Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-936-252/2017

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 21d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-58-839/2017 pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovo R. M. priešieškinį ieškovei AB ,,Kauno energija“ dėl šilumos tiekėjo taikytų šilumos paskirstymo ir šilumos apskaitos metodų pripažinimo nepagrįstais, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Daugiabučio namo savininkų bendrija (duomenys neskelbtini), institucija teikianti išvadą – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas D. M. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 21d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-58-839/2017 ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priešieškinį – tenkinti bei priteisti iš ieškovės AB „Kauno energija” bylinėjimosi išlaidas. Apelianto vertinimu, šalių ginčui taikytinos Europos parlamento ir tarybos direktyvos 2011/83/ES ir jos įgyvendinimui priimto CK 6.228¹⁶ straipsnio nuostatos, pagal kurias vartotojas atleidžiamas nuo pareigos atlyginti, jei teikiamos neužsakytos prekės, vanduo, dujos, elektros energija, centralizuota šiluma ar skaitmeninis turinys arba teikiamos neužsakytos paslaugos. Teigia, kad šiuo atveju vartotojas su tiekėju nesudarė sutarties dėl centralizuoto šilumos tiekimo bendro naudojimo ir/ar kitoms patalpoms, tiekėjas taip pat neinicijavo tokios sutarties sudarymo, todėl pareiga mokėti už centralizuotai patiektą šilumą, atsakovui nekilo. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas butą nuo šildymo sistemos atjungė tik gavęs gyventojų susirinkimo pritarimą, tame pačiame susirinkime buvo priimtas sprendimas dėl to, jog už bendrųjų patalpų šildymą atsakovas nemoka. Šio susitarimo kurį laiką laikėsi iš šilumos tiekėjas. Iš to seka, kad jis negalėjo nepaisyti susitarimo, o priešingi veiksmai vertintini kaip neleistinas kišimasis į privačią nuosavybę. Apeliantas tvirtina, kad name nėra įrengta jokių apskaitos prietaisų, kurie leistų tiksliai apskaityti bendrųjų patalpų šildymui tenkančią (sunaudotą) šilumą. Todėl bendrųjų patalpų šildymui faktiškai tenka apie 3.84 proc. nuo bendro namo sunaudotos (suvartotos) šilumos kiekio, toks dydis gaunamas ir atlikus skaičiavimus pagal 1999 m. tiekėjo suderintas sąlygas. Būtent taip vartotojui ir buvo skaičiuojama nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2007 m. rugsėjo mėnesį už bendrų patalpų šildymą. Atkreipė dėmesį, kad teismo proceso metu ieškovė iš esmės pripažino, kad nagrinėjamu atveju bendrųjų patalpų šildymui faktiškai tenka apie 3.84 proc. nuo bendro namo sunaudotos (suvartotos) šilumos kiekio, tačiau nurodė, kad nepaisant to - vėliau tiesiog taikė metodikas, kuriose buvo numatyti didesni, nei faktiškai egzistuojantys dydžiai. Ši aplinkybė atsakovo nuomone, rodo, kad tiekėjo skaičiavimai nėra pagrįsti ir teisingi. Nesutinka su šilumos tiekėjo minėtiems apskaičiavimams taikytu metodu, savo poziciją pagrįsdamas tuo, kad Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, kad kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Nagrinėjamu atveju metodui akivaizdžiai numatant didesnę nei 3.84 proc., nuo bendro namo sunaudotos (suvartotos) šilumos kiekio, dalį tenkančią bendrųjų patalpų šildymui, šis metodas negalėjo būti taikytinas kaip neatitinkantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, neatmetant galimybės dėl dvigubo apmokėjimo. Apelianto įsitikinimu, teismas iš esmės visiškai neatsakė į atsakovo argumentus, susijusius su buto buvimo vieta ir tuo suponuotu korekcijos koeficiento taikymu. Taip pat neatsižvelgė, kad pačiam namui ir gyventojams buvo naudingas atsakovo atsijungimas nuo centralizuoto šildymo, kadangi nesant individualios apskaitos, kitas statistinis butas turėjo dengti didesnius energijos kaštus, reikalingus atsakovo butui apšildyti. Tokius argumentus jis grindė metodo Nr. 10, patvirtinto VKEKK 2010 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. O3-103 2 priedo 7 lentele, kurioje nurodoma, kad butams ir kitoms patalpoms pastato šildymo sistemos bendrosioms reikmėms priskiriamos šilumos diferencijavimo pagal patalpų padėtį pastate koeficientas nagrinėjamu atveju yra 0, todėl jį pritaikius už bendrųjų patalpų šildymą atsakovui skaičiuota nepagrįstai, kadangi padauginus bet kokį skaičių iš 0 ir gaunamas 0. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB „Kauno energija“ prašė atsakovo R. M. apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismui jokie rašytiniai įrodymai, kurie patvirtintų ginčo statinio, kuriame yra atsakovo butas, vartotojų susitarimą dėl apmokėjimo už šilumos tiekimą egzistavimą, nebuvo pateikti. Kitą vertus, nuo 2004 m. ieškovei pradėjus sudaryti individualias šilumos pirkimo – pardavimo sutartis su vartotojais, o ne su bendrija, atsakovo minimas susitarimas su bendrija nebeteko reikšmės ir atitinkamai nuo to laiko sąskaitos už perduotą šilumos energiją pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui buvo siunčiamos ne bendrijai, o individualiai kiekvienam iš pastate esančių vartotojų. Atsakovas civilinės bylos nagrinėjimo metu neginčijo, kad gaudavo sąskaitas dėl apmokėjimo, tačiau, manydamas, jog jo nesieja jokie prievoliniai santykiai su ieškove, jis sąskaitų neapmokėdavo. Atsakovas klaidingai suvokia šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymui taikomą teisinį reguliavimą, kadangi mano, jog nesant tarp šalių sudarytos rašytinės šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties, yra laikoma, jog prievoliniai teisiniai santykiai tarp šalių nėra susiklostę. Ieškovės teigimu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, nuostatos detaliai reguliuoja ginčo klausimą ir numato, kad daugiabučio namo sekcijos (bloko), buto ar kitos patalpos, kurių šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti, savininkų – buitinių šilumos vartotojų, su šilumos tiekėjais sudarytos šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos pakeistomis pagal Taisyklių 107.1.4 ir 108.1.5 punktų nuostatas nuo Taisyklių 122 punkte nurodyto akto surašymo dienos (124 punktas). Šiuo atveju butų ir kitų patalpų savininkai su šilumos tiekėju sudaro šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti. Iki butų ir kitų patalpų savininkai, kurių šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti, savininkai – buitiniai šilumos vartotojai, ir šilumos tiekėjai sudaro šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti pagal šalių individualiai aptartas sąlygas nuo Taisyklių 122 punkte nurodyto akto pasirašymo momento taikomos šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos (Taisyklių 1 priedo 15 punktas). Butų ir kitų patalpų, kurių šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti, savininkai – buitiniai šilumos vartotojai, daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti šilumos tiekėjui kiekvieną mėnesį apmoka už jiems tenkančią sunaudotos pastato bendrosioms reikmėms šilumos dalį, ją nustačius vadovaujantis teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 59-61, 63-65 punktai) nustatyta tvarka.Atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka atjungus butą nuo centralizuoto šildymo sistemos, jis privalėjo kreiptis į ieškovę dėl šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti pagal šalių individualiai aptartas sąlygas sudarymo. To nepadarius, šalių santykiams, yra taikomos šilumos vartojimo pirkimo -pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos. Atsakovui nuosavybės teise priklausančios patalpos atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos patvirtinantis aktas buvo pasirašytas dar 1999 m. rugsėjo 1 d., nuo šio akto pasirašymo dienos faktiškai tarp šalių buvo sudaryta šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas. Iki 2014 m. birželio 13 d. sudarytos šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartys nepatenka į atsakovo nurodomos Direktyvos nustatytą reguliavimo laikotarpį, todėl nedaro jokios įtakos tarp šalių susiklosčiusiam ginčui. Pažymi, kad nuo 2007 m. liepos 19 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. T-379 „Dėl mokesčių už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą apskaičiavimo tvarkos aprašo“ pakeitimo Nr. T-392 priėmimo Kauno miesto savivaldybėje šilumos energija vartotojams buvo pradėta skaičiuoti ir skirstyti pagal VKEKK patvirtintus metodus, įskaitant, bet neapsiribojant Metodu Nr. 5. Esant teisinio reguliavimo pokyčiams atsakovo įsiskolinimo susidarymo ieškovei laikotarpiu, buvo taikomas skirtingo dydžio šilumos kiekio dalies priskyrimo koeficientas, todėl atsakovo argumentai dėl ieškovės netinkamos metodikos taikymo apskaičiuojant nurodytus mokėjimus yra nepagrįsti. Juolab, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tai, jog skaičiavimai turėjo būti atliekami kitokiu būdu, o ne vadovaujantis nurodyta bei teisės aktais reglamentuota metodika. Pabrėžė, kad ir ieškovė neturi duomenų apie tai, jog pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpose nėra įrengti šildymo prietaisai arba nėra bendro naudojimo patalpų. Atsakovo ginčijamas 18 % dydžio šilumos kiekio dalies priskyrimo koeficientas nurodytam pastatui yra taikomas iki šiol.Atsiliepimu į apeliacinį skundą VKEKK prašė vadovautis jos pateiktomis išvadomis ir priimti procesinį