Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „OPTAS LT“ atstovui advokatui E. S., atsakovės A. Ž. ir ko UAB atstovei A. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „OPTAS LT“ ieškinį atsakovei A. Ž. ir ko UAB dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 str. 1 d.). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 str. 1 d.). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį.

Nagrinėjamu atveju, nemokumo administratorė teigė, jog ieškovės teises pažeidžia ne nurodytos mokestinės nepriemokos perėmimo sutartys, o šalių atlikti įskaitymai 110 000 Eur sumai, kuriais atsakovė atsiskaitė su ieškove už mokestinių nepriemokų perėmimą. Taigi, aukščiau pateiktos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovė nereiškė ieškinio reikalavimo dėl 2020 m. lapkričio 25 d. ir 2020 m. gruodžio 16 d. Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimų, kurie nustatyta tvarka ir terminais nebuvo apskųsti, panaikinimo, bet prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ieškovės ir atsakovės atliktus priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandorius, atliktus Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutarčių pagrindu, ir taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovės ieškovei 110 000 Eur dydžio skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimus ieškovė grindė CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.

Dėl kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Bankroto administratorius, įrodinėdamas neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas nurodytos sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). Iš byloje pateiktų sąskaitų, ieškinių, teismo sprendimų, darbo ginčų komisijos sprendimų, kreditorių prašymų dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, matyti, kad daugelio kreditorių reikalavimo teisės atsirado 2020 m. rugsėjo – gruodžio mėn., t. y. praktiškai ginčijamų sandorių sudarymo metu arba 2021 m., t. y. po ginčijamų sandorių sudarymo, kas leidžia daryti išvadą, kad UAB „OPTAS LT“ turėjo pradelstų įsiskolinimų kitiems kreditoriams. Taigi, nemokumo administratorė, ginanti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, ir gali ginčyti įmonės prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus sandorius visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų ir CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 d. pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Nagrinėjamu atveju byloje buvo įrodinėjama, jog ieškovė, būdama nemoki, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovei.

CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas, kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju, suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad faktinis įmonės nemokumas actio Pauliana ieškinio prasme gali būti nustatomas ir anksčiau, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014).

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „OPTAS LT“ nurodė, jog 2021 m. balandžio 1 d. pranešimu įmonės akcininkas ir kreditoriai buvo informuoti apie įmonės būklę ir ketinimą inicijuoti bankroto bylą. Iš teismui pateikto 2020 m. rugsėjo 30 d. balanso matyti, kad UAB „OPTAS LT“ turėjo turto už 1 464 787 Eur (ilgalaikis turtas sudarė 96 254 Eur, trumpalaikis – 1 368 532 Eur), per vienerius metus gautinos sumos sudarė 1 274 546 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 1 603 846 Eur. Iš 2020 metų balanso nustatyta, kad įmonė turi turto už 1 016 247 Eur (ilgalaikis turtas – 19 403 Eur, trumpalaikis turtas – 995 176 Eur), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 1 639 306 Eur. Iš byloje pateiktos 2020 m. gruodžio 31 d. Pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, jog UAB „OPTAS LT” 2019 m. turėjo 23 902 Eur pelno, o 2020 m. – 665 001 Eur nuostolių. Šios byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo spręsti, jog sudaryti ginčijami sandoriai lėmė ieškovės ar atsakovės nemokumą, tačiau labiau tikėtina, jog jų sudarymo metu UAB „OPTAS LT“ turėjo finansinių sunkumų ir jau buvo nepajėgi vykdyti savo turtinių prievolių kreditoriams.

Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilini bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

Formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje. Tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, pažymėta, kad kol skolininkui neiškelta bankroto byla, įstatyme nenustatyta bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Pavyzdžiui, kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įsigyti tą patį turtą (daiktus, lėšas ar kt.) ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokus skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas daryti išvadą, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015).

Pagal CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ str. 1 d.). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ str. 2 d.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Taip pat turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą, pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).

