- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-30
- Bylos Nr.
- 1A-192-417/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06491-2021-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- E. A.
- Advokatai
- Donatas Lengvinas, Linas Jurevičius
- Kategorijos
- 1.2.25.4.2.6Kelių transporto priemonės vairavimas arba praktinio vairavimo mokymas apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (BK 281 str. 7 d.)
- 1.1.6.6Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Pauliukėno,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. ir jo gynėjų advokato Donato Lengvino ir advokato padėjėjo Lino Jurevičiaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021-05-18 nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) bauda.
Į bausmės laiką E. A. įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021-03-02 iki 2021-03-03, vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė bausmė – 58 MGL (2 900 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu E. A. uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus, draudimą skaičiuojant nuo šios teisės sustabdymo dienos – 2021-03-03.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi nuspręsta iš E. A. išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Mercedes Benz 511 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 800 Eur.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. E. A. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, o būtent: 2021-03-02, apie 14 val. 50 min., magistralinio kelio A12 159-ame kilometre, Požerūnų k., Tauragės r., vairavo automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 2,29 promilės girtumo laipsnis.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu E. A. (toliau – ir apeliantas) su Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021-05-18 nuosprendžiu nesutinka, prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir vadovaujantis BK 40 straipsniu atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagal laidavimą, perduodant apeliantą sutuoktinės E. A. priežiūrai; esant pagrindui, laidavimą skirti su užstatu, užstato dydį parenkant teismo nuožiūra. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Apeliantas nesutinka, kad nėra pagrindo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 40 straipsnio nuostatomis. Nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu teistas nebuvo, galiojančių nuobaudų neturėjo. Jokių objektyvių duomenų, kad jis yra linkęs nuolat pažeisti įstatymus ir daryti naujas nusikalstamas veikas, byloje nėra, jo padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliantas dirba, yra teigiamai charakterizuojamas asmuo. Nuo baudžiamosios atsakomybės (įskaitant ir pagal laidavimą) apeliantas niekada anksčiau atleistas nebuvo. Dėl padaryto nusikaltimo prisipažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Dėl nusikalstamos veikos turtinė žala nei valstybei, nei kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims padaryta nebuvo. Savo elgesį apeliantas vertina ypač kritiškai. Po nusikalstamos veikos padarymo jis visiškai pakeitė gyvenimo būdą. Mano, kad šiuo atveju yra visos sąlygos taikyti BK 40 straipsnio, t. y. atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
2.2. Skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo išvada, kad byloje nėra nustatyta būtina sąlyga apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą – visiškas apelianto savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta. Tokią išvadą teismas daro remdamasis apelianto nusikalstamos veikos aplinkybėmis, kurios sudaro pagrindą traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, ir jo duotais parodymais iš karto po nusikalstamos veikos padarymo. Apelianto nuomone, toks teismo atliktas aplinkybių vertinimas yra visiškai nepagrįstas. Teismo dėstomos aplinkybės yra ne kas kita, o nusikalstamos veikos sudėties požymių aprašymas. Tačiau tai, kaip ir kokiu būdų asmuo atliko nusikalstamą veiką, negali lemti teismo vertinimo apie tai, ar jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir ar dėl to nuoširdžiai gailėjosi, nes teismo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę, o ne spręsti, ar egzistuoja viena iš būtinų BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Kita vertus, teismas taip pat atsižvelgia į apelianto parodymus, duotus iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. į įvykio vietą atvykus pareigūnams, tačiau tokia pozicija visiškai nepagrįsta jau vien dėl to, kad asmuo buvo neblaivus, jam nustatytas 2,29 promilės girtumo laipsnis, dėl to jo veika kvalifikuota pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad asmens parodymai esant tokios apsvaigimo būsenos nėra adekvatūs, todėl nebuvo jokio pagrindo remtis šiais iš esmės neblaivaus asmens samprotavimais.
2.3. Sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu kaltininko prisipažinimas vertinamas jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu, o ne vertinami įvykio metu neblaivaus, taigi ne visai adekvačiai į aplinką reaguojančio asmens samprotavimai. Dėl to pirmosios instancijos teismo argumentai ir vertinimas, kad byloje nenustatytas apelianto prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, remiantis neblaivaus apelianto įvykio metu, kada dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, duotais nerišliais samprotavimas, yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys kasacinio teismo praktikai. Apeliantas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino kaltę ir gailėjosi dėl savo padarytų veiksmų.
