Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Liuks NT“ atstovui advokato padėjėjui Juliui Raškauskui,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei Irmai Šapokaitei,

viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Liuks NT“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Skomė“ ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl deklaracijos panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Liuks NT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (CBP-30694) prašydamas: 1) panaikinti 2012 m. balandžio 12 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. SUD-00-120410-00399; 2) įpareigoti UAB „Skomė“ pašalinti statybos darbų padarinius, kurių užbaigimas buvo deklaruotas 2012 m. balandžio 12 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. SUD-00-120410-00399, atstatant pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į padėtį, užfiksuotą 1978 m. sudarytame ir 2004 m. gruodžio 23 d. patikslintame pastato pirmo aukšto plane, buvusią iki šių statybos darbų atlikimo; 3) priteisti iš atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškino, kad yra žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (toliau – sklypas), bendraturtis kartu su Lietuvos Respublika. Ieškovui priklauso 481/7457 Sklypo dalys. Sklype yra administracinis pastatas (toliau – pastatas), kurio patalpos priklauso įvairiems savininkams, įskaitant ir ieškovą, t. y. priklauso patalpų grupė, o taip pat UAB „Skomė“ (toliau – Atsakovas 1) priklauso patalpų grupė (toliau – patalpų grupė). Ieškovas patalpas ir sklypo dalį įgijo 2014 m. gruodžio 11 d. iš UAB „Naujasis Vilnius“. UAB „Skomė“ Patalpų grupę nuosavybės teise valdo nuo 1991 m. Ieškovui nuosavybės teise taip pat priklauso besiribojantis žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei jame esantis su Pastatu sublokuotas viešbutis. Ieškovas pradėjo vertinti plėtros galimybes sklype ir gretimame sklype (duomenys neskelbtini), Vilnius. Tikrindamas viešai skelbiamus duomenis, ieškovas sužinojo, kad Atsakovui 1 dėl savavališkos statybos sklype, pastatų grupėje 2019 m. liepos 12 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-190712-0005. Savavališki statybos darbai atlikti pirmame pastato aukšte, vidiniame kieme, kurį formuoja pastatas ir viešbutis. Savavališkos statybos darbais išorinis pirmo aukšto atitvaras perkeltas link viešbučio, tuo padidinti pastato matmenys, padidinti faktiniai sklypo užstatyto ploto ir užstatymo intensyvumo rodikliai.

Kadangi su savavališkai praplėstomis patalpomis ribojasi ir kitos Atsakovo 1 patalpos, kurių išorinė atitvara faktiškai yra savavališko atitvaro tąsa, ieškovui kilo įtarimas, kad ir šie statybos darbai galimai atlikti neteisėtai. Pabrėžė, kad ir šiais statybos darbais pakeisti pastato matmenys bei padidinti sklypo užstatymo parametrai, pastatytos naujos išorinės atitvaros, tuo apie 24 kv. m. padidinant pastato ir patalpų grupės bendrąjį plotą, sklypo užstatymo intensyvumą. Iki statybos darbų buvusi būklė matyti iš 1978 m. sudaryto ir 2004 m. gruodžio 23 d. patikslinto pastato pirmo aukšto plano, o esama būklė iš 2011 m. rugsėjo 30 d. sudaryto pastato pirmo aukšto plano. Šalia UAB „Skomė“ praplėstų patalpų apie 3 metrų atstumu yra ir ieškovui priklausančios patalpos.

Ieškovas pabrėžė, kad Atsakovas 1 atliko pastato rekonstravimo darbus, nes atliktais statybos darbais buvo pakeisti išoriniai pastato matmenys, pašalinta dalis laikančiųjų konstrukcijų – išorinių atitvarų. Tokiems darbams Atsakovas 1 privalėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą. Statyba be statybą leidžiančio dokumento buvo negalima, savavališka ir negalėjo būti pagrindas įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą ar jo dalį. Net jei darbai būtų kvalifikuojami kaip kapitalinis remontas, Atsakovas 1 vis vien neturėjo teisės jų vykdyti be galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Remiantis 2012 metais galiojusia Statybos įstatymo redakcija, ypatingo ar neypatingo statinio kapitaliniam remontui privalėjo būti rengiamas kapitalinio remonto projektas, statytojo teisė galėjo būti realizuota tik turint statybą leidžiantį dokumentą – rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą statinio projektui. Atsakovas 1 tokio rašytinio pritarimo statinio projektui negavo, Atsakovui 1 nebuvo išduotas leidimas nei vienos rūšies statybos darbams atlikti, todėl Atsakovo 1 atlikti statybos darbai yra savavališki. Ieškovas akcentavo, kad atlikus pastato rekonstrukciją, kaip yra nagrinėjamu atveju, turėjo būti išduotas statybos užbaigimo aktas, o ne surašyta ir Inspekcijoje įregistruota deklaracija apie statybos užbaigimą. Ieškovas teigia, kad deklaracijoje sąmoningai buvo nurodyta neteisinga atliktų statybos darbų statybos rūšis – kapitalinis remontas, siekiant nuslėpti savavališkos pastato rekonstrukcijos faktą, išvengti detalios valstybės institucijų patikros ir įregistruoti Atsakovo 1 nuosavybės teises į savavališkų statybos darbų rezultatą. Atsakovo 1 naudai veikę asmenys, surašę deklaraciją su melagingai duomenimis apie neegzistuojantį rašytinį pritarimą ir neteisingą statybos darbų rūšį, pateikę ją Inspekcijai registracijai ir viešojo registro tvarkytojui kadastro duomenų pakeitimui ir daiktinių teisių registracijai, įvykdė nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje.

