Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovei D. O. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės D. O. priešieškinį ieškovui K. S. dėl įsipareigojimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 25000 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad šalys 2020 m. rugsėjo 3 d. pasirašė skolos raštelį, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 25000 Eur pinigų sumą iki 2022 m. liepos 1 d. Skolos grąžinimo terminas yra suėjęs, tačiau atsakovė nėra sumokėjusi sutartos sumos. Skolos dokumentą sudarė abi šalys ir patvirtino savo parašais, todėl nėra pagrindo juo abejoti.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad įsipareigojimą dėl 25000 Eur sumokėjimo pasirašė dėl to, jog per visą jos santuokos su ieškovu laikotarpį šeimoje buvo naudojamas psichologinis smurtas. Norėdama nutraukti santuoką, ji buvo priversta pasirašyti šį įsipareigojimą, nes ieškovas visais įmanomais būdais ją menkino, šantažavo ir siekė sužlugdyti. Tai yra prievoliniai santykiai, jai atsiranda prievolė įvykdyti įsipareigojimą, bet ne grąžinti skolą. Todėl bet kokie palūkanų skaičiavimai čia negalimi.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinio reikalavimus ir nesutiko su priešieškinio reikalavimais. Papildomai paaiškino, kad atsakovė 2020 m. rugsėjo 3 d. įsipareigojimą surašė laisva valia, jai nebuvo daromas joks spaudimas. Pats įsipareigojimas parašytas kompiuteriu, ieškovas tuo metu gyveno užsienyje, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė buvo šantažuojama ar kitaip verčiama sudaryti šį susitarimą. Manytina, kad buvus prievartai parašyti šį įsipareigojimą, atsakovė būtų kreipusis į policiją. Taip pat atsakovė nesikreipė į teismą ir dėl šio įsipareigojimo nuginčijimo. Kol ieškovas su atsakove buvo sutuoktiniai, atsakovė niekada nedirbo, o ieškovas važiuodavo dirbti į užsienį. Ieškovas nupirko namą, reikalingus baldus ir kitus daiktus. Kadangi atsakovė susirado kitą vyrą ir norėjo skirtis, pradėjo šantažuoti ieškovą. Kol ieškovas buvo užsienyje, atsakovė padedama advokato sutvarkė skyrybų dokumentus, ieškovas juos tik pasirašė. Nors santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovas iš atsakovės nereikalauja jokios kompensacijos dėl jai po santuokos nutraukimo atitenkančio viso turto, tačiau kaip garantija buvo pasirašytas ginčo įsipareigojimas. Tokia buvo sąlyga, kad ieškovas atsakovei paliko gyvenamąjį namą ir žemės sklypus. Nežino, kodėl šis susitarimas nebuvo įrašytas į santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Galbūt atsakovė jau iš pat pradžių buvo nesąžininga. Ieškovas nežinojo, kad šis kompensacijos klausimas turi būti išspręstas santuokos nutraukimo byloje. Jis manė, kad jam užtenka su atsakove sudaryto rašytinio susitarimo. Atsakovė iš esmės pripažįsta šį įsipareigojimą, tačiau nurodo, kad jo nevykdys, nes ieškovas nemoka išlaikymo vaikams. Tai, kad ieškovas kurį laiką nereiškė atsakovei pretenzijų, nereiškia, kad įsipareigojimas negalioja.

Motyvuojamoji dalis

Civilinė byla dalyje dėl ieškovo ieškinio nutrauktina. Atsakovės priešieškinis atmestinas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 3 d. šalys pasirašė įsipareigojimą, kuriame nurodyta: „Aš, D. S., pasižadu sumokėti 25000 Eur pinigų sumą K. S. Terminas nuo 2021 metų sausio mėnesio iki 2022 liepos 1 dienos, esant galimybei ir anksčiau. Jeigu bus galimybė mokėti šitą sumą dalimis, pažadu mokėti 5000 per pusmetį. Nesumokėjus pinigų sumos parduosiu namą ir gražinsiu šią sumą. Dokumento pasirašymas yra ne klastotė“. Įsipareigojimas pasirašytas ieškovo ir atsakovės parašais.