2.4. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas tariamai apie veiką davė tik iš dalies teisingus parodymus, prispirtas kitų jo kaltę vairavus transporto priemonę esant neblaiviam pagrindžiančių įrodymų. Priešingai, teismas turi vertinti tik ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis. Skunde pažymima, kad apeliantas viso ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu neneigė, o kaip tik visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, neginčijo nei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties, nei savo kaltės, o priešingai, pripažino tokius savo veiksmus, juos vertino kritiškai ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi.
2.5. Pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados dėl apelianto neatleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės iš esmės yra diskriminacinio pobūdžio tiek dėl apelianto amžiaus, paminint, kad apeliantas yra brandi asmenybė, turinti didelę gyvenimišką patirtį ir susiformavusių asmeninių vertybių piramidę, tiek dėl apelianto socialinės padėties, nurodant, kad jis profesinėje srityje užima vadovaujamas pareigas ir pats gali daryti įtaką kitų žmonių elgesiui, todėl darytina išvada, kad kitų asmenų įtaka jo elgesiui turėtų būti labai minimali. Be to, tokiu būdu teismas nepagrįstai apriboja BK 40 straipsnio taikymą iki asmenų, kurie, kaip galima suprasti iš teismo argumentų, turėtų būti nesavarankiškos, nebrandžios ir nesusiformavusios asmenybės.
2.6. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas su mama, kurios sutikimas laiduoti už apeliantą buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, negyvena 25-erius metus, dėl to ji, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra tinkama būti laiduotoja, apeliacinės instancijos teismui pateiktas apelianto sutuoktinės E. A. prašymas dėl laidavimo. E. A. ne tik yra apelianto sutuoktinė, kuri jam daro neabejotinai teigiamą įtaką, yra pavyzdys, bet yra ir teismo pasitikėjimo vertas asmuo. Ji nėra teista. Yra valstybės tarnautoja – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėja. E. A. turi teisės srities magistro išsilavinimą, 24 metų stažą valstybės tarnyboje. Darbovietėje E. A. charakterizuojama itin teigiamai. Ji atsakinga, lojali įstaigai, siekia harmonijos kolektyve, lengvai bendrauja su kolegomis, gerai planuoja ir organizuoja vadovaujamo padalinio veiklą, sugeba priimti racionalius ir efektyvius sprendimus. E. A. novatoriškai ir efektyviai vykdė įstaigos pertvarkos užduotis, yra visuomeniška, 2005 metais kartu su kolegomis įkūrė Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus (duomenys neskelbtini) poskyrį ir yra ilgametė šio skyriaus pirmininkė.
3. Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
4. Teismo posėdyje E. A. nuteistojo E. A. laiduotoja būti sutiko. Nurodė, kad santuokoje gyvena 21 metus, užaugino dvi dukras. Nurodo, kad su sutuoktiniu nuteistuoju E. A. niekada nėra turėję jokių problemų, šeiminiai santykiai visada buvo darnūs. E. A. mano, kad yra tinkama laiduotoja ir sugebės nuteistąjį pakreipti tinkama linkme. E. A. pabrėžė, kad yra abstinentė, gyvena sveiką ir dorą gyvenimą, yra atsakinga. Nėra teista, nebausta administracine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
6. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kvalifikavimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su apelianto neatleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, būtent dėl galimybės BK 40 straipsnio pagrindu apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės teisėjų kolegija pasisakys plačiau. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, neatleisdamas apelianto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netinkamai aiškino ir taikė vieną iš būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo sąlygų, kuri nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką).
7. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis).
8. Taigi BK 40 straipsnio taikymas yra galimas tik nustačius šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąlygų visumą. Tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020) išaiškinta, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Tai yra teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinti byloje esančius įrodymus ir visų sąlygų, nustatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, buvimą bei tai, ar pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Bent vienos iš aptartų sąlygų nebuvimas BK 40 straipsnio taikymą daro negalimą.
9. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra visų įstatyme nustatytų sąlygų atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą.
