Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Eglės Mauricės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgaliotai atstovei Agatai Ulevič,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo LR Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja V. S. (toliau – ir Pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Atsakovas) 2025 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 25S95093 (toliau – ir Sprendimas1), kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 25S95878 (toliau – ir Sprendimas2), kuriuo atsisakyta pareiškėjai naujai įforminti leidimą laikinai gyventi; 3. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 25S100517 (toliau – ir Sprendimas3), kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. balandžio 24 d. iki 2027 m. spalio 23 d.; 4. įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo spręsti pareiškėjos pateiktą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi naujo įforminimo; 5. priteisti iš Atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde Pareiškėja nurodė, kad Atsakovas Sprendimu1 panaikino savo 2022-11-07 sprendimą Nr. 22S148394 išduoti pareiškėjai 2022-11-14 leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir LLG) Nr. 760202176 (išduodant galiojusį iki 2025-10-14; galiojimas sutrumpintas iki 2024 12-25 dėl jos turimo kelionės dokumento galiojimo) tuo pagrindu, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (UTPĮ 50 str. 1 d. 14 p.) – t. y. dėl to, kad pareiškėja 2011–2022 m. dirbo „Alfa-Bank Baltarusijos Respublikoje. Taip pat Atsakovas Sprendimu2 bei Sprendimu3 atsisakė Pareiškėjai naujai įforminti LLG ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 25S95093, 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 25S95878, 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S100517, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad V. S. yra Baltarusijos Respublikos pilietė.

Baltarusijos Respublikos pilietės V. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėja su skundžiamais Sprendimais nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstus. Teigia, kad Atsakovas netinkamai įvertino Pareiškėjos keliamą grėsmę, nėra įvertintos Pareiškėjos individualios aplinkybės.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.

Nurodytos nuostatos, taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).

Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, ir būdamas viešojo administravimo subjektu turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Byloje nustatyta, kad Atsakovas, priimdamas Sprendimą1 dėl LLG Pareiškėjai panaikinimo, vadovavosi VSD 2025 m. sausio 28 d. rašte Nr. 18-1108 pateikta išvada, jog tikėtina, kad Pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos banke „Alfa-Bank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Be to, Pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Pareiškėja su tokiomis išvadomis nesutinka, nurodo, jog jos darbo pobūdis nebuvo susijęs su politika, ryšiais su valdžios struktūromis ir kitais potencialiai pavojingais LR valstybės ir ES saugumui aspektais, darbas apėmė tik išimtinai techninį bankinių produktų kūrimą, banko vidinių procesų automatizavimą, o į Baltarusiją vyko, nes ten gyvena jos ir jos vyro tėvai, taip pat ten turi butą.

Skirtingai nei teigia pareiškėja, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, nes surinko ir kitus faktinius duomenis apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje: Sprendime3 nurodyti duomenys apie Pareiškėjai anksčiau išduotas vizas, jos šeimos narius, socialinius ryšius su Lietuvos Respublika ir kt. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą Pareiškėjos argumentą, kad ginčijamus Sprendimus Migracijos departamentas priėmė neatlikęs individualaus vertinimo.

Teismas pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

Nurodytos geopolitinės situacijos ir Lietuvos saugumo kontekste Pareiškėjos argumentai apie tai, kad jos darbo pobūdis nebuvo susijęs su politika, ryšiais su valdžios struktūromis ir kitais potencialiai pavojingais LR valstybės ir ES saugumui aspektais, darbas apėmė tik išimtinai techninį bankinių produktų kūrimą, banko vidinių procesų automatizavimą, nėra pagrįsti jokias duomenimis ir, teismo vertinimu, nepaneigia fakto, kad Pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, nes tokias valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Taip pat pažymėtina, kad teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad Baltarusijoje gyvena Pareiškėjos tėvai, Pareiškėja ten turi turto, kas gali suponuoti Pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, nes atitinkamos Rusijos tarnybos gali daryti poveikį Pareiškėjai per jos artimuosius ar grasinimus sukelti turto praradimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos ar Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2381-1047/2023).

Be to, nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „kelia grėsmę“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Lietuvos vyriausiasis administracinis yra išaiškinęs, kad negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus, todėl grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). UTPĮ vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Nagrinėjamu atveju Atsakovas įvertino net tik galimą Pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui dėl jos buvusių ryšių su Baltarusijos valstybės struktūromis, bet ir potencialų pavojų priešiškai valstybei išnaudoti šiuos ryšius dabartiniu metu, o taip pat ir Pareiškėjos ryšius su Lietuva. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės neleido Atsakovui suabejoti VSD pažymos pakankamumu konstatuojant grėsmės valstybės saugumui egzistavimą. Pareiškėjos galimi ryšiai su atitinkamomis Rusijos ar Baltarusijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant ir į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, Teismas sprendžia, jog surinkta informacija apie Pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui negali būti ignoruojama. Pareiškėja nėra pasiekusi labai aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, kas leidžia daryti išvadą, kad Pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje, nagrinėjamu atveju sudarė pagrindą išvadai apie Pareiškėjos galimus ryšius su Rusijos ar Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir jos potencialų pavojų Lietuvos saugumui, kuris nebuvo paneigtas teisminio nagrinėjimo metu. Aplinkybė, kad Pareiškėjai buvo išduotos vizos ir leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas UTPĮ įtvirtintais pagrindais, jeigu užsienietis neatitinka UTPĮ reikalavimų. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymėtina ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su Pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas.

Dėl Migracijos departamento Sprendimo3, kuriuo Atsakovas nusprendė Pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. balandžio 24 d. iki 2027 m. spalio 23 d., teisėjų kolegija pažymi, kad Pareiškėja nenurodė jokių individualių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas ir kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką taip esmingai suvaržytų jos teises, kad galėtų nusverti valstybės saugumo interesus. Pažymėtina, kad pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 39 punktas taip pat nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu3 nusprendė 30 mėnesių uždrausti Pareiškėjai atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir turinčiam Lietuvoje šeiminių ryšių. Atitinkamai nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir pažeidžia Pareiškėjos teises.

Pareiškėja nurodo, kad Atsakovo Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų, gero administravimo principo, nes Migracijos departamentas neatliko individualių aplinkybių vertinimo, Sprendimus priėmė neįsigilinęs į gautų duomenų turinį.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai tiek administracinių procedūrų Migracijos departamente metu, tiek teisme, tačiau ji nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių skundžiamų Sprendimų pagrįstumą ir leidžiančių teismui abejoti Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teise skundžiamais Sprendimais užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą konkrečioje situacijoje, susijusioje su Pareiškėjos konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis ir konkrečiais ryšiais užsienio valstybėse, o Pareiškėjos argumentai dėl Atsakovo neįsigilinimo į duomenų turinį, pripažintini tik Pareiškėjos subjektyvia nuomone dėl pageidaujamų rezultatų priimant Sprendimus. Dėl Pareiškėjos individualios situacijos vertinimo teisėjų kolegija pasisakė aukščiau.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamuose Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko Pareiškėjos situacijos individualų vertinimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus Sprendimus, o nepanaikinus Sprendimų nėra pagrindo spręsti dėl įpareigojimo Atsakovui atlikti veiksmus, todėl Pareiškėjos skundas atmestinas kaip negrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėja prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne Pareiškėjos naudai, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas. Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo prašymų ir įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos V. S. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.