Inspekcija, nustačiusi, kad ieškovo pateikiamuose dokumentuose, t. y. 2012 m. balandžio 10 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą Nr. SUD-00-120410-00399, yra teisės pažeidimų požymių, 2019 m. spalio 11 d. raštu Nr. 2D-13112 gautų duomenų kopijas persiuntė Vilniaus apygardos prokuratūrai. Vilniaus miesto savivaldybė 2019 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. A51-86015/19(3.3.2.26E-VMA) informavo, kad nuo 2002 m. iki 2019 m. rugsėjo 10 d. adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, administracinės paskirties pastato, kitos paskirties patalpoms, nėra išduoto statybą leidžiančio dokumento kapitaliniam remontui, rekonstravimui ar paprastajam remontui statytojui UAB „Skomė“. Nurodė, kad 2012 m. vasario 9 d. išduoto rašytinio pritarimo projektui Nr. 12-029 pateikti negali, nes Vilniaus miesto savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto skyriuje jo registruoto nėra. Inspekcijai kreipusis į prokuratūrą, Inspekcija sustabdė ieškovo skundo nagrinėjimą ir nebevykdo administracinių procedūrų dėl deklaracijos teisėtumo tyrimo.

Iš karto po kilusio gaisro, UAB „Skomė“ 2006 m. liepos 24 d. raštu kreipėsi į gretimų patalpų nuomininką UAB „Vanlifa“ dėl kilusio gaisro nuotolių atlyginimo, taip pat 2006 m. liepos 31 d. raštu į gretimų patalpų savininką UAB „Piliuona“ dėl nuostolių atlyginimo. Tačiau nei gretimų patalpų savininkas, nei nuomininkas jam žalos (nuostolių) atlyginti nesutiko. Dėl ginčų dėl nuostolių atlyginimo, UAB „Skomė“ siekiant, kad vėliau nagrinėjant bylą teisme nebūtų iškreipiami faktai ir nepagrįstai sumažintas atlygintinos žalos dydis, nusprendė ginčo vitrinos remonto neatlikinėti iš karto, o palaukti teismo sprendimo. Visgi stipriai aprūkusi ir skilusi vitrina negalėjo būti tinkamai eksploatuojama, ji buvo avarinės būklės, kuri per bylinėjimosi laikotarpį dar labiau pablogėjo, todėl tik pasibaigus teisminiams ginčams ir įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl nuostolių atlyginimo, UAB „Skomė“ atliko būtiną patalpų paprastąjį remontą.

Atsakovas 1 laikosi pozicijos, kad ieškovas šiuo konkrečiu atveju neturi reikalavimo teisės reikšti ieškininį reikalavimą, nes jo teisės nėra pažeistos ir ieškovas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl ginčijamos deklaracijos panaikinimo ar statybos darbų padarinių šalinimo. Pridūrė, jog ieškovas ginčo statybos darbų vykdymo metu, t. y. 2011 m. – 2012 m., nebuvo pastato, sklypo bendraturtis, todėl ieškovo sutikimas nebuvo reikalingas. Nei vienas iš tuometinių pastato bendraturčių pretenzijų dėl vykdytų statybos darbų nereiškė ir iki šiol nereiškia. Ieškovui 2014 m. įgijus nuosavybės teises į pastate esančias patalpas ir dalį žemės sklypo, aplinkybę apie atsakovo atliktus darbus ieškovas žinojo, tai yra matoma vizualiai, t. y. daugiau nei 5 metus pretenzijų dėl patalpose sumontuotų atitvarų nereiškė. Pažymėjo, kad ieškovas neturi teisės ginčyti deklaracijos ir reikalauti pašalinti neva neteisėtos statybos padarinius, nenurodęs jokio konkretaus ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl statybos darbų, kurie vyko dar prieš ieškovui įsigyjant sklypo dalį ar patalpas pastate. Todėl ieškovas, neturėdamas jokio materialinio suinteresuotumo, neturi teisės reikšti ieškinį dėl deklaracijos panaikinimo, kadangi nei deklaracija, nei 2011-2012 metais vykdyti statybos darbai nepažeidžia jokių ieškovo teisių ar teisėtų interesų, kadangi ieškovas patalpas pastate ir sklypo dalį įsigijo ir tapo savininku tik 2014 metais – praėjus daugiau nei dviem metams nuo ginčo remonto darbų pabaigos. Taigi, ieškinys turėtų būti atmestas, nes pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė ar kad jo teisė yra pažeidžiama.

Atsakovas 1 pabrėžė, kad ginčo statybos darbais buvo atliekama ne pastato rekonstrukcija, o – patalpų paprastojo remonto darbai, kadangi jų metu tik buvo pakeisti vitrininiai langai, tačiau nebuvo keičiamos, stiprinamos ar silpninamos jokios Pastato laikančiosios konstrukcijos. Nuo pat pastato statybos ties pirmojo aukšto perdanga buvo įrengtas konstrukcinis elementas – išsikišanti konsolinė konstrukcija (stogelis). Ginčo išorės vitrininės atitvaros yra įrengtos neišsikišant už šių pastato konstrukcinių elementų, taigi vykdant šiuos darbus nebuvo keičiami jokie pastato išorės matmenys, todėl nėra pagrindo ir teigti, kad buvo atliekami pastato rekonstrukcijos darbai. Vadinasi, joks statybą leidžiantis dokumentas paprastojo remonto darbams atlikti nebuvo privalomas.

