Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų antstolio D. J. ir I. Ž. atskiruosius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-58-753/2012 pagal pareiškėjo ( skolininko) B. J. skundą dėl antstolio veiksmų , turto pardavimo iš varžytinių akto panaikinimo, skundžiami antstolio D. J. veiksmai, ir restitucijos taikymo, kiti suinteresuoti asmenys byloje – I. Ž., G. B., skolininkas A. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nurodo, kad teismas išėjo iš skundo ribų ir panaikino varžytynių aktą todėl, kad pranešimuose ir skelbime apie numatomas varžytynes buvo pranešama apie ½ pastato – prekybos paviljono pardavimą, o skunde nurodoma, kad antstolis pardavė visą pastatą – prekybos paviljoną. Tačiau pažymėtina, kad VĮ Registrų centras įregistruodamas objektą padarė klaidą, kurią vėliau ištaisė. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nurodo, kad antstolio veiksmai neteisėti, nes iš registrų centro duomenų matyti, kad iš varžytynių buvo parduotas neįvertintas turtas.Nurodo, kad pareiškėjas B. J. nuo 2011 m. gegužės mėnesio skolos nebemokėjo, taip pat sutiko, kad nesilaikant mokėjimo grafiko, nukreipti išieškojimą į ½ jam priklausančio turto dalį. Pagal CPK normas išieškojimas iš būsto galimas, kai skola viršija 7000 Lt, be to pareiškėjas į antstolį nesikreipė, kad nebūtų galima parduoti iš varžytynių jo paskutinio gyvenamojo būsto.Teismas nurodė, kad buvo pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai, tačiau teismas nenurodė, kad pareiškėjas verčiasi individualia veikla ir pastovaus užmokesčio neturi, išieškojimas gali užtrukti ilgą laiką. 2011 m. lapkričio 11 d. buvo likę sumokėti 14.481,83 Lt skolos, 4.290,67 Lt vykdymo išlaidų ir 5 % metinių palūkanų nuo 42.881,00 Lt nuo 2001-01-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl gauta pinigų suma nepadengs viso įsiskolinimo.Teismas neteisingai vertino, kad pažeisti kitos ½ dalies turto savininko interesai, kadangi nebuvo nustatyta gyvenamojo namo patalpų naudojimosi tvarka. Šiuo atveju kiekvienam savininkui priklauso po ½ žemės ir pastatų, todėl dalies nustatyti nėra pagrindo, o kreiptis į teismą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo savininkai gali bet kuriuo momentu, tiek savininkui esant pareiškėjui, tiek naujam pirkėjui. Nė vienas iš bendrasavininkų į teismą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo nesikreipė.

Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog iš varžytynių buvo parduotas paskutinis pareiškėjui priklausęs nekilnojamasis gyvenamasis būstas. Tačiau teismas gali pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, vadovaudamasis CPK 602 straipsnyje nurodytais pagrindais. Antstolis nepažeidė nė vieno iš šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl nėra pagrindo 2011-10-27 Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. s027267 pripažinti negaliojančiu. CPK 663 straipsnyje nenurodyti apribojimai, taikomi išieškant iš fizinio asmens turto, tarp kurių nėra numatyto ribojimo išieškoti iš turto, esančio asmens vieninteliu gyvenamuoju būstu.Nurodo, kad pareiškėjas pagal nustatytą skolos mokėjimo grafiką nuo 2010 m. birželio iki 2011 m. balandžio mėnesio mokėjo po mažesnę sumą, nuo 2011 m. gegužės skolos visai nemokėjo, pas antstolį kviečiamas neatvyko, todėl sąmoningais, tyčiniais veiksmais vengė skolos mokėjimo. Todėl antstolis padarė pagrįstą išvadą dėl varžytynių paskelbimo.LR CPK 667 straipsnyje kalbama apie skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, tačiau išieškojimas iš turto gali būti vykdomas tik su sąlyga, kad yra nustatyta skolininko turto dalis bendrajame turte, tačiau nedetalizuojama, kokia tai dalis, idealioji ar realioji turi būti nustatyta. Šiuo atveju pareiškėjo turto dalis buvo aiškiai nustatyta. Be to kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai.

Nurodo, kad apelianto teiginiai neatitinka tikrovės. Vykdomasis raštas buvo pateiktas vykdymui dėl solidarios skolos išieškojimo iš B. J. ir A. K., o bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis iš abiejų skolininkų, ne vien tik iš pareiškėjo. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad antstolis būtų bandęs išieškoti skolą iš kito solidaraus skolininko. Antstolis nepaisė to, kad didesnė skolos dalis 34.400 Lt sumai jau buvo įmokėta.Iš Registrų centro duomenų matyti, kad be varžytynių pirkėjui buvo perduotas didesnis turtas nei nupirktas varžytynėse, t.y. varžytynių akte įrašyta, kad parduota ½ dalis pastato – prekybos paviljono, o Registrų centre įregistruota, kad visas prekybos paviljonas parduotas. Antstolis nurodo, kad per klaidą buvo įregistruota viso pastato perleidimas, ir esą registrų centras šią klaidą ištaisė.

