūra.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Z. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos 2023 m. gegužės 26 d. raštą Nr. SD-2493 „Dėl gauto prašymo“ bei įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą Nr. SRA-100-201223-46362 dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.

Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad jam priklauso 0,1012 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Siekdamas jam priklausančiame Žemės sklype vykdyti statybos darbus bei laikydamasis visų nustatytų reikalavimų ir procedūrų, 2020 m. gruodžio 23 d. su prašymu kreipėsi į Kauno rajono savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Kauno rajono savivaldybės administracija 2021 m. sausio 20 d. nepritarė statybos leidimo išdavimui. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia išvada, ją apskundė teismui. Įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7743-414/2021 Kauno rajono savivaldybės administracija buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.

Nurodė, jog atsakovė, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, priėmė skundžiamą 2023 m. gegužės 26 d. raštą Nr. SD-2493, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo dėl statybos leidimo išdavimo. Dėl atsisakymo išduoti statybos leidimą pareiškėjas negali vykdyti statybos darbų. Atsakovė skundžiamą raštą priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 27¹ straipsnio 1 dalies 2 punktu, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir SŽNSĮ) 99 straipsnio 7 punktu ir 100 straipsnio 1 punktu, t. y. teisės normomis, kuriomis negalėjo vadovautis. Atsakovė, priimdama skundžiamą raštą, turėjo vadovautis prašymo pateikimo metu galiojančiomis įstatymo nuostatomis. Pareiškėjo prašymo išduoti statybas leidžiantį dokumentą pateikimo metu dar nebuvo priimtas ir negaliojo Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo Statybos įstatymas buvo papildytas 27¹ straipsniu. Todėl atsakovė nepagrįstai vadovaujasi Statybos įstatymo 27¹ straipsnio 1 dalies 2 punktu, kurio nuostatos taikomos tik toms procedūroms, kurios pradėtos tik įsigaliojus atitinkamoms įstatymo nuostatoms.

Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios prašymo pateikimo metu, 27 straipsnio 16 punkte buvo išvardyti visi pagrindai, kada atsakovė turėjo teisę atsisakyti išduoti statybas leidžiantį dokumentą. Atsakovės nurodytos priežastys nėra tarp įstatyme išvardytų pagrindų, kurie suteikė teisę jai atsisakyti išduoti statybas leidžiantį dokumentą.

Pažymėjo, jog atsakovė taip pat netinkamai aiškina Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas. SŽNSĮ 10 straipsnis numato, jog specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Šiuo atveju pareiškėjui priklausančiam Žemės sklypui nėra registruotos jokios naujos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurios ribotų statybos leidimo išdavimą. Neregistruotos ir neegzistuojančios sąlygos negali būti kliūtimi išduoti statybas leidžiantį dokumentą pagal 2020 m. pateiktą prašymą dėl leidimo išavimo.

Atkreipė dėmesį, jog nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) redakcija. Remiantis skundžiamo rašto priėmimo metu galiojusio Aprašo nuostatomis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos dydis nustatomas jau ne matininkų, bet mechaniškai pamatuojant atstumus nuo Georeferencinio pagrindo kadastre nustatytos paviršinio vandens telkinio ribos. Georeferencinio pagrindo kadastro duomenys yra vieši, todėl atsakovė pati galėjo įsitikinti, kad suprojektuotas pastatas, kuriam yra prašoma išduoti statybas leidžiantį dokumentą, nepatenka į paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą.

Nurodė, jog skundžiamame rašte nurodyta, kad Savivaldybė analizavo statinio projekte pateiktą informaciją, kurioje nurodyta, kad upės pakrantės šlaito, kuriame yra Žemės sklypas, nuolydis yra didesnis kaip 15 laipsnių. Ši aplinkybė nurodyta ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašte, kuriame teigiama, kad Žemės sklypo didžioji dalis yra stačiame Nevėžio upės šlaite, kurio polinkis / nuolydis svyruoja nuo 35 iki 40 laipsnių, tačiau Aplinkos ministerija neturi nei teisės, nei kompetencijos nustatyti polinkio / nuolydžio dydį. Skirtingai nei teigia atsakovė, projektinėje medžiagoje pakankamai aiškiai nurodyta, kad šlaito nuolydis yra mažesnis kaip 15 laipsnių.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas raštas yra neteisėtas ir turi būti naikintinas.

