Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-05-21 · Civilinė byla Nr. 2A-455-569/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-21
Bylos Nr.
2A-455-569/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
Teisėjai
Lina Muchtarovienė, Vytautas Kursevičius, Laisvė Aleknavičienė, Laisvė Aleknevičienė
Ieškovas
A. I.
Atsakovas
A. M.
Trečiasis asmuo
VĮ "Registrų centras" Šiaulių filialas Išvadą duodanti institucija Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-455-569/2015
Teismo procesinis Nr. 2-70-3-03974-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija: 121.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Laisvės Aleknevičienės, Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-23 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-130-901/2014 pagal ieškovės A. I. ieškinį atsakovams A. M. ir antstolei V. Š. dėl 2012-11-15 turto perdavimo akto pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu ir jo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė A. I. ieškiniu prašė teismo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu antstolės V. Š. 2012-11-15 turto perdavimo aktą Nr. 71-2623/20 dėl buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) bendras plotas 55,17 kv. m., unikalus Nr(duomenys neskelbtini), priklausančio A. I., už 64 200,00 Lt perdavimo išieškotojui A. M. ir jį panaikinti; panaikinti 2012-11-15 turto perdavimo akto Nr. 71-2623/20 registraciją VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filiale; pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu antstolės V. Š. 2012-11-15 turto perdavimo aktą Nr. 71-2623/20 dėl virtuvinio baldų komplekto, garų surinktuvo Fagor AF3-647B, šaldytuvo ARDO, mikrobangų krosnelės Elektrolux, miegamojo baldų komplekto, svetainės ir miegamojo užuolaidų, vonios spintelės su veidrodžiu, prieškambario pufo ir sieninės kabyklos, elektrinio virdulio, tosterio Bosch, priklausančių A. I., už 8968 Lt perdavimo išieškotojui A. M. ir jį panaikinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų. Pažymėjo, kad antstolė nepriėmė patvarkymų dėl minėto turto perdavimo išieškotojui, jų neatsiuntė skolininkei, kaip to reikalauja CPK, todėl ieškovė negalėjo pasinaudoti antstolės veiksmų apskundimo tvarka. Nurodė, kad ieškovė augina du mažamečius vaikus, todėl vaikų iškėlimas iš vienintelio būsto pažeistų jos vaikų teises ir interesus.

Atsakovė antstolė V. Š. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad visi dokumentai A. I. buvo įteikti 2012-04-20 pasirašytinai. Neįvykus nei pirmosioms, nei antrosioms buto varžytinėms, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas, 2012-10-10 buvo išsiųstas pasiūlymas išieškotojui paimti turtą už skolą natūra. 2012-10-17 gautas A. M. sutikimas paimti minėtą butą už skolą. 2012-11-15 buvo surašytas turto perdavimo išieškotojui aktas ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), perduotas išieškotojui už 64 200 Lt. Pažymėjo, kad nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcija nenustato antstoliui pareigos informuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybą apie įkeisto turto, kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai, realizavimą. Tokia pareiga CPK 644 straipsnio 5 punkte nustatyta skolininkei, kuria ji nepasinaudojo.

Atsakovas A. M. su ieškovės ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad antstolei nereikėjo motyvuoti vykdymo veiksmo, nes, tiek patį veiksmą, tiek motyvus, numato vykdymo procesą reglamentuojantis įstatymas, t.y. CPK 702 straipsnis.

Trečiasis asmuo M. S. atsiliepimo į ieškovės ieškinį nepateikė.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Šiaulių filialas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad nekilnojamojo turto registro duomenys prieštarautų duomenims, nurodytiems dokumentuose, kurių pagrindu įregistruota atsakovo A. M. nuosavybės teisė į ieškinyje nurodytą butą. Nepateikė įrodymų, kad dėl VĮ Registrų centro Šiaulių filialo kaltės ieškovės teisėtiems interesams būtų padaryta žala.

