Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3256-603/2015 pagal ieškovės J. Z. ieškinį atsakovams ERGO Insurance SE Lietuvos filialui (buvusiai – akcinei draudimo bendrovei „ERGO Lietuva“), AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje (buvusiai – uždarajai akcinei bendrovei ,,BTA draudimas“) ir D. T. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties instituto aiškinimo ir taikymo, pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo nusikalstamą veiką padariusiam darbuotojui, kai darbdavys, kuriam buvo pareikštas pirminis ieškinys, buvo išregistruotas, o taip pat dėl neturtinės žalos dydžio bei procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento nustatymo pagrįstumo bei teisėtumo.

Ieškovės įsitikinimu, kadangi nuteistasis D. T. yra UAB ,,Olegas ir sūnus“ darbuotojas ir avarija buvo padaryta darbo metu, tačiau jis žalą ieškovei padarė atlikdamas nusikalstamą veiką, o UAB ,,Olegas ir sūnus“ bankrutavo ir buvo išregistruota, tai pagrindiniu atsakovu šiuo atveju turėtų būti laikomas būtent D. T. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.68 straipsnio pagrindu, nes UAB ,,Olegas ir sūnus“ bankroto bylos nagrinėjimo metu pati savo teisės į žalos atlyginimą iš D. T. neįgyvendino ir nebeįgyvendins, nes, kaip minėta, yra išregistruota. Ieškovė paaiškino, kad po avarijos jai teko ilgai gydytis sutrenktą dešinės rankos petį ir stuburą, todėl ilgą laiką buvo nedarbinga. Iki šiol ieškovė jaučia skausmą peties srityje, tirpsta ketvirtas ir penktas pirštai dėl nervo užspaudimo. Dešinės rankos jėga stipriai sumažėjusi (tai yra nustatyta tyrimais). Ieškovės darbas yra tiesiogiai susijęs su dešine ranka, nes ji dirba odontologe. Dėl patirtos traumos ieškovė turėjo atsisakyti savo mėgstamo darbo chirurginiame kabinete, kur buvo išdirbusi penkerius metus. Gydančių gydytojų prognozės nėra optimistinės, o būtent dešinė ranka ieškovės darbe yra svarbiausia. Ieškovės teigimu, ji iki šiol jaučia baimę vairuojant automobilį, j patyrė didelį šoką dėl paties eismo įvykio ir jo metu matytų kraupių vaizdų. Įvykių pasekmės negrįžtamai pažeidė ieškovės dvasinę pusiausvyrą, patirti išgyvenimai bei patirtas dvasinis ir fizinis skausmas neigiamai paveikė sveikatą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015 išaiškinta, kad tais atvejais, kai netiesioginės atsakomybės subjektas likviduojamas dėl bankroto, taisyklė, jog žalą patyręs asmuo gali kreiptis tik į darbdavį, o ne tiesiogiai į žalą padariusį asmenį – darbuotoją, neatitinka principinio įstatymo leidėjo tikslo dėl nukentėjusiųjų apsaugos. Tokiais atvejais darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taisyklė turi būti aiškinama ne kaip naikinanti savo veiksmais žalą sukėlusio darbuotojo atsakomybę, o kaip įtvirtinanti papildomas garantijas nukentėjusiajam. Taigi darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas pagal deliktinę prievolę. Konkrečiu atveju yra visos sąlygos būtinos neturtinei žalai iš atsakovo D. T. priteisti. Šiaulių apygardos teismas yra pripažinęs nukentėjusiosios teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, jai žala padaryta apelianto nusikalstama veika, o atsakovo darbdavys išregistruotas dar 2013 m. gegužės 23 d.Ieškinio senaties terminas nepraleistas. Ieškovė ieškinį atsakovui UAB „Olegas ir sūnus“ pareiškė, nepraleisdama 3 metų termino. Ieškovė atsakomybėn patraukė tinkamą atsakovą, o