sprendimą teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Byloje nustatyta, kad AB ,,Kauno energija“ centralizuotai teikia šilumą daugiabučiui, esančiam (duomenys neskelbtini) r. Atsakovui R. M. nuosavybės teise priklauso butas, esantis šiame name, kuris yra atjungtas nuo centralizuotai teikiamos šilumos. Ieškovė kreipėsi į teismą reikalaudama iš atsakovo už jam tenkančios bendrojo naudojimo patalpų dalies šildymą nuo 2006-08-25 iki 2016-07-01 susidariusios 721,60 Eur skolos, o už karšto vandens sistemų aptarnavimą - 304,46 Eur. CK 4.82 straipsnio, reglamentuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, 1 dalis numato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (3 dalis). Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad kiekvienas daugiabučio namo buto savininkas yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir bendraturtis, atsijungęs nuo centralizuoto šildymo sistemos, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako šilumos tiekėjui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją (LAT 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (4.82 straipsnio 7 dalis). Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms <...> ( CK 4.76 straipsnis). Iš nutarties 44-46 punktuose aptarto teisinio reglamentavimo ir LAT išaiškinimų akivaizdu, kad, atsakovas, kaip bendro naudojimo patalpų bendraturtis bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nors atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas buvo atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo, tačiau ieškovė tebetiekia šilumos energiją daugiabučiui namui ir kitų butų ar patalpų savininkai centralizuota šildymo sistema naudojasi. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas, įskaitant ir bendro naudojimo patalpas. Todėl atsakovas, kaip bendrojo naudojimo patalpų, kurių dalis lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų ploto santykiui, bendraturtis, proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat vykdyti kitas iš įstatymo kylančias pareigas, susijusias su bendraturčių teisėmis ir pareigomis naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) savininkai, t.y. bendro naudojimo patalpų bendraturčiai, būtų išreiškę sutikimą ir priėmę sprendimą neskaičiuoti bendrojo naudojimo patalpų šildymo mokesčio nuo namo centrinio šildymo sistemos atsijungusiam namo butui. Aplinkybė, kad kiti butų ar patalpų savininkai susiję su atsakovu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, būtų prisiėmę prievolę apmokėti atsakovui tenkančią minėtų išlaidų dalį nėra įrodyta, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovą su kitais bendraturčiais ginčo klausimu sieja tam tikri susitarimai, atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad apelianto įsitikinimu jo buto išsidėstymo name specifika (kampinis, penktame aukšte) jam atsijungus nuo centralizuoto šilumos tiekimo, leido namui sutaupyti šilumos energijos dėl ko kiti namo gyventojai, nesant individualios apskaitos, nebeturėjo dengti didesnių energijos kaštų reikalingų atsakovo butui apšildyti ir dėl to patyrė mažiau išlaidų, negali būti vertinamas kaip atleidžiantis jį nuo prievolės, kaip bendraturčiui prisidėti prie bendrų patalpų tinkamos eksploatacijos ir išlaikymo.Atsakovo pareigai atsiskaityti su ieškove už bendrų patalpų šildymą ir sistemos aptarnavimą, aplinkybė, jog tarp jų nėra sudaryta rašytinė sutartis reikšmės neturi. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta butų ir kitų patalpų savininkų (nagrinėjamu atveju apelianto - daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų bendraturčio) ir šilumos tiekėjo – ieškovės - konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas (CK 1.71 straipsnis, nuo 2003 m. liepos 17 d. iki 2012 m. spalio 1 d. galiojusių Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 9, 11 punktų nuostatos, Energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 6-7 punktais, Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. I-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 26-28 punktai, 122, 124 punktai, 1 priedo 15 punktas). Šiuo atveju, apelianto skunde cituojamos CK 6.228 ¹⁶ straipsnio nuostatos, reglamentuojančios prekių ar paslaugų teikimą be vartotojo užsakymo ginčo klausimui nėra aktualios ir skirtingai nei interpretuoja apeliantas nėra specialioji norma CK 4.82 straipsnio atžvilgiu. Kolegija, sutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad atsakovo nurodomos 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių pažeidimo taikymo ginčo situacijai yra netaikytinos tiek dėl to, kad ši direktyva taikytina sutartims, kurios sudarytos po 2014 m. birželio 