- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-790-468-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01253-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė (pirm.), Artūras Pažarskis, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- M. J.
- Nukentėjusysis
- Ž. D.
- Civilinis ieškovas
- Ž. D.
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas
- Kategorijos
- 2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-790-468/2013 Teisėjas Jonas Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01253-2010-7
2013 m. gruodžio 20 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Artūro Šumsko, Artūro Pažarskio,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. gynėjo advokato Ramūno Vanago apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 06 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. ir jam paskirta 15 MGL (1950 litų) dydžio bauda. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Ž. D. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir Ž. D. naudai priteista iš M. J. 30 000 litų neturtinės žalos ir 500 litų bylinėjimosi išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 06 18 d. nuosprendžiu M. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. dėl to, kad jis vairavo kelių transporto priemonę ir pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:
jis, 2010 08 30 d., apie 20.51 val., Vilniuje, vairuodamas UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį autobusą Volvo B12, valst. nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas juo (duomenys neskelbtini) iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios ties (duomenys neskelbtini) namu, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 107 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, tai yra, išvažiuodamas iš automobilių stovėjimo aikštelės į (duomenys neskelbtini) kelio važiuojamąją dalį bei sukdamas į kairę (duomenys neskelbtini) link, neįsitikino, kad tai daryti saugu ir nedavė kelio (duomenys neskelbtini), antrąją eismo juosta tiesiai važiuojančiam motociklui Suzuki GSX – R600, valst. nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo Ž. D., a/k (duomenys neskelbtini) susidūrė su juo, ko pasekmėje Ž. D. patyrė sužalojimus, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Nuteistojo M. J. gynėjas advokatas Ramūnas Vanagas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 06 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kadangi šioje byloje nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, išteisinant M. J., o nenustačius pakankamo pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, prašo pakeisti 2013 06 18 d. nuosprendį, sumažinant iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai priteistos neturtinės žalos dydį iki 2 000 litų.
Skunde aptariama teismų praktikoje vyraujanti pozicija dėl priežastinio ryšio nustatymo pagal BK 281 str., kuris apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Pažymima, kad ne bet koks žalos atsiradimą nulėmęs veiksmas traktuotinas kaip užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę, priešingu atveju, atsakomybė galėtų kilti ir asmeniui, kuris suteikė galimybę nukentėjusiajam vairuoti motociklą, kadangi jis neturi šią teisę patvirtinančio vairuotojo pažymėjimo. Advokatas mano, kad šioje byloje būtų galima konstatuoti buvus baudžiamąją atsakomybę suponuojantį priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir kilusios žalos, jeigu prie pasekmių atsiradimo nebūtų prisidėję nukentėjusiojo neteisėti veiksmai. Nurodo, kad tiek nuteistasis, tiek liudytojas D. A. parodė, jog nukentėjusysis eismo įvykio metu greitį smarkiai viršijo. Priešingus parodymus davė tik nukentėjusysis, kuris parodė, kad važiavo apie 50-55 km/h greičiu. Tuo tarpu specialistas nuodugniai netyrė, koks buvo greitis, o rėmėsi viena iš tikėtinų prielaidų, pasiremdamas vien tik nukentėjusiojo parodymais. Išvadoje nėra nurodyta, kad kitų liudytojų nurodytas greitis nebuvo galimas ir tikėtinas. Advokatas pažymi, jog, sprendžiant iš motociklo sugadinimų, išvada apie greitį yra netiksli, kadangi jie buvo sukelti jau po staigaus stabdymo, o šiuo atveju nukentėjusiojo veiksmų neteisėtumą lemia tai, ar buvo viršytas leistinas greitis dar iki kliūties kelyje pastebėjimo. Tai, kad transporto priemonė (motociklas) nebuvo sustabdyta, nors Ž. D. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, jei važiavo jo nurodytu greičiu (50-55 km/h), tikėtinai parodo, kad pastarasis važiavo didesniu greičiu. Kita vertus, net ir nustačius, kad greitis buvo toks, konstatuotina, kad nukentėjusysis nesilaikė KET 133 ir 134 punktų reikalavimų. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad likęs apvažiavimui tarpas buvo daugiau negu pakankamas motociklui, kadangi per tą tarpą, kol buvo forminamas autoįvykis, laisvai pravažiavo visos keliu važiavusios transporto priemonės, todėl konstatuotina, kad eismo įvykis buvo lengvai išvengiamas ir jį nulėmė tik paties nukentėjusiojo veiksmai. Advokato įsitikinimu, nukentėjusiajam važiavus turint vairuotojo pažymėjimą, pakankamą vairavimo patirtį, leistinu greičiu arba laiku ėmus stabdyti, kilusios žalos būtų buvę išvengta.
