Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-10-04 · Civilinė byla Nr. 2A-1589-450/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-04
Bylos Nr.
2A-1589-450/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08247-2015-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
L. C.
Atsakovas
UAB „Alitus“
Trečiasis asmuo
UAB „Ekskomisarų biuras“
Kategorijos
  • 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1589-450/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08247-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.21.; 2.5.10.; 2.5.10.5.2.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo L. C. ieškinį atsakovui UAB „Alitus“ dėl žalos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Ekskomisarų biuras“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad jo atžvilgiu buvo pažeistos fundamentinės žmogaus teisės, ginamos Konstitucijos - teisė į nuosavybę, teisė į pagarbą žmogaus orumui, teisė į asmens neliečiamumą ir tuo pagrindu iš atsakovo priteisti 10000 Eur neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinį grindė tuo, kad 2014 m. gruodžio mėn. kavinėje „Brasserie After 5pm“ sutaręs su kavinės savininkais, surengė savo meno kūrinių - paveikslų parodą. Kaip vėliau paaiškėjo, šios patalpos kavinei nepriklausė, jų savininkas yra UAB „Alitus“, o kavinė patalpas nuomojosi. 2015 m. vasario 11 d. jam paskambino kavinės savininkė D. D. ir nurodė pasiimti paveikslus, nes kavinė yra iškeldinama. Jis nuvykęs į kavinę, rado kavinės savininkę, policijos pareigūnus. Ieškovui prisistačius pareigūnams, jie leido pasiimti savo kūrinius ir jis pasiėmė 7 mažesnio formato kūrinius, o dėl likusių didesnių 5 kūrinių nurodė, kad atvyks pasiimti vėliau, nes dėl jų dydžio nebuvo kaip jų išgabenti iškart. Kitą dieną atvykus į kavinę atsiimti likusių paveikslų ir įėjus į patalpas, kilo konfliktas su patalpų savininko atstove - laikinąja vadove R. G., ieškovas buvo užpultas atsakovo samdyto apsaugos darbuotojo, sumuštas, pargriautas, dėl ko patyrė didelį fizinį skausmą ir kūno sužalojimus, emocinį sukrėtimą. Ieškovas nekėlė niekam jokio pavojaus, atvyko atsiimti jam priklausančio turto, kuris buvo neteisėtai laikomas pas atsakovą, o jo atžvilgiu buvo panaudotas smurtas, pasikėsinta į jo sveikatą, orumą, asmens neliečiamumą ir laisvę. Atsakovas, pažeisdamas Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, taip pat buvo neteisėtai sulaikęs ieškovo turtą – 5 paveikslus, kurie ieškovui buvo grąžinti tik 2015 m. vasario 25 d. Dėl tokių atsakovo veiksmų jis patyrė turtinės ir neturtinės žalos.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Alitus“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad remiantis viešbučio valdytojos R. G. ir viešbučio vadybininkės M. B., tuo metu dirbusių viešbutyje, liudijimu, 2015 m. vasario 12 d. neprisistatęs asmuo jėga įsiveržė į nuomojamas patalpas, reikalaudamas 5 paveikslų. Viešbučio darbuotojams, prieš atvykstant policijos pareigūnams, paprašius ieškovo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir nuosavybės teisę į paveikslus įrodantį dokumentą, jis tai padaryti atsisakė ir necenzūriniais žodžiais ėmė įžeidinėti darbuotojus ir jiems grasinti, todėl darbuotojai atsisakė tenkinti nepažįstamo asmens reikalavimus ir paprašė jo išeiti, o minėtų paveikslų grąžinimo klausimą derinti su patalpų nuomininku. Tačiau ieškovas nesiliovė įžeidinėti darbuotojų, atsisakė palikti patalpas, todėl į tai sureagavo objektą saugančios bendrovės darbuotojas, kuris, panaudojęs specialiąsias priemones, sulaikė ieškovą, o darbuotojai nedelsiant iškvietė policiją ir dėl ieškovo veiksmų parašė pareiškimą policijai. 2015 m. vasario 25 d., vykstant patalpų ir daiktų priėmimo-perdavimo procedūrai, suderinus su patalpų nuomininku bei dalyvaujant jo atstovui, ieškovui buvo perduoti minėti paveikslai, ieškovas dėl paveikslų būklės, kiekio ar kitų aplinkybių atsakovui jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovas nėra atsakingas, kad ieškovas nesugebėjo susitarti su patalpų nuomininku dėl paveikslų grąžinimo ar už tai, kad jo atžvilgiu apsaugos bendrovė pritaikė specialiąsias sulaikymo priemones, todėl ieškovas netinkamai pasirinko atsakovą. Ieškovo ir atsakovo nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, paveikslų iškabinimo klausimas buvo derinamas tarp ieškovo ir patalpų nuomininko, atsakovas taip pat nepažeidė įstatymų, nepadarė ieškovui žalos ir dėl to nėra pripažintas kaltu. Ieškovas taip pat neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes nei atsakovas, nei jo darbuotojai nėra gavę jokio pranešimo iš atitinkamos įstaigos, kad jie yra kaltinami padarę nusikalstamą veiką ar jų atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veiksmų, kurie neva buvo padaryti ieškovo atžvilgiu, tuo labiau, nėra priimtas ar įsiteisėjęs joks teismo nuosprendis, kuriuo atsakovas būtų pripažintas kaltu dėl kokio nors nusikaltimo padarymo.

