- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-31
- Bylos Nr.
- 1A-157-360/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-6-00038-2015-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė, Regina Bertašienė
- Kaltinamasis
- D. S.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Kursevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. S. buvo kaltinama, bet išteisinta dėl to, kad pagamino ir panaudojo netikrą dokumentą, t. y.: D. S. (iki 2015 m. spalio 31 d. L. L.) nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. būdama UAB „ (duomenys neskelbtini) “ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), vienintele akcininke, žinodama kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, t. y. paramos sporto klubo veiklai gavimui pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos III krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ projekto įgyvendinimui reikalingos UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavos piniginės lėšos, 2011 m. lapkričio 18 d. priėmė vienintelio akcininko sprendimą, pagal kurį nusprendė padidinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatinį kapitalą 37650,60 Eur (130 000 Lt) nuosavomis vienintelės akcininkės lėšomis. D. S., tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir priemonėmis, pagamino netikrą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderį, serija LVSP Nr. 02, kuriame nurodė orderio išrašymo datą - 2011 m. lapkričio 14 d. bei kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasininkas S. Š. iš akcininkės L. L. (D. S.) kaip įstatinio kapitalo įnašą priėmė 130 000 Lt (37650,60 Eur), nors realiai D. S. piniginių lėšų 37650,60 Eur (130 000 Lt) S. Š. neperdavė, o šis realiai jų negavo ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė. Šį žinomai netikrą dokumentą D. S. ir S. Š. patvirtino savo parašais, o kasos pajamų orderio duomenys buvo įrašyti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygą bei laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. balansą.
Šalies argumentai
Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti D. S. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 6 mėnesiams laisvės atėmimo, taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant tęsti darbą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant tęsti darbą bei įskaityti pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendį atliktą bausmę. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisme ištirtus duomenis, todėl padarė nepagrįstas bei klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Teismo padarytos išvados yra nepagrįstos, nes jos grindžiamos tik D. S. parodymais ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog kaltinamosios D. S. parodymai nuoseklūs ir nesikeitė. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso – toliau BPK – 82 straipsnio pagrindais) D. S. parodė, kad maždaug 2011 metais ji įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kaip akcininkė turėjo 100 procentų akcijų. Bendrovės direktoriumi buvo paskirtas S. Š., kurį pasiūlė A. L., kuris, nebūdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, šią bendrovę finansavo pinigais ir norėjo turėti savą direktorių. Į bendrovę per du kartus buvo įneštas įstatinis kapitalas, kurio pirmoji privalomoji dalis buvo 10 000 litų, šie pinigai buvo jos. Vėliau įstatinis kapitalas buvo padidintas dar 130 000 litų. Šiuos pinigus į bendrovės kasą ji įnešė savo vardu kaip akcininkė, tačiau realiai šie 130 000 litų buvo A. L. ir jie buvo saugomi pas jį namuose. Tarp jos ir A. L. joks dokumentas dėl tų 130 000 litų surašytas nebuvo. Prieš parengiant projektą dėl ES lėšų gavimo, jai, S. Š. ir S. bei A. L. buvo žinoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalo turėti nuosavų lėšų, tik tada gali pretenduoti paramos gavimui. Dėl šios priežasties ir buvo atliktas įstatinio kapitalo didinimas A. L. pinigais. Vėliau A. L. turėjo tapti šios įmonės akcininku ir tokiu būdu būtų atsiėmęs realiai savo įneštus pinigus. 2015 metais maždaug 52 000 litais buvo sumažintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatinis kapitalas praėjusių metų nuostolių sąskaita. Jos žiniomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje turėjo būti apie 87 000 litų, šie pinigai realiai turėjo būti pas A. L., kuris kaip minėjo, įnešė 130 000 litų. Apklausta kaltinamąją ir akistatos su A. L. metu D. S. patvirtino ankstesnius savo parodymus. Teisminio nagrinėjimo metu D. S. iš dalies pakeitė parodymus tvirtindama, kad A. L. ir S. Š. buvo sutarę, kad A. L. duos S. Š. 130 000 Lt, kurie būtų įnešti kaip įstatinio kapitalo didinimas. Kadangi A. L. neperdavė tų pinigų S. Š., todėl ji įnešė pinigus pagal kasos pajamų orderį Nr. 2. Tvirtino, kad pagal kasos pajamų orderį Nr. 2 ji įnešė 130 000 Lt iš savo lėšų. Ji, kaip akcininkė, pasirašė abu kasos pajamų orderius Nr. 1 ir Nr. 2 dėl 130 000 Lt, bet pati pinigus įnešė tik pagal kasos pajamų orderį Nr. 2, o kasos pajamų orderį Nr. 1 turėjo anuliuoti S. Š.. Parodymų pakeitimą paaiškino tuo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje ji buvo apklausiama dėl kasos pajamų orderio Nr. 1. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad apklausiant D. S. liudytoja (BPK 82 straipsnio pagrindais) nebuvo nurodytas kasos pajamų orderio numeris, o kaltinimas D. S. buvo pareikštas dėl kasos pajamų orderio Nr. 2 suklastojimo, tačiau teismas nepagrįstai patikėjo teisme pakeistais kaltinamosios D. S. parodymais, kurie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu D. S. nurodė, visai kitokias aplinkybes, detalizavo net „(duomenys neskelbtini)“ kasos pinigų likutį, kuris turėjo būti pas A. L., savo parodymus tvirtino akistatos su A. L. metu, tačiau teisme parodymus pakeitė, todėl nepagrįstai nuosprendyje konstatuota, jog kaltinamosios D. S. parodymai buvo visiškai identiški, aplinkybių dėstymas buvo visiškai vieningas.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog liudytojas S. Š. tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad 2011-11-05 pradėjo dirbti bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigose. Į šias pareigas paskyrė bendrovės vienintelė akcininke L. S. (L., dabar D. S.). Dėl priėmimo į darbą tarpininkavo jo geras pažįstamas A. L., kuris realiai ir pasiūlė tapti direktoriumi. Jis sakė, kad L. ieško patikimo žmogaus, kuris galėtų vadovauti jos įsteigtai įmonei. L. S. (L.) susitikimo metu sudarė patikimo žmogaus įspūdį, nes tuo metu vadovavo unijai, turi aukštąjį išsilavinimą, yra patikrinta Lietuvos Banko, todėl jos ketinimai dėl bendrovės veiklos jokių įtarimų nesukėlė. 2011 metais darbo pradžioje, L. S. (L.) pasakė, kad reikia padidinti įstatinį bendrovės kapitalą, nes Nacionalinė mokėjimo agentūra neskirs lėšų bendrovei, kuri neturi nuosavų lėšų. Kreditų unijos „(duomenys neskelbtini)“ patalpose (duomenys neskelbtini), D. S. (L.) jam pateikė pasirašyti kasos pajamų orderį 130 000 Lt sumai, kuriuo ji, kaip akcininke įnešė, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą įstatinio kapitalo didinimui. Jam paklausus, ar ji realiai turi tokią sumą pinigų, atsakė, kad tiek pinigų turi ir jie laikomi unijos patalpose esančiame seife, tačiau nei seifo, nei pinigų neparodė. Būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasininku suprato, kad tie pinigai turėjo būti pas jį, tačiau bendrovė neturėjo ofiso, o jis neturėjo galimybių tokią sumą laikyti grynais. Realiai tuo metu, kai vyko projekto rengimo darbai, jis visiškai nedalyvavo, tik pasirašydavo reikalingus dokumentus, kuriuos paduodavo D. S. (L.) ar jos pagalbininkė V. S.. Jam buvo pasakyta, kad realus jo darbas prasidės tada, kai bendrovė pradės vykdyti sporto klubo statybas, kurias jis turės kontroliuoti, todėl D. S. (L.) buvo išduotas įgaliojimas atstovauti bendrovę daugelyje institucijų. Jis buvo kasininkas, tačiau grynųjų bendrovės pinigų nevaldė, jokių piniginių mokėjimų grynais pinigais neatlikinėjo, juos turėjo turėti D. S. (L.). Projektas ėjo labai vangiai, antstoliai pradėjo ieškoti D. S. (L.), todėl jis ketino išeiti iš bendrovės, tačiau D. S. (L.) vis įkalbinėdavo pasilikti, nes ji susitvarkys savo problemas ir jau tuomet užsiims tuo projektu. 2015 metų vasaros pradžioje D. S. (L.) pareiškė, kad jis turi grąžinti jai tuos pinigus, kurie liko kasoje, tačiau jis priminė, kad tų pinigų nebuvo. D. S. (L.) vis kartojo, kad jis turės grąžinti kasos pinigus. Kažkuriuo tai metu ji norėjo geranoriškai uždaryti įmonę ir sumažinti įstatinį kapitalą, buvo parengta paskolos sutartis, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolina būtent tiek piniginių lėšų, kiek bendrovėje buvo grynųjų pinigų. D. S. (L.) parengtas sutarties variantas ir kasos išlaidų orderis jo netenkino, todėl jis kreipėsi į N. P. (auditorę), kad ji parengtų naują sutartį ar pakonsultuotų, ką daryti tokioje situacijoje. Pas N. P. buvo nuvykęs kartu su D. S. (L.), kuri susitikimo metu pasakė, kad tie 130 000 litų, kurie buvo tariamai įnešti, kaip įstatinio kapitalo didinimas, buvo tik dokumentuose suforminti. Vėliau pats parengė naują paskolos sutartį ir kasos išlaidų orderį dėl kasos likučio, t. y. 112 260 Lt paskolinimo D. S. (L.), tačiau ji šios sutarties nepasirašė. D. S. (L.) teigė, kad pinigus nuvežė pas A. L. ir jie ten turi būti laikomi. Vėliau sužinojo, kad akcininke D. S. (L.) priėmė sprendimą likviduoti bendrovę, į jį kreipėsi likvidatorė L. A., nurodydama perduoti visą bendrovės dokumentaciją. Jis kreipėsi į advokatą, kuris nurodė visas galimas pasekmes dėl tų tariamai jam duotų 130 000 litų, kurių jis tikrai realiai negavo. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas S. Š. davė tokius pačius parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo. S. Š. pareiškimo pagrindu dėl galimai suklastoto kasos pajamų orderio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu, gavus specialisto išvadą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų, t. y. įtraukimo į buhalterinę apskaitą neįvykusios ūkinės operacijos - 130 000 Lt įnešimo pagal kasos pajamų orderį Nr. 2, S. Š. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį Ikiteisminis tyrimas S. Š. atžvilgiu buvo atskirtas į atskirą tyrimą ir baigtas teismo baudžiamuoju įsakymu. Akivaizdu, kad taikiu būdu neišsprendus klausimo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ 130 000 Lt S. Š. kreipėsi su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl jo santykiai su D. S. paaštrėjo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, visiškai nepagrįstai teismas liudytojo S. Š. parodymus vertino itin kritiškai.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad D. S. neskolino 130 000 litų įstatinio kapitalo didinimui, nes su UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis visiškai nebuvo susijęs, neatlikinėjo jokių veiksmų dėl dokumentų ar kitokių reikalų tvarkymo. Jis tik D. S. prašymu parekomendavo S. Š. kaip patikimą žmogų UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigoms. Kartais D. S., kartu su jo sūnumi (jos vyru), jis duodavo pinigų įvairiems jų reikalams, paskolino jai apie 30 000 litų, tačiau visi šie pinigai nebuvo susiję su bendrove UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nebuvo jokios kalbos apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatinio kapitalo didinimą, nes D. S. niekada neturėjo pinigų, viskas buvo tik ant popieriaus surašoma. S. Š. sakė, kad yra pasirašęs kasos pajamų orderį dėl to įstatinio kapitalo didinimo, tačiau nurodė, kad jis tikrai tų pinigų negavo, jų D. S. tikrai neturėjo. Apie tai, kad Š. pasirašė ant kasos pajamų orderio jis sužinojo, kai kartu su S. Š. nuvyko pas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterę, kuri parodė kasos pajamų orderį. Ikiteisminio tyrimo metu šiuos savo parodymus jis patvirtino akistatos su D. S. metu. Liudytojo A. L. parodymus dėl to, kad jis neskolino D. S. pinigų įstatinio kapitalo didinimui nėra pagrindo vertinti kritiškai, kaip nurodo teismas, nes jie yra duoti anksčiau, nei prasidėjo teisminiai ginčai.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog liudytoja A. K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė parodė, kad D. S. nusprendus inicijuoti bendrovės bankrotą, jai nurodė, kad yra kasoje daug pinigų ir bankroto atveju juos reikės parodyti. D. S. sakė, kad reikia kažką daryti, kad pinigų nebūtų, todėl nutarė mažinti kapitalą, nurašyti tuos pinigus. A. K. pasikonsultavusi sužinojo, kad negalima mažinti įstatyminio kapitalo, reikia pirma padengti nuostolį. A. K. paneigė kaltinamosios parodymus, kad buvo ruošiamasi parduoti bendrovę. Patvirtino, kad direktorius S. Š. jai pasakė, kad pinigai realiai nebuvo įnešti ir jų nėra.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytoja N. P. taip pat patvirtino, kad dviejų susitikimų su D. S. ir S. Š. metu jai buvo parodyti dokumentai dėl pinigų įnešimo į kasą. D. pasakė, kad nori susitvarkyti buhalteriją taip, kad S. nebūtų problemų, ar būtų naudinga įmonei mažinti įstatyminį kapitalą. S. Š. sakė, kad yra jam problema, dėl to, kad į kasą užregistruoti pinigai su jo parašu ir bet kuriuo momentu iš jo gali paprašyti pinigų, kurių jis niekada nėra gavęs.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į S. Š. pateiktą kompaktinį diską, kuris patvirtina, kad S. Š. bendrauja su D. S., kuri pokalbių metu nepaneigia S. Š. teigimų, kad realiai pinigai nebuvo perduoti. S. Š. pateikti elektroninių laiškų išrašai patvirtina, kad jis bendrauja su asmeniu naudojančiu el. paštą (duomenys neskelbtini) (L. L.). Elektroniniais laiškais S. Š. kreipiasi į D. S., nurodydamas įvairias nedideles sumas, kurias būtina sumokėti vykdant UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą. D. S. atsakydama nurodo, kad pervedė pinigus mokėjimų atlikimui, aiškinasi dėl tikslių sumų. Akivaizdu, kad esant bendrovės kasoje dideliam D. S. perduotų pinigų likučiui, ji nebūtų pervedusi S. Š. nedidelių sumų mokėjimų atlikimui. Teismas visų nurodytų aplinkybių nevertino, rėmėsi tik nenuosekliais kaltinamosios D. S. parodymais, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas išteisintosios D. S. atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriuo ji prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015).
Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (kasacinė byla Nr. 2K-603/2011). Apygardos teismas, vertindamas šios baudžiamosios bylos medžiagą, mano kad aptartų įrodymų vertinimo taisyklių šiuo atveju buvo laikytasi.
Žemesnės instancijos teismas
D. S. buvo kaltinama, kad pagamino ir panaudojo netikrą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderį, kuriame nurodė orderio išrašymo datą - 2011 m. lapkričio 14 d. bei kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasininkas S. Š. iš akcininkės L. L. (D. S.) kaip įstatinio kapitalo įnašą priėmė 130 000 Lt (37650,60 Eur), nors realiai D. S. piniginių lėšų 37650,60 Eur (130 000 Lt) S. Š. neperdavė, o šis realiai jų negavo ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė; šį žinomai netikrą dokumentą D. S. ir S. Š. patvirtino savo parašais, o kasos pajamų orderio duomenys buvo įrašyti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygą bei laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. balansą.
Pirmosios instancijos teismas D. S. išteisino, pripažinęs neįrodyta, jog D. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje požymių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrindė išsamia ištirtų pavienių ir visumos įrodymų analize, jų sugretinimu tarpusavyje. Vien tai, kad prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apylinkės teismo išvados dėl D. S. nekaltumo yra nepagrįstos. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus ir motyvus, sprendžia, kad prokurorės skundo argumentai, kuriais ji grindžia nesutikimą su apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kurie vienareikšmiai įrodytų, kad pasirašant kasos pajamų orderį serija LVSP Nr. 02 (toliau – KPO Nr. 02), D. S. turėjo tikslą pagaminti netikrą dokumentą ir jį panaudoti. Bylos duomenimis yra nustatyta, kad S. Š. 2015 m. rugsėjo 28 d. pareiškimu kreipėsi į teisėsaugą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą D. S. dėl 2011 m. lapkričio 14 d. kasos pajamų orderio serija LVSP Nr. 01 (toliau – KPO Nr. 01) 130 000 Lt sumai klastojimo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis laikėsi pozicijos, kad kasos pajamų orderyje pasirašė, jog gavo iš akcininkės 130000 Lt įstatinio kapitalo didinimui, nors realiai pinigų niekada nematė ir jų negavo. KPO Nr. 01, kaip matyti, į buhalterinę apskaitą nepateko. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos dokumentuose yra visiškai kitokios formos KPO Nr. 02, kuriame įrašyti analogiški duomenys ir būtent KPO Nr. 02 yra apskaitytas. S. Š. iš esmės neneigia, jog ant kasos pajamų orderių yra jo parašai. Kaltinimas teisme D. S. buvo pateiktas dėl to, kad ji pagamino netikrą dokumentą - 2011 m. lapkričio 14 d. KPO Nr. 02 130 000 Lt sumai ir jį panaudojo įrašydama šio kasos pajamų orderio duomenis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygą bei laikotarpio nuo 2011-11-05 iki 2011-12-31 balansą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus Specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-3/5 (toliau – 2017 m. sausio 30 d. Specialisto išvada) yra pasisakyta apie 2011 m. lapkričio 14 d. KPO Nr. 02 130 000 Lt sumai (t. 3, b. l. 127-137).
D. S. ikiteisminiame tyrime pripažino, jog realiai 130000 Lt, kurie buvo reikalingi įstatinio kapitalo didinimui, buvo ne jos, o A. L., pas kurį namuose, šie pinigai ir turėjo būti saugomi. Akistatos su A. L. metu ji užsiminė, kad tiek grynų pinigų ji neturėjo. Teisiamajame posėdyje D. S. davė kitokius parodymus, paminėdama, jog ikiteisminio tyrimo metu ji davė parodymus dėl KPO Nr. 01, pagal kurį pinigus realiai turėjo įnešti S. Š., kuriam pinigus turėjo perduoti A. L., tačiau, kadangi pinigai nebuvo perduoti, ji pagal KPO Nr. 02 įnešė įstatinio kapitalo didinimui 130000 Lt, šiuos asmeniškai paduodama S. Š.. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl D. S. parodymų nuoseklumo ir iš tikrųjų šis prokurorės argumentas pagrįstas, kadangi, D. S. parodymai tam tikra apimtimi yra nenuoseklūs, t. y. vienaip ji aplinkybes dėl 130000 Lt įnešimo nurodė ikiteisminiame tyrime ir kitaip teisiamajame posėdyje, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje savo išvadas grindė ne vien tik išteisintosios D. S. parodymais, tačiau ir byloje esančia kita medžiaga, taip pat kitų liudytojų parodymais, t. y. teismas D. S. parodymus vertino visų byloje tirtų aplinkybių ir įrodymų kontekste. Pati prokurorė apeliaciniame skunde pripažino, jog apklausiant D. S. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nurodytas kasos pajamų orderio numeris, pagal nustatytas faktines aplinkybes kasos pajamų orderiai dėl 130000 Lt yra du, o kaltinimas D. S. pareikštas pagal KPO Nr. 02, taigi iš esmės lieka nepaneigta D. S. nurodyta aplinkybė, jog parodymus ikiteisminiame tyrime ji galėjo duoti dėl kito orderio, tai išteisintoji panaudojo kaip savo gynybos argumentą, aiškindama, kodėl jos parodymai skiriasi.
