Utenos apylinkės teismo sprendimas

Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvadą ieškovė iš esmės pagrįstai skaičiuoja mokesčius atsakovui už bendrojo naudojimo patalpų šildymą ir šiluma paskirstoma vadovaujantis tinkamais šilumos paskirstymo metodais, o atlikti skaičiavimai pagal patvirtintų metodų taisykles matematiškai teisingi.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad AB „Kauno energija“ tiekia šilumą namui, adresu (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis šiame name esantis butas - (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovui. Butas nuo 1999 m. atjungtas nuo centralizuoto šildymo sistemos. Pagal ieškovės pateiktas sąskaitas ir skaičiavimus už laikotarpį nuo 2006-08-25 iki 2016-07-01 atsakovui priskaičiuota 721,60 EUR skola už perduotą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms ir 304,46 EUR skola už karšto vandens sistemų aptarnavimą. Byloje nėra duomenų, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl paslaugų teikimo.

Iš pateikto ieškinio matyti, kad pradinis šalių ginčas kilo vykdant prievolę iš šilumos energijos tiekimo santykių, taigi tokie santykiai konstatuotini kaip prievoliniai, dėl kurių Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalių pagrindu kreiptis pirmiau į Valstybinę energetikos inspekciją ar Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau - Komisija) nei į teismą, teismo nuomone, nėra pagrindo. Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, priešieškiniu iš esmės kelia ginčą dėl šilumos paskirstymo, t. y. dėl taikytinos paskirstymo metodikos ir kt. su tuo susijusių klausimų, dėl kurių ginčas gali būti nagrinėjamas ikiteismine tvarka, tačiau kaip matyti iš atsakovo pateiktų dokumentų atsakovas 2010 m. šiuo klausimu buvo kreipęsis į ieškovę, jam buvo atsakyta, tačiau tolimesnių ginčo sprendimo priemonių atsakovas nesiėmė. Pagal atsakovo kreipimosi į teismą su priešieškiniu šioje byloje metu galiojusios Energetikos įstatymo redakcijos 34 straipsnio 3 dalies nuostatą (...) Vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą. Vartotojas turi teisę ginti savo teises ir kitais, šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais. 2016-12-19 raštu Komisija atsisakė nagrinėti ginčą pagal atsakovo skundą, taigi įvertinant, kad Komisija įtraukta į bylą institucija, teikiančia išvadą, ir yra pateikusi išvadą dėl atsakovo keliamų klausimų, laikytina, kad priešieškinis nagrinėtinas šioje byloje (CPK 33 str. 2 d.).

Daugiabučio namo bendraturčių, taip pat ir atsakovo, pareiga išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius kyla iš įstatymo. CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalyje yra įtvirtinta namo bendraturčių prievolė prisidėti prie bendrosios nuosavybės išlaikymo. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje imperatyviai numatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, o Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 punkte detalizuota, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šie bendrojo naudojimo objektai: 1) bendrosios pastato konstrukcijos; 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos; 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos; 4) vietiniai inžineriniai tinklai; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas. Bendrosiomis pastato inžinerinėmis sistemomis pripažįstama pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, gilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Pagal CK 4.82 straipsnio 7 dalį buto ar patalpos savininko dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje nėra individualizuota ir kaip nors atskirai pažymėta, ji lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo ploto santykiui. Bendrojo naudojimo objektų nuosavybės specifika lemia tai, jog nėra fiziškai įmanoma kiekvienam bendraturčiui individualizuoti jam priklausiančios bendrojo naudojimo objektų dalies, todėl prie šių objektų išlaikymo privalo prisidėti visi namo bendraturčiai proporcingai turimam buto/patalpos plotui. Taigi, net ir atsijungę savo patalpų įrenginius nuo namo šilumos perdavimo tinklų, atsakovai išlieka bendro naudojimo objektų bendraturčiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad „įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis e3K-3-230-686/2017). Taigi, atsakovas būdamas bendrojo naudojimo objektų bendraturčiu, privalo prisidėti prie šių objektų išlaikymo, nors jais ir nesinaudoja.

Atsakovas, atsijungdamas nuo centralizuoto šildymo sistemos, sudarė galimybę pats reguliuoti šilumos kiekį savo patalpose bei spręsti kaip jas apšildyti. Toks patalpų atjungimas nuo centrinės šildymo sistemos sukuria teisines pasekmes, susijusias su AB „Kauno energija“ dėl jam priklausančių negyvenamųjų patalpų šildymo, tačiau toks atsijungimas neturi įtakos atsakovo, kaip namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčio, nuosavybės teisei. Atsakovo nuosavybės teisė į bendrojo naudojimo objektus, tame tarpe namo konstrukcijas, inžinerines sistemas, išlieka, taigi išlieka ir teisės bei pareigos, susijusios su šių objektų išlaikymu, priežiūra ir t.t.

Pažymėtina, kad šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas paaiškino, kad name yra įrengtas šilumos suvartojimo apskaitos prietaisas, pagal kurio rodmenis, vadovaujantis patvirtintais metodais, apskaičiuojama, koks kiekis šilumos yra sunaudojama individualiai buto/patalpų savininkų ir koks kiekis sunaudojamas bendroms patalpoms šildyti. Objektyvių įrodymų, kad namo bendrija yra priėmusi sprendimus dėl kitokių metodų taikymo gautos šilumos energijos paskirstymui byloje nėra pateikta, taigi atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovė nepagrįstai vadovaujasi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Šilumos ūkio įstatymo, be kita ko, reglamentuojančio šilumos ūkio subjektų santykius su šilumos vartotojais, 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Panaši teisės norma buvo įtvirtinta iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalyse.

Atsakovas neginčijo, kad negavo sąskaitų dėl apmokėjimo, bet teigė, jog priminimuose buvo nurodyta, jog į įspėjimą galima nekreipti dėmesio, jeigu teisėtai nesieja jokie įsipareigojimai su AB „Kauno energija“, todėl jis sąskaitų ir neapmokėdavo. Atsakovo teiginiai ir pozicija šiuo klausimu nėra visiškai nuosekli, nes atsakovas pats nurodė, jog skambino ir rašė raštu ieškovei dėl pateiktų sąskaitų, taigi turėjo galimybę išsamiai išsiaiškinti situaciją.

Atsakovui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę ir teismui priėmus dėl to teismo sprendimą, kyla prievolės neįvykdymo teisinės pasekmės – mokėti ieškovei įstatyme numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016-08-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl tenkintina ir ši ieškinio dalis.