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimu ieškovo ir atsakovės santuoka nutraukta bendru sutikimu ir patvirtinta 2020 m. rugpjūčio 31 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Nurodytos sutarties 2 punkte nustatyta, kad D. S. ir K. S. prievolės ir atsakomybė kreditorei akcinei bendrovei (toliau – AB) Šiaulių bankas pagal 2017 m. rugsėjo 22 d. K. S. vardu sudarytą kredito sutartį Nr. B-2017-6976-17 dėl 50000 Eur kredito po santuokos nutraukimo išlieka solidarios. Sutarties 3.1. punktas numato, kad D. S. nuosavybėn atitenka: žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, ūkinis pastatas, buitinių nuotekų valymo įrenginys, gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), ir automobilis Hyundai Santa Fe, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.2. ir 3.3. punktuose nustatyta, kad K. S. už D. S. atitenkantį visą santuokos metu įgytą turtą jokios piniginės kompensacijos iš D. S. nereikalauja ir kad D. S. ir K. S. patvirtina, kad santuokos metu įgytus neregistruotinus kilnojamuosius daiktus pasidalijo gera valia ir pretenzijų vienas kitam dėl viso santuokos metu įgyto turto pasidalijimo neturi.

Iš 2023 m. balandžio 20 d. antstolio Vaido Drungilo pažymos matyti, kad ieškovas 2023 m. balandžio 1 d. datai už vaikų išlaikymą atsakovei yra skolingas 8955 Eur.

AB „Šiaulių bankas“ 2023 m. balandžio 20 d. ir 2023 m. gegužės 31 d. raštuose nurodyta, kad atsakovė 2017 m. rugsėjo 22 d. yra sudariusi su banku kredito sutartį, pagal kurią 2023 m. balandžio 20 d. įsiskolinimas yra 40645,88 Eur. Už tinkamą prievolių pagal sutartį įvykdymą bankui yra įkeistas atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. atsakovė bankui grąžino 6936 Eur.

AB „Šiaulių bankas“ 2023 m. liepos 12 d. rašte nurodyta, kad bankas sutinka, jog būtų parduotas pagal 2017 m. rugsėjo 22 d. kredito sutartį įkeistas žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini).

Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Žemaitijos psichikos sveikatos centras“ 2023 m. birželio 27 d. medicininiame pažymėjime nurodyta, kad atsakovei nuo 2020 m. gruodžio 9 d. yra teiktos gydytojo psichiatro paslaugos.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo ir atsakovės 2020 m. rugsėjo 3 d. pasirašyto įsipareigojimo, kuriuo atsakovė pasižada ieškovui sumokėti 25000 Eur, vykdymo ir galiojimo. Ieškovas nurodo, kad šiuo įsipareigojimu buvo sutarta, kad atsakovė už tai, kad po santuokos nutraukimo jai atitenka visas santuokos metu įgytas turtas, įsipareigoja jam sumokėti 25000 Eur. Nepaisant to, kad šis susitarimas nėra įrašytas į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tačiau jis yra galiojantis ir rodo tikrąją šalių valią dėl kompensacijos ieškovui sumokėjimo. Atsakovė teigia, kad ginčo įsipareigojimas yra negaliojantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio ir 1.91 straipsnio pagrindu, nes jis buvo pasirašytas naudojant psichologinį spaudimą ir smurtą ir neatitinka tikrosios atsakovės valios. Be to, visi klausimai, susiję su šalių turto padalinimu, yra išspręsti santuokos nutraukimo byloje, kurioje patvirtinta sutuoktinių santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis, kuri nustato, kad ieškovas iš atsakovės jokios kompensacijos nereikalauja.

