Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Jūratės Varanauskaitės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui L. M. K. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, tretieji asmenys I. G., G. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas teismui pateikė pranešimą iš JAV apie jam persiųstus procesinius dokumentus. Pateiktuose teismui dokumentuose atsakovas patvirtino, kad nuo išvykimo į JAV santuoka nebeegzistuoja, daugiau kaip dvylika metų sutuoktiniai gyvena skyrium, visiškai nebendrauja ir ryšių nepalaiko. Atsakovas prašė laikyti, kad visi procesiniai dokumentai jam įteikti tinkamai, dėl lėšų stygiaus jis negali samdytis advokato, atvykti į teismo posėdžius taip pat negalės.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius atsisakė dalyvauti byloje, nes G. K. nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje sulaukė aštuoniolikos metų ir įgijo civilinį veiksnumą.

Teismo posėdžio metu ieškovė reikalavimo priteisti 26 600,00 Lt išlaikymo įsiskolinimą pilnametei dukrai G. K. atsisakė.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Kadangi pirmos instancijos teismas tinkamai neanalizavo ir neįvertino apeliantės prašymo ir skundžiamame teismo sprendime jo atmetimo pagrindų tinkamai nemotyvavo, apeliantė, apeliacinės instancijos teismui teikia esminius pirmos instancijos teismui pateikto prašymo argumentus.

Santuokos nutraukimas yra fiktyvus, sudarytas tariamas sandoris. Tai patvirtina žemiau nurodomos aplinkybės:

1) civilinėje byloje numeris 2-435-308/2012 priteisiamas išlaikymas apeliantei iš jos sūnaus, atsakovo L.M. K.. 2) Atsakovas jokio turto neturi, todėl teismo sprendimo įvykdyti, nustačius asmeninę prievolę neįmanoma. 3) Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-594-510/2013 nustato skolininkui L.M. K. ir A. K. turto, priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise dalis - po 1/2 kiekvienam A. K. darbo užmokesčio. 4) A. K. kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, akivaizdžiai siekdama, ir netgi pati neslėpdama ,,nusimesti“ vyrui priskirtos prievolės vykdymą; 5) Civilinė byla dėl santuokos nutraukimo negali būti nagrinėjama atsietai nuo jau baigtos bylos dėl išlaikymo apeliantei priteisimo, nes akivaizdu, kad minėtos bylos baigtis padarė įtaką šios skyrybų bylos pradžiai. 6) Skyrybų byloje turi būti užtikrinti apeliantės, kaip kreditoriaus interesai. Apeliantės teigimu, negali susiklostyti tokia situacija, kad sutuoktiniams išsiskyrus ir bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigus, kaip numatyta CK 3.100 straipsnyje, apeliantės interesai bus pažeisti ir netenkinami, kadangi tikrasis skolininkas turto neturi ir akivaizdu, kad esant tokiai situacijai ateityje jo tikrai neįgys ar įgys užsienyje, ko Lietuvos institucijos negalės patikrinti. 7) Senyvo amžiaus žmonėms, kaip itin pažeidžiamai asmenų grupei turi būti taikomi ir žmogiškumo, orios senatvės principai, ieškant galimybių įvykdyti teismo sprendimus, o ne formaliai žiūrėti į situaciją, taikyti bendrą teismų praktiką ir nesirūpinti asmens ateitimi, tik priimant teismo sprendimą ir nesant jokio siekio užtikrinti realų teisingumo vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 dalys), todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija įvertinusi civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisinius argumentus konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialinė ir procesinės teisės normas reglamentuojančias santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimą ir sutuoktinių prievoles nutraukus santuoką. Todėl apeliacinio skundo argumentais naikinti skundžiamojo teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja. Faktinės bylos aplinkybės bus analizuojamos apeliacinio skundo kontekste.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su santuokos nutraukimu dėl vieno iš sutuoktinių (atsakovo) kaltės ir mano, jog prievolė išlaikyti apeliantę nutraukus santuoką nepagrįstai buvo perkelta tik atsakovui (CK 3.205 str.). Taip pat teigia, kad pirmos instancijos teismas neįvertino jos prašyme atidėti teismo posėdį nurodytų argumentų susijusių su fiktyviu santuokos nutraukimu. Todėl teisėjų kolegija pasisako šiais aspektais.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad santuoka buvo nutraukta galimai fiktyviai. Nors apeliantė teismui pateiktame 2013-04-30 prašyme atidėti bylos nagrinėjimą ir teigė, kad santuoka buvo nutraukta fiktyviai bei rėmėsi sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.63 str.) ir gausiai citavo Lietuvos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (b.l.102-105), tačiau nė vienoje iš apeliantės minimų Lietuvos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių (CPK 4 str.) nebuvo nagrinėjami šioje byloje keliami klausimai dėl galimai fiktyvaus santuokos nutraukimo.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės minimose civilinėse bylose nebuvo nagrinėjami šioje byloje aktualūs klausimai, teisėjų kolegija sprendžia, jog jokio pagrindo atsižvelgti į apeliantės nurodomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose numeris 3K-3-974/2000, 3K-3-667/2003, 3K-3-68/2005, 3K-3-191/2005, 3K-3-341/2005, 3K-3-619/2005; 3K-3-418/2008, 3K-P-186/2010, dėl skirtingų minėtų bylų ratio decidenti šioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo (CPK 183 str., 185 str.).