apie tai, kad UAB „Olegas ir sūnus“ bankrutavo ir buvo išregistruota, ieškovei tapo žinoma tik teismo posėdžio metu 2014 m. spalio 17 d., nes bankroto byloje ji nebuvo pripažinta kreditore. D. T. atsakovu ieškovė įtraukė į bylą dar 2014 m. gruodžio 15 d. (pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo). Toks elgesys buvo nulemtas darbdavio bankroto ir išregistravimo. Taigi ieškovė pakeitė atsakovą nepraėjus trejiems metams nuo ieškovės sužinojimo apie UAB „Olegas ir sūnus” išregistravimą bei nepraėjus trejiems metams nuo pačios išregistravimo datos. Be to, šiuo konkrečiu atveju teismas pagal teismų praktiką privalo patikrinti ir be ieškovės prašymo, ar nėra priežasčių senaties teminą atnaujinti, jeigu būtų nustatyta, kad senaties terminas praleistas.Ieškovė prašė priteisti 2 027,34 Eur neturtinę žalą, tačiau teismas atlyginimo sumą sumažino, todėl vien todėl apelianto skundo argumentas dėl atlyginimo sumos sumažinimo turėtų būti atmestas. Nors ieškovei buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jis buvo padarytas nusikalstama veika, nors ir ne tyčine. Pagal teismų praktiką, šioje byloje priteista neturtinės žalos 1500 Eur atlyginimo suma iš esmės mažiausia suma, kurią priteisia teismai tokiais atvejais. Apeliantas pirmosios instancijos teisme neteikė jokių įrodymų, kad jo turtinė padėtis bloga, nors ir turėjo atstovą. Apeliantas atsiliepime į pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo taip pat neprašė sumažinti priteistino neturtinės žalos dydžio. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl prie apeliacinio skundo pridedami įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl jo pridėti dokumentai negali būti prijungti prie bylos.Apeliantui ieškinys buvo pareikštas ne 2015 m. sausio 20 d., kaip kad jis teigia, o 2014 m. gruodžio 15 d. Be to, teismas pagrįstai priteisė procesines palūkanas nuo 2007 m. gegužės 6 d., nes būtent tada buvo pareikštas ieškinys atsakovo darbdaviui. Apeliantas bet kuriuo atveju būtų turėjęs sumokėti darbdaviui tokią pat sumą regreso tvarka, todėl dėl aplinkybės, kad darbdavys bankrutavo ir buvo išregistruotas, neturėtų būti teikiamas prioritetas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nukentėjusios ieškovės sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pagal apelianto D. T. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškovės reikalavimui ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovo D. T. neturtinės žalos atlyginimą, neįvertino, kad ieškovei buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei neatsižvelgė į atsakovo sunkią turtinę padėtį. Galiausiai, D. T. teigimu, teismas taip pat nepagrįstai priteisė iš atsakovo procesines palūkanas nuo 2007 m. gegužės 6 d., o ne nuo 2015 m. sausio 20 d., kai reikalavimai buvo pareikšti jau tiesiogiai apeliantui.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Apelianto įsitikinimu, ieškovė praleido nustatytą ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo senaties terminą, kadangi ieškinį atsakovui D. T. pareiškė tik 2015 m. sausio 20 d., o ne ikiteisminio tyrimo metu, kai civilinis ieškinys buvo pareikštas tik atsakovo darbdaviui ir draudimo bendrovėms.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto skundo argumentus, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, neturi teisinio ar faktinio pagrindo sutikti su atsakovo D. T. pozicija.

