Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. E. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. E. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021 m. rugpjūčio 21 d., apie 13 val. epizodas) – 30 parų arešto bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021 m. rugpjūčio 21 d., apie 16 val. epizodas) – 60 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, BK 64 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. E. skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, skirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu skirta laisvės apribojimo bausmės neatlikta dalimi ir M. E. skirta galutinė subendrinta 1 metų 15 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Iš M. E. valstybei priteista 100 Eur už nuteistajam M. E. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ir 473,40 Eur už nukentėjusiajai D. E. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. E. 2021 m. kovo 9 d., apie 19 val. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, šalia (duomenys neskelbtini) kaimo esančiame miškelyje smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę D. E., t. y., dešinės rankos kumščiu tyčia sudavė tris smūgius nukentėjusiajai D. E. į galvą, tuo padarė D. E. galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, junginės kraujosruva kairėje akyje, muštinėmis žaizdomis lūpų srityje, minkštųjų audinių patinimu kairėje smilkininėje srityje, kaktos srityje, nosies kaulų lūžiu, apatinio žandikaulio dvigubu lūžiu, tai yra, padarė sužalojimą, nesunkiai sutrikdžiusį nukentėjusiosios D. E. sveikatą. To pasėkoje, nuo suduotų smūgių apsvaigusi, nukentėjusioji atsisėdo ant ankstyvą pavasarį tebesančios šaltos ir padengtos sniegu žemės, o vėliau, dėl tamsos nebesiorientuodama kur esanti ir negalėdama išeiti iš miškelio, naktį liko minėtame miškelyje, kol 2021 m. kovo 10 d., apie 08.30 val. ją pastebėjo praeivis A. S. ir apie pagalbos reikalingą asmenį D. E. mobiliojo ryšio telefonu paskambinęs trumpuoju pagalbos numeriu „112“, pranešė bendrajam pagalbos centrui, kurio darbuotojas iškvietė greitosios medicinos pagalbos medikus, kurie nukentėjusiąją pristatė į VšĮ (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu M. E. tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarė nesunkų nukentėjusiosios D. E. sveikatos sutrikdymą ir paliko ją pavojingoje žmogaus gyvybei situacijoje be pagalbos, dėl to nukentėjusioji D. E. patyrė bendrą kūno atvėsimą, abiejų rankų plaštakų ir pėdų pirštų II-III laipsnio nušalimą.

2. Be to, M. E. 2021 m. rugpjūčio 21 d., apie 13 val. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, šalia (duomenys neskelbtini) kaimo esančiame miškelyje smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę D. E., t. y. dešinės rankos kumščiu tyčia sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai D. E. į nosį, tuo sukėlė jai fizinį skausmą.

3. Be to, M. E. 2021 m. rugpjūčio 21 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime, daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), kieme stovinčiame automobilyje „Opel Calibra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę D. E., t. y. dešinės rankos kumščiu tyčia sudavė tris smūgius D. E. į veidą, minėtų smūgių sudavimu sukėlė fizinį skausmą D. E. bei padarė nosies, veido, skruostų, abiejų akių sumušimus, pasireiškusius minkštųjų audinių patinimu nosies, skruostų srityse – sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius nukentėjusiosios D. E. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis M. E. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu bei iš jo priteistu išlaidų atlyginimu dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, suteiktos jam pačiam bei nukentėjusiajai D. E.. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

Dėl M. E. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio.

8. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje nustatyta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009 ir kt.). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. E. buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), o jam už šias padarytas nusikalstamas veikas paskirta subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta su ankstesniu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirta laisvės apribojimo bausmės neatlikta dalimi ir M. E. buvo paskirta galutinė subendrinta 1 metų 15 dienų laisvės atėmimo bausmė. Apeliaciniu skundu M. E. pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra ginčijamas vieninteliu aspektu, t. y. tuo, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas skirtinos bausmės dydį, nepagrįstai nurodė, jog M. E. buvo nedirbantis. M. E. nurodo, jog teismo posėdžių metu pirmosios instancijos teisme jis turėjo darbą, buvo dirbantis, todėl ši aplinkybė turėjo būti įvertina, o jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis turi būti sumažintas.

10. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog skirdamas M. E. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kt. Parenkant M. E. skirtinų laisvės atėmimo (už nusikalstamos veikos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą padarymą) bei arešto bausmių (už nusikalstamų veikų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį padarymą) dydžius pirmosios instancijos teismo pirmiausia buvo įvertintos M. E. atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, jog jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta viena ją sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui). Įvertinta ir tai, jog M. E. padarė tris tyčines, baigtas nusikalstamas veikas (vienas apysunkis ir du nesunkūs nusikaltimai), įvertinti ankstesni M. E. teistumai ir tai, kad jis ne kartą buvo baustas ir administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog po 2021 kovo 9 d. nusikalstamos veikos padarymo, kuomet smurtavo prieš nukentėjusiąją D. E. bei sulaužė jai nosį ir žandikaulį, ją paliko naktį kovo mėnesį vieną miške, ir po tokios veikos, vykstant ikiteisminiam tyrimui, M. E. toliau smurtavo prieš nukentėjusiąją. Įvertinta ir tai, kad M. E. nevykdė ir jam paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje, kadangi šaukiamas neatvykdavo į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, o įpareigotas policijos pareigūnų atvykti į teismo posėdį, jis į bylos nagrinėjimą atvyko būdamas neblaivus (nustatytas 2,28 promilės neblaivumas), dėl ko jam ši kardomoji priemonė buvo pakeista į suėmimą. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad M. E. buvo oficialiai niekur nedirbantis, neišlaikantis savo mažamečių vaikų, nesirūpinantis jais (vaikais rūpinasi M. E. ir nukentėjusiosios D. E. tėvai).

11. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos bei Lietuvos Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančios informacijos (išrašo apie asmens darbovietes ir mokamas išmokas duomenys) matyti, jog M. E. ilgą laiką neturėjo pastovaus darbo, nuolatos keisdavo darbovietes, o nusikalstamų veikų padarymo metu, t. y. 2021 m. kovo 9 d. ir 2021 m. rugpjūčio 21 d. buvo oficialiai niekur nedirbantis. Nors apeliaciniame skunde iš esmės yra teisingai nurodoma, jog teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu M. E. buvo dirbantis, kadangi nuo 2022 m. balandžio 27 d. buvo įsidarbinęs UAB (duomenys neskelbtini) (iki kol jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas) tačiau pastebėtina, jog ši aplinkybė nesuteikia pagrindo sumažinti M. E. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas M. E. skirtinų bausmių dydžius, be kitų aplinkybių, įvertino ne vien tai, jog M. E. nusikalstamų veikų padarymo metu oficialiai niekur nedirbo ir ilgą laiką neturėjo pastovaus pajamų šaltinio (iš duomenų bazių išrašų apie asmens darbovietes matyti, kad M. E. dažnai keitė darbovietes, ilgą laiką niekur nedirbdavo), tačiau ir tai, jog neturėdamas pastovaus pragyvenimo šaltinio jis nesirūpino savo mažamečiais vaikais. Matyti, jog būtent į šią aplinkybė, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio nuostatos, buvo atsižvelgta vertinant M. E. asmenybę ir parenkant jam skirtinų bausmių dydžius. Be to, neabejotina, jog minėta aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, kaip M. E. asmenybę charakterizuojanti neigiamai. Matyti ir tai, jog pirmosios instancijos teismui turėjo būti žinoma apie tai, kad M. E. vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, iki kol jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, buvo įsidarbinęs UAB (duomenys neskelbtini), kadangi siuntė minėtai bendrovei pranešimą apie M. E. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą (4 t., b. l. 109), be to, pats M. E. bei jo gynėjas advokatas V. G. apie M. E. turimą darbą minėjo teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu (4 t., b. l., 93–97, 170–182; 5 t., b. l. 25–29). Taigi matyti, jog ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo žinoma. Vadovaujantis tuo, spręstina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje nurodė, jog M. E. buvo nedirbantis, kuomet sprendžiant dėl M. E. skirtinų bausmių dydžių buvo įvertinta visuma tam reikšmės turinčių aplinkybių, nesuteikia pagrindo švelninti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės šiuo pagrindu. Todėl M. E. apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, suteiktos M. E. ir nukentėjusiajai D. E., išlaidų dydžių.