Atsakovas 1 akcentavo, kad šioje byloje sprendžiamas statybos darbų teisėtumo klausimas, kurių rezultatas – išorinėje pastato dalyje įrengtos skaidrios vitrininės atitvaros, yra ir buvo akivaizdžiai matomos natūroje nuo pat to momento, kai ieškovas įgijo patalpas pastate ir sklypo dalį, todėl, kad siekdamas tinkamai apginti savo neva pažeidžiamas teises ieškovas turėjo anksčiau kreiptis į teismą, tačiau to nedarė daugiau nei penkerius metus. Atsakovas 1 nesutinka su ieškovo pozicija, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2019 m. rugsėjo 12 d., t. y. kai buvo gautas 2019-09-12 Vilniaus miesto savivaldybės atsakymas, kuriame neva patvirtinamas deklaracijos klastojimo faktas. Ieškovui informacija apie ginčijamą deklaraciją žinoma kur kas anksčiau nei vieną mėnesį prieš 2019 m. spalio 15 d. ieškinio padavimą, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad deklaracija, gauta iš VĮ „Registrų centras“ archyvo dar 2019 m. birželio 27 d. Laikytina, kad ši diena ir turėtų būti laikoma momentu, nuo kurio ieškovas susipažino su deklaracija, jos turiniu, todėl ir jos ginčijimo terminas turėjo prasidėti būtent nuo 2019 m. birželio 27 d. Tačiau ieškovas nepagrįstai delsė ir ieškinį pateikė tik praėjus net 4 mėnesiams nuo to laiko, kai susipažino su ginčijama deklaracija ir jos turiniu. Be to, nurodytieji darbai yra pastato išorėje, prie jų yra viešai prieinama (jie yra viešai matomi), o ne patalpų viduje, todėl apie šių darbų atlikimą ieškovui turėjo būti žinoma nuo šių darbų atlikimo momento (2011 m.) ar vėliausiai nuo to momento, kai jis tapo kitų patalpų, esančių pastate, savininku (2014 m.).

Atsakovas 1 pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tai patvirtinta ir aukštesniojo prokuroro nutarimu bei teismų nutartimis, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir joje nustatyti faktai – kad jokia nusikalstama veika nebuvo nustatyta – turi prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje.

Inspekcija teismui pateikė tripliką (DOK-166919), kuriuo palaikė ankstesniuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus ir prašė ieškinį Inspekcijos atžvilgiu atmesti, jeigu bus sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, įvertinant, kad nėra nustatyta Inspekcijos neteisėtų veiksmų ir atsakomybės už juos sąlygų, nepriteisti iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidų. Pabrėžė, kad ginčijamą deklaraciją Inspekcija tik užregistravo, jokių kitų administravimo veiksmų (tikrinimo, dokumentų vertinimo ar pan.) Inspekcija atlikti neturėjo, todėl Inspekcijos atsakomybės dėl ginčijamos deklaracijos nėra. Paaiškino, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą registravimas nelaikytinas administraciniu aktu. Šiuo atveju, ieškovas nenurodė, kokių konkrečių veiksmų Inspekcija neatliko arba atliko netinkamai.

Teismo posėdžio metu šalių atstovai palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus ir atsikirtimus.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi, o bylinėjimosi išlaidas priteisti iš abiejų atsakovų. Papildomai pažymėjo, kad ieškovas yra pastato bendraturtis ir sklypo bendraturtis, jo teisės buvo pažeistos, nes statyba atlikta savavališkai, neturint statinio projekto ir statybą leidžiančio dokumento. Pastato padidinimas tiesiogiai įtakojo ieškovo teises ir teisėtus interesus. Inspekcija savo ruožtu turėjo patikrinti, ar statybos darbai atitinka reikalavimus, tačiau to neatliko. Panaikinus deklaraciją, Inspekcija turėtų surašyti savavališkos statybos aktą bei įpareigoti pašalinti padarinius.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės

Pagal byloje esantį 2018 m. rugpjūčio 7 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (su istorija) nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 481/457 dalis priklauso UAB „Liuks NT“, 6976/7457 dalis Lietuvos Respublikai.

2018 m. rugpjūčio 14 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, negyvenamoji patalpa – prekybos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklauso UAB „Liuks NT“.

Iš 2019 m. spalio 2 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, pastatas – viešbutis, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklauso UAB „Liuks NT“, pagal 2014 m. lapkričio 18 d. akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 02 bei 2014 m. gruodžio 11 d. priėmimo – perdavimo aktą.

Remiantis 2019 m. spalio 3 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (su istorija) duomenimis, negyvenamoji patalpa – negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise pagal 1991 m. spalio 16 d. savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 141 ir 1996 m. rugpjūčio 15 d. statinio priėmimo naudoti aktą Nr. 96-08-08-1, priklauso UAB „Skomė“.

Byloje pateikta 2012 m. balandžio 10 d. deklaracija Nr. 1, kuri patvirtinta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, suteikiant Nr. SUD-00-120410-00399, kurioje nurodyta, kad užbaigta negyvenamoji patalpa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), neypatingasis, kapitalinis remontas. Statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. 12-029 Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. vasario 9 d. statytojas – UAB „Skomė“.

2019 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo miesto architekto skyrius Nr. A51-86015/19(3.3.2.26E-VMA) atsakė į UAB „Liuks NT“ paklausimą dėl informacijos pateikimo ir nurodė, kad nuo 2002 m. iki 2019 m. rugsėjo 10 d. adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, administracinės paskirties pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitos paskirties patalpoms (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) išduoto statybą leidžiančio dokumento kapitaliniam remontui, rekonstravimui, ar paprastajam remontui statytojui UAB „Skomė“ nėra.

2019 m. spalio 30 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus raštu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Nr. 02-2-00459-19 pradėtas tyrimas dėl galimai atliktų savavališkų statybos darbų ir suklastotos deklaracijos atliekamas Vilniaus aps. VPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ajame skyriuje.

Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2020 m. balandžio 10 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00459-19 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Vyriausiojo prokuroro 2020 m. gegužės 28 d. nutarimu įtariamojo J. M. bei ieškovo UAB „Liuks NT“ skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2020 m. liepos 8 d. nutartimi atmetė įtariamojo J. M. skundą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį paliko galioti.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2‑1560-845/2020 (apeliacinės instancijos teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą). Sprendime konstatuota, kad Inspekcija atliko Atsakovui 1 priklausančių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių administraciniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilnius, patikrinimą ir 2019-07-12 surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-190712-00005, kuriame nurodė, kad Atsakovas 1 savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilnius, (duomenys neskelbtini), kuris yra Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonyje ir Vilniaus senojo miesto bei priemiesčių archeologinės vietovės teritorijoje, atliko ypatingojo, administracinės paskirties pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitos paskirties patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirmojo aukšto paprastąjį remontą, keičiant pastato išvaizdą. Pastato fasade, pagal Nekilnojamojo turto kadastro matavimų 2011-09-30 bylą Nr. 13/13983 (reg. Nr. 1D-7439), sumontuota: 1) skaidri išorinė atitvara (vitrininiai plastiko langai su durimis) 2,7x23,63 m (perkeliant senąją atitvarą 1,56 m į išorės pusę; 2) medžio drožlių plokščių atitvara (virš skaidrios atitvaros) su apšiltinimu 17,63x0,82 m; 3) mūro cokolis po vitrina (skaidri atitvara) 19,63x(0,2÷0,3) m apdailintas plytelėmis. Minėtoje byloje taip pat nustatyta, kad Inspekcija 2019-07-15 surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-190715-00003 Atsakovui 1, kuriuo įpareigojo pastarąjį išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis, nurodytas 2019-07-12 savavališkos statybos akte: administracinės paskirties pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilnius, (duomenys neskelbtini), administracinės paskirties patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilnius, (duomenys neskelbtini), pagal Nekilnojamojo turto kadastro matavimų 2011-09-30 bylą Nr. 13/13983 užfiksuotą statinio dalių padėtį, pastato fasade sumontuotas: 1) skaidrią išorinę atitvarą (vitrininiai plastiko langai su durimis) 2,7x23,63 m; 2) medžio drožlių plokščių atitvarą (virš skaidrios atitvaros) su apšiltinimu 17,63x0,82 m; 3) mūro cokolį po vitrina (skaidri atitvara) 19,63x(0,2÷0,3) m apdailintą plytelėmis. Sutvarkyti statybvietę. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas – 2020-01-12. Inspekcija 2019-08-19 įteikė Atsakovui 1 pranešimą apie savavališką statybą. Minėtoje civilinėje byloje Nr. e2‑1560-845/2020 Atsakovas 1 prašė panaikinti Inspekcijos 2019-07-12 savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-190712-00005 ir 2019-07-15 privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-190715-00003, tačiau ieškinys buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismui sprendimą palikus nepakeistą, sprendimas įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 11 d.

Dėl ieškovo reikalavimo teisių ir teisinio suinteresuotumo bei galimo jo teisių pažeidimo

Byloje kilo ginčas dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo ir įpareigojimo pašalinti statybos darbų padarinius. Atskovas UAB „Skomė“ laikosi pozicijos, kad ieškovas šiuo konkrečiu atveju neturi reikalavimo teisės reikšti ieškininį reikalavimą, nes jo teisės nėra pažeistos ir ieškovas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl ginčijamos deklaracijos panaikinimo ar statybos darbų padarinių šalinimo. Teismas sutinka su šiais Atsakovo 1 argumentais dėl žemiau išdėstytų motyvų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodyta, kad kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas (13 straipsnis). Asmens teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis CPK ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Šiose teisės normose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2018 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2018, 21 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014, konstatuota, kad į teismą gali kreiptis dvi subjektų grupės: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą; 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu. Pirmuoju atveju asmenys, kreipdamiesi į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. Tokia asmenų teisė kreiptis į teismą, siekiant apginti savo pažeistą teisę, yra konstitucinė, universali ir absoliuti teisė, tačiau teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi pirminė sąlyga asmeniui kreiptis į teismą yra teisinio suinteresuotumo turėjimas. Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį. Antruoju atveju asmenys, kreipdamiesi į teismą, įgyvendina ne jų teisę į teisminę gynybą (nes jie gina ne jų pačių pažeistą teisę), o specialius valstybės suteiktus įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje. Pagal CPK 5 straipsnio 3 dalį įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti pareiškimą viešajam interesui ginti. Privatus asmuo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neturi teisės kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, nes įstatymų leidėjas siekė sukoncentruoti viešojo intereso gynybą profesionalių ir tam specialiai valstybės įgaliotų subjektų rankose. Tačiau tai nereiškia, kad privatus asmuo niekaip negali reaguoti į viešojo intereso pažeidimus. Jei asmeniui tampa prieinama informacija, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas, toks asmuo turi teisę informuoti specialius įstatymų numatytus subjektus, kad jie imtųsi viešojo intereso gynimo priemonių, tarp jų – ir kreiptųsi į teismą dėl viešojo intereso gynybos. Tačiau tai nereiškia, kad informaciją apie viešojo intereso galimus pažeidimus pateikęs asmuo tampa suinteresuotu asmeniu, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Jei viešojo intereso pažeidimas kartu reiškia ir to asmens teisių pažeidimą, toks asmuo gali ginti savo teises kaip suinteresuotas asmuo priemonėmis, suteiktomis įstatymu pažeistų subjektinių teisių gynybai (pvz., kreipdamasis į teismą su prašymu apginti pažeistą jo teisę). Tačiau asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo.

Ieškovas teigia, kad Atsakovas 1 privalėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą, o šio nesant statyba yra savavališka ir negali būti pagrindas įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą.

Statybos veikla paprastai vykdoma pagal statybą leidžiančius dokumentus, taip pat realizuojant teritorijų planavimo dokumentus. Statybos procedūrų metu atliekami veiksmai, tarp jų statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir realizavimas, neturi pažeisti kitų trečiųjų asmenų kaip savininkų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-695/2017, 26, 27 punktai). CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Pagal šio straipsnio 2 dalį asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą.

Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalimi, savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Statybos įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinta, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) nustatyta tvarka. TPSVPĮ 14 straipsnyje nustatyta savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra, pagal kurią pareiga inicijuoti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą numatyta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, prokurorui, kitoms viešojo administravimo institucijoms. Be to, remiantis nurodyto straipsnio 11 dalimi, į teismą dėl savavališkai pastatyto ar statomo statinio nugriovimo, jo dalių išardymo, savavališkai nugriauto statinio ar savavališkai išardytų jo dalių atstatymo ir statybvietės sutvarkymo taip pat gali kreiptis kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai dėl savavališkos statybos yra pažeidžiami.

Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad privatus asmuo kreiptis į teismą ir ginčyti statybų teisėtumą gali tuo atveju, kai yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, o reikšti reikalavimą dėl visų neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, kai dėl statybos to privataus asmens teisės nėra suvaržomos, jis neturi teisės, nes tokiu reikalavimu būtų ginamas viešasis interesas, o tokios teisės įstatymas jam nesuteikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-916/2015). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad privačiam asmeniui reiškiant ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo ir (ar) dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, šių reikalavimų pagrindu nurodomi viešosios teisės pažeidimai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Todėl privatus asmuo, reikšdamas teismui tokius reikalavimus, turi įrodyti: 1) reikalavimų pagrindu nurodomo viešosios teisės pažeidimo įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams; 2) reikalavimų pagrindu nurodomą viešosios teisės pažeidimą (norminių teisės aktų, reglamentuojančių statybą leidžiančio dokumento išdavimą, pažeidimą, statybos savavališkumą ar kt.). Tais atvejais, kai nenustatoma (neįrodoma) pirmoji aplinkybė, laikytina, kad privatus asmuo yra netinkamas ieškovas.

Nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, kuriais remiantis, būtų galima daryti išvadą, jog jo, kaip privataus asmens, teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti.

Ieškovas ieškinyje teigė, kad Atsakovas 1 neteisėtai sumažino ieškovo, kaip sklypo savininko, nuosavybės teisių apimtį, nes papildomai užstačius sklypo plotą buvo padidintas faktinis sklypo užstatymo intensyvumas, priartėta prie maksimalaus leistino užstatymo intensyvumo, nes naujai užstatytoji sklypo dalis tapo naudojama tik Atsakovo 1. Su šiais ieškovo argumentais teismas neturi pagrindo sutikti. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad po statybos darbų buvo pakeisti pastato užstatyto ploto parametrai. Pirmiausia, ieškovas byloje neįrodė aplinkybės, kad Atsakovas 1 atliko naują statybą, kurios pagrindu būtų pastatytas naujas statinys neužstatytoje sklypo dalyje. Taip pat ieškovas byloje neįrodė aplinkybės, kad Atsakovas 1 atliko rekonstrukcijos darbus, kuriais būtų pakeičiami esminiai statinio parametrai. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų, fotonuotraukų, patalpų brėžinių nustatyta, kad patalpos iš išorės buvo atskirtos stikline vitrinine atitvara, kuri buvo atitraukta į statinio vidų nuo statinio užstatymo linijos (stogo konstrukcijos) apie 1,5 m atstumu. Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad 2006 m. birželio mėnesį patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kiniečių restorane (t. y. patalpose, priklausančiose UAB „Piliuona“) įvyko gaisras, kurio metu buvo apgadintos UAB „Skomė“ priklausančios patalpos, apdegė ir išsilydė lubos, suskilo vitrinos langai, aprūko sienos, grindys (šias aplinkybes patvirtina 2006-06-05 apsaugos darbuotojo tarnybinis pranešimas, UAB „VP Sauga“ 2006-09-07 pranešimas dėl informacijos apie gaisrą pateikimo; UAB „Skomė“ 2006-07-24 raštas UAB „Vanlifa“ bei 2006-07-31 raštas UAB „Piliuona“; faktas, kad 2006-06-04 restorane „Kinija“, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kilo gaisras konstatuotas 2010-05-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu sprendimu civ. byloje Nr. 2-71-734/2009 bei 2007-04-05 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendime už akių civ. byloje Nr. 2-1681-553/07). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad virš statinio stiklinės atitvaros buvo išsikišusi apie 1,5 m stogo konstrukcija. Ši atitvara buvo remontuojama 2011 metais atliekant Patalpų remonto darbus, kurių metu gaisro metu sugadinta stiklinė atitvara buvo pakeista nauja atitvara, šią pastatant ties pastato užstatymo linija, kurią ir apibrėžia pastato stogo pabaiga. Taigi matyti, kad stogo linija ar stogo remonto darbai nebuvo atliekami, taigi stogas liko toks pats, koks ir buvo.

Šioje vietoje aktualios aplinkybės, kaip apskaičiuojamas pastato užstatytas plotas. Pažymėtina, kad vadovaujantis Aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punktu, statinio užimtas žemės plotas (užstatytas plotas) – statinio pirmojo aukšto horizontalios projekcijos ir už jos ribų esančios rūsio dalies (jei ji yra) horizontalios projekcijos plotų suma. žemės sklypo užstatytas plotas yra apskaičiuojamas pagal antžeminės dalies horizontaliąją projekciją, t. y. ginčo atveju pagal stogo horizontaliąją projekciją, kuri atlikus vitrinos remonto darbus nesikeitė, nes stogo statybos darbai apskritai nebuvo atliekami. Be to, užstatytas plotas taip pat apskaičiuojamas ir pagal už jos ribų esančios rūsio dalies (jei ji yra) horizontalios projekcijos plotą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pastate yra rūsys ir ar šio rūsio horizontali projekcija neišeina už pastato pirmojo aukšto horizontaliosios projekcijos ploto. Iš teismui pateikto atestuoto architekto parengtos pastato (duomenys neskelbtini) patekimo į rūsius schemos matyti faktinė pastato (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir po pastatu (duomenys neskelbtini) esančių rūsių situacija. Kaip matyti, pastato (duomenys neskelbtini) rūsiai ties ginčo patalpų dalimi, kurioje atlikti vitrinos remonto darbai, sutampa su pastato stogo horizontaliąja projekcija. Tai reiškia, kad esamas pastato (duomenys neskelbtini) užstatymo plotas atlikus vitrinos remonto darbus nurodytuoju būdu niekaip nepasikeitė, kadangi ir iki vitrinos remonto darbų atlikimo po pastato stogo horizontaliąja projekcija buvo pastato rūsio patalpos, kurios jau buvo įskaičiuotos į pastato užstatytą plotą.

Teismas sutinka su Atsakovo 1 pozicija, kad ieškovo nurodyti argumentai dėl statinio užstatymo intensyvumo yra pernelyg abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, nes ieškovo procesiniuose dokumentuose nepateikiami jokie skaičiavimai, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie ieškovo pažeidžiamas teises dėl užstatymo intensyvumo, į bylą ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas apskritai planuotų kokius nors projektavimo ir statybos darbus ir dėl vitrinos remonto darbų Atsakovo 1 valdomų patalpų bendro ploto padidėjimas 20 kv. m bendrame pastato viso ploto 17 978,52 kv. m kontekste (t. y. apie 0,1 proc. nuo viso pastato ploto) turėtų esminę reikšmę.

Ieškovas byloje taip pat įrodinėjo aplinkybę, kad norint vykdyti pastato rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbus, buvo ir yra privalomas bendraturčio sutikimas. Ieškovas teigė, kad pastatą su Atsakovu 1 ir kitais asmenimis jis valdo bendra daline nuosavybe, todėl Atsakovas 1 privalėjo gauti ieškovo ar ankstesnio savininko (UAB „Naujasis Vilnius“) sutikimą. Aplinkybę, kad UAB „Naujasis Vilnius“ nėra davęs sutikimo vykdyti pastato statybos darbus ieškovas įrodinėjo UAB „Naujasis Vilnius“ 2019 m. rugsėjo 16 d. atsakymu, kuriame nurodyta, kad sutikimas darbams Atsakovui 1 nebuvo išduotas. Nors ieškovas teigia, kad jis yra patalpų, kuriose atlikti statybos darbai, bendraturtis, tačiau ši aplinkybė paneigta byloje esančiais įrodymais. Iš teismui pateiktų Nekilnojamojo registro duomenų banko išrašų matyti, kad patalpos, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (negyvenamosios patalpos), priklauso UAB „Skomė“ ir ieškovas nėra šių patalpų bendraturtis. Ieškovui priklauso negyvenamosios patalpos – prekybos patalpos, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad Atsakovas 1 ginčo statybos darbus atliko ne visame administraciniame pastate (kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o būtent Atsakovui 1 priklausančiose patalpose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Statybos įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2011-12-15 iki 2012-06-04) 23 straipsnio 8 dalies 5 punktas numato, kad statinio rekonstravimui reikalingas bendraturčio sutikimas. Tokiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad administracinis pastatas yra išskaidytas į atskiras patalpas, kurios yra savarankiški nuosavybės teisės objektai, laikytina, kad ieškovo (ar ankstesnio savininko) sutikimas patalpų, kurios nuosavybės teise priklauso tik Atsakovui 1, remontui nebuvo reikalingas, nes ieškovas nėra šių patalpų bendraturtis. Taigi, darytina išvada, kad ir šiuo aspektu ieškovo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, nes jo sutikimas nebuvo reikalingas.

Apibendrinant, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, kuriais remdamasis, teismas galėtų daryti išvadą, jog ieškovo teisės buvo pažeistos. Tai suponuoja išvadą, kad ieškovo materialinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi neegzistuoja, todėl ieškovo ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl argumentų, susijusių su statybos darbų pažeidimais, ir dėl Inspekcijos atsakomybės

Kaip jau buvo minėta, nustatyta, kad 2006 m. įvykusio gaisro metu buvo apgadintos Atsakovo 1 patalpų vitrininės atitvaros (vitrininiai langai su durimis), dėl ko jas buvo privaloma pakeisti, kad būtų įmanoma naudotis pagal paskirtį. Statybos įstatymo (redakcija galiojusi gaisro metu 2006 m.) 25 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad Statinio avarija yra statinio ar jo dalies, konstrukcijų elementų, pertvarų ar ramsčių nevaldoma griūtis, taip pat žemės nuošliaužos statinio pagrindą ribojančiuose šlaituose, statybų iškasose ar pylimuose. Šis teisinis apibrėžimas detalizuotas Statybos techninio reglamento STR 1.10.01:2002 „Statinio avarijos tyrimas ir likvidavimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2002-05-07 įsakymu Nr. 232 (toliau – STR Statinio avarija), kurio 12.1 papunktyje numatyta, kad „griūtis“ – nevaldomas įvykis, kurio metu konstrukcija suyra arba deformuojasi ir nebetinka nustatytai paskirčiai. Teismo vertinimu, gaisro padariniai yra laikytini statinio avarija pagal tuo metu (2006 m.) galiojusio Statybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalį ir STR Statinio avarija 12.1 papunktį, nes šie konstrukciniai elementai buvo pažeisti tiek, kad dėl apdegusių, aprūkusių konstrukcijų ir skilusių stiklų, jų nebebuvo įmanoma toliau naudoti pagal jų paskirtį. Tuo tarpu esant kilusiems avarijos padariniams ir siekiant juos pašalinti atliekant paprastojo remonto darbus, vadovaujantis Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir STR Statybą leidžiantys dokumentai 3 priedo 4 punktu, nėra būtina gauti statybą leidžiantis dokumentą. O būtent, statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, 3 priedo 4 punkte nurodyta, kad be Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų atvejų, statyba leidžiantis dokumentas privalomas atliekant ypatingojo ir neypatingojo daugiabučio namo ar viešojo pastato paprastąjį remontą mieste [8.10], konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, – kai keičiama pastato išvaizda, išskyrus atvejus, kai būtina skubiai atlikti statybos darbus, reikalingus avarijos grėsmei, jos ar stichinės nelaimės padariniams pašalinti.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. priimtame sprendime civilinėje byloje Nr. e2‑1560-845/2020 teismas konstatavo, kad ginčo, kad Atsakovas 1 patalpose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) atliko paprastojo remonto darbus, nėra.

Apibendrinant, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad Atsakovas 1 atliko ne paprastojo remonto, o rekonstrukcijos darbus. Juolab, kad byloje liko neįrodyta aplinkybė, kad Atsakovas 1 pakeitė laikančiąsias konstrukcijas.

