Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

gynėjams: Sigitui Šlakaičiui, Daliai Romaškevičienei, Ramūnui Girevičiui, Osvaldui Martinkui, Dmitrijui Korsakovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. J. ir A. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – 1 metams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesiams;

pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – 2 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

P. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jį dalyvavus padarant šią nusikalstamą veiką;

A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 216 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992 redakcija), ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 225 straipsnio 3 dalį – 3 metams;

pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

A. Š. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jį dalyvavus padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktais, iš A. Š. konfiskuota: iš nusikalstamos veikos gautas turtas – automobilis „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartimi laikinai apribotos nuosavybės teisės, saugomas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); automobilių kilimėlių ir varžtų komplektai, saugomi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); nusikalstamai veikai padaryti panaudoti pinigai – V. R. perduoti 8 000 Lt.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. R. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo kaltės padarant šias nusikalstamas veikas, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, būdamas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Viešųjų pirkimų komisijos narys, 2006 m. sausio mėn. pradžioje (duomenys neskelbtini) patalpose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kabinete, iš AB „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2007 m. liepos 5 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“) generalinio direktoriaus J. R. pareikalavo duoti jam didelės vertės kyšį – naują lengvąjį automobilį „Volvo“ – už tai, kad ateityje neteisėtai veiks, vykdydamas savo įgaliojimus, – padės laimėti (duomenys neskelbtini) organizuojamus viešųjų pirkimų konkursus AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriose P. J. buvo pagrindinis akcininkas ir savininkas, t. y. už tai, kad A. Š., eidamas (duomenys neskelbtini) Viešųjų pirkimų komisijos nario pareigas, neteisėtai nuolat pateikinės jiems ar jų įmonių atstovams naudingą konfidencialią informaciją apie (duomenys neskelbtini) organizuojamų viešųjų pirkimų konkursus, šių konkursų kitus dalyvius, jų pateiktus konkursinius pasiūlymus ir paraiškų turinį, šių pirkimų verčių preliminarius skaičiavimus, teiks konsultacijas, kaip laimėti konkursą, rūpinsis, jog į organizuojamų viešųjų pirkimų konkursų sąlygas būtų įrašyti tik AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudingi kvalifikaciniai reikalavimai, kurių neturės kiti konkursų dalyviai. Taip pat ir už tai, kad A. Š., vykdydamas savo įgaliojimus, ateityje teisėtai veiks su P. J., kaip pagrindinio akcininko ir savininko, asmeniu siejamų įmonių – AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ – naudai, t. y. A. Š., vykdydamas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas ir turėdamas teisę duoti privalomus nurodymus dėl apmokėjimo už atliktus darbus, pasirūpins, kad būtų laiku apmokėta, pervesti pinigai už AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) atliktus darbus. 2006 m. sausio mėn. pradžioje, J. R. pranešus P. J. apie A. Š. reikalaujamą kyšį, P. J. paminėtu laiku pažadėjo A. Š. duoti kaip kyšį jo reikalaujamą automobilį ir davė nurodymą J. R. įgyti minėtą automobilį A. Š.. 2006 m. sausio 20 d. UAB „S“, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), A. Š. išsirinko „Volvo“ automobilio modelį „S60 D5“ su konkrečia šio automobilio komplektacija, o J. R., vykdydamas P. J. nurodymą ir kaip generalinis direktorius veikdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, 2006 m. sausio 20 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė su UAB „S“ pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 117 284 Lt vertės automobilio „Volvo S60 D5“ įsigijimo iš UAB „S“, iš anksto žinodamas, kad šis automobilis įgyjamas ne įmonei, o A. Š. kaip kyšis. Po to UAB „S“ gavo iš automobilio gamintojo pagamintą automobilį „Volvo S60 D5“, identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini). J. R., vykdydamas P. J. nurodymą, 2006 m. birželio 7 d. pagal šio automobilio pirkimo–pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), veikdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, išperkamosios nuomos būdu iš AB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo šį automobilį. P. J. 2006 m. laikotarpiu nuo liepos 17 d. iki liepos 21 d. telefoninių pokalbių metu susitarė su A. Š. perduoti jam pažadėtą automobilį – didesnį nei 250 MGL vertės kyšį, taip jį papirkdamas, ir iki 2006 m. liepos 27 d. veikdamas su J. R. davė J. R. nurodymą įforminti A. Š. kaip kyšį gautą minėtą automobilį bei perduoti šį automobilį A. Š.. 2006 m. liepos 21 d. A. Š. pasiėmė kyšį – automobilį „Volvo S60 D5“ iš P. J. namų garažo.

J. R., vykdydamas P. J. nurodymą, 2006 m. laikotarpiu nuo liepos 27 d. iki rugpjūčio 18 d., siekdamas nepagrįstai ir neteisėtai sumažinti šio automobilio tikrąją vertę, UAB „S“ (duomenys neskelbtini) filialo direktoriui J. R. pranešė tikrovės neatitinkančius duomenis apie neva šiam automobiliui padarytus detalių sugadinimus ir paprašė jo pateikti pažymą apie tai, kokia būtų šio automobilio sugadintų detalių kaina, nors iš tikrųjų žinojo, jog jo A. R. paminėtos šio automobilio detalės nėra sugadintos. 2006 m. rugpjūčio 2 d. J. R., vykdydamas P. J. nurodymus, telefoninio pokalbio su A. Š. metu susitarė, kad A. Š. suras asmenį, kuriam AB „(duomenys neskelbtini)“ fiktyviai galėtų parduoti minėtą automobilį ir sudaryti su šiuo asmeniu tikrovės neatitinkančią šio automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, išregistruoti šį automobilį valstybinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) ir už A. Š. sumokėti AB „(duomenys neskelbtini)“ už neva šio automobilio pardavimą. 2006 m. nuo rugpjūčio 2 d. A. Š., vykdydamas susitarimą su J. R., šiam tikslui surado V. R.. Tuoj po to J. R. 2006 m. rugpjūčio 18 d. pateikus J. R. pažymą, kad automobilio sugadintų detalių kaina yra 63 152,42 Lt, J. R. šią pažymą pateikė AB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai.

P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d., siekdamas sudaryti teisinį pagrindą J. R., kaip AB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniam direktoriui, įteisinti fiktyvų šio automobilio pardavimą, pagamino ir suklastojo netikrą dokumentą – AB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdžio protokolą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančias žinias, jog visi AB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos nariai – K. Z., A. B. ir P. J. – 2006 m. rugpjūčio 25 d. dalyvavo AB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdyje, svarstė klausimą dėl šio automobilio pardavimo už 53 000 Lt ir pritarė šio automobilio pardavimui. Po to P. J. pateikė šį dokumentą pasirašyti A. B., o vėliau pateikė AB „(duomenys neskelbtini)“ ir tokiu būdu šį suklastotą dokumentą panaudojo.

P. J. suklastojus paminėtą įmonės valdybos posėdžio protokolą, 2006 m. rugpjūčio 30 d. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) esančiose AB „(duomenys neskelbtini)“ administracinėse patalpose, J. R. suorganizavo minėto automobilio netikrų 2006 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir priedo prie šios sutarties priėmimo–perdavimo akto pagaminimą bei jų panaudojimą ir kartu su A. Š. įtrauktu V. R. pasirašė šią suklastotą sutartį, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ parduoda šį automobilį V. R., t. y. padarė tikrovės neatitinkančius įrašus apie įvykusius faktus ir tokiu būdu sutartį suklastojo. J. R. nurodė jam pavaldžiam AB „(duomenys neskelbtini)“ mechanizacijos direktoriui K. A. pasirašyti suklastotus šio automobilio pirkimo–pardavimo dokumentus bei VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ automobilio išregistravimo dokumentus, kuris, vykdydamas J. R. neteisėtą nurodymą, užrašė ant šios sutarties paskutinio lapo užrašą „Suderinta“ ir pasirašė, t. y. padarė tikrovės neatitinkančius įrašus apie įvykusius faktus, ir tokiu būdu J. R. per K. A. suklastojo šį dokumentą. Tą pačią dieną J. R. perdavė suklastotą dokumentą AB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai, kad už šio automobilio fiktyvų pardavimą per kelis kartus 53 000 Lt sumokėtų V. R.. Tą pačią dieną J. R. suorganizavo kitokio turinio netikros 2006 m. rugpjūčio 30 d. minėto automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pagaminimą ir jos panaudojimą. J. R., kaip AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, žinodamas, kad iš tikrųjų šis automobilis jau yra perduotas naudotis A. Š. kaip kyšis, su V. R. pasirašė šią suklastotą sutartį, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ parduoda automobilį V. R., t. y. padarė tikrovės neatitinkančius įrašus apie įvykusius faktus. Po to J. R. nurodė K. A. pateikti šią sutartį VĮ „(duomenys neskelbtini)“, pasirašė įgaliojimą, kad K. A. veiktų AB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, išregistruojant šį automobilį VĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš AB „(duomenys neskelbtini)“ disponavimo. 2006 m. rugpjūčio 30 d. K. A. vykdant J. R. nurodymus, o V. R. vykdant A. Š. nurodymus, VĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pateikus minėtą suklastotą sutartį, J. R. šią suklastotą sutartį per K. A. panaudojo, nes, remiantis suklastota sutartimi K. A. ir V. R. įrašius į prašymo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl automobilio išregistravimo blanką tikrovės neatitinkančius įrašus ir jį pasirašius, kad automobilį AB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė V. R., J. R. tokiu būdu per K. A. suklastojo dokumentą ir pateikė dokumentus šiai įmonei, dėl to automobilis buvo neteisėtai išregistruotas iš AB „(duomenys neskelbtini)“ disponavimo.