12. Apeliaciniu skundu taip pat yra keliamas klausimas dėl iš M. E. priteisto išlaidų atlyginimo už suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą tiek jam pačiam, tiek ir nukentėjusiajai D. E.. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog pripažinus M. E. kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 140 straipsnio 2 dalyje (2 veikos) buvo nuspręsta iš M. E. valstybei priteisti 100 Eur už jam pačiam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ir 473,40 Eur už nukentėjusiajai D. E. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Apeliantas nurodo, jog yra matomas didelis skirtumas tarp valstybės naudai iš jo priteistų išlaidų už jam pačiam bei nukentėjusiajai D. E. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, dėl to, šios pinigų sumos turėtų būti peržiūrėtos.

13. BPK 160 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

14. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. liepos 11 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje, kuria buvo prašoma valstybės naudai priteisti 376,67 Eur už M. E. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, kurią suteikė advokatas V. G. (5 t., b. l. 11–15). Be to, pirmosios instancijos teismui buvo pateikta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. liepos 12 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 473,40 Eur, kurios buvo išmokėtos advokatui V. K. už nukentėjusiosios D. E. atstovavimą baudžiamojoje byloje (5 t., b. l. 17–18). Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 473,40 Eur, patirtų už nukentėjusiosios D. E. atstovavimą baudžiamojoje byloje, pripažino pagrįstu ir tenkino visiškai. Buvo įvertinta nukentėjusiosios psichologinė būsena, jog po įvykio buvo būtinas advokato palaikymas teisme, o taip pat ir pagalba derinant visus teisinius klausimus, tame tarpe, ir dėl galimo civilinio ieškinio. Tuo tarpu, prašymas dėl valstybės naudai priteistinos 376,67 Eur sumos už M. E. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą buvo tenkintas tik iš dalies. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje įvertino, kad M. E. buvo suimtas teismo sprendimu, jam pagal įstatymą buvo skirtas gynėjas, kurio jis neatsisakė, kad M. E. yra skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, jis neturi darbo, pajamų ir turto. Vadovaudamasis šių aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas iš M. E. valstybės naudai priteisė tik dalį Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašytos priteisti pinigų sumos dėl valstybės patirtų išlaidų, t. y. 100 Eur. Matyti, jog būtent ši pinigų suma nurodoma apeliaciniame skunde, teigiant, kad yra matomas didelis skirtumas tarp valstybės naudai iš M. E. priteistų išlaidų už jam pačiam bei nukentėjusiajai D. E. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Iš apeliacinio skundo matyti, jog M. E. šios aplinkybės neįvertino ginčydamas iš jo už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą priteistų sumų dydžius, dėl ko apelianto manymu ir yra matomas žymus skirtumas tarp išlaidų turėtų už jam ir nukentėjusiajai D. E. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismui kartu su pažymomis dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo buvo pateikti ir prašymai dėl šių išlaidų apskaičiavimo (tiek dėl M. E., tiek dėl D. E. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžių apskaičiavimo), iš kurių matomos tokių išlaidų susidarymo priežastys, t. y. antrinės teisinės pagalbos teikimo laikas (pasirengimas bylos nagrinėjimui, susipažinimas su byla, dalyvavimas teismo posėdžiuose, kelionių laikas, dokumentų rengimas), advokato užmokesčio dydis ir kt.

15. Negalima teigti, jog egzistuoja būtinybė peržiūrėti už antrinės teisinės pagalbos suteikimą M. E. ir D. E. susidariusių išlaidų dydžius, kuomet didelis tokių išlaidų skirtumas iš esmės susidarė tik dėl to, jog prašymas atlyginti išlaidas, susidariusias dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo M. E., buvo tenkintas iš dalies paties M. E. naudai, o pirmosios instancijos teismui pateiktose pažymose esantys duomenys dėl išlaidų dydžių nekelia abejonių ir jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo. Spręstina, jog pagrindo tenkinti apeliacinį skundą dalyje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, suteiktos M. E. ir nukentėjusiajai D. E., išlaidų dydžių peržiūrėjimo ar kokio nors šių išlaidų dydžių keitimo, nėra, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl proceso išlaidų.

16. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad M. E. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 156,67 Eur, šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei (5 t., b. l. 111, 112–113).

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal, be kita ko, nuteistojo M. E. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 ir 7 punktus bei pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį.

18. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti BPK. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

19. Iš bylos matyti, kad nuteistasis M. E. niekur nedirba, pastovaus pajamų šaltinio neturi, jis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kurią šiuo metu atlikinėja. Tikslesnių duomenų apie jo finansinę padėtį byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į paminėtus duomenis apie nuteistojo turtinę padėtį, yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Dėl kitų klausimų.

20. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje matyti, kad M. E. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą paskirtos arešto ir laisvės atėmimo bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu. Tačiau, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodomas straipsnis, kuriuo vadovaujantis M. E. paskirtos arešto bausmės (paskirtos už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (2 epizodai), padarymą) buvo keičiamos į laisvės atėmimo bausmę, tam, jog galėtų būti subendrintos su paskirta laisvės atėmimo bausme. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra vadovaujamasi BK 64 straipsnio 2 dalimi, kuri reglamentuoja ne bausmių keitimo taisyklės (BK 65 straipsnis), tačiau bausmių skyrimo taisykles, kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika. Pastebėtina ir tai, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje „Bausmių skyrimas“, kurioje aptariama M. E. skirtina galutinė bausmė yra teisingai nurodoma vadovautis BK 65 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, šis skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas taisytinas, nurodant, jog M. E. paskirtos arešto ir laisvės atėmimo bausmės subendrintinos vadovaujantis, be kita ko, ne BK 64 straipsnio 2 dalimi, tačiau BK 65 straipsnio 2 dalimi.

21. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad M. E. naujas nusikalstamas veikas, kurių padarymu pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padarė dar iki priimant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. baudžiamąjį įsakymą, todėl Panevėžio apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį turėjo taikyti ne BK 64 straipsnio, o BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalių nuostatas ir vadovautis šiame straipsnyje numatytomis bausmių bendrinimo taisyklėmis. Be to, paskyręs galutinę subendrintą bausmę, į bausmės laiką jis turėjo įskaityti pagal ankstesnį nuosprendį (baudžiamąjį įsakymą) atliktą bausmę.

22. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 63 - 64 straipsnių pažeidimas taisytinas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendis keistinas ir juo M. E. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 140 straipsnio 2 dalyje paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis subendrintina su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo aštuoneriems mėnesiams bausme. Bausmės subendrintinos taikant dalinį bausmių sudėjimą ir prie skundžiamu nuosprendžiu M. E. paskirtos galutinės subendrintos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčio bausmių keitimo taisykle (vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms) pridedant 2021 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos laisvės apribojimo aštuoneriems mėnesiams dalį ir M. E. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams trejiems mėnesiams. M. E. paskyrus galutinę subendrintą bausmę į bausmės laiką įskaitytina bausmė, atlikta pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. baudžiamąjį įsakymą (BK 63 straipsnio 9 dalis), o taip pat laikotarpis išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2021 m. rugpjūčio 21 d. 18.40 val. iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. 15.33 val. (2 dienos) ir suėmime – nuo 2022 m. gegužės 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. įskaitytinai (91 diena).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad, šioje byloje 328 straipsnio 1 punkto pagrindu ištaisius BK 63 - 64 straipsnių taikymo pažeidimus, nors dviem nuosprendžiais subendrintos galutinės bausmės laikas nesumažėja, o netgi padidėja tačiau, pagal BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas M. E. į galutinę subendrintą bausmę įskaičius ankstesniu nuosprendžiu atliktą bausmę, nuteistojo teisinė padėtis nėra pasunkinama, o jam realiai likusi atlikti bausmė tampa mažesnė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo M. E. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti M. E. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) paskirtos galutinės subendrintos bausmės bendrinimą su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu M. E. skirtą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo bausme 8 (aštuoneriems) mėnesiams ir paskirti M. E. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trejiems) mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę atliktą pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. baudžiamąjį įsakymą.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis į M. E. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikotarpį jo išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2021 m. rugpjūčio 21 d. 18.40 val. iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. 15.33 val. (2 dienos) ir suėmime – nuo 2022 m. gegužės 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. įskaitytinai (91 diena).

Ištaisyti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugpjūčio 1 d. rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą nurodant, kad M. E. už nusikalstamų veikų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir BK 65 straipsnio 2 dalimi.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymo iš nuteistojo M. E. išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.