Išvadą teikiančios institucijos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė nurodė, kad ieškinys turi būti išspręstas atsižvelgiant į ieškovės nepilnamečių vaikų interesus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktas skelbia, jog „nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos“.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės A. I. atsakovui A. M. 1037,71 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš ieškovės A. I. 19,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Teismas nustatė, kad pranešimai apie vyksiančias varžytines taip pat turto perdavimo išieškotojui aktai A. I. buvo įteikti tinkamai, ji nustatytu terminu antstolės veiksmų neskundė, nustatytu terminu nereiškė prieštaravimų dėl jos turto perkainojimo. Teismas nenustatė nė vieno iš CPK 602 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių turto perdavimo išieškotojui aktai galėtų būti pripažinti negaliojančiais. Teismas nurodė, kad A. I. neįvykdė pareigos ir neinformavo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos apie turto realizavimą. Taip pat konstatavo, kad ieškovė neįrodė nė vieno pagrindo, dėl ko antstolės V. Š. 2012-11-15 turto perdavimo aktai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini)., ir kilnojamų daiktų perdavimo išieškotojui A. M. turėtų būti pripažinti negaliojančiais ir kad būtų pagrindas juos naikinti, nepaaiškino ir neįrodė, kodėl minėto buto registracija, atlikta nenuginčyto 2012-11-15 turto perdavimo išieškotojui A. M. pagrindu, VĮ Registrų centre turėtų būti pripažinta negaliojančia, teismo vertinimu, ieškovė nenurodė jokių registravimo procedūros pažeidimų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu ieškovė A. I. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu antstolės V. Š. 2012-11-15 turto perdavimo aktą Nr. 71-2623/20 dėl buto su rūsiu 4,31 kv. m., pažymėtu (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., bendras plotas 55.17 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio A. I. už 64200 Lt perdavimo išieškotojui A. M. ir jį panaikinti; panaikinti 2012-11-15 turto perdavimo akto Nr. 71-2623/20 registraciją VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filiale; pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu antstolės V. Š. 2012-11-15 turto perdavimo aktą Nr. 71-2623/20 dėl virtuvinio baldų komplekto, garų surinktuvo Fagor AF3-647B, šaldytuvo ARDO, mikrobangų krosnelės Elektrolux, miegamojo baldų komplekto, svetainės ir miegamojo užuolaidų, vonios spintelės su veidrodžiu, prieškambario pufo ir sieninės kabyklos, elektrinio virdulio, tosterio Bosch, priklausančių A. I. už 8968,00 Lt perdavimo išieškotojui A. M. ir jį panaikinti; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų solidariai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

Teismas neteisingai nurodė, kad nenustatė nė vieno pagrindo, dėl kurio turto perdavimo išieškotojui aktai galėtų būti pripažinti negaliojančiais. Apeliantė nurodo, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog turto pardavimo iš varžytynių aktą (turto perdavimo išieškotojui aktą) teismas gali pripažinti negaliojančiu esant šiems pagrindams: jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Apeliantės teigimu, teismo eksperto A. L. 2012-03-23 teismo ekspertizės akte nurodyta ginčo turto rinkos vertė nustatyta ne tai dienai, kurią patvarkyme nurodė antstolė. Teismas, paskyręs teismo ekspertizę buto su rūsiu vertei nustatyti, nutartyje kažkodėl nurodė teismo ekspertui nustatyti turto vertę ne antstolės patvarkyme nurodytai datai 2012-02-28, o 2012-02-01. Teismas, palyginęs byloje esančias dvi ekspertizes, padarė neteisingą išvadą, jog kainų skirtumo nėra, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką turėjo konstatuoti, jog turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Teismas turėjo spręsti klausimą, ar ta kaina yra esmingai mažesnė, tačiau to iš esmės nepadarė.

