Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. skundą dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro nutarimo palikti galioti nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, suinteresuotas asmuo Klaipėdos apygardos prokuratūra.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjos Z. P. skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2022 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. 4VI-1 atsisakyti tenkinti pareiškėjos skundą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro S. L. 2021 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 4VI-56 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, ir išspręsti klausimą iš esmės.

17. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi su 2021 m. spalio 29 d. prašymu-pareiškimu į Klaipėdos apygardos prokuratūrą dėl notaro patvirtintos 2017 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria buvo parduotas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumo įvertinimo. Pareiškėjos teigimu, ji buvo apgauta sudarant paveldėto buto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau institucijos nesiėmė priemonių nustatytų teisės aktų pažeidimams pašalinti. Liko neįvertinta veika dėl galbūt prieš ją įvykdyto sukčiavimo , dėl to jai padaryta didelė žala – 3 133 Eur, kurios atlyginimą siekia teisėtai atgauti iš kaltų dėl to asmenų. Nurodo, kad prieš sudarant sandorį buvo sulygta, jog pareiškėja kartu su kitais buto bendraturčiais šį turtą parduos už 38 000 Eur. Tačiau po sandorio sudarymo paaiškėjo, kad butas buvo realizuotas už 47 000 Eur, dėl to jai teko susimokėti didesnius mokesčius valstybei.

19. Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras S. L. 2021 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 4VI-56 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Pareiškėja apskundė prokuroro S. L. 2021 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 4VI-56 aukštesniajam prokurorui. Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė K. R. 2022 m. sausio 11 d. nutarimu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir paliko galioti Klaipėdos apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro S. L. 2021 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 4VI-56. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2022 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. 4VI-1, tačiau šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi skundas atmestas.

20. Pažymėtina, kad pareiškėja dar 2018 m. kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos apylinkės teismą dėl nepagrįsto praturtėjimo (civilinės bylos Nr. e2-6278-1067/2018). Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjos ieškinį atmetė. Sprendimas įsiteisėjo 2019 m. birželio 25 d.

22. Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, yra detalizuota Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y., nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas taip pat reiškia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme.

23. Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas; aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus. Aukštesnysis prokuroras, gavęs skundą ar pranešimą dėl proceso įstatymo pažeidimo, gali jį nagrinėti pats arba pagal Kompetencijos nuostatus perduoti nagrinėti kitam aukštesniajam prokurorui; prokuroro priimtą proceso sprendimą gali išnagrinėti tik vienas aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad prokuratūros, kaip centralizuotos valstybės institucijos, pareigūnų veiksmai kontroliuojami pirmiausia aukštesniojo prokuroro. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 5 dalis). Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti.

24. Tokias prokuroro veiklos kontrolės ribas lemia civilinio proceso normų nustatytos civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista teisė arba teisėtas interesas. Dėl viešojo intereso gynimo ieškinį (pareiškimą) gali pateikti prokuroras (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis). Prokuroro pareikštas ieškinys (pareiškimas) dėl viešojo intereso gynimo, kaip ir kiekvieno kito asmens, turi atitikti proceso normų keliamus proceso dokumentams reikalavimus. Reikalavime turi būti nurodyti bylos dėl viešojo intereso baigtimi suinteresuoti asmenys, reikalavimo faktinis pagrindas (kuo pasireiškė viešojo intereso pažeidimas) ir dalykas (kaip pašalinti viešojo intereso pažeidimą) (CPK 135 straipsnis). Teismas, išklausęs suinteresuotų asmenų paaiškinimus, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisminio ginčo esmės. Taigi civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminio ginčo iš esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikšto reikalavimo. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad kol prokuroras pagal savo kompetenciją nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismą dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas.

25. Teisės aktai nepateikia universalios ir aiškios viešojo intereso apibrėžties. Paprastai viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Viešasis interesas gali egzistuoti įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, be to, yra dinamiškas, kintantis, todėl neįmanoma iš anksto numatyti ir apibrėžti visų viešojo intereso atvejų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).