Dėl ieškinio reikalavimų

Kasacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami toje pačioje byloje kaip ir santuokos nutraukimas ir tik išimtiniais atvejais galimas tokių reikalavimų sprendimas atskiroje byloje. Tokia pozicija yra grindžiama nuostata, kad tik visus klausimus sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo padarinių, nes šių klausimų sprendimas dažnai tarpusavyje glaudžiai susijęs, pavyzdžiui, išlaikymo vaikui priteisimas turtu (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punktas) gali turėti įtakos sprendžiant dėl turto padalijimo tarp buvusių sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017, 15 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nurodyta taisyklė, kad santuokos nutraukimo byloje turi būti išspręsti visi santuokos nutraukimo padarinių klausimai, reiškia ne tik tai, kad teismas, nutraukdamas šalių santuoką, turi išspręsti visus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 385 straipsnio 1 dalyje išvardytus klausimus, tačiau taip pat ir tai, kad šioje byloje turi būti padalytas visas buvusių sutuoktinių bendras turtas. Pagal bendrą taisyklę toks teismo sprendimas turto padalijimo klausimu yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Todėl tiek šalys, tiek teismas turi siekti, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai būtų išspręsti santuokos nutraukimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2018, 27 punktas). Nurodyti reikalavimai taikytini nepriklausomai nuo to, kokia santuokos nutraukimo procedūra taikoma – santuokos nutraukimas ginčo teisena (dėl kito sutuoktinio kaltės) ar ypatingąja teisena (abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ar vieno sutuoktinio prašymu).

Paaiškėjus, kad santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas bendras turtas, taip manantis buvęs sutuoktinis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu inicijuodamas bylos dėl santuokos nutraukimo proceso atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, nes proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-4-916/2019, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, proceso atnaujinimas civilinėje byloje yra galimas tik išimtiniais atvejais, todėl siekdamas įgyvendinti šią procesinę teisę, asmuo turi įrodyti konkretų įstatyme nustatytą proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 366 straipsnis). Asmens galimybę inicijuoti proceso užbaigtoje byloje atnaujinimą riboja ir CPK 368 straipsnio nuostatos, kuriose nurodytas prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminas ir įvardytas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus nebegali būti tenkinamas prašymas atnaujinti procesą konkrečioje byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu dėl naikinamojo termino, per kurį galima paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, pabaigos nebėra objektyvios galimybės pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu ir dėl to gali būti pažeista asmens teisė į teisminę gynybą ir nuosavybės neliečiamumą, (buvę) sutuoktiniai (vienas jų) turi teisę pareikšti reikalavimą, susijusį su bendru turtu, atskiroje, ne santuokos nutraukimo, byloje. Tokie atvejai yra bendrosios taisyklės, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti išspręsti santuokos nutraukimo byloje, išimtys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-489-687/2018 26–27 punktai).

