Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl 2013-10-25 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui A. P. dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo, bei pagal atsakovo A. P. priešieškinį ieškovui A. L. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

Nuo minėto teismo sprendimo įsigaliojimo momento tarp ieškovo ir atsakovo nuolat vyksta konfliktinės situacijos dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo. Atsakovas ir G. P. neleidžia ieškovui net epizodiškai naudotis koridoriumi (1-1) ir koridoriumi (1-5), t.y. draudžia patekti išoriniais laiptais iš gatvės pusės į koridorių (1-5), kur veda laiptai į A. L. priklausantį pastato antrąjį aukštą, bei įėjimą į rūsį ir koridorių. Dėl šios priežasties apsunkinamos A. L. galimybės atlikti einamąjį ar kapitalinį remontus jo naudojamose patalpose, o taip pat ribojama teisė naudotis jam priklausančiomis patalpomis. Ūkiniame pastate patekimas į 2 aukšto patalpas (pastogę), skirtą naudotis A. L., yra neįmanomas be A. P. sutikimo, o šis patekti į minėtas patalpas A. L. draudžia. Todėl patalpoje 1-1 buvo įrengta siena ir suformuotos dvi atskiros patalpos: tambūras (1-1) ir koridorius (1-5). Per tambūrą (1-1) atsakovas gali patekti į jam skirtas naudotis pirmojo aukšto patalpas.

Ūkiniame pastate 2I1/p ieškovo savavališkai pastatyta sienelė patalpoje (1-1) yra pastatyta savavališkai ir privalo būti pašalinta. Ieškovas savavališkai tambūre (1-5) prie įėjimo į koridorių (1-6) savavališkai išmūrijo sieną ir įsirengė duris.

2012-12-04 d. ieškovo pareiškimo pridėta namo 1A2p kadastrinių matavimų byla Nr. 17953 patvirtina, kad anksčiau šiame name nebuvo įrengti laiptai į namo antrąjį aukštą. Taigi ieškovas pats savarankiškai, nesuderinęs su bendraturčiu, žinodamas, kad koridorius (1-5) yra priskirtas naudoti atsakovui, įsirengė laiptus į namo antrąjį aukštą, kaip yra užfiksuota 2013-03-13 kadastrinių matavimų byloje, ir juos pats įrengė tokiu būdu, kad prieiti prie laiptų į namo antrąjį aukštą galima tik pro koridorių (1-5). Ieškovas siekia keisti naudojimosi tvarką pagal paties, nederinant su bendraturčiu, atliktus namo lA2p ir ūkinio pastato 212/p pakeitimus, kurie yra naudingi tik ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas vadovaujasi LAT nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2005 ir teigia, kad naudojimosi tvarkos pakeitimas galimas ne tik dėl atsiradusių naujų aplinkybių, bet ir tam, kad užtikrinti racionalų daikto naudojimą. Iš kadastrinių matavimų matyti, kad prie laiptų, vedančių į namo antrą aukštą galima patekti tik per tambūrą (1-5), kito įėjimo į namo antrą aukštą nei 2005 m. nei dabar nėra. Tarp šalių kyla konfliktai dėl to, kad ieškovas naudojasi tambūru 1-5 (pereina per tambūrą ir laiptais patenka į antrą aukštą). Atsakovas ir jo motina draudžia naudotis ieškovui tambūru. Laiptai į antrą aukštą buvo įrengti tam skirtoje šachtoje dar iki teismo sprendimu nustatytos naudojimosi tvarkos. Minėtuose sprendimuose buvo sprendžiama būtent dėl šių laiptų skirimo naudotis ieškovui. Šioje šachtoje taip pat įrengti laiptai į rūsį, kuriame yra ieškovui skirtos patalpos R-5 ir G-1, bei skirtos bendram naudojimui patalpos R-1, R-2, R-3.

Nors atsakovui būtų skirta naudotis mažesnė ploto dalis, tačiau naudingas plotas ženkliai viršytų ieškovui skirto naudojimui plotą; atsakovui atitektų didesnio ploto patalpos nei pagal šiuo metu galiojančią tvarką. Dėl to atsakovo teisės nebūtų pažeistos. Ūkio pastato patalpų negalima paskirti naudotis taip, kad kiekvienam bendraturčiui atitektų būtent lygiai ½ dalis.

Teismas nemotyvuotai nustatė, kad ginčo konstrukcijas (sienas) pastatė ieškovas, nors ieškovas tą neigė, nurodė, kad statė atsakovo motina. Prie laiptų į namo antrą aukštą laiptų šachtos angoje yra įstatytos durys, kurie užtikrina ieškovui skirtų naudojimui laiptų ir antro aukšto patalpų ir jose esančių daiktų saugumą. Apeliantas teigia, kad nesupranta ar pagal teismo sprendimą jis turi išardyti šias duris.

