- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-30
- Bylos Nr.
- I-4808-821/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02939-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo) dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. N. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo neturtinės žalos atlyginimą – 3 000 Eur.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. ir dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo jame neužtikrinimo, tinkamos ventiliacijos kamerose nebuvimo, skalbimo paslaugų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. gegužės 20 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) įvairiose kamerose netinkamomis sąlygomis, t. y. kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas su kitais kaliniais, minimalus gyvenamasis plotas buvo per mažas, nes, pasak pareiškėjo, dviems asmenims tenka 4-5 kv. m. gyvenamojo ploto, įskaitant kamerose esančius gultus, stalą, spinteles ir tualetą bei kitus patalpoje esančius buitinius inventorius. Nurodo, kad buvo suvaržyta judėjimo teisė, kadangi pastoviai teko stovėti, gulėti arba sėdėti. Dėl šių priežasčių pradėjo jausti kojų ir rankų sanarių skausmus.
Teigia, kad sanitarinis mazgas, esantis kameroje, nėra tinkamai atitvertas, tik 1,2 metro – 1,6 metro aukščio ir 1 metro ilgio sienele. Nurodo, kad toje pačioje kameroje tenka ir valgyti ir miegoti. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu jis buvo stebimas pro stebėjimo langelį ne tik pareigūnų, bet ir kitų kameroje esančių asmenų.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose trūksta gryno oro. Vėdinimo sistema nepakankama, kadangi kamerose jaučiasi dūmų tvaikas. Mano, kad dėl šių priežasčių atsirado problemų su sveikata. Nurodo, kad kamerose nėra sudarytų sąlygų išsiskalbus rūbus jų džiovinti, todėl kamerose padidėja drėgmė ir pasak pareiškėjo, tai sukelia pavojų jo sveikatai.
Pareiškėjo teigimu kalint Lukiškių TI-K atsirado problemos su skrandžiu.
Mano, kad laikotarpiu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, dvasines kančias, psichologinius - emocinius sukrėtimus, tapo liūdnas, apatiškas, viskam pasyvus, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo Vilniaus PN.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) pateiktame atsiliepime (1 t., b. l. 10–17) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atitinkamose kamerose periodiškai buvo laikomas nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. gegužės 20 d.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio. Taipogi nurodo, kad asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Atsiliepimas
Taip pat atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu pro langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymi, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji gali pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną. Pagal PĮĮET ir HN 134:2015 reikalavimus džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra užregistruotų ir išnagrinėtų pareiškėjo skundų dėl šiame skunde nurodytų kalinimo sąlygų.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, taip pat neįrodoma, kad pareiškėjo skunde įvardijami įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėjo teises ir jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovės įgaliotos institucijos manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras gauti turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes nepateikia įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę būklę, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. ir dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo jame neužtikrinimo, tinkamos ventiliacijos kamerose nebuvimo, skalbimo paslaugų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. gegužės 20 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą, visų pirma, grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 1) 1.3.1 punkte, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 2) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.
Iš atsakovo atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 18 d. atvyko į Lukiškių TI - K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, plotas - 7,45 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. gruodžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 128, plotas - 7,87 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. gruodžio 20 d. - 2018 m. gruodžio 22 d. kamera Nr. 128 (1 asmuo kameroje); 2018 m. gruodžio 23 d. – 2019 m. sausio 16 d. kamera Nr. 128 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 192, plotas - 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 18 d. – 2019 m. vasario 6 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 7 d. kamera Nr. 192 (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 8 d. - 2019 m. gegužės 20 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje). Bylos duomenys patvirtina, kad periodiškai ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose daugiausiai su kitu asmeniu, o vienas buvo laikomas 6 dienas, (t. y. 2018 m. gruodžio 18 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2018 m. gruodžio 20 d. - 2018 m. gruodžio 22 d., 2019 m. vasario 7 d.), o dviem asmenims tenkantis kameros plotas - 7,94 kv. m, kas reiškia, kad kameroje kalinčiam asmeniui tenka 3,97 kv. m bendro kameros ploto).
Taip pat teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019). Todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitikties teisės aktų reikalavimams yra nepagrįsti. Taip pat asmens sveikatos istorija nepatvirtina, kad dėl sąlygų kamerose iš esmės buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai (1 t., b. l. 53–60).
Pažymėtina, kad LVAT naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neteisėtų veiksmų nenustatyta.
Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Iš byloje esančio Vilniaus PN atsiliepimo, matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (1 t., b. l. 10–17). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas teigia, jog sanitarinio mazgo kameroje įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Pabrėžtina, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nacionalinių teisės aktų reikalavimus.
Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Pažymėtina, jog svarbu įvertinti tai, kiek asmenų kamerose buvo laikoma kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu. Iš byloje esančių rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose dviese su kitu asmeniu: 2018 m. gruodžio 23 d. – 2019 m. sausio 16 d. kamera Nr. 128 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 192, plotas - 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 18 d. – 2019 m. vasario 6 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 8 d. - 2019 m. gegužės 20 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje).
Iš atsakovo atstovės pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu 148 dienas Lukiškių TI-K kamerose, t. y. Nr. 128, Nr. 192, buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose 148 dienas buvo laikomas, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Teismas sutinka su pareiškėju, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neužtikrinant privatumo naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų. Nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl šių sąlygų turėjo sveikatos problemų ir ginčo laikotarpiu ar vėliau kreipėsi į medikus būtent dėl kojų ir rankų sanarių skausmų.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Iš atsakovės atstovės pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo išvardintose kamerose Nr. 111, Nr. 128, Nr. 192 (1 t., b. l. 72–91) patikrinimų nebuvo atlikta. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad kameras galima išvėdinti per langus, langai atsidaro, o tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti atsakove ir pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų pažeidimų, t. y. netinkamos kamerų ventiliacijos, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas byloje ginčą kelia ir dėl to, kad nesudaryta galimybė Lukiškių TI-K džiovinti drabužių.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos (toliau – PĮVTT) taisyklių 258 punktą, nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, o neturintiems sąskaitoje pinigų, sudaryta galimybė išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį), bet ne dažniau kaip kartą per 2 mėnesius, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Taigi, Lukiškių TI-K administracija sudaro galimybę išskalbti ir viršutinius drabužius: suimtieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, o suimtiesiems, neturintiems asmens sąskaitoje pinigų, nuo 2013 m. liepos 1 d. sudarytos sąlygos kartą per du mėnesius išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių drabužių.
Pranešime pažymėta, kad Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė džiovinti rūbus, nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, kad 148 dienas jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nenustatyta, kad netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką (žr. pvz.: 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 140 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 3 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1– punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. N. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 140 Eur (šimtą keturiasdešimt eurų) neturtinę žalą.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.