Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. I. (D. I.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškovo D. I. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-802-159/2012 pagal ieškovo D. I. ieškinį atsakovui A. Š. dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 2-o notarų biuro notaras R. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neišsiaiškino ginčijamų vekselių atsiradimo aplinkybių, be pagrindo pritarė atsakovo pateiktai versijai. Teismas nenustatė, kokį konkretų darbą už 150 000 EUR atliko atsakovas. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo aplinkybių, susijusių su 58 000 EUR sumos mokėjimu. Atsakovo pateiktas byloje raštas tinkamai nepagrindžia šios sumos mokėjimo fakto. Nustačius, jog ginčijamais vekseliais ieškovas perėmė UAB „OKZ Holding Baltija“ prievolę, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti novacijos faktą ir taikyti šį institutą reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą. Atsakovas nepagrįstai pirmosios instancijos teismui nurodė, jog ieškovas yra UAB „OKZ Holding Baltija“ steigėjas ir akcininkas. Šią aplinkybę paneigia ieškovo pateikti įrodymai. Paneigus nurodytą aplinkybę, teismas negalėjo konstatuoti pagrindo ginčo vekselių išdavimui. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kodėl ginčijamus vekselius paruošė atsakovas, o ne vekselius išduodantis asmuo, kodėl vekseliai nebuvo surašyti ieškovui suprantama kalba ir kodėl vekselių davėjui nebuvo atskleista vekselių esmė, kodėl nebuvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl prievolės pakeitimo, kuris esą ir buvo vekselių išrašymo pagrindas. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių pašalinti abejonėms dėl galimo ginčijamų vekselių suklastojimo fakto, neapklausė asmens, paruošusio ginčijamus vekselius, nepripažino ieškovo dalyvavimo posėdyje būtinu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas nevertino ieškovo argumentų, jog jis, kaip juridinio asmens dalyvis, nėra atsakingas už juridinio asmens prievoles. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 27 d. nutartimi nepagrįstai įpareigojo ieškovą į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti lėšas bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui. Dėl šios priežasties bylos nagrinėjimas užtruko ilgesnį laikotarpį, be to, ieškovas turėjo papildomų išlaidų. Pirmosios instancijos teismas neinformavo prokuroro dėl atsakovo padarytos nusikalstamos veikos ir savo sprendimu ją faktiškai įteisino.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovas D. I. (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2011 m. vasario 28 d. išrašo iš „OKZ HOLDING a. s.“ akcininkų sąrašo kopiją, 2011 m. vasario 21 d. Rusijos Federacijos ribotos atsakomybės bendrovės „Stroinovacija“ rašto kopiją, 2011 m. vasario 25 d. patvirtinimo apie viešbučio kambario rezervaciją kopiją ir šių dokumentų vertimus (t. 2, b. l. 126-133). Apeliantas nurodė, jog šių naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po paskutinio teismo posėdžio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas 2013 m. sausio 31 d. rezoliucija apelianto prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo tenkino (t. 2, b. l. 125). Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi šioje proceso įstatymo nuostatoje įvirtinta išimtinė apeliacinės instancijos teismo teisė spręsti klausimus, susijusius su naujų (pirmosios instancijos teismo nevertintų) įrodymų priėmimu, todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai sprendė šį apelianto prašymą ir jį tenkino. Neteisėtas prašymo priimti naujus įrodymus išsprendimas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui tokio prašymo pagrįstumą vertinti iš naujo. Įvertinusi apelianto prašymo turinį teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas iš esmės nepagrindė nesavalaikio naujų įrodymų pateikimo būtinybės, nors jais vadovaujasi grįsdamas apeliacinio skundo argumentus. Deklaratyvaus pobūdžio teiginys, jog šių naujų įrodymų pateikimo poreikis atsirado po paskutinio pirmosios instancijos teismo posėdžio (t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės), teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokios būtinybės nepagrindžia. Nenustatytos ir aplinkybės, sąlygojusios negalėjimą pasirūpinti šių įrodymų savalaikiu gavimu ir jų pateikimu pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas naujus įrodymus pateikė pažeisdamas CPK 314 straipsnio draudimą, todėl jų nepriima ir nevertina.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Ieškovas (apeliantas) D. I. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų. Todėl, apelianto manymu, siekiant šiuos prieštaravimus pašalinti, būtina išklausyti šalių paaiškinimus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų bei vekselį reglamentuojančių materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu. Aplinkybė, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas nedalyvavo teismo posėdyje, atsižvelgiant į tai, jog jo procesinė teisė dalyvauti teismo posėdyje nebuvo apribota, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymą atmeta.