Teismas padarė neteisingą išvadą, kad CPK nėra nustatyta, jog perdavus turtą išieškotojui, privalomai turi būti priimamas patvarkymas dėl nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo išieškotojui. Apeliantė nurodo, kad CPK 613 straipsnio 2 dalis įsakmiai nurodo, jog vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. O jeigu nustatoma, kad tam tikras antstolio veiksmas neatitiko teisės normų reikalavimų, teismas tą veiksmą pripažįsta neteisėtu ir įpareigoja antstolį jį atlikti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog ieškovė nepaaiškino ir neįrodė, kodėl minėto buto registracija, atlikta nenuginčyto 2012-11-15 turto perdavimo išieškotojui A. M. pagrindu, VĮ Registrų centre turėtų būti pripažinta negaliojančia. Nurodo, kad ieškovės reikalavimas panaikinti 2012-11-15 turto perdavimo akto Nr. 71-2623/20 registraciją VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filiale yra išvestinis iš ankstesnių reikalavimų, todėl, teismui panaikinus 2012-11-15 turto perdavimo aktą Nr. 71-2623/20, tūrėtų būti panaikinta ir šio akto registracija nekilnojamojo turto registre.

Teismas į Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą visiškai neatsižvelgė ir dėl šios išvados sprendime nepasisakė.

Teismas, priimdamas sprendimą neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių – ar šalys buvo raštu supažindintos su teise pareikšti nuomonę ir prieštaravimus dėl turto įkainojimo, teise pareikšti motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės, ar skolininkas buvo raštu supažindintas su teise kreiptis į teismą su prašymu dėl neišieškojimo iš paskutinio būsto ir k. t.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė antstolė V. Š. prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-23 sprendimą. Nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neegzistuoja nė vienas CPK 602 straipsnyje nustatytas pagrindas dėl kurio turto pardavimo išieškotojui aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Pažymi, kad nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcija nenustato antstoliui pareigos informuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybą apie įkeisto turto, kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai, realizavimą.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas A. M. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir atlyginti atsakovui turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, antstolė, nesurašydama ieškovės reikalaujamo patvarkymo dėl turto perdavimo išieškotojui, nepadarė jokio procesinio pažeidimo, kadangi tokio patvarkymo surašyti ji neprivalėjo. Sprendimų vykdymo instrukcijos 2 p. pateikiamas procesinių dokumentų, kuriuos antstolis privalo naudoti vykdydamas sprendimus, baigtinis sąrašas. Šiame sąraše patvarkymas dėl turto perdavimo išieškotojui nėra nurodytas. Atsakovas su apeliantės argumentais buto vertės klausimu nesutinka ir mano, kad teismas sprendime pakankamai išsamiai ir tinkamai išdėstė teisinį vertinimą dėl buto įkainojimo. Mano, kad apeliantės interpretacijos dėl įvertinimo datos esminės reikšmės neturi. Pažymi, kad išvadą teikiančios institucijos atstovė nurodė, jog turi būti atsižvelgta į ieškovės nepilnamečių vaikų interesus, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga užtikrinti nepilnamečių vaikų tinkamas gyvenimo sąlygas tenka jų tėvams. Mano, kad atsakovo teisė gauti prievolės įvykdymą – skolos išieškojimą - nepanaikinama faktu, kad ieškovė turi du nepilnamečius vaikus. Nurodo, kad teismas, atmetęs ieškinį, neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti buto registracijos negaliojančia, nes Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau–CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van deHurk v. the Netherlands, judgementof 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.