Pažymėtina, kad fiktyvios santuokos nutraukimo tvarką ir pagrindus reglamentuoja CK 3.39 straipsnio nuostatos numatančios, kad santuoka, sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisnius santykius, gali būti pripažįstama negaliojančia pagal vieno iš sutuoktinių arba prokuroro ieškinį.

CK 3.41 straipsnyje nustatytos sąlygos kada santuoka negali būti pripažįstama fiktyvia. Nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad santuoka negali būti pripažinta fiktyvia, jeigu, kol byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia buvo iškelta, sutuoktiniai sukūrė šeimos santykius arba daugiau nei metus po santuokos sudarymo bendrai gyvena, arba jiems gimė bendras vaikas, arba jie laukiasi bendro vaiko.

Bylos medžiaga tvirtina, kad ieškovė ir atsakovas susituokė 1984-06-02. Santuokoje jiems gimė dvi dukros (b.l. 13-15). Atsakovas nuo 2000 metų išvyko į JAV dėl sunkios materialinės padėties ir grįžti į Lietuvą neketina.

Taigi, nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog santuoką ieškovė ir atsakovas nutraukė fiktyviai. Šalių valia dėl santuokos nutraukimo aiškiai išreikšta pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu. Kartu pastebėtina, kad šalys santuokoje gyveno nuo 1984 metų iki 2000 metų, kol atsakovas išvyko iš Lietuvos į JAV. Toks atsakovo išvykimas ir išlaikymo teikimo savo šeimai vengimas vertintinas tik kaip santuokos nutraukimo pagrindas, nes šalys daugiau nei vienerius metus negyveno kartu, nevedė bendro ūkio. Šias aplinkybes pripažino ir atsakovas. Atsakovas per visą laikotarpį neteikė išlaikymo nepilnametėms dukroms, todėl atsakovui vengiant vykdyti šeimynines pareigas, ieškovė turėjo pagrindą prašyti nutraukti santuoką dėl vieno sutuoktinio – atsakovo kaltės (CK 3.49 str. 2 d., 3.60 str. 3 d.). Tuo tarpu apeliantė prašyme dėl teismo posėdžio atidėjimo išdėstė tik deklaratyvaus pobūdžio argumentus, nepateikdama jokių jos argumentus patvirtinančių įrodymų (CPK 12 str., 178 str.). Todėl jos argumentai dėl fiktyvaus santuokos nutraukimo atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti (CPK 183 str., 185 str.).

Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė jai priteistą išlaikymą iš ieškovės asmenine atsakovo prievole (CK 3.205 str.). Mano, kad joks realus išlaikymas jai teikiamas nebus, nes atsakovas gyvena JAV, o iš ten išieškoti išlaikymo nėra galimybės.