Ieškovas, byloje patraukdamas atsakovu Inspekciją, nurodė, kad Inspekcija turėjo patikrinti, ar statybos darbai atitinka reikalavimus, tačiau to neatliko. Teismas neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo argumentais. Teismo vertinimu, Inspekcija pagrįstai nurodė, kad deklaracija turėjo būti tik registruojama, jos teisėtumas neturėjo būti tikrinamas. Tai patvirtina žemiau išdėstyti motyvai.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojusi ginčijamos deklaracijos pateikimo ir tvirtinimo metu) numatė, kad užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą, Inspekcijai pateikiama statytojo (užsakovo) Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą. Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (galiojanti suvestinė redakcija 2011-11-20 - 2012-05-10) 34 punktas numatė, kad Statytojas, Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais užbaigęs statybos darbus ar pakeitęs statinio (patalpos) paskirtį, surašo ir Padaliniui, esančiam toje apskrities teritorijoje, kurioje yra statinys, pateikia tvirtinti arba registruoti (kai tai privaloma) deklaraciją. Deklaracijos forma pateikta Reglamento 5 priede. Pagal STR ,,Statybos užbaigimas“ 8.3 punktą deklaracija apie statybos užbaigimą – statytojo (užsakovo, savininko, valdytojo) ir kitų statybos dalyvių pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre (44 p.).

Reglamento 35 punkte nurodyta, kad Padalinys tvirtina deklaraciją ir ją įregistruoja šiais atvejais: 35.1. pastačius naują ar rekonstravus 1 ar 2 butų namą; 35.2. rekonstravus nesudėtingą pastatą į 1 ar 2 butų namą; 35.3. statytojo pageidavimu 35.3.1. atlikus statinio kapitalinį remontą; 35.3.2. pakeitus statinio (patalpos statinyje, įregistruotos atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu) paskirtį, formuojant naujus nekilnojamojo turto kadastro objektus arba jų neformuojant, – kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba statybos darbai neatliekami. Šio Reglamento 36 punkte nustatyta, kad Padalinys tik registruoja deklaraciją šiais atvejais: 36.1. užbaigus ypatingo ar neypatingo statinio kapitalinį remontą; 36.2. pakeitus statinio (patalpos statinyje, įregistruotos atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu) paskirtį, formuojant naujus nekilnojamojo turto kadastro objektus arba jų neformuojant, – kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba statybos darbai neatliekami; 36.3. Statytojo pageidavimu – pastačius ar rekonstravus nesudėtingą statinį. 37. Statytojas, norėdamas, kad deklaracija būtų patvirtinta, nuotoliniu būdu, pasinaudodamas IS „Infostatyba“, arba tiesiogiai Padaliniui pateikia prašymą patvirtinti deklaraciją (Reglamento 6 priedas). Jeigu tvirtinta, tai pareigūnas atlieka Reglamento 38-40 punktuose nurodytus veiksmus: 38. Gautą prašymą patvirtinti deklaraciją Padalinio įgaliotas pareigūnas ne vėliau kaip kitą darbo dieną įregistruoja ir paskelbia IS „Infostatyba“ arba Inspekcijos DVIS, jei nėra galimybės jo įregistruoti ir paskelbti IS „Infostatyba“. 39. Prieš tvirtindamas deklaraciją, Padalinio pareigūnas patikrina, ar: 39.1. Statytojas atitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus; 39.2. prie prašymo pridėti visi privalomi pateikti dokumentai; 39.3. deklaracija užpildyta pagal nustatytus reikalavimus ir patvirtinta saugomos teritorijos direkcijos (kai tai privaloma); 39.4. projekte nurodyti statinio bendrieji rodikliai, susiję su statinio išorės matmenimis, atitinka faktinius; esant nesutapimams, Padalinio pareigūnas pagal Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių [6.14] 88 punkte nurodytą galimos paklaidos apskaičiavimo principą nustato, ar šie nesutapimai yra leistini; 39.5. statiniai pastatyti projekte numatytoje vietoje (pagal kadastro duomenų bylą); leistini nukrypimai apskaičiuojami pagal Reglamento 39.4 punkte nurodytus galimų paklaidų apskaičiavimo principus; 39.6. nepažeisti teisės aktų reikalavimai dėl statinių išdėstymo sklype (pagal kadastro duomenų bylą), atstumų iki sklypo ribų (jei projekto rengti neprivaloma); 39.7. dėl deklaracijoje nurodytų statinių nėra surašyti savavališkos statybos aktai. 40. Padalinio vadovas ar kitas Inspekcijos viršininko įgaliotas Padalinio pareigūnas, nustatęs, kad 39 punkte nurodyti reikalavimai įvykdyti, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas deklaraciją patvirtina, deklaracijos kiekvieno lapo viršutiniame dešiniajame kampe įrašydamas „Patvirtinta“, po šiuo žodžiu uždeda asmens spaudą, pasirašo ir įrašo datą. Jei statinys yra konservacinio prioriteto, kompleksinėje saugomoje teritorijoje ar jų apsaugos zonose, nustatęs, kad statinių statyba nepažeidžia saugomos teritorijos apsaugos reglamento reikalavimų, deklaraciją iki jos patvirtinimo Padalinyje analogiškai patvirtina ir saugomos teritorijos direkcijos įgaliotas valstybės tarnautojas. Patvirtintose deklaracijose nurodytų statinių statybos teisėtumas, atsižvelgiant į finansavimą, administracinius išteklius, pasirinktinai patikrinamas pagal Padalinių metinius darbo planus Inspekcijos nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vienerius metus; apie tai, grąžinant patvirtintą deklaraciją, informuojamas deklaracijos pateikėjas.

