Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams Giedriui Abromavičiui, Vaidai Šiuškaitei

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (naudojant Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Eternit Baltic“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. (7.6)-ADS-1819 (toliau – ir Sprendimas) patvirtino Klaipėdos aplinkos apsaugos departamento 2020 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA 80-110-2020 dėl priskaičiuoto 56 904 Eur mokesčio už išgautus ir nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant didesnį tarifą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl spendimo, kuriuo pareiškėjai paskaičiuotas padidintas 56 904 Eur mokesčio tarifas už 2018-2020 m. I-III ketvirčiais išgautą kitą požeminį vandens išteklių kiekį laiku jo nedeklaravus, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. spalio 13 d. pradėjo pareiškėjos patikrinimą. Atlikęs pareiškėjos mokesčio už gamtos išteklių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2018-2020 metus, 2020 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PA 80-110-2020 konstatavo, kad pareiškėja vykdydama statybinių medžiagų gamybą, turėdama Lietuvos geologijos tarnybos 2018 m. sausio 3 d. išduotą leidimą Nr. PV-18-2 naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, 2018-2020 metais vykdė gamtos išteklių gavybą (išgavo požeminį vandenį), už 2018-2019 metų mokestinių laikotarpius Deklaracijos pateikė tik 2020 m. spalio 23 d., jose pateikti duomenis buvo klaidingi, t. y. buvo nurodytas ne kitas požeminis vanduo, kurio tarifas 0,1 Eur/m³ ir kurio gavyba vykdoma, o paviršinis vanduo pramonei ir žemės ūkiui, kurio tarifas 0,003 Eur/m³. Be to, pareiškėjos pateiktose 2018-2019 metų mokestinių laikotarpių deklaracijose yra deklaruotas išgautas paviršinis vanduo pramonei ir žemės ūkiui, nors pareiškėja neišgauna šios rūšies valstybinių gamtos išteklių (paviršinio vandens). Pareiškėja šiais veiksmais pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus ir Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu už laiku nedeklaruotą išgaunamo požeminio vandens kiekį paskaičiavo mokestį taikant didesnį tarifą – 56 904 Eur.

5.1. Pareiškėja pateikė pastabas dėl patikrinimo akto, kuriose nurodė, kad pripažįsta savo klaidą dėl nedeklaravimo išgaunamo požeminio vandens ir šią savo klaidą jau ištaisė, t. y. pateikė mokėtinų mokesčių deklaracijas ir sumokėjusi mokesčius į valstybės biudžetą.

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (toliau – ir ŽGĮ), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).

6.1. Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis šio Įstatymo 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.

6.3. Pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas (suvestinė ŽGĮ redakcija nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę LGT išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

6.4. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius, jei kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad MAĮ nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.

6.5. Taigi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir laiku nedeklaravus išgauto gamtos išteklių kiekio ir nesumokėjus valstybinio mokesčio už išgautą požeminį vandenį yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.

7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja laiku nedeklaravo, kad deklaravo ir sumokėjo valstybinį mokestį pradėjus patikrinimą (patikrinimas pradėtas 2020 m. spalio 13 d.), kad Deklaracijas pateikė tik 2020 m. spalio 23 d., kad jose pateikti duomenis buvo klaidingi, t. y. buvo nurodytas ne kitas požeminis vanduo, kurio tarifas 0,1 Eur/m³ ir kurio gavyba vykdoma, o paviršinis vanduo pramonei ir žemės ūkiui, kurio tarifas 0,003 Eur/m³.

8. Pareiškėja netinkamai suprato teisės aktų reikalavimus pripažįsta savo klaidą dėl nedeklaravimo išgaunamo požeminio vandens ir šią savo klaidą jau ištaisė, t. y. pateikė mokėtinų mokesčių deklaracijas ir sumokėjusi mokesčius į valstybės biudžetą, todėl turėjo pagrįstą teisinį lūkestį, kad jokių teisės aktų nepažeidžia, nes 2018-2020 metais Departamentas vykdė ne vieną pareiškėjos planinį patikrinimą, susijusį su jos vykdoma veikla, turimu taršos leidimu, naudojamu požeminiu vandeniu, pažeidimą padarė netyčia, neturėjo tikslo nuslėpti išgaunamo požeminio vandens kiekio.