V. R., vykdydamas J. R. ir A. Š. susitarimą, 2006 m. rugpjūčio 30 d. iš A. Š. gavęs 8 000 Lt, įmokėjo juos pagal minėto automobilio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į AB „(duomenys neskelbtini)“ kasą už A. Š. pagal 2006 m. lapkričio 16 d. kasos pajamų orderio kvitą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). Po to atitinkamai 2006 m. lapkričio 24 d. ir 2007 m. balandžio 25 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ administracinėse patalpose V. R., gavęs per AB „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktorę J. V. iš J. R. jo asmeninius 5 000 Lt ir 40 000 Lt, įnešė atitinkamai į AB „(duomenys neskelbtini)“ kasą pagal 2006 m. lapkričio 24 d. kasos pajamų orderio kvitą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2007 m. balandžio 25 d. kasos pajamų orderio kvitą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to, A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad už jo, kaip valstybės tarnautojo, teisėtą ir neteisėtą veikimą AB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 2006 m. spalio 30 d. telefoninio pokalbio metu susitarė su J. R., jog šis perduos jam AB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2006 m. birželio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytą 351,99 Lt vertės automobilinių guminių kilimėlių komplektą automobiliui „Volvo S60 D5“, taip pat sumokės iš J. R. vadovaujamos įmonės AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos už „Volvo S60 D5“ markės automobiliui skirtą komplektą specialių varžtų ratlankiams, kurie 2006 m. spalio 20 d. buvo A. Š. užsakyti UAB „S“ (duomenys neskelbtini) filiale (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). A. Š., vykdydamas susitarimą su J. R., 2006 m. spalio 31 d. pateikė AB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus minėtai UAB „S“, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ galėtų įvykdyti pavedimą už jo užsakytų varžtų komplektą UAB „S“, ir drauge pasiėmė šį komplektą minėtoje įmonėje. Po to J. R., vykdydamas P. J. nurodymą ir susitarimą su A. Š., 2007 m. balandžio 5 d. žinodamas, kad iš tikrųjų šie varžtai nebus naudojami jo vadovaujamos įmonės veikloje, neteisėtai nurodė jam pavaldžiam mechanizacijos direktoriui K. A. pasirašyti UAB „S“ (duomenys neskelbtini) filialo 264,39 Lt 2006 m. spalio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. įrašyti tikrovės neatitinkantį įrašą, paimti antrą jos egzempliorių ir pateikti jį AB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai, kad ji apmokėtų šią sąskaitą UAB „S“ už minėtų varžtų komplektą. Po to AB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai apmokėjus šią sąskaitą 2007 m. birželio 15 d. mokėjimo nurodymu, taip pat 2006 m. lapkričio 3 d. nuo 9.24 val. iki 9.42 val. prie degalinės „Neste A24“ (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), J. R. tiesiogiai perdavus A. Š. minėtų automobilinių guminių kilimėlių komplektą, A. Š. priėmė kaip kyšius iš P. J. ir J. R. minėtus varžtų bei guminių kilimėlių komplektus.

P. J., per J. R. perduodamas kaip kyšį A. Š. AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 117 284 Lt vertės automobilį, varžtus už 264,39 Lt, guminius kilimėlius už 351,99 Lt ir taip jį papirkdamas, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės 117 900,38 Lt AB „(duomenys neskelbtini)“ turtą.

2007 m. gegužės 30 d. V. R. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ tarnybinėse patalpose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vykdydamas A. Š. nurodymus, surašė 2007 m. gegužės 30 d. šio automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad A. Š. perka šį automobilį iš V. R., po to abu šią sutartį pasirašė. Čia pat V. R. kartu su A. Š. pateikė minėtą sutartį VĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir bendrai šią suklastotą sutartį panaudojo, kadangi, remiantis šia sutartimi V. R. ir A. Š. pasirašius prašymą VĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl automobilio išregistravimo ir pateikus šiuos dokumentus šiai įmonei, automobilis buvo neteisėtai įregistruotas kaip A. Š. nuosavybė, o nusikalstamu būdu kaip kyšį gautą turtą A. Š. legalizavo.

Nuteistasis P. J. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismo išvados nepagrįstos objektyviais ir neginčijamais įrodymais, jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Vertindamas įrodymus, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Daugeliu atvejų teismas neįvertino įrodymų gavimo pagrindo ir atskiriems įrodymams nepagrįstai suteikė perdėtą pranašumą prieš įrodymų visumą.

Vienas iš tokių įrodymų yra J. R. parodymai, kuriais remdamasis teismas padarė klaidingą išvadą, kad visos jo veikos padarytos apelianto nurodymu ir pritarimu. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. R. parodymus teismas privalėjo vertinti atsargiau, nes toks įrodymų šaltinis gali būti pripažįstamas patikimu ir pakankamu kaltei pagrįsti tik tada, jei jį patvirtina kiti įrodymai. Akivaizdu, jog J. R. parodymuose, ypač kaltinant apeliantą, nėra jokio objektyvumo ir savanoriškumo. Teismas nevertino J. R. parodymų savarankiškumo.

Teismas visiškai neįvertino svarbių faktų, objektyviai pagrindžiančių tyrimo šališkumą, tendencingumą ir daugelio įrodymų nepatikimumą. Apeliantui įtarimai pareikšti, tik baigiant ikiteisminį tyrimą, J. R. pakeitus parodymus ir jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš to darytina išvada, kad iki J. R. atleidimo nuo atsakomybės byloje nebuvo duomenų, leidžiančių reikšti įtarimus apeliantui, ir be J. R. parodymų kaltinamojo statusas jam nebūtų suteiktas.

Teismas motyvuotai neįvertino labai svarbių aplinkybių, jog įtarimai buvo keičiami taip, kad jų pareiškimas įtariamiesiems leistų tyrimui priimti sprendimus dėl įtariamojo J. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. tyrimo eigoje įtarimai buvo reiškiami ne pagal galimus faktinius duomenis, bet pagal poreikį J. R. atleisti nuo atsakomybės, o kitiems įtariamiesiems pareikšti įtarimus pagal visus tyrimo pageidaujamus epizodus. Inkriminuotą organizuotos grupės veikimą teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimų kaip neįrodytą. Būtina įvertinti byloje įtarimų J. R. pateikimo ir kitų su juo atliktų procesinių veiksmų teisėtumą, nes, apelianto nuomone, jo parodymai išgauti klasta ir galbūt neleistinu susitarimu su prokuroru ar/ir tyrimą atliekančiais pareigūnais, siekiant neteisėtais būdais bei priemonėmis patvirtinti objektyviais įrodymais nepagrįstus kaltinimus P. J..

Apelianto gynėjas pirmosios instancijos teismui raštu nurodė kitas faktines aplinkybes, pagrindžiančias J. R. parodymų tendencingumą ir nepagrįstumą, tačiau teismas to nevertino. Teismui turėjo sukelti abejonių faktas, jog (duomenys neskelbtini) m. apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nuosprendžiu J. R. buvo išteisintas dėl jam inkriminuotų veikų, tačiau, galbūt jau vykstant susitarimams su prokurorais ir/ar ikiteisminio tyrimo pareigūnais dėl J. R. tariamo prisipažinimo toje byloje, jis apeliacinės instancijos teisme visiškai prisipažino kaltu dėl veikų, dėl kurių buvo išteisintas, ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina išvadą, kad J. R. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotais parodymais negalima vadovautis, nes tai esmingai pažeistų pagrindinius baudžiamojo proceso įstatymo principus ir įrodymams keliamus reikalavimus.

Teismas nepagrįstai nesivadovavo apelianto parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Nepagrįsta teismo išvada, jog automobilį kaip kyšį automobilių salone išsirinko A. Š.. Pastarasis šią aplinkybę paneigė. Apeliantas nurodė, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai rodikliai buvo geri, 2005 m. baigti su dideliu pelnu, todėl buvo nuspręsta jam, kaip AB ,,(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininkui, pirkti naują automobilį. Liudytojai S. P. ir Z. J. patvirtino, jog apeliantas pats išsirinko automobilį, tačiau teismas jų parodymų neįvertino ir juos nemotyvuotai atmetė.

Teismas padarė ir priešingą išvadą, kad neignoruoja P. J. parodymų išsirinkus sau automobilį ir juo važinėjus, todėl neaišku, kodėl nepašalino kaltinimo teiginių, jog automobilį išsirinko kaip kyšį A. Š..

Negalima sutikti su teismo išvada, kad automobilis buvo slepiamas nuo pašalinių akių. Priešingai, automobilis buvo registruotas AB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, naudojamo ilgalaikio turto apskaitoje, apie jo įsigijimą žinojo daug asmenų, kurie matė juo važinėjantį apeliantą. Tokius parodymus davė liudytojai E. Ž., V. S., K. A., V. B., tačiau teismas jų parodymų neįvertino.

Teismas nepasisakė dėl automobilio įsigijimo finansinio lizingo būdu ir tik vėlesnio jo išpirkimo bei registravimo kaip AB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės. Šios aplinkybės prieštarauja teismo išvadai, jog automobilis buvo išrinktas ir užsakytas kaip kyšis. Teismas logiškai nemotyvavo, kodėl automobilis iš karto nebuvo perduotas A. Š., jeigu jis jį išsirinko. Pats P. J. paaiškino, kad automobilis jam nepatiko dėl nekomfortiškumo, todėl J. R. surado pirkėją.

Apie automobilio pardavimo galimybę P. J. žinojo ir tam pritarė, tačiau su pirkėju sandorio kainos nederino, nes tai buvo J. R. kompetencija. Pastarasis teismui parodė, jog automobilis buvo pardavinėjamas, o ne perduodamas kaip kyšis, jis tarėsi su A. Š. dėl automobilio pardavimo už 90 000 Lt. Teismas šių faktinių aplinkybių neįvertino, nors akivaizdu, kad, jei pats įmonės direktorius J. R. planavo ir tarėsi bei derėjosi dėl automobilio pardavimo, negalėjo būti kalbos apie iš anksto pažadėtą ir perduodamą kyšį – automobilį. Apeliantas nežinojo apie jokias J. R. susitarimo su pirkėju detales.