Kaip matyti iš nemokumo administratorės kartu su dubliku (priedas Nr. 1) pateikto BUAB „OPTAS LT“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo 2020 m. spalio 20 d. pradelsti mokėjimai kreditoriams sudarė 33 902,70 Eur, o 2020 m. gruodžio 16 d. – 740 342,96 Eur. Skolos kreditoriams susidarė nuo 2020 m. rugpjūčio mėnesio. Atsakovė, kaip kreditorė, šiame sąraše nėra nurodyta, tačiau iš pateiktos kliento A. Ž. ir ko, UAB atsiskaitymų lentelės (laikotarpis 2018 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d.) matyti, jog ieškovė buvo skolinga atsakovei 336 094,51 Eur sumą pagal 2019 m. gruodžio 31 d. dokumentą Nr. 03539 ŽŽŽ, ir 306 671,64 Eur sumą pagal 2020 m. vasario 29 d. dokumentą Nr. 03642 ŽŽŽ.

Šalių teisę susitarti dėl įskaitymo sąlygų, kaip jų tarpusavio prievolės pabaigos pagrindo, lemia sutarčių laisvės principas, pagal kurį draudžiama sudaryti tik tokius sandorius, kurie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei (viešasis interesas), taip pat sandorius, neatitinkančius tikrosios juos sudariusių asmenų valios (privatus interesas) (CK 1.78 – 1.93 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog 2020 m. rugsėjo 25 d. Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartimi Nr. 04-140 ir 2020 m. lapkričio 25 d. Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartimi Nr. 04-171 ieškovė ir atsakovė susitarė dėl tarpusavio prievolių įskaitymo. Prievolių perėmimas buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimais, kurių pagrindu buvo pasirašyti tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktai.

CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas, kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju, suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Nors įstatymai nedraudžia sudaryti tarpusavio įskaitymo sandorių, tačiau byloje nustačius, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė faktiškai buvo nemoki, todėl sandoriais nustatytas atsiskaitymo būdas, kuriuo ieškovė neteko galimybės iš mokesčių administratoriaus atgauti 110 000 Eur sumą, kuri galėjo būti panaudota atsiskaitymui ir su kitais ieškovės kreditoriais, vertintinas kaip pažeidžiantis įmonės ir jos kreditorių interesus, nes nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių, tuo pačiu iš esmės sumažinant ieškovės turtą, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas.

Dėl sandorio sudarymo privalomumo

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Taigi, privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad privaloma aplinkybe sudaryti sandorį gali būti konstatuota tik tuomet, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryti du užskaitymo sandoriai – 2020 m. spalio 20 d. ir 2020 m. gruodžio 16 d., pagal kuriuos UAB „OPTAS LT“ ir A. Ž. ir ko, UAB įskaitė 110 000 Eur sumą. Šalys nepagrindė būtinybės atsiskaityti už išnuomotą techniką būtent priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog buvo koks nors įstatymo ar teismo sprendimu nustatytas įpareigojimas ieškovei sudaryti ginčo sandorius, todėl teismas sprendžia, kad ginčijami sandoriai neprivalėjo būti sudaryti. Kartu pažymėtina, kad vertinant ginčijamų sandorių pagrįstumą vieno kreditoriaus pirmenybės kitų skolininko kreditorių atžvilgiu, esminės reikšmės turi sandorio sudarymo metu buvusi aplinkybių visuma, o ne vien ta aplinkybė, kad matematiškai atliktas skolų įskaitymas sumažino ieškovės, kaip skolininkės, įsipareigojimus atsakovei todėl atsakovės argumentai dėl ginčo sandorių sudarymo, susiję su normalia ūkine – komercine veiklos rizika, vyravusia tarpusavio atsiskaitymų praktika, asocijuotų įmonių nereikalavimu sumokėti skolas, yra visiškai nepagrįsti, nes, teismo vertinimu, aplinkybė kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai patenkina vieno kreditoriaus reikalavimus, pagrindžia netinkamą tokio sandorio šalių elgesį, kuris vertintinas, kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai, o ginčijami sandoriai leido atsakovei pirmumo teise patenkinti savo reikalavimus prieš kitus kreditorius.

Dėl sandorius sudariusių asmenų nesąžiningumo

Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 str. 1 d.). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Vertinant asmens nesąžiningumą, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-268-415/2015). Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1 d., 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012).

Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovė neabejotinai žinojo apie savo nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu. Tai patvirtina teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „OPTAS LT“ nurodyti ieškovės finansinės atskaitomybės duomenys už 2020 m. ataskaitinį laikotarpį. Kad bendrovė turėjo finansinių sunkumų, patvirtina ir liudytojo Ž. G., apklausto 2022 m. spalio 11 d. teismo posėdžio metu, parodymai apie bendrovės finansines problemas.

Vertinant kitos sandorio šalių – atsakovės sąžiningumą, teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko, kaip subjekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010 ).

Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė buvo tarpusavyje susijusios įmonės, o atsakovės vadovas Ž. Ž. buvo abiejų įmonių akcininkas, vieno iš ginčijamų sandorių sudarymo metu (2020 m. gruodžio 16 d.) sutapo ieškovės ir atsakovės buveinių registracijos adresas, buhalterinę apskaitą abiejose įmonėse tvarkė tas pats asmuo (E. F., (buv. R.). Šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog Ž. G., E. R., atsakovės direktorius Ž. Ž. puikiai žinojo ieškovės finansinę padėtį, todėl turėjo pareigą įvertinti, ar jos atliekama užskaita nepažeidžia įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Asmeniui, kuris yra verslininkas ir sudaro sandorius, keliami didesni pareigos domėtis kitos šalies turimais finansiniais įsipareigojimais ir jos turtine padėtimi reikalavimai nei įprastai. Tinkamas šios pareigos vykdymas, be kita ko, reiškia, kad verslininkas, sudarydamas sandorį ir žinodamas, kad kontrahentas jam nevykdo ankstesnių skolinių įsipareigojimų, turi prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar nėra daugiau kreditorių, kuriems įsipareigojimai dėl sudaryto sandorio nebus vykdomi arba jų vykdymas iš esmės pasunkės. Šiuo atveju atsakovė nesiaiškino, kokio pobūdžio atsakovė turi finansinius sunkumus, ar sudaryti sandorai nepažeis kitų kreditorių interesų, nesustiprins skolininko nemokumo ir pan. Dėl išdėstytų argumentų teismas sprendžia, kad atsakovė sudarydama ginčo sandorius, elgėsi nesąžiningai.

Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovės atstovės teigimu, ieškinys turėtų būti atmestas, nes yra praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovės atstovas paaiškino, kad 2020 m spalio 20 d. ir 2020 m. gruodžio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų ieškovės valdymo organai administratorei neperdavė. Administratorė apie juos sužinojo tik šioje byloje atsakovei juos pateikus į bylą.

Vertinant atsakovės argumentus dėl ieškinio senaties, visų pirma, pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos (JANĮ 64 str. 1 d.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017).

Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės sandorių pripažinimo negaliojančiais, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius apie įmonės sandorius sužino ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių. Pažymėtina, kad nuo nurodyto momento atsiranda administratoriaus pareiga perimti įmonės turtą ir visus dokumentus, taip pat pareiga atlikti faktiškai perduoto arba neperduoto jam turto ir dokumentų patikrą bei įstatymo nustatytu terminu pareikšti reikalavimus teisme (JANĮ 59 str.).

Nagrinėjamu atveju bankroto byla UAB „OPTAS LT“ iškelta Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi, nutartis įsiteisėjo 2021 m. birželio 21 d., o ieškovės, atstovaujamos bankroto administratorės, ieškinys teismui pateiktas 2022 m. birželio 21 d., t. y. laikantis tokio reikalavimo pareiškimo termino. Pradiniame ieškinyje ieškovė prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ieškovės ir atsakovės įskaitymo sandorį 80 000 Eur sumai, atliktą tarp šalių sudarytos 2020 m. rugsėjo 25 d. mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutarties Nr. 04-140, pagrindu, o taip pat pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ieškovės ir atsakovės įskaitymo sandorį 30 000 Eur sumai, atliktą tarp šalių sudarytos 2020 m. lapkričio 25 d. mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutarties Nr. 04-171, pagrindu. Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktai (2020 m. spalio 20 d. ir 2020 m. gruodžio 16 d., pasirašyti tik atsakovės buhalterės), teismui pateikti tik 2022 m. spalio 7 d. Patikslintas ieškinys teismui pateiktas 2022 m. rugpjūčio 29 d., įvertinus atsakovės atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodytas aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, vertintina, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, o atsakovės nurodyti argumentai dėl CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatų neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl ieškovės ieškinio reikalavimų.