Nagrinėjamu atveju ieškovo ir atsakovės santuoka nutraukta bendru sutuoktinių sutarimu Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimu. Šiuo sprendimu taip pat patvirtina šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, padalytas šalių bendras turtas. Teismo sprendimas nutraukti šalių santuoką ir patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs. Pagal sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas atsakovei atiteko žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat žemės sklypas, ūkinis pastatas, buitinių nuotekų valymo įrenginys ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), bei automobilis Hyundai Santa Fe, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.2. punkte nustatyta, kad ieškovas už atsakovei atitenkantį visą santuokos metu įgytą turtą jokios piniginės kompensacijos iš atsakovės nereikalauja. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 25000 Eur, vadovaujantis tarp šalių pasirašytu įsipareigojimu, kuriuo, pasak ieškovo, šalys susitarė, kad nurodyta pinigų suma yra kompensacija ieškovui už tai, kad atsakovei po santuokos nutraukimo atiteko visas santuokos metu įgytas turtas. Kaip nurodyta prieš tai, sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys susitarė, kad ieškovas už atsakovei atitenkantį visą santuokos metu įgytą turtą jokios piniginės kompensacijos iš atsakovės nereikalauja. Ši sutarties sąlyga tapo sutarties sudėtine dalimi, teismas sprendimu tokią sutartį patvirtino, todėl ši teismo sprendimo dalis įgijo res judicata galią. Įvertinus ieškinio reikalavimus ir teismo posėdžio metu duotus ieškovo atstovės paaiškinimus, darytina išvada, kad ieškovas ieškiniu prašo iš naujo įvertinti santuokinio turto padalijimo klausimus. Atsižvelgiant į prieš tai nurodytą kasacinio teismo praktiką bei tai, kad kompensacijos priteisimo klausimas dėl šalių santuokos metu įgyto turto padalinimo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, teismo vertinimu, ieškovo ieškinio reikalavimo, t. y. 25000 Eur kompensacijos priteisimo, pagrįstumas, galėtų būti sprendžiamas tik įstatyme nustatytais pagrindais atnaujinus procesą šalių santuokos nutraukimo byloje.

Teismas pažymi, kad CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti pateikiamas vėliau nei po penkerių metų nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos. Tai – naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus nebegali būti tenkinamas prašymas atnaujinti procesą konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju, minėta, šalių santuoka nutraukta Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimu, todėl naikinamasis penkerių metų terminas prašymui atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje paduoti nėra pasibaigęs (CPK 368 straipsnio 2 dalimi). Būtina pabrėžti, ir tai, kad CPK 366 straipsnio 3 dalis taip pat nustato, jog prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad šiuo metu ji yra sudariusi naują santuoką. Vis dėl to, akcentuotina, kad CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos paskirtis yra užtikrinti monogamijos šeimos teisiniuose santykiuose principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) ir tokiuose santykiuose išvengti poligamijos, t. y. sutuoktinių arba partnerių daugeto. Taigi CPK 366 straipsnio 3 dalyje draudžiamas proceso atnaujinimas ne apskritai santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo bylose, o tik santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimu, t. y. dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo dalies, kuria santuoka yra pripažinta negaliojančia ar nutraukta, jeigu vienas iš buvusių sutuoktinių yra sudaręs naują santuoką arba įregistravęs partnerystę. Taigi, nors įstatymas neleidžia revizuoti teismo išvados pripažinti santuoką negaliojančia ar nutraukti santuoką po to, kai bent vienas iš sutuoktinių sudaro naują santuoką, tačiau CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ribojimas atnaujinti procesą savaime nedraudžia suinteresuotiems asmenims, esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams, kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą santuokos nutraukimo bylose dėl įsiteisėjusio sprendimo dalies, kuria buvo išspręsti kiti klausimai, susiję su santuokos nutraukimu, arba kai teismas neišsprendė klausimų, kuriuos turėjo išspręsti santuoką nutraukdamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2005 m. birželio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-351/2005). Išdėstytos įstatymo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad ieškovui ir atsakovei, nutraukusiems santuoką, ir ieškovo teigimu, neišsprendusiems visų su santuokiniu turtu susijusių klausimų, yra galimybė juos išspręsti įstatyme nustatytais pagrindais atnaujinus procesą santuokos nutraukimo byloje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju susiklostė išskirtinė situacija, kuri lemtų išimties iš bendrosios taisyklės, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti išspręsti santuokos nutraukimo byloje, taikymą.

Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kaip minėta prieš tai, šioje byloje ieškovas ieškiniu prašo iš naujo įvertinti santuokinio turto padalijimo klausimus. Minėta ir tai, kad ieškovo ir atsakovės bendro turto padalijimo klausimai buvo išspręsti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs. Tokiu būdu, teismas laiko, jog šalių ginčas dėl kompensacijos priteisimo galutinai buvo išspręstas santuokos nutraukimo byloje, todėl iš naujo nebegali būti sprendžiamas naujoje civilinėje byloje, dėl ko yra pagrindas teismui nutraukti šią civilinę bylą dalyje pagal ieškovo ieškinį dėl 25000 Eur skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Dėl priešieškinio reikalavimų

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšminga visuomeninės savireguliacijos priemone. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos.

CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Be to, šalies sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, todėl jis turi būti nustatinėjamas pagal kiekvienos bylos medžiagą. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam nustatyta tiek ikisutartiniuose, derybiniuose, santykiuose, tiek sudarant, vykdant ir nutraukiant sutartį, tai yra vienas fundamentalių sutarčių teisės principų (CK 6.158 straipsnis) (Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-89-915/2019 50 punktas).

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Ginčams dėl sandorio nuginčijimo CK 1.91 straipsnio pagrindu taikoma bendroji įrodinėjimo naštos taisyklė – aplinkybes, sudarančias pagrindą nuginčyti sandorį turi įrodyti to siekianti šalis (Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018, 61 punktas).

Teismas įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad atsakovė teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ieškovo neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš atsakovę, psichologinio smurto naudojimą ar panašius veiksmus. Teismo manymu, į bylą pateiktas atsakovės ir ieškovo mamos susirašinėjimas telefonu ir jo turinys negali būti pagrindu vienareikšmiškai teigti, kad atsakovei sudarant susitarimą su ieškovu, šiai buvo daromas spaudimas ar realiai grasinama. Teismo posėdžio metu atsakovė neneigė, kad pati pasirašė ginčo įsipareigojimą, byloje nėra duomenų, kad įsipareigojimo turinys jai buvo nesuprantamas ir kad dėl susitarimo su ieškovu sudarymo ji buvo apgauta. Taip pat negalima daryti išvados, jog ginčijamo susitarimo sąlygos buvo akivaizdžiai nenaudingos atsakovei. Byloje nustatyta, kad teismo sprendimu patvirtinta ieškovo ir atsakovės sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių numato, kad atsakovei atitenka visas santuokos metu įgytas turtas, todėl byloje nenustačius, kad atsakovės tikroji valia neatitiko jos išorinės valios išraiškos sudarant ginčijamą įsipareigojimą, nėra pagrindo teigti, kad šis susitarimas yra sudarytas labai nenaudingomis atsakovei sąlygomis. Kaip nurodyta prieš tai, atsakovės teismo posėdžio metu duoti parodymai dėl ginčo įsipareigojimo sudarymo yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl 2020 m. rugsėjo 3 d. sudaryto įsipareigojimo pripažinimo negaliojančiu ir CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas patyrė 763 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 563 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už ieškinio reikalavimus, ir 200 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Atsakovė už priešieškinio reikalavimus sumokėjo 146 Eur žyminį mokestį ir patyrė 1000 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Ieškovo ir atsakovės patirtos teisinės pagalbos išlaidos priskaičiuotos pagrįstai, yra protingos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 94 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiais atvejais teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2014; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bylos nutraukimas pagal CPK 293 straipsnį (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) prilygsta bylos išsprendimui atsakovės naudai, nes jai neteks atsakyti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2018). Nagrinėjamu atveju civilinė byla dalyje dėl ieškovo ieškinio buvo nutraukta CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, tačiau būtina pažymėti, kad ir atsakovės priešieškinis, kuriuo ji reiškė reikalavimą dėl susitarimo su ieškovu, iš kurio ir kyla ieškovo reikalavimai, pripažinimo negaliojančiu taip pat buvo atmestas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju sąžiningai paskirstant bylinėjimosi išlaidas atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos tiek dalyje dėl ieškovo ieškinio reikalavimų, tiek dalyje dėl priešieškinio reikalavimų iš ieškovo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

civilinę bylą dalyje dėl ieškovo K. S. ieškinio nutraukti.

Atsakovės D. O. priešieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.