Sandorį buvus realų bei atlygintinį rodo tai, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ ir pats J. R., pagal nuosprendį savo pinigais – 45 000 Lt – sumokėjęs sandorio kainą, nepareiškė ieškinio.

Apeliantas suprato ir numatė, kad automobilis bus parduotas, o gautos lėšos apskaitytos AB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijoje. Įvyko atlygintinis sandoris, todėl nepagrįsti teismo teiginiai dėl bendrovės turto iššvaistymo. J. R. pasakius P. J. apie vėluojantį atsiskaitymą už parduotą automobilį, šis nurodė direktoriui „sutvarkyti tą reikalą“, turėdamas omenyje teisėtomis priemonėmis išieškoti skolą, ką J. R. ir darė – siuntė raginimus V. R. atsiskaityti pagal sandorį. Teismas neįvertino, jog tokias aplinkybes patvirtino kratų metu rasti dokumentai, o patikėjo J. R. subjektyviu vertinimu, kad reikalavimas „sutvarkyti tą reikalą“ reiškė neteisėtų veikų atlikimą.

Teismas neatkreipė dėmesio, jog J. R. nurodytas faktas dėl automobilio pardavimo už maždaug 90 000 Lt sumą yra logiškai ir praktiškai paaiškinamas, nes, nors ir nedaug eksploatuoto, tačiau iš salono paimto automobilio vertė nuo jo įsigijimo kainos mažėja apie 30 procentų, o tai atitinka kainos sumažėjimą nuo 117 284 Lt iki 90 000 Lt. Be to, byloje nebuvo atliktas automobilio rinkos kainos vertinimas jo perdavimo metu. Niekuo nepagrįsta išvada, kad automobilio rinkos vertė pardavimo metu atitiko jo įsigijimo kainą. Rinkos kainoms nustatyti įstatymų leidėjas yra priėmęs teisės aktus, kuriais remdamiesi kvalifikuoti specialistai pagal patvirtintą metodiką nustato rinkos kainas. Vienas iš tokių aktų yra Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. Valstybinis kaltintojas nesilaikė šių teisės aktų reikalavimų.

Apeliantas neslėpė supratęs automobilio pardavimo ir realaus perdavimo su A. Š. susijusiems asmenims faktą, todėl, valdydamas „Volvo“ automobilį, kurį įsigyti pageidavo pirkėjas, asmeniškai A. Š. patikino, jog automobilis bus parduotas, nes pastarasis, susitaręs dėl sandorio su J. R., nekantravo kuo greičiau jį pasiimti. Kadangi automobiliu naudojosi apeliantas ir saugojo savo namo garaže, jis pavedė automobilį sutartu laiku perduoti pirkėjui. J. R. patikinus, kad nesurašyta rašytinė sutartis, apeliantas išsakė nuomonę, jog tai bus galima padaryti po to, kai perduos automobilį, juo labiau kad automobilio pardavimo sandoris nebuvo jo, kaip valdybos pirmininko, kompetencija. Tai vėliau patvirtino J. R. su pavaldiniais organizuotas automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas ir duomenų VĮ „(duomenys neskelbtini)“ pakeitimas, atsiskaitymas už automobilį.

Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pradžioje perduodamas automobilis, o vėliau jis įforminamas sutartimi. Dėl to apelianto teiginį ,,Atiduosim, paskui suformins“ teismas klaidingai įvertino kaip susitarimą dėl automobilio pardavimo V. R.. Nei V. R., nei kiti proceso dalyviai nenurodė, byloje nėra jokių duomenų, jog apeliantas bendrautų su V. R. ir tartųsi su juo dėl automobilio, kad jis iš viso žinojo apie asmenį, kurio vardu sudaroma sutartis. Dėl to teismo išvados pagrįstos prielaidomis.

Teismas nepagrįstai, apsiribojęs formaliu įrodymų vertinimu, padarė išvadą, jog P. J. dalyvavo, nusikalstamai įforminant kyšio perdavimą, ir tuo tikslu suklastojo bei panaudojo oficialų dokumentą – AB „(duomenys neskelbtini)“ 2006 m. rugpjūčio 25 d. valdybos posėdžio protokolą, kuriuo patvirtintas valdybos pritarimas automobilį „Volvo S60 D5“ parduoti už 53 000 Lt.

Pirma, dėl automobilio kainos apeliantas niekada su jokiu pirkėju nesitarė, tokių įrodymų byloje nėra; antra, jis neorganizavo valdybos posėdžio, tai buvo direktoriaus J. R. kompetencija, jis ir sušaukė susirinkimą bei paruošė protokolo projektą; trečia, valdybos posėdis realiai vyko, jame balsų dauguma priimtas sprendimas dėl parduodamo automobilio kainos; ketvirta, valdybos nutarimui dėl parduodamo automobilio kainos nustatymo pagrindas buvo paties J. R. vienasmeniškai gauta ir valdybos nariams pristatyta oficiali pažyma iš UAB ,,S“ dėl automobilio sugadinimo bei 63 152,42 Lt detalių kainos; penkta, pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas ir AB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus nebuvo būtina priimti valdybos sprendimų dėl automobilio įsigijimo, toks sutikimas nebuvo būtinas ir jį parduodant, tačiau valdybos nariai neįsigilino į šio reikalavimo turinį ir, pasitikėdami direktoriumi J. R., pritarė jo teikiamam sprendimui dėl automobilio pardavimo. Taigi akivaizdu, kad valdybos pritarimas automobilio perleidimui nebuvo reikalingas, todėl valdybos susirinkimo protokolas neturi juridinės reikšmės ir turi būti laikomas niekiniu dokumentu, o tai taip pat pašalina kaltinimus apeliantui. Šių faktų teismas neįvertino kartu su kitais įrodymais kaip visumos.

Teismui gynyba pateikė įrodymus – 2006 m. rugpjūčio 25 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, patvirtinantį, jog J. R. parengė ne tik visuotinio susirinkimo protokolą, bet ir tos pačios datos valdybos protokolus bei nutarimus. J. R. savo parašu visuotinio susirinkimo protokole patvirtino, kad sprendimai priimti. Byloje yra 2006 m. rugpjūčio 26 d. valdybos posėdžio protokolas, kurį K. Z. net pasirašė.

Teismas nepagrįstai atmetė liudytojo A. B. teisme duotus parodymus dėl valdybos pritarimo parduoti automobilį kaip prieštaraujančius ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Liudytojas teisme paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausa vyko jam susirgus vėžiu po ilgo ir alinančio chemoterapinio gydymo, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. protokolą apeliantas bei A. B. pasirašė, šis dokumentas rastas ir paimtas įmonėje. Tai irgi rodo šio dokumento realumą bei pagrįstumą.

Teismas, remdamasis liudytojo K. Z. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo jokio valdybos posėdžio, kadangi šis liudytojas visada demonstravo menkas savo atminties galimybes. Liudytojo parašas 2006 m. rugpjūčio 26 d. valdybos posėdžio protokole patvirtina jį nebuvus išvykusį ar ligotą, dėl ko jis negalėtų dalyvauti valdant bendrovę. Šį liudytoją, P. J., A. B. dalyvavus visuotiniame akcininkų susirinkime įrodo susirinkimo protokolo priedas.

Visų šių įrodymų visumos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Apeliantas teismui paaiškino, kad į direktoriaus J. R. veiklą nesikišo, buvo suteikęs visišką sprendimų priėmimo laisvę bei su tuo susijusią atsakomybę, nes, priešingu atveju, neturėtų galimybės pareikalauti iš J. R. atsakomybės už galimus neigiamus įmonės rezultatus. Dėl šios priežasties apeliantas netikrino parduodamo automobilio būklės, nes J. R. pateikta oficiali pažyma dėl jo remonto neleido abejoti, jog per vieną mėnesį, kuriuo apeliantas nesinaudojo automobiliu, jis buvo sugadintas.

Byloje surinkta daugybė įrodymų, patvirtinančių, kad J. R., kaip AB ,,(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, veikė savarankiškai ir pats priiminėjo sprendimus, jų nederinęs su valdyba ar jos pirmininku, nes tam nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismas jais nemotyvuotai nesirėmė ir nepagrindė jų atmetimo.

Teismas nepagrįstai perrašė kaltinimus apeliantui dėl valstybės tarnautojo papirkimo už jo pažadą ateityje teisėtai ir neteisėtai veikti. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie P. J. nusikalstamas veikas. Inkriminuoti kvalifikuojantys požymiai nurodyti nekonkrečiai ir pagrįsti prielaidomis. Kvalifikuojamųjų požymių turinys apeliantui bei jo gynėjui nesuprantamas, todėl pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, o tai laikytina esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nekonkretus kaltinimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies a punkte, BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę žinoti, kuo kaltinamas.

BK 227 straipsnio 2 dalis yra blanketinė norma, todėl inkriminuojant siekimą, jog valstybės tarnautojas neteisėtai veiktų, būtina aiškiai nurodyti, kokie teisės aktai ir kokių konkrečiai valstybės tarnautojo veiksmų atlikimo/neatlikimo reikalauja bei kokių teisės normų pažeidimai padaryti ar jų siekta, tačiau nuosprendyje to nėra, tik formaliai pateiktas konfidencialios informacijos apibrėžimas neanalizuojant, kokia konkrečiai informacija priskirtina konfidencialiai. Tokios pat išvados taikytinos ir inkriminuojamam siekimui teisėtų valstybės tarnautojo veiksmų, t. y. nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyta, kokie įgaliojimai ir pagal kokias teisės normas ir/ar administracinius aktus valstybės tarnautojui buvo suteikti ir ar šie įgaliojimai buvo panaudoti.

