Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 7 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį 15 MGL (750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už nusikaltimus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. P. paskirta 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, skirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, ir V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3 dalimi ir V. P. paskirta galutinė bausmė – 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.

Į bausmę įskaitytos dvi V. P. sulaikymo paros.

Skundžiamu nuosprendžiu BK 38 straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, atleistas N. L., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nėra paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. P. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. birželio 1 d., apie 00.05 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su N. L., pro atvirą rūsio langą įsibrovė į patalpą – A. G. nuomojamą rūsį, iš kur pasikėsino pagrobti svetimą, A. G. priklausantį turtą bendros 255 Eur vertės: dulkių siurblį 30 Eur vertės, 2 vnt. kampinių šlifuoklių 20 Eur ir 30 Eur vertės, 2 vnt. elektrinių gręžtuvų 30 Eur ir 25 Eur vertės, feną 20 Eur vertės, rankinį pjūklą 80 Eur vertės, įrankių dėžę su įrankiais 20 Eur vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

2. Be to, jis nuo 2020 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytos dienos savo gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo laikė dokumentą – Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą G. Z., iki tol, kol 2020 m. birželio 1 d., apie 18.50 val. kratos metu jį surado ir paėmė policijos pareigūnai.

3. Be to jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, 2020 m., tiksliai nenustatytu laikotarpiu, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vazone augino kanapę, kurią 2020 m. birželio 1 d., apie 18.50 val. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai, taip pasikėsino pagaminti nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), kurių masė yra 1,123 g, kurių ?-9- tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 0,6 proc.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių paaiškinimai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir prašo teismo: 1) pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje, kurioje jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, ir šią veiką perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį; 2) priimti sprendimą atleisti jį, padariusį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti; 3) panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje, kurioje jis buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 302 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu šioje dalyje.

4.1. Nesutinkama su tuo, kad dalis šio nuteistojo veiksmų kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, kaip pasikėsinimas padaryti vagystę įsibrovus į patalpą, kadangi jis į minėtą rūsį su N. L. įlindo iš smalsumo, neturėdami tikslo vogti, nes tuo metu jie nežinojo, ar minėtame rūsyje yra kokių nors daiktų. Tik vėliau, jau esant rūsyje ir pamačius daiktus, jiems kilo mintis dalį jų pagrobti, todėl grobiamus daiktus nunešė prie langelio, pro kurį įlindo į rūsį. Šias aplinkybes jis nuosekliai nurodė viso proceso metu, taip pat analogiškus parodymus davė ir N. L.. Juolab ir skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyti konkretūs argumentais dėl tokios jo veiksmų teisinės kvalifikacijos, t. y. formaliai nurodoma, kad yra visiškas jo kaltės pripažinimas bei kaltinimo aiškumas, tačiau plačiau apie šio nusikaltimo sudėties elementus ir subjektyvinę pusę teismas nepasisako, o taip pat ir nepateikia konkrečių teismų procesinių sprendimų, kai yra remiamasi teismų praktika argumentuose.

4.2. Pažymima, kad yra visos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos atleisti nuteistąjį V. P. nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi minėtas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nukentėjusysis A. G. civilinio ieškinio nereiškė, nuteistasis V. P. su nukentėjusiuoju susitaikė ir jie abu teismo prašė atleisti šį nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Dėl to, prašoma taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti šį nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

4.3. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu priimtu sprendimu pripažinti nuteistąjį V. P. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kadangi jis namuose laikė rastą G. Z. vairuotojo pažymėjimą, kuris jau nuo 2017 m. sausio 31 d. yra nebegaliojantis. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai šiuo atveju padaryta išvada, kad šis negaliojantis dokumentas yra laikytinas dokumentu BK 302 straipsnio prasme, nes teismų praktikoje analogiškose bylose aiškiai nurodoma, kad negaliojantis dokumentas yra niekinis dokumentas, nesuteikiantis jokių teisių bei pasekmių (pvz. baudžiamoji byla Nr. 1A-105-383/2019). Dėl šių nuteistojo V. P. veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, turėtų būti priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis.

4.4. Taip pat nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu priimtu sprendimu pripažinti nuteistąjį V. P. kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo, kadangi baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą kanapių auginimą numatyta būtent BK 265 straipsnio 1 dalyje, tačiau šiuo atveju vienas augalas, kurio masė yra 1,123 g, nelaikytinas dideliu kanapių kiekiu, kas yra būtina inkriminuoti šiam nusikaltimui. Juolab pagal teismų praktiką veikos kvalifikavimas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį nepriklauso nuo tokios veikos padarymo tikslo ir motyvo (kokiu tikslu auginamos kanapės), todėl ši aplinkybė neturi būti įrodinėjama. Dėl šių nuteistojo V. P. veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, turėtų būti priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis.