Pažymėtina, kad jeigu pareigūnas tik registruoja deklaraciją, tai atlieka žemiau nurodytus veiksmus: 41. Statytojas, norėdamas, kad deklaracija būtų tik užregistruota, nuotoliniu būdu, pasinaudodamas IS „Infostatyba“, arba tiesiogiai Padaliniui pateikia prašymą užregistruoti deklaraciją (Reglamento 6 priedas). 41.1. Padalinio įgaliotas pareigūnas, įsitikinęs, kad prašymas ir deklaracija užpildyti pagal nustatytus reikalavimus, pateikti visi privalomi pateikti dokumentai, ne vėliau kaip kitą darbo dieną deklaraciją užregistruoja IS „Infostatyba“ arba Inspekcijos DVIS, jei nėra galimybės ją užregistruoti IS „Infostatyba“. Pateikus prašymą Padaliniui tiesiogiai, įregistravus deklaraciją IS „Infostatyba“ arba Inspekcijos DVIS, Padalinio įgaliotas pareigūnas deklaracijos kiekvieno lapo viršutiniame dešiniajame kampe įrašo deklaracijos registracijos žymą, uždeda savo asmens spaudą, pasirašo ir įrašo registracijos datą, o įregistruotą deklaraciją grąžina prašymo pateikėjui. Pateikus prašymą Padaliniui nuotoliniu būdu, deklaracija tik įregistruojama IS „Infostatyba“, apie tai el. paštu automatiškai informuojant Statytoją ir prašymo pateikėją.

Byloje nustatyta, kad J. M. 2012 m. balandžio 10 d. su prašymu per IS ,,Infostatyba“, registracijos Nr. PUD-00-12-00407, kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių. Pagal nurodytą teisinę reglamentaciją, nagrinėjamuoju atveju pateikta deklaracija statytojas deklaravo apie atliktus kapitalinio remonto darbus, todėl Inspekcija tik registravo deklaraciją.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su Inspekcijos teiginiais, kad ginčijama deklaracija Inspekcijos buvo tik užregistruota, jokių kitų administravimo veiksmų (tikrinimo, dokumentų vertinimo ar pan.) Inspekcija atlikti neturėjo, todėl teismas daro išvadą, kad Inspekcijos atsakomybės dėl ginčijamos deklaracijos šiuo atveju nėra. Ieškovas nenurodė bei nedetalizavo, kokių konkrečių veiksmų Inspekcija neatliko arba atliko netinkamai, o apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl pagal byloje pateikiamus dokumentus darytina išvada, kad deklaracija užregistruota ne dėl institucijos netinkamo veikimo arba neveikimo, tačiau vykdant tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, pagal pateiktą statytojo prašymą, todėl Inspekcijos atsakomybės dėl ginčijamos deklaracijos nėra, pagrindo naikinti deklaraciją kaip neteisėtą, nėra. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovo ieškinio reikalavimai atsakovo Inspekcijos atžvilgiu taip pat nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl ieškinio senaties termino

Nors teismas nagrinėjamu atveju padarė išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas abiejų atsakovų atžvilgiu, tačiau papildomai pasisakytina apie ieškinio senaties terminą, kurį prašė taikyti Atsakovas 1.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Atsakovas UAB „Skomė“ atsiliepimu į ieškinį bei tripliku prašė atmesti ieškovo ieškinį praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti, t. y. taikyti ieškinio senatį.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Įstatymai nustato bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams pareikšti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis).

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad teisę kreiptis į teismą dėl statybos užbaigimo akto galiojimo ar deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo arba jos patvirtinimo ir įregistravimo panaikinimo turi suinteresuotieji asmenys, šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ar statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad deklaracija apie statinio statybos užbaigimą sudaryta 2012 m. balandžio 10 d.

Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. Nr. 534 nutarimu patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 841.2, 841.2.2, 841.2.2.3 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą, statytojo surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienas iš dokumentų, kurie turi būti pateikiami kadastro tvarkytojui siekiant įrašyti statinio (patalpos), suformuoto pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnį, kadastro duomenis ar juos pakeisti po statinio (patalpos) rekonstravimo, kapitalinio remonto, paprastojo remonto, atnaujinimo (modernizavimo), paskirties pakeitimo ar kitokio pertvarkymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-403/2020). Taigi deklaracijos apie statybos užbaigimą įforminimas ir, jos pateikimas kartu su kitais dokumentais Nekilnojamojo turto registre atliekamas siekiant išviešinti statinį ir statytojo nuosavybės teisę į jį, įgytą statybos (daikto pagaminimo) pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-26-701/2018 nurodė, kad „kadangi statytojas nėra viešojo administravimo subjektas, deklaracija negali būti laikoma viešojo administravimo veiksmu, o ginčai dėl jos panaikinimo – administracinio teisinio pobūdžio ginčais. Tokia deklaracija, kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas, įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis), kuriam ginčyti taikomas bendrasis dešimties metų terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).“

Iš bylos medžiagos matyti, kad deklaracija sudaryta 2012 m. balandžio mėn., o ieškinys teismui pateiktas 2019 m. spalio mėn., todėl darytina priešinga išvada nei nurodo atsakovas UAB „Skomė“. Teismo vertinimu, ieškinio senaties terminas (dešimt metų) nagrinėjamu atveju nėra praleistas.

Kiti procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas byloje patyrė 2 590,07 Eur bylinėjimosi išlaidas (150 Eur žyminis mokestis ir 2 440,07 Eur atstovavimo išlaidos). Ieškinį atmetus, šios išlaidos ieškovui neatlyginamos.

Inspekcija bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Atsakovas UAB „Skomė“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo. Pagal byloje pateiktus įrodymus nustatyta, kad Atsakovas 1 byloje patyrė 4 114 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Teismui pateikta 2019-12-30 PVM sąskaita faktūra Nr. AKJ1912010 bei sąskaitos apmokėjimą patvirtinantis banko pavedimas (suma 2 178 Eur – už atsiliepimo parengimą). Teismui taip pat pateikta 2020-08-24 PVM sąskaita faktūra Nr. AKJ2008034 bei sąskaitos apmokėjimą patvirtinantis banko pavedimas (suma 1 936 Eur – už tripliko parengimą).

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, Atsakovo 1 prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis (4 114 Eur) nagrinėjamu atveju yra pagrįstas, atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, todėl, ieškinį atmetus, Atsakovas 1 turi teisę į prašomo priteisti dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovui UAB „Skomė“ iš ieškovo priteistina 4 114 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Dėl pašto išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeistas 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje iš ieškovo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Liuks NT“ atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ naudai 4 114 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.