Taip pat skunde nurodoma, kad nukentėjusiajam nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis (30 000 litų) nustatytas, nukrypstant nuo Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 str. numatytų jos nustatymo kriterijų bei teismų praktikoje nusistovėjusių teisės aiškinimo taisyklių. Pagal teismų praktiką nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 2000 litų iki 10 000 litų neturtinės žalos (kasacinės bylos Nr. 2K-401/2009; 2K-64/2009, 2K-207/2009, 2K-200/2010 ir kt.).
Be to, advokatas mano, kad nukentėjusiojo važiavimo greičio prieštaringumas sukelia pagrįstų abejonių M. J. kaltumu, todėl pagal BPK 286 str., prašo paskirti eismo įvykio ekspertizę, siekiant patikslinti bylos aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis, pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis, pastarojo atstovė advokatė prašė nuteistojo advokato skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. J. gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkintinas.
Dėl M. J. veiksmų vertinimo pagal BK 281 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 06 18 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. J. atžvilgiu, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., sudėties, t.y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).
Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla, jeigu transporto priemonę vairavęs asmuo padaro kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, kurie susiję priežastiniu ryšiu su šiame BK straipsnyje numatytais padariniais, ir kai nustatoma eismo įvykį bei dėl jo atsiradusius kitus padarinius sukėlusio vairuotojo kaltė.
Nagrinėjamoje byloje dėl įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta Ž. D. sveikata, kaltinimas buvo pareikštas autobusą Volvo B12 vairavusiam M. J.. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, taipogi konstatavo, kad tiriamas eismo įvykis įvyko dėl M. J. veiksmų, t.y. dėl to, kad pastarasis, išvažiuodamas iš automobilių stovėjimo aikštelės į (duomenys neskelbtini) kelio važiuojamąją dalį bei sukdamas į kairę (duomenys neskelbtini) link, neįsitikino, kad tai daryti saugu ir nedavė kelio (duomenys neskelbtini), antrąją eismo juosta tiesiai važiuojančiam motociklui Suzuki GSX – R600, kurį vairavo Ž. D., ir susidūrė su juo. Buvo nustatytas M. J. padarytas Kelių eismo taisyklių (toliau tekste - KET) 107 punkto reikalavimo, numatančio, kad vairuotojas įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, pažeidimas. Tokiu būdu apylinkės teismas nustatė, jog autobuso vairuotojo M. J. padarytas pažeidimas turėjo priežastinį ryšį su kilusiu eismo įvykiu ir jo padariniais.
Tuo tarpu apygardos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė priešingą išvadą ir nenustatė M. J. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. J. baudžiamosios atsakomybės klausimą, padarė klaidingas išvadas, kurias, visų pirma, lėmė esminis BPK 20 str. 5 d. nuostatų pažeidimas. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš bylos medžiagos ir apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas savo išvadas dėl M. J. nuteisimo grindė vertindamas įrodymus atskirai vienus nuo kitų, iš esmės remdamasis tik Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados atskirais punktais bei nukentėjusiojo Ž. D. parodymais, ignoruodamas ar netinkamai įvertindamas liudytojo D. A. bei nuoseklius nuo tyrimo pradžios M. J. parodymus, o taip pat specialisto išvados dalį, kurioje konstatuota tai, kad motociklo vairuotojas, važiuodamas jo paties nurodytu 50-55 km/h greičiu ir net neintensyviai laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su autobusu Volvo B12. Šią specialisto išvadą patvirtino apeliacinės instancijos posėdyje apklausta ją pateikusi specialistė L. L..