Trečiasis asmuo UAB „Ekskomisarų biuras“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2012 m. lapkričio 19 d. tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos sutarties pagrindu, teikia reagavimo paslaugas atsakovo objektuose, įskaitant objektą, esantį (duomenys neskelbiami). 2015 m. vasario 11 d. sudarytos Saugos paslaugų sutarties pagrindu, trečiasis asmuo skyrė 1 apsaugos darbuotoją viešosios tvarkos atsakovo objekte užtikrinimui. 2015 m. vasario 12 d. trečiojo asmens apsaugos darbuotojas A. M., vykdydamas viešosios tvarkos užtikrinimo paslaugą, sulaikė agresyviai nusiteikusį ieškovą, nes jis plūdosi, spyrė į duris ir pastumdamas atsakovo darbuotoją, siekė patekti į objektą. Apsaugos darbuotojas ėmėsi teisėtų priemonių ieškovui sulaikyti, tačiau ieškovas aktyviai priešinosi sulaikymui, todėl buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, iškviesti policijos pareigūnai ir ieškovas perduotas policijai. Jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 174 str. (nedidelis chuliganizmas). Sulaikydamas ieškovą, apsaugos darbuotojas veikė Asmenų ir turto saugos įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas buvo agresyvus, nepakluso teisėtiems apsaugos darbuotojo nurodymams, aktyviais veiksmais priešinosi sulaikymui.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškovo L. C. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo valstybės naudai 5,88 Eur pašto išlaidų.