Akivaizdu, jog aplinkybė, ar 130000 Lt realiai buvo įnešti į kasą yra reikšminga vertinant D. S. pareikštą kaltinimą, kadangi nuo to priklauso, ar KPO Nr. 02 atspindėjo realų ūkinį įvykį, ar buvo tik šio imitacija. Kaip minėta, D. S. teisiamajame posėdyje teigė, jog 130000 Lt ji įnešė pagal KPO Nr. 02, pinigus paduodama S. Š.. KPO Nr. 02 yra pasirašytas tiek D. S. (tuomet L. S.), kaip pinigus pateikusio asmens, tiek direktoriaus S. Š., kaip pinigus gavusio asmens. Specialisto išvadoje pažymėta, jog 130000 Lt piniginių lėšų įnešimas į įmonės kasą buvo atvaizduotas, panaudojant KPO Nr. 02 grynųjų pinigų įmokėjimui į bendrovės kasą pagrįsti bei užregistravus gautas 130000 Lt pajamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registre. Be to, specialisto išvadoje nurodytos reikšmingos aplinkybės: pagal įmonės kasos apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011-11-05 iki 2014-12-31 įmonė 2 atvejais kasos pajamų orderiais pagrindė ir apskaitos registre užregistravo iš viso 140000 Lt įplaukų (10000 Lt, dėl kurių realumo jokio ginčo nekilo, ir 130000 Lt kaip įstatinio kapitalo įnašai) gavimą į įmonės kasą pagal įmonės apskaitos dokumentus; laikotarpiu nuo 2011-11-05 iki 2014-12-31 įmonė nepagrindė ir neužregistravo kitų, su įstatinio kapitalo didinimu nesusijusių pajamų; nuo 2011-11-24 iki 2014-10-23 kasos išlaidų orderiais pagrįsti vykdyti mokėjimai, iš viso 27883,70 Lt (8075,68 Eur), iš kurių 25650 Lt banko sąskaitos papildymui, 1804,25 Lt darbo užmokesčio išmokėjimui ir kt. Šie dokumentai rodo, jog įmonės kasoje turėjo būti pakankamai pinigų, kadangi, įmonė veiklos, kuri neštų pajamas, nevykdė, vadinasi kito kasos pajamų šaltinio, išskyrus įplaukas dėl įstatinio kapitalo, nebuvo. Buhalterė A. K. apklausta kaip liudytoja teisiamajame posėdyje taip pat užsiminė, kad nors gerai neatsimena, tačiau jei buvo išlaidų, jos buvo „išlaiduojamos“ iš kasos. Sprendžiant pagal apskaitos dokumentus, vyko pinigų judėjimas iš kasos į banko sąskaitą (tai patvirtina banko sąskaitų išrašai, kuriuose matomas grynųjų pinigų įnešimas), iš kasos mokėti darbo užmokesčiai (kasos dokumentuose yra atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiai, su darbuotojų parašais bei kasininko S. Š. parašais), vykdyti mokėjimai už paslaugas (notarei, Registrų centrui). Apklausiamas liudytoju 2017 m. rugpjūčio 1 d. posėdyje S. Š. parodė, jog įmonė vykdė tam tikrą veiklą, tai liudija kasos orderių išrašai, kasoje pinigų buvo, tačiau iš kur šie atsirado, nežino, išlaidos buvo daromos iš įstatinio kapitalo, kuris buvo padidintas. Vadinasi ir pats S. Š. pripažino, jog kasoje pinigų atliekamiems mokėjimams, kurie, kaip nustatyta specialisto išvadoje, atitinkamu laikotarpiu sudarė iš viso 27883,70 Lt, buvo, tik jis nežinąs, iš kur jie ten. Taigi įmonės buhalteriniai dokumentai, o iš dalies ir pati specialisto išvada ir netgi tam tikra apimtimi liudytojo S. Š. parodymai, visiškai patvirtina D. S. teisiamajame posėdyje duotus parodymus apie realų pinigų įstatinio kapitalo didinimui įnešimą.