Atsakovė Kauno rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė bei teismo posėdžio metu jos atstovės paaiškino, kad pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), yra Nevėžio upės pakrantės šlaite, todėl šiam Žemės sklypui taikytinos Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų (99 straipsnis) ir pakrančių apsaugos juostų (100 straipsnis) specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

SŽNSĮ 99 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus natūraliuose šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių. To paties įstatymo 100 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose draudžiama atlikti darbus ir veiksmus, draudžiamus paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose pagal SŽNSĮ 99 straipsnio nuostatas.

Atsakovė gavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. (65)-D8(E)-5181 dėl galimai padarytos klaidos nustatant Nevėžio pakrantės apsaugos juostą, galinčios daryti įtaką statinių statybos galimybėms Žemės sklype. Nurodytu raštu Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) nurodyta peržiūrėti sprendimą dėl nagrinėjamam Žemės sklypui nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta – atitikties teisės aktų reikalavimams.

Nustatyti ar tikslinti paviršinių vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų dydžius nėra atsakovės kompetencija, todėl, remiantis Aplinkos ministerijos raštu, buvo kreiptasi į NŽT dėl Žemės sklypui taikytinos paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos nustatymo (ribų patikslinimo). NŽT 2021 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 7SD-3665-(14.7.137 E.) informavo atsakovę, kad yra gavusi Aplinkos ministerijos raštą, kuriame išdėstyta jos specialistų nuomonė dėl paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampo nustatymo. Taip pat NŽT nurodė, kad NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjui buvo pavesta pakartotinai atlikti Žemės sklypo faktinių duomenų patikrinimą vietovėje ir nustatyti, ar šiuo metu Žemės sklypui nustatytas paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos plotis ir jo apskaičiavimas atitinka Aplinkos ministerijos išdėstytą informaciją. Faktinių duomenų patikrinimo vietovėje metu nustačius, kad Žemės sklypui nustatytas paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos plotis yra tikslintinas, imtis veiksmų, kad Žemės sklypo kadastro duomenys būtų patikslinti apskaičiavus paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos plotį vadovaujantis Aplinkos ministerijos išdėstyta nuomone.

NŽT Kauno rajono skyriaus specialistai 2021 m. gegužės 12 d. atliko Žemės sklypo faktinių duomenų patikrinimą vietovėje ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FD-311-(14.7.141.) (toliau – ir Aktas). Šiame dokumente nurodyta, jog pagal Žemės sklype esančius Nevėžio upės šlaitų polinkio kampus vakarinėje Žemės sklypo dalyje yra taikytina 25 metrų pločio paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta nuo Nevėžio upės kranto linijos, kadangi šioje Žemės sklypo dalyje nėra paviršinio vandens telkinio šlaito ir paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampas yra didesnis nei 10 laipsnių. Rytinėje Žemės sklypo dalyje yra taikytina 10 metrų pločio paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta nuo Nevėžio upės šlaito briaunos, kadangi šioje Žemės sklypo dalyje esantis paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampas yra 7–8 laipsnių.