Apeliantas nuteistas už tai, kad A. Š. įsipareigojo nuolat pateikinėti duomenis apie (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) organizuojamų viešųjų pirkimų konkursus, tačiau šie kaltinimai nepagrįsti ir nelogiški, nes visi viešieji konkursai skelbiami visuomenės informavimo priemonėse ir sudaro laisvai disponuojamos informacijos turinį. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) turi pareigą ne tik viešai paskelbti organizuojamus viešuosius pirkimus, bet ir iš anksto skelbti apie strateginius planus, informacija apie būsimus viešuosiuos pirkimus skelbiama ir miesto tarybai tvirtinant kitų metų biudžetą. Tai teismui patvirtino A. Š., liudytojai J. R., Č. P., V. S. ir kt. Iš to akivaizdu, jog šis kaltinimas nepasitvirtino, tačiau teismas objektyviai šių faktų neįvertino, net neaišku, kokiu būdu šią informaciją priskyrė prie konfidencialios informacijos.

Taip pat apeliantas nuteistas už tai, kad A. Š. įsipareigojo neteisėtai nuolat pateikinėti duomenis apie (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) vykdomų konkursų kitus dalyvius. Teismas nevertino, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tokią informaciją A. Š. apeliantui ar J. R. suteikė ar pažadėjo suteikti. Be to, byloje nėra jokių įrodymų ir nuosprendyje tai nedetalizuota, kokie teisės aktai draudžia būsimam ar esamam viešojo konkurso dalyviui sužinoti apie kitus konkurso dalyvius. Liudytojai Č. P. ir J. R. paliudijo, jog, teikiant paraišką konkurso medžiagai-sąlygoms gauti, visi gaunantys konkurso dokumentus pretendentai registruojami ir vėlesnis dalyvis sužino apie jau ketinančius dalyvauti subjektus. Tokią tvarką patvirtino ir A. Š.. Byloje nėra įrodymų, kad net ir tokia informacija AB „(duomenys neskelbtini)“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasinaudojo ar ji būtų buvusi reikšminga šioms bendrovėms.

Nesuprantama, kokiais įrodymais teismas pagrindė savo išvadas, jog A. Š. įsipareigojo neteisėtai nuolat pateikinėti duomenis apie (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) vykdomų konkursų kitų dalyvių pateiktus konkursinius pasiūlymus ir paraiškų turinį. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad A. Š. realiai tokią informaciją kam nors suteikė, pažadėjo suteikti ar kaip Viešųjų pirkimų komisijos narys galėjo tokią informaciją suteikti, nes viešųjų konkursų specifika ta, jog viešai, dalyvaujant pageidaujantiems konkursų dalyviams, atplėšiami vokai su dalyvių pasiūlymais, ir tokiu būdu Viešųjų pirkimų komisija, įvertinusi visų gautų pasiūlymų turinį, balsavimu priima sprendimus dėl konkurso rezultatų. Tai reiškia, kad iki viešo vokų atplėšimo A. Š. neturėjo ir negalėjo turėti nei teorinės, nei faktinės galimybės sužinoti apie kitų dalyvių konkursinius pasiūlymus ir paraiškų turinį.

Nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodyta, jog A. Š. įsipareigojo neteisėtai nuolat pateikinėti duomenis apie šių pirkimų verčių preliminarius paskaičiavimus. Byloje nustatyta, kad prieš skelbdama viešus konkursus statybos darbams atlikti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaip perkančioji organizacija skelbdavo konkursus dėl projektavimo darbų ir preliminarios sąmatos skaičiavimo. Tokiu būdu pagal techninį projektą perkančioji organizacija apibrėždavo preliminarią skaičiuojamą kainą, į kurią galėjo būti atsižvelgiama, prognozuojant būsimų rangos darbų laimėtojo kainą. Liudytojai J. R., Č. P., kaltinamasis A. Š. ir kiti paaiškino, jog skaičiuojamoji konkurso kaina yra pagal specialias statybose naudojamas sąmatų skaičiavimo kompiuterines programas apskaičiuojama techninio projekto sąmata. Viena iš tokių plačiai naudojamų programų yra „Sistela“ programa. Taigi kiekvienas konkurso dalyvis, gavęs konkurso užduotį, tuo pačiu ir techninį projektą, turi vienodas galimybes ta pačia sąmatų skaičiavimo programa gauti vienodą skaičiuojamąją kainą. Tokiu būdu minima skaičiuojamoji kaina neturi jokio konfidencialumo, ją gali lengvai apskaičiuoti kiekvienas dalyvis. Skaičiuojamosios kainos žinojimas niekaip negali konkurso dalyviui leisti įgyti didesnio pranašumo prieš kitus dalyvius.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad konkrečios konkurso skaičiuojamosios kainos galimas atskleidimas teigiamai ir galbūt neteisėtai paveikė konkurso rezultatus šios informacijos turėtojui. Byloje nėra jokios analizės ir vertinimo, kokias skaičiuojamąsias kainas konkursuose buvo nustačiusi perkančioji organizacija ir su kokia kaina konkretus dalyvis laimėjo. Tik tokiu būdu būtų galima palyginti šios kainos reikšmę konkursams ir įtaką nuosprendžiui pagrįsti, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio.

Teismas pernelyg didelę įrodomąją reikšmę suteikė kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ įvykusiam verslininkų ir A. Š. susitikimui, kuriame, kaip nusprendė teismas, buvo kalbama apie konkurso „Dėl (duomenys neskelbtini) krantinių“ skaičiuojamosios kainos dydį, tačiau, kaip nustatyta byloje, šiame konkurse dalyvavusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ tai jokios reikšmės neturėjo, nes bendrovė pasiūlė žymiai aukštesnę ir realias rinkos kainas atitinkančią rangos darbų kainą, kuri net 12 mln. Lt buvo didesnė už nugalėtojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiūlytą kainą. Šių akivaizdžių faktų teismas neįvertino ir, vertindamas pokalbį „(duomenys neskelbtini)“ kavinėje, jiems nesuteikė reikšmės.

Nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog A. Š. įsipareigojo neteisėtai nuolat teikti konsultacijas, kaip laimėti konkursą. Pagrindinis kriterijus siekiant laimėti viešus konkursus yra kuo mažesnė kaina. Tam jokie valstybės tarnautojų patarimai nereikalingi. Byloje nėra jokių įrodymų apie inkriminuojamų konsultacijų teikimą ar pažadą jas teikti, todėl neaišku, kodėl teismas šias kaltinimo prielaidas nemotyvuotai perrašė į nuosprendį.

Teismas paraidžiui perrašė kaltinamojo akto dalį dėl informacijos apie (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) skelbtus konkursus bei jų dalyvius ir klaidingai nurodė, kad tiek AB „(duomenys neskelbtini)“, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo įvairiuose (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) konkursuose, nes iš šių duomenų akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš viso dalyvavo tik viename konkurse dėl (duomenys neskelbtini) krantinių statybos ir jo nelaimėjo. Teismas išvardijo net dešimties konkursų duomenis ir nepagrįstai nurodė, kad abi bendrovės yra laimėjusios konkursų dėl (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) užsakymų, o darbų kainos nemenkos, nes nėra jokios objektyvios informacijos apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ laimėtus konkursus. Kita vertus, teismas nurodė, jog konkursus laimėjo AB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau neįvertino, kad kaltintojas pateikė informaciją tik apie šios bendrovės laimėtus konkursus, o ne apie visus skelbtus konkursus, kuriuose AB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo ir ne visada juos laimėjo.

Objektyviais įrodymais nepagrįsta nuosprendžio dalis, jog A. Š. įsipareigojo neteisėtai nuolat rūpintis, kad į organizuojamų viešųjų pirkimų konkursų sąlygas būtų įrašyti tik AB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudingi kvalifikaciniai reikalavimai, kurių neturės kiti konkursų dalyviai.

Norint objektyviai įvertinti, ar A. Š. darė įtaką konkurso sąlygoms ir ar tariamas kaltinimo pažadas nuolat jas kontroliuoti buvo įgyvendintas, buvo būtina byloje išreikalauti visus duomenis apie visus viešus konkursus, kuriuose dalyvavo AB „(duomenys neskelbtini)“, ir kokius sąlygų papildymus, keitimus ar siūlymus teikė A. Š. arba jo vadovaujamas skyrius, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Objektyviu įrodymų vertinimu nepagrįsta nuosprendžio dalis, jog dėl P. J. poveikio A. Š. įsipareigojo atlikti teisėtus veiksmus – pasirūpinti, kad bendrovėms ,,(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) laiku sumokėtų už atliktus darbus. Priešingai, (duomenys neskelbtini) nuolat vėluodavo atsiskaityti su rangovais. J. R. teisme pripažino dėl (duomenys neskelbtini) vėlavimo atsiskaityti už rangos darbus pats lankęsis pas merą, Finansų skyriaus vedėją, A. Š..

AB „(duomenys neskelbtini)“ padalinyje už paraiškų viešiesiems konkursams rengimą buvo atsakingas Č. P., kurio sūnus inkriminuojamų veikų metu dirbo (duomenys neskelbtini) Viešųjų konkursų komisijoje. Tai leidžia manyti, jog visa informacija, kuri tik realiai komisijos nariams prieinama, galėjo būti nesunkiai prieinama ir AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui Č. P.. Dėl to nesuprantami kaltinimai dėl tariamo A. Š. pasižadėjimo neteisėtai veikti AB „(duomenys neskelbtini)“ interesais. Faktus dėl savo sūnaus teisme Č. P. patvirtino. Jis paneigė, kad, rengdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ paraiškas viešiesiems konkursams, gavo iš J. R., P. J. ar kitų asmenų bei panaudojo konfidencialią konkurso informaciją. Šioms aplinkybėms patikrinti gynyba prašė iškviesti AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas – konkursų medžiagos rengėjas, tačiau teismas šį prašymą atmetė, o esamų įrodymų deramai ir objektyviai neįvertino.

