Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5500-115/2011, pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, T. S., B. G. J., atstovaujamam Ž. J. ir V. J., V. C., N. R. C. dėl sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto perdavimo-priėmimo aktų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų ir sandorių panaikinimo, ir ieškinį patikslinęs, prašė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 2.7-79-16046 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4,43 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2.7-79-17368 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“;

3) pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria T. S. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) V. C.;

4) pripažinti negaliojančiu 2009 m. balandžio 17 d. turto perdavimo – priėmimo aktą, kuriuo T. S. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) V. C.;

5) pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria N. R. C. ir V. C. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje B. G. J.;

6) pripažinti negaliojančiu 2009 m. birželio 2 d. turto perdavimo – priėmimo aktą, kuriuo N. R. C. ir V. C. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) B. G. J.;

7) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisti valstybei iš T. S. 50 000 Lt, kuriuos jis gavo pagal ginčijamą 2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį;

8) taikyti restituciją natūra, įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 4,20 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

9) taikyti restituciją natūra, įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 5,75 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 8,94 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.7-79-16046 ir 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2.7-79-17368 T. S. atkurtos nuosavybės teisėms į jam tenkančią buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą 65,00 ha žemės plotą.

Tuo būdu, atkuriant nuosavybės teises T. S. į jam tenkantį buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą turtą, jam grąžintas 184,47 ha žemės, vandens telkinių plotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo, prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 309 straipsnio nuostatas, asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, per terminą, nustatytą atsiliepimams į apeliacinį skundą pareikšti, gali rašytiniu pareiškimu prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prisidedantis asmuo negali reikšti savarankiškų reikalavimų ir nurodyti savarankiškų apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų. Atsižvelgdama į šį teisinį reglamentavimą, dėl atsakovo nepilnamečio B. G. J., atstovaujamo Ž. J. ir V. J., prisidėjime prie apeliacinio skundo išdėstytų argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes apeliacinio nagrinėjimo ribas nustato atsakovo T. S. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Atsakovas T. S. savo apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šioje byloje nėra būtinas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes byloje surinktų faktinių duomenų pagrindu. Šių duomenų pakanka, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neatima šalims galimybės pateikti rašytinius paaiškinimus bei, jų nuomone, būtinus įrodymus iki civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka, bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi, nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl administracinių aktų, kurių pagrindu atsakovui T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, viršijant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą 150 ha ploto ribą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, skundžiamu sprendimu patenkino prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį ir panaikino ginčijamus administracinius aktus, pripažino žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis ir turto perdavimo-priėmimo aktus negaliojančiais, taikė restituciją, padaręs išvadą, kad šie aktai priimti, pažeidžiant jų priėmimo dieną galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reikalavimus.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytomis išvadomis, atsakovas savo apeliaciniu skundu, be kita ko, teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas nepraleido termino, numatyto ABTĮ 33 straipsnyje, pagal kurio nuostatą skundas teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Apelianto teigimu, byloje ginčijami administraciniai sprendimai, kurių galimą neatitikimą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 daliai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius nustatė dar 2009 m. vasario 28 d. pažymoje Nr. 4D-2008/3-1227, išnagrinėjęs V. R. skundą, tuo tarpu skundas Vilniaus apygardos administraciniam buvo paduotas tik 2009 m. balandžio 6 d. Anot apelianto, jokių naujų esminių duomenų per laikotarpį nuo 2009 m. vasario 28 d. iki 2009 m. balandžio 6 d. prokuratūra negavo ir nesiekė gauti, kad be jų nebūtų buvę galima kreiptis į teismą, o pagrindo nepasitikėti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2009 m. vasario 28 d. pažymoje Nr. 4D- 2008/3-1227 nustatytais faktais nebuvo, taip pat nebuvo būtinybės papildomai rinkti duomenis.

Atsižvelgdama į šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. kovo 14 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 3K-7-38/2008) pažymėjo, kad asmuo, reiškiantis ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 49 str. 1 d.), yra šalis procesine prasme (CPK 41 str. 2 d.), bet nėra ginčo materialiojo teisinio santykio šalis. Tokio viešajam interesui atstovaujančio asmens procesinio teisinio statuso esmė yra ta, kad jis turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesą turintis ieškovas. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pabrėžė, kad pagal prokuroro ieškinį, grindžiamą Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pažeidimais, iškeltų bylų ypatumą nulemia tai, kad yra pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, o dėl šios teisės gynimo kreipiasi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, kurios interesai pažeisti, yra valstybė, kurios turtą be teisinio pagrindo įgijo atsakovas. Valstybės nuosavybės teisę įgyvendina, taip pat gina atitinkamos valstybės institucijos (CK 2.36 str. 2 d.). Todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, ginčo atveju svarbu nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie tai, kad valstybės turtas be pagrindo įgytas atsakovių, ir pagal tai spręsti – kada apie šį pažeidimą, reiškiantį viešojo intereso pažeidimą, turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras.

Pagal teismų praktiką terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.). Taigi, su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo prokurorai gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta medžiaga, galinti patvirtinti reiškiamo ieškinio faktinį, teisinį pagrindą bei dalyką. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-38/2008) nuostata, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju viešasis interesas, ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl šio gynimo su ieškiniu į teismą, ar ne, jam reikia surinkti atitinkamus duomenis. Dėl to, sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino.