Nagrinėjamoje byloje specialistė negalėjo apskaičiuoti tikslaus motociklo greičio, kadangi eismo įvykio vietoje nebuvo užfiksuota motociklo Suzuki GSX – R600 stabdymo ar šoninio slydimo pėdsakų (t. 1, b. l. 92). Kaip matyti iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, tiriamu atveju nebuvo nustatytos stabdymo žymės bei padangų pėdsakai (t. 1, b. l. 41-42).
Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojų parodymai taip pat gali būti patikimas šaltinis nustatant transporto priemonės važiavimo įvykio metu greičio aplinkybę (LAT 2013 01 22 d. nutartis Nr. 2K-49/2013). Iš pagarsintų apylinkės teisme liudytojo D. A. parodymų matyti, jog jis, stovėdamas netoli įvykio vietos, išgirdo artėjančio motociklo garsą, kadangi garsas didėjo, suprato, kad motociklas didina greitį. Motociklas pradėjo didinti greitį greičiausiai nuo to momento, kai pravažiavo netoli automobilių stovėjimo aikštelės buvusią nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, važiavo antra (duomenys neskelbtini) eismo juosta nuo (duomenys neskelbtini) pusės. Mano, kad motociklas galėjo važiuoti ne didesniu kaip 80 km/h greičiu, nes jam nebuvo kur įsibėgėti. Vėliau išgirdo, kad motociklo vairuotojas pradėjo stabdyti, kai iki susidūrimo su autobusu vietos buvo likęs apie 40 metrų atstumas. Jam atrodo, kad buvo stabdoma abiejų ratų stabdžiais, dėl ko motociklą pradėjo „mėtyti“ ir jis nugriuvo ant važiuojamosios dalies (iki autobuso buvo likęs apie 20 metrų atstumas). Nuo to momento motociklas ir vairuotojas atskirai vienas nuo kito čiuožė link skersai važiuojamosios dalies stovėjusio autobuso, kuris buvo išvažiavęs iš viešbučio automobilių stovėjimo aikštelės ir, kaip suprato, ketino sukti į kairę (t. 1, b. l. 85-86).
Pats nuteistasis viso tyrimo metu laikėsi pozicijos, kad jo veiksmai netrukdė kitiems eismo dalyviams, o transporto priemonių susidūrimą sąlygojo nukentėjusiojo Ž. D. veiksmai, pasireiškę dideliu važiavimo greičiu (70-100 km/h) ir netinkama motociklininko reakcija į susidariusią situaciją.
Kita vertus, nukentėjusysis Ž. D. tvirtino, kad jo greitis nebuvo didelis, mano, kad važiavo leistinu greičiu, t.y. apie 50 km/h, tačiau tikslaus greičio nežino. Specialisto išvadoje nurodoma, jog sprendžiant iš motociklo sugadinimų nukentėjusiojo nurodytas greitis (50-55 km/h) yra tikėtinas.
Įvertinus šias byloje nustatytas prieštaringas aplinkybes dėl nukentėjusiojo Ž. D. važiavimo greičio bei, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti tikslų motociklo važiavimo greitį įvykio metu, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmės išvados, jog nukentėjusysis nepažeidė KET reikalavimų, nes net ir nustačius, jog Ž. D. įvykio metu važiavo leistinu greičiu, tai vien ta aplinkybė dar neleistų nustatyti M. J. kaltės pagal BK 281 str. 1 d. bei nepaneigtų nukentėjusiojo padarytų kitų KET 133 p. (įtvirtinančio vairuotojo pareigą pasirinkti greitį, atsižvelgus į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę i r krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas) bei KET 134 p. (numatančio vairuotojui pareigą, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams) reikalavimų pažeidimų. Juolab, kad specialisto išvadoje, kaip jau buvo minėta, buvo konstatuota, jog Ž. D., artėdamas prie į kelią iš šalia esančios teritorijos įvažiuojančio ir jo važiavimo kryptį kertančio autobuso Volvo B12, turėdamas techninę galimybę net ir neintensyviai stabdydamas išvengti eismo įvykio kilimo, laiku nemažino savo vairuojamos transporto priemonės greičio ir atsitrenkė į autobusą. Iš specialistės L. L. parodymų, duotų apeliacinės instancijos posėdyje, matyti, kad jeigu būtų paskaičiuota teoriškai, kad, motociklo vairuotojas, važiuodamas 80 km/h greičiu, neturėjo galimybės išvengti, tai vis tiek išliktų tai, kad prie 50 km/h greičio jis būtų turėjęs galimybę išvengti susidūrimo. Pastebėtina ir tai, jog Ž. D. įvykio metu vairavo motociklą, neturėdamas tokios teisės, dėl ko, kaip pats nukentėjusysis nurodė, buvo nubaustas administracine tvarka.