10. Susipažinus su bylos medžiaga konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nesant vienos iš būtinų BK 40 straipsnio taikymo sąlygų – apeliantas visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, t. y. tik remdamasis apelianto nusikalstamos veikos aplinkybėmis, kurios sudaro pagrindą traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, ir jo duotais parodymais iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, apeliantui esant neblaiviam ir negalint duoti teisingų parodymų apie padarytą nusikalstamą veiką, tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad apeliantas nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė 2021-03-02, apie 14.50 min., tačiau tiek tą pačią dieną, tiek kitą dieną apklausiamas kaltės nepripažino, teigė, kad automobilį vairavo blaivus. Teigė, kad, jį sustabdžius muitinės pareigūnams, automobiliu važiavo tik dėl to, kad prireikė „atlikti gamtinius“ reikalus, todėl pavažiavo apie 200 metrų ir nubėgo už ūkinio pastato, ten vartojo ir alkoholį, striukės kišenėje turėjo 0,35 l talpos buteliuką alkoholinio gėrimo „Malūnininkų“ trauktinės (2021-03-03 Liudytojo apklausos protokolas, 1 t., b. l. 92–94). Taigi, iš kitą dieną po nusikalstamos veikos apelianto duotų parodymų akivaizdu, kad savo kaltės jis nepripažino, savo parodymais siekė suklaidinti ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus, taip pat nesigailėjo dėl savo padarytos nusikalstamos veikos.
11. Apelianto prisipažinimas ir gailestis atsirado tik vėliau, 2021-03-31 įtariamojo papildomos apklausos protokole (1 t., b. l. 100–101). Pažymėtina, kad šioje apklausoje apeliantas dalyvavo su gynėju advokatu V. Skladaičiu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, prisipažinimas nebuvo nuoširdus, o buvo formalus, siekiant būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Tokia išvada darytina įvertinus į bylą pateiktą 2021-03-31 apelianto sutikimą dėl laidavimo (1 t., b. l. 147), 2021-03-25 apelianto motinos D. A. pateiktą prašymą dėl laidavimo (1 t., b. l. 134) ir dokumentus, pagrindžiančius apelianto teigiamą charakteristiką (1 t., b. l. 135–139). Tokia apelianto veiksmų seka leidžia pagrįstai abejoti jo gailėjimosi motyvais, t. y. jie labiau grįsti naudos siekimo tikslais (būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės), o ne sąžiningu ir nuoširdžiu savo neteisėtų veiksmų pripažinimu ir gailėjimusi dėl jų.
12. Nors, pagal teismų praktiką, kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Todėl šiuo atveju darytina išvada, kad apeliantas kaltu prisipažino tik formaliai, parodymus davė tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, turėdamas išskaičiavimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o toks prisipažinimas nelaikytinas visišku savo kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino vienos iš būtinųjų BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų nebuvimą. Nenustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumos, nėra pagrindo apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
13. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados dėl apelianto neatleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės iš esmės yra diskriminacinio pobūdžio tiek dėl apelianto amžiaus, paminint, kad apeliantas yra brandi asmenybė, turinti didelę gyvenimišką patirtį ir susiformavusių asmeninių vertybių piramidę, tiek dėl apelianto socialinės padėties, nurodant, kad jis profesinėje srityje užima vadovaujamas pareigas ir pats gali daryti įtaką kitų žmonių elgesiui, todėl darytina išvada, kad kitų asmenų įtaka jo elgesiui turėtų būti labai minimali. Pažymėtina, kad būtent tokios pozicijos spręsdamas BK 40 straipsnio taikymo ir asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą laikosi ir kasacinis teismas.
14. Formuojamoje teismų praktikoje baudžiamosiose bylose pažymima, jog taikydami BK 40 straipsnio nuostatas teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-120-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-196-697/2018). Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad tokiu būdu teismas nepagrįstai apriboja BK 40 straipsnio taikymą iki asmenų, kurie, kaip galima suprasti iš teismo argumentų, turėtų būti nesavarankiškos, nebrandžios ir nesusiformavusios asmenybės.
15. Nenustačius visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, laidavimo institutas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo atsisakyta apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, dėl to paliekamas galioti, o E. A. ir jo gynėjų advokato Donato Lengvino ir advokato padėjėjo Lino Jurevičiaus apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. A. ir jo gynėjų advokato Donato Lengvino ir advokato padėjėjo Lino Jurevičiaus apeliacinį skundą atmesti.