J. R. teismui negalėjo aiškiai konkrečiais faktais pagrįsti, kada, kaip, kokiu būdu ir kokią informaciją A. Š. pažadėjo teikti, kokia jos reikšmė AB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, ar tokią informaciją realiai suteikė. Jis tik abstrakčiai bei apibendrintai nurodė, jog iš A. Š. sužinojo apie skaičiuojamąją konkurso kainą ir kitus konkurso dalyvius, tačiau negalėjo įvardinti kitų neva neteisėtų A. Š. nusikalstamų veikų.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte imperatyviai reikalaujama apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, tačiau teismas vengė konkretumo bei aiškumo ir šias nuostatas pažeidė.

Iš išdėstytų motyvų akivaizdžiai matyti, kad teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto reikalavimus, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Nuteistasis P. J. apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Kaltinamajame akte pateikti kaltinimai yra neaiškūs, surašyti kaip pasakojimas, iš kurio negalima suprasti, kokios jam inkriminuotų nusikaltimų dispozicijose nurodytos alternatyvios aplinkybės inkriminuotos. Negalima suprasti inkriminuoto kyšio dalyko ir vertės. Dėl šių priežasčių kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl teismas pagal tokį kaltinimą negalėjo nagrinėti bylos.

Apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.

Nepagrįsta teismo išvada, jog apeliantas kaip kyšį gavo automobilį, kilimėlių ir specialių raktų komplektus. Už automobilį jo pinigais bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)“ per tris kartus buvo sumokėta jo ir AB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus J. R. sutarta kaina – 53 000 Lt. Automobilis pradžioje nupirktas V. R. vardu, nors faktinis pirkėjas buvo apeliantas. Ši aplinkybė nereiškia, kad tokiu būdu padarytas nusikaltimas, nes nebuvo tokio tikslo. Automobilis nupirktas V. R. vardu todėl, jog tuo metu apeliantas nebuvo įsitikinęs, ar juo naudosis nuolat, ir turėjo minčių jį perparduoti. Dėl to siekė išvengti galimo įtarimo, kad verčiasi automobilių perpardavimu, nes buvo (duomenys neskelbtini) tarnautojas. V. R. vertėsi automobilių perpardavimu, todėl jam tai nebuvo našta. Priešingai, jis turėjo galimybę užsidirbti. Tik vėliau apsisprendęs, jog naudosis automobiliu pats, apeliantas jį nupirko iš V. R.. Šiuose veiksmuose nėra nusikaltimo.

Tai, kad 53 000 Lt sumokėta apelianto pinigais, patvirtino ne tik V. R., bet ir AB ,,(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiai. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto paaiškinimus, jog deklaruotais pinigais negalėjo sumokėti iš karto, nes juos buvo paskolinęs. Buvus skolą įrodė jo pokalbis su J. R.. Tačiau teismas patikėjo J. R. parodymais, kad 45 000 Lt buvo jo asmeniniai pinigai. Apeliantas nesutiko su tokia teismo išvada, nes J. R., kaip samdomo darbuotojo, įvardintas elgesys būtų visiškai neadekvatus: jis suinteresuotas dirbti, kad uždirbtų sau pinigus, o ne savo santaupas išleistų kitiems. Be to, J. R. suinteresuotas duoti parodymus, naudingus kaltinimą palaikančiam prokurorui, su kuriuo gyvena vienoje gatvėje ir kuris priėmė nutarimą J. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės mainais į jo parodymus. Dėl to J. R. parodymai vertintini kritiškai.

Automobilio kilimėlių ir varžtų komplektus apeliantas gavo kaip priedą prie automobilio, jų kaina buvo įtraukta į automobilio kainą.

Net jei nepavyktų nuginčyti prokuroro pateiktų kaltinimų, A. Š. už automobilio kaip kyšio priėmimą nuteistas nepagrįstai.

Iš nuosprendžio neaišku, kokios vertės kyšį jis gavo, nes teismas vartoja sąvoką ,,faktiškai naujas automobilis“. Byloje nurodyta, jog automobilis bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)“ parduotas už 99 393,22 Lt ir 17 890,78 Lt PVM. Į bendrovės apskaitą automobilis įtrauktas, nurodant jo vertę 99 393,22 Lt. Iki automobilį perduodant apeliantui, juo naudojosi P. J., jo žmona bei sūnus. Tai rodo, kad apeliantui perduoto automobilio vertė negalėjo būti tapati naujo automobilio įsigijimo kainai. Konkreti jo vertė perdavimo momentu nebuvo nustatinėjama. Be to, šios aplinkybės paneigia teismo išvadą, jog automobilis buvo įgyjamas apeliantui, o ne įmonei.

Už apeliantui perduotą automobilį 8 000 Lt AB ,,(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo apeliantas, o 45 000 Lt – J. R.. Nurodytos aplinkybės rodo, kad skiriasi apeliantui inkriminuoto nusikaltimo (kyšio priėmimo) objektyvioji pusė nuo teismo nustatytų faktinių aplinkybių, nes inkriminuota, jog kaip kyšis apeliantui perduotas automobilis, t. y. kyšis natūra, o nustatyta, kad kaip kyšis suteikta didelė piniginė nuolaida įsigyjant automobilį. Tai esminis skirtumas, nes skiriasi kyšio dalykas, kuris pagal kaltinimą varijuoja nuo naujo didelės vertės automobilio, nenurodant jo vertės, iki 250 MGL vertės automobilio. BK 225 straipsnio 3 dalies objektyviąją pusę sudaro kyšis, kurio vertė didesnė nei 250 MGL, dėl to darytina išvada, jog faktiškai apeliantui inkriminuota veika, numatyta minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas, nuteisdamas pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, išėjo už kaltinimo ribų.

Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas veikė AB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai. Liudytojai Č. P., V. S. teisme patvirtino, jog apeliantui inkriminuoti neteisėti veiksmai – informacijos apie konkursus suteikimas, negali būti laikomi neteisėtais, nes ši informacija buvo vieša ir visiems prieinama.

AB ,,(duomenys neskelbtini)“ savininkė buvo (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini). Ji privatizuota tik 2004–2005 m., kai kurios sutartys su ja buvo sudarytos dar iki privatizavimo. Be to, pagal savo darbo pobūdį apeliantas bendravo su visų įmonių, kurios atlikinėjo įvairius darbus (duomenys neskelbtini) užsakymu, atstovais. Dėl to nepagrįstos teismo išvados, kad apelianto bendravimas su J. R., P. J., K. Z. buvo nusikalstamas, prieštaraujantis užimamoms pareigoms.

Apeliantas teigė, jog byloje nustačius, kad P. J. bei J. R. papirkdami A. Š. iššvaistė AB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą, turėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl AB ,,(duomenys neskelbtini)“ baudžiamosios atsakomybės, tačiau dėl to nepasisakė nei prokuroras, nei teismas. Juridinio asmens nepatraukimas baudžiamojon atsakomybėn apsunkino apelianto poziciją, nes, pareiškus juridiniam asmeniui kaltinimus dėl turto iššvaistymo, duodant įmonės turto sąskaita kyšį apeliantui, ir juridiniam asmeniui nepripažinus savo kaltės, teismas turėtų susikoncentruoti prie kyšio, ypač didelės vertės, davimo nepagrįstumo bei beprasmiškumo. Dabar teismas apsiribojo išskirtinai deklaratyviais ir jokiais konkrečiais įrodymais neparemtais teiginiais, jog kyšis duotas bei turtas iššvaistytas už tai, kad apeliantas, vykdydamas savo įgaliojimus, padėtų laimėti viešųjų pirkimų konkursus ir pasirūpintų, jog įmonėms būtų laiku sumokėta už atliktus darbus. Tai, kad AB ,,(duomenys neskelbtini)“ laimėjo kelis viešųjų pirkimų konkursus, nepatvirtina jų neteisėtumo. Neįrodžius, jog konkursai neteisėti, negalima teigti, kad apelianto dalyvavimas ir veikimas Viešųjų pirkimų komisijos darbe buvo neteisėtas.

Toliau apeliantas skunde kartojo jau minėtus nuteistojo P. J. apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius dėl Č. P. sūnaus darbo (duomenys neskelbtini).

Apeliantas nurodė, jog byloje neteisėtai surinkti įrodymai, nes operatyvinis tyrimas buvo per ilgas, t. y. tęsiamas, net ir nustačius nusikalstamų veikų požymius. STT operatyviniai pareigūnai ir juos kontroliuoti turintys prokurorai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir laiku nepradėjo ikiteisminių tyrimų. Teismas negalėjo remtis operatyvinio tyrimo metu gautais įrodymais, iš jų telefoninių pokalbių pasiklausymo metu gauta informacija, nes nebuvo teismo leidimo vienoje byloje gautus duomenis panaudoti kitoje byloje. (duomenys neskelbtini) m. apylinkės teismo teisėjos sutikimas leisti panaudoti operatyvinio tyrimo metu gautus duomenis ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) lietė tik duomenis, gautus operatyvinio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau teismas rėmėsi ir operatyvinio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) gautais duomenimis. Neteisėtu būdu gauti duomenys negali būti tinkami įrodymai.

Įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Be to, apeliantas ginčijo prokuroro nutarimą, kuriuo J. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šis asmuo suinteresuotas remti prokuroro teismui pateiktą kaltinimą.

Teismas buvo šališkas, netinkamai vertino surinktus įrodymus.

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistasis P. J. ir jo gynėjas prašė P. J. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. Š. gynėjas prašė jo ginamojo skundą tenkinti. Prokuroras prašė abu skundus atmesti.