26. Pavyzdžiui, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009, 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010 kt.). Neabejotinai viešuoju interesu pripažintina strategiškai svarbių ir ekonomiškai visos valstybės mastu reikšmingų valstybės įmonių veiklai būtinų prielaidų ir tinkamų sąlygų sudarymas, nes sėkminga jų veikla tam tikra dalimi prisideda prie visuomenės gerovės (indėlis į biudžetą mokant mokesčius, darbo vietų kūrimas ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006, 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 279/2009).

27. Tačiau tam, kad viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar jis realiai buvo pažeistas, t. y. ar visuomenė (arba tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius. Be to, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas tenkinti ieškinį, susijusį su viešojo intereso pažeidimu, turi įvertinti, ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo, ar viešojo intereso gynimas toks pats aktualus ir svarbus visuomenei jo gynimo metu, kaip ir tada, kai buvo pažeistas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo teisinių santykių, galimai pažeidžiančių viešąjį interesą, atsiradimo iki kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo, teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą (2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008, 2009 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-782/2009). Atskirais atvejais gali būti svarbu ir teismai turi įvertinti, ar viešasis interesas gali būti apgintas tik tuo būdu, kurį prašoma taikyti ginčo atveju, ar toks būdas yra efektyviausias, ar ginant viešąjį interesą kaip prioritetinį nenukentės kito asmens ar net daugelio asmenų teisėti interesai, ar toks viešojo intereso gynimas vienoje srityje nelems jo pažeidimo kitose srityse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013).

28. Vadinasi, viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/20110). Tai reiškia, kad teismas dėl viešojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą. Tik CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokiu būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą.

29. Taigi teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, nepažeisdamas prokuroro diskrecijos teisės ir nespręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, patikrina, ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūras, t. y. ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Nenustatęs prokuroro veiksmuose proceso normų pažeidimo, teismas skundo netenkina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė ir teismas nenustatė, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorai nagrinėdami pareiškėjos prašymą-pareiškimą ir skundą būtų pažeidę konkrečias proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo ar skundo tyrimo tvarką, ar kad būtų nesurinkę ar nepatikrinę kokių nors konkrečių faktinių duomenų dėl skunde nurodytų aplinkybių, jų būtų neanalizavę bei nevertinę. Priešingai, Klaipėdos apygardos prokuratūra, išanalizavusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir faktinius duomenis, vertino, kad sudaryto sandorio teisėtumas prokuroro nenagrinėtinas, nes sandoris sudarytas tarp kelių privačių asmenų, o savarankiškas sandoris nepatenka į viešojo intereso gynimo sritį, todėl ginčo teisinio santykio nėra pagrindo laikyti viešuoju interesu, be to, yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai, kuriuose pasisakyta dėl pareiškėjos keliamų klausimų. Nurodė, kad nagrinėjamoje konkrečioje situacijoje, prokurorui pritaikius Prokuratūros įstatyme numatytas viešojo intereso gynimo priemones, būtų ginama konkrečiai apibrėžto asmens – pareiškėjos subjektinė teisė, t. y. privatus šio asmens turtinis, bet ne viešasis interesas, todėl, net ir konstatavus pareiškėjos nurodomus galimus pažeidimus, šie pažeidimai nebūtų laikytini viešojo intereso pažeidimu.

