- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-26
- Bylos Nr.
- 2A-1216-603/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07522-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Liuda Uckienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- L. S.
- Atsakovas
- V. S.
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš buto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė L. S. ieškiniu atsakovui V. S. prašė teismo: 1) pripažinti nutraukta šalių 2005 m. rugsėjo 13 d. buto nuomos sutartį nuo kreipimosi į teismą dienos; 2) iškeldinti atsakovą iš 45,75 kv. m ploto buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Nurodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 45,75 kv. m ploto butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Šalys 2005 m. rugsėjo 13 d. sudarė nurodyto buto nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė neterminuotai išnuomojo atsakovui ginčo butą, o atsakovas įsipareigojo kas mėnesį mokėti 1250 Lt nuomos mokestį. Ieškovė nurodė, kad atsakovas daugiau negu metus nemoka nuomos mokesčio, todėl pažeidė buto nuomos sutartį ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ieškovė 2013 m. sausio 10 d. per Vilniaus miesto 22–ąjį notarų biurą pranešė atsakovui apie buto nuomos sutarties nutraukimą ir pareikalavo išsikelti iš ginčo buto nuo 2013 m. vasario 10 d., bet atsakovas iš buto neišsikėlė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad šalių santuoka nutraukta 2003 m. lapkričio 5 d. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo butas įgytas santuokos metu ir šalims gyvenant kartu pagal ieškovės ir ankstesnės buto savininkės O. S. 2002 m. birželio 11 d. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. O. S. yra atsakovo motinos sesuo, ji iki mirties gyveno ginčo bute ir ja rūpinosi abu buvę sutuoktiniai. Atsakovas nurodo, kad sutinka iš ieškovės išpirkti jos buto dalį, nes mano, jog kito 1/2 buto dalis priklauso jam.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimu ieškinys atmestas visiškai. Teismas byloje nustatė, kad šalių santuoka, sudaryta 1993 m. sausio 22 d., nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu (teismo sprendimas įsiteisėjo 2003 m. gruodžio 6 d.). Ieškovė ir O. S. 2002 m. birželio 11 d. sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią O. S. perleido ieškovei nuosavybės teise 45,75 kv. m ploto dviejų kambarių butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini). O. S. mirė 2003 m. spalio 13 d. Ieškovė 2003 m. spalio 27 d. įregistravo nuosavybės teisę į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir atsakovas 2005 m. rugsėjo 13 d. pasirašė neterminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria atsakovas (nuomininkas) įsipareigojo mokėti ieškovei (nuomotojai) 1250 Lt nuomos mokestį kiekvieną mėnesį iki 5 mėnesio dienos ir 250 Lt už elektrą, vandenį ir šildymą. Nurodyta sutartimi šalys susitarė, kad apie jos nutraukimą šalys viena kitai praneša raštu prieš mėnesį. Ieškovė 2013 m. sausio 10 d. išsiuntė atsakovui pareiškimą, kuriame nurodė, kad nutraukia pirmiau nurodytą nuomos sutartį ir pareikalavo, kad atsakovas per vieną mėnesį, t. y. iki 2013 m. vasario 10 d., išsikraustytų iš buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas viešame registre nurodyti, kad vieno sutuoktinio vardu įregistruotas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, savaime nepaneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, nes teisių įregistravimas viešame registre atlieka tik teisių paviešinimo funkciją, bet nėra savarankiškas nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas, todėl per se negali pakeisti nuosavybės teisės formos (CK 1.75 straipsnio 1 dalis, 4.47, 4.253 straipsniai, 4.255, 4.261, 4.262 straipsniai).
Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įgytas bylos šalių santuokos, sudarytos 1993 m. sausio 22 d. ir nutrauktos 2003 m. lapkričio 5 d., galiojimo metu. Ginčo butas įgytas 2002 m. birželio 11 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu, kurią pasirašė buto savininkė O. S. ir buto įgijėja – ieškovė. Byloje nenustatyta įstatyme įtvirtintų pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių ginčo butą būtų galima kvalifikuoti asmenine ieškovės nuosavybe (CK 3.89 straipsnis). Turto, įgyto išlaikymo iki gyvos sutarties pagrindu, negalima kvalifikuoti kaip vienam sutuoktiniui dovanoto ar jo paveldėto turto (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to teismas padarė išvadą, kad bylos šalys ginčo butą, galiojant jų santuokai, įgijo sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 puntas). Tai, kad Nekilnojamojo turto registre ginčo butas įregistruotas tik ieškovės vardu, nepaneigia sutuoktinių bendro turto prezumpcijos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje teismas taip pat nustatė, kad šalių santuoka nutraukta šalių sutarimu, teismui 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu patvirtinus šalių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių (CK CK 3.51–3.54 straipsniai). Nagrinėjant bylą taip pat nustatyta, kad, nutraukdamas santuoką ir patvirtindamas bylos šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, teismas nepadalijo sutuoktinių bendro turto (b. l. 4–6). Santuokos nutraukimas yra vienas iš pagrindų bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei pasibaigti (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Aiškindamas ir taikydamas nurodytą šeimos teisės normą, kasacinis teismas formuoja praktiką, kad aptariama nuostata reiškia, jog, nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai). Tokiu atveju buvę sutuoktiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), turi teisę reikalauti atidalyti kiekvienam jų tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį (CK 4.80 straipsnis), negalėdami susitarti, turi teisę kreiptis į teismą (4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011). Atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką, įvertinęs pirmiau aptartas bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad, 2003 m. lapkričio 5 d. nutraukus šalių santuoką, pasikeitė ginčo buto teisinis režimas ir iš bendrosios sutuoktinių nuosavybės jis transformavosi į bendrąją dalinę nuosavybę, o buvę sutuoktiniai, t. y. nagrinėjamos bylos šalys, tapo nurodyto buto bendraturčiais (CK 4.100 straipsnio 4 punktas, 4.47 straipsnio 12 punktas, 4.72 straipsnis, 4.73 straipsnio 2 dalis). Tai, kad atsakovas ir ieškovė po santuokos nutraukimo, t. y. 2005 m. rugsėjo 13 d. sudarė ginčo buto nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė išnuomojo atsakovui ginčo butą, o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, nereiškia, kad atsakovas perleido savo dalį, esančią bendrame turte, ieškovei ir pastaroji tapo vienintele ginčo buto savininke, nes nuomos sutartis nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Nurodytu sandoriu nuosavybės teisė ne perleidžiama, bet nuomotojas nuomininkui suteikia teisę laikinai valdyti daiktą ar juo naudotis (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). Byloje kilusiam ginčui spręsti taip pat reikšminga aplinkybė yra tai, kad ginčo butas įkeistas bankui „Swedbank“, AB (ankstesnis pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) (b. l. 98–109). Pažymėtina, kad 2006 m. lapkričio 16 d. hipotekos lakštu ginčo butas įkeistas ieškovės ir dar dviejų bendraskolių prievolės bankui įvykdymui užtikrinti. Nurodytą hipotekos lakštą ir jo pakeitimus pasirašė abi bylos šalys. Aptariamame hipotekos lakšte hipotekos objekto, t. y. ginčo buto, savininkais įrašyti ieškovė ir atsakovas. Taigi ieškovė, pasirašydama 2006 m. lapkričio 16 d. hipotekos lakštą ir jo pakeitimus, iš esmės pripažino, kad ginčo butas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso jai ir atsakovui (b. l. 98, 100, 103, 107).
Išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad ginčo butas yra bendroji dalinė šalių nuosavybė, teismas sprendė, kad nėra pagrindo iškeldinti atsakovo iš ginčo buto, nes šis asmuo yra daikto, iš kurio prašoma jį iškeldinti bendraturtis. Dėl to ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovė L. S. apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad teismo sprendimo išvada buvo padaryta netinkamai aiškinant ir taikant galiojančias materialinės teisės normas dėl nuomotojo interesų gynimo, be to, pažeidžiant procesinės teisės normas normas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo, pažeidžiant šalių lygybės ir rungimosi principus, taip pat teismas priėmė sprendimą dėl nedalyvaujančių ir neįrauktų į procesą asmenų (pvz. VĮ Registrų centras) teisių ir pareigų, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas apeliantės atžvilgiu. Nurodė, kad teismas, spręsdamas dėl ginčo turto nuosavybės formos ir konstatuodamas, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiai dienai yra bendroji dalinė nuosavybė, privalėjo susisteminti ir įvertinti šeimos teisės normas reglamentuojančias santuokos nutraukimo teisines pasekmes bei sutuoktinių turto teisinį režimą. Teismas nesiaškino šių esminių aplinkybių, nenustatė nei datos, nuo kada buvę sutuoktiniai nustojo kartu gyventi, nei santuokos nutraukimo bylos pradėjimo, kas neleido teismui teisingai įvertinti ginčo turto nuosavybės bei priimti teisėtą ir teisingą sprendimą.
Nurodo, kad šalys nustojo kartu gyventi bei tvarkyti šeimos ūkį nuo 2002 m. gegužės mėn. vidurio – bendro gyvenimo nutraukimas pasireiškė tuo, kad atsakovas pats išėjo gyventi į kitą šeimą ir nustojo rūpintis ieškove bei teikti jai finansinę paramą. Šios faktinės padėties teisinis įforminimas buvo pradėtas 2002-10-20, paduodant prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu Vilniaus apylinkės teismui.