Nors apeliantė ir teigia, kad sutuoktiniams išsiskyrus ir bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigus, kaip numatyta CK 3.100 straipsnyje, negali susiklostyti situacija, kai apeliantės interesai bus pažeisti ir netenkinami, kadangi tikrasis skolininkas turto neturi ir akivaizdu, kad esant tokiai situacijai ateityje jo tikrai neįgys ar įgys užsienyje, ko Lietuvos institucijos negalės patikrinti. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Nutraukiant santuoką privalomai turi būti padalinamas visas sutuoktinių turtas, tame tarpe ir prievolės, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad teismas padalinant santuokoje įgytą turtą turi pasirinkti tokį padalinimo būdą, kad nepažeistų sutuoktinių kreditorių teisių (CK 1.5, 1.137 straipsniai). Teismas turi garantuoti ir sutuoktinių, ir kreditorių interesus, kurie ir vieni, ir kiti viešojo intereso atžvilgiu yra prioritetiškai saugotini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Kai šie interesai nesutampa, jų apsauga negali būti priešpastatoma, ji turi būti proporcinga. Proporcingumas pasiekiamas, kai taikomas toks teisinių santykių reguliavimas, kuris neužkirstų kelio apginti kitus teisėtus interesus, ir konkrečiu atveju būtų labiausiai socialiai pagrįstas.

Iki santuokos nutraukimo ieškovės ir atsakovo gaunamos pajamos buvo jų bendra jungtinė nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.). Tuo pagrindu ieškovei buvo nustatyta prievolė teikti apeliantei išlaikymą, vietoje jos sūnaus atsakovo L. M. K. (b.l. 23-26; 69-71; 77-79;150-152). Tačiau įstatymas pareigą išlaikyti savo senstančius tėvus perkelia jų suaugusiems vaikams (CK 3.205 str.). Minėta norma įstatyme įtvirtinta atsižvelgiant į LR Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies ir CK 3.162 straipsnio nuostatas, kuriose įtvirtina vaiko pareigą gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais, t. y. savo veiksmais jiems visapusiškai padėti, juos paremti, taip pat teikti deramą išlaikymą. Kuomet asmenys šios pareigos tinkamai savo noru neatlieka, tuomet teisė į išlaikymą yra ginama teismine tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju priteisiant ir išieškant iš pilnamečio vaiko, atsižvelgus į jo turtinę padėtį, tėvams reikalingą išlaikymo dydį, kurio yra nusipelnoma pirmiausia dėl to, kad sulaukęs pilnametystės vaikas yra parengiamas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Šiuo atžvilgiu objektyviai egzistuoja bendražmogiška bei įprasta tapusių pilnamečiais visuomenės narių pareiga teikti išlaikymą tiems asmenims, kurie savo laiku yra tinkamai rūpinęsi savo nepilnamečiais vaikais.

Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, suaugusio vaiko alimentinė prievolė išlaikyti nedarbingus ir išlaikymo reikalaujančius tėvus yra asmeninio pobūdžio, o tai reiškia, kad asmenys yra individualiai atsakingi už išlaikymo teikimą bei negali prievolės perleisti kitiems asmenims (CK 3.205 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-886/2003).

Taigi, pasibaigus santuokai ir ją nutraukus išnyksta ir ieškovės pareiga išlaikyti jos buvusio sutuoktinio L.M. K. motiną ir ši pareiga pereina pačiam L.M. K. (CK 3.100 str. 4 p., CK 3.205 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatydamas, kad apeliantės išlaikymas yra asmeninė atsakovo L.M. K. prievolė tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu (CPK 183 str., 185 str.).

Pastebėtina ir tai, kad klausimas dėl išlaikymo apeliantei teikimo atsakovui L.M. K. gyvenant JAV jau buvo keliamas Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2SA-267-567/2013. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad pareiškėjo (L.M. K.) išvykimas iš Lietuvos Respublikos nepanaikina teismo sprendimo privalomumo vykdyti visiems fiziniams asmenims (CPK 18 str.), nes teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu įgyvendinamas teismo sprendimas. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Tai, kad antstolis vykdo išieškojimą iš L. M. K. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, nereiškia, kad antstolis atlieka neteisėtus veiksmus suinteresuoto asmens A. K. atžvilgiu.