Dėl I. Ž. atskirojo skundo.

Apeliantė neteisingai nurodo, kad pareiškėjas vengė grąžinti skolą. Iš anksčiau nurodytų motyvų matyti, kad pareiškėjas reguliariai grąžindavo skolą.Apeliantė skunde CPK 602 straipsnio išvardino ne visus pagrindus, nepaminėjo 1 dalies, 7 punkto, kuriame nustatyta, kad varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jei turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Nesąžininga skolos išieškojimą nukreipti tik į vieną solidarų skolininką, motyvuojant, kad A. K. neturi turto, nežinia kur gyvena. Tačiau tokių duomenų byloje nėra.Taip pat teismas pagrįstai nustatė parduoto varžytynėse turto naudojimo galimybes, kadangi gyvenamajame name yra tik vienas gyvenamasis kambarys, tai reiškia, kad du bendrasavininkai, kurie nesudaro bendros šeimos, neturės galimybės naudotis gyvenamuoju namu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas ar nutartis būtų kuo greičiau iš tikrųjų įvykdyta, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Jei suinteresuotas asmuo mano, kad antstolio veiksmai ar atsisakymas juos atlikti pažeidžia jo teises ar įstatymu saugomus interesus, jis gali apskųsti antstolio procesinius veiksmus teismui (CPK 510 straipsnis). Būtent šia įstatymo nustatyta tvarka savo teises įgyvendino pareiškėjas, pateikdamas teismui skundą dėl antstolio veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo I. Ž. priteista iš atsakovų A. K. ir B. J. solidariai nuostolių 42 881 Lt, Vilniaus 3-ojo apylinkės teismas 2010-01-08 išdavė vykdomąjį raštą išieškotojai dėl priteistų nuostolių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų pateikimo priverstiniam išieškojimui (1 t., b.l.19).

Prievolės solidarumas lemia kreditoriaus pasirinkimo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovė prašė išieškoti skolą tik iš vieno solidaraus skolininko B. J.. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, skolininkas B. J. nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2011 m. spalio 24 d. yra sumokėjęs išieškotojai 33400,00 Lt.

Apelianto antstolio D. J. argumentai, kad teismas išėjo iš skundo ribų ir panaikino varžytynių aktą todėl, kad pranešimuose ir skelbime apie numatomas varžytynes buvo pranešama apie ½ pastato – prekybos paviljono pardavimą, o skunde nurodoma, kad antstolis pardavė visą pastatą – prekybos paviljoną, atmestini. Teismas iš VĮ Registrų centro rašto Nr. S(12.51.14) -327782 nustatė, kad nekilnojamojo turto registre G. B. nuosavybės teisės 2011-10-27 turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. S027267 pagrindu įregistruotos į ½ prekybos-paviljono, todėl juridinis faktas apie areštą, nustatant disponavimo teisės apribojimą, nekilnojamųjų daiktų registro įrašuose Nr.44/1137115, Nr.10/1821 įregistruotas 2011-11-24 teisės aktų nustatyta tvarka gavus Turto areštų aktų registro 2011-11-24 pranešimą apie turto arešto akto Nr.0311-005977 įregistravimą (1 t., b.l.64,65-67). 2011-12-21 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi ištaisytas padarytas rašymo apsirikimas 2011-11-22 teismo nutarties aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse dėl įrašyto nekilnojamojo daikto pastato-paviljono dalies (1 t., b.l.94) ( 2011-11-24 turto arešto registro Nr. 0311005977 (1 t., b.l.103-106).