CK 6.264 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad samdantis darbuotojus asmuo yra atsakingas už tai, jog jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015)

Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.264 straipsnį nuosekliai pažymima, kad būtent darbuotojus samdantis asmuo yra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas (ir atsakovas – sprendžiant ginčus teisme) tais atvejais, kai žala atsiranda dėl jo darbuotojų kaltės, šiems atliekant darbines jų funkcijas <..> tačiau tais atvejais, kai įmonė, pagal CK 6.264 straipsnį atsakinga už žalos atlyginimą, tačiau jos neatlyginusi, likviduojama dėl bankroto, darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taisyklė turi būti aiškinama ne kaip naikinanti savo veiksmais (neveikimu) žalą sukėlusio asmens atsakomybę, bet kaip įtvirtinanti papildomas garantijas nukentėjusiajam. Priešingas CK 6.264 straipsnio aiškinimas prieštarautų bendrajai atsakomybės už sukeltą žalą taisyklei ir visiško žalos atlyginimo (restitutio in integrum) principui <..> darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti BPK nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų, pagal nustatytą teisinį reguliavimą tuo atveju, kai darbuotojas, vykdydamas darbo funkcijas, savo kaltais veiksmais (nusikalstama veika, konstatuota BPK nustatyta tvarka) padaro žalą trečiajam asmeniui, būtent darbdavys, o ne pats darbuotojas, yra subjektas, privalantis šią žalą atlyginti nukentėjusiam asmeniui. Savo ruožtu teisę reikšti reikalavimus atlyginti žalą tiesiogiai tą žalą padariusiam asmeniui (darbuotojui), nukentėjusysis įgyja tuo atveju, kai darbdavys, nespėjęs atlyginti žalą, neišlieka (likviduojamas ir išregistruojamas). Kitaip tariant, kol egzistuoja darbdavys, būtent jis yra tinkamas atsakovas byloje dėl žalos nukentėjusiajam atlyginimo, kadangi, kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, CK 6.264 straipsnyje nustatyta atsakomybės už kitą asmenį taisykle siekiama užtikrinti ne tik nukentėjusiojo interesus, bet ir ginti žalą padariusį darbuotoją, iš dalies apsaugant jį nuo finansinės naštos (darbuotojui nereikia skubiai atlyginti žalos, darbdavys gali nesinaudoti regreso teise ar naudotis ja ribotai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Tačiau minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad kai šių interesų (nukentėjusiojo ir žalą padariusio darbuotojo) suderinti neįmanoma ir jie konkuruoja tarpusavyje, prioritetas teiktinas nukentėjusio asmens interesų gynybai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtu nukentėjusio asmens interesų gynybos prioriteto principu turi būti vadovaujamasi ir sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą šioje byloje.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė (ir apeliantas to neginčija), kad ieškovė laiku (nepraleisdama CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino) pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje. Prokuroro 2007 m. gegužės 4 d. nutarimu J. Z. buvo pripažinta civiline ieškove.

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu buvo pripažinta ieškovės J. Z. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio buvo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka darbdavio (UAB „Olegas ir sūnus“) bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (t. y. Vilniaus apygardos teismui). Į civilinę bylą dėl žalos atlyginimo D. T., atsižvelgus į esantį reglamentavimą, buvo įtrauktas kaip trečiasis asmuo, nors, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ieškovė baudžiamajame procese pareikštame pirminiame ieškinyje atsakovu buvo nurodžiusi ir patį D. T. (tuo metu įtariamąjį).

Vykstant civilinės bylos pagal ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo nagrinėjimui, UAB „Olegas ir sūnus“ buvo likviduota ir 2013 m. gegužės 23 d. išregistruota iš juridinių asmenų registro. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014 m. gruodžio 19 d. Vilniaus apygardos teisme gautas ieškovės J. Z. pareiškimas dėl ieškinio dalyko pakeitimo, kuriame ieškovė, be kita ko nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog D. T. darbdavys bankrutavo ir išregistruotas, atsakovu byloje turėtų būti patrauktas pats žalą padaręs darbuotojas – D. T..

Pažymėtina, kad pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną, todėl, įvertinus tai, jog ieškovė ištaisė pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus minėto pareiškimo trūkumas ir teismas jį priėmė, laikytina, kad ieškovės pareiškimas, kuriame apeliantui išdėstyti reikalavimai dėl žalos atlyginimo, pateiktas ir priimtas 2014 m. gruodžio 19 d.

