- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-26
- Bylos Nr.
- 1A-514-593/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38962-2023-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- D. K., L. K.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini), D. J.
- Advokatai
- Regina Atkočaitieneibė
- Kategorijos
- 1.1.6.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Danutės Giačaitės,
nuteistajam D. K. ir jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei bei nuteistajam L. K. ir jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. K. ir L. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, be intensyvios priežiūros, vietoje jos įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje bei neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 6 mėnesių laikotarpį sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;
D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam paskirtos bausmės- pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams; Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, be intensyvios priežiūros, vietoje jos įpareigojant D. K. visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. K. ir D. K. solidariai priteista 440,47 Eur (keturi šimtai keturiasdešimt eurų ir 47 centų) turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. K. ir D. K. solidariai priteista 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. K. ir D. K. solidariai priteista 2 500 Eur (du tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Bylinėjimosi išlaidomis pripažintos nukentėjusiojo D. J. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir iš L. K. ir D. K. lygiomis dalimis nukentėjusiajam D. J. priteista 1988,84 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai ir 84 centai) už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.
Bylinėjimosi išlaidomis pripažintos nukentėjusiojo D. J. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir iš L. K. ir D. K. lygiomis dalimis nukentėjusiajam D. J. priteista 1988,84 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai ir 84 centai) už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. L. K. ir D. K. nuteisti už tai, kad 2023 m. spalio 9 d. apie 16.20 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, elgdamiesi įžūliai, L. K. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. J. į veidą ir vieną kartą į lūpą, po to D. K. vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. J. į galvą (smilkinį) bei pastūmė D. J. ir pastarajam nukritus ant asfalto, padarė nukentėjusiajam ekchimozę (poodinę kraujosruvą) dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimą kakle ir dešinės plaštakos srityje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos srityje, taip bendrais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. J. sveikatą. Šiais veiksmais L. K. ir D. K. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
2. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, D. K. pargriovė D. J. ant automobilio (duomenys neskelbtini), priekinio dangčio ir jį smaugė, po to ne mažiau kaip 10 kartų kumščiais sudavė D. J. į galvą, veidą, tampė už drabužių ir pargriovė jį ant asfalto, taip padarė nukentėjusiajam D. J. ekchimozes (poodines kraujosruvas) kaktoje, karės akies vokuose, kakle, kairio peties srityje, ir kairės plaštakos IV piršto srityje, odos nubrozdinimus momenyse, smakre, kakle, kairės plaštakos IV piršo lūžį ir kairės pėdos V padikaulio lūžį, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. J. sveikatą. Šiais veiksmais D. K. ir L. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.
3. Be to, D. K. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, dėl chuliganiškų paskatų, pargriovė D. J. ant automobilio (duomenys neskelbtini), priekinio dangčio ir jį smaugė, po to ne mažiau kaip 10 kartų kumščiais sudavė D. J. į galvą, veidą, tampė už drabužių ir pargriovė jį ant asfalto, taip padarė nukentėjusiajam D. J. ekchimozes (poodines kraujosruvas) kaktoje, karės akies vokuose, kakle, kairio peties srityje, ir kairės plaštakos IV piršto srityje, odos nubrozdinimus momenyse, smakre, kakle, kairės plaštakos IV piršo lūžį ir kairės pėdos V padikaulio lūžį, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. J. sveikatą. Šiais veiksmais D. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
4. Kauno apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, įvertinęs baudžiamojoje byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų įrodyti nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. (toliau – ir apeliantas) teigia, jog skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl laidavimo instituto netaikymo yra nepagrįstas ir prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl BK 40 straipsnio taikymo ir apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jo sutuoktinės, A. K., atsakomybėn pagal laidavimą, o baudžiamąją bylą apelianto atžvilgiu nutraukti:
5.1. Apeliantas pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, kaltę pripažino visiškai, apklausiamas policijoje bei teisiamojo posėdžio metu nurodė visas nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes, atlygino nukentėjusiajam neturtinę žalą, atsiprašė nukentėjusiojo, nuoširdžiai gailėjosi dėl savo neteisėtų veiksmų.
5.2. Pirmosios instancijos teismas, netaikydamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, numatyto BK 40 straipsnyje, apelianto nuomone, neteisingai įvertino materialines baudžiamos teisės normas. Apelianto giliu įsitikinimu, teismas, vadovaudamasis teisine sąmone, turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, o nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pasisakydamas apie laidavimo instituto netaikymą apelianto atžvilgiu visiškai nemotyvavo ir neargumentavo savo sprendimo, o tik deklaratyviai pasisakė, kad „nors kaltinamasis L. K. ir pripažino padaręs nusikalstama veika, tačiau dėl jos padarymo nuoširdžiai nesigailėjo, priešingai, jo vertinimu, nusikalstamos veikos padarymas buvo nulemtas nukentėjusiųjų elgesio, o jis su broliu tik nuo jo gynėsi“.