Apelianto argumentai, kad pareiškėjas pagal nustatytą skolos mokėjimo grafiką nuo 2010 m. birželio iki 2011 m. balandžio mėnesio mokėjo po mažesnę sumą, nuo 2011 m. gegužės skolos visai nemokėjo, pas antstolį kviečiamas neatvyko, sąmoningais, tyčiniais veiksmais vengė skolos mokėjimo, atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Byloje nustatyta, kad teismo sprendimu nutraukus N. J. ir skolininko B. J. santuoką, buvo padalintas santuokoje įgytas sutuoktinių turtas. B. J. atiteko dvi transporto priemonės ir ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Antstoliui 2010 m. vasario 5 d. prašyme B. J. nurodė jam priklausantį turtą, iš kurio galimas išieškojimas, t.y. transporto priemones Peugeot Boxer, 1994 m. laidos, v.n. (duomenys neskelbtini) bei Chrysler Voyager, 2001 m. laidos, v.n. (duomenys neskelbtini) o tik po to nurodė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 83-84). Antstolis vykdydamas išieškojimą, 2011 m. spalio 4 d. pardavė skolininkui priklausiusią transporto priemonę Peugeot Boxer, 1994 m. laidos, v.n. (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 32). Tačiau byloje nėra duomenų, kad antstolis būtų nukreipęs išieškojimą į skolininkui priklausančią kitą transporto priemonę Chrysler Voyager, 2001 m. laidos, v.n. (duomenys neskelbtini) kuri yra antstolio areštuota. Be to šio automobilio vertė 2011 m. liepos 7 d. sprendime nurodyta 11.074,00 Lt (1 t. b.l. 92). Darytina išvada, kad antstolis, nukreipdamas išieškojimą ne į šį skolininko kilnojamąjį turtą, o į skolininko būstą, nesilaikė turto, į kurį nukreipiamas išieškojimas, eiliškumo. Pagal CPK 664 straipsnio 2 ir 5 dalis antrąja eile išieškoma iš skolininko kilnojamojo turto, o iš skolininko būsto, kuriame jis gyvena, išieškoma paskutine eile. Tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti turto pardavimo varžytynėse aktą negaliojančiu (CPK 602 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi antstolio turėta, tačiau neišnaudota galimybė nukreipti išieškojimą į skolininko kilnojamąjį turtą patvirtina varžytynių dėl skolininko būsto pardavimo akto neteisėtumą.

Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu objektu bei juo disponuoti (CK4.72 straipsnio 1 dalis). Antstoliui nustačius, kad kito skolininko turto nėra ar jo neužtenka, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, antstolis priima sprendimą nukreipti išieškojimą į skolininko turtą, bendrą su kitais asmenimis (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Jeigu skolininko fizinio asmens dalis bendrojoje nuosavybėje nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti skolininko turto dalį (CPK 667 straipsnio 1 dalis).

Apeliantai pagrįstai nurodė, kad kiekvienam iš bendrasavininkų priklauso pro ½ žemės ir pastatų, todėl dalies nustatyti nėra pagrindo. Minėta, kad tais atvejais, kai skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį nenustatoma. Tačiau šia nuostata nėra apribojama bendraturčių teisė bendru susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką (CK 4.81 straipsnio 1 dalis), nesusitarus – įgyvendinti šią teisę teismine tvarka (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Nustatyti naudojimosi tvarką visų pirma turi būti suinteresuotas skolininkas, nes, tą padarius, atsiranda galimybė jam priklausančią turto dalį realizuoti už aukštesnę kainą. Šios teisės (nustatyti naudojimosi tvarką) įgyvendinimas neturėtų būti priskiriamas išieškotojui ir antstoliui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. W. B. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-542/2007). Nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką gali būti suinteresuoti ir kiti bendraturčiai, siekdami, kad išieškojimas būtų nukreipiamas tik į konkrečią skolininkui priklausančią dalį. Teismas pažymi, kad, kai išieškoma iš skolininko – bendrosios nuosavybės dalyvio, siekiant užtikrinti kitų bendraturčių interesus, antstolis turi suteikti jiems informacijos apie atliekamus vykdymo veiksmus, kurie jiems sukelia arba gali sukelti teisinių padarinių, šiuo atveju – apie vykdomą išieškojimą iš bendro turto (CPK 633 straipsnio 2 dalis, 667 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-83/2012).

Bendrosios nuosavybės teisė suprantama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatytos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybės teisė – kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios jungtinės nuosavybės teisė – kai nuosavybės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Teismas išaiškina, kad CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t. y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais– bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo; byla Nr. 3K-3-23/2006). Darytina išvada, kad išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Tokios praktikos taip pat laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienoje iš nutarčių nurodęs, kad ieškovei priklausančiame bute nėra atskiros izoliuotos patalpos, todėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyku (varžytynių dalyku) nagrinėjamoje byloje galėjo būti tik 1/2 dalis nuosavybės teisės į ginčo butą (CK 1.112 straipsnis, 6.306 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. M. ir kt.; byla Nr. 3K-3-448/2006). Nagrinėjamu atveju apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai vertino, jog buvo pažeistos kito savininko A. J. interesai, pagrįsti, tačiau kaip jau buvo minėta, antstolis nesilaikė turto, į kurį nukreipiamas išieškojimas, eiliškumo, o tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti turto pardavimo varžytynėse aktą negaliojančiu (CPK 602 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolininkas kiek įmanoma stengėsi mokėti priteistą sumą nuostolių išieškotojai, buvo parduotas jam vienintelis nuosavybės teise priklausantis turtas, kito gyvenamojo būsto skolininkas neturi. Teismas atsižvelgė į tai, kad didesnę dalį nuostolių jis yra sumokėjęs išieškotojai, tokiu atveju buvo pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi panaikindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikydamas restituciją, nepažeidė civilinio proceso kodekso normų ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.