Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), laikant jį Pravieniškių kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 2 d. iki 2024 m. birželio 27 d., neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, nesant įrengto laisvalaikio kambario ir drabužių džiovinimo patalpos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (redakcija galioja nuo 2023 m. liepos 12 d.) 1.2.1 punkte numatyta, kad asmenims, atliekantiems bausmę pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Analogiškas reglamentavimas buvo įtvirtintas ir anksčiau galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkte.

Atsakovas atsiliepime nurodė ir į bylą pateikė duomenis (b. l. 24-25, 26-27), kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas atitinkamai: 1-ame būryje, 3-ioje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 20,98 kv. m. ploto, įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,245 kv. m. ploto; 1-ame būryje, 7-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 21,30 kv. m., įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,325 kv. m. ploto; 11-ame būryje, 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 14,60 kv. m., įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,867 kv. m. ploto; 11-ame būryje, 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 22,12 kv. m., įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,53 kv. m. ploto; 10-ame būryje, 3-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,0 kv. m., įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 8,5 kv. m. ploto; 5-ame būryje, 7-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 21,12 kv. m., įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,28 kv. m. ploto; 4-ame būryje, 10-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 22,77 kv. m., įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,693 kv. m. ploto.

Pareiškėjas, gavęs atsiliepimą atsakovo nurodytų aplinkybių (vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto) neginčijo, skunde nurodė, kad plotą mažino gyvenamojoje patalpoje esantys baldai.

Pastebėtina, kad galiojantys nacionaliniai teisės aktai nuteistiesiems turinčios tekti asmeninės erdvės ploto nereglamentuoja, nenumato, jog nustatant vienam asmeniui tekusią ploto normą turi būti skaičiuojamas tik laisvas (baldais neužimtas) plotas.

Tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau - ir Konvencija), bausmės atlikimo vietos įstaigoje vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nereglamentuoja. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pažymima, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2024 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-33-520/2024; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-55-968/2024; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1834-502/2018).

Pagal bylos duomenis ir nurodytą teismų praktiką pareiškėjui turėjusi tekti 3,1 kv. m. ploto norma pažeista nebuvo, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje baldais užimtą plotą ir nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjui tekusio ploto konstatavimui.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš būriuose nebuvusio laisvalaikio kambario.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.8 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui).

Atsakovo pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymoje (b. l. 28-29; toliau – ir Pažyma) nurodoma, kad 1-ame, 4-ame, 5-ame ir 11-ame būriuose laisvalaikio kambariai yra įrengti. Taip pat pripažįstama, kad 10-ame būryje laisvalaikio kambarys nėra įrengtas. Pareiškėjas 10-ame būryje bausmę atliko nuo 2023 m. spalio 27 d. iki 2024 m. balandžio 17 d, todėl pripažintina, kad pareiškėjo teisės dėl nesančio laisvalaikio kambario minėtu laikotarpiu (5 mėnesius ir 21 dieną) buvo pažeidžiamos.

Pareiškėjas teigia, kad būriuose nebuvo drabužių džiovinimo patalpos.

Teismas pritaria atsakovo argumentai, kad galiojantys teisės aktai, tarp jų Taisyklės, kurios nustato pataisos namų, atvirųjų kolonijų, pusiaukelės namų, ir tardymo izoliatorių nuteistųjų (suimtųjų) laikymo patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo bendruosius reikalavimus, privalomos drabužių džiovinimo patalpos Įstaigoje nenumato.

Atsakovo Pažymoje (b. l. 28-29) pateikti duomenys patvirtina, kad būriuose, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, buvo įrengta patalpa drabužių skalbimui ir džiovinimui, kurioje pastatyta skalbimo mašina ir elektrinės džiovyklės. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, jame nurodytų aplinkybių neginčijo, nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, kad dėl nesančios džiovinimo patalpos kreipėsi į Įstaigos administraciją. Kreipimosi aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Įstaigos administracija, žinodama apie nuteistiesiems sukeliamus nepatogumus, ėmėsi veiksmų, kad nepatogumai būtų pašalinti. Pareiškėjui į Įstaigos administraciją nesikreipus ir neginčijant atsakovo atsiliepime nurodytų duomenų, teismas neturi pagrindo Pažymoje pateikta informacija netikėti, todėl pareiškėjo argumentai dėl nebuvusių patalpų drabužiams džiovinti atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų jis patyrė pažeminimą, neigiamą poveikį fizinei bei psichinei būklei, tačiau duomenų, patvirtinančių žalos pasireiškimo faktą, į bylą nepateikė. Iš atsakovo į bylą pateikto Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus tarnybinio pranešimo (b. l. 20-21) ir Resocializacijos skyriaus pažymos (b. l. 22-23) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl sveikatos būklės ar psichologinės pagalbos dėl skunde nurodomų kalinimo sąlygų į specialistus pareiškėjas nesikreipė. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo sveikata ar emocinė būklė būtų itin pablogėjusi dėl byloje nustatyto Taisyklių 6.8 punkto pažeidimo (ABTĮ 56 str. 7 d.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 2 700 Eur neturtinės žalos priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). Pagal CK 1.138 straipsnio 8 punktą asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas ir ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. (žr., pvz., LVAT 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-594-1188/2023).

Byloje nenustačius, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neįrengto laisvalaikio kambario 10-ame būryje) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės, atsakovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančioje aplinkoje pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo K. Ž. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.