Naudojimosi tvarkos pakeitimas galimas tik tuo atveju, jei po teismo sprendimo atsirado juridiniai faktai, kurie keičia nuosavybės teisinius santykius ir šie faktai pagrindžia objektyvią būtinybę pakeiti jau nustatytą tvarką. Tokių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ankščiau, ieškovas nenurodė: bendraturčių dalys nėra padidėjusios, ankstesnė tvarka galiojo 7 metus.

Kadastrinių matavimų 2013-01-25 byla patvirtina, kad ieškovas ginčo sienas pastatė savavališkai patalpose, kurios buvo priskirtos naudotis atsakovui. Tokios sienos įrengimas neatitiktų atsakovo interesų, nes sumažintų naudojimąsi vientisa patalpa. Atsakovas teigė, kad leidimo ieškovui naudotis atsakovui priskirtomis patalpomis niekada nebuvo suteikęs bei niekada neribojo ieškovo naudojimosi jam priskirtomis patalpomis. Nustatyta tvarka buvo pasiūlyta paties ieškovo.

Pagal ieškovo siūlomą tvarkos pakeitimą jam atitiektų 26,93 kv. m. didesnės patalpos, nei atsakovui. Be to, namo antrame aukšte ieškovas naudojasi patalpa 1-13, kuri nėra aprašyta namo kadastrinių matavimų byloje.

Tambūras 1-5 yra pagrindinis įėjimas iš (duomenys neskelbtini), kaip vienintelio kelio, kuriuo privažiuojama prie namo, be to, tik per 1-5 tambūrą atsakovas gali patekti į rūsio patalpas, todėl jį priskyrus ieškovui būtų apsunkintos atsakovo galimybės patekti į rūsio patalpas.

Apelianto skunde reiškiami reikalavimai yra nauji ir pirmosios instancijos teismas jų nesvarstė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje kilo ginčas dėl pagrindo keisti teismo sprendimu nustatytą naudojimosi gyvenamojo namo ir ūkinio pastato patalpomis, kurios bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šalims, tvarką bei dėl ieškovo prievolės pašalinti savavališkos statybos padarinius (sienos ūkinio pastato patalpoje 1-1 bei gyvenamojo mano patalpoje 1-5).

Teismų praktikoje pripažįstame, kad nustatytos tvarkos pakeitimas galimas tik išskirtiniais atvejais, nes civilinių teisinių santykių stabilumo siekis reikalauja, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų pastovi ir keistųsi tik tada, kai yra svarbios priežastys. Keičiant nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, galioja tie patys tvarkos nustatymo kriterijai. Tačiau šie kriterijai taikomi tik juridiniams faktams, kurie atsirado po teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, priėmimo, t. y. teismo sprendimu nustatytos tvarkos pakeitimas turi būti pagrįstas objektyvia būtinybe, kuri atsirado po ankstesnio teismo sprendimo priėmimo. Priešingu atveju būtų pažeistas galiojančio teismo sprendimo res judicata principas (CPK 279 straipsnio 4 dalis) - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010.

Pritartina atsakovo pozicijai, kad šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis LAT nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2005, nes nagrinėjamoje byloje nagrinėjamos aplinkybės skiriasi nuo pirmiau nurodytos bylos, todėl joje pateikti išaiškinimai (ratio decidendi) neaktualūs nagrinėjamoje byloje.

Kaip matyti iš prijungtoje byloje Nr. 2-377-577/2006 esančių ieškovo procesinių dokumentų, ieškovas jau tuo metu, kai pirmą kartą reiškė ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nurodė aplinkybę, jog valdant, naudojant ir disponuojant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus, tarp ieškovo ir G. P. kilo rimti nesutarimai. Tai, kad šalių santykiai jau tuo metu buvo ypač konfliktiniai patvirtina ir kiti toje byloje šalių pareikšti reikalavimai bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės. Taigi, šalių konfliktas dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektais negali būti pripažintas nauju juridiniu faktu, kuris neegzistavo nagrinėjant bylą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Atsižvelgtina ir į apelianto poziciją, jog po išnagrinėtoje byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo jokių esminių patalpų kadastrinių duomenų pakeitimų (tame tarpe ir susijusių su laiptais, kurie naudotis buvo skirti ieškovui 2005-11-29 Vilniaus apygardos teismo nutartimi) nebuvo, taip pat į ieškovo teiginį, jog nagrinėjant bylą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo kito įėjimo, nei per namo patalpą 1-5 bei ūkinio pastato patalpą 1-1 į antrą statinių aukštą, taip pat nebuvo. Apelianto argumentas , kad 2005-11-29 nustatyta naudojimosi tvarka akivaizdžiai pažeidžia jo teises, nes apriboja galimybę naudotis namo antru aukštu, rodo apelianto nesutikimą su įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta tvarka, tačiau nepagrindžia objektyvios vėliau atsiradusios būtinybės šią tvarką keisti. Kita vertus, apeliantas savo teisių pažeidimą sieja su atsakovo trukdymu naudotis jam priskirta naudotis turto dalimis. Ši aplinkybė taip pat nepagrindžia objektyvios būtinybės iš esmės keisti teismo sprendimu nustatytą ir faktiškai nusistovėjusią naudojimosi turtu tvarką, tuo labiau, kad ieškovas gali ginti savo teisę tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu kitais būdais, t.y. naudojimosi tvarkos pakeitimas šiuo atveju būtų neproporcinga ir nepagrįsta priemonė. Dėl nurodytų motyvų kiti apelianto argumentai, susiję su konkrečia jo prašoma nustatyti nauja naudojimosi tvarka, neturi teisinės reikšmės.