13 d., tiek dėl to, kad prievolė atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą šilumos energiją ir sistemos aptarnavimą, kylą teisės aktų, o ne sutarties pagrindu. Apeliaciniu skundu dėstomas vertinimas, kad bendrųjų patalpų šildymui faktiškai tenkančios šilumos dalis (kiekis) apskaičiuota neteisingai ir nepagrįstai taikant Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, kuris neatitinka pastato šildymo ir karšto vandens sistemos bei numato didesnę nei 3,84 % (faktiškai tenkanti) nuo bendro namo sunaudotos šilumos kiekio dalį tenkančią bendrųjų patalpų šildymui. Kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 2 dalis nustato, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. To paties įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą pasirenka šilumos vartotojai iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti šilumos vartotojų siūlomi metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Aprašo 22 punkte detalizuojama, kad šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti arba su ja suderintų metodų. Kol šilumos vartotojas pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.Nutarties 49, 52 punktuose aptartas ir ginčo situacijai aktualus teisinis reglamentavimas reiškia, jog daugiabučio namo gyventojams yra suteikiama teisė savo nuožiūra pasirinkti vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kol jie metodo nepasirenka patys, šiluma tiekiama bendro naudojimo patalpoms šildyti yra tiekiama bei patiektas šilumos kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Nagrinėjamu atveju nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, buvo taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 (toliau – Metodas Nr.4), patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-19, o nuo 2007 m. liepos 19 d. kartu su šiuo metodu pradėtas taikyti ir Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5, patvirtintas Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 „Dėl komisijos rekomenduojamo šilumos paskirstymo metodo patvirtinimo“ patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (toliau – Metodas Nr. 5). Šis metodas nustatant šilumos kiekį patiektą pastatui šildyti yra taikomas tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (1.4 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo name atsakovo butas yra atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos, ieškovė, priskirdama šilumą už bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovui, pagrįstai taikė Metodą Nr. 5. Be to, Komisija teikdama papildomą išvadą pirmosios instancijos teismui ginčo klausimu konstatavo, kad aptariamame pastate šiluma paskirstoma vadovaujantis tinkamais šilumos paskirstymo metodais ir atsakovui priskirti apmokėti šilumos kiekiai pagal taikomų metodų taisyklės yra aritmetiškai/matematiškai teisingi. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškovės reikalaujama priteisti suma būtų apskaičiuota pažeidžiant Metodo Nr. 5 nustatytą tvarką. Vien subjektyvus vertinimas, kad šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų priskyrimo koeficientas apskaičiuotas netinkamai yra teisiškai nepagrįstas ir nepaneigia apylinkės teismo išvadų šiuo klausimu, t.y., kad apelianto ginčijamo šilumos kiekio dalies priskyrimo koeficiento dydis kito dėl teisinio reglamentavimo pakeitimų. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir esant paminėtam teisiniam reglamentavimui, apelianto argumentai dėl jam priskaičiuotinos bendrų patalpų šildymui tenkančios šilumos dalies apskaičiavimo neteisingumo ir netinkamų metodų taikymo yra atmestini kaip nepagrįsti. Kad taikytas metodas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei atsakovo, kaip vartotojo teises ir interesus, išnagrinėjus bylos medžiagą, nenustatyta. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas ir kiti gyvenamojo namo gyventojai manydami, kad bendroms patalpoms patiektas šilumos kiekis namo gyventojams turėtų būti paskirstomas remiantis kitais metodais, turi teisę kreiptis dėl to į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ar nustatyta tvarka pasirinkti vieną iš jos rekomenduojamų taikyti metodų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl dėl jų nepasisako.Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas tai jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (CPK 98 straipsnis). Ieškovė nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl šis klausimas nespręstinas. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo, o atsakovas pareikšto priešieškinio pagrįstumo neįrodė. Teismas nenukrypo nuo suformuotos LAT praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.