31. Pareiškėjos skundai iš esmės grindžiami tuo, kad prokurorai ir pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog, pareiškėjos teigimu, neteisėta notaro patvirtinta 2017 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia viešąjį interesą, kadangi yra susijusi su notarų biuro, Valstybinės mokesčių inspekcijos, banko veikla, taip pat kad šios institucijos nesiėmė veiksmų pažeidimams pašalinti. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kurios nors iš šių aplinkybių prokurorai priimdami skundžiamus sprendimus nebūtų įvertinę. Kaip minėta, teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Kita vertus, pareiškėja nenurodė ir prokurorai bei teismas nenustatė, kad pareiškėjos nurodytos institucijos turėtų imtis kokių nors konkrečių veiksmų pašalinti kokius nors pažeidimus, t. y. kad šių institucijų veiksmai ar neveikimas pažeistų teisės aktų reikalavimus, taip pat kad dėl to visuomenė (arba tam tikra konkrečiai neapibrėžta jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius. Sutiktina, kad net jei būtų konstatuota, kad kuri nors iš pareiškėjos nurodytų institucijų padarė teisės pažeidimą konkrečiai vieno ar konkrečios grupės asmenų atžvilgiu, tai dar nereiškia, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Priešingu atveju iš esmės visi valstybės institucijų ar pareigūnų įstatymų arba kitų teisės aktų pažeidimai turėtų būti laikomi viešojo intereso pažeidimais. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas dar 1994 m. vasario 14 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 21 straipsnis, taip pat 2, 19, 20, 22, 25 ir 27 straipsnių normos, įtvirtinančios prokurorų įgaliojimus tikrinti valdymo aktų teisėtumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 ir 118 straipsniams.

32. Į teismą gali kreiptis dvi subjektų grupės: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą ir 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu. Pagal CPK 5 straipsnio 3 dalį įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti pareiškimą siekdami ginti viešąjį interesą. Tokie asmenys, kreipdamiesi į teismą, įgyvendina ne savo teisę į teisminę gynybą (nes jie gina ne savo pačių pažeistą teisę), o specialius valstybės suteiktus įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje. Privatus asmuo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neturi teisės kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, nes įstatymų leidėjas siekė sukoncentruoti viešojo intereso gynybą profesionalių ir tam specialiai valstybės įgaliotų subjektų rankose. Tačiau tai nereiškia, kad privatus asmuo niekaip negali reaguoti į viešojo intereso pažeidimus. Jei asmeniui tampa prieinama informacija, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas, toks asmuo turi teisę informuoti specialius įstatymų numatytus subjektus, kad jie imtųsi viešojo intereso gynimo priemonių, tarp jų – ir kreiptųsi į teismą dėl viešojo intereso gynybos. Taigi privatus asmuo gali būti informacijos apie padarytus viešojo intereso pažeidimus šaltinis. Gautą informaciją apie viešojo intereso pažeidimus specialus įstatymų numatytas subjektas turi vertinti ir analizuoti pagal teisės aktuose nustatytas procedūras. Tačiau tai nereiškia, kad informaciją apie viešojo intereso galimus pažeidimus pateikęs asmuo tampa suinteresuotas, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Jei viešojo intereso pažeidimas kartu reiškia ir to asmens teisių pažeidimą, toks asmuo gali ginti savo teises kaip suinteresuotas asmuo priemonėmis, suteiktomis įstatymu pažeistų subjektinių teisių gynybai (pvz., kreipdamasis į teismą su prašymu apginti pažeistą jo teisę). Tačiau asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2014). Taigi, pareiškėja gali ginti savo teises kaip suinteresuotas asmuo priemonėmis, suteiktomis įstatymu pažeistų subjektinių teisių gynybai. Būtent tai ir vertino prokurorai priimdami skundžiamus nutarimus. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytu argumentu, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėja turi kitokią subjektyvią nuomonę dėl įrodymų rinkimo, jų analizavimo, aplinkybių vertinimo ir (ar) išnagrinėjimo rezultatų, negali būti pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamus nutarimus.

33. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl prokuroro atsisakymo ginti viešąjį interesą, tinkamai taikė nurodytas teisės normas, nustatančias teismo ribas ir skundų nagrinėjimą kontroliuojant prokuroro veiksmų teisėtumą. Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra, tirdama pareiškėjos prašymą-pareiškimą, taip pat skundą, rinko faktinius duomenis, juos analizavo, vertino ir nutarimus (išvadas), kuriais atsisakė teikti teismui ieškinį dėl viešojo intereso pažeidimo, argumentavo, t. y. byloje nustatyta, kad prokurorai, priimdami skundžiamus sprendimus dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą, proceso normų nepažeidė. Nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pagrindą atmesti pareiškėjos skundą dėl prokuroro veiksmų, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias skundų dėl prokuroro veiksmų nagrinėjimą, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Palikit nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.