8.1. Teismas su tokiu pareiškėjos situacijos interpretavimu neturi teisinio pagrindo sutikti, nes pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Pagal to pačio straipsnio 2 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

8.2. Bylos medžiaga patvirtina, kad Departamento pareigūnai anksčiau nėra atlikę jokių pareiškėjos patikrinimų dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisėtumo, todėl tokio pobūdžio mokestinis patikrinimas buvo atliekamas pirmą kartą.

8.3. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja sistemingai, t. y. nuo 2018 m. iki 2020 m. spalio 23 d. neteikė Deklaracijų (ši pareiga turi būti vykdoma kas ketvirtį) bei nemokėjo mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius, nors tokią galimybę turėjo. Šios aplinkybės aiškiai parodo, kad pareiškėja nebūtų deklaravusi išgauto vandens kiekio ir mokesčio už jį nebūtų sumokėjus iki šiol, ir tokiu būdu būtų slepiami mokesčiai ir daroma žala Lietuvos Respublikos biudžetui. Todėl pareiškėja buvo neatsakinga, laiku ir tinkamai neįgyvendino savo pareigų, ir tai sąlygojo pažeidimo padarymą.

8.4. Todėl, esant šioms aplinkybėms, tokiam teisiniam reglamentavimui, Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja 2018-2020 metais vykdė gamtos išteklių gavybą (išgavo požeminį vandenį), už 2018-2019 metų mokestinių laikotarpius Deklaracijos pateikė tik 2020 m. spalio 23 d., jose pateikti duomenis buvo klaidingi, t. y. buvo nurodytas ne kitas požeminis vanduo, kurio tarifas 0,1 Eur/m³ ir kurio gavyba vykdoma, o paviršinis vanduo pramonei ir žemės ūkiui, kurio tarifas 0,003 Eur/m³. Be to, pareiškėjos pateiktose 2018-2019 metų mokestinių laikotarpių deklaracijose yra deklaruotas išgautas paviršinis vanduo pramonei ir žemės ūkiui, nors pareiškėja neišgauna šios rūšies valstybinių gamtos išteklių (paviršinio vandens). Pareiškėja šiais veiksmais pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus ir ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalį. Todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu už laiku nedeklaruotą išgaunamo požeminio vandens kiekį paskaičiavo mokestį taikant didesnį tarifą – 56 904 Eur.

8.5. Teismo vertinimu, tiek 2020 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas, tiek Sprendimas yra adekvatūs, nustatytos aplinkybės aiškios, pagrįstos teisės aktais ir pakankamai motyvuotos. Sprendime aiškiai ir suprantamai yra pažymėta, kad Sprendimas priimamas ne tik vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, bet ir įvertinus Pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus.

9. Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).

10. Teismas taip pat pažymi, kad proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

11. LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Byloje nustatyta, kad pareiškėja, atskleidė visus jai žinomus duomenis. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Pareiškėja už 2019 m. II-IV ketvirčių mokestinius laikotarpius Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos yra pateikusi Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir sumokėjusi mokesčius. Teismas, nagrinėjamu atveju vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, pasekmėmis, aptartą teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už ne lauku deklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti du kartus.

12. Remiantis išdėstytų aplinkybių ir teisės aktų nuostatų visuma, konstatuotina, kad Departamento paskirta sankcija pareiškėjai yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turėtų būti mažintina iki 11 380,80 Eur.

13. Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat teismui šiuo sprendimu sumažinus ginčijamu sprendimu paskirtą sankciją iki 5 kartų, nėra pagrindo priteisti teismo išlaidas.

14. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Eternit Baltic“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (7.6)-ADS-1819 dalyje „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (gėlą požeminį vandenį), kuriuo apskaičiuotas ir patvirtintas 56 904 eurų mokestis, jį sumažinti iki 11 380,80 Eur.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.