Byloje kilo ginčas dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu ir jo panaikinimo.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolė V. Š. nuo 2011 m. gruodžio mėn. vykdo 102932,27 Lt skolos išieškojimą iš solidarių skolininkų M. S. ir A. I. išieškotojo A. M. naudai pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-285-810/2011. 2012-01-09 antstolė areštavo A. I. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini)., pagal VĮ Registrų centro vidutinių rinkos verčių paiešką 2012-01-01 dienai jo verte nurodydama – 90 000 Lt, apie tai informavo skolininkę ir išieškotoją. Antstolei kilus abejonių dėl buto vertės 2012-02-28 patvarkymu buvo paskirta ekspertizė. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad buto (duomenys neskelbtini)., vertė 2012-03-22 yra 107 000 Lt, atitinkamai 2012-03-29 antstolės patvarkymu patikslinta areštuoto buto vertė. Kadangi 2 varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas, 2012-10-10 išsiųstas pasiūlymas išieškotojui už skolas paimti natūra nekilnojamą turtą už 64 200 Lt ir kilnojamą turtą už 8 968 Lt. 2012-10-17 gautas A. M. sutikimas už skolas paimti tiek butą, esantį (duomenys neskelbtini), tiek kilnojamus daiktus. Išieškotojui apmokėjus vykdymo išlaidas (5066 Lt), 2012-11-15 surašyti turto perdavimo išieškotojui aktai ir butas, esantis (duomenys neskelbtini)F., bei kilnojami daiktai perduoti išieškotojui viso už 73168,00 Lt. Ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašė teismo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu antstolės V. Š. 2012-11-15 turto perdavimo aktą Nr. 71-2623/20. Byloje ieškovė taip pat ginčijo eksperto nustatytą buto kainą, nes ekspertas nepateko į butą, o antstolė tariamai neišnaudojo visų priemonių užtikrinti eksperto patekimą į butą, dėl ko galimai neteisingai įvertintas turtas.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad teismas nenustatė nė vieno pagrindo, dėl kurio turto perdavimo išieškotojui aktai galėtų būti pripažinti negaliojančiais. Teismas, palyginęs dvi ekspertizes, turėjo spręsti klausimą, ar perduoto turto kaina yra esmingai mažesnė, tačiau to iš esmės nepadarė. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas (nagrinėjamu atveju – turto perdavimo išieškotojui aktas) teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje įtvirtintais pagrindais. Taigi esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-603/2008, 2009-04-23 nutartis c.b. Nr. 3K-7-90/2009). CPK 602 straipsnyje nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktą (turto perdavimo išieškotojui aktą) teismas gali pripažinti negaliojančiu tik esant šiems pagrindams: 1) jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas – nagrinėjamu atveju buvo realizuotas (perduotas išieškotojui) skolininkei A. I. priklausantis turtas; 2) jeigu turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse – šių asmenų ratą nustato CPK 709 straipsnis; 3) jeigu kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių; 4)jeigu buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina; 5) jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas; 6) jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; 7) jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-603/2008, 2009-04-23 nutartis c.b. Nr. 3K-7-90/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovė mano, kad turtas buvo perduotas už mažesnę kainą. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai yra vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju 2012-02-28 antstolės patvarkymu buvo paskirta ekspertizė, kuri atlikta 2012-03-23, ekspertizės akte nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 107000 Lt. Ieškovės prašymu 2013-10-14 UAB „Verslavita“ atliktas buto vertinimas, kuriame buto vertė 2012 m. vasario mėn. nurodyta – 140 000 Lt. Bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta ekspertizė, kurią atliko UAB korporacija „Matininkai“, 2012 m. vasario mėn. nustatyta šio buto vertė – 119 000 Lt, ginčijamų aktų priėmimo dienai – 114 000 Lt ir ekspertizės paskyrimo dienai – 125 000 Lt.

Dėl 2012-03-23 atliktos ekspertizės teisėjų kolegija pažymi, kad butas buvo apžiūrėtas išoriškai, nes eksperto į vidų neįsileido ieškovė. Ekspertas pažymėjo, kad jis konstatavo faktinę turto būklę pagal pirminę informaciją, sukauptą bendraujant tarpduryje su turto savininke. Pažymėta, kad butas yra renovuotas, iš lauko matyti pakeisti buto langai, matyti prie buto laukinės sienos sumontuota kondicionavimo sistema. Ekspertas, atlikęs lyginamąjį metodą, įvertino, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 107 000 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertizės aktas yra aiškus, nenuginčytas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtu turto vertinimu. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė, neįsileisdama eksperto į buto vidų, prisiėmė atsakomybę dėl turto vertinimo tikslumo ir išsamumo.