2. Atsiliepimų į pateiktą apeliacinį skundą negauta.

3. Teismo posėdyje nuteistojo V. P. gynėjas advokatas A. Cemnolonskas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu atliktu įrodymų vertinimu, nuteistajam V. P. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje kvalifikacija, prašoma išteisinti jį iš nepagrįstai jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 302 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, bei iš naujo įvertinti galimybę taikyti BK 38 straipsnio nuostatas. Būtent šiais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako šiame procesiniame sprendime, laikantis apeliacinio skundo ribų.

Dėl V. P. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį

5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu priimtu sprendimu pripažinti V. P. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, pasikėsinant įvykdyti kvalifikuotą vagystę, įsibrovus į patalpą, kadangi jis į A. G. nuomojamą rūsį įlindo iš smalsumo, o tikslas pavogti ten esančius daiktus susiformavo vėliau, jau esant rūsyje ir pamačius jame esančius daiktus. Juolab skundžiamame nuosprendyje formaliai nurodoma, kad yra visiškas šio nuteistojo kaltės pripažinimas bei kaltinimo aiškumas, tačiau plačiau apie šio nusikaltimo sudėties elementus ir subjektyvinę pusę nepasisakoma.

6. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Remiantis kasacinio teismo praktika, įsibrovimu į yra laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz. išlaužiant duris ir pan.) ir be kliūčių (pvz. per neužrakintas duris, per pravirą langą, įėjimas į butą, apgaunant savininką ir pan.). Neteisėtas patekimas reiškia, kad kaltininkas neturi teisės patekti į tam tikrą objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 15 punktas, kasacinės nutartys 2K-617/2005, 2K-639/2010 ir kt.). Svarbu tai, kad kaltininkas į objektą patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo žinios ar prieš jo valią, t. y. be jo sutikimo.

