Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-798-468-2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-12-20
Bylos Nr.: 1A-798-468-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-01253-2010-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Kazlauskienė (pirm.), Rosita Patackienė, Artūras Šumskas
Nuteistasis: D. K.
Civilinis ieškovas: R. A.

Kategorijos

2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-798-468/2013 Teisėja Nijolė Zaleckienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01253-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.; 2.4.6. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLietuvos Respublikos vardu

2013 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Artūro Šumsko, Rositos Patackienės

sekretoriaujant Ilonai Lonskai,dalyvaujant prokurorui Jonui Selilioniui,nuteistajam D. K.,gynėjui adv. Sergejui Lapuchovui,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. A.,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 09 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str. ir jam paskirta 40 MGL (5200 litų) dydžio bauda. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. A. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir R. A. naudai priteista iš D. K. 2000 litų neturtinės žalos.

Išnagrinėjusi bylą kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. pripažintas kaltu pagal BK 286 str. dėl to, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent:

2012 07 07 d., apie 00.05 val., Elektrėnuose, (duomenys neskelbtini) esančiame atrakcionų parke, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjui R. A. pasakius pastabas, kad D. K. nutrauktų neteisėtus veiksmus – nustotų stumdyti šalia buvusį asmenį bei eitų kartu prie policijos tarnybinio automobilio, D. K., vartodamas necenzūrinius žodžius R. A. atžvilgiu – atsisakė paklusti policijos pareigūno reikalavimams, ir panaudojo fizinį smurtą policijos pareigūno atžvilgiu, pasireiškusį tuo, kad suėmė už R. A. tarnybinės policijos uniformos liemenės bei marškinių, stumdydamas bandė parversti jį, suplėšė R. A. tarnybinės policijos uniformos marškinių apykaklę bei išplėšė tris sagas.

Nuteistasis D. K. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 09 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. K. išteisinti, neįrodžius dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat prašo iškviesti ir apklausti teisiamajame posėdyje liudytojus – I. M. ir Š. J..

Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas neįrodžius jo dalyvavimo inkriminuojamo nusikaltimo padaryme ir pažeidus baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą.

Šalies argumentai

Skunde apeliantas nurodo, kad 2012 07 07 d. iš tiesų buvo atrakcionų parke kartu su drauge Ž. B., tačiau jokiuose konfliktuose tiek su civiliais, tiek su policijos pareigūnais nedalyvavo. Renginiui pasibaigus, su drauge automobiliu išvažiavo namo. Buvo įsitikinęs, kad įvyko nesusipratimas ir įvykį tiriantys policijos pareigūnai viską išaiškins bei nustatys tikrąjį padaryto nusikaltimo kaltininką, kadangi jis šio nusikaltimo nepadarė, tačiau šioje byloje įtarimas buvo pareikštas tik jam. Susipažinęs su įtarimu, suprato, kad jam pareikštas kaltinimas grindžiamas vien tik nukentėjusiojo ir keturių tariamai jį atpažinusių minėtame renginyje patruliavusių policininkų parodymais. Be apelianto nurodytų liudytojų (Ž. B., N. T., Š. J.), kurie patvirtino, kad nuteistasis nekonfliktavo su policijos pareigūnais, tyrėjai nenustatinėjo, nenustatė ir neapklausė nei vieno kito asmens, kuris galėjo matyti nusikaltimą bei kaltininką. Buvo apklaustas tik vienas įvykio liudytojas I. M., kuris taipogi patvirtino, kad nematė apelianto, konfliktuojančio su policininku. Tyrimo metu nebuvo nustatytas ir nukentėjęs asmuo, kurį tariamai nuteistasis užpuolė ir kurį gindamas nukentėjo policijos pareigūnas. Nuteistojo manymu, nebuvo tiriama ir tikrinama jo versija, kad renginiui pasibaigus, išvažiavo namo ir apie 00.30 val. buvo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) nors tai galėjo būti padaryta, ne tik nustačius ir apklausius daugiau įvykio liudytojų, bet ir pagal jo mobiliojo telefono 2012 07 07 d. skambučių ir judėjimo duomenis, juolab, kad sulaikymo dieną 2012 07 08 d. iš apelianto buvo paimtas telefonas. Mano, kad tyrėjai pažeidė BPK 1 str. įtvirtintą nuostatą, nes nustatinėjo tik jo kaltę įrodančias, bet ne ją paneigiančias aplinkybes. Apeliantas taip pat mano, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti BPK 190 str., 191 str., 192 str. įtvirtinti reikalavimai, kadangi jis buvo parodytas atpažinti per akistatą su nukentėjusiuoju, kurioje dalyvavo tik jis ir nukentėjusysis, be to, nukentėjusysis nebuvo apklaustas apie jam pasipriešinusio asmens veido bruožus ar kitas žymes bei ypatybes.

Skunde D. K. atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismas neaptarė liudytojų V. N., Ž. A., S. G. ir N. B. parodymų prieštaravimų ir jų nepašalino. Liudytojas V. N. teisme parodė, kad iš karto atpažino D. K., tuo tarpu tarnybiniame pranešime nurodė, kad vėliau paaiškėjo, kad tai buvo D. K.. Ž. A. teisme paaiškino, kad nuteistojo nepažinojo ir vaikino, kuris bėgo, o vėliau šoko į vandenį, neatpažino, nes toje vietoje beveik nebuvo apšvietimo, tuo tarpu liudytojas S. G. tvirtino atpažinęs D. K., nes toje vietoje buvo geras apšvietimas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytoja N. B. jį atpažino kaip pažeidėją ir kaip Elektrėnų gyventoją, nors negalėjo nurodyti, už kokius pažeidimus jis buvo baustas, tik paaiškino, kad nuteistajam buvo skirta registracija ir kad jo tėvų namuose buvo daroma krata, kurios metu dalyvavo ir jis. D. K. paaiškino teisme, kad ne jam, bet kartu su tėvais gyvenančiam jo broliui buvo skirta kardomoji priemonė – registracija policijos įstaigoje, be to, brolis galėjo dalyvauti ir kratoje. Tuo tarpu apeliantas buvo baustas tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau šių nuobaudų jam neskyrė N. B.. Be to, N. B. iš karto po įvykio pareigūnus D. K. ieškoti nukreipė ne į (duomenys neskelbtini), o į Elektrėnus, iš kurių pastarasis išsikėlė daugiau nei prieš trejus metus iki 2012 07 07 d. įvykio. Apeliantas pažymi ir tai, kad į renginį buvo atvažiavęs apsirengęs pilkos spalvos marškinėliais, tačiau N. B. tvirtina, kad jis buvo su mėlynos spalvos marškinėliais, liudytojas V. N. nurodė, kad vilkėjo žalios spalvos marškinėlius. Liudytojai Ž. A. ir S. G. persekiojo vaikiną su mėlynais marškinėliais.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad nesuprantama, kodėl apylinkės teismas nesivadovavo liudytojo N. T., kurį nuteistasis pažįsta tik iš matymo, kaip Elektrėnų gyventoją, ir su kuriuo niekada nepalaikė jokių santykių, parodymais. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo taip pat apelianto ir jo gynėjo pateiktomis numatomos įvykio vietos nuotraukomis, kurios buvo padarytos naktį, esant apšvietimui, kuris yra analogiškas buvusiam 2012 07 07 d. renginyje. Šios nuotraukos, apelianto įsitikinimu, leistų spręsti dėl galimybės atpažinti naktinio įvykio metu policininkui pasipriešinusį asmenį ir taip vertinti D. K. atpažinusių pareigūnų parodymų patikimumą. Apylinkės teismas nedetalizavo ir neaiškino, kokius būtent įrodymų leistinumo ir/ar teisėtumo reikalavimus pažeidžia minėtas įrodymas, juolab, kad policijos tyrėjai neapžiūrėjo įvykio vietos ir niekaip neužfiksavo įvykio vietos apšvietimo aplinkybės BPK numatytomis priemonėmis. Tokia teismo pozicija, apelianto manymu, yra neteisėta ir nepagrįsta, vertintina, kaip akivaizdus įrodinėjimo taisyklių pažeidimas, nes yra nagrinėjami ir vertinami tik pareikštą kaltinimą patvirtinantys įrodymai, o įrodymai, galintys paneigti teisiamojo kaltumą ignoruojami ir netiriami. Apeliantas pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausti liudytojai I. M. ir Š. J.. Po to, kai teismui nepavyko šių asmenų prisikviesti ir atvesdinti, jam pačiam buvo siūloma pasirūpinti šių liudytojų dalyvavimu, taip perkeliant kaltinamajam pareigą baudžiamojoje byloje įrodinėti savo nekaltumą. Taip pat apylinkės teismas nepatenkino apelianto gynėjo prašymo pripažinti šių liudytojų buvimą užsienyje svarbia nedalyvavimo teismo posėdyje priežastimi ir pagarsinti jų ikiteisminio tyrimo metu duotus ir D. K. pateisinančius parodymus.

Skunde nurodoma, kad teismo padaryta išvada, kad byloje esanti fotolentelė, iš kurios matyti nukentėjusiojo tarnybinių marškinių nuplėšta apykaklė, išplėštos trys sagos, yra vienas iš įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę nusikalstamos veikos padaryme, kelia abejonių, kadangi yra akivaizdu, kad šis įrodymas patvirtina tik policijos pareigūno uniformos pažeidimus, tačiau jokių būdu neįrodo nuteistojo ar kito asmens dalyvavimo šiuos pažeidimus darant. Apelianto įsitikinimu, byloje surinkti ir ištirti įrodymai neįrodo jo dalyvavimo jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, kiekvienas įrodymas, kuriuo apylinkės teismas grindžia nuosprendį, kelia pagrįstų abejonių dėl savo leistinumo ir patikimumo, o apkaltinamąjį nuosprendį negalima remti prielaidomis ir abejotinais įrodymais, visos abejonės traktuotinos teisiamojo naudai. Apeliantas mano, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė į tinkamą, nepriklausomą ir nešališką teismą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajam patirtą moralinę žalą, yra visiškai nepagrįstas. Pažymi, kad R. A. teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis po 2012 07 07 d. įvykio būtų patyręs ieškinyje aprašytas psichologinio ar dvasinio pobūdžio pasekmes. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad dėl po įvykio pablogėjusios dvasinės ar fizinės sveikatos pas medikus nesikreipė, jokių medikamentų nevartojo, laikino nedarbingumo neturėjo ir neinformavo savo vadovybės apie pasikeitusią psichikos būklę, kaip trukdančią jam atlikti savo tarnybines pareigas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad viešosios policijos pareigūno darbas su pažeidėjais yra viešas ir sietinas su viešosios tvarkos palaikymu, todėl būtų neteisinga ir nepagrįsta teigti, kad šio darbo, kuris neretai pasireiškia viešosios tvarkos pažeidėjų tramdymu, viešumas sukelia pareigūnui tokias neigiamas emocijas ir išgyvenimus, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinė žala CK 6.250 str. prasme. Bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusiajam įvykio metu nebuvo padaryta kokių nors kūno sužalojimų, jo kūnui nebuvo daromas, koks tiesioginis poveikis, galėjęs sukelti fizinį skausmą, todėl teismo išvada, kad R. A. dėl drabužių suplėšimo, tampymo, stumdymo, tempimo už rankų patyrė fizinį skausmą, apelianto nuomone, yra visiškai nepagrįsta. Apeliantas taip pat ginčija priteistos 2000 litų neturtinės žalos dydį, teigia, kad apylinkės teismas nenurodė nei teismų praktikos pavyzdžių, nei kitų aplinkybių, reikšmingų R. A. padarytos neturtinės žalos dydžiui nustatyti.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teismas, skirdamas apeliantui 40 MGL baudą, netinkamai taikė BPK 54 str. nuostatas. Nuteistasis nurodo, kad nedirba, mokosi aukštoje mokykloje, gyvena iš tėvų jam skiriamų lėšų, dėl to negalės sumokėti jam paskirtos baudos, kurios dydis yra aiškiai per didelis. Šiuo atveju paskirtos valstybinės priemonės poveikį pajus su šia byla visiškai nesusiję jo tėvai, kurių apeliantas turės prašyti sumokėti baudą. Mano, kad nagrinėjamoje situacijoje bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus jam viešųjų darbų bausmę arba ženkliai mažinat paskirtą baudą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu (atsikirtimu) į apeliacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. A. prašo palikti apylinkės teismo 2013 09 20 d. nuosprendį nepakeistą, o nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsikirtime detalizuojama CK 6.250 str. nuostata, reglamentuojanti neturtinės žalos sampratą ir atlyginimo klausimą, taip pat aptariama teismų praktikoje suformuota pozicija, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Pažymima, jog neturtinė žala yra padaroma neturtinėms vertybėms ir teisėms, kurios yra įtvirtintos LR Konstitucijoje ir teisės aktuose, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Nukentėjusysis nurodo, kad dėl tyčinių D. K. veiksmų buvo sutrikdyta normali jo, kaip policijos pareigūno, teisėtai vykdančio savo pareigas teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose, veikla, pažemintas jo, kaip pareigūno, autoritetas, pakenkta moraliniam prestižui, nes įvykis buvo viešo renginio metu. Mano, kad apylinkės teismas, priteisdamas jam neturtinę žalą, vadovavosi civiliniame ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, įvertino šio klausimo sprendimui reikšmingus byloje esančius dokumentus, ir, atsižvelgęs į D. K. kaltę bei teisminę praktiką, pagrįstai priteisė, nukentėjusiojo manymu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančią neturtinę žalą. Atkreipia dėmesį, kad dėl grumtynių metu patirtų sumušimų į gydymo įstaigą nesikreipė, tačiau sumuštas įvairias kūno vietas skaudėjo dar keletą dienų, todėl tai nereiškia, kad jis nepatyrė fizinių ir dvasinių išgyvenimų. Be to, jo nurodyti neturtinės žalos požymiai yra natūrali kiekvieno žmogaus prieš kurį padaroma nusikalstama veika, reakcija: nemiga, padidėjęs jautrumas, atsargumas, liūdesys, psichologinis diskomfortas, vengimas panašių situacijų ir pan., tačiau tai nereiškia, kad po tokių ir panašių įvykių būtina kreiptis į specialistus, be kurių nebūtų galima toliau vykdyti savo tarnybinių funkcijų. Nukentėjusysis nurodo ir tai, kad šiuo metu jo sveikata vėl pablogėjo – kankina nerimas, kamuoja nemiga, liūdesys, padidėjęs jautrumas, dėl ko 2013 10 28 d. informavo savo vadovybę ir po vadovų rekomendacijų 2013 10 28 d. kreipėsi į darbdavio psichologę. Pažymi, kad tokiais atvejais, kai nuo priešingos teisei kaltos veikos nukenčia asmuo, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, jo teisinė padėtis turi būti atribota nuo viešojo administravimo subjekto teisinės padėties, nes tokiais atvejais nukenčia ne tik įstatymo saugomos vertybės – viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, bet ir ne mažiau svarbios vertybės – asmens garbė, orumas, asmens neliečiamumas ir kt. Tokiu būdu susiaurinamas nukentėjusiojo, atliekančio viešojo administravimo veiklą, teisės, kurios, kaip ir kitų, nespecialiųjų subjektų, teisės, yra numatytos BPK 28 str.

Atsikirtime teigiama ir tai, kad vienas iš reikšmingų kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra žalą padariusio asmens kaltė. Pagal teismų praktiką BK 286 str. prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines pareigas. Šiame BK str. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apeliantas, prašydamas mažinti civilinio ieškinio sumą, pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir prieštarauja apeliacinio skundo argumentams, kad šios veikos jis nepadarė. Taip pat detalizuojama LR Konstitucinio teismo praktika dėl moralinės žalos sąvokos (2006 08 19 d. nutarimas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis, pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis prašė nuteistojo advokato skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Teisėjų kolegija, ištyrusi baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl D. K. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 str.

Tačiau pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio dalis, kuria D. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, naikintina dėl padaryto esminio pažeidimo BPK 369 str. 3 d. prasme (BPK 329 str. 4 p.). Taip pat apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (netinkamai nustatyto neturtinės žalos dydžio).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl D. K. kaltės pagal BK 286 str.

Pažymima, jog bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio nuostatos. Pagal šio straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Skirtingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, apylinkės teismas išsamiai ištyrė bei įvertino visus bylos įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas, kuriais įrodymais tiki, pripažįsta tinkamais, pakankamais ir remiasi nustatydamas tikrąsias bylos aplinkybes ir kuriuos, kaip nepatikimus, atmeta. Skunde apeliantas dėsto savo nuomonę dėl bylos duomenų vertinimo, akcentuodamas vienų įrodymų patikimumą (savo pateiktų paaiškinimų teisingumą) ir kitų – būtent nukentėjusiojo, kitų policijos pareigūnų parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, nelogiškumą. Tačiau, kolegijos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo abejoti teismo procesiniame sprendime pateiktų bylos įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nuteistasis nukentėjusiojo, liudytojų (policijos pareigūnų) parodymus vertina vadovaudamasis savo subjektyvia nuomone, akcentuodamas neturinčius didesnės reikšmės teismų išvadoms parodymų prieštaravimus, netikslumus, ir nesiedamas jų su kitais bylos duomenimis, sutampančiais su šių asmenų parodymų esme. Apygardos teismo manymu, negalima daryti išvados, kad faktinės bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, o įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK reikalavimus.

Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas, kaip teisingai pažymėta apylinkės teismo priimtame nuosprendyje, galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-227/2010, 2K-279/2010, 2K-525/2011).

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. A., kaip Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjas, yra valstybės tarnautojas, todėl tinkamas nukentėjęs asmuo pagal BK 286 str. BK 230 str. prasme. Be to, įvykio dieną, nukentėjusysis R. A. ir kiti 2012 07 06 (07) d. renginyje dalyvavę policijos pareigūnai buvo apsirengę policijos pareigūnų uniforma, t. y. buvo su skiriamaisiais ženklais, kaip kad to reikalauja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. Šios aplinkybės neneigė nuteistasis bei kiti byloje apklausti asmenys.

Nors apeliantas D. K. neigia savo kaltę dėl įvykdyto pasipriešinimo policijos pareigūnui R. A. ir tvirtina, kad buvo šventėje, Elektrėnuose, bet jokiuose konfliktuose nei su policijos pareigūnu nei su kitais asmenimis nedalyvavo, visą laiką vaikščiojo tik su savo drauge Ž. B., o baigiantis renginiui, išvažiavo į namus, į (duomenys neskelbtini), Elektrėnų sav. Tačiau tokia pastarojo pozicija, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, vertinama kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį ir atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetas.

Analizuojant nukentėjusiojo R. A. parodymus, matyti, kad jis 2012 07 06 d. dalyvavo renginyje Elektrėnuose, kaip policijos pareigūnas, kartu su Prevencijos poskyrio viršininke N. B., tyrėjais V. N. ir J. G.. Apie 00.05 (2012 07 07 d.) val. pastebėjo, kad vyksta susistumdymas tarp dviejų merginų. Šalia jų buvo 5 ar 6 vaikinai. Netoliese esantys žmonės šaukėsi policijos pagalbos. Apie tai, R. A. tarnybiniu telefonu pranešė tyrėjui V. N. ir paprašė pagalbos. Paskambinęs V. N., R. A. priėjo prie besimušančių merginų ir jas išskyrė. Tuo metu prie nukentėjusiojo priėjo ir policijos pareigūnas V. N.. Atsisukęs pamatė, kad šalia stovintis D. K., kurio pavardę sužinojo vėliau, griebė kitam šalia jo stovinčiam vyriškiui už drabužių ir parvertė ant žemės. Toje vietoje buvo šviesu ir R. A. įsidėmėjo D. K. veidą. R. A., priėjęs prie D. K. paprašė, kad pastarasis apsiramintų, ir daugiau taip nesielgtų, nutrauktų savo neteisėtus veiksmus, nes tai yra viešosios tvarkos pažeidimas, bandė nuvesti į tarnybinį automobilį asmenybės nustatymui. Nuteistasis buvo agresyviai nusiteikęs, pradėjo R. A. vadinti įvairiais necenzūriniais žodžiais. R. A. dar kartą pakartojo, kad nustotų taip elgtis ir praeitų prie tarnybinio policijos automobilio, bandė vesti pastarąjį, paėmęs už rankos, tačiau D. K. ištrūko, pats sugriebė nukentėjusįjį už liemenės, marškinių, bandė pakelti, o paskui pargriauti, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Į nukentėjusiojo reikalavimą baigti savo neteisėtus veiksmus vaikinas nepakluso, toliau vartojo necenzūrinius žodžius R. A. atžvilgiu, griebė abiem rankomis už tarnybinės policijos uniformos liemenės, už rankos ir marškinių, traukė į save, tampė už drabužių ir, tokiu būdu, bandė parversti ant žemės. R. A. bandė sulaikyti D. K., tačiau pastarasis muistėsi, stumdė pareigūną, sugriebęs už uniformos, tampė jį. Tokiu būdu, D. K. suplėšė nukentėjusiajam marškinių apykaklę bei išplėšė 3 marškinių sagas. Tuo metu pribėgo 2 jaunuoliai, griebė D. K. už rankų, atplėšė nuo nukentėjusiojo ir visi trys pasileido bėgti link Ledo rūmų (b. l. 151-152).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nuosekliais, neprieštaringais nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusiojo R. A. parodymais. Be to, juos pagrindžia kitų liudytojų parodymai, bylos rašytinė medžiaga.

Iš liudytojos N. B. parodymų matyti, kad pribėgusi arčiau prie R. A. pamatė keletą iš matymo pažįstamų jaunuolių, pamatė, kad R. A. į marškinius įsikibęs D. K., kurį pažįsta. D. K. liudytoja atpažino, nes degė apšvietimas ir jis buvo apšviestas ir veidas gerai buvo matomas. D. K. priešinosi nukentėjusiojo sulaikomas, muistėsi, stumdė, tampė R. A. už rankų, už drabužių, stengėsi pargriauti jį ant žemės. Pribėgusi prie vaikinų, pradėjo garsiai šaukti, kad nutrauktų neteisėtus veiksmus ir nesipriešintų pareigūnams, tačiau D. K. neklausė ir toliau stumdėsi ir visi supuolę norėjo ištraukti D. K., kad šis nebūtų sulaikytas. Vieną iš jaunuolių pravarde „Kapilka“ atitvėrė nuo visų ir su šiuo aiškinosi, kodėl šie nepaklūsta teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams nutraukti neteisėtus veiksmus. Pribėgę du vaikinai išlaisvino D. K. ir jie visi pasišalino iš įvykio vietos. Liudytoja N. B. patvirtino, kad ne kas kitas, o būtent, D. K. buvo įsikibęs policijos pareigūnui (R. A.) į drabužius, jį tampė, stumdė, bandė jį pargriauti, neklausė jo reikalavimo nusiraminti. N. B. paaiškino, kad asmenį, kuris priešinosi R. A., gerai pažįsta, žino jo pavardę ir jį įvykio metu atpažino. D. K. buvo apsirengęs mėlyna maikute, todėl ir kitiems policijos pareigūnams, kurių prašė pagalbos sulaikyti nuteistąjį, liudytoja D. K. apibūdino, kaip „vaikiną, apsirengusį mėlyna maikute“.

Be to, liudytojas V. N. taip pat parodė, kad jam pribėgus prie R. A. pamatė, kad jį apkabinęs laikė, stumdė, tampė už drabužių, rankų, būtent, D. K.. Tuo tarpu aplinkybę, kad vėliau ieškant asmens, pasipriešinusio policijos pareigūnui – R. A., ir pastebėjus D. K., pastarasis, pamatęs policijos pareigūnus, puolė vėl bėgti, patvirtino kiti policijos pareigūnai Ž. A. bei S. G.. Apylinkės teismui nebuvo pagrindo netikėti šiais liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais. Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad minėti liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, kad duotų neteisingus parodymus, juolab, kad įvykio aplinkybes jie analogiškai nurodė nuo tiriamo įvykio pradžios bei savo tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 3-4, 6, 7, 14, 16, 24, 26). Tokių duomenų nepateikė ir apeliantas. Apeliaciniame skunde nurodyti iš esmės nereikšmingi nukentėjusiojo, liudytojų parodymų netikslumai dėl nuteistojo įvykio metu vilkėtų marškinėlių spalvos, dėl apšvietimo įvykio metu taipogi neleidžia abejoti R. A. ir kitų policijos pareigūnų nurodytų aplinkybių teisingumu. Atkreipiamas dėmesys, jog nors apeliantas skunde tvirtino, jog įvykio dieną buvo apsirengęs pilkos spalvos marškinėliais, tačiau teisme negalėjo tiksliai pasakyti, kokios spalvos buvo marškinėliai, nurodė, jog gal pilkos (b. l. 153). Iš nukentėjusiojo, liudytojų N. B., V. N. parodymų matyti, kad toje vietoje buvo šviesu ir gerai matėsi R. A. priešinusio asmens (D. K.) veidas. Liudytojas S. G. taip pat nurodė, jog, kai pamatė D. K., vieta buvo apšviesta (b. l. 155), tuo tarpu pareigūnas Ž. A. pažymėjo, kad D. K. ne iš karto pažino, yra jį matęs, bet ten beveik nebuvo apšvietimo (b. l. 154). Visgi, atkreipiamas dėmesys, jog policijos pareigūnai S. G. ir Ž. A. nuteistąjį matė jau po to, kai jis atliko neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, kurie sudarė BK 286 str. sudėtį, ir kai šiems liudytojams jį apibūdino N. B. per radijo ryšį, prašydama pagalbos sulaikyti pabėgusį įtariamą asmenį. Todėl vien ta aplinkybė, jog liudytojas Ž. A. D. K. atpažino ne iš karto dėl netinkamo apšvietimo, D. K. kaltės pagal BK 286 str. neeliminuoja.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytoja N. B. jį atpažino kaip pažeidėją ir kaip Elektrėnų gyventoją, paaiškino, kad nuteistajam buvo skirta registracija ir kad jo tėvų namuose buvo daroma krata, kurios metu dalyvavo ir jis. Tuo tarpu D. K. pažymėjo, kad ne jam, bet kartu su tėvais gyvenančiam jo broliui buvo skirta kardomoji priemonė – registracija policijos įstaigoje, brolis galėjo dalyvauti ir kratoje. Taip pat nurodė, kad jis buvo baustas tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau šių nuobaudų jam neskyrė N. B.. Teisėjų kolegija, įvertinus bylos medžiagą, daro išvadą, kad tai, jog N. B. galimai apsiriko dėl D. K. atžvilgiu taikytų kardomosios priemonės bei kitų procesinių prievartos priemonių, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog už nuteistojo padarytus administracinius teisės pažeidimus nuobaudas skyrė ši policijos pareigūnė, šiuo atveju neturi esminės reikšmės bei taipogi nepaneigia liudytojos nurodytos aplinkybės, jog ji D. K. pažįsta. Pažymima, kad beveik visi D. K. užfiksuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo padaryti Elektrėnų mieste, administracinius teisės pažeidimus nustatė Elektrėnų PK pareigūnai (b. l. 59-63), t.y. liudytojos N. B. darbo kolegos. Be to, atkreipiamas nuteistojo dėmesys, kad jo deklaruota gyvenamoji vieta iki šiol nurodyta Elektrėnai, (duomenys neskelbtini) (b. l. 55), o ne (duomenys neskelbtini), kuriame pastarasis šiuo metu gyvena, todėl logiška, kad policijos pareigūnai dėl tiriamo įvykio aplinkybių aiškinimosi iš pradžių nuvyko jo ieškoti būtent į Elektrėnų miestą.

Pažymima, kad aptarti bei kiti apelianto skunde išvardinti nežymūs nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų prieštaravimai neturi esminės reikšmės vertinant D. K. veiksmus BK 286 str. prasme. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai N. B. ir V. N. patvirtino, jog asmuo, kuris priešinosi nukentėjusiajam (t.y. suėmė už R. A. tarnybinės policijos uniformos liemenės bei marškinių, stumdydamas bandė parversti jį), yra D. K.. Tuo tarpu liudytojai Ž. A. bei S. G. patvirtino, jog būtent D. K., kuris atitiko N. B. nurodytą įtariamo asmens išvaizdą, pamatęs juos, pradėjo bėgti nuo jų ir po to įšoko į Elektrėnų ežerą.

Pažymima, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų teisingumą nepaneigia ir nuteistojo pateiktos nuotraukos, kuriomis, apylinkės teismas nesivadovavo. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog iš pateiktų nuotraukų negalima tiksliai nustatyti jose pavaizduotą vietą, be to, jos darytos įvykio laiką neatitinkančiu metų laiku.

Priešingai nei teigiama skunde, byloje esanti fotolentelė, iš kurios matyti nukentėjusiojo tarnybinių marškinių nuplėšta apykaklė, išplėštos trys sagos (b. l. 5), kartu su kitais byloje surinktais duomenimis, taip pat įrodo apelianto kaltus veiksmus, atliktus prieš nukentėjusįjį.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų Ž. B. ir N. T. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais ir vertino juos kaip minėtų asmenų norą padėti apeliantui D. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės už jo padarytą nusikalstamą veiką. Ž. B. yra nuteistojo draugė, su kuria pastarasis gyvena. Nors liudytojas N. T. nurodė, kad pažįsta D. K. tik iš matymo, visgi, iš liudytojo V. N. parodymų, būtent N. T., pravarde „turkas“, galimai padėjo D. K. ištrūkti ir pabėgti nuo policijos pareigūno R. A. (b. l. 153-154). Šias aplinkybes pareigūnas V. N. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 16). Be to, pats N. T. teisme neginčijo aplinkybės, jog, kai pamatė konfliktą su policijos pareigūnais, bandė atitraukti besiginčijančius asmenis, pažymint ir tai, jog N. T. tuo pačiu patvirtino, jog 2012 07 06 d. (07 d.) renginio metu matė policijos pareigūną besistumdantį su šviesiu vaikinu. Šios aplinkybės leidžia abejoti liudytojų Ž. B. bei N. N. nurodytų aplinkybių teisingumu.

Apeliantas skunde pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausti liudytojai I. M. ir Š. J.. Iš tiesų, išnaudojus galimybę šaukti šiuos asmenis, kurie bylos nagrinėjimo metu buvo išvykę į užsienį, buvo nutarta tęsti bylos nagrinėjimą, bei, priešingai nei teigiama skunde, nutarta pripažinti neatvykusių liudytojų neatvykimo į teisiamąjį posėdį priežastis pateisinančia ir pagarsinti jų parodymus (b. l. 158). Kita vertus, pažymima, jog liudytojas I. M. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, kuriame pažymėjo, jog su nuteistuoju žaidžia ledo ritulį, taip pat tai, kad jokio konflikto nebuvo. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas nesivadovauja liudytojo I. M. parodymais, kadangi pastarasis taipogi savo parodymais gali bandyti padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti jo teisinę padėtį. Tokią išvadą sustiprina ir tai, kad liudytoja N. B. parodė, jog pamačius D. K. susikabinusį su R. A., subėgo jai iš matymo pažįstami piliečiai, tame tarpe ir „kapilka“ (t.y. I. M.), kurį liudytoja nugara atitvėrė nuo kitų ir su juo aiškinosi, kodėl jie nepaklusta teisėtiems policijos pareigūnams. Šias aplinkybes liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu bei savo tarnybiniame pranešime (b. l. 7, 14).

Tai, kad šioje byloje nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, nebuvo nustatytas ir asmuo, kurį galimai nuteistasis užpuolė ir kurį gindamas nukentėjo policijos pareigūnas, bei neatlikti kiti skunde nurodyti veiksmai, šiuo atveju nepaneigia D. K. kaltės, esant kitiems objektyviems duomenimis, leidžiantiems daryti kategorišką išvadą dėl nuteistojo veiksmų atitikimo BK 286 str. numatyto nusikaltimo sudėčiai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog buvo pažeisti BPK 190 str., 191 str., 192 str. įtvirtinti reikalavimai, kadangi šioje byloje nebuvo atlikti parodymų atpažinti, asmens parodymo atpažinti veiksmai, tuo tarpu atlikta akistata atitiko BPK 190 str. reikalavimus. Aplinkybė, jog akistatos metu tiek E. A., tiek D. K. buvo užduotas klausimas apie tai, ar jie pažįsta vienas kitą, neleidžia teigti, jog buvo atlikti parodymų patikrinimo veiksmai, numatyti BPK trečiame skirsnyje.

Pažymima, kad BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Bylos medžiaga nustatyta, jog šioje byloje tyrėjui R. A. pasakius pastabas, kad D. K. nutrauktų neteisėtus veiksmus – nustotų stumdyti šalia buvusį asmenį bei eitų kartu prie policijos tarnybinio automobilio, D. K., vartodamas necenzūrinius žodžius R. A. atžvilgiu – atsisakė paklusti policijos pareigūno reikalavimams, ir panaudojo fizinį smurtą policijos pareigūno atžvilgiu, pasireiškusį tuo, kad suėmė už R. A. tarnybinės policijos uniformos liemenės bei marškinių, stumdydamas bandė parversti jį, suplėšė R. A. tarnybinės policijos uniformos marškinių apykaklę bei išplėšė tris sagas. Atlikdamas šiuos veiksmus, nuteistasis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, t.y. veikė tiesiogine tyčia.

Kaip jau buvo minėta, pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis BK 286 str. nurodytam nukentėjusiajam kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Taigi, nusikaltimas šioje byloje laikomas baigtu, kai D. K. pradėjo naudoti smurtą R. A. atžvilgiu, t. y. kai D. K., vartodamas necenzūrinius žodžius R. A. atžvilgiu bei atsisakydamas paklusti policijos pareigūno reikalavimams, suėmė už R. A. tarnybinės policijos uniformos liemenės bei marškinių, stumdydamas jį, bandė parversti jį, suplėšė R. A. tarnybinės policijos uniformos marškinių apykaklę bei išplėšė tris sagas.

Apylinkės teismas taipogi pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vertinant nuteistojo veiksmus atskirai, vieni iš jų (atsisakymas nutraukti neteisėtus veiksmus, t. y. stumdymą šalia stovinčio vaikino, bei atsisakymas praeiti iki tarnybinio automobilio tikslu nustatyti asmenybę) užtrauktų administracinę atsakomybę pagal ATPK 187 str. 2 d., kiti (pasipriešinimas policijos pareigūnui panaudojant fizinį smurtą) – baudžiamąją atsakomybę pagal minėtą BK 286 str. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką įvairaus pobūdžio veiksmai kvalifikuojami pagal tą teisės normą, kuri numato griežčiausią atsakomybę.

Taigi, teisėjų kolegija, ištyrusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos tinkamai, nepažeisdamas BPK reikalavimų, vertino bylos įrodymus, pagal nustatytas faktines aplinkybes teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 286 str. ir pagrįstai D. K. pripažino kaltu pagal minėtą nusikaltimą.

Dėl paskirtos bausmės

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog D. K. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, mokosi, nedirba. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė savanaudišką, tyčinį, nesunkų nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes pagrįstai nuteistajam iš BK 286 str. sankcijoje numatytų trijų bausmių rūšių (viešieji darbai, bauda ir laisvės atėmimas iki trejų metų) parinko baudą, kurios dydis yra žymiai mažesnis nei įstatyme numatytas vidurkis už nesunkų nusikaltimą, todėl paskirtą baudos dydį vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra teisinio pagrindo. Apygardos teismas sutinka, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo nuteistajam skirti griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tuo tarpu viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka (BK 46 str. 1 d.). Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, suteikiančių pagrindą D. K. skirti švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę (BK 62 str., 54 str. 3 d.) ar jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ str. nuostatas.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog veika padaryta 2012 07 07 apie 00.05 val., D. K. sulaikytas tą pačią dieną 11 val. (b.l. 38), kokių tai objektyvų duomenų patvirtinančių D. K. apsvaigimo faktą bei girtumo laipsnį, byloje nėra ir, kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, prokuroras nenustatė nuteistojo D. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. D. K. apsvaigimas nuo alkoholio, kaip aplinkybė, turėjusi įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nėra nurodytas ir kaltinime, taigi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus, t.y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos pakeitė kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes iš esmės skirtingomis ir kartu pasunkino kaltinamojo teisinę padėtį. Taip buvo suvaržyta įstatymų garantuota kaltinamojo teisė į gynybą. Toks BPK pažeidimas yra esminis BPK 369 str. 3 d. prasme, todėl sudaro pagrindą panaikinti skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl D. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str. 1 d. 9 p., pripažinimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-141/2011, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis byloje Nr. 1A-647-303-2011).

Visgi, tai nesudaro pagrindo keisti paskirto bausmės dydžio, kuris, kaip jau buvo minėta, yra žymiai mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis, numatytas BK 47 str. 3 d. 2 p.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, jog pastarasis gyvena iš tėvų jam skirtų lėšų, todėl paskirtos valstybinės priemonės poveikį pajus su šia byla visiškai nesusiję jo tėvai, teisėjų kolegijos manymu, negali turėti įtakos paskirtai bausmės rūšiai bei jos dydžiui.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

Apeliaciniu skundu nuteistasis tai pat ginčija priteistos neturtinės žalos nukentėjusiajam pagrįstumą bei jos dydį.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, pagal kuriuos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. K. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą nukentėjusiojo atžvilgiu, kuris, priešingai nei teigiama skunde, sukėlė R. A. fizinį skausmą, pasireiškusį tuo, kad nuteistasis suėmė už R. A. tarnybinės policijos uniformos liemenės bei marškinių, stumdydamas bandė parversti jį, suplėšė R. A. tarnybinės policijos uniformos marškinių apykaklę bei išplėšė tris sagas. Taip pat D. K. sukėlė nukentėjusiajam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, neigiamas emocijas, pažeminimą dėl įžeidimų, teisėtų nurodymų nevykdymo, fizinio smurto naudojimo R. A. atžvilgiu, jam vykdant savo tarnybos funkcijas ir matant Elektrėnų gyventojams. Tai, jog R. A. nesikreipė pas medikus, neduoda pagrindo manyti, kad jam nebuvo sukeltas fizinis skausmas bei kiti išvardyti neigiami išgyvenimai. Apylinkės teismas taip pat teisingai konstatavo, jog policijos pareigūnų darbo pagrindą sudaro darbas su teisės pažeidėjais ir yra neatsiejamas nuo pažeidėjų pasipriešinimo, jų neteisėtų veikų, tame tarpe ir pačių policijos pareigūnų atžvilgiu, visgi ši aplinkybė nereiškia, kad policijos pareigūnai dėl nusikalstamų veikų nepatiria neturtinės žalos. Kita vertus, pažymėtina, kad teismas netinkamai įvertino kitas svarbias neturtinės žalos dydžiui nustatymui aplinkybes, t.y. nuteistojo turtinę padėtį (nedirba, mokosi), paskirtos baudos dydį. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas šias aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus bei teismų praktiką, sumažina priteistos neturtinės žalos dydį iki 500 litų. Šioje dalyje nuosprendis keistinas BPK 328 str. 4 p. tvarka.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 4 d., 328 str. 4 p., 329 str. 4 p.,

nusprendė:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 09 20 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 09 20 d. nuosprendį: sumažinti priteistos iš D. K. nukentėjusiojo R. A. naudai neturinės žalos dydį iki 500 litų sumos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Daiva KazlauskienėTeisėjai Artūras ŠumskasRosita Patackienė