Nuteistųjų P. J. ir A. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. J. ir A. Š. kaltė dėl skundžiamų veikų pagrįsta bylos duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl iš dalies ydingos kaltinimo P. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį formuluotės ir abiem nuteistiesiems netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kadangi Lietuvos Respublikos 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., t. y. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, pakeista BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, palengvinanti nuteistųjų teisinę padėtį, kuri nagrinėjamu atveju taikytina.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistieji A. Š. ir P. J. apeliaciniuose skunduose nurodė, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos jų teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį.

Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus nuteistieji pirmiausia siejo su įrodymų vertinimu motyvuodami, jog nebuvo tirti nuteistuosius teisinantys įrodymai, o tie, kurie tirti, įvertinti netinkamai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, tirdamas ir vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepadarė esminiais pripažintinų procesinių pažeidimų.

Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog nuteistųjų kaltė padarius nusikaltimus, dėl kurių jie pripažinti kaltais, pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Konkretūs įrodymai bus aptarti vėliau, analizuojant apeliantų kaltę.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, ją palyginus su iš kitų šaltinių gauta informacija. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikaltimo sudėties, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo gana išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo dėl to, jog apeliantai ir teismas skirtingai vertino įrodymus.

Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą nurodė, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-491/2014).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių teisė pateikti prašymus nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek pateikti konkretūs prašymai gali turėti įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotas nutartis. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-247/2011 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visi proceso dalyvių, taip pat ir apeliantų, pateikti prašymai buvo apsvarstyti, dėl jų priimti procesiniai sprendimai, todėl vien tai, jog nebuvo patenkinti visi gynybos pareikšti prašymai, dar nereiškia teismą buvus šališką ar buvus pažeistą baudžiamojo proceso įstatymą.

Teismo šališkumą nuteistieji P. J. ir A. Š. taip pat įžvelgė nuosprendyje pateiktame liudytojo J. R. parodymų vertinime. Apeliantai teigė, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes atsakingai neištyrė šio liudytojo parodymų, nesiaiškino, ar jis nebuvo suinteresuotas apeliantus apkalbėti.

Tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

Įrodinėdami J. R. suinteresuotumą bylos baigtimi, jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, apkalbant nuteistuosius, apeliantai akcentavo tai, jog šis liudytojas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tik davęs prokurorui ir tyrimui reikalingus parodymus. Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde nurodė ir apie kaimyniškus liudytojo bei prokuroro veiksmus. Nuteistojo P. J. nuomone, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens parodymai vertintini atsargiau ir gali būti pripažįstami patikimais bei pakankamais kaltei pagrįsti, jei juos patvirtina kiti bylos proceso metu surinkti įrodymai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nebuvo laikomasi paminėtos nuostatos. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies argumentavimas patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas J. R. parodymus išsamiai ir tinkamai įvertino, patikrino bei patvirtino kitais bylos įrodymais.

Kita vertus, liudytojo J. R. parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad jo parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, ką iš esmės apeliaciniuose skunduose pripažino abu apeliantai, nes ginčijo ir kitus bylos įrodymus, kuriais remiantis nustatytos jų dalyvavimo nusikalstamose veikose aplinkybės bei pagrįsta kaltė, padarius šiuos nusikaltimus. Byloje yra pakankamai duomenų pripažinti, jog A. Š. pareikalavo duoti jam didelės vertės kyšį – naują automobilį už ateityje neteisėtą veikimą, vykdant Viešųjų pirkimų komisijos nario įgaliojimus, susitarė priimti ir jį priėmė, tokiu būdu P. J. A. Š. papirko. Tuo pačiu P. J., suklastodamas bendrovės dokumentus – 2006 m. rugpjūčio 25 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdžio protokolą, nors posėdis iš tiesų neįvyko, ir taip įteisindamas A. Š. neteisėtai perduoto naudotis automobilio pardavimą už 53 000 Lt, iššvaistė jo žinioje buvusį AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės vertės turtą. Siekdamas nuslėpti kyšio priėmimą, per tarpininką V. R. su AB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi sudarydamas automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, vėliau šį automobilį persirašęs savo vardu, taip A. Š. įteisino jo įsigijimą.

Priešingai, nei skunduose nurodė apeliantai, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad liudytojui J. R., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo metu, buvo daromas spaudimas duoti parodymus. Atkreipiamas dėmesys, jog Baudžiamojo proceso kodekse nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo statusą ir vėliau atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, o teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus. Apygardos teismas J. R. parodymus tinkamai ištyrė ir įvertino tiek atskirai, tiek ryšyje su kitais bylos įrodymais ir nenustatė jokių esminių prieštaravimų.

Atmetamas nuteistojo P. J. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytą veikimą organizuota grupe. Teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl nuteistųjų kaltės. Tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo apeliantai, ar kai kurie kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymai motyvuotai atmesti, nereiškia teismą buvus šališką. Duomenų, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, taip pat nėra.

Teisėjų kolegija neįžvelgė P. J. ir A. Š. apeliaciniuose skunduose minimo in dubio pro reo bendrojo teisės principo pažeidimo. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl apeliantų kaltės, padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis.

Taigi nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančią sąlygą, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, bei BPK 20 straipsnio reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui.

Dėl nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su operatyvinio tyrimo

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde kėlė operatyvinio tyrimo pradėjimo, jo vykdymo byloje teisėtumo ir pagrįstumo klausimus.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, 2) ar tyrimo veiksmai atlikti, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais veiksmais.

Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra: 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai dėl kitų procesinių prievartos priemonių, kurios įstatymo priskirtos jų kompetencijai, taikymo.

Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas Operatyvinės veiklos įstatymo, galiojusio veikų padarymo metu, 9 straipsnyje. Tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo faktinio pagrindo bylą nagrinėjantys teismai paprastai netikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2010, 2K-343/2010, 2K-413/2011, 2K-P-94-895/2015 ir kt.).

Skundžiamame nuosprendyje nebuvo pasisakyta dėl operatyvinio tyrimo atlikimo šioje byloje teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad, atliekant šią slapto pobūdžio procesinę veiklą, nebuvo pažeisti įstatymų reikalavimai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl A. Š., V. R., J. R. ir kitų įtariamųjų galbūt padarytų nusikalstamų veikų pradėtas 2008 m. rugpjūčio 25 d. (t. 1, b. l. 22–23). Pagrindas pradėti šį ikiteisminį tyrimą buvo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) (duomenys neskelbtini) valdybos surinkta operatyvinio tyrimo, atlikto operatyvinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), medžiaga apie A. Š. ir kitų asmenų, tikėtina, padarytas nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 18–21, 22–23, 25). Prie atliekamo ikiteisminio tyrimo prijungta STT (duomenys neskelbtini) valdybos surinkta operatyvinė medžiaga: operatyvinių veiksmų protokolai, telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo, vykdant operatyvinį tyrimą, protokolai, skaitmeninės optinės laikmenos, kur užfiksuotas bendravimas tarp A. Š., J. R. ir P. J. bei A. Š. ir V. R. (t. 1, b. l. 27, 28–30, 31–34, 35, 36, 37, 38–39, 40, 41–42).

Operatyvinio tyrimo veiksmai atlikti, laikantis Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini) apygardos teismas nuo 2006 m. vasario 28 d. nutartimis sankcionuodavo slaptą P. J. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos, pokalbių, kitokio susižinojimo ir veiksmų įvairiose susitikimų vietose su kitais asmenimis, kai nė vienam iš pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, turinio slaptą kontrolę ir fiksavimą (t. 1, b. l. 53, 59). Teismo nutartys priimtos, teismui gavus (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo teikimą (t. 1, b. l. 47).

(duomenys neskelbtini) apygardos teismas nuo 2006 m. kovo 23 d. nutartimis sankcionavo slaptą J. R. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos, pokalbių, kitokio susižinojimo ir veiksmų įvairiose susitikimų vietose su kitais asmenimis, kai nė vienam iš pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, turinio slaptą kontrolę ir fiksavimą (t. 1, b. l. 57–58). Teismo nutartys priimtos, teismui gavus (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo teikimą (t. 1, b. l. 51–52).

Šiaulių apygardos teismas nuo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartimis sankcionavo techninių priemonių panaudojimą specialiąja tvarka ir leido kontroliuoti bei fiksuoti A. Š. pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus su kitais asmenimis, slaptą patekimą į tarnybines patalpas (duomenys neskelbtini) ( t. 1, b. l. 114, 140, 175; t. 2, b. l. 24–25; 54–55, 58–59, 75–76, 80–81). Teismo nutartys priimtos, teismui gavus (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo teikimą (t. 1, b. l. 112–113) .

Dalis minėtų iš dalies išslaptintų nutarčių išrašų buvo pateikta pirmosios instancijos teismui (t. 1, b. l. 43, 53–54, 57–58, 114). Šie dokumentai pagrindžia operatyvinių priemonių taikymo teisėtumą. Techninės priemonės specialia tvarka buvo naudojamos, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nustatytos tvarkos. Šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas ištyrė, todėl konstatuotina, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose fiksuota bylai reikšminga informacija gauta teisėtais būdais.

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde teigė, kad šioje byloje atliekant operatyvinį tyrimą pažeisti Operatyvinės veiklos įstatymo nurodyti operatyvinei veiklai keliami uždaviniai, nes jam inkriminuotos veikos buvo tirtos pakankamai ilgą laiką, operatyvinės veiklos subjektui pasyviai tai stebint.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog STT (duomenys neskelbtini) valdybos Operatyvinės veiklos skyriuje operatyvinis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl A. Š. ir kitų asmenų, tikėtina, neteisėtų veiksmų iš tiesų buvo atliekamas nuo 2006 m. vasario mėn. iki 2008 m. rugpjūčio 25 d., kai STT (duomenys neskelbtini) valdyba pranešė (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūrai apie turimą informaciją dėl nusikalstamų veikų padarymo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t. 1, b. l. 18–21, 22–23). Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo pripažinti, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose fiksuota bylai reikšminga informacija gauta neteisėtais būdais ir dėl to nelaikytina įrodymu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai, atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų, atsiranda pagrindas manyti, jog gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti naujai paaiškėjusią informaciją. Nagrinėjamu atveju operatyvinis tyrimas buvo atliekamas dėl naujos reikšmingos informacijos apie tęsiamas ir naujas nusikalstamas veikas gavimo. Dėl to siekiant išaiškinti A. Š. bei kitų asmenų daromas ir rengiamas nusikalstamas veikas, nustatyti jų daromų nusikalstamų veikų galimus bendrininkus, buvo būtina technines priemones specialia tvarka naudoti tokį ilgą laiką. Dėl šios priežasties užsitęsęs operatyvinis tyrimas yra pateisinamas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-2011, 2K-530/2012).

Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisę turintys subjektai, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, yra kompetentingi nuspręsti, kada turi būti pradedamas baudžiamasis procesas dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Vien nuteistojo A. Š. nesutikimas su priimtu sprendimu neleidžia teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos.

Nusikaltimų padarymo metu galiojęs Operatyvinės veiklos įstatymas nereglamentavo, kiek laiko galima vykdant operatyvinį tyrimą atlikti teismo sankcijos reikalaujančius veiksmus ir priemones. 2002 m. birželio 20 d. Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 5, 6 dalyse ir 11 straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, taip pat slaptas patekimas į patalpas ir jų apžiūra sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas. Pratęsimų skaičius neribojamas.

Byloje nenustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai darė aktyvių veiksmų, siekdami paspartinti ar daryti įtaką naujiems nusikaltimams daryti, neprovokavo P. J. ar A. Š. nusikalsti.

Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareigūnai bei juos kontroliuojantis prokuroras piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, nes toks nuteistojo A. Š. teiginys yra subjektyvaus pobūdžio ir deklaratyvus.

A. Š. apeliaciniame skunde taip pat bandė įrodyti, kad teismas negalėjo operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų duomenų laikyti įrodymais bei jais remtis, nes byloje nebuvo gautas leidimas telefoninių pokalbių pasiklausymo metu gautą informaciją panaudoti kitoje byloje.

Toks skundo argumentas nepagrįstas.

BPK 162 straipsnyje numatyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu, o jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi.

Jau minėta, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl A. Š., V. R., J. R. ir kitų įtariamųjų galbūt padarytų nusikalstamų veikų pradėtas 2008 m. rugpjūčio 25 d. (t. 1, b. l. 22–23). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroro V. G. 2010 m. gegužės 7 d. nutarimu priimtas sprendimas ikiteisminį tyrimą dėl įtariamųjų A. Š., V. R. ir J. R. (epizode dėl automobilio ,,Volvo S60“ kaip kyšio davimo A. Š. ir su tuo susijusių nusikalstamų veikų) atskirti į atskirą procesą, suteikiant tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu buvo siekiama greičiau užbaigti ikiteisminį tyrimą ir šią bylos dalį perduoti į teismą (t. 1, b. l. 1–8). Iš byloje esančio sąrašo matyti, kokie dokumentai ir daiktiniai įrodymai buvo atskirti į naują procesą.

Taigi nutarimą ikiteisminį tyrimą atskirti į atskirą procesą priėmė prokuroras, ir byla, kurioje skundžiamu nuosprendžiu nuteistas A. Š., nėra nauja, jai tik suteiktas kitas (naujas) numeris (duomenys neskelbtini). Esant šioms aplinkybėms, BPK 162 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.

Jau minėta, kad Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialiąja tvarka, leista kontroliuoti bei fiksuoti A. Š. pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus su kitais asmenimis, leistas slaptas patekimas į tarnybines patalpas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Vėliau terminai įstatymo nustatyta tvarka buvo tęsiami ( t. 1, b. l. 114, 140, 175; t. 2, b. l. 24–25, 54–55, 58–59, 75–76, 80–81). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu įvairių teismų nutartimis buvo leista pareigūnams naudoti technines priemones specialiąja tvarka P. J. ir kitiems asmenims (t. 1, b. l. 53, 57–58, 59).

(duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja V. B. 2010 m. sausio 18 d. patvirtino prokuroro V. G. tos pačios dienos nutarimą, kuriuo leista ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) panaudoti operatyvinio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) procesinių prievartos priemonių pagrindu gautus duomenis, užfiksuotus operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose (dėl P. J. ir J. R. sankcionuota telekomunikacijų tinklais, jų naudojamais telefonais perduodamos ir jiems perduodamos asmenų informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo, kai veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, kontrolė; dėl P. J. ji vykdyta nuo 2006 m. birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d., o dėl J. R. – nuo 2006 m. birželio 28 d. iki rugsėjo 28 d.) (t. 1, b. l. 59).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir fiksavimo, kitų slaptų sekimo priemonių taikymo A. Š., J. R. ir P. J. pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. redakcija) bei BPK 154 straipsnio nuostatas, nenustatė pažeidimų. Be to, jokių pagrįstų pažeidimų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeisti BPK 166 straipsnio reikalavimai.

Dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistųjų P. J. ir A. Š. apeliacinių skundų argumentais, jog šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Apeliantų argumentai dėl kaltinamojo akto trūkumų yra nepagrįsti.

Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 219 straipsnyje. Šio straipsnio 3–5 punktuose nurodyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdus, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes; duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį (jo dalį ir punktą), numatantį atsakomybę už padarytą veiką.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, ir dėl to esmingai suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-415/2005, 2K-105/2007, 2K-7-198/2008 ir kt.). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes būtina nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje.

Šioje baudžiamojoje byloje aprašant nusikalstamas veikas, kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 dalyje išvardytos aplinkybės tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu: inkriminuotų nusikalstamų veikų vieta, laikas, būdai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamų veikų aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikų sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga kvalifikavimui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamajame akte nurodytos P. J. ir A. Š. padarytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės pakankamai išsamiai ir konkrečiai atskleidžia BK 225 straipsnio 3 dalyje ir 227 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, dėl kurių aprašymo skundžiasi apeliantai, sudėties turinį, todėl P. J. ir A. Š. teisė gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis) nebuvo pažeista. Visos nuosprendyje nustatytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės P. J. ir A. Š. buvo žinomos pareiškiant įtarimus ir nurodytos kaltinamajame akte, todėl apeliantai turėjo galimybę pasiruošti gynybai, šias aplinkybes ginčyti bylą nagrinėjant teisme. Jokių BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Tuo pačiu pažymėtina, jog nuteistojo P. J. gynėjas pirmosios instancijos teismo parengiamajame posėdyje kreipėsi į teismą, prašydamas grąžinti bylą prokurorui dėl netinkamų kaltinimo formuluočių, nesuprantamo kaltinimo ir kitų BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų (t. 16, b. l. 110–112). Pirmosios instancijos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi tokį gynėjo prašymą motyvuotai atmetė (t. 16, b. l. 105–106). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl prašymo atmetimo nenustatyta jokių Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų.

Vienas iš skundo argumentų, kuriuo motyvuojamas BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas, yra tai, jog nuteistojo P. J. veika – bendrovės turto iššvaistymas – negalėjo būti vertinamas atskirai nuo juridinio asmens – AB „(duomenys neskelbtini)“ atsakomybės. Apelianto A. Š. nuomone, jeigu P. J. padarė šią veiką, turėjo būti sprendžiamas ir AB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamosios atsakomybės klausimas, tačiau dėl to nei prokuroras, nei teismas nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, kad P. J. kaltinamas papirkimu bendrovės naudai, apelianto nuomone, tik pareiškus bendrovei kaltinimą dėl turto iššvaistymo, galėjo būti paneigtas kyšininkavimo faktas. Kadangi kaltinamajame akte nenurodytos ar nurodytos neteisingai svarbios aplinkybės, jis neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Su tokiais skundo argumentais negalima sutikti.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai yra konkretūs teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ nėra šios bylos baudžiamosios atsakomybės subjektas. Be to, nuteistasis A. Š. nenurodė jokių motyvų, kaip ši aplinkybė (bendrovės patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184 straipsnį) paneigtų objektyviai byloje nustatytą kyšininkavimo faktą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantų prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl netinkamai, pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, surašyto kaltinamojo akto.

Dėl BK 227 straipsnio 2 dalies ir 225 straipsnio 3 dalies taikymo

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose prašė juos išteisinti. Nors A. Š. neigė reikalavęs ir priėmęs didelės vertės kyšį – automobilį ,,Volvo S60“ teigdamas, kad šį automobilį nusipirko iš V. R., o P. J. neigė davęs minėtą kyšį, tačiau A. Š. kaltę kyšininkavus, o P. J. kaltę papirkus A. Š. patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma. Kadangi šios nusikalstamos veikos tarpusavyje susijusios, o nuteistųjų kaltė bus įrodinėjama, dėstant tuos pačius baudžiamosios bylos įrodymus, dėl šių nusikalstamų veikų pasisakoma kartu.

Nepagrįstu pripažįstamas P. J. apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Neigdamas kaltę, apeliantas rėmėsi savo paties bei kito nuteistojo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais nurodęs, kad jo kaltė nustatyta, nepagrįstai sureikšminus atskirus įrodymus – nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto J. R. parodymus ir operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotus pokalbius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išvadą dėl P. J. kaltės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nagrinėjamoje byloje padarė, įvertinęs ne tik P. J. ar kito nuteistojo A. Š. parodymus, bet byloje surinktų įrodymų visumą: kaip liudytojai apklaustų AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „S“, (duomenys neskelbtini) darbuotojų bei išteisintojo V. R. parodymus, rašytinius bylos įrodymus, taip pat iš dalies nuteistųjų P. J. ir A. Š. parodymus.

Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė visų nuteistųjų bei liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, todėl šiame nuosprendyje jie nekartojami ir aptariami tik tiek, kiek reikia atsakyti į apeliacinių skundų argumentus.

Papirkimas, numatytas BK 227 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), yra tiesiogiai arba netiesiogiai pareikštas pasiūlymas, pažadas duoti kyšį arba kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekiant tų pačių rezultatų. Jeigu tie patys veiksmai padaromi siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus, veika kvalifikuojama pagal komentuojamo straipsnio 2 dalį.

Papirkimas siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos yra tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas ar duodamas už tai, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atliktų neteisėtus veiksmus (ar neteisėtai neveiktų) ir, taip neteisėtai veikdamas (ar neveikdamas), patenkintų papirkėjo (ar kitų papirkėjui artimų žmonių) interesus.

Kam priklauso tiesiogiai ar netiesiogiai siūlomas, pažadamas ar duodamas kyšis, kieno interesais (savo, giminių, draugų) papirkėjas veikia, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės.

BK 227 straipsnyje numatyta papirkimo sudėtis yra formali, todėl kyšio davimas yra baigtas nuo minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Be to, papirkimo baigtumas nepriklauso nuo to, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Taip pat veikos kvalifikavimui neturi reikšmės kyšio davimo vieta ir būdas. Pažymėtina ir tai, jog pagal įstatymą susitarimas nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia ne susitarimo tarp kaltininko ir valstybės tarnautojo buvimas ar nebuvimas, o tai, jog kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiką.

Nuteistieji P. J. ir A. Š. apeliaciniuose skunduose akcentavo, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokius pareigybės aprašyme nurodytus įgaliojimus pareigūnas atliko netinkamai.

Tokie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti.

Įstatyme nėra įtvirtinto reikalavimo, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 227 straipsnį, visais atvejais būtinai nustatyti konkrečius paperkamo asmens veiksmus, kuriuos paperkamas asmuo atliko (neatliko) ar turėtų atlikti (neatlikti) papirkėjo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga, ,,Teismų praktikos“ biuletenis Nr. 26).

Kita vertus, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies aiškiai matyti, jog P. J. nuteistas už tai, kad A. Š. davė kyšį – naują lengvąjį automobilį ,,Volvo S60“ už neteisėtą ir teisėtą veikimus ateityje vykdant įgaliojimus.

Neteisėtas veikimas turėjo pasireikšti ir pasireiškė tuo, jog A. Š. padės su P. J. siejamoms AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ laimėti (duomenys neskelbtini) Viešųjų pirkimų komisijos organizuojamus konkursus. Tai apėmė tokie veiksmai: naudingos konfidencialios informacijos pateikimas apie konkursus, kitus dalyvius, jų pateiktus konkursinius pasiūlymus ir paraiškų turinį, šių pirkimų preliminarius skaičiavimus; konsultavimas, kaip laimėti konkursus; rūpinimasis, kad į organizuojamų konkursų sąlygas būtų įrašyti tik AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudingi kvalifikaciniai reikalavimai, kurių neturės kiti konkursų dalyviai.

Teisėtas veikimas turėjo pasireikšti ir pasireiškė tuo, jog A. Š. veiks AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, t. y., vykdydamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas ir turėdamas teisę duoti privalomus nurodymus dėl apmokėjimo už atliktus darbus, pasirūpins, kad su šiomis bendrovėmis už atliktus darbus būtų laiku atsiskaitoma.

Iš apeliacinio skundo turinio analizės taip pat matyti, jog nuteistasis P. J. sau naudinga linkme aiškino byloje objektyviai nustatytas aplinkybės dėl jo ir J. R. bendravimo su A. Š. teigdamas, kad pastarasis jokios konfidencialios informacijos jiems neteikė.

Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

Apygardos teismas pagrįstai atmetė teisiamojo posėdžio metu pateiktą P. J. gynybinę versiją (ikiteisminio tyrimo metu P. J. atsisakė duoti parodymus), jog visa informacija, kurią teismas vertino kaip konfidencialią, buvo viešai prieinama, todėl nebuvo reikalo duoti A. Š. kyšį.

Operatyvinių veiksmų vykdymo metu užfiksuotų pokalbių turinys įrodo, kad A. Š., būdamas Viešųjų pirkimų komisijos narys, nesilaikė jo paties pasirašyto konfidencialumo pasižadėjimo ir nešališkumo deklaracijos (t. 4, b. l. 74, 75) reikalavimų, nes, teikdamas atitinkamo turinio informaciją J. R. ir P. J., nebuvo objektyvus, dalykiškas ir turėjo išankstinį nusistatymą veikti bendrovių AB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai.

Konfidencialumą reglamentuoja Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 6 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nusikaltimų padarymo metu) bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Pagal VPĮ 6 straipsnio 1 dalį informacijos konfidencialumą nurodo perkančioji organizacija ar tiekėjas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „perkančioji organizacija, Viešojo pirkimo komisijos nariai, ekspertai ir kiti asmenys neturi teisės atskleisti informacijos, susijusios su atliktomis pirkimo procedūromis, jeigu jos atskleidimas prieštarauja įstatymams, daro nuostolių teisėtiems šalių komerciniams interesams arba trukdo užtikrinti sąžiningą konkurenciją“.

CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta sąvoka nustatant, jog „informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą“. Konfidencialia informacija negali būti tokia informacija, kuri pagal įstatymą turi būti paskelbta viešai.

Iš bylos medžiagos matyti, jog A. Š. 2004 m. sausio 9 d. pasirašytame konfidencialumo pasižadėjime Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 75) išsamiai išaiškinta, kas sudaro konfidencialią informaciją ir kokie veiksmai nesuderinami su Viešojo pirkimo komisijos nario įgaliojimais. Tokią informaciją sudaro: pirkimų procedūrose dalyvavusių tiekėjų (rangovų) kvalifikaciniai duomenys bei kiekvieno pasiūlymo turinys; pasiūlymų vertinimo ir palyginimo aprašymas ir Viešojo pirkimo komisijos išvada dėl laimėjusio pasiūlymo, pasiūlymą pateikusio tiekėjo (rangovo) pavadinimas ir motyvai, dėl kurių šis pasiūlymas buvo pasirinktas; kita informacija, susijusi su konkurso pasiūlymų nagrinėjimu, aiškinimu, vertinimu ir palyginimu; jei taikomas ne konkurso, o kitas pirkimo būdas – jo taikymo pagrindas; jei buvo atmesti pasiūlymai – atmetimo priežastys; kita informacija, susijusi su atliktomis pirkimo procedūromis, jeigu jos atskleidimas prieštarauja įstatymams, daro nuostolių teisėtiems šalių komerciniams interesams arba trukdo užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Minėtame dokumente taip pat nurodyta, kad apie pirkimo procedūrose dalyvaujančius tiekėjus (rangovus), pasiūlyme nurodytą kainą, mokėjimo ir prekių tiekimo, paslaugų teikimo ir darbų atlikimo terminus po vokų su pasiūlymais atplėšimo procedūros pranešama visiems pirkimo procedūrose dalyvaujantiems tiekėjams (rangovams).

Byloje nustatyta, kad A. Š. kyšis duotas ir už tai, jog jis padės su P. J. siejamoms bendrovėms AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ laimėti (duomenys neskelbtini) Viešųjų pirkimų komisijos organizuojamus konkursus, ir tai apėmė tokie veiksmai: naudingos konfidencialios informacijos pateikimas apie pirkimus (konkursus), kitus dalyvius, jų pateiktus konkursinius pasiūlymus ir paraiškų turinį, šių pirkimų preliminarius skaičiavimus; konsultavimas, kaip laimėti konkursus; rūpinimasis, kad į organizuojamų konkursų sąlygas būtų įrašyti tik AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudingi kvalifikaciniai reikalavimai, kurių neturės kiti konkursų dalyviai.

Taigi priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis P. J., iš A. Š. reguliariai gaunama informacija buvo konfidenciali ir teikiama jo atstovaujamoms bendrovėms rodant palankumą, kas akivaizdžiai nesiderino su A. Š. užimamomis pareigomis (duomenys neskelbtini). Apelianto argumentai, susiję su viešųjų pirkimų organizavimo bei vykdymo tvarka, atskleidžiant jų specifiką, nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados.

Nuteistasis P. J., nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodė, kad pasitikėjo J. R. ir į jo veiklą nesikišo, veiklos nekontroliavo, buvo suteikęs visišką sprendimų priėmimo laisvę, dėl to direktorius J. R. veikė savarankiškai ir pats priiminėjo sprendimus, jų nederinęs su valdyba ar pirmininku. Taigi nuteistasis P. J. proceso metu bandė įtikinti, kad visus neteisėtus veiksmus atliko ne jis, bet J. R., kuriuo visiškai pasitikėjo ir netikrino priimamų sprendimų pagrįstumo.

Tokie apelianto parodymai neatitinka objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių.

Iš juridinio asmens duomenų matyti, jog nuo 2004 m. spalio 11 d. iki 2007 m. liepos 5 d. bendrovės pavadinimas buvo AB „(duomenys neskelbtini)“, per visą šį laikotarpį bendrovė turėjo tris akcininkus: akcininką S. K. (kuris 2006 m. rugpjūčio mėn. buvo jau miręs), turėjusį 0,1 proc. akcijų, AB „(duomenys neskelbtini)“, turėjusią 8 proc. akcijų, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėjusią daugiau kaip 91 proc. akcijų (t. 7, b. l. 39, 49, 50, 126). AB „(duomenys neskelbtini)“ 2006 m. rugpjūčio 25 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo duomenys patvirtina, kad susirinkime dalyvavo stambiausias bendrovės akcininkas – UAB „(duomenys neskelbtini)“, turintis 91,95 proc. visų balso teisę turinčių bendrovės akcijų, atstovaujamas prezidento P. J. (t. 17