Šalies argumentai
5.3. Apeliantas mano, jog teismo motyvai nėra pagrįsti ir neatitinka byloje esančių įrodymų, kas leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas klydo, kadangi ne apeliantas, o jo brolis, D. K., apklausiamas teisme nevalingai pasisakė apie savo veiksmų vertinimą kaip gynybinių. Apeliantas teigia, jog teismo per savo gynėją prašė, kad priimant nuosprendį būtų itin skrupulingai ištirtos visos įvykio faktinės aplinkybės ir būtų įvertinti nukentėjusiųjų veiksmai, kuriuos apeliantas iškart nurodė jį sulaikiusiems pareigūnams (būtent tai, jog konfliktas su nukentėjusiaisiais kelyje prasidėjo dėl nukentėjusiųjų neteisėto ir neetiško elgesio).
5.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, remiantis kasacinės instancijos teismo praktika, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra jo savanoriškas asmeninės valios aktas, kai jis laisva valia pripažįsta esmines nusikaltimo aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, o ne dėl byloje surinktų įrodymų. Taip pat skunde teigiama, jog nuoširdus kaltininko gailėjimasis reiškia laisvą prisipažinimą, kritišką savo elgesio vertinimą, apgailestavimą ir pastangas sušvelninti padarinius, pavyzdžiui, atlyginant žalą, teikiant neatidėliotiną pagalbą nukentėjusiajam ar atsiprašant.
5.5. Apeliantas pažymi, kad sprendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos buvimo, gailėjimasis turi būti vertinamas kompleksiškai, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą. Nurodoma, jog gailėjimąsi galima išreikšti ne tik žodiniais pareiškimais, bet ir savikritišku požiūriu, neigiamu savo veiksmų vertinimu, taip pat veiksmais, kuriais siekiama pašalinti ar sumažinti žalingus padarinius, padėti nukentėjusiajam ir teisėsaugai aiškinantis svarbias bylos aplinkybes; įstatymas nenustato konkrečios gailėjimosi formos, todėl vertinimas turi būti individualus ir išsamus.
5.6. Apelianto manymu, vertinant byloje esamus įrodymus, jau sulaikomas jis pateikė visą informaciją apie nusikaltimą, nurodė faktines aplinkybes, pažymėjo, kad įvykio vieta yra filmuojama, ir paragino policiją gauti miesto kamerų vaizdo medžiagą, tačiau, apelianto teigimu, dėl pareigūno aplaidumo ši medžiaga nebuvo laiku gauta, todėl byloje trūksta svarbaus objektyvaus įrodymo tikrosioms įvykio aplinkybėms nustatyti. Pasak apelianto, akivaizdu, jog teismas, ištyręs ir nuosprendyje aprašydamas byloje esanti vaizdo įrašą Nr. 3, tik lakoniškai pažymi, jog „vienas iš sulaikytųjų vyru su mėlynais marškinėliais pasako, kad pasikarščiavo, taip negalima“, tačiau neatkreipia dėmesio, jog tai apeliantas L. K., jau nuo pat sulaikymo momento pripažino savo nusikalstamus veiksmus, kritiškai vertino savo elgesį ir gailėjosi nusikaltęs. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog teisminio nagrinėjimo metu, susipažinęs su nukentėjusiojo pateiktu ieškiniu, per savo gynėją, inicijavo galimybę susitaikyti su nukentėjusiuoju, tačiau ne dėl jo kaltės kompromisas nebuvo rastas, todėl apeliantas atlygino nukentėjusiajam 1000 (vieną tūkstantį) Eur neturtinės žalos, paaiškinęs, jog apelianto vertinimu tokią žalą savo veiksmais jis sukėlė nukentėjusiajam D. J. (apeliantas pažymi, jog teismas skundžiamu nuosprendžiu būtent tokią žalą ir nustatė, todėl laikytina, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu apeliantas pilnai atlygino nukentėjusiajam patirtą žalą ir tai pripažintina lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą)
5.7. Apibendrinant, apelianto nuomone, vertinant visus byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo sprendimą dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo ir klaidingai aiškino atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, nepagrindžiamai atmetęs apelianto nuoširdų gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos.