Taigi, kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ieškovė reikalavimus apeliantui pareiškė nepraėjus trejiems metams nuo apelianto darbdavio (UAB „Olegas ir sūnus“) išregistravimo iš juridinių asmenų registro ir tuo labiau nuo sužinojimo apie jo likvidavimą momento, todėl šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo ieškovės pareikštiems reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir dėl to atmesti ieškovės ieškinį. Ta aplinkybė, kad tiesiogiai D. T. reikalavimas buvo pareikštas tik 2014 m. gruodžio 19 d. (o ne nuo pat civilinės bylos pradžios), atsižvelgus į esantį teisinį reguliavimą, pagal kurį, kaip minėta, nukentėjusysis privalo savo reikalavimą pareikšti būtent egzistuojančiam darbdaviui, o ne darbuotojui, taip pat įvertinus tą faktą, jog ieškovė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė nepraleisdama nustatyto trejų metų termino, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovę praleidus ieškinio senatį, nes toks ieškinio senaties instituto aiškinimas ir termino pradžios momento taikymas šioje byloje prieštarautų kasacinio teismo praktikoje nurodytam nukentėjusio asmens interesų gynybos prioriteto principui, bendrajai atsakomybės už sukeltą žalą taisyklei, galiausiai, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis), nukentėjusįjį asmenį „nubaudžiant“ (paliekant be žalos atlyginimo) už tai, kad pastarasis laikėsi įstatymo reikalavimų, t. y. laiku kreipėsi dėl žalos atlyginimo į darbdavį (o ne žalą padariusį darbuotoją), kaip kad to reikalauja minėtas CK 6.264 straipsnis.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netaikė ieškinio senaties termino J. Z. reikalavimams atsakovui D. T. ir šiuo pagrindu neatmetė ieškinio.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovei buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, kad, priešingai nei nurodo D. T., teismas, parinkdamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, įvertino ieškovei padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnį bei pobūdį. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 7 000 Lt (2 027,24 Eur) neturtinę žalą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškovei buvo padarytas būtent nesunkus sveikatos sutrikdymas, be kita ko ir tą aplinkybę, jog ieškovei nekonstatuoti išskirtinai sunkūs liekamieji padariniai (reiškiniai), jos darbingumas iš esmės nenukentėjo, sumažino priteistino atlyginimo dydį iki 1 500 Eur, t. y. daugiau nei ketvirtadaliu.

Pažymėtina, kad ieškovei priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, atsižvelgus į sveikatos sutrikdymo mastą bei įvykio aplinkybes, atitinka ir teismų praktikoje taikomus dydžius (žr., pvz., Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1538-273/2014; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-982-163/2015, ir kt.), todėl šiuo atveju apelianto akcentuojama aplinkybė, kad ieškovei buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisingumo ir nesudaro pagrindo mažinti nustatyto atlyginimo dydžio, tuo labiau, kad, kaip teisingai pastebėjo ieškovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teisme apeliantas nebuvo nurodęs absoliučiai jokių argumentų dėl ieškovės prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio (ne)pagrįstumo.

Priteisto atlyginimo dydžio nėra pagrindo mažinti ir dėl kito apelianto nurodomo argumento – jo turtinės padėties.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas, ginčydamas iš jo priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos pagrįstumą, be kita ko nurodė ir tai, kad jo turtinė padėtis yra sunki bei pateikė šią padėtį pagrindžiančius įrodymus. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas D. T., nors ir turėjo atstovę (advokatę), nebuvo nurodęs jokių argumentų apie savo sunkią padėtį ir (ar) teikęs dokumentus, patvirtinančius negalėjimą sumokėti ieškovei visą jos prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde atsakovas neišdėstė jokių argumentų, galinčių patvirtinti, jog apeliantas naujų pateiktų įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, ar paaiškinančių, kodėl šie dokumentai nebuvo pateikti anksčiau, ir kodėl apskritai toks argumentas (dėl apelianto sunkios finansinės padėties) buvo iškeltas tik apeliaciniame skunde, nors pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio ar faktinio pagrindo priimti atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus ir mažinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos sumą, tuo labiau, kad, kaip jau minėta, ieškovės prašyta priteisti suma jau ir taip buvo sumažinta, ji atitinka teismų praktikoje taikomus dydžius, o ieškovei padarytos žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas jau gana ilgą laiką (eismo įvykis įvyko 2005 m. spalio mėnesį).

Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento

Šioje nutartyje nustatyta, kad ieškovė reikalavimus atsakovui D. T. pareiškė 2014 m. gruodžio 19 d. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinį ir priteisdamas ieškovei iš apelianto 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat priteisė iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesinės palūkanas, nustatydamas jas skaičiuoti nuo 2007 m. gegužės 6 d., kai J. Z. buvo pripažinta civiline ieškove baudžiamajame procese.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamų procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, siekia, kad jo reikalavimas būtų kuo greičiau patenkintas, o nurodytoje teisės normoje nustatytu teisiniu reguliavimu skolininkui taikoma atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014).

Kaip jau buvo išaiškinta pirmiau, subjektu, turėjusiu prievolę atlyginti ieškovei jai padarytą žalą, iki likvidavimo ir išregistravimo iš juridinių asmenų registro buvo UAB „Olegas ir sūnus“ – D. T. darbdavys. D. T. atsakovu byloje pagal ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo galėjo tapti tik išnykus netiesioginės atsakomybės subjektui (darbdaviui), todėl procesinės palūkanos, skatinančios atsakovą kiek įmanoma greičiau įvykdyti prievolę ir baudžiančios už tai, kad ieškovui teko kreiptis į teismą, iki buvo pareikštas ieškinys tiesiogiai D. T., buvo nukreiptos būtent į UAB „Olegas ir sūnus“, o ne į apeliantą. Savo ruožtu apeliantas, kuris iki egzistavo darbdavys, net negalėjo būti tinkamu atsakovu byloje ir, kaip nurodė kasacinis teismas, nėra laikomas likviduoto juridinio asmens teisių (taigi ir pareigų) perėmėjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015), negali būti baudžiamas už tai, kad darbdavys iškart neįvykdė prievolės geruoju ir ieškovė buvo priversta ilgą laiką bylinėtis su darbdaviu civilinėje byloje. Darbuotojui tenka atsakomybė tik už tą bylinėjimosi periodą, kai jam tiesiogiai buvo pareikšti reikalavimai ir jis iškart neįvykdė prievolės geruoju, taip neužbaigdamas vykstančio teisminio proceso. Todėl, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į procesinių palūkanų esmę ir paskirtį bei konkrečioje byloje susiklosčiusią situaciją, priėjo išvadą, kad procesinių palūkanų, priteisiamų iš apelianto ieškovei skaičiavimas nuo 2007 m. gegužės 6 d. neatitinka nustatyto teisinio reguliavimo tikslo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (tuo labiau, kad pradiniame, 2007 metais pareikštame baudžiamajame procese ieškinyje ieškovė neprašė priteisti procesinių palūkanų) ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje tikslintinas, nustatant, kad 5 procentų procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki visiško sprendimo įvykdymo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, patikslinant, kad ieškovei iš apelianto priteistos procesinės palūkanos skaičiuotinos ne nuo 2007 m. gegužės 6 d., o nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą ir atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos valstybei iš ieškovės nepriteisiamos.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį 363 Eur sumokėjimą advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, atsižvelgdama į tai, kad tas pats advokatas atstovavo ieškovę ir pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjami itin sudėtingi teisiniai ar faktiniai klausimai, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju teisinga, sąžininga ir protinga priteisti ieškovei iš atsakovo D. T. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo ir ją išdėstyti taip: priteisti ieškovei J. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nuo priteistos 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) sumos“

Priteisti ieškovei J. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.