Ieškovė 2002-06-11 Vilniaus rajono notaro biure sudarė išlaikymo iki galvos sutartį su O. S. ir nuo sutarties pasirašymo dienos įgijo asmeninės nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovas V. S. negalėjo dalyvauti ir nedalyvavo šios sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos vykdyme, nes iki minėtos sutarties sudarymo nutraukė faktinius šeimos santykius su ieškove ir jau turėjo šeimos santykius kitur. Viešame registre nurodoma, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso ieškovei L. S., ir šis įrašas nėra paneigtas ir todėl laikomas teisingu. Atsakovas niekada nuo 2003-11-05 neginčijo įrašo dėl minėto buto nuosavybės įrašo teisėtumo, kas reiškia, kad jis pripažindavo ieškovei jos asmeninės nuosavybės teisę į ginčo butą. Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2003-11-05 sprendime yra patvirtintas šalių susitarimas dėl santuokos nutraukimo padarinių, kuriame šalys nurodė, kad bendro turto neįgijo. Ieškovei 2013 m. kreipusis į teismą dėl nuomos sutarties su atsakovu nutraukimo, atsakovas 2013 m. gegužės mėn. kreipėsi dėl nuosavybės į ½ ginčo buto dalies pripažinimo, kas reiškia, kad iki 2013 m. gegužės mėn. ginčo buto nuosavybės registravimas ieškovės vardu nebuvo ginčijamas ir buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Teismas atmesdamas atsakovo reikalavimą pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ ginčo butą, pasielgė teisingai, nes visi klausimai dėl turto pasidalijimo buvo išspręsti, ir atsakovas negalėjo pasinaudoti proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje institutu, nes praleistas penkerių metų prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2002-06-11 buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis ieškovės vardu. Atsakovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju ir dažnai buvo išvykęs į komandiruotes. O. S. prižiūrėjo atsakovo tetą, o atsakovas aprūpindavo materialiai. Prašymas nutraukti santuoką buvo pateiktas teismui tik 2003-10-20 ir pareiškime yra nurodyta, jog kartu negyvena nuo 2002 metų rudens.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Ieškovė, gindama savo teises, pareiškė ieškinį ir prašė teismo pripažinti nutraukta šalių sudarytą 2005-09-13 buto nuomos sutartį nuo kreipimosi į teismą dienos ir iškeldinti atsakovą V. S. iš 45,75 kv. m. ploto būti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų detaliau nekartoja.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo įgytas bylos šalių santuokos, sudarytos 1993-01-22 ir nutrauktos 2003-11-05 galiojimo metu, pagal 2002-06-11 išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kurią sudarė tuometinė buto savininkė O. S. ir ieškovė L. S.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog byloje nenustatyta įstatyme įtvirtintų pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių ginčo butą būtų galima kvalifikuoti asmenine ieškovės nuosavybe pagal CK 3.89 straipsnio prasmę. Kadangi ginčo turtas yra įgytas išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu, nėra teisinio pagrindo kvalifikuoti kaip vienam sutuoktiniui dovanoto ar jo paveldėto turto pagal CK 3.89 str. 1 d. 2 p., todėl laikytina, kad butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje sutuoktiniai jų santuokos metu pagal CK 3.88 str. 1 d. 1 p. įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Vien tai, kad butas viešame registre įregistruotas ieškovės L. S. vardu, nesudaro teisinio pagrindo laikyti šį butą ieškovės asmenine nuosavybe, ir tokiu būdu paneigti sutuoktinių bendro turto prezumpciją. Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003-11-05 sprendimu nutraukus šalių santuoką, patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių (b. l. 5 - 6) nebuvo padalintas santuokoje įgytas turtas, t. y. butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Todėl šiuo nagrinėjamu atveju šalims nutraukus santuoką ir pasibaigus bendrajai jungtinei sutoktinių nuosavybei pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011) turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais. Dėl šių priežasčių bendrosios dalinės nuosavybes teise valdantys daiktą buvę sutuoktiniai turi reikalavimo teisę atidalyti kiekvienam jų tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį (CK 4.80 str.), ir nesant sutarimui, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, turi teisę kreiptis į teismą pagal CK 4.75 str. 1 d., 4.80 str. Pažymėtina, kad tarp šalių sudaryta nuomos sutartis nesukelia jokių teisinių pasekmių sprendžiant klausimą dėl turto teisinio režimo nustatymo, nes nuomos pagrindu daiktas yra perduodamas tik laikinam naudojimuisi, be to, ieškovės (apeliantės) argumentai, susiję su buvusių sutuoktinių gyvenimą skyrium, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kai yra pareikštas ieškinys dėl atsakovo iškeldinimo. Taip pat atmestini ieškovės (apeliantės) argumentai dėl VĮ Registrų centras Vilniaus filialas įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nes nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog bylos išsprendimas gali turėti įtakos nurodyto asmens teisėms arba pareigoms, t. y. tarp šalių nėra kilusio ginčo, jog teisinė registracija atlikta nesant teisinio pagrindo arba pažeidžiant įstatymų, kitų teisės aktų nustatytą tvarką (CPK 47 str.).
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovės apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas. Kaip minėta, teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 331 str.
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimą palikti nepakeistą.