Teismas nustatė, kad iš kavinės patalpų ir įrangos nuomos sutarties Nr. ALT13/09/13-1, sudarytos 2013 m. rugsėjo 13 d. tarp atsakovo UAB „Alitus“ ir UAB „Labai“ matyti, kad atsakovas išnuomojo UAB „Labai“ kavinės patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbiami); nuomos sutartis nutraukta ir nuomininkas patalpas su visais jose esančiais daiktais atsakovui perdavė 2015 m. vasario 26 d. Iš bylos medžiagos ir rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, teismas taip pat nustatė, kad ieškovo ir atsakovo nesiejo sutartiniai santykiai, ieškovo paveikslai atsakovui priklausančiose kavinės patalpose buvo eksponuojami šių patalpų nuomininkui leidus, be atsakovo žinios, dėl šių paveikslų eksponavimo kavinės patalpose ieškovas nebuvo sudaręs jokios sutarties nei su šių patalpų nuomininku, nei su atsakovu, todėl, nuomininkui perduodant kavinės patalpas atsakovui, pastarajam nebuvo žinoma, kas yra šių paveikslų savininkas, ieškovas nepateikė atsakovui įrodymų apie šių paveikslų priklausomumą jam, o išsiaiškinus, kad paveikslai priklauso ieškovui, juos atsakovas perdavė ieškovui 2015 m. vasario 25 d., ką patvirtina byloje esantis ieškovo raštelis. Atsakovas nepažeidė ieškovo teisių į nuosavybę, o susidariusi situacija, kad ieškovas jam reikalingu laiku negalėjo pasiimti savo paveikslų iš atsakovui priklausančių patalpų, vertintina kaip paties ieškovo nerūpestingumas, nes paveikslus parodai jis atidavė patalpų nuomininkui, be atsakovo žinios, be jokios sutarties, ar kitokio dokumento, iš kurio atsakovas būtų galėjęs daryti išvadą, kam priklauso šis turtas ir ieškovui reikalaujant jį grąžinti.

Iš bylos medžiagos, liudytojų, šalių parodymų, teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 12 d. ieškovas atvyko į atsakovo patalpas, kuriose buvo eksponuojami jo paveikslai, o atsakovo darbuotojai neįleidus į neveikiančios kavinės patalpas, ieškovas su pastarąja sukonfliktavo, kadangi ieškovas atsakovo darbuotojos atžvilgiu elgėsi agresyviai, ją apstumdė, keikėsi necenzūriniais žodžiais, į šiuos ieškovo veiksmus sureagavo patalpas saugančios bendrovės UAB „Ekskomisarų biuras“ apsaugos darbuotojas, kuris, ieškovui nepaklusus nusiraminti, panaudojo specialiąsias priemones – kovinės savigynos veiksmus bei uždėjo antrankius, po to iškvietė policiją. Aplinkybes, kad ieškovas sukėlė konfliktą, patvirtino įvykio liudytojai A. M., R. G., M. B., o ieškovo pakviestas liudytojas K. A., kuris turėjo padėti ieškovui išsivežti iš patalpų paveikslus, konflikto pradžios nematė. Apie netinkamą ieškovo elgesį atsakovo patalpose patvirtina Vilniaus a. VPK Vilniaus m. trečiojo policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio 2015 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. 10-S-299030, kuria patvirtinama, kad 2015 m. vasario 12 d. ieškovui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 174 str. (nedidelis chuliganizmas), taip pat nurodyta, kad ATP protokolas panaikintas nebuvo. Iš ieškovo pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2015 m. vasario 12 d. išvados, nustatyta, kad jam padaryti nubrozdinimai, kraujosrūvos veido srityje, paviršiniai odos nubrozdijimai abiejų riešų sąnarių, dešinojo dilbio, dešinės plaštakos srityse, tačiau apsaugos darbuotojas A. M. nurodė, kad šie ieškovo kūno sužalojimai galėjo atsirasti panaudojant specialiąsias priemones, nes jis priešinosi, tačiau, kaip nurodo apsaugos darbuotojas, specialių priemonių panaudojimas buvo būtinas, nes ieškovas buvo agresyvus. Ieškovas nenurodė kuo pasireiškė atsakovo kalti veiksmai dėl žalos jo sveikatai padarymo, jo manymu, kadangi įvykis įvyko atsakovo patalpose, todėl atsakovas turi ir atsakyti, tačiau su šia atsakovo pozicija nesutiktina, nes iš saugos paslaugų sutarties turinio matyti, kad atsakovas neturi įgaliojimų nurodinėti samdomai apsaugos bendrovei, kokias apsaugos užtikrinimo priemones pastaroji turi taikyti, įgyvendindama sutartį. Sutarties 2.2. p. nurodyta, kad saugos bendrovė įsipareigoja sulaikyti viešąją tvarką pažeidžiančius asmenis, o esant būtinumui - perduoti juos policijos pareigūnams, todėl apsaugos darbuotojas tokius veiksmus ir atliko, nes ieškovas elgėsi agresyviai. Ieškovas neįrodinėja, ar saugos darbuotojas veikė adekvačiai, ar neperžengė Asmens ir turto saugos įstatyme nustatytų ribų, todėl teismas dėl šio nepasisakė, tačiau dėl apsaugos darbuotojo veiksmų atsakovas negali būti atsakingas. Teismas darė išvadą, jog ieškovas, atvykęs į atsakovo patalpas, pats sukėlė konfliktą, atsakovo kaltės dėl ieškovo pažeistos teisės į pagarbą žmogaus orumui, teisės į asmens neliečiamumą, nėra. Atsakovo kaltės ikiteisminio tyrimo institucijos taip pat nenustatė, tai patvirtina Vilniaus a. VPK Vilniaus m. trečiojo policijos komisariato viešosios policijos skyriaus 2015 m. vasario 24 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokiu būdu, nenustatęs atsakovo civilinės atsakomybės, teismas ieškovo ieškinį atmetė, kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis CPK 92 str., 96 str., iš ieškovo valstybės naudai priteisė 5,88 Eur pašto išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas L. C. prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsiliepimas

1) Atsakovas nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl nenorėjo ieškovui grąžinti likusių paveikslų ir kodėl juos laikė savavališkai iki pat 2015 m. vasario 25 d., pažeidžiant ieškovo nuosavybės teisę. Atsakovas nepaisė to, kad ir policijos pareigūnė ieškovui leido pasiimti jo darbus, ir patalpų nuomininkė patvirtino, kad paveikslai yra ieškovo, o ir pats atsakovas 2015 m. vasario 11 d. neprieštaravo dėl to, kad jo akivaizdoje ieškovas išnešė savo paveikslus iš patalpų, kas rodo, jog atsakovas neturėjo jokių abejonių dėl nuosavybės. Ieškovas patyrė didžiulį stresą dėl to, kad visiškai netikėtai, be jokio pagrindo prarado savo meno kūrinius, net nežinodamas, kodėl, ir nežinodamas, ar juos iš viso atgaus ar jie nebus sugadinti. Vėlesnės derybos, konfliktai ir mėginimai atgauti savo turtą taip pat sukėlė daug streso.

2) Nuomininko atstovė D. patvirtino, kad paroda kavinės patalpose surengta leidus nuomininkui, t. y. pagal žodinį susitarimą su nuomininku. Kadangi paveikslai buvo kurį laiką eksponuojami pagal žodinę sutartį su nuomininku, o savininkas negalėjo nematyti, kad jo patalpose vyksta paroda, vadinasi, savo neveikimu - tylėjimu savininkas neprieštaravo tokios parodos vyksmui ir jam apie ją buvo žinoma.

3) Teismas netinkamai įvertino ieškovo užpuolimo ir sužalojimo aplinkybes, nes rėmėsi tik atsakovo versija, nors atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo aplinkybes, o ieškovas pateikė medicininę pažymą, iš kurios matyti, kad vienintelis nukentėjusysis yra ieškovas, todėl jo atžvilgiu pritaikius fizinį smurtą - kovinius imtynių veiksmus, nors jis ir nekėlė niekam jokio realaus pavojaus, buvo pažeista ieškovo teisė į orumą, asmens neliečiamumą, sutrikdyta sveikata.

4) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo kaltės ikiteisminio tyrimo institucijos nenustatė, nes baudžiamosios atsakomybės nebuvimas nereiškia civilinės atsakomybės nebuvimo, o aplinkybės, kurių nepakanka baudžiamajai atsakomybei pagrįsti, gali būti reikšmingos civiliniame procese. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi protokolu dėl nedidelio chuliganizmo, nes jis viso labo atspindi atsakovo pretenzijos turinį, tačiau ieškovo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuris konstatuotų, kad jis padarė kokią nors nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą.

