Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2S-755-538/2015

Teisėja Elena Pauliukienė (Proceso Nr. 2-06-3-11084-2014-2) Procesinio sprendimo kategorijos:

110.1; 122.3;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo A. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui A. G. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir atsakovo A. G. priešieškinį ieškovei R. M., išvadą duodančiai institucijai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teisme priimtas ieškovės ieškinys dėl nepilnamečio sūnaus išlaikymo priteisimo iš atsakovo A. G. bei atsakovo A. G. priešieškinis ieškovei R. M., išvadą duodančiai institucijai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Atsakovas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti sūnaus R. M. motiną R. M. gyventi skyrium iki bus išnagrinėtas ginčas teisme, taip pat nustatyti nepilnamečio sūnaus R. M. gyvenamąją vietą su atsakovu A. G. adresu (duomenys neskelbtini), iki bus išnagrinėtas ginčas teisme.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų įstatyminiam reglamentavimui skirta CPK 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šio procesinės teisės instituto tikslas – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išvengti įvairių priežasčių, dėl kurių gali būti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Pagal CPK 375 str. teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 str., atsižvelgdamas į vaikų interesus. Pagal CK 3.65 str. 2 d. 2 p. teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

Apeliantas nurodo, kad teismas, spręsdamas atsakovo prašymą dėl laikinos nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu, netinkamai įvertino byloje jo pateiktus duomenis apie ieškovės netinkamą gyvenimo būdą ir elgesį su vaiku. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka.

Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus, nagrinėjant bylą, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti, atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones, būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taip pat kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ginčo esmės ir atsakovo prašymo pagrįstumą sprendžia pagal šiuo metu byloje esančius duomenis. Bylos duomenys patvirtina, kad R. M. nematant socialiniams darbuotojams su vaiku elgiasi netinkamai, keikia sūnų, šaukia, stumdo, o prie darbuotojų su vaiku elgiasi švelniai, gražiai paaiškina vaikui apie jo netinkamą elgesį. Nuo 2015-01-20 šalių nepilnametis vaikas gyvena su tėvu ir močiute ir adresui (duomenys neskelbtini), kadangi moteris kelia fizinę ir psichologinę grėsmę sūnui. Lankantis šeimoje užfiksuota, jog R. M. piktnaudžiauja alkoholiniai gėrimais, šeimoje užfiksuotas smurtas artimoje aplinkoje, kviečiami policijos pareigūnai. Socialinė darbuotoja susitikimų metu motyvuodavo R. M. nuvykti į Priklausomybės ligų centrą, tačiau moteris nenuvykdavo (b. l. 43). Taip pat iš LITEKO duomenų matyti, kad R. M. skirta nuobauda pagal ATPK 181 straipsnio 1 dalį, taip pat iškelta baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ji įtariama tuo, kad sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą. Šios nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šiuo metu nepilnamečio vaiko gyvenimas su motina kenkia vaiko interesams. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas nesirūpina vaiku, priešingai, kaip nurodyta BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro pažymoje, kai 2014 m. gruodžio mėnesį R. M. intensyviau pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus, buvo išvykusi iš Klaipėdos nebendravo su sūnumi, vaiko priežiūrą užtikrino tėvas, vaiko ir tėvo santykiai yra šilti ir gražūs (b. l. 43). Taigi apeliacinės instancijos teismas daro pagrįstą išvadą, kad laikinos nepilnamečių šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu atitiks vaiko interesus ir nepažeis ginčo šalių interesų pusiausvyros (CK 3.65 str. 2 d. 2 p., CPK 178, 185 str.).

Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium. Teismas pažymi, kad sistemiškai aiškinant prieš tai minėtas teisės normas darytina išvada, jog šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus bylos nagrinėjimo metu. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas su nepilnamečiu vaiku šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini). Byloje nesant duomenų, kad R. M. turėtų kitą gyvenamąją patalpą, išskyrus (duomenys neskelbtini), bei atsižvelgiant į tai, kad ginčas nenagrinėjamas iš esmės ir nustatoma laikina nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, nėra pagrindo visiškai apriboti motinos bendravimą su nepilnamečiu vaiku ir įpareigoti R. M. gyventi skyrium, taip pat netikslinga nurodyti konkrečios vaiko gyvenamosios vietos su tėvu adresą (CK 1.5 str., CK 3.65 str. 2 d. 1 p.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas iš dalies, nepilnamečio R. M. gyvenamoji vieta nustatytina su tėvu nenurodant konkrečios gyvenamosios vietos adreso, kita prašymo dalis atmestina (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis). Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo remiantis šiuo metu byloje surinkta medžiaga ir apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškinio ar priešieškinio pagrįstumo, nes ieškinio ir priešieškinio pagrįstumo klausimas gali būti sprendžiamas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, nepriklausomai nuo to, kokios byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Tenkinus atskirąjį skundą iš dalies, atsakovui iš ieškovės priteistina 14 eurų žyminio mokesčio sumokėto paduodant atskirąjį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo A. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies. Nustatyti nepilnamečio vaiko R. M., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą su tėvu A. G., gim. (duomenys neskelbtini) kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Kitą prašymo dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės R. M. atsakovui A. G. 14 eurų žyminio mokesčio.