Dėl ieškovės prašymu 2013-10-14 UAB „Verslavita“ atlikto buto vertinimo, kuriame nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2012 m. vasario mėn. yra 140 000 Lt, pažymėtina, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba 2014-07-24 pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad šis vertinimas neatitinka LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 ir 14 punktų bei LR finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159 „Dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“ 62.3 p.p. ir 62.4 p.p. Įvertinus UAB „Verslavita“ turto vertinimą ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2014-07-24 išvadų pastabas, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2013-10-14 UAB „Verslavita“ turto vertinimas nėra pagrįstas: Pvz. ataskaitoje nėra pateiktos nuoseklios skaičiavimų sekos, parodančios, kaip buvo nustatytos pataisų reikšmės; iš ataskaitoje pateiktos nėra aišku, kokiais požymiais ir kriterijais pasižymi vertinamo turto ir palyginamų objektų būklė ir kitos charakteristikos; nėra galimybės suprasti, kaip apskaičiuotos palyginamiesiems objektams taikytos laiko, vietos, būklės pataisos; nepateiktos nuoseklios skaičiavimų sekos; nepateikti atliktos rinkos analizės rezultatai, turintys įtakos pataisų reikšmių nustatymui. Teisėjų kolegija sutinka su Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvada, kad vertės nustatymas tokiu būdu, kai jos neįmanoma patikrinti, vertintinas nepagrįstu ir pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nurodytą pareigą pagrįsti nustatytą vertę. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad 2013-10-14 UAB „Verslavita“ turto vertinimu remtis byloje nėra pagrindo, nes ji yra nepagrįsta.

Dėl UAB korporacijos „Matininkai“ atliktos ekspertizės atkreiptinas dėmesys į akte nurodytas eksperto pastabas. Ekspertas pastabose nurodo, kad vertinamame bute yra atlikta daug remonto (rekonstrukcijos) darbų. Iš ekspertizės akto matyti, kad kai kurie darbai (balkono įstiklinimas, šilumos sistemos pertvarkymas, laukinės sienos performavimas) galėjo būti atlikti ir neteisėtai. Pažymėtina, kad paaiškėjus, jog dalis darbų buvo atlikti neteisėtai ir tai buvo konkrečiomis vertės nustatymo dienomis (2012-02-01;2012-11-15;2014-01-01), turėtų būti atliekami skaičiavimai ir nustatoma, kiek kainuotų pašalinti neteisėtumo padarinius. O ši suma turėtų būti minusuojama iš nustatytos buto rinkos vertės. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas siekė išsiaiškinti, ar minėti darbai buvo atlikti teisėtai, tačiau ieškovė nepateikė pagrįstų įrodymų apie visų ekspertizės akte minėtų rekonstrukcijos darbų teisėtumą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, 2014-08-25 turto vertinimu remtis byloje negalima, kadangi, nenustačius remonto darbų teisėtumo, negalima tiksliai nustatyti ir buto vertės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tam, kad būtų pripažintas turto pardavimo iš varžytynių aktas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Pažymėtina, jog ieškovė objektyviais, neginčijamais įrodymais byloje nepagrindė savo teiginių, kad antstolės patvarkymu paskirtos ir 2012-03-23 IĮ „Eksperts“ atliktos ekspertizės nustatyta buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė– 107 000 Lt, buvo mažesnė nei to meto rinkos kainos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais antstolės V. Š. 2012-11-15 turto perdavimo aktų dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir kilnojamų daiktų perdavimo išieškotojui A. M. ir juos naikinti.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog CPK nėra nustatyta, kad perdavus turtą išieškotojui, privalomai turi būti priimamas patvarkymas dėl nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo išieškotojui. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. CPK 613 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši norma nereiškia, jog visais atvejais antstolis priima patvarkymus. CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcija, kai kurių veiksmų išsprendimui bei įforminimui numato ir kito pobūdžio dokumentus. Pažymėtina, jog CPK 702 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išieškotojui, pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra, turtas perduodamas surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, kuris yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Sprendimų vykdymo instrukcijos 109 punkte numatyta, jeigu varžytynes paskelbus neįvykusiomis išieškotojas sutinka paimti neparduotą iš varžytynių turtą, turto perdavimo išieškotojui aktas surašomas praėjus dvidešimt dienų nuo išieškotojo sutikimo paimti turtą gavimo antstolio kontoroje dienos, o tais atvejais, kai išieškotojas privalo sumokėti perduodamo turto kainos ir išieškotojo daliai tenkančios lėšų sumos skirtumą, – praėjus dvidešimt dienų nuo visos skirtumo sumos įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos. Sistemiškai aiškinant minėtas CPK normas, darytina išvada, kad perduodant turtą išieškotojui, surašomas turto perdavimo išieškotojui aktas, toks veiksmas nėra įforminamas patvarkymu. CPK nėra nustatyta, kad perdavus turtą išieškotojui, privalomai turi būti priimamas patvarkymas dėl nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo išieškotojui, priešingai, CPK 702 straipsnio nuostatos numato, kad turtas perduodamas surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju, antstolio patvarkymas būtų perteklinis.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas į Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą visiškai neatsižvelgė ir dėl šios išvados sprendime nepasisakė. Teisėjų kolegija vertina nepagrįstu šį apeliacinio skundo argumentą, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime yra pasisakęs dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados ir, teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į minėtas išvadas. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje išvadoje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktą nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos. Kartu išvadoje pažymima, kad nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai. CPK 644 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad skolininkas turi pareigą nedelsdamas pranešti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai ir antstoliui apie tai, kad būste, į kurį nukreipiamas išieškojimas, gyvena nepilnamečių vaikų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. I. šios savo pareigos neįvykdė, neinformavo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos apie turto realizavimą. Tai reiškia, kad ieškovė pati neužtikrino savo nepilnamečių vaikų teisių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pastaba, kad pagal kasacinio teismo praktiką Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka, skolininkai privalo įvertinti savo galimybes grąžinti paskolą, turint galvoje ir vaikų interesus. Taip pat pažymėtina, kad vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-58/2012).