7. Šiuo atveju apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas tik dėl tyčios padaryti nusikaltimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas įvykdyti kvalifikuotą vagystę, įsibrovus į patalpą) susiformavimo momento, teigiant, kad jis su kitu nuteistuoju į A. G. nuomojamą rūsį pro atvirą jo langą įlindo tik iš smalsumo, o mintis vogti ten buvusius daiktus kilo vėliau, jau esant rūsyje ir pamačius jame esančius daiktus. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su skundžiamu nuosprendžiu, kuriame buvo atmesta tokia nuteistojo pasirinkta gynybinė versija, nes skundžiamame nuosprendyje įvardinti įrodymai suteikia pagrindo išvadai, kad abu nuteistieji turėjo tikslą pagrobti svetimus daiktus, įsibraudami į svetimą patalpą. Visų pirma, teisėjų kolegija vertina paties nuteistojo V. P. parodymų nenuoseklumą viso proceso metu, t. y. iš pradžių jam ikiteisminio tyrimo metu neigus tyčią pavogti minėtame rūsyje buvusius daiktus, vėliau teisminio nagrinėjimo metu, akivaizdžiai derindamas savo parodymus prie byloje surinktų įrodymų, sutiko su objektyviais minėto nusikaltimo požymiais kaltinime, tačiau pasirinkta kita gamybinė versija - iš anksto suformuotos tyčios (iki įsibrovimo momento) padaryti vagystę neigimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo paaiškinimai ne tik nelogiški (braunantis į sunkiai pasiekiamą rūsio patalpą, pilną daiktų, neturima tikslo pavogti, o tik tai daroma dėl smalsumo), bet ir prieštarauja prieš tai aptartai teismų praktikai, kurioje įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, kur kaltininkas neturi teisės patekti ir būti. Dėl to, net ir pagal nuteistojo versiją vėlesnis tyčios vokti susiformavimo monetas taip pat sudarytų neteisėto įsibrovimo į A. G. nuomojamą rūsį aplinkybę, nuteistiesiems neteisėtai įsibraunant į šią patalpą ir ten be teisinio pagrindo būnant. Remiantis tuo, teisėjų kolegija pagrįstai abejoja teisme iškeltos naujos nuteistojo V. P. įvykio versijos patikimumu ir laiko ja tik gynybine versija, netinkama pagrįsti inkriminuotos vagystės perkvalifikavimui. Nors skundžiamame nuosprendyje nėra detaliai įvardinti konkretūs įrodymai, patvirtinantys, kad abu nuteistieji turėjo tikslą pagrobti svetimus daiktus, įsibraudami į svetimą patalpą, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių įrodymų byloje yra pakankamai šiai išvadai daryti, t. y. nukentėjusiojo A. G. apklausos protokolai, kuriuose patvirtinama, kad minimame jo rūsyje yra įvairios buitinės technikos ir visokių įrankių, kurie jam išėjus tądien iš darbo, buvo visur išmėtyti rūsyje (1 t., b. l. 141-144,149-152, 156-159), šias aplinkybes patvirtino ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame fiksuota didelė įvairovė buitinės technikos rūsyje, sukrautos palei sienas, o ketinami pavogti įrankiai buvo sukrauti prie minėto lango (1 t., b. l. 15-27), taip pat ir liudytojo G. T. apklausos protokolas, kuriame užfiksuoti parodymai apie tai, kaip vyriškis, kelis žingsnius paėjęs link (duomenys neskelbtini), intensyviai dairėsi aplinkui, o kitas stambus vyriškis atsitūpęs švietėsi į rūsio langelį, o po 10 min. krapštymosi prie lango abu vyriškiai pateko į minėtą rūsį (1 t., b. l. 178-179), tai patvirtina ir 2020 m. birželio 29 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame apžiūrėtas užfiksuotas šio liudytojo pagalbos skambučio garso įrašas (2 t., b. l. 12-15) ir kiti bylos duomenys. Šiais bylos duomenimis nustatytos reikšmingos objektyvios įvykio aplinkybės: pasirinktas tamsus nakties laikas, kuomet būna mažiausia galimybė būti pastebėtiems, prieš patenkant į minėtą rūsio patalpą buvo įsitikinta, ar niekas jų nemato, prožektoriumi apšviestas ir apžiūrėtas šios patalpos vidus, kuriame buvo gausu įvairios buitinės technikos bei įvairių įrankių, o tik po to buvo patenkama į šią rūsio patalpą pro nedidelį pravertą langą. Būtent šios aplinkybės objektyviai ir vienareikšmiai paneigia nuteistojo V. P. pasirinktą gynybinę versiją, kad jo tyčia vogti susiformavo vėlesniu momentu, jam jau esant minėtoje rūsio patalpoje. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. P. inkriminavo vagystę kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą. Jo padaryta nusikalstama veika, laikantis apeliacinio skundo ribų, teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, todėl konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

Dėl V. P. nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį

8. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu priimtu sprendimu pripažinti V. P. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kadangi jo rastas ir laikomas jau nuo 2017 m. sausio 31 d. nebegaliojantis G. Z. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra laikytinas dokumentu BK 302 straipsnio prasme, o pagal teismų praktiką toks negaliojantis dokumentas yra niekinis dokumentas, nesukeliantis jokių teisių pasekmių.

9. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu šių aplinkybių vertinimu ir teisinėmis išvadomis dėl šio nusikaltimo inkriminavimo nuteistojo V. P. atžvilgiu ir negali sutikti su minėtais apeliacinio skundo argumentais, jog negaliojantis vairuotojo pažymėjimas nėra dokumentas galintis sukelti teisines pasekmes. Dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu. Apie tai, kad negaliojantis vairuotojo pažymėjimas nėra dokumentas, nenurodoma jokiose kasacinio teismo, formuojančio teisminę praktiką, nutartyse ir netgi priešingai – kasacinis teismas jau 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-469/2008 savo pobūdžiu iš esmės analogiškoje situacijoje, susijusioje su nebegaliojančio paso pagrobimu, nesutiko su teiginiais, kad pagrobtas nebegaliojantis pasas nėra dokumentas, kurį būtų galima panaudoti, ir kuris negali būti vertinamas BK 302 straipsnio 1 dalies prasme, pažymint, kad pagal šiame baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį apibūdinančius požymius pakanka paso pagrobimo, o jo panaudojimas ar galimybė panaudoti tokiu atveju nėra būtini. Taip pat teisėjų kolegija sutinka ir su skundžiamame nuosprendyje išdėstyta gausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl savo pobūdžiu iš esmės analogiškų situacijų, sprendžiant dėl nebegaliojančios asmens tapatybės kortelės, kurioje aiškiai nurodoma, kad pagal BK 302 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį apibūdinančius požymius pakanka dokumento laikymo, o jo panaudojimas ar galimybė panaudoti jį tokiu atveju nėra būtini (baudžiamosios bylos Nr. 1A-512-449/2017, 1A-88-654/2021 ir kt.), o Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-188-579/2021 buvo tiesiogiai įvertintas ir negaliojančio vairuotojo pažymėjimo statusas BK 302 straipsnio prasme, kaip ir šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje, vienareikšmiai atmetant apeliantų keliamas abejones dėl negaliojančio vairuotojo pažymėjimo nepripažinimo dokumentu pagal minėtą straipsnį. Juolab sutinkant su skundžiamu nuosprendžiu ir aukštesnių teismų praktika baudžiamasis įstatymas atskirai neišskiria galiojančio/negaliojančio dokumento laikymo, neturint tam teisinio pagrindo.

10. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad negaliojančio dokumento laikymas negalėjo sukelti jokių teisiškai reikšmingų pasekmių, kadangi net ir negaliojantis vairuotojo pažymėjimas ne tik atitinka visus būtinus dokumentui keliamus reikalavimus, bet jame ir yra įtvirtinta konkreti juridinę reikšmę turinti informacija. G. Z. iniciatyva Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre atžymėjus pamestą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip negaliojantį – jis nustoja galioti, tačiau kaip dokumentas savo forma (kaip materialus daiktas) ir turiniu (teisinio fakto) dokumento paskirties nepraranda. Įprasta praktika, jog pasibaigus asmens dokumento galiojimui ir išduodant naują dokumentą, senasis yra sugadinamas, kadangi nebegaliojantį vairuotojo pažymėjimą (nesugadintą) yra galimybė neteisėtai panaudoti kaip dokumentą įvairiuose situacijose, kuomet nėra naudojamasi informacinėmis sistemomis, iš kurių būtų galima sužinoti apie tokio dokumento negaliojimo faktą (pvz. sustabdžius kelių policijai dokumentų patikrinimui ir pan.). Taigi net ir negaliojantis vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) galėjo būti panaudotas, sukeliant teisiškai reikšmingas pasekmes. Be to, kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis V. P., neteisėtai laikydamas svetimą vairuotojo pažymėjimą, nežinojo apie jo negaliojimą, kadangi ant paties dokumento nurodyta, jog jis galioja iki 2021 m. birželio 26 d. (t. 2, b. l. 86), o apie vairuotojo pažymėjimo negaliojimą informacija buvo gauta tik ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, nuteistasis V. P. visą svetimo vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) laikymo laikotarpį suprato, kad šis dokumentas yra galiojantis, nes jo galiojimo laikas nebuvo pasibaigęs. Juolab nežinodamas, kad šis dokumentas yra negaliojantis, nuteistasis nesiėmė jokių priemonių, kad grąžintų šį dokumentą savininkui, neatidavė jo ir jokiai valstybės institucijai. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina ne tik nusikaltimo objektyviuosius, tačiau ir subjektyviuosius požymius, t. y. G. Z. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini)nuteistasis V. P. laikė neturėdamas teisėto pagrindo ir jis veikė tiesiogine tyčia. Dėl to, apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino nuteistąjį V. P. kaltu ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Remiantis tuo, apeliacinio skundo ribose patikrinus skundžiamo nuosprendžio dalį dėl šios nusikalstamos veikos inkriminavimo nuteistajam V. P. pagrįstumo, apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

Dėl V. P. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį

11. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu priimtu sprendimu pripažinti V. P. kaltu dėl pasikėsinimo padaryti baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir prašoma priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, grindžiant tuo, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą kanapių auginimą numatyta būtent BK 265 straipsnio 1 dalyje, tačiau šiuo atveju nėra nustatyta būtino kvalifikuojančio požymio – didelio kanapių kiekio, o ir šios veikos inkriminavimas nepriklauso nuo jos padarymo tikslo ir motyvo (kokiu tikslu auginamos kanapės).

12. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BK 1 straipsnio). Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.