Kauno apygardos prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra), nustačiusi, kad administracine tvarka Žemės sklype padaryti pažeidimai atliekant kadastrinius matavimus nebuvo pašalinti, gavusi NŽT 2022 m. sausio 21 d. raštą Nr. 1SD-174-(10.7 E.), gindama viešąjį interesą, 2022 m. sausio 26 d. su pareiškimu Nr. (AP-28750) kreipėsi į teismą dėl skundžiamų administracinių aktų panaikinimo (toliau – ir Pareiškimas).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai priėmė Prokuratūros Pareiškimą ir pradėjo nagrinėti administracinę bylą Nr. eI3-3321-428/2022. Teismas 2022 m. spalio 27 d. byloje priėmė sprendimą, kuriuo Prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, Pareiškimą patenkino iš dalies. Teismas nusprendė panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 7SK-1354-(14.7.110.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Teismas nurodė, kad 2019 m. nustatant pakrantės apsaugos juostos plotą nebuvo įvertintas Nevėžio upės pakrantės šlaitas, o skaičiuojant pakrantės apsaugos juostos plotą nebuvo skaičiuojamas pakrantės polinkio kampas nuo Nevėžio upės šlaito viršutinės briaunos. Teismas nusprendė, jog Žemės sklypui neteisingai nustatyta 0,0201 ha ploto specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga, pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 5 punkte nustatytus reikalavimus. Paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta“. Kitą Pareiškimo reikalavimą – panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 7SK-1550-(14.7.110.) „Dėl žemės sklypo Nr. 1065, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog nurodytos aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, kad dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų statyba Žemės sklype gali būti negalima arba papildomai apribota, todėl ginčijamu raštu buvo nepritarta statybą leidžiančio dokumento išdavimui.

Atkreipia dėmesį, kad išdavus pareiškėjui statybą leidžiantį dokumentą būtų sukurtos prielaidos (teisėti lūkesčiai) pastatų statybai, nors dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pakeitus (papildžius) Žemės sklypo kadastro duomenis, statyba Žemės sklype turėtų būti negalima arba papildomai apribota vadovaujantis SŽNSĮ 99 straipsnio 7 punktu ir 100 straipsnio 1 punktu.

Nurodė, jog Statybos įstatymo redakcija (galiojanti nuo 2021 m. lapkričio 1 d.) buvo papildyta 27¹ straipsniu „Statinių projektus tikrinančių subjektų kompetencija“. Statinių projektus tikrinančių subjektų kompetencijos iki paminėto teisės akto redakcijos buvo apibrėžtos statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – ir STR 1.05.01:2017), 5 priede. Tiek STR 1.05.01:2017 redakcijoje, galiojusioje 2020 m. gruodžio 23 d., kai Z. S. pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, tiek Statybos įstatymo 27¹ straipsnyje įtvirtinta ta pati nuostata, jog savivaldybių administracijos tikrina visus statinio projektus ir vertina, ar nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes ir pažeistų trečiųjų asmenų interesus (STR 1.05.01:2017 5 priedo 1.3 papunktis ). Statybos įstatymo 27¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, ar savivaldybių administracijos tikrina visus statinių projektus, ar nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes ir pažeistų trečiųjų asmenų interesus. Atsakovė vertino statybos projekto sprendinius vadovaudamasi teisės norma, kuri yra nepakitusi nuo pareiškėjo prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikimo dienos.

Pažymėjo, jog nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusio SŽNSĮ 1 straipsnyje numatyta, kad šis įstatymas nustato specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, nurodo teritorijas, kuriose šios sąlygos turi būti taikomos (toliau – šiame įstatyme nurodytos teritorijos), reglamentuoja šių teritorijų nustatymą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas, sudaro teisines prielaidas šiame įstatyme nurodytas teritorijas centralizuotai registruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti visuomenės sveikatos saugą, šiame įstatyme nurodytų objektų ar veiklos apsaugą nuo neigiamų veiksnių ar poveikio, valstybės saugumą, aplinkos ir viešojo intereso apsaugą šiame įstatyme nurodytose teritorijose. Akcentuojamos teritorijos, kuriose turi būti nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (kitaip tariant, taikomi ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo, vykdomos konkrečios veiklos, statinių, nekilnojamojo kultūros paveldo ir aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos saugos, valstybės saugumo ir viešojo intereso poreikių). Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir juostų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijas pavesta nustatyti Vyriausybės įgaliotai institucijai – Aplinkos apsaugos agentūrai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 „Dėl Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Aprašu. Pirmiau minėtai institucijai nustačius paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir juostų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijas, Savivaldybė galės priimti sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.

Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (https://uetk.biip.lt/), tiek Lietuvos erdvinės informacijos portale (https://www.geoportal.lt/geoportal/) dar nepateikti duomenys apie paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir juostų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijas.

Atsižvelgiant į tai, kad galimybė Žemės sklype vykdyti statybas tiesiogiai priklauso nuo specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (šiuo atveju – paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos pločių), bei tai, kad Žemės sklypo kadastro duomenys taisytini, todėl iki bus išspręstas klausimas dėl Žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kurios yra tiesiogiai susijusios su galimybe Žemės sklype vykdyti statybas, statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime nurodė, jog byloje nereiškia jokių reikalavimų, kadangi nėra nesuinteresuota bylos baigtimi. Papildomai nurodė, jog, patvirtinus pakrančių teritorijų žemėlapį ir įregistravus žemėlapyje nurodytas teritorijas į Nekilnojamojo turto registrą, šių žemėlapių duomenys bus pagrindas panaikinti žymas apie Žemės sklypui taikomas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų specialiąsias žemės naudojimo sąlygas arba šias Žemės sklypui taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimo nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo. Jai apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos 2023 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. SD-2493, kuriuo atsisakyta išduoti statybą leidžiantį dokumentą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas yra 0,1012 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, registro Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad pareiškėjui priklausančiam Žemės sklypui yra įregistruotos trys specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tarp jų paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta, kurios plotas 201,00 kv. m, ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zona, kurios plotis 0,1012 ha.

Pareiškėjas, siekdamas vykdyti statybos darbus jam priklausančiame Žemės sklype, 2020 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į atsakovę per informacinę sistemą „Infostatyba“, kad jam būtų išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Atsakovė 2021 m. sausio 20 d. priėmė sprendimą nepritarti statybos leidimo išdavimui, kadangi ginčo objektas yra pakrantės apsaugos juostos dalyje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovės 2021 m. sausio 20 d. sprendimu, kreipėsi į teismą. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7743-414/2021 panaikino Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2021 m. sausio 20 d. išvadą, kuria atsisakyta išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal pareiškėjo prašymą, ir įpareigojo Kauno rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi atsakovės apeliacinį skundą atmetė ir teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovė, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą ir vadovaudamasi Statybos įstatymo 27¹ straipsnio 1 dalies 2 punktu, SŽNSĮ 99 straipsnio 7 punktu, 100 straipsnio 1 punktu, skundžiamu 2023 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. SD-2493 pareiškėjo prašymo dėl statybos leidimo išdavimo netenkino. Skundžiamas sprendimas pagrįstas aplinkybėmis, kurios, atsakovės nuomone, buvo kliūtis išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovė skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas yra Nevėžio upės pakrantės šlaite ir Žemės sklypui taikytinos SŽNSĮ nurodytos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos (SŽNSĮ 99 straipsnis) ir pakrančių apsaugos juostų (SŽNSĮ 100 straipsnis) specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3321-428/2022 panaikino NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 7SK-1354-(14.7.110.), kuriuo nustatyta paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta buvo įregistruota Žemės sklypo kadastro duomenyse. Žemės sklypo kadastro duomenys iki šiol nėra patikslinti. Ateityje patikslinus Žemės sklypo kadastro duomenis dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. paviršinio vandens telkinio apsaugos juostos, statyba Žemės sklype būtų negalima.

Atsakovė, atsisakydama išduoti statybą leidžiantį dokumentą, nurodytas aplinkybes vertino kaip juridinius faktus, kurie riboja statybos galimybes ir galimai pažeidžia trečiųjų asmenų interesus, teisiniu pagrindu iš esmės nurodydama Statybos įstatymo 27¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame numatyta, jog savivaldybių administracijos kompetencija tikrinant statinių projektus patikrinti, ar nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes ir pažeistų trečiųjų asmenų interesus.