Šios bylos duomenys patvirtina, kad LR Seimo kontrolieriaus 2009 m. vasario 28 d. pažymą Nr. 4D-2008/3-1227, kurioje pateikta informacija dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko D. M. iki nacionalizacijos Marijampolės ir Vilniaus apskrityse turėtą turtą, Vilniaus apygardos prokuratūra gavo 2009 m. kovo 6 d. (šią aplinkybę patvirtina Generalinės prokuratūros dokumentų gavimo spaudas) (7-9 b. l., 1 t.), o į teismą su pareiškimu kreipėsi 2009 m. balandžio 6 d. (šią aplinkybę patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo dokumentų gavimo spaudas) (2-6 b. l., 1 t.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2009 m. kovo 10 d. raštu Nr. 17.2-4532 minėtą LR Seimo kontrolieriaus raštą persiuntė Vilniaus apygardos prokuratūrai (45 b. l., 1 t.). Bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorė: 2009 m. kovo 16 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, iš kurios 2009 m. kovo 30 d. gavo T. S. nuosavybės atkūrimo bylų kopijas (48 b. l., 1 t.); 2009 m. kovo 16 d. kreipėsi į Marijampolės apskrities viršininko administraciją, prašydama pateikti dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu T. S. - atsakymą gavo 2009 m. kovo 26 d. ( 49 b. l., 1 t.); 2009 m. kovo 26 d. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, prašydama pateikti ginčo nekilnojamojo turto objektų registro dokumentus - atsakymą gavo 2009 m. balandžio 1 d. (47 b. l., 1 t.). Šios aplinkybės patvirtina, jog Vilniaus apygardos prokuroras, gavęs pirminę informaciją (LR Seimo kontrolieriaus pažymą) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, ją tikrino, rinko papildomą medžiagą, kuri buvo būtina, siekiant nustatyti pagrindo kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo egzistavimą, todėl ieškinio senaties terminas šiuo atveju prasidėjo nuo visos reikiamos medžiagos gavimo, t. y. nuo 2009 m. balandžio 1 d. Kaip minėta į teismą su pareiškimu Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi 2009 m. balandžio 6 d. (2-6 b. l., 1 t.), todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas 1 mėnesio terminas administraciniams aktams ginčyti šioje byloje nėra praleistas.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartis turi prejudicinę galią. Apelianto teigimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui konstatavus, kad bylos esmė nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nebuvo atskleista, ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo į pirmąją instanciją, Vilniaus apygardos teismas turėjo tirti ir vertinti visus įrodymus iš naujo, ko Vilniaus apygardos teismas nepadarė.

Su tokiu apelianto argumentu sutikti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-416/2011 nustatytomis aplinkybėmis (81-90 b. l., 3 t.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo: „Bylos įrodymai patvirtina, kad nuosavybės teisės T. S. į iki nacionalizacijos D. M. valdytą žemę atkurtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad nuosavybės teisės kaimo vietovėje gali būti atkurtos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius“ (89 b. l., 3 t.). Teisėjų kolegija pažymi, jog minėta nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjo (Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro) reikalavimai yra netikslūs, nes juose nėra nurodyti plotai, kurie viršija įstatymo leidžiamą dydį, ir neprašoma atitinkamai panaikinti sprendimų, bei padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė pilnai ginčo esmės, nepaaiškino pareiškėjui teisės tikslinti pareiškimo reikalavimų ir panaikindamas dalyje sprendimą neteisingai išsprendė bylą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog minėta nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, kad būtų pašalinti nustatyti procesiniai pažeidimai (90 b. l., 3 t.) ir ši aplinkybė paneigia apelianto teiginį, jog byla buvo perduota nagrinėti iš naujo į pirmąją instanciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, konstatavus, kad bylos esmė nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nebuvo atskleista.

Ginčydamas šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovas teigia, kad bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nebuvo atskleista jos esmė, neištirta eilė aplinkybių ir įrodymų, teismas sprendime nedėstė ir nenustatė tikrųjų ginčo faktų bei nedavė tokiems faktams reikiamos kvalifikacijos, rėmėsi tik ieškovo paaiškinimais, visiškai nepagrįstai atmesdamas atsakovo atsiliepimo argumentus, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Anot apelianto, teismas bylą išsprendė formaliai, nesilaikęs Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje teismams kildinamos pareigos teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus.

Atsižvelgdama į šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) yra nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, jog ginčo atveju nėra pakankamo pagrindo viešajam interesui ginti, nes iš bylos medžiagos dokumentų matyti, kad T. S. turi teisę atsikurti nuosavybės teises į buvusiems savininkams D. M., S. M. ir M. A. M. – S. iki nacionalizacijos priklausiusį turtą.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pasisakęs dėl CPK 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prokuroro teisės pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti; taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad pažeistų valstybės interesų gynimas yra viešojo intereso dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus, kurie dažniausiai yra imperatyvūs. Tokį teisinį reglamentavimą lemia valstybės ir savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, taigi ir valstybės ar savivaldybės turto, kaip nuosavybės teisės objekto, savitumas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2006; 2009 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2011; ir kt.).

Kaip minėta, šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, viršijant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą 150 ha ploto ribą. Duomenų, kad nuosavybės teisės ginčijamais aktais buvo atkurtos ir į buvusiems savininkams S. M. ir M. A. M. – S. iki nacionalizacijos priklausiusį byloje nėra ir atsakovas tokių duomenų nepateikė. Priešingai, ginčijami administraciniai teisės aktai patvirtina, jog nuosavybė atsakovui T. S. buvo atkurta į buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (40-41, 42-43 b. l., 1 t.).

Pažymėtina, jog atkūrus nuosavybės teisę į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra perleidžiamas ir viešosios nuosavybės teisės objektas - valstybės ar savivaldybės turtas. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės atkurtos tik į buvusiems savininkams D. M., S. M. ir M. A. M. – S. iki nacionalizacijos priklausiusį turtą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. bylą iš esmės išnagrinėjo teisingai ir ieškinį patenkino pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d sprendimą palikti nepakeistą.