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. (toliau – ir apeliantas) teigia, jog skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte pripažinimo yra nepagrįstas ir prašo: 1) pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo ir nuteisti D. K. pagal BK 284 straipsnį bei pagal BK 139 straipsnį; 2) netenkinus pirmojo reikalavimo, apeliantas prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo ir nuteisti jį pagal BK 284 straipsnį ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį; 3) taip pat apeliantas prašo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jo veiksmams įtakos turėjo nukentėjusiojo neteisėtas ir/ar provokuojantis elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas); 4) tenkinus vieną iš prašymų, atitinkamai apeliantą nubausti kita bausmės rūšimi, neskiriant griežčiausios laisvės atėmimo bausmės (apeliantas sutinka atlikti viešuosius darbus), vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis:
6.1. Skunde apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu jis visiškai pripažino kaltę dėl nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnį, tačiau kvestionavo kaltę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl abejonių dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo ir ginčijo savo veiksmų chuliganiškas paskatas. Apeliantas teigia, kad jo veiksmus iššaukė nukentėjusiojo neteisėtas, provokuojantis ir pavojingas elgesys kelyje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį atsakingu pagal šią kvalifikaciją, nes neanalizavo ir neįvertino jo kaltės turinio, taip pat nepaisė lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kad jo veiksmams turėjo įtakos nukentėjusiojo provokuojantis elgesys.
6.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje nustatyta vykusio konflikto pasekmė: 2023 m. spalio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad D. J. konstatuota ekchimozė (poodinės kraujosruvos) kaktoje, kairės akies vokuose, kakle, kairio peties srityje ir kairės plaštakos IV piršto srityje; odos nubrozdinimai momenyse, smakre, kakle, kairės plaštakos IV piršto ir kairės pėdos V padikaulio lūžiai. Apeliantas teigia, kad neturi specialių žinių, o pats tyčia nei į koją, nei į pirštą nesmūgiavo, jo smūgiai buvo nukreipti į nukentėjusiojo viršutinę kūno dalį, o įvykio metu tarp nukentėjusiojo ir apelianto buvo grumtynės (to neneigė ir pats nukentėjusysis apklausiamas teisiamajame posėdyje, be to byloje esančiame vaizdo įraše Nr. 1 akivaizdžiai matosi po konflikto suplėšyti apelianto marškinėliai, vaizdo įrašo 00.00.46 s ir 00.01.31 s), byloje apeliantas norėjo ne tik išklausyti specialisto, rengusio išvadą, paaiškinimų, tačiau per savo gynėją apeliantas pateikė motyvuotą prašymą dėl teismo medicinos ekspertizės skyrimo, tikslu atsakyti į kylančius klausimus.
6.3. Pažymima, jog apelianto nuomone, susipažinus su specialisto išvada ir analizuojant specialisto paaiškinimus teisme, liko neaiškumų dėl nukentėjusiojo sužalojimų susidarymo mechanizmo, kadangi specialistas apklausos metu teigė, jog tikslaus mechanizmo nustatyti nepavyko, o pagal nukentėjusiojo parodymus, pastarasis kojoje stiprų skausmą pajuto eidamas į greitosios pagalbos automobilį, apeliantas galėjo užlipti ant kojos besiartindamas prie nukentėjusiojo ir pirštą nukentėjusysis galėjo susilaužyti smūgiuodamas D. K. atgal.
Šalies argumentai
6.4. Apeliantas mano, jog jo gynėjas, teikdamas prašymą dėl medicinos ekspertizės skyrimo byloje, tinkamai argumentavo, jog specialisto išvada pateikta išklausius tik nukentėjusiuosius, po įvykio praėjus parai. Nurodoma, jog prašymo pateikimo dieną byloje teisminio nagrinėjimo metu buvo smulkiau apklausti nukentėjusieji, papildomai apklausti kaltinamieji ir tai leistų ekspertams, atsižvelgiant į nustatytas tikslesnes įvykio aplinkybes, detaliau ir tiksliau pateikti savo išvadas. Apeliantas mano, jog atmetus prašymą dėl ekspertizės, buvo pažeista teisė į gynybą, o teismas neatliko savo pareigos imtis visų įmanomų procesinių veiksmų, kuriais būtų galima pašalinti bet kokias byloje esančias abejones tam, kad būtų priimtas teisingas nuosprendis.
6.5. Pasak apelianto, iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio akivaizdu, jog teismas neanalizavo jo kaltės turinio dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir dėl nukentėjusiajam grumtynių metu kilusių padariniu – kairės plaštakos IV piršto ir kairės pėdos V padikaulio lūžių.