Be to, analizuojant nuteistojo M. J. bei liudytojo D. A. parodymus, kyla abejonių dėl nukentėjusiojo tinkamo elgesio, jam pastebėjus kliūtį kelyje. M. J. parodė, kad motociklas dėl neteisingų motociklininko vairavimo metodų pasidarė nevaldomas ir to pasėkoje motociklas apsivertė, motociklininkas nukrito. Iš D. A. parodymų matyti, kad pradėjus stabdyti, motociklą pradėjo „mėtyti“, po ko motociklas nugriuvo ant važiuojamosios dalies, nuo to momento motociklas ir vairuotojas atskirai vienas nuo kito čiuožė link skersai važiuojamosios dalies stovėjusio autobuso. Tuo tarpu nukentėjusysis parodė, kad jis pamanė, kad mažiausia grėsmė bus nuversti motociklą ant šono, nei trenktis kaktomuša į autobusą. Toks nukentėjusiojo veiksmas, įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti laikomas saugiu, nerizikingu bei efektyviu. Tokį manymą, sustiprina ir specialisto išvada, kad pastarasis turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, kaip pagrindinį kriterijų grindžiantį kaltinimus M. J. nurodė specialisto išvadą, kurioje buvo nustatyta ir tai, kad autobuso vairuotojas M. J., prieš įvažiuodamas į kelią iš šalia esančios teritorijos, privalėjo duoti kelią keliu link jo iš kairės artėjančiam motociklui Suzuki, kurio judėjimo kryptį jis kirto, tokiu būdu turėjęs galimybę išvengti eismo įvykio kilimo. Apylinkės teismas pažymėjo, jog specialisto išvada buvo konstatuota abipusė kaltė dėl eismo įvykio, todėl kiekvienas iš eismo dalyvių atsako pagal kilusias pasekmes. Visgi, apygardos teismas pabrėžia, jog vien ta aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju buvo sutrikdyta sveikata tik motociklo vairuotojo, neleidžia konstatuoti M. J. kaltės BK 281 str. 1 d. prasme pagal kilusias pasekmes (Ž. D. nustatytą nesunkų sveikatos sutrikdymą). Pažymima, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastimi ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. 2K-151/2011, Nr. 2K-402/2012). Tokiu atveju svarbu nustatyti, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga (LAT 2012 11 06 d. nutartis Nr. 2K-513/2012).
Kaip jau buvo minėta, kaltinimas šioje byloje buvo pareikštas tik M. J., todėl neišeinant iš kaltinimo ribų, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar autobuso vairuotojo padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo atsiradimo sąlyga, t.y. ar yra priežastinis ryšys tarp jo padaryto pažeidimo bei kilusių padarinių. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog, jeigu asmuo, kurio padaryti pažeidimai yra susiję su priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais, eismo įvykio metu susižaloja pats arba patiria turtinę žalą, jo veika pagal BK 281 straipsnį kvalifikuojama tik tada, kai dėl jo sukelto eismo įvykio nukentėjo ir kiti asmenys, kuriems kilo BK 281 straipsnio 1–6 dalyse numatyti padariniai. Tokio asmens veikoje gali būti įžvelgiamas tik ATPK pažeidimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2007, 2K-297/2009, 2K-355/2013).
Pabrėžtina, jog priežastinis ryšys yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurį konstatuoja teismas, nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes. Tačiau eismo įvykio bylose ekspertizės eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina tik techniniu požiūriu. Tuo tarpu priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (LAT 2013 01 22 d. nutartis Nr. 2K-49/2013). Apylinkės teismas, padaręs išvadą, kad M. J. turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, rėmėsi specialisto akto vienu iš išvadų punktu. Vis dėlto pažymėtina, kad specialisto akto išvados yra techninio pobūdžio išvados dėl eismo įvykio, tuo tarpu kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Specialisto išvada teismo vertinama tik kaip vienas iš įrodymų.
Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo atsiradimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio.
Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti tiek visas specialisto akte padarytas išvadas, tiek liudytojo, nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymus, tiek kitą bylos rašytinę medžiagą, kaip visumą, kuri, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados dėl M. J. veiksmų atitikimo visiems būtiniems BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiams.
Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar M. J., tiriamojoje eismo situacijoje darydamas posūkio į kairę manevrą, galėjo pastebėti atvažiuojantį motociklą. Tuo tarpu, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog nagrinėjamu atveju byloje nesurinkta neginčytinų įrodymų, kad M. J., prieš sukdamas į kairę, turėjo galimybę matyti motociklą.
Nuteistasis M. J. viso šio eismo įvykio tyrimo metu tvirtino, kad, kai pradėjo išvažinėti iš šalutinio kelio į pagrindinę įsitikino, kad tai daryti yra saugu, tikrino, ar nėra kitų transporto priemonių iš kairės ir iš dešinės pusių, kitų transporto priemonių nebuvo, truputį toliau, kairėje pusėje, stovėjo automobiliai, kurie praleidinėjo pėsčiuosius. Bevažiuodamas dar kartą pažiūrėjo, kad nesudarytų avarinės situacijos, ir pradėjo važiuoti. Išvažiavęs iš šalutinio kelio, pastebėjo, kad iš kairės pusės labai dideliu greičiu artėja motociklas. Tada sustabdė autobusą (t. 2, b. l. 84-88). Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie ginčytų M. J. nurodytas aplinkybes ir paneigtų aplinkybę, jog prieš pradedamas posūkio į kairę manevrą pastarasis įsitikino, jog tai daryti saugu, ir motociklo nematė. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apylinkės teismo pažymėta aplinkybė, jog, kaip pats nurodė M. J., jis motociklininką pamatė apie 60 metrų atstumu (tai reiškia, kad kelias sekundes iki susidūrimo). M. J. taipogi nurodė, kad, kai pamatė motociklą, autobusą sustabdė, nes mano, jog vairuotojas, pastebėjęs pavojų, pirmiausia turi sustabdyti jo vairuojamą transporto priemonę. Tai pažymėjo nuteistasis ir apeliacinės instancijos teisme. Ši aplinkybė, nesant kitų duomenų ją paneigiančių, leidžia manyti, kad pastebėjęs motociklą, autobuso vairuotojas sustojo ir daugiau nejudėjo, taigi nuteistajam M. J., pamačius nukentėjusiojo vairuojamą motociklą, autobusas savo priekine dalimi jau buvo įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, t.y. tokioje vietoje, kuri užfiksuota eismo įvykio schemoje bei nuotraukose (t. 1, b. l. 43, 44-46).
Bylos medžiaga nustatyta, jog nukentėjusysis Ž. D. į (duomenys neskelbtini) išvažiavo iš parduotuvės (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelės. Išvažiavus į minėtą gatvę nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), t.y. motociklo važiavimo kryptimi, yra nereguliuojama pėsčiųjų perėja (t. 1, b. l. 98-101, 102). Šias aplinkybes taip pat nurodė nukentėjusysis. Iš papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nuo išvažiavimo iš prekybos centro (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelės iki išvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) namo, t. y. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelės yra 127,20 metrai (t. 1, b. l. 98-101), tuo tarpu nuo minėtos perėjos iki išvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) 20 namo yra apie 115 metrų (127,20-8-4). Specialistė apklausta apygardos teisme nurodė, jog autobusui posūkio manevrui reikėtų apie 10 sekundžių, tuo tarpu motociklui nuvažiuoti 127 metrų nukentėjusiojo nurodytu greičiu (50/55 km/h) reikėtų apie 9 sekundes. Taigi prieš pradedant autobuso vairuotojui posūkio manevrą, motociklininkas galėjo būti prie perėjos. Nukentėjusysis pažymėjo, jog autobusą pamatė likus apie 50 metrų, t.y. pravažiavus daugiau nei pus3kelio, kas sudarytų 5-6 sekundes, per kurias autobuso vairuotojas taipogi judėjo atlikdamas posūkio į kairę manevrą. Šiuo atveju reikėtų pastebėti ir transporto priemonės (autobuso) gabaritus bei įvykio vietos specifiškumą, juolab, kad pati specialistė pažymėjo, vertinant įprastą eismo tvarką ypač mieste, jeigu transporto priemonės vairuotojas lauks, kol nebus jokios transporto priemonės, tai tikrai neišvažiuos į pagrindinę kelią ir nepasuks. Iš įvykio schemos bei specialisto išvados matyti, kad motociklas atsitrenkė į autobuso priekinį bamperį kairiu kampu ties posūkio žibintu, o transporto priemonių susidūrimas įvyko priešpriešinio eismo juostoje, nedidesniu nei 1,1 m atstumu nuo ašinės kelio linijos, taigi susidūrimas įvyko autobusui jau įvažiavus į priepriešinę eismo juostą.
Įvertinus nedidelį atstumą, kurį nukentėjusysis nuvažiavo pasukęs į (duomenys neskelbtini) ir pravažiavęs nereguliuojamą pėsčiųjų perėją iki susidūrimo vietos (kas pagal specialistės L. L. skaičiavimus, atliktus apeliacinės instancijos teisme, važiavus 50-55 km/h greičiu, apimtų 8-9 sekundes), taip pat atsižvelgus į M. J. vairuojamos transporto priemonės gabaritus, įvykio vietą (miesto gatvė), laiką (prietema) bei į kitas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad M. J. neturėjo objektyvios galimybės išvengti susidūrimo, nes, pradėdamas posūkio manevrą, buvo įsitikęs dėl manevro saugumo. Taigi, nenustačius objektyvių duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, esant aukščiau aptartiems prieštaravimams dėl nukentėjusiojo važiavimo greičio įvykio metu, nustačius abejones dėl Ž. D. veiksmų, pastebėjus autobusą kelyje, tinkamumo, efektyvumo bei saugumo, nesurinkus neginčytinų įrodymų, kad M. J., tiriamojoje eismo situacijoje darydamas posūkio į kairę manevrą, galėjo ir turėjo pastebėti atvažiuojantį motociklą, taip pat įvertinus tai, kad nukentėjusysis, važiuodamas leistinu greičiu, net ir neintensyviai laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su autobusu, M. J. turi būti išteisintas dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., padarymo, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymima ir tai, kad visi neaiškumai, abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, o priimtas nuosprendis negali remtis prielaidomis.
Be to, pabrėžtina, kad skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta ir tai, kad nuteistajam M. J. inkriminuojamas nusikaltimas (BK 281 str. 1 d.) priklauso nesunkių nusikaltimų kategorijai, kadangi minėtas nusikaltimas gali būti padaromas tik dėl neatsargumo, ką apylinkės teismas taipogi nurodė priimtame procesiniame sprendime (BK 281 str. 7 d.), tuo tarpu nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas (BK 11 str. 3 d.).
Dėl civilinio ieškinio bei bylinėjimosi išlaidų
Byloje yra pareikštas nukentėjusiojo Ž. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo 100 000 litų sumai bei dėl 500 litų sumos, kurią sudarė bylinėjimosi išlaidos advokatei už teisinę pagalbą (t. 1, b. l. 83; t. 2, b. l. 69-78).
Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir Ž. D. naudai priteisė iš M. J. 30 000 litų neturtinės žalos ir 500 litų bylinėjimosi išlaidų.
Pagal BPK 106 str. 2 d tik pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo gali būti išieškotos nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, o pagal BPK 115 str. 3 d., priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 06 18 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį: M. J. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 281 str. 1 d., nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo Ž. D. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.