5) Jeigu ieškovas, kaip trečiasis asmuo, nukentėjo tam tikroje įstaigoje (parduotuvėje, kavinėje, pramogų centre ir t.t.), tai visų pirma pretenzijas reiškia būtent tai įstaigai, kadangi visi tos įstaigos samdyti asmenys ir kitokie paslaugų teikėjai veikia būtent tos įstaigos naudai, pagal jos nurodymą. Atsitiktinis lankytojas neturi būti atsakingas ir neprivalo ieškoti nežinomų trečiųjų asmenų, su kuriais galimai turi santykių konkreti įstaiga. Įstaiga, kurioje asmuo patyrė žalos, kilusios ne iš sutarties, o iš delikto, turi atlyginti nukentėjusio asmens žalą, o jau vėliau ta įstaiga gali regreso tvarka ieškotis patirtos žalos iš bet kokių kitų savo kontrahentų, kurie nukentėjusiojo asmens visiškai nedomina.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Alitus“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Nei atsakovas, nei jo darbuotojai nėra kaltinami padarę nusikalstamą veiką ieškovo atžvilgiu, ar apskritai kaip nors pažeidę įstatymą. Tuo tarpu, byloje nustatyta, kad ieškovui už viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. atsakovui priklausančio viešbučio durų spardymą, darbuotojų stumdymą, įžeidinėjimą, keikimąsi ir t. t., buvo skirta administracinė nuobauda. Atsakovo turimais duomenimis ši nuobauda nepanaikinta, jos išieškojimas vykdomas antstolių, todėl pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, o neigiamas pasekmes ieškovas sukėlė sau pats savo neteisėtais veiksmais ir neadekvačiu elgesiu.

2) Nuomininkas su ieškovu žodžiu susitarė dėl paveikslų parodos nuomojamoje kavinėje, apie šį susitarimą atsakovas nebuvo informuotas. Atsakovui taip pat nebuvo pateiktas joks nuomininko ir ieškovo susitarimą liudijantis dokumentas, todėl atsakovas pagrįstai manė, kad paveikslai yra iškabinti nuomininko iniciatyva ir jie priklauso nuomininkui. Nors konflikto metu policijos pareigūnai leido ieškovui išsinešti dalį paveikslų, o atsakovo darbuotojai nedrįso priešintis policijos pareigūnams, tačiau nedelsiant policijos pareigūnų veiksmus apskundė, kaip neteisėtus, nes atsakovas su nuomininku dar nebuvo išsprendę nuomos sutarties nutraukimo ir turto priėmimo-perdavimo klausimų. Vilniaus a. VPK Vilniaus m. trečiojo PK Viešosios policijos poskyrio 2015 m. vasario 24 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą atsakovo atžvilgiu, patvirtina, kad atsakovas nevengė atiduoti paveikslų, tiesiog šalys nesusitarė dėl jų perdavimo sąlygų. Paveikslai sveiki ir nepažeisti, buvo perduoti ieškovui nedelsiant, po to kai atsakovas ir nuomininkas suderino patalpų, įrangos baldų ir kito turto priėmimo-perdavimo sąlygas, t. y. 2015 m. vasario 25 d.

3) Ieškovo agresyvų elgesį patvirtina buvusi viešbučio darbuotoja M. B. ir viešbučio valdytoja R. G., trečiojo asmens darbuotojas A. M., administracinio teisės pažeidimo protokolas, surašytas ieškovui pagal ATPK 174 str., o patvirtinti ieškovo pateikto vaizdo įrašo autentiškumo atsakovas negali, nes neturi informacijos iš kur ir kokiais būdais ieškovas gavo šį vaizdo įrašą. Be to, ieškovo pateiktas vaizdo įrašas yra nepakankamas ir neišsamus, kad patvirtintų ar paneigtų Ieškovo įvykių versiją, nes įraše rodomas tik nedidelis įvykių fragmentas.

4) Atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė dėl neva ieškovui atsiradusios neturtinės žalos, nes atsakovas nepažeidė įstatymų, ieškovo ir atsakovo nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, dėl to ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą jokiais sutartiniais pagrindais.

5) Ieškovo veiksmus vertino ne atsakovas, o įgalioti pareigūnai, kurie nustatė, kad ieškovo veiksmai laikytini viešojo intereso pažeidimu, dėl ko ir buvo surašytas administracinis teisės pažeidimo protokolas.

6) Trečiasis asmuo yra atsakovui nepavaldi, jam neatskaitinga savarankiška įmonė, teikianti apsaugos paslaugas. A. M., nebūdamas atsakovo darbuotojas, negalėjo gauti iš atsakovo nurodymų veikti vienaip ar kitaip šioje situacijoje, nes atsakovas, neturėdamas tam įgalinimų ir kompetencijos, neturi teisės nurodinėti trečiojo asmens darbuotojams imtis kokių nors veiksmų, o trečiojo asmens darbuotojas negalėtų vykdyti tokių atsakovo nurodymų. A. M., būdamas apmokytas savo srities profesionalas, pamatęs ieškovo veiksmus, adekvačiai įvertino situaciją ir savarankiškai ėmėsi proporcingų priemonių užkirsti kelią ieškovo fizinei agresijai, nes jam šią teisę suteikia Asmens ir turto saugos įstatymas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Ekskomisarų biuras“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Trečiasis asmuo yra atsakingas tik už savalaikį reagavimą į viešosios tvarkos pažeidimą atsakovo objekte, jis jokios informacijos apie apeliantą ar galimus jo reikalavimus atsakovui neturėjo, o paslaugas atsakovui teikė Fizinės saugos sutarties pagrindu užtikrindamas viešosios tvarkos saugą objekte. Apelianto veiksmai - agresyvus įsiveržimas į objektą, kurio metu jis spyrė į duris, taip sudarydamas prielaidas turto sugadinimui ir atsakovo darbuotojos pastūmimas, taip sudarant prielaidas žalai jos sveikatai ar gyvybei atsirasti, trečiojo asmens nuomone, yra akivaizdus teisės pažeidimas ir netgi peržengia viešosios tvarkas pažeidimo ribas, todėl pareigas pagal Fizinės saugos sutartį trečiojo asmens darbuotojas įvykdė adekvačiai ir tinkamai, neperžengiant Asmens ir turto saugos įstatyme nustatytų ribų.

2) Apeliantas, siekdamas įgyvendinti savo teisę į nuosavybę (paveikslus), nesiekė geranoriškai susitarti su atsakovu dėl jo nuosavybės grąžinimo tvarkos, o veikė atvirkščiai – agresyviai, besiverždamas bandė nesankcionuotai patekti į atsakovo objektą, keldamas grėsmę turtui ir darbuotojos sveikatai bei gyvybei. Tokiu būdu apeliantas padarė ATPK pažeidimą, patvirtintą jam išrašytu ATPK protokolu, kai tuo tarpu atsakovo kaltės ikiteisminio tyrimo institucijos nenustatė. Būtent dėl nurodytų apelianto veiksmų ir susidarė aplinkybės, kuriomis jis grindė ieškinį.

3) Apelianto į bylą pateikta specialisto išvada negali būti laikoma įrodymu, pagrindžiančiu atsakovo kaltę, nes joje yra konstatuojamas faktas apie apelianto sveikatos sutrikdymą, tačiau nenustatytas faktas dėl to, kas yra kaltas dėl šių sveikatos sutrikdymų atsiradimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo, ieškovui teigiant, kad jo atžvilgiu buvo pažeistos fundamentinės žmogaus teisės, ginamos Konstitucijos - teisė į nuosavybę, teisė į pagarbą žmogaus orumui, teisė į asmens neliečiamumą.