Taigi, pagal tuo metu buvusią faktinę situaciją, ieškovė būdama atsakovo L.M. K. sutuoktine turėjo pareigą išlaikyti atsakovo L.M. K. motiną. Tuo tarpu nutraukus santuoką tokia pareiga ieškovei išnyko. Todėl atsižvelgiant į virš nurodytus argumentus, apeliantės argumentas, kad teismo sprendimas, nustačius prievolę atsakovui L.M. K. išlaikyti savo motiną – apeliantę I. G., jam gyvenant JAV nebus vykdomas vertintinas kritiškai ir atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas (CPK 183str., 185 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliaciniame skunde tiesiogiai nesiremia CPK 329 str. 2 dalies 4 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, kai teismo sprendimas yra be motyvų, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų, tokią išvadą galima padaryti. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliantės argumentų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme tiesiogiai įtvirtintas reikalavimas pirmosios instancijos teismui, priimant procesinį sprendimą, pateikti jo motyvus, argumentuotai pagrįsti savo išvadas (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kaip absoliutus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo kontekste. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teisėjų kolegija apeliantės argumentus dėl nepakankamo teismo sprendimo motyvavimo atmeta, kaip teisiškai nepagrįstus.

Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas pažeidė rungimosi principą (CPK 12 str.) ir nepagrįstai atsisakė atidėti teismo posėdį, tokiu būdu užkirsdamas apeliantei kelią pasirūpinti tinkamu atstovavimu, nes ji ketino kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo byloje. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu neturi pagrindo sutikti.

Bylos duomenys tvirtina, kad proceso pirmos instancijos teisme metu apeliantė buvo atstovaujama advokatės S. M., kuri pateikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo (b.l. 72, 80; 101-106). Nors apeliantė prašyme dėl teismo posėdžio atidėjimo ir teigė, kad ketina kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos jai teikimo, tačiau jokių įrodymų apie kreipimąsi į minėtą tarnybą nepateikė (CPK 177 str., 1 d., 2 d., 178 str.).

Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas neturėdamas įrodymų pagrindžiančių trečiojo asmens (apeliantės) prašymą ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims sutikus, turėjo teisinį pagrindą nagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 7 str., 234-235 str.). Juo labiau, kaip seka iš prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, prašyme apeliantė buvo išdėsčiusi nesutikimo su santuokos nutraukimu argumentus (b.l. 101-106). Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą dėl pirmos instancijos teismo padaryto CPK 12 straipsnio pažeidimo, kaip teisiškai nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 183 str., 185 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neįtakoja skundžiamojo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesu numatytos CPK 95 straipsnyje skyrimo apeliantei.

Prašymas atmestinas.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos arba gali būti pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo naujoje byloje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Kai pareiškiamas šio straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, dalyvaujančio byloje asmens naudai paskirta baudos dalis įskaitoma į priteistiną nuostolių sumą.

Minėta, kad prašymas skirti procesinę baudą numatytą CPK 95 straipsnio 2 dalyje turi būti motyvuotas. Šiuo atveju ieškovė nenurodė jokių argumentų dėl apeliantės piktnaudžiavimo procesu. Dėl šios priežasties negalima spręsti kokie apeliantės veiksmai ieškovės nuomone lėmė apeliantės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vienas iš CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį.

Nagrinėjamu atveju, apeliantė būdama įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu (CPK 47 str.) turėjo teisę manydama, kad teismo sprendimu pažeidžiamos jos teisės ir teisėti interesai pareikšti apeliacinį skundą (CPK 304 str.) Apeliaciniame skunde išdėstomi jos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentai. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantė procesinėmis teisėmis naudojosi ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą, teisingą ir operatyvų bylos išnagrinėjimą (CPK 7 str.).

Pažymėtina, kad įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-224/2005).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas dėl baudos apeliantei skyrimo, nepagrindžia aplinkybės, jog apeliantė piktnaudžiauja ar elgiasi nesąžiningai, o tai, kad ji pasinaudodama teismų instancinės kontrolės forma – apeliacija, pateikė apeliacinį skundą dėl pirmos instancijos teismo sprendimo, negali būti laikoma piktnaudžiavimu teise (CPK 95 str., 301 str., 302 str.,306 str., 315 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.