Pareiškėjas skundą dėl atsakovės 2023 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. SD-2493 neteisėtumo argumentavo iš esmės tuo, jog Žemės sklypui nėra registruotos jokios naujos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurios ribotų statybos leidimo išdavimą, todėl tik spėjamos neregistruotos ir neegzistuojančios sąlygos negali būti kliūtimi išduoti statybas leidžiantį dokumentą.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo Žemės sklypas yra Nevėžio upės pakrantėje ir Žemės sklypo vakarinėje ir rytinėje dalyse yra Nevėžio upės šlaitai ir kad pareiškėjo Žemės sklypui taikytini paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų (SŽNSĮ 99 straipsnis) bei pakrančių apsaugos juostų (SŽNSĮ 100 straipsnis) specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir apribojimai. Taip pat įsiteisėjusiu teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3321-428/2022 buvo panaikintas NŽT 2019 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. 7SK-1354-(14.7.110.), kuriuo buvo nustatyti Žemės sklypo kadastro duomenys, t. y. Nevėžio upės pakrantės apsaugos juostos plotas.

Specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymą teritorijose, kuriose šios sąlygos turi būti taikomos, reglamentuoja Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, kurio tikslas – užtikrinti visuomenės sveikatos saugą, šiame įstatyme nurodytų objektų ar veiklos apsaugą nuo neigiamų veiksnių ar poveikio, valstybės saugumą, aplinkos ir viešojo intereso apsaugą šiame įstatyme nurodytose teritorijose (SŽNSĮ 1 straipsnis).

SŽNSĮ 99 straipsnio 17 punkte numatyta, jog paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus natūraliuose šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, išskyrus atvejus, kai: a) sodybose ar buvusiose sodybose statomi sodybų pastatai; b) inžinerinei infrastruktūrai būtini statiniai.

SŽNSĮ 100 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose draudžiama atlikti darbus ir veiksmus, draudžiamus paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose pagal šio įstatymo 99 straipsnio nuostatą.

Specialiosios žemės naudojimo sąlygos – SŽNSĮ nurodytose teritorijose taikomi ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo, vykdomos konkrečios veiklos, statinių, nekilnojamojo kultūros paveldo ir aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos saugos, valstybės saugumo ir viešojo intereso poreikių (SŽNSĮ 2 straipsnio 41 dalis). Kituose įstatymuose nustatyti kiti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai nelaikytini specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis (SŽNSĮ 4 straipsnio 1 dalis).

Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus, statinių ar kitos veiklos projektus, vykdant ūkinę ir (ar) kitokią veiklą, turi būti laikomasi visų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, taikomų tose teritorijose, kurioms rengiami šioje dalyje nurodyti dokumentai ir (ar) kuriose vykdoma ūkinė ir (ar) kitokia veikla (SŽNSĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Minėtos SŽNSĮ nuostatos reiškia, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra žemės savininko teisių ir tam tikrais atvejais ir kitų asmenų teisių ribojimai (suvaržymai), skirti apsaugoti vietovėje bendrąsias visai visuomenei svarbias saugotinas vertybes. Tam, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos būtų taikomos konkrečiam žemės sklypui, jos turi būti nustatytos SŽNSĮ numatyta tvarka.

Specialiosios žemės naudojimo sąlygos, ginčo atveju, yra vandens telkinio – Nevėžio upės ir pakrantės apsaugai skirti asmens teisių ribojimai (suvaržymai), t. y. gamtosauginiai apribojimai. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju, siekdamas patenkinti savo privatų interesą – vykdyti statybos darbus, privalo laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ribojimų.

Nagrinėjamo ginčo atveju susiklostė situacija, kai NŽT 2019 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. 7SK-1354-(14.7.110.), kuriuo buvo patvirtinti Žemės sklypo kadastro duomenys, t. y. Nevėžio upės pakrantės apsaugos juosta, panaikintas įsiteisėjusiu teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3321-428/2022, teismui konstatavus, jog NŽT 2019 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 7SK-1354-(14.7.110.) Nevėžio upės pakrantės apsaugos juostos plotas Žemės sklype buvo nustatytas neteisingai, t. y. ne nuo Nevėžio upės pakrantės šlaito viršutinės briaunos linijos. Tai, kad Nevėžio upės pakrantės apsaugos juosta turi būti taikoma Žemės sklypui kaip specialioji žemės naudojimo sąlyga, nekvestionuojama.