Pritartina atsakovo argumentams, kad apeliaciniame skunde ieškovas reiškia naują reikalavimą (suteikti ieškovui teisę praeiti į namo antro aukšto patalpas per atsakovui skirtą naudotis tambūrą (1-5) bei suteikiant ieškovui teisę praeiti į ūkinio pastato antro aukšto patalpas per atsakovui skirtą naudotis patalpą (1-1), kuris nebuvo pareikštas ieškinyje ir savo esme susijęs ne su naudojimosi tvarkos nustatymu, bet su teisės į svetimą daiktą suteikimą (CK 4.111 str.). Kita vertus, vien reikalavimas pakeisti naudojimosi tvarką yra nekonkretus ir nesuteikia atsakovui galimybės apsiginti nuo pareikšto ieškinio. Akivaizdu, kad konkreti ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi patalpomis tvarka, šios tvarkos turinys apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, kurių apeliantas apeliacinės instancijos teisme neturi teisės keisti (CPK 321 str., 306 str. 2 d.). Dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl tokio naujo reikalavimo nepasisako. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti teismo sprendimu nustatytą naudojimosi patalpomis tvarką.

Dalyje dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo teismas konstatavo, kad ieškovas tambūre (1-5) pastatė sieną, taip pat nustatė, kad ieškovas ūkiniame pastate savavališkai pastatė sienelę patalpoje (1-1). Tačiau kokiais įrodymais remiantis buvo nustatyti tokie faktai teismas nenurodė. Faktines aplinkybes, kad ieškovas buvo tokių sienų statytojas, turėjo įrodyti atsakovas, kuris reiškė reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Vien tai, kad minėtos konstrukcijos buvo statytos po teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta naudojimosi tvarka, nesuponuoja išvados, kad jas pastatė ieškovas. Tai, kad konstrukcijos (sienos) buvo pastatytos atsakovui priskirtose naudotis patalpose, kuriomis, pasak atsakovo, ieškovui nebuvo leista naudotis, tik patvirtina ieškovo poziciją, kad jis nėra minėtų sienų statytojas. Ieškovas nuosekliai nepripažino aplinkybės, jog jis yra tokių konstrukcijų statytojas bei aiškino, kad sienas pastatė atsakovo motina. Vien atsakovo motinos parodymai nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog būtent ieškovas yra statytojas. Be to, sprendžiant dėl sienos patalpoje 1-5, pažymėtina, kad 2013 m. atliktų kadastrinių matavimų byloje tokios sienos nėra, todėl atsakovui neįrodžius nei fakto, kad tokia siena yra pastatyta, nei fakto, kad sienų statytojas yra ieškovas, priešiekšinys turėjo būti atmestas.

Dėl minėtų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai vertino įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Todėl teismo sprendimas keičiamas dalyje, kurioje buvo patenkintas priešiekšinys ir šioje dalyje priešieškinys atmestinas. Kitoje dalyje, kurioje buvo atmestas ieškinys ir priešieškinys, sprendimas paliktinas nepakeistu.

Kadangi apeliantas sumokėjo žyminį mokestį tik už vieną apeliaciniame skunde pareiktą neturinio pobūdžio reikalavimą (2 t. b.l. 3), todėl jam iš atsakovo žyminis mokestis nepriteisiamas. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš apelianto ieškovo naudai priteistinos 600 Lt atstovavimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutarė

2013-10-25 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą pakeisti dalyje, kurioje buvo iš dalies patenkintas atsakovo priešieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto A. L. atsakovui A. P. 600 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.