Dėl bylos baigties

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos. Byloje esančios aplinkybės patvirtina tai, kad šalys žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovės nemokumą ir elgėsi nesąžiningai, sudarydamos ginčo sandorį, todėl 2020 m spalio 20 d. ir 2020 m. gruodžio 16 d. sudaryti tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktai, pagal kuriuos buvo užskaityta 110 000 Eur suma, pripažįstami negaliojančiais nuo sudarymo momento. LITEKO duomenimis Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartimi su vėlesniais patikslinimais ieškovės bankroto byloje patvirtinta bendra 1 270 099,29 Eur kreditorių finansinių reikalavimų suma. Tuo tarpu šioje byloje ginčijami sandoriai, kuriais buvo atlikti įskaitymai 110 000 Eur sumai. Dėl šių priežasčių kreditorių reikalavimas gali būti nukreipiamas į visą 110 000 Eur sumą, todėl ši suma priteistina iš atsakovės. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 2 dalimi iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 proc. procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteisiamos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisminėje praktikoje, atsižvelgiant į tai, kad įmonei iškelta nemokumo byla, teisinių padarinių klausimas sprendžiamas kitaip nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą: CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su JANĮ 94 ir 95 straipsniais, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Skolininko nepagrįstai perleistas turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). Atsakovei, grąžinus ginčo sandorių pagrindu gautą sumą (įskaitymą), išlieka teisė reikšti (jei dar nebuvo pareikštas) kreditorinį reikalavimą BUAB „OPTAS LT“ nemokumo byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Ieškinį patenkinus, atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos teisme, nepriteistinos.

Ieškovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patyrė 9 828,23 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias sudaro: 3 920,40 Eur už ieškinio parengimą, 3 684,45 Eur už dubliko ir patikslinto ieškinio parengimą, 1 461,08 Eur už pasiruošimą, atstovavimą, įskaitant kelionę į / iš teismo posėdį (2022 m. spalio 11 d.), 762,30 Eur už pasiruošimą, atstovavimą, teismo posėdyje (2023 m. gegužės 3 d.) ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus. Prašoma priteisti suma neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 p. nurodytų dydžių, todėl, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir apimtį nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio.

Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Patikslintą ieškinį tenkinus, valstybei iš atsakovės priteistina 1 800 Eur žyminio mokesčio suma bei 13,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento 2020 m. spalio 20 d. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „OPTAS LT“, juridinio asmens kodas 304846680, ir atsakovės A. Ž. ir ko uždarosios akcinės bendrovės, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), sudarytą įskaitymo sandorį, kurių pagrindu buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas 80 000 Eur sumai.

Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento 2020 m. gruodžio 16 d. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „OPTAS LT“, juridinio asmens kodas 304846680, ir atsakovės A. Ž. ir ko uždarosios akcinės bendrovės, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarytą įskaitymo sandorį, kurių pagrindu buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas 30 000 Eur sumai.

Taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės A. Ž. ir ko uždarosios akcinės bendrovės, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „OPTAS LT“, juridinio asmens kodas 304846680, 110 000 Eur (vieną šimtą dešimt tūkstančių eurų), 6 (šešių) procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9 828,23 (devynis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt aštuonis eurų 23 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Taikyti restituciją – pripažinti atsakovei A. Ž. ir ko uždarajai akcinei bendrovei, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), reikalavimo teisę į ieškovę likviduojamą dėl bankroto uždarąją akcinę bendrovę „OPTAS LT“, juridinio asmens kodas 304846680, 110 000 Eur (vieną šimtą dešimt tūkstančių eurų) Eur sumai.

Priteisti iš atsakovės A. Ž. ir ko uždarosios akcinės bendrovės, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) žyminio mokesčio (įmokos kodas 5660), bei 13,44 Eur (trylika eurų 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (įmokos kodas 5662), sumokant jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.