Prokurorė apeliaciniame skunde aptardama S. Š. parodymus, nesutinka su tuo, jog teismas skundžiamame nuosprendyje pastaruosius vertino itin kritiškai, nors S. Š., nepavykus išspręsti taikiu būdu klausimo dėl 130000 Lt, kreipėsi į teisėsaugą ir dėl to jo santykiai su D. S. paaštrėjo. Kolegija šiems argumentams nepritaria. Iš tiesų, kaip matyti, S. Š. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme pripažino pasirašęs kasos pajamų orderyje, tačiau teigė, jog realiai 130000 Lt niekada nematė ir jų negavo, be to, paminėjo, jog pats jis tik pasirašydavo reikalingus dokumentus, nors buvo kasininkas, realiai įmonės grynųjų pinigų nevaldė, jokių mokėjimų grynais pinigais neatlikinėjo. Taigi liudytojo S. Š. parodymai visiškai priešingi D. S. teisiamajame posėdyje duotiems parodymams, tačiau skundžiamame nuosprendyje, vertinant šio liudytojų parodymų patikimumą, visiškai pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad D. S. ir S. Š. yra susipykę, o pastarasis dar ir nuteistas 2017 m. gegužės 25 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu dėl veikos, kurią jis padarė kaip įmonės direktorius. Nors prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad D. S. ir S. Š. santykiai pašlijo po jo kreipimosi į teisėsaugą, tačiau bylos duomenys rodo ką kita. Teisiamajame posėdyje apklaustas S. Š. papasakojo apie jų nesutarimus dar 2014 m. (pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo jis surašė 2015 m. rugsėjo 28 d.), kai jis, nepasitikėdamas D. S., pradėjo įrašinėti jų pokalbius. Šių asmenų nesutarimas dėl pinigų kasoje matomas ir S. Š. pateiktame elektroniniame susirašinėjime, pvz. 2014 m. rugsėjo 10 d. susirašinėjime S. Š. užsimena apie neegzistuojančius pinigus, o iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) atsakoma, kad pinigai egzistuoja pas jį, S. Š., ir laikomi tikriausiai pas A. L., todėl S. Š. turėtų perduoti grynus pinigus (b. l. 61, t. 1); 2015 m. vasario 19 d. S. Š. minėtu elektroniniu paštu išsiuntė laišką su pastebėjimu dėl skolų Sodrai ir VMI, pasakydamas, kad „Kasa valdot Jus, na ir tvarkykitės“. Apie direktoriaus ir akcininkės nesutarimus užsiminė ir buhaltere dirbusi A. K. (b. l. 22, t. 4). Iš to, kas aptarta, galima spręsti, jog dar iki kreipiantis į teisėsaugą, S. Š. ir D. S. santykiai jau buvo pašliję, vienas kitu jie nebepasitikėjo. Be to, abejonių dėl S. Š. parodymų patikimumo kelia ir tai, jog S. Š. deklaravo buvęs faktiškai tik formalus direktorius, nevaldęs grynų pinigų, tačiau, kaip matyti iš įmonės kasos dokumentų, sąskaitų išrašų, ne kartą kasos išlaidų orderiais įforminta, jog direktorius kasos pinigais papildo įmonės sąskaitą: 2012-06-07 kasos išlaidų orderis Nr. 11-14 išduodama S. Š. 100 Eur banko atsiskaitomosios sąskaitos papildymui (kasos dokumentai 32 l.), o pagal banko sąskaitos išrašą matyti, kad 2012-06-07 AB „Citadelė“ banko Klaipėdos filiale S. Š. į įmonės sąskaitą įnešė 100 Eur (b. l. 6, t. 2), 2012-12-06 kasos išlaidų orderis Nr. 11-21 išduodama S. Š. 100 Eur banko atsiskaitomosios sąskaitos papildymui (kasos dokumentai b. l. 52), pagal banko sąskaitos išrašą matyti, kad 2012-12-06 AB „Citadelė“ banko Klaipėdos filiale S. Š. į įmonės sąskaitą įnešė 100 Eur (b. l. 9, t. 2), 2013-02-19 kasos išlaidų orderis Nr. 11-24 išduodama S. Š. 100 Eur banko atsiskaitomosios sąskaitos papildymui (kasos dokumentai b. l. 60), pagal banko sąskaitos išrašą matyti, kad 2013-02-19 AB „Citadelė“ banko Klaipėdos filiale S. Š. į įmonės sąskaitą įnešė 100 Eur (b. l. 10, t. 2), 2013-04-10 kasos išlaidų orderis Nr. 11-27 išduodama S. Š. 100 Eur banko atsiskaitomosios sąskaitos papildymui (kasos dokumentai b. l. 65), pagal banko sąskaitos išrašą matyti, kad 2013-04-10 AB „Citadelė“ banko Klaipėdos filiale S. Š. į įmonės sąskaitą įnešė 100 Eur (b. l. 12, t. 2), 2013-12-30 kasos išlaidų orderis Nr. 11-38 išduodama S. Š. 20100 Eur banko atsiskaitomosios sąskaitos papildymui (kasos dokumentai b. l. 84), pagal banko sąskaitos išrašą matyti, kad 2012-12-30 AB „Citadelė“ banko Klaipėdos filiale S. Š. į įmonės sąskaitą per du kartus įnešė 20100 Eur (b. l. 16, t. 2) bei kt. Dėl pastarojo 20100 Lt įnešimo jis buvo apklustas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau laikėsi savo pozicijos, jog grynų pinigų jis neturėjo. Vis dėlto aptarti objektyvūs duomenys leidžia spręsti, jog S. Š. periodiškai kasos pinigais papildydavo įmonės atsiskaitomąją sąskaitą, nors pats teigia grynų pinigų nematęs. Buhalterė A. K. parodymuose tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje paaiškino, kad prieigų banke neturėjo, jai buvo atvežami išrašai, kuriuos ji suruošdavo, pildydavo kasos dokumentus. Buhalterė A. K. teisiamajame posėdyje taip pat pažymėjo, kad dirbdavo namuose, jai tik būdavo atvežami dokumentai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminiam tyrimui S. Š. pateikė ir tam tikrą kiekį įmonės buhalterinių dokumentų, kuriais akivaizdu jis disponavo (b. l. 45-46, t. 1). Todėl iš to, kas aptarta visumos, galima manyti, jog duodamas parodymus tik apie formalų savo vaidmenį, jis galėjo būti nenuoširdus, menkinti savo dalyvavimo įmonės veikloje reikšmę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai liudytojo S. Š. parodymų nevertino kaip visiškai patikimų vertindamas kaltinimo D. S. pagrįstumą.
Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ir liudytojo A. L. parodymus, nors jie dėl to, kad D. S. pinigų įstatinio kapitalo didinimui neskolino duoti anksčiau nei prasidėjo teisminiai ginčai. Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nelaikė S. L. ir A. L. parodymų patikimais, motyvuodamas, jog tai buvę D. S. šeimos nariai, su kuriais vyksta teisminiai ginčai, be to, A. L. ir S. Š. ir šiuo metu yra geri draugai. Kolegija neturi pagrindo su tokiais skundžiamo nuosprendžio motyvais nesutikti. Natūralu, jog buvę šeimos nariai dėl asmeniškumų gali būti šališki, juolab, jog sprendžiant iš bylos duomenų, D. S. ir S. L. išsiskyrė ne geranoriškai, buvo ginčų ir net teisminių procesų. Kita vertus, pats A. L. dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog apie situaciją UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesutarimus tarp direktoriaus ir akcininkės, jis sužinojo iš S. Š. gal 2014 metais ir, kaip matyti, pastaruoju tiki (užsimena, jog S. Š. jam pasakęs, kad realiai pinigų nebuvo), kadangi yra seni pažįstami ir geri draugai. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog buvusių išteisintosios šeimos narių, su kuriais santykiai yra tapę priešiški, parodymai nėra pakankamai objektyvūs, jog jais būtų galima patikimai vadovautis kaip D. S. kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą, įrodymais.
Prokurorė apeliaciniame skunde aptaria ir liudytojų A. K., įmonės buhalterės, bei N. P., kuri buvo susitikusi kaip konsultantė su D. S. bei S. Š., parodymus, nurodydama, kad A. K. patvirtino, jog direktorius jai pasakęs, jog pinigai realiai nebuvo įnešti, kalbėta apie kapitalo mažinimą, o N. P. nurodžiusi, kad D. S. norėjo susitvarkyti buhalteriją, kad direktoriui nebūtų problemų, pastarasis sakęs, jog užregistruoti pinigai, kurių nėra gavęs. Skundžiamame nuosprendyje vertindamas A. K. ir N. P. parodymus, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog nė viena šių liudytojų nedalyvavo, kaip buvo pasirašomas kasos pajamų orderis dėl įstatinio kapitalo didinimo, įnešant 130000 Lt, todėl negali paliudyti buvo ar ne 130000 Lt realiai perduoti. Kolegija su šiais skundžiamo nuosprendžio motyvais sutinka. Kaip matyti, A. K. įmonėje išvis pradėjo dirbti tik 2014 metais, todėl reikšmingų aplinkybių apie 2011 metų įvykius įmonės veikloje objektyviai negali pasakyti, tik perpasakoti, kas jai žinoma iš pokalbių su S. Š. ar D. S.. Analogiška situacija ir dėl N. P., kuri apklausiama kaip liudytoja teisiamajame posėdyje patvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugų niekada neteikė, todėl tokios įmonės neprisimena, o su S. Š. ir D. S. galbūt 2013-2014 metais yra buvusi susitikusi 2 kartus ir labai trumpai, iš kurių pirmajame susitikime nieko iš pasikalbėjimo negalėjo pasakyti, todėl paprašė atsinešti buhalterinius dokumentu, o antrajame, pažiūrėjus dokumentus, D. (S.) jai pasakiusi, jog norinti susitvarkyti buhalteriją, kad S. (Š.) nebūtų problemų, o pastarasis pasakęs, jog į kasą jo parašu užregistruoti pinigai, kurių jis nėra gavęs. Liudytoja taip pat pažymėjo, jog situacijos ji tada nenagrinėjo, „tai buvo prisilietimas kelių sekundžių prie dokumentų“, sutarties tarp jų nebuvo, jog galėtų kalbėti. Taigi akivaizdu, jog N. P. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susijusi nebuvo, apie situaciją įmonėje nuomonę galėjo susidaryti tik paviršutiniškai pavarčiusi dokumentus bei iš D. S. ir S. Š. pasakojimų, o trumpi susitikimai įvyko jau po kelių metų nuo įvykio, kuris minimas D. S. inkriminuotame kaltinime, todėl natūralu, jog negali nei patvirtinti, nei paneigti 130000 Lt (ne)perdavimo fakto. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai sprendė, jog tiek A. K., tiek N. P. parodymai nepatvirtina D. S. kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad kompaktinio disko įrašas patvirtina, jog S. Š. bendrauja su D. S., kuri pokalbių metu nepaneigia S. Š. teigimų, kad realiai pinigai nebuvo perduoti, elektroninių laiškų išrašai patvirtina, kad S. Š. bendrauja su asmeniu naudojančiu el. paštą (duomenys neskelbtini) (L. L.), kreipdamasis į D. S. dėl nedidelių mokėtinų sumų įmonės veikloje, D. S. atsakydama nurodo, kad pervedė pinigus mokėjimų atlikimui, aiškinasi dėl tikslių sumų, todėl akivaizdu, kad esant bendrovės kasoje dideliam D. S. perduotų pinigų likučiui, ji nebūtų pervedusi S. Š. nedidelių sumų mokėjimų atlikimui. Iš elektroninių susirašinėjimų, vykusių 2014-2015 metais, kopijų matyti tik tai, kad asmenys bendrauja dėl tam tikrų sumų įmonės veiklai, be to, S. Š. užsimena apie neegzistuojančius pinigus, tačiau jam atsakoma, kad šie egzistuoja ir laikomi tikriausiai pas A. L., iš ko galima spręsti, jog nesutarimų dėl pinigų kasoje būta jau 2014 metais, vis dėlto susirašinėjimų turinys leidžia daryti tik prielaidas dėl D. S. kaltės padarius inkriminuotą veiką. Dėl S. Š. pateiktų pokalbių įrašų, tai šie vėlgi vienareikšmiai nepatvirtina, jog D. S. atliko inkriminuotus veiksmus. Visų pirma jie daryti ne inkriminuoto įvykio metu, o praėjus net keleriems metams, be to, pokalbiuose girdima, jog yra kalbama dėl situacijos su „popieriniais pinigais“ ir kaip galima viską išspręsti. Vis dėlto iš šių pokalbių turinio yra aišku, kad pokalbio dalyvė, kaip manoma D. S., niekur neužsiminė, jog 130000 Lt pagal KPO Nr. 02 ji nėra davusi, kalbama apie tai, jog 2014-2015 metais (pokalbių laikas) galėjo neatitikti reali piniginė situacija kasoje ir apskaitos dokumentuose ir pokalbio dalyviai tariasi, kaip tokią situaciją galima išspręsti. Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, įrašai buvo daryti ir į bylą pateikti S. Š. iniciatyva, įrašyti jo turėta įranga – diktofonu, pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs S. Š. įrenginį, kuriame užfiksuoti pokalbiai pateikti teismui, tačiau jis tai daryti atsisakė. Taigi garso įrašai, kaip ir elektroniniai susirašinėjimai leidžia daryti labiau prielaidas, o ne svarias ir neabejotinas išvadas, kad D. S. 2011 m. lapkričio 14 d. 130000 Lt įstatinio kapitalo didinimui, priešingai nei nurodoma direktoriaus bei akcininkės pasirašytame kasos pajamų orderyje, neperdavė.
Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, jog specialistė sprendė, kad 130000 Lt nebuvo įnešti į kasą tik pagal liudytojų parodymus, bet ne pagal apskaitos duomenis. Ši apeliantės pozicija aiškiai nepagrįsta. Skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai motyvuota, kodėl vertinama, jog specialistė išvadą apie pinigų neįnešimą į kasą padarė remdamasi ne apskaitos dokumentais, o apklaustų asmenų parodymais. Kolegija šiems argumentams visiškai pritaria. Specialisto išvada, o taip pat ir specialisto paaiškinimai neturi išskirtinės reikšmės prieš kitus byloje esančius įrodymus. Priešingai, teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to daryti apibendrinančias vienareikšmes išvadas. Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas šiuo atveju taip ir padarė, specialisto išvadą bei specialistės paaiškinimus įvertino, atsižvelgdamas į įrodymų visumą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).
Nagrinėjamu atveju byloje ištirti įrodymai vienareikšmiai D. S. kaltės pagal pateiktą kaltinimą nepatvirtina. Vien tik prielaidų, kad D. S. galėjo suklastoti kaltinime nurodomą kasos pajamų orderį ir jį panaudoti, apkaltinamajam nuosprendžiui priimti nepakanka.
Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus apeliacinį skundą atmesti.