Dėl prieštaravimų pagal vekselius galimumo ir jų vertinimo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais atsakovui 2010 m. lapkričio 11 d. išduotus du paprastuosius neprotestuotinus vekselius bei panaikinti šių vertybinių popierių pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus bei Europos vykdomojo rašto pažymėjimus. Ieškovas teigė, jog vekselių nepasirašė, vertybinių popierių atsakovui neišdavė, tvirtindamas, kad ginčo šalių jokie prievoliniai santykiai nesiejo. Ieškovo teigimu, ginčijami vekseliai galėjo būti suklastoti, juose esantis ieškovo parašas galėjo būti perkeltas panaudojant kopijavimo technologijas arba išgautas apgaule. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantas neįrodė savo ieškinio argumentų dėl ginčijamų sandorių sudarymo (vekselių išrašymo) aplinkybių, neįrodė, kad vekseliai buvo suklastoti ar juose esantys ieškovo parašai išgauti apgaule. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas neįrodė argumentų, esą nebuvo pagrindo ginčo vekseliams išduoti. Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniu skundu iš esmės palaikė savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Apeliaciniame skunde ieškovas papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nesiėmė priemonių galimam vekselių suklastojimo faktui nustatyti, padarė nepagrįstą išvadą dėl šalis siejusių prievolinių santykių, nepagrįstai nustatė dalinį prievolės pagal vekselius įvykdymo faktą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatyme vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Paprastuoju vekseliu jo davėjas įsipareigoja sumokėti vekselio turėtojui jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, ĮPVĮ 2 straipsnio 3, 4 punktai). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Pažymėtina, jog vekselis turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias vekselio savybes, nurodė, jog vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo išvadas apeliacinio skundo argumentų kontekste, įsitikino, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos tiek byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu, tiek aukščiau paminėtais kasacinio teismo išaiškinimais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, jog šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamų vekselių negaliojimą (tiek suklastojimo, tiek apgaulės faktus, tiek pagrindo išduoti vekselius nebuvimą) aptariamu atveju privalo įrodyti vekselių davėjas (ieškovas). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentais, kuriais grindžiamas atsakovo (ginčijamų vekselių turėtojo) pozicijos prieštaringumas ar jo pateiktų įrodymų bei argumentų stoka, kadangi, kaip minėta, pareigą įrodyti vekselio turėtojo nesąžiningumą (kuris nagrinėjamu atveju reikštų pagrindo išduoti ginčijamus vekselius nebuvimą) turi apeliantas. Gi reikalavimas, kad šių vertybinių popierių išdavimo pagrindą nurodytų ir pagrįstų atsakovas, neatitinka teisės normų, reglamentuojančių vekselių ginčijimą (prieštaravimus pagal vekselius) nuostatų ir aukščiau paminėtos teisės normų aiškinimo ir taikymo teisminės praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo reikalavimo teisę pagrindžiančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – juos turi įrodyti atsakovas, atsikirtinėdamas į ieškovo reikalavimą. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008, kt.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis paminėta kasacinio teismo suformuota įrodymų vertinimo taisykle, pagrįstai sprendė, jog šalis siejo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu buvo išduoti ginčijami vekseliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, jog apeliantas ginčijamų vekselių išdavimo metu buvo UAB „OKZ Holding Baltija“ ir šios bendrovės vienintelio akcininko – koncerno (bendrovės) „OKZ Holding“ akcininkas ir valdybos pirmininkas, jog vekselių išdavimo momentu atsakovas buvo UAB „OKZ Holding Baltija“ vykdantysis direktorius, jog UAB „OKZ Holding Baltija“ ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje buvo nustatyta ne tik pastovioji, bet ir kintamoji atlyginimo už darbą dalis, priklausanti nuo bendrovės veiklos rezultatų, patvirtina tarp šalių buvus tam tikrus prievolinius santykius. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog apeliantas nebuvo atsakovo darbdavys. Kita vertus, abiejų šalių paaiškinimai sudaro pagrįstas prielaidas konstatuoti šalis siejusius verslo santykius. Apeliantas neabejotinai buvo suinteresuotas jo kontroliuojamo juridinio asmens veiklos pelningumu, vystymu ir plėtra. Tokį apelianto interesą patvirtina tiek jo ryšys su juridiniu asmeniu (generalinis direktorius, akcininkas), tiek šalių sudarytoje darbo sutartyje įtvirtinta galimybė ir (ar) įsipareigojimas mokėti atsakovui kintamąją darbo užmokesčio dalį, kurios dydis, šalių teigimu, priklausytų nuo bendrovės veiklos rezultatų. Pažymėtina, jog atsakovo pateikti įrodymai, patvirtinantys juridinio asmens – UAB „OKZ Holding Baltija“ finansinę padėtį, jos pokyčius dirbant atsakovui, bei atsakovo pateikti UAB „OKZ Holding Baltija“ verslo partnerių raštai (rekomendacijos ir pan.), pagrindžia atsakovo teiginius dėl šio juridinio asmens veiklos pelningumo, atsakovo asmeninio įnašo į verslo sėkmę, o kartu ir prielaidų atsakovui mokėti kintamąją darbo užmokesčio dalį buvimą. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog šalių sudarytos darbo sutarties galiojimo metu atsakovui ši (kintamoji) darbo užmokesčio dalis būtų buvusi mokėta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir tam apelianto argumentui, jog ginčijamų vekselių išrašymas sudarė prielaidas atsakovui išvengti prievolės mokėti mokesčius už darbo užmokestį vykdymo. Pritarimas tokiai pozicijai iš esmės reikštų ir tai, kad prievolės mokėti mokesčius be atsakovo išvengtų ir paties apelianto kontroliuotas juridinis asmuo – atsakovo darbdavys. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybių kontekste būtų nepagrįsta manyti, jog apeliantą ir atsakovą siejo išimtinai vien darbo teisiniai santykiai. Anksčiau pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas sudaro pagrindą manyti, jog apeliantas, kaip juridinio asmens dalyvis, buvo tiesiogiai suinteresuotas veiklos pelningumu. Gi atsakovas, to juridinio asmens plėtrai ir pelningai veiklai užtikrinti naudodamas savo asmeninius ryšius ir individualius gebėjimus, pagrįstai tikėjosi finansinės grąžos, t. y. gauti didesnį atlygį nei darbo sutartyje buvusi sulygta fiksuota darbo užmokesčio dalis. Byloje esančių įrodymų visuma nagrinėjamu atveju sudaro pakankamas prielaidas konstatuoti šalis siejusius verslo santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su atsakovo veikla UAB „OKZ Holding Baltija“. Kolegija jau minėjo, jog pagal 2007 m. spalio 31 d. darbo sutartį darbdavys įsipareigojo atsakovui mokėti 5 000 Lt darbo užmokestį ir priedus prie jo (kintamąją darbo užmokesčio dalį). Atsakovas iki šios darbo sutarties nutraukimo bendrovėje dirbo 37 mėnesius, todėl, jo paskaičiavimu, įsiskolinimas dėl priedų nemokėjimo sudarė 540 000 Lt (kas maždaug (apytiksliai) atitinka bendrą apelianto pasirašytų vekselių sumą – 150 000 EUR). Atleidus atsakovą iš darbo UAB „OKZ Holding Baltija“, tačiau praėjus tik trumpam laiko tarpui, 2011 m. kovo 2 d. buvo sudaryta nauja darbo sutartis, kuria buvo sutarta vien dėl fiksuoto darbo užmokesčio dydžio – 20 000 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti duomenys pagrindžia atsakovo poziciją, jog šalys jau ankstesnės darbo sutarties sudarymo metu susitarė dėl darbo užmokesčio, kurio bendra suma (sudėjus jo pastoviąją ir kintamąją dalis) galėjo sudaryti apie 20 000 Lt. Nustačius aplinkybę, jog visą pirmesnės darbo sutarties galiojimo laikotarpį atsakovui nebuvo mokamas visas sutartas užmokestis, pripažintina, jog nemokėta kintamoji darbo užmokesčio (priedų) dalis galėjo sudaryti maždaug 15 000 Lt (20 000 Lt – 5 000 Lt) per mėnesį, o tokiu atveju galėjo susidaryti įsiskolinimas, kurio suma iš esmės atitiko visų ieškovo išrašytų atsakovui vekselių sumą (37 mėn. x 15 000 Lt = 555 000 Lt), t. y. apie 160 000 EUR. Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma leidžia vertinti, jog aptariamu atveju egzistavo ginčijamų vekselių išdavimo pagrindas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovas neturėjo prievolių atsakovui, kadangi darbo santykiai atsakovą siejo su juridiniu asmeniu UAB „OKZ Holding Baltija“. Teisėjų kolegija pažymi, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Ankstesnėje šios nutarties dalyje minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius. Todėl aplinkybė, jog apeliantas (ieškovas) laisva valia sudarė ginčijamus sandorius – sukūrė naujas prievoles pagal vekselius, nesudaro pagrindo vertinti ar spręsti, jog apeliantas neturėjo pareigos prisiimti jo kontroliuojamo juridinio asmens prievolių. Pažymėtina, jog pats ginčijamų vekselių išdavimo faktas, atsižvelgiant į sukurtos prievolės abstraktumo ir savarankiškumo savybes, nesudaro pagrindo manyti, jog atsakovo ir UAB „OKZ Holding Baltija“ teisiniuose santykiuose įvyko novacija. Kolegijos įsitikinimu, vien prievolės pagal vekselius sukūrimas ankstesnių prievolių (pavyzdžiui, pagal darbo sutartį ir kt.) nepanaikina. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais akcentuojama būtinybė analizuoti galimybę susiklosčiusiems santykiams taikyti novaciją reglamentuojančias nuostatas, arba spręsti juridinio asmens dalyvio atsakomybės už juridinio asmens prievoles klausimą. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija išreiškia pritarimą pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog apeliantas neįrodė atsakovo neteisėto pasinaudojimo vekselio davėjo padėtimi, nesąžiningo tyčinio jo veikimo vekselio davėjo nenaudai, taip pat neįrodė aplinkybės, jog ginčijami vekseliai buvo išduoti be pagrindo, t. y. nesant jokių vekselių davėją ir vekselių turėtoją siejusių prievolinių santykių. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto prieštaravimų pagal ginčo vekselius pagrįstumo, visapusiškai ištyrė bylos faktus, reikšmingus šalių ginčui teisingai išspręsti, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog dalinis prievolės pagal ginčijamus vekselius įvykdymas patvirtina aplinkybę, jog šalis siejo prievoliniai santykiai. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, jog teismas nepagrįstai nustatė dalinio prievolės įvykdymo faktą, realiai neįsitikinęs jo buvimu. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovas 2010 m. lapkričio 11 d. išrašė tris vekselius už bendrą 150 000 EUR sumą (tris vekselius po 50 000 EUR). Atsakovas patvirtino 2011 m. balandžio 4 d. iš ieškovo gavęs 58 000 EUR. Atsakovas 2011 m. balandžio 27 d. pranešimu informavo ieškovą apie gautų lėšų paskirstymą. Atsakovas nurodė 50 000 EUR priėmęs už vekselį, kurio apmokėjimo terminas baigėsi 2010 m. gruodžio 31 d. (kurio apeliantas neginčija), o likusią 8 000 EUR mokėjimo dalį – už vieną iš ginčijamų vekselių, kurio apmokėjimo terminas baigėsi 2011 m. vasario 28 d. (t. 1, b. l. 90). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs vieno iš ginčijamų vekselių dalinį apmokėjimą, pagrįstai sprendė, jog ši aplinkybė patvirtina šalių prievolinių santykių sąsajumą (CK 6.40 straipsnio 2 dalis). Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog teismas neįsitikino šios aplinkybės buvimu. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo vekselio dalinio apmokėjimo fakto, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas neginčijo (t. 2, b. l. 111), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti šio fakto buvimu ar ex officio rinkti papildomus įrodymus šiai aplinkybei patvirtinti, šalims jos neginčijant (CPK 187 straipsnis).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantas neįrodė ginčijamų vekselių suklastojimo fakto ar aplinkybės, jog apeliantas juos pasirašė dėl atsakovo apgaulės. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamų vekselių galiojimo klausimą, svarbia laikė aplinkybę, jog apeliantas sužinojęs apie jo valios neatitinkančių sandorių sudarymą nesiėmė savalaikių (skubių) priemonių, nesikreipė į teisėsaugos institucijas, o vekselius pradėjo ginčyti tik atsakovui šių vekselių pagrindu inicijavus priverstinio vykdymo procesą. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, skunde laikėsi pozicijos, pareikštos pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodydamas, jog teismas nesiėmė priemonių abejonėms dėl dokumentų suklastojimo pašalinti, nevertino aplinkybių, jog vekselių esmė ir sąlygos jam nebuvo išaiškintos, o vekselius (formas) paruošė atsakovas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apelianto argumentams.

Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007 ir kt.). Aptariamu atveju teisėjų kolegija, nustačiusi aplinkybę, jog apeliantas vekselius, kaip neatitinkančius jo valios, pradėjo ginčyti tik prasidėjus vykdymo procesui, nors apie jų egzistavimą žinojo žymiai anksčiau (t. 1, b. l. 68-71, 74-77, 65-66, t. 2, b. l. 6), sprendžia, jog toks apelianto elgesys neatitinka paminėto išaiškinimo, o apelianto lūkesčiai, esą bylą nagrinėjantis teismas, ignoruodamas dispozityvumo civiliniame procese principą, turėtų ex officio imtis visų įmanomų priemonių tiesai nustatyti, yra nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Apeliacinio skundo motyvų turinys (be kita ko ir apelianto pozicijos nekonkretumas, vienu metu įrodinėjant ir ginčijamų dokumentų klastojimą, ir apgaulę) sudaro pagrindą manyti, jog apelianto elgesys ginčijamų sandorių sudarymo metu neatitiko protingo, sąžiningo ir apdairaus asmens elgesio modelio. Todėl apeliantas turi prisiimti neigiamas tokio elgesio (veikimo) pasekmes. Kita vertus, apelianto pozicijos nekonkretumas, aplinkybės, jog apeliantas, sužinojęs apie ginčijamų jo valios neatitinkančių sandorių sudarymą, nesiėmė skubių priemonių jiems ginčyti, o įtaręs dėl galimo jų suklastojimo, nesikreipė į teisėsaugos institucijas, sudaro pagrįstas prielaidas abejoti apelianto pateikiamu vekselių pasirašymo galimų aplinkybių atitikimu tikrovei. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, objektyviais duomenimis nepagrįstos ginčo šalies abejonės dėl dokumentų tikrumo ar galimo jo suklastojimo, nesudaro prielaidų bylą nagrinėjančiam teismui ex officio inicijuoti tokių įrodymų klastojimo fakto tyrimą (CPK 184 straipsnis). Nurodytų aplinkybių pagrindu kolegija atmeta apelianto argumentus, kuriais grindžiamas procesinių normų, reglamentuojančių teismo pareigas įrodymų tyrimo ir vertinimo procese, pažeidimas.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Atsakovas A. Š. pareiškė prašymą priteisti 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Šias išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose (pinigų priėmimo kvitas, sąskaita už teisinę pagalbą) nurodoma, kad išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog atsakovą apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatė, atstovavusi jam ir pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog būtų teisinga ir protinga atsakovui A. Š. iš apelianto priteisti 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Apeliantui D. I. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies – 6 600 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 146-147). Atmetus apeliacinį skundą, šis mokestis iš apelianto priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas A. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą, atmetus apeliacinį skundą, panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nesvarsto, kadangi apskųstuoju sprendimu pirmosios instancijos teismas išsprendė byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. I. (D. I.) atsakovui A. Š. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovo D. I. (D. I.) 6 600 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) arba Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).