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių – ar šalys buvo raštu supažindintos su teise pareikšti nuomonę ir prieštaravimus dėl turto įkainojimo, teise pareikšti motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės, ar skolininkas buvo raštu supažindintas su teise kreiptis į teismą su prašymu dėl neišieškojimo iš paskutinio būsto. Iš bylos duomenų matyti, jog antstolė V. Š., priėmusi vykdyti vykdomąjį dokumentą, 2011-12-22 patvarkyme priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir 2011-12-22 raginime įvykdyti sprendimą nurodė skolininkei – A. I. - jos teises ir pareigas, numatytas CPK 643 straipsnyje ir 644 straipsnyje. Su minėtais dokumentais ieškovė buvo supažindinta. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė žinojo savo teises ir galėjo jas netrukdomai įgyvendinti. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė byloje nurodė, jog turėjo ir turi atstovą – teisininką, todėl vertintina, kad ieškovė turėjo galimybę konsultuotis su profesionaliu teisininku ir išsiaiškinti visas savo teises vykdymo procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK nenumato antstoliui pareigos vykdymo proceso šalims išaiškinti visų civilinio proceso kodekso nuostatų. Pateikiant pirminius vykdymo proceso dokumentus – patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir raginimą įvykdyti sprendimą, antstolis informuoja skolininką apie jo teises ir pareigas, tolimesnėje vykdymo eigoje skolininkas turi būti pats aktyvus. Pažymėtina, kad ieškovei antstolės dokumentai dėl ekspertizės skyrimo ir varžytinių buvo įteikti, todėl ieškovė žinojo apie ekspertizę, skelbiamas varžytines ir galėjo savo teises laiku ginti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, jog šie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti.

Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ieškovė nepaaiškino ir neįrodė, kodėl minėto buto registracija, atlikta nenuginčyto 2012-11-15 turto perdavimo išieškotojui A. M. pagrindu, VĮ Registrų centre turėtų būti pripažinta negaliojančia. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti buto registracijos negaliojančia, nes Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentų duomenis, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Turto perdavimo išieškotojui aktas, kuris yra atsakovo nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nėra nuginčytas, todėl jo pagrindu atlikta šių teisių registracija negali būti panaikinta.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas A. M. prašo priteisti apeliacinėje instancijoje jo patirtas 300,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas grindžia rašytiniais įrodymais (2 tomas, 158 – 161 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtinto 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, yra pagrįstos, todėl iš ieškovės A. I. atsakovui A. M. priteistinos 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. I. atsakovui A. M. 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjaiLaisvė AleknavičienėVytautas KursevičiusLina Muchtarovienė