SŽNSĮ 8 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijų įregistravimui Nekilnojamojo turto registre teisinis pagrindas yra patvirtintas Pakrančių teritorijų žemėlapis, formuojamas automatiniu būdu, naudojant aktualius georeferencinio pagrindo pakrančių teritorijų duomenis.

Specialiosios žemės naudojimo sąlygos teisinę galią įgauna tada, kai yra atliktos visos įstatyme nurodytos procedūros, t. y. patvirtinti žemėlapiai, atliktas žemės sklypų savininkų informavimas ir teritorijos, kuriose nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre (SŽNSĮ 8 ir 11 straipsniai).

Pakrančių teritorijų žemėlapių projektus pagal galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1248 „Dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įgyvendinimo“ 2.1 papunktį tvirtina Aplinkos apsaugos agentūra.

Nagrinėjamo ginčo atveju, yra parengtas ginčo teritorijos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų žemėlapio projektas, kuris nėra patvirtintas. Minėtą žemėlapio projektą ir jo sprendinius Aplinkos apsaugos agentūra planuoja patvirtinti iki 2025 m. (terminas žemėlapiui parengti ir patvirtinti numatytas iki 2027 m.). Tačiau iki minėto žemėlapio projekto patvirtinimo pagal dar galiojančius ginčo teritorijos planavimo dokumentus ir jų sprendinius gali būti vertinama Nevėžio upės paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos įtaka statybos leidimo išdavimui. Atsakovė, nagrinėjamu atveju, detaliai nevertino pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir Aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 540, nuostatas Nevėžio upės paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos įtakos galimai statybai, t. y. ar Žemės sklype planuojama statyba nepapuola į Nevėžio upės apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą, ar nėra statybos darbų ribojimų, susijusių su šio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos reikalavimais Žemės sklypo teritorijoje.

Kaip matyti iš 2021 m. gegužės 12 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FD-311-(14.7.141), pagal Žemės sklype esančius Nevėžio upės šlaitų polinkio kampus vakarinėje Žemės sklypo dalyje yra taikytina 25 metrų pločio paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta nuo Nevėžio upės kranto linijos, kadangi šioje Žemės sklypo dalyje nėra paviršinio vandens telkinio šlaito ir paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampas yra didesnis nei 10 laipsnių. Rytinėje Žemės sklypo dalyje yra taikytina 10 metrų pločio paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta nuo Nevėžio upės šlaito briaunos, kadangi šioje Žemės sklypo dalyje esantis paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampas yra 7–8 laipsnių. Atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą, tik konstatavo 2021 m. gegužės 12 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FD-311-(14.7.141) nustatytas faktines aplinkybes, tačiau į jas neatsižvelgė ir jų neįvertino.

Atsakovė, priimdama ginčijamą raštą, apsiribojo iš esmės konstatavimu, jog Žemės sklypo kadastro duomenyse nėra pakeitimo (papildymo) dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (dėl neteisingai nustatytos Nevėžio upės pakrantės apsaugos juostos) Žemės sklype, todėl statyba sklype turėtų būti negalima arba papildomai apribota. Tačiau atsakovė iki galimo specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pakeitimo (Nevėžio upės pakrantės apsaugos juostos patikslinimo), priimdama skundžiamą sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento neišdavimo, nevertino statybos leidimo išdavimo galimybės Žemės sklype pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

Pažymėtina tai, kad, kol buvo nagrinėjamas pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 prašymas, keitėsi teisės aktų reglamentavimas. Pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymo pateikimo metu galiojančioje Statybos įstatymo 27 straipsnio 16 dalyje buvo numatyti statybą leidžiančio dokumento neišdavimo pagrindai. Šio straipsnio 16 dalyje buvo nurodyta, jog statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu:

1) iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos gauta informacija, kad žemės sklype (ar žemės sklypo dalyje, jeigu žemės sklypą nuosavybės ar kita teise valdo keli asmenys), dėl kurio prašoma išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra nustatytas savavališkos statybos faktas ir savavališkos statybos padariniai teisės aktų nustatyta tvarka nepašalinti. Tokiu atveju gali būti išduodamas statybą leidžiantis dokumentas tik su savavališkos statybos padarinių šalinimu susijusiems statybos darbams atlikti;

2) prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo neturi teisės būti statytoju pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus;

3) kai nepateiktas žemės sklypo savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas dėl Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto kadastrą, kai šiam sklypui dėl statytojo žemės sklype numatomos vykdyti ar vykdomos ūkinės veiklos šios teritorijos turi būti nustatytos, arba valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio rašytinis sutikimas, kai dėl šios veiklos atsiranda apribojimų valstybinėje ar savivaldybės žemėje.

Be to, pažymėtina, jog ir naujos redakcijos Statybos įstatymo 27 straipsnio 16 dalyje taip pat numatyti konkretūs statybą leidžiančio dokumento neišdavimo pagrindai, kurių pagrindu statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas.

Atsakovė nenurodė nė vieno teisinio pagrindo, numatyto minėtame Statybos įstatymo 27 straipsnyje, neišduoti statybą leidžiančio dokumento, skundžiamu sprendimu pripažindama, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimas priklauso nuo būsimų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų teritorijų sprendinių. Taigi, atsakovė pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymo nepagrindė ginčui aktualiomis, objektyviomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų, draudžiančių išduoti statybos leidimą, nuostatomis.

Atsakovės skundžiamame sprendime nurodytas Statybos įstatymo 27¹ straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame apibrėžta savivaldybių administracijos kompetencija tikrinant statinių projektus patikrinti, ar nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes ir pažeistų trečiųjų asmenų interesus, pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymo pateikimo metu negaliojo. Nauja Statybos įstatymo 27¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcija įsigaliojo tik nuo 2021 m. lapkričio 1 d. ir pradėtoms pagal šį įstatymą procedūroms negaliojo. Be to, atsakovės skundžiamame sprendime nurodytos faktinės aplinkybės nėra Statybos įstatymo 27¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti juridiniai faktai, savaime ribojantys statybą pareiškėjo Žemės sklype.

Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju atsakovė nevertino ir nenustatė jokių konkrečių teisinių ir faktinių pagrindų, draudžiančių dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ar imperatyvai ribojančių pareiškėjo teisę vykdyti statybos darbus žemės sklype ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad Statybos įstatymas reikalauja nurodyti statybą leidžiančio dokumento neišdavimo priežastis, kurios turi būti aiškios, konkrečios, t. y. turi būti atskleista statybą leidžiančio dokumento neišdavimo esmė bei nurodytas teisinis reguliavimas. Tokio pobūdžio imperatyvas tarnauja siekiant išvengti piktnaudžiavimo bei užtikrina teisėtumo principo laikymąsi (reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-309-556/2020).

Atsakovė skundžiamu sprendimu, atsisakydama išduoti statybą leidžiantį dokumentą teisės aktuose nenumatytais pagrindais, pažeidė gero administravimo principą ir sudarė sąlygas teisiniam neapibrėžtumui, kad pareiškėjui apskritai kada nors bus išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Atsakovės argumentai, jog ateityje, kai bus patvirtintas Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų žemėlapis ir paaiškės vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų ribos, bus galima spręsti dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, nesuderinami su pareiškėjo teisėtu lūkesčiu tikėtis, kad jam bus išduotas statybą leidžiantis dokumentas teisės aktų nustatyta tvarka, jų nepažeidžiant.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-37-756/2022).

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio ir 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto reikalavimai, turėję užtikrinti objektyvų visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, šie pažeidimai yra esminiai bei pakankami pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu. Skundžiamas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Panaikinus skundžiamą sprendimą atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Z. S. skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SD-2493 „Dėl gauto prašymo“.

Įpareigoti atsakovę Kauno rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą Nr. SRA-100-201223-46362 dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.