6.6. Apeliantas remiasi Kasacinės instancijos teismo praktika ir nurodo, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti atskleistas įrodymų tarpusavio ryšys ir pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu, t. y. išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) keliamus reikalavimus (BPK 20 straipsnis). Skunde pabrėžiama, jog iš įrodymų analizės nuosprendyje turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados.
6.7. Skunde nurodoma, jog kiekviena inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinė aplinkybė gali būti konstatuojama tik tada, kai jos buvimą patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Pabrėžiama, jog šios nuostatos turi būti laikomasi ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, kai yra padaryta, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas turėjo tinkamai ir motyvuotai atskleisti kaltės turinį, pasisakydamas dėl kaltės kilusios iš nusikaltimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
6.8. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nurodoma, jog analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame skirsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos (nagrinėjamu atveju BK 138 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 2 dalis, 139 straipsnis), kurių kiekviena, kai yra padaryta, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.
Šalies argumentai
6.9. Vadovaujantis pagrindiniais baudžiamojo proceso principais, sprendžiant ar apeliantui inkriminuota veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, apelianto nuomone, nepakanka nustatyti neteisėtų veiksmų (kurie taipogi buvo nustatyti prielaidomis, jog apeliantas galėjo užminti nukentėjusiajam koją), padarinių (nukentėjusysis patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą) ir priežastinį ryšį (apie šį taipogi nepasisakyta nuosprendyje) – būtina nustatyti apelianto tyčią.
6.10. Apeliantas nurodo, jog pagal BK išskiriamos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas, o BK 15 straipsnyje įtvirtinta, kad tyčia gali būti tiesioginė arba netiesioginė: tiesioginės tyčios atveju asmuo numato padarinius ir jų siekia, tuo tarpu netiesioginės tyčios atveju – padarinių asmuo nenori, tačiau, juos numatydamas, sąmoningai leidžia jiems atsirasti, išlikdamas abejingas dėl galimos žalos atsiradimo. Skunde pažymima, jog tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai būdingas veikos pavojingumo suvokimas ir padarinių kilimo numatymas. Taip pat nurodoma, jog BK 16 straipsnyje reglamentuotas neatsargumas, kuris pasireiškia dviem formomis – nusikalstamu pasitikėjimu, kai asmuo numato galimus padarinius, bet lengvabūdiškai tikisi jų išvengti, ir nusikalstamu nerūpestingumu, kai padarinių asmuo nenumato, nors pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai padaryti. Apelianto teigimu, nustatant kaltės formą būtina analizuoti ne tik konkretaus įvykio aplinkybes, bet ir visus reikšmingus bylos duomenis, turėjusius įtakos kaltinamojo valiniams sprendimams, o kaltės turinys – tai subjektyvusis (vidinis) nusikalstamos veikos požymis, kuris nustatomas atsižvelgiant ir į objektyvius veikos požymius, tokius kaip kaltininko veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, atlikimo būdas bei aplinkybės, kuriomis veika buvo padaryta.
6.11. Apeliantas mano, jog pirmos instancijos teismas nenustatė, kad jis norėjo padarinių, kurie kilo nukentėjusiajam suduodant atsakomąjį smūgį grumtynių metu (pagal nukentėjusiojo D. J. parodymus ir specialisto prielaidą, jog taip galėjo nutikti). Pasak apelianto, byloje realiai nebuvo ginčijama aplinkybė, kad nukentėjusysis pirštą nesunkiai susižaloti galėjo pats, tačiau teismas šios aplinkybės visiškai neaprašė nuosprendyje. Taip pat pažymima, jog remiantis nukentėjusiojo parodymais (pajuto stiprų kojos skausmą eidamas į greitosios pagalbos automobilį), specialisto prielaidomis (padikaulio lūžio mechanizmo negalima nustatyti) ir apelianto parodymais (smūgiavo tik rankomis), kyla pagrįstų abejonių, kad esant tokioms aplinkybėms, apeliantas galėjo numatyti, jog nukentėjusysis susilaužys savo pirštą ir petikaulį.
6.12. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai, neįvertindamas nukentėjusiųjų D. J. ir D. J. veiksmų, tyrė bylos aplinkybes, remdamasis neišsamiai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą nuosprendį dėl apelianto kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą nusikalstamą veiką. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes teismą įpareigoja BPK 1 straipsnio 1 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija.