13. Nagrinėjamoje situacijos būtina pažymėtina, kad BK 265 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia atliekant veiksmus, sudarančius minėtų augalų auginimo procesą – nuo jų sėjos iki priežiūros auginimo metu, siekiant, kad augalai išaugtų, subręstų ir taptų tinkami narkotinėms medžiagoms gaminti. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ar kaltininkui šiuos augalus pavyko išauginti iki jų subrendimo stadijos, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-521/2014). Nusikaltimo sudėtis yra formalioji – neteisėtas aptariamos normos dispozicijoje nurodytų augalų auginimas laikomas baigtu nuo šių augalų pasėjimo, pasodinimo, priežiūros pradžios momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452-788/2016). Pažymėtina, kad nenustačius didelio kiekio aguonų, kanapių ar kitų į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktų augalų auginimo aplinkybės, asmeniui kyla administracinė atsakomybė už neteisėtą opijinių aguonų, kanapių ar kokamedžių auginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 340 straipsnį. Dėl to, vien remiantis tokiu įstatyminiu reguliavimu, pats savaime kanapių auginimas nėra ir negali būti objektyviai laikomas pasikėsinimu gaminti narkotines medžiagas, kadangi tokia pozicija šiuo klausimu akivaizdžiai prieštarauja minėtam įstatyminiam reguliavimui, numatančiam atskirus pagrindus kilti atitinkamai baudžiamajai ir administracinei atsakomybei už neteistą kanapių auginimą.

14. Šios bylos kontekste būtina kreipti dėmesį į tai, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas – tai aktyvus procesas, kurio metu siekiama bet kokiu būdu išgauti iš augalo (kanapių) tinkamas svaiginimuisi medžiagas, toks procesas apima augalų nupjovimą, rūšiavimą, smulkinimą, džiovinimą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2014, Nr. 2K-452-788/2016, Nr. 2K-311-222/2017). Dėl to, nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 259 ir 260 straipsnį, be kita ko, reikšminga tai, kad kanapės ne auga jų auginimo vietoje, o jau yra nupjautos, t. y. narkotinių medžiagų gaminimu turėtų būti pripažintas aktyvus procesas siekiant mechaniškai išgauti iš augalo medžiagas, tinkamas svaigintis, ir tai galėtų būti augalų nupjovimas, susmulkinimas, džiovinimas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-596/2011). Teismų praktikoje nurodoma, kad atitinkamais tikslais atliktas kanapių augalų nupjovimas ir ruošimas jas džiovinti laikomas pradėjimu gaminti narkotines medžiagas, be to, patys nupjauti kanapių augalai (antžeminės dalys) Lietuvos Respublikos teisės aktų priskiriami narkotinėms medžiagoms, vadinasi, atitinka ir neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis (BK 259, 260 straipsniai) dalyko požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-788/2018). Pažymėtina, kad teismų praktikoje teismai iš kaltinimo BK 259 ar 260 straipsniuose numatytų veikų padarymo (gaminimo) šalina tas kanapes, kurios jų suradimo momentu dar augdavo ir nebūdavo pašalintos iš jų augimo vietos, kadangi jos nebūdavo pradėtos gaminti. Svarbu ir tai, kad šiose bylose kaltinamiesiems nebūdavo inkriminuojamas pasikėsinimas gaminti narkotines medžiagas, t. y. likusį dar augusį kanapių kiekį (kuris būdavo nupjaunamas policijos pareigūnų ir išdžiovinamas iki stabilios masės jau tyrimo metu), o būdavo apsiribojama tik tuo kiekiu, kuris jau buvo kaltininkų nupjautas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-426-398/2016, kasacinio nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-788/2018 ir kt.).

15. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, Nr. 2K-239-139/2015). Vadinasi, savaime kanapių auginimo fakto nelaikant pasikėsinimu gaminti narkotines medžiagas, o kanapių augalų nupjovimą ir ruošimą džiovinti laikant jau narkotinių medžiagų gaminimo proceso pradžia, pagal kaltinime, kuris, anot skundžiamo nuosprendžio, pasitvirtino, nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija neįžvelgia, kokiais nuteistojo V. P. veiksmais pasireiškė kaltinime įvardintas pasikėsinimas padaryti baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinimo dėl šios nusikalstamos veikos inkriminavimo formuluotė yra netinkama ir prieštarauja jau minėtam įstatyminiam reguliavimui, numatančiam savarankiškus pagrindus kilti atitinkamai baudžiamajai ir administracinei atsakomybei už neteistą kanapių auginimą. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentacijos matyti, kad pirmos instancijos teismas nesilaikė pirmiau išdėstytos aukštesnių teismų praktikos išaiškinimų, neįvertino reikšmingo nagrinėjamu atveju teisinio reguliavimo, formaliai įvertino atskirus bylos duomenis ir nepagrįstai konstatavo, kad nuteistajam V. P. auginant vieną kanapės augalą, jis buvo pradėjęs kėsintis pagaminti narkotines medžiagas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo šiuos nuteistojo V. P. veiksmus pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, nes tokiu atveju teismo nuosprendis būtų grindžiamas ne faktais, o prielaidomis ir būtų neteisėtas. Tokios išvados nepaneigia ir atskiros bylos aplinkybės, įvertintos šiuo klausimu skundžiamo nuosprendžio argumentacijoje, t. y. vien tai, kad buvo auginama narkotinės medžiagos žaliava, pas šį nuteistąjį buvo rastos itin jautrios elektroninės svarstyklės, tinkamos sverti ir narkotines medžiagas, ant kurių buvo rasta kanapių (antžeminių dalių) pėdsakų, ar tai, kad nuteistojo V. P. organizme rasta THC (kanapių) vartojimo pėdsakų – tai nesudaro ir negali objektyviai sudaryti pagrindo nesilaikyti minėto įstatyminio reguliavimo ir teismų praktikos išaiškinimų dėl teisinės atsakomybės už kanapių auginimą pobūdžio.

16. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo nuteistajam V. P. inkriminuoti BK 265 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos, kadangi, kaip jau minėta, tam būtina nustatyti didelio kiekio kanapių augalų auginimo aplinkybę, o šios aplinkybės, tai yra didelio kiekio augalų, nenustačius – asmeniui kyla administracinė atsakomybė už neteisėtą kanapių auginimą pagal ANK 340 straipsnį. Pažymėtina, kad teismų praktikoje dideliu kiekiu pripažįstamas ir žymiai didesnis augintų kanapių augalų kiekis, pvz., asmuo buvo nuteistas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai augino 21 vnt. kanapių augalų pagal kasacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-596/2011 ar 41 vnt. augalų pagal kasacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-976/2021. Šiuo atveju nuteistajam V. P. auginant tik 1 kanapės augalą, nėra net pagrindo svarstyti klausimo dėl tokio kvalifikuojančio požymio, kaip didelis auginamų kanapių augalų kiekis, buvimo šio nuteistojo veiksmuose, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 265 straipsnio 1 dalį, todėl šiuo atveju V. P. galima tik administracinė atsakomybė pagal ANK 340 straipsnį.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, darytina išvada, jog šioje byloje neįrodyta kaltinime įvardintas ir skundžiamame nuosprendyje konstatuotas nuteistojo V. P. pasikėsinimas padaryti baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Taigi, atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, esamą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, V. P. pagal kaltinimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo

18. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu priimtu sprendimu netaikyti jo atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatų ir prašo šiuo pagrindu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje.

19. Pažymėtina, jog BK 38 straipsnyje yra numatyta galimybė taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, padariusiam tik vieną nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą). O V. P. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl dviejų apysunkių nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje padarymo (dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, šiuo procesiniu sprendimu išteisinamas). Pagal formuojamą teismų praktiką, asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-75/2011, 2K-305/2011, 2K-138/2015). Tačiau nuteistojo V. P. padaryti minėti abu nusikaltimai nesudaro idealiosios nusikalstamų veikų sutapties, kadangi jis skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys Nr. 2K-412/2010, 2K-37/2011). Tokiu atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo nuteistojo V. P. atžvilgiu.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

20. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2021 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. (12.36Mr) PT-8816, kurioje nurodyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nuteistajam V. P. išlaidos apeliaciniame procese sudaro 129,77 Eur sumą.

21. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

22. Nors pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nuteistojo V. P. gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo būtinas, tačiau šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo V. P. pateiktą apeliacinį skundą, kuris šiuo procesiniu sprendimu tenkintas iš dalies, didžiąją dalį skundo reikalavimų atmetant kaip nepagrįstus. Be to, jokių duomenų apie galimą sunkią nuteistojo V. P. finansinę padėtį byloje nėra ir netgi priešingai – iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis yra dirbantis, jam nėra paskirta bausmė, ribojanti jo galimybes gauti pajamų, o prašomos priteisti proceso išlaidos yra keliasdešimt kartų mažesnės nei skundžiamu nuosprendžiu paskirta bauda, kurios nuteistasis neginčija. Tai pagrindžia, kad tokios sumos proceso išlaidų priteisimas nepagrįstai neapsunkins nuteistojo padėties. Remiantis tuo, minėtos institucijos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliaciniame procese priteisimo tenkinamas ir iš nuteistojo V. P. valstybės naudai priteistina 129,77 Eur suma valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria V. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 7 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo V. P. valstybės naudai 129,77 Eur (vieno šimto dvidešimt devynių eurų 77 ct) sumą už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.