LR CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimtas c. b. Nr. 3K-3-467/2011).

Nagrinėjamu atveju apeliantas prašomą priteisti 10000 Eur žalą sieja su jo nuomone neteisėtais atsakovo veiksmais, t. y. ieškovui siekiant atgauti savo turtą - paveikslus iš atsakovui priklausančių patalpų, kur paveikslai buvo eksponuojami, šio turto tuo metu jis neatgavo, o prieš jį buvo panaudotas smurtas, padaryta žala jo sveikatai, įžeistas jo žmogiškasis orumas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, jog atsakovas nepažeidė ieškovo teisių į nuosavybę, o dėl susidariusios situacijos, jog ieškovui reikalingu laiku jis negalėjo pasiimti savo paveikslų iš atsakovui priklausančių patalpų, vertintina kaip paties ieškovo nerūpestingumas, nes paveikslus parodai jis atidavė patalpų nuomininkui be atsakovo žinios, be jokios sutarties ar kitokio dokumento, iš kurio atsakovas būtų galėjęs daryti išvadą, kam priklauso šis turtas ir, ieškovui reikalaujant, jį grąžinti. Šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad Kavinės patalpų ir įrangos nuomos sutarties Nr. ALT13/09/13-1, sudarytos 2013 m. rugsėjo 13 d. tarp atsakovo UAB „Alitus“ ir UAB „Labai“, pagrindu atsakovas UAB „Labai“ nuomojo kavinės patalpas, kuriose atsakovas ir eksponavo savo paveikslus. Byloje ginčo, kad dėl paveikslų eksponavimo ieškovas nebuvo sudaręs jokios sutarties nei su patalpų nuomininku, nei su atsakovu, o juos eksponavo žodiniu nuomininko leidimu, nėra. Nors apeliantas nurodo, kad atsakovas tylėjimu neprieštaravo dėl parodos vykimo jo patalpose ir jam apie ją buvo žinoma, todėl atsakovui negalėjo kilti abejonių dėl paveikslų nuosavybės, tačiau nei pirmos instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Todėl esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad perduodant kavinės patalpas atsakovui bei esant konfliktinei situacijai tarp atsakovo ir patalpų nuomininko dėl nuomos sutarties nutraukimo bei turto priėmimo - perdavimo klausimų, taip pat ieškovui nepateikus atsakovui jokių įrodymų apie paveikslų priklausomumą jam, atsakovui objektyviai galėjo būti nežinoma, kas yra paveikslų savininkas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovui išsiaiškinus, jog paveikslai priklauso apeliantui, juos atsakovas 2015 m. vasario 25 d. perdavė ieškovui. Šias aplinkybes patvirtina paties L. C. raštelis, kad paveikslus atgavo, dėl jų būklės pretenzijų neturi bei Vilniaus a. VPK Vilniaus m. Trečiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus 2015 m. vasario 24 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad UAB „Alitus“ nevengė atiduoti L. C. paveikslų, tiesiog nesusitarė dėl sąlygų.

LR CK įtvirtinta pareiga bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantį teismą vertinti atsiradusios žalos pobūdį. CK 6.247 str. nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Ši teisės norma įpareigoja vertinti nuostolių prigimtį, siekiant nustatyti, ar konkrečiu atveju egzistuoja priežastinis ryšys. Nuostoliai yra žalos piniginė išraiška (CK 6.249 str. 1 d.). Aukščiau nurodyta teisės norma įpareigoja teismą vertinti atsiradusios žalos prigimtį ir, tik ją įvertinus, priimti sprendimą dėl priežastinio ryšio sąlygos konkrečiu atveju, tada, kai yra konstatuoti neteisėti veiksmai. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nustatinėdamas žalą dėl nuosavybės teisių pažeidimo bei konstatuodamas, kad atsakovas nepažeidė ieškovo teisių į nuosavybę, o susidariusią situaciją, kad ieškovas jam reikalingu laiku negalėjo pasiimti savo paveikslų iš atsakovui priklausančių patalpų, vertino kaip paties ieškovo nerūpestingumą.

Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo užpuolimo ir sužalojimo aplinkybes, nes rėmėsi tik atsakovo versija, nors atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo aplinkybes, o ieškovas pateikė medicininę pažymą, iš kurios matyti, kad vienintelis nukentėjusysis yra jis, todėl jo atžvilgiu pritaikius fizinį smurtą, nors jis ir nekėlė niekam jokio realaus pavojaus, buvo pažeista jo teisė į orumą, asmens neliečiamumą, sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, dėstydamas minėtus argumentus, iš esmės nurodo, kad teismas nustatė kitokias faktines aplinkybes, negu, jo teigimu, reikėjo ir buvo pagrindai nustatyti.

Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta c. b. A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta c. b. BUAB „Vombatas“ v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta c. b. R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta c. b. V. K. ir kt. v. G. M. , bylos Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis, priimta c. b. A. C. v. „Danske Bank A/S“, veikiantis per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, bylos Nr. e3K-3-420-969/2015). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis. Dėl netinkamo įrodymų, patvirtinančių ieškovo patirtą žalą dėl pažeisto jo orumo, asmens neliečiamumo bei sveikatos sutrikdymo, vertinimo pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ne tik liudytojų A. M., R. G., M. B. parodymus, Vilniaus a. VPK Vilniaus m. Trečiojo policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio 2015 m. gruodžio 1 d. pažymą, kurioje patvirtinama, kad 2015 m. vasario 12 d. ieškovui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 174 str. (nedidelis chuliganizmas), kuris nepanaikintas, bet ir vertino aplinkybę, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2015 m. vasario 12 d. išvadoje nustatyta, kad ieškovui padaryti nubrozdinimai, kraujosrūvos veido srityje, paviršiniai odos nubrozdijimai abiejų riešų sąnarių, dešinojo dilbio, dešinės plaštakos srityse, tačiau teismas laikė, kad ieškovo kūno sužalojimai galėjo atsirasti trečiojo asmens darbuotojui panaudojant jo atžvilgiu specialiąsias priemones, nes apeliantas buvo agresyvus, apstumdė atsakovo darbuotoją, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Vien ta aplinkybė, kad ginčo įvykis įvyko atsakovo patalpose, todėl atsakovas turi ir atsakyti vertintina kritiškai. Apeliantui nenurodžius kuo pasireiškė atsakovo kalti veiksmai dėl žalos jo sveikatai padarymo, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad iš Fizinės saugos paslaugų sutarties turinio matyti, kad atsakovas neturi įgaliojimų nurodinėti samdomai apsaugos bendrovei (trečiajam asmeniui) kokias apsaugos užtikrinimo priemones pastaroji turi taikyti, įgyvendindama sutartį.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos pirmiau nurodytos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos, nes apelianto teiginiai dėl jo patirtos žalos dėl pažeisto orumo, asmens neliečiamumo bei sveikatos sutrikdymo paneigti surinktais ir teismo ištirtais faktiniais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytų aplinkybių visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos ir pagrindo ją priteisti. Be to, pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino ieškovo pateiktų faktinių ir teisinių argumentų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusio teismo išvados dėl ieškovo reikalavimo priteisti žalą nepagrįstumo, su kuriomis apeliantas nesutinka, tinkamai motyvuotos, padarytos iš įrodymų visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Išvados atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 str.).

Į esminius skundo argumentus atsakyta.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėAsta RadzevičienėNeringa Švedienė