- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-06
- Bylos Nr.
- 2K-227/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- R. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime ir kardomajame kalinime išbūtas laikas ir konstatuota, kad R. K. yra atlikęs teismo paskirtą bausmę.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims, t. y. 2008 m. sausio 9 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), IĮ „GV“ patalpose, prieštaraudamas ir trukdydamas medicinos darbuotojams išvežti į gydymo įstaigą G. E. Ž., puolė policijos pareigūnus T. V. ir L. V. dujiniu–garsiniu pistoletu ME ir peiliu.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. K. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka šiam teismui iš naujo, nes apeliacinis skundas nebuvo išsamiai išnagrinėtas, ne į visus jo argumentus atsakyta. Tuo atveju, jei kasacinės instancijos teismas nenustatytų pagrindo priimti minėto sprendimo, kasatorius prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą R. K. nutraukti, pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalį.
Kasaciniame skunde teigiama, kad R. K. kaltė įvykdžius nusikaltimą, už kurį jis nuteistas, neįrodyta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, teigiama ir tai, kad nuteistojo veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo (BK 286 straipsnis) sudėties. Nuteistojo gynėjas, grįsdamas šiuos teiginius ir prašydamas panaikinti apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir R. K. išteisinti, savo apeliaciniame skunde nurodė, kad nuoseklius pastarojo parodymus atitinka liudytojos G. E. Ž. parodymai, kuriais netikėti nebuvo pagrindo. Tuo tarpu liudytojų V. Ž., R. S., S. M., V. G., S. N. ir Z. B., nukentėjusiųjų T. V. ir L. V. parodymai, kuriais grindžiama R. K. kaltė – atmestini. Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo argumentuota, dėl ko išvardyti įrodymai turėjo būti įvertinti nuteistojo naudai ir kodėl pirmosios instancijos teismo padarytas minėtų asmenų parodymų vertinimas yra neteisingas. Be to, skunde buvo nurodyta, kad, sprendžiant R. K. kaltės, jo veiksmų kaip būtinosios ginties vertinimo klausimus, šioje byloje turi reikšmės ir policijos pareigūnų (kuriems esą pasipriešino nuteistasis) bei medikų–psichiatrų (taikiusių G. E. Ž. priverstinio pobūdžio priemones) veiksmų teisėtumo klausimų išsprendimas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo apeliacinio skundo argumentai buvo detalūs, paremti faktiniais bylos duomenimis.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės ir savo sprendimą grindė formaliais, deklaratyviais teiginiais.
Kasaciniame skunde smulkiai atpasakojamas R. K. parodymų turinys, išdėstoma jo pozicija dėl pareikštų įtarimų (kaltinimų). Kasaciniame skunde nurodoma, kad, pagal R. K. parodymus, 2008 m. sausio 4 d. jam paskambinusi bendradarbė pranešė, kad į G. E. Ž. įstaigą „GV“ įsibrovė jos duktė M. Ž. su savo sugyventiniu S. M., pagrobė dokumentus, spaudus, įsilaužė į kompiuterį. R. K., atvykęs į šią įstaigą, įsibrovėlių nerado. Po to, atvykus „Falk Security“ apsaugos darbuotojams, policijos pareigūnams, buvo surašyti pažeidimų protokolai. 2008 m. sausio 7 d. bandyta įsibrauti į G. E. Ž. butą, tačiau policijos uniformas vilkintiems keturiems asmenims neparodžius reikiamų dokumentų jie nebuvo įleisti. 2008 m. sausio 9 d. į IĮ „GV“ patalpas įsiveržė du policijos pareigūnai ir pareikalavo, kad G. E. Ž. važiuotų su jais ir kartu buvusia gydytoja. Kai R. K. pareikalavo pateikti dokumentus, patvirtinančius asmenybes ir veiksmų teisėtumą, policijos pareigūnai jį sumušė, paėmė iš kišenės savigynai turėtą dujinį pistoletą ir medžioklinį peilį; R. K. tam nesipriešino, tačiau minėti du policijos pareigūnai, pasikvietę dar vieną policininką ir S. M., vėl mušė R. K., uždėjo jam antrankius ir išvežė į policijos komisariatą, o G. E. Ž. – į psichiatrijos ligoninę. Ten jai prievarta suleidus medikamentų, išgautas parašas dėl „sutikimų“, kurių reikėjo S. M. (M. Ž. sugyventiniui) ir R. S. (G. E. Ž. brolienei). Policijos komisariate R. K. buvo atsisakyta skirti medicinos ekspertizę dėl jam padarytų sužalojimų (policijos pareigūnams panaudojus fizinį smurtą), nepakviestas advokatas. R. K. buvo ne tik G. E. Ž. sugyventinis, bet ir jos įmonės darbuotojas (atsakingas už apsaugą), nes šiai jos giminės grasino susidorojimu. S. M. bei G. M. S. susidorojimu grasino ir jam (R. K.). Pasiekta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 21 d. priimtų nutartį, kuria R. K. paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė ir dėl to jis keletą savaičių neteisėtai buvo laikomas Utenos ekspertiniame skyriuje. Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. nutartimi pripažinta, kad tokia ekspertizė paskirta neteisėtai. Šie įvykiai ir kaltinimai R. K. – G. E. Ž. giminaičių, siekiančių ją pripažinti neveiksnia ir neteisėtai užvaldyti jos turtą, veiksmų pasekmė. Pasinaudojant baudžiamuoju procesu, per teisėsaugos institucijas, tiesiog buvo siekiama susidoroti su R. K.; tuo suinteresuoti G. E. Ž. giminaičiai (kuriems jis trukdė užvaldyti pastarosios turtą). Dėl šių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, jų visiškai nevertino.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. K. visada tvirtino jokio nusikaltimo nepadaręs; pagal nuoseklius ir išsamius G. E. Ž. parodymus, R. K. negrasino ir neužpuolė policijos pareigūnų T. V. ir L. V. Taigi R. K. inkriminuotas nusikalstamos veikos aplinkybes paneigia jo paties ir G. E. Ž. parodymai.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad kaltinime ir teismų sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis nuteistojo pasipriešinimas policijos pareigūnams išsitraukiant pistoletą, o po to puolant juos peiliu nedidelėje vertimų biuro patalpoje – nelogiškas, nes du policininkai, turintys didelę patirtį, fiziškai parengti, šiuo atveju būtų tuojau pat užkirtę kelią tokiam pasipriešinimui, panaudodami specialiąsias priemones ar kitais būdais. Dėl to policijos pareigūnų – nukentėjusiųjų T. V. ir L. V. – parodymai apie įvykio aplinkybes – neįtikėtini. Siekiant patikrinti, ar šių pareigūnų (nukentėjusiųjų) parodymai atitinka tikrovę, turėjo būti atliktas jų parodymų patikrinimas vietoje, tačiau to nebuvo padaryta. Vertinant T. V. ir L. V. parodymus būtina atsižvelgti į tai, kad jie turėjo priežasčių apkalbėti R. K., nes baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-027-2008 buvo tiriamas jų pačių veiksmų teisėtumas to paties įvykio metu, kai R. K. buvo sužalotas (tą patvirtina specialisto išvada Nr. G-618/08). Be to, T. V. ir L. V. suinteresuoti pateisinti savo elgesį ir G. E. Ž. atžvilgiu 2008 m. sausio 9 d. įvykio metu. Apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo ir nepagrįstai konstatavo, kad tai yra tik prielaidos, nors iš tiesų šie apeliacinio skundo argumentai grindžiami anksčiau minėtais dokumentais.
Kasatoriaus manymu, atmestini liudytojų R. S. ir V. Ž. parodymai, nes jos buvo tiesioginės dalyvės ir vykdytojos abejotino teisėtumo veiksmų, kai nesant pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo G. E. Ž. buvo bandoma iš jos darbovietės prievarta nugabenti į psichiatrijos ligoninę. Minėtos liudytojos apkalba R. K., nes šis priešinosi tokiems jų veiksmams. Be to, liudytoja R. S. įvykio metu net nebuvo vertimų biuro patalpoje. Liudytojų V. G., S. N., Z. B. parodymais (išvestiniais) taip pat negalima grįsti R. K. kaltės, nes šie asmenys tiesiogiai negali patvirtinti įvykio aplinkybių, nes tuomet nebuvo įvykio vietoje.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad objektyvių, kaltinimą pagrindžiančių įrodymų (pavyzdžiui, vaizdo įrašų, kūno sužalojimų, pažeistų drabužių) byloje nėra.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad nepagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, sprendžiant apie R. K. veiksmų subjektyviuosius požymius, minėtų asmenų – policijos pareigūnų ir medikų psichiatrų – veiksmų teisėtumas (dėl priverstinio pobūdžio priemonių taikymo G. E. Ž.) neanalizuotinas, motyvuojant tuo, kad tai neturi tiesioginio ryšio su šios bylos išnagrinėjimu. Tačiau būtent medikės surašė nukreipimą ir dalyvavo G. E. Ž. priverstinai gabenant į psichiatrijos ligoninę, o policijos pareigūnai, atvykę į jos darbovietę, vykdė medikių rašytinį nukreipimą ir žodinį prašymą. Esant paminėtoms aplinkybėms akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo apeliaciniame skunde keliamus klausimus, nepateikė argumentuotų atsakymų dėl jų esmės ir dėl to neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir apeliacinio skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo įstatymo taikymu. Pasak kasatoriaus, net ir įrodžius R. K. inkriminuotus veiksmus, juos reikėtų vertinti kaip būtinąją gintį neviršijant jos ribų. Tai reiškia, kad šioje byloje netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad R. K., būdamas įsitikinęs, kad jo sugyventinė G. E. Ž. sveika, prieštaravo neteisėtam jos gabenimui į psichiatrijos ligoninę. Kaltinime nurodyti (menami) nuteistojo veiksmai, kuriais kitiems asmenims nepadaryta jokios realios žalos, buvo nukreipti į jam artimo žmogaus apgynimą nuo neteisėto ir nepagrįsto kėsinimosi į jo laisvę, todėl šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė negalima ir R. K. turėjo būti išteisintas pritaikius BK 28 straipsnį.
Kasaciniame skunde plačiai aptariamas asmenų psichinės sveikatos apsaugos teisinis reglamentavimas. Remiamasi Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinės asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotine žmogaus teisių deklaracija (kurios įsipareigojo laikytis Lietuva Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 12 d. nutarimu), Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu patvirtintais Psichikos sveikatos strategijos principais, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu.
Kasaciniame skunde pažymima, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartyje konstatuota, jog nėra pagrindo taikyti G. E. Ž. kokių nors priverstinių psichiatrinio gydymo priemonių, tačiau jos giminaičių bei nepagrįstomis medikių Z. B., V. Ž. pastangomis, pasitelkiant policijos pareigūnus, buvo atliekami beprecedentiniai veiksmai bandant išgabenti darbo metu iš darbovietės – vertimų biuro individualios įmonės savininkę G. E. Ž. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad svarbūs yra liudytojo S. M. (G. E. Ž. dukters sutuoktinio) parodymai apie tai, jog prieš keletą dienų (iki įvykio) su psichiatrų ir policijos pareigūnų pagalba taip pat buvo bandoma G. E. Ž. prievarta išgabenti į psichiatrijos ligoninę, o nepavykus, tą patį bandyta padaryti antrą kartą (įvykio metu). Be to, liudytojai nurodė, kad abiem atvejais policija buvo kviečiama dėl to, kad tikėtasi, jog G. E. Ž. gabenimui pasipriešins R. K. Pasak kasatoriaus, gydytoja Z. B. išrašė G. E. Ž. giminaičiams oficialų dokumentą – vadinamąjį siuntimą į psichiatrijos ligoninę – jos neapžiūrėjusi ir neištyrusi, o tik remdamasi giminaičių paaiškinimais, kurie, beje, nenurodė, kad G. E. Ž. dėl sveikatos būklės būtų buvusi pavojinga sau ar visuomenei, tik tvirtino, kad ši jų neklausiusi, pasikeitusi į blogąją pusę ir pažeidinėjusi jų civilines teises, klausiusi tik savo sugyventinio R. K. Svarbu tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartyje konstatuota, jog taikyti G. E. Ž. priverstinį psichiatrinį gydymą (priemones) nebuvo pagrindo.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad susidariusioje situacijoje bet kokie R. K. veiksmai ginant artimą žmogų, kai tai daryti leidžia įstatymai, visiškai pagrįstai turi būti vertinami kaip veikimas neperžengiant būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnis). Kasaciniame skunde išdėstytos BK 28 straipsnyje įtvirtintos būtinąją gintį reglamentuojančios nuostatos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymą dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 1-4 punktuose išaiškinti būtinosios ginties instituto taikymo pagrindai. Kasatorius daro išvadą, kad vertinant R. K. veiksmų subjektyviuosius požymius kaltininkas neviršijo būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 2 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados, kuriomis grindžiamas BK 28 straipsnio nuostatų netaikymas, yra neteisingos. Dėl to apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad jeigu ir būtų pagrindas policijos pareigūnų (nukentėjusiųjų) veiksmus vertinti kaip formaliai teisėtus (nes įvykio metu jie nežinoję, kad nebuvo teisėto pagrindo pristatyti G. E. Ž. į psichiatrijos ligoninę), tai nėra aplinkybė, lemianti R. K. atsakomybę. Šiuo atveju turi reikšmės tai, į ką buvo nukreipti pastarojo veiksmai ginant tikrai dideles vertybes, juo labiau kad nukentėjusiųjų veiksmus jis suvokė kaip grėsmę artimam žmogui (G. E. Ž. galėjo būti sunaikinta, specialiai pakenkta jos sveikatai tariamai gydant psichiatrijos ligoninėje).
Kasatorius mano esant nepagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus atmetant apeliacinį skundą dėl neteisingo baudžiamojo įstatymo taikymo ir pabrėžia, kad bet kuris asmuo turi teisę ginti nuo pavojingo kėsinimosi ne tik save patį, bet ir kitus asmenis. Be to, kasatorius nurodo, kad teismas, nutartyje nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties taikymui būtinos sąlygos – grėsmės realumo (dėl pavojingo kėsinimosi), supainiojo du dalykus – „grėsmės realumą“ ir „kitų asmenų, sukėlusių tą grėsmę, veiksmų teisėtumą bei pagrįstumą.“ Tai, kad G. E. Ž. kilo grėsmė būti neteisėtai prievarta išgabentai į psichiatrijos ligoninę, byloje neginčijamai nustatyta. Kitos svarbios aplinkybės yra medikių ir policijos pareigūnų veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų, o dėl medikių veiksmų – iš esmės ir nenagrinėjo. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismo nutartyje nepagrįstai sureikšmintas medikės išduotas siuntimas G. E. Ž. į psichiatrijos ligoninę ir atitinkamai įvertinta policijos pareigūnų veiksmų objektyvioji pusė. Kaip paaiškėjo, šis siuntimas pripažintas nepagrįstu (civilinėje byloje). Antra vertus, sprendžiant R. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą, svarbiausia yra tai, kaip jis pats vertino situaciją, o ne tai, ar policijos pareigūnai buvo įsitikinę savo veiksmų teisėtumu ir pagrįstumu. Kasatoriaus manymu, turėjo būti pripažinta, kad R. K. gynė G. E. Ž. nuo neteisėto jos gabenimo į psichiatrijos ligoninę, o tai reiškia ir neteisėtą jos laisvės apribojimą. Taigi R. K. veikė būtinosios ginties situacijoje, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas taikyti jam BK 28 straipsnio 2 dalį ir bylą nutraukti kasacinės instancijos teisme.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo R. K. gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė J. Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.
BK 286 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris, panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Veika laikoma baigta nuo to momento, kai, priešindamasis viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kaltininkas pradeda naudoti fizinį smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Prokurorės nuomone, teismų išvados, kad R. K. padaryta veika atitinka šį baudžiamąjį įstatymą – teisingos, nes R. K. trukdė medicinos darbuotojai atlikti savo pareigas ir vežti į gydymo įstaigą G. E. Ž., pasipriešino uniformuotiems ir savo tarnybinius pažymėjimus pateikusiems policijos pareigūnams, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, dujinį–garsinį pistoletą nukreipė į policijos pareigūną, vėliau išsitraukė ir peilį. Tokios faktinės aplinkybės nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, remiantis nuosekliais nukentėjusiųjų T. V., L. V. bei liudytojos V. Ž. parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo. Kasatoriaus teiginiai, kad mažoje patalpoje R. K. negalėjo atlikti visų jam inkriminuojamų veiksmų – ir grasinti ginklu, ir išsitraukti peilį, prokurorės nuomone, vertintini kaip prielaidos ir bendrojo pobūdžio samprotavimai, kuriuos paneigia objektyvūs byloje surinkti faktiniai duomenys. Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiųjų parodymai neatitinka tikrovės ir kad šie asmenys suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį kerštaudami dėl prieš juos pradėto ikiteisminio tyrimo (pagal BK 228 straipsnio 1 dalį). Iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnų parodymai apie neteisėtus R. K. veiksmus buvo nuoseklūs, tarnybinius pranešimus jie pateikė 2008 m. sausio 9 d., t. y. įvykio dieną, o R. K. pareiškimu inicijuotas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius pradėtas tik 2008 m. sausio 14 d. Šis tyrimas 2008 m. rugpjūčio 12 d. buvo nutrauktas, nes nustatyta, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vertindami tokius faktinius duomenis, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymai patikimi ir atmesti jų nėra pagrindo.
Prokurorės nuomone, nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai ir dėl liudytojos V. Ž., esą vykdžiusios „itin abejotino teisėtumo veiksmus“, parodymų vertinimo. Greitosios pagalbos gydytoja V. Ž. atvyko į G. E. Ž. biurą pagal iškvietimą, žinodama, kad reikia į psichiatrinę ligoninę nugabenti ligonę, kurios giminaičiai pateikė gydančios psichiatrės išduotą siuntimą. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. L2-4174-717 psichiatrės Z. B. išduotas siuntimas ir gydytojos V. Ž. bei jai padėjusių policijos pareigūnų T. V. ir L. V. veiksmai prieš G. E. Ž. buvo įvertinti kaip neteisėti. Pirma, iš šios nutarties turinio matyti, kad apylinkės teismas atmetė M. Ž. prašymą dėl G. E. Ž. priverstinio gydymo psichiatrijos ligoninėje, tačiau šiame procesiniame dokumente, priešingai nei teigia kasatorius, nėra konstatuota, kad G. E. Ž. 2008 m. sausio 9 d. tikrai nebuvo nei faktinio, nei pakankamo teisinio pagrindo taikyti priverčiamųjų gydymo priemonių. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartyje nurodyta, kad, suinteresuoto asmens Kauno psichiatrijos ligoninės atstovės nuomone, nebuvo pagrindo gydyti G. E. Ž. ją išrašant iš gydymo įstaigos 2008 m. sausio 26 d, tačiau nėra konstatuota, kad nuo 2008 m. sausio 9 iki 26 d. G. E. Ž. buvo gydoma nepagrįstai. Iš bylos duomenų matyti, kad 2008 m. sausio 9 d. nuvežta į ligoninę G. E. Ž. pati sutiko gydytis stacionare ir buvo paguldyta į ligoninę, kur gydėsi iki sausio 26 d. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kasatoriaus teiginius, kad šiuo laikotarpiu ligonei gydymas psichiatrijos ligoninėje buvo nereikalingas. Antra, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareigūnų ir medikų veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo, taikant priverstinio pobūdžio priemones G. E. Ž., klausimas nėra tiesiogiai susijęs su skundžiamu nuosprendžiu, kuriuo išspręstas R. K. kaltės ir atsakomybės klausimas.
Prokurorė nurodo, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog R. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 7 punkte išaiškinta, kad negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi įstatymo ir kitų norminių aktų apibrėžti pareigūnų ar kitų asmenų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės. Kartu Senato nutarime yra nurodyta, kad visais atvejais asmuo nepraranda teisės į būtinąją gintį, jeigu pareigūno ar kito asmens veiksmai yra aiškiai neteisėti. Pagal nustatytas bylos aplinkybes galima teigti, kad ir nukentėjusieji, ir greitosios pagalbos gydytoja veikė pagal savo kompetenciją: medikė ir policijos pareigūnai, turėdami pacientę gydančio psichiatro siuntimą, bandė išgabenti į ligoninę G. E. Ž., kuriai jau nuo 1994 m. diagnozuotas psichikos sutrikimas. Byloje nustatyta, kad jokių neleistinų ar net smurtinių veiksmų prieš pacientę nebuvo imtasi: tiek medikė, tiek pareigūnai prisistatė ir paaiškino savo vizito tikslą. Pareigūnų veiksmai šiuo atveju tikrai nebuvo aiškiai neteisėti ir nekėlė pavojaus G. E. Ž. teisėtiems interesams, todėl negalima pateisinti smurtinių R. K. veiksmų prieš pareigūnus.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas R. K. gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija)“ Nr. 53 išaiškinimų. Teismas pagrįstai atmetė apeliacinį skundą; dėl to nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės, įvertinti apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, būtinosios ginties situacijos buvimu, taip pat pasisakyta dėl šios bylos nagrinėjimo ribų, konstatuojant, kad gydytojų psichiatrų veiksmų teisėtumas nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi įtakos sprendžiant R. K. atsakomybės klausimą.
Kartu prokurorė pažymi, kad nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 13 d. (jau pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui) grąžino nenagrinėtą nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą Kauno miesto apylinkės teismui, nes jis neatitiko įstatymo reikalavimų – nebuvo apelianto pasirašytas (BPK 313 straipsnio 1 dalis). Tinkamai surašytas skundas teisme gautas 2009 m. rugpjūčio 14 d., tačiau priimtas nagrinėti neišsprendus klausimo dėl praleisto apskundimo termino atnaujinimo BPK 314 straipsnyje numatyta tvarka. Prokurorės nuomone, šis procesinis pažeidimas nevertintinas kaip esminis, nes akivaizdu, kad jis nesuvaržė įstatymo garantuotų kaltinamojo teisių ir nėra duomenų, kad būtų sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimus
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylos įrodymai nepatvirtina R. K. veikos, už kurią jis nuteistas, objektyviųjų požymių, t. y. to, kad R. K. pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems policijos pareigūnams: grasino prieš juos tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, agresyviai puolė pareigūnus, nukreipęs į juos dujinį–garsinį pistoletą, po to – peilį. Argumentuodamas šį teiginį, kasatorius analizuoja bylos įrodymus ir pateikia kitokį jų vertinimą, negu tai padarė skundžiamus sprendimus priėmę pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas bylą tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl iš naujo netiria ir nevertina bylos įrodymų, nenustatinėja faktinių aplinkybių, o patikrina, ar teismų sprendimuose pateiktas bylos įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo apeliacinį skundą (kuriame buvo nurodyti iš esmės tie patys argumentai kaip ir kasaciniame skunde dėl R. K. veiksmų įrodytumo) patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą. Šis teismas iš naujo įvertino bylos įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius aplinkybes, reikšmingas nustatant, ar R. K. atliko jam inkriminuotus veiksmus grasindamas policijos pareigūnams pistoletu ir peiliu. Teismo nutartyje motyvuotai atmesti R. K. parodymai, argumentuotai pasisakyta, kodėl yra patikimi nukentėjusiųjų – policijos pareigūnų T. V. ir L. V. bei įvykį tiesiogiai mačiusios liudytojos V. Ž. parodymai, patvirtinantys minėtus nuteistojo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o R. K. veiką visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Tai, kad nuteistasis agresyviai puolė policijos pareigūnus, nukreipęs į juos pistoletą, o po to – ir griebęsis peilio, nustatė abiejų instancijų teismai. Kasacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismų išvados dėl R. K. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad kasatorius su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Taigi kasatoriaus teiginiai, kad teismų išvados neparemtos įrodymais, – nepagrįsti.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo R. K. veikai ir jos teisinio vertinimo pagal BK 286 straipsnį
Kasatoriaus manymu, tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad R. K. padarė veiksmus, atitinkančius BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tokie veiksmai turėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis ir, pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalį, byla nuteistajam nutraukta. Šis reikalavimas argumentuojamas tuo, kad R. K. siekė apginti G. E. Ž., kurią norėta priverstinai ir, kaip vėliau paaiškėjo, nepagrįstai gabenti į psichiatrijos ligoninę. Kasatoriaus manymu, tiek policijos pareigūnų, tiek medikų veiksmai, kuriems priešinosi R. K., buvo neteisėti ir tai turi reikšmės sprendžiant apie nuteistojo veikos subjektyviuosius požymius. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad R. K. kitiems asmenims nepadarė jokios realios žalos, todėl baudžiamoji atsakomybė negalima.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. K. veika, aprašyta pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje ir taip pat – apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, sudėties požymius. Taikyti nuteistajam BK 28 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti nėra pagrindo.
Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos įvykio faktinės aplinkybės yra šios. Policijos pareigūnai T. V. ir L. V. su gydytoja psichiatre V. Ž., turėjusia Psichikos sveikatos centro vadovės gydytojos Z. B. siuntimą dėl G. E. Ž. guldymo į psichiatrijos ligoninę, atvyko į įmonės „GV“ patalpas. Atvykus, minėti policijos pareigūnai, kurie buvo uniformuoti, prisistatė, o po to, kai buvo paaiškinta, kad G. E. Ž. turi vykti į ligoninę, R. K. sviedė gydytojos link kėdę, išsitraukė iš palto kišenės pistoletą (kaip nustatyta – dujinį–garsinį D kategorijos šaunamąjį ginklą), kurį nukreipė į T. V., todėl L. V., prišokęs prie R. K., bandė atimti šį ginklą iš agresyviai besielgenčio nuteistojo, užlaužė jam ranką. Tuo tarpu R. K. išsitraukė iš po stalo peilį. Reaguodami į tokį R. K. elgesį policijos pareigūnai T. V. ir L. V., panaudoję kovinius veiksmus, uždėjo antrankius ir atėmė iš aktyviai besipriešinančio R. K. pistoletą ir peilį.
BK 286 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia, kai kaltininkas supranta savo veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti; šiuo atveju nustatyta, kad R. K., sąmoningai panaudodamas pistoletą ir peilį, priešinosi policijos pareigūnams, norėdamas sutrukdyti jiems atlikti savo pareigas. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas panaudoja fizinį smurtą arba grasina jį tuoj pat panaudoti; pasekmių atsiradimo BK 286 straipsnio dispozicija nereikalauja (nusikaltimo sudėtis formalioji). Taigi pagal teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes R. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.
Sprendžiant klausimą, ar R. K., priešindamasis policijos pareigūnams, turėjo teisę į būtinąją gintį, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad aprašytoje situacijoje nuteistojo veiksmų negalima vertinti kaip būtinosios ginties (BK 28 straipsnis), nes pavojingo kėsinimosi į G. E. Ž. sveikatą ar kitas teises bei laisves nebuvo, o policijos pareigūnai veikė teisėtai.
Nustatyta, kad T. V. ir L. V., būdami policijos pareigūnai, vykdydami savo pareigas, veikė neperžengdami Policijos veiklos įstatyme suteiktų įgaliojimų ribų (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 29 straipsnį pacientą priverstiniam gydymui paciento atstovo prašymu, gydytojo siuntimu ar teisėjo nutarimu pristato policija dalyvaujant gydytojui. Taigi į įvykio vietą T. V. ir L. V., kaip policijos pareigūnai, buvo iškviesti dalyvauti pristatant G. E. Ž. į psichiatrijos ligoninę, šiame procese dalyvavo gydytoja, turėjusi siuntimą pasiųsti G. E. Ž. priverstiniam gydymui. Teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnų veiklą, reikalavimų T. V. ir L. V. nepažeidė.
Pagal BK 28 straipsnį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šio BK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako už baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, nustatymui esminę reikšmę turi du požymiai – pavojingas kėsinimasis ir gynyba. Kėsinimasis turi būti pradėtas ar tiesiogiai gresiantis, realiai egzistuojantis ir akivaizdus. Būtinoji gintis galima tik prieš tokius veiksmus, kurie yra neteisėti, atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pavojingo kėsinimosi turinį atskleidžia besikėsinančiojo (-ųjų) veiksmai. Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų T. V. ir L. V. veiksmai, nustatyti bei nurodyti teismų sprendimuose (taip pat išdėstyti ir šioje nutartyje), nekėlė grėsmės nei R. K., nei G. E. Ž., policijos pareigūnai nesielgė neteisėtai, nes jie negalėjo žinoti ir nežinojo, kad G. E. Ž. dukters M. Ž. prašymas dėl jos motinos priverstinio gydymo psichiatrijos ligoninėje teismo nutartimi bus atmestas. Priešingai, jie vykdė savo pareigas ir funkcijas: iškviesti atvyko į įvykio vietą, o R. K. pradėjus elgtis agresyviai į tai privalėjo adekvačiai reaguoti. Taigi teisės aktų apibrėžti, teisėti pareigūnų veiksmai, jeigu jais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės, negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi. Gynybą nulemia kėsinimosi pobūdis, todėl nesant pavojingo neteisėto kėsinimosi nėra ir būtinosios ginties BK 28 straipsnio prasme.
Tai, kiek ir kokia apimtimi buvo teisėti ar neteisėti (nepagrįsti) medikų psichiatrų veiksmai, ir kokius interesus turėjo G. E. Ž. giminaičiai, nelemia R. K. kaltės ir atsakomybės klausimo išsprendimo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje jų veiksmai pagrįstai nevertinti (tačiau tai neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims bendra įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į kompetentingas institucijas dėl jų teisių ar teisėtų interesų gynimo nuo galimo pažeidimo). Visais atvejais medicinos įstaigos ar jos darbuotojų galimos klaidos siunčiant G. E. Ž. priverstiniam gydymui į psichiatrijos ligoninę ar pastarosios giminaičių siekiai nėra aplinkybės, šalinančios R. K. baudžiamąją atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnams, teisėtai vykdžiusiems savo funkcijas.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo R. K. gynėjo apeliacinio skundo ta apimtimi, kuria buvo prašoma patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, nurodo, kad jų motyvai yra deklaratyvūs ir formalūs. Pasak kasatoriaus, teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl atmetami įrodymai, paneigiantys R. K. inkriminuotus veiksmus pasipriešinant policijos pareigūnams (tarp jų – paties nuteistojo, G. E. Ž. parodymai) ir kodėl remiamasi nuteistąjį kaltinančiais įrodymais (pavyzdžiui, nukentėjusiojo T. V., L. V. parodymais). Kasatoriaus manymu, taip pat nemotyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados ir išsamiai neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo R. K. veikai (BK 286 straipsnis) ir bylos nutraukimo BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas nepakankamai pagrindė policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo konstatavimą, o dėl medikų psichiatrų veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) visiškai nepasisakė.
Kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo nagrinėjant apeliacinį skundą – nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai, apeliacinės instancijos nutarties turiniui. Šioje nutartyje analizuojant kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis, jau minėta, kad teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, padarė išvadas dėl R. K. veikos įrodytumo ir baudžiamojo įstatymo taikymo. Teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 28 straipsnio 2 dalį. Šios išvados pakankamai išsamios ir aiškios, esminiai apelianto argumentai išnagrinėti, teismo nutartyje aptartos aplinkybės, turinčios reikšmės R. K. kaltės ir atsakomybės klausimo išsprendimui ir kartu paaiškinta, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatos. Esminių BPK normų pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismui priimti teisingą sprendimą, kasacinės instancijos teismas nenustatė.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo R. K. gynėjo kasacinį skundą.