6.13. Skunde teigiama, jog dėl neišsamiai ištirtų bylos aplinkybių nebuvo nustatytas aiškus nukentėjusiajam D. J. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo mechanizmas ir nepašalinti prieštaravimai tarp bylos duomenų, o tai tiesiogiai lemia apelianto kaltės konstatavimą. Apelianto nuomone, paminėtas abejones teismas turėjo vertinti apelianto naudai pagal BPK 44 straipsnio 6 dalį ir spręsti, kad nėra pagrindo išvadai apie tiesioginės ar netiesioginės tyčios buvimą apeliantui inkriminuotoje veikoje.
6.14. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas); nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstomi dėl BK bendrosios ir specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo; taip pat reikalaujama išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai visada išdėstomi dėl BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nustatantį atsakomybę už nesunkų sužalojimą ar susargdinimą dėl chuliganiškų paskatų, šis nusikaltimas yra tyčinis, nes atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo nustatyta BK 139 straipsnyje. Apelianto nuomone, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos bylos įrodymų analizės matyti, kad nukentėjusiajam D. J. nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas tik dėl piršto ir padikaulio lūžių, o dėl kitų sužalojimų (nežymių) nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta nežymiai.
6.15. Apelianto manymu, vadovaudamasis prielaidomis, o ne neginčijamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, priėjęs prie išvados, kad šiuos sužalojimus padarė apeliantas, D. K., teismas padarė lakonišką išvadą, jog veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, be to, nuosprendyje neišdėstyti jokie tokio veikos kvalifikavimo motyvai, apibūdinantys apelianto padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, t. y. kodėl tokie veiksmai ir jų padariniai yra tyčiniai, kokia įstatyme nustatyta tyčios rūšimi padaryta veika.
6.16. Skunde remiamasi teismų praktika ir nurodoma, jog apkaltinamajame nuosprendyje nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados turi būti nuoseklūs ir neprieštaringi, o pats apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais, prielaidomis. Taip pat nurodoma, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta arba kad kaltinamasis dalyvavo ją padarant, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
6.17. Apeliantas taip pat nurodo, jog BPK įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, tačiau jo manymu, akivaizdu, jog teismas taip pat nepasisakė apie įrodymus, kurie patvirtintu apelianto motyvą nusikalsti iš chuliganiškų paskatų. Skunde nurodoma, jog teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.
6.18. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Apeliantas remiasi teismų praktika ir nurodo, jog smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų, o tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama. Nagrinėjamu atveju, apelianto manymu, jo veiksmus lėmė pyktis dėl pačių nukentėjusiųjų neadekvačių veiksmų eisme.
Žemesnės instancijos teismas
6.19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino apeliantą kaltu dėl chuliganiškų paskatų, motyvuojant tuo, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas įvyko viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties. Apelianto teigimu, nuo pat sulaikymo jis aiškiai nurodė tikrąsias aplinkybes, prašė gauti gatvės kamerų vaizdo medžiagą ir nuosekliai pasakojo apie nukentėjusiojo provokuojantį elgesį eisme – chuliganišką vairavimą ir pavojingų situacijų sukėlimą, kuris išprovokavo jo veiksmus, vykstant su pavojingu kroviniu. Apeliantas pabrėžia, kad tokio nukentėjusiojo elgesio teisėtumas abejotinas, nes už jį numatyta administracinė atsakomybė. Be to, net pripažįstant jo kaltę dėl BK 284 straipsnyje nurodytos veikos, tai neįrodo, kad veiksmai buvo atlikti dėl chuliganiškų paskatų.
6.20. Taip pat apeliantas kvestionuoja teismo nepripažintą lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, teigdamas, kad jo veika buvo atsakomoji reakcija į nukentėjusiojo provokuojantį ar rizikingą elgesį. Remiantis teismų praktika, provokuojančiu laikomas sąmoningas elgesys, skatinantis nusikalsti, o rizikingu – neatsargus ar lengvabūdiškas elgesys, kurio pasekmes nukentėjusysis galėjo numatyti. Apelianto nuomone, vertinant šią aplinkybę, būtina įvertinti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo moraliai nepriimtinas, įžeidžiantis, smurtinis, neteisėtas ar pavojingas ir ar tai iš dalies nulėmė jo nusikalstamą veiką. Apelianto nuomone, akivaizdu, jog nukentėjusysis D. J., chuliganiškai vairuodamas automobilį, sukeldamas ne vieną avarinę situaciją, elgėsi rizikingai, nemoraliai ir neteisėtai, kas išprovokavo apelianto nusikalstamą elgesį prieš jį, tačiau pirmos instancijos teismas savo sprendimo nepripažinti šios lengvinančios aplinkybės tinkamai nemotyvavo.
7. Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų L. K. ir D. K. skundai atmestini
8. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad apylinkės teismas priimdamas nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu laikėsi bendrųjų BPK pagrindų bei tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo L. K. atžvilgiu
9. Apeliaciniame skunde L. K. nurodo, jog dėl padarytos nusikalstamos veikos jis visiškai prisipažino, atlygino žalą nukentėjusiesiems ir dėl savo elgesio nuoširdžiai gailisi. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai ir nemotyvuotai konstatavo, jog apeliantas dėl veikos nuoširdžiai nesigailėjo.
10. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su Kauno apylinkės teismo išvadomis, kad L. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikyti nebuvo pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu iš apelianto pusės nebuvo jokių atsiprašymo ar žalos atlyginimo veiksmų – dalis žalos buvo atlyginta tik perdavus bylą nagrinėti teismui. Tai rodo, kad apeliantas aktyvių pastangų atlyginti žalą ar atsiprašyti nukentėjusiųjų nesiėmė iki tol, kol tai tapo gynybine būtinybe.
11. Nagrinėjamu atveju kyla pagrįstų abejonių ir dėl L. K. nurodomo prisipažinimo nuoširdumo. Priešingai nei teigiama skunde, bylos medžiaga patvirtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tiek apeliantas, tiek jo brolis tvirtino, jog jų elgesys buvęs išprovokuotas nukentėjusiųjų, smurtas naudotas tik kaip gynybiniai veiksmai. Tačiau nustatyta, kad būtent nuteistieji inicijavo smurtinius veiksmus, o tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo pateikiama prisipažinimo ir gailėjimosi pozicija yra labiau gynybinė, nei nuoširdi.
12. Papildomai pažymėtina, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis daugiau nedarys nusikalstamų veikų. Byloje nustatyta, kad L. K. pasižymi greitomis ir nevaldomomis pykčio reakcijomis, emocijos yra paviršutiniškos, o jam diagnozuotas isterinio tipo asmenybės sutrikimas. Nors potenciali laiduotoja A. K. nurodė, kad nuteistasis esą ramaus būdo žmogus, medicininiai dokumentai rodo priešingai – fiksuotos diagnozės, patvirtinančios emocinį nepastovumą ir padidintą impulsyvumą (2 t., b. l. 36, 40-41). Tokie duomenys neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis kritiškai vertina savo poelgį ar kad ateityje laikysis įstatymų reikalavimų.
13. Atsižvelgiant į tai, kad žala buvo atlyginta ir atsiprašymas pateiktas tik nagrinėjant bylą teisme, nuteistojo gailėjimasis kelia abejonių, o jo asmenybės ypatumai nerodo pakankamo patikimumo ir gebėjimo laikytis įstatymų, laikytina, jog nėra pagrindo taikyti BK 40 straipsnyje numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nuteistojo L. K. atžvilgiu, todėl Kauno apylinkės teismo išvada dėl šio instituto netaikymo yra pagrįsta ir teisėta.
Dėl D. K. skundo
14. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
15. Pagal BK 138 straipsnį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnyje nurodytų padarinių. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).
16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo veiką, už kurią nuteistas D. K., ginčijamas sužalojimų padarymo mechanizmas ir teismo nurodyti motyvai, taip pat priežastinis ryšys, kaltininko tyčia ir chuliganiškų paskatų motyvas. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje buvo nuosekliai ir detaliai išanalizuoti visi šioje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, nesuteikiant nei vienam išimtinės reikšmės. Nagrinėjamu atveju nuteistojo kaltė pagrįstai nustatyta remiantis nuteistųjų L. ir D. K., nukentėjusiųjų D. ir D. J., specialisto D. B. ir liudytojos A. K. parodymais, duotais viso baudžiamojo proceso metu, taip pat automobilio „Subaru“ nuotraukomis, kuriose matyti apgadinimai (1 t., b. l. 88-93), 2024 m. sausio 5 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, 2023 m. spalio 9 d. asmens apžiūros protokolais, 2023 m. spalio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su Kauno apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
17. Apeliantas mano, kad sužalojimų (rankos piršto ir kojos lūžio) padarymo mechanizmas nėra tiksliai nustatytas, todėl sužalojimai galėjo atsirasti jam netyčia užlipus ant nukentėjusiojo kojos arba pačiam nukentėjusiajam susižeidus smūgio metu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkti įrodymai paneigia šią nuteistojo versiją. 2023 m. spalio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad kairės plaštakos IV piršto lūžis galėjo būti padarytas kietu buku daiktu tiesioginio kontakto metu arba lenkiant pirštą viršijant fiziologines ribas, o kairės pėdos V padikaulio lūžis – labiausiai tikėtina kietu buku daiktu, esant kontaktui iš viršaus. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas paaiškino, kad sužalojimų mechanizmas nustatomas tik pagal objektyvius duomenis – medicininius dokumentus ir specialisto apžiūrą, tačiau nėra grindžiama asmenų nurodytomis aplinkybėmis. Specialistas pažymėjo, jog įvertinus sužalojimus, išvadoje nurodomas labiausiai tikėtinas sužalojimų atsiradimo variantas pagal traumos pobūdį. Nagrinėjamu atveju išvadoje nurodyta, kad tokio tipo piršto lūžiai mediciniškai dažniausiai atsiranda nuo išorinės smūginės jėgos, o ne smūgiuojant pačiam, nes fiziologiškai žmogus taip nesmūgiuoja ir pirštas tokiu būdu nelūžta. Pėdos lūžis taip pat labiausiai tikėtina padarytas išorės veikimu iš viršaus. Teisėjų kolegijos nuomone teigti, jog mechanizmas nenustatytas – nėra pagrindo, kadangi nustatyta, kuris variantas yra labiausiai tikėtinas, ir kad nukentėjusysis pats tokių sužalojimų sau pasidaryti negalėjo.
18. Atsižvelgiant į byloje nustatytas ir išdėstytas aplinkybes, pažymėtina, kad sužalojimų mechanizmas buvo aiškiai ir patikimai nustatytas. Specialisto išvada bei specialisto parodymai nors ir tiesiogiai nepatvirtina, jog sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent apeliantas (specialistas nustatinėja tik sužalojimų mechanizmą), tačiau nuteistasis D. K. pats neneigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas ir įvyko muštynės, t. y. tiesioginį kontaktą su nukentėjusiuoju turėjo būtent D. K.. Šios aplinkybės sutampa su objektyviais įrodymais, todėl nėra jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių.
19. Baudžiamojo kodekso 138 straipsnyje įtvirtinta nesunkaus sveikatos sutrikdymo kaip nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. būtina nustatyti realius padarinius – sveikatos sutrikdymą, kuris ir lemia kvalifikavimą pagal šį straipsnį. Byloje būtent tokie padariniai ir yra konstatuoti, o jų kilmė pagrįsta specialisto išvada bei parodymais. Apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė tyčios formos, yra nepagrįstas, kadangi ši nusikalstama veika savo pobūdžiu gali būti padaryta tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad asmuo, sąmoningai mušdamasis su kitu žmogumi ir suduodamas jam smūgius, suvokia pavojingą tokios nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti padariniai, ir jų nori, arba suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato galimus padarinius ir, nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Bet kokiu atveju, mušdamasis su kitu asmeniu nuteistasis objektyviai suvokė, kad tokie veiksmai gali sukelti sužalojimų. Atsižvelgiant į tai, kad BK 138 straipsnyje numatytos veikos sudėtis yra materiali, veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, neatsargumo elemento nenustatyta. Pagal BK 139 straipsnį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to kilo įstatyme numatytos pasekmės. Kvalifikuojant veiką pagal BK 139 straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo sužalojimo ar susargdinimo priežastis; 2) žmogaus sužalojimas ar susargdinimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. veikiant neatsargiai. Šiuo atveju nustatyta, kad nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai, todėl apelianto kaltė dėl BK 138 straipsnyje numatytos veikos padarymo yra pagrįstai nustatyta ir perkvalifikuoti veiką pagal BK 139 straipsnį pagrindo nėra.
20. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje aiškiai nustatytas priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų. Baudžiamojoje teisėje priežastinis ryšys suprantamas kaip toks veikos ir padarinių ryšys, kai būtent konkreti veika yra būtinoji ir pakankama padarinių atsiradimo sąlyga. Šiuo atveju specialisto išvadoje nurodyti duomenys, parodymai, nukentėjusiųjų paaiškinimai bei kita byloje esanti įrodymų visuma neleidžia daryti prielaidos, kad nukentėjusysis sužalojimus galėjo pasidaryti pats ar jie galėjo kilti apeliantui veikiant neatsargiai. Nustatyta aplinkybė, kad apeliantas veikė tyčia – suvokdamas pavojingą savo veiksmų pobūdį ir numatydamas galimus padarinius – papildomai patvirtina, jog smurtiniai veiksmai buvo sąmoningi ir kryptingi, o ne kilę atsitiktiniai. Todėl darytina išvada, kad apelianto atlikti veiksmai tiesiogiai nulėmė nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimą.
21. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog smurtiniai veiksmai, atlikti viešoje vietoje, ne visada lemia chuliganiškų paskatų kvalifikavimą. Tačiau pažymėtina, kad chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamos veikos motyvas, pripažįstamos tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys tampa atviru iššūkiu visuomenės tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams tik menkavertę, objektyviai nereikšmingą priežastį. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad chuliganiškos paskatos dažniausiai kyla be priežasties arba dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar pasinaudojus menkaverčiu pretekstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-7/2013, 2K-383-895/2015, 2K-63-648/2016, 2K-363-689/2017, 2K-84-458/2020).
22. Apeliantas nurodo, kad jį išprovokavo nukentėjusiojo elgesys kelyje, tačiau šis argumentas taip pat nepagrįstas, kadangi D. K. nagrinėjamu atveju sureagavo neadekvačiai ir smurtiniams veiksmams panaudojo visiškai menką, objektyviai nereikšmingą pretekstą, kadangi tokios situacijos kaip kelio užkirtimas ar kiti eismo dalyvių manevrai negali būti laikomi smurtinių veiksmų provokavimu baudžiamosios teisės prasme — tai nėra nei pakankama, nei objektyviai pateisinama priežastis panaudoti fizinį smurtą. Tokie veiksmai vertintini kaip menkavertis pretekstas, būdingas chuliganiškų paskatų susiformavimui.
23. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į BK 59 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktuose numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes – esą jis savo noru atlygino žalą, o nusikalstamai veikai įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys. Vis dėlto, nustatyta, jog žalos atlyginimas buvo pradėtas tik teisminio nagrinėjimo metu, nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji rodė iniciatyvą dėl susitaikymo ir žalos atlyginimo. Tokiomis aplinkybėmis žalos atlyginimas negali būti vertinamas kaip savanoriška ir nuoširdi kaltininko pastanga ištaisyti padarinius. Be to, teismas jau konstatavo, kad nukentėjusiųjų elgesys, nors galėjo kelti nepatogumų ar emocinę įtampą, jokiu būdu nepateisino fizinio smurto panaudojimo. Nagrinėjamu atveju fizinio smurto panaudojimas nelaikytinas adekvačiu ar proporcingu atsaku į tokio pobūdžio nukentėjusiųjų elgesį, todėl apelianto nurodyta lengvinanti aplinkybė šiuo pagrindu taip pat pagrįstai nepripažinta.
24. Teisėjų kolegijos įsitikinimu šioje byloje surikti bei pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad D. K., 2023 m. spalio 9 d. apie 16.20 val., viešoje vietoje, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. J. sveikatą, tokiu būdu padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Kauno apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje aptartuose ir ištirtuose įrodymuose aiškiai ir nuosekliai matoma pagrindinė įvykių eiga, teisme apklaustų asmenų parodymai yra nuoseklūs, jie bei kiti įrodymai vieni kitiems neprieštarauja, pagrindo abejoti įrodymų patikimumu – nėra. Visi šie duomenys leido pirmosios instancijos teismui juos vertinti kaip vientisą iš tarpusavyje susijusių ir vienas kitą papildančių įrodymų grandinę, kas atitinka BPK reikalavimus bei teismų suformuotą įrodinėjimo standartą. Kauno apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, neteikdamas nė vienam iš jų išskirtinės reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti įrodymai, pagrindžiantys D. K. kaltę, teismo padarytos išvados yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų aprašymu. Pirmos instancijos teismas nuosprendį pagrindė byloje esančių įrodymų visumos pagrindu nustatytomis aplinkybėmis. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, Kauno apylinkės teismo nuosprendis nėra grindžiamas spėliojimais, tikimybėmis bei prielaidomis, o byla teisme išnagrinėta nepažeidžiant teisės normų bei principų, visapusiškai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir priimti D. K. išteisinantį nuosprendį dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
25. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad veikos kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį šiuo atveju taip pat nėra galimas. BK 138 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti veiką kvalifikuojantys požymiai, kurie nurodomi tais atvejais, kai nesunkus sveikatos sutrikdymas padaromas esant pavojingesnėms aplinkybėms. Kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nuteistasis fizinį smurtą naudojo dėl chuliganiškų paskatų, veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
26. Skirdamas bausmes nuteistiesiems, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje įtvirtintais bausmių skyrimo pagrindais. Atsižvelgiant į padarytų veikų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes charakterizuojančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas veikų padarymo aplinkybes. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes nuteistiesiems vertinti per griežtomis ar neatitinkančiomis teisingumo ir proporcingumo principų – nėra įstatyminio pagrindo.
27. Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 27 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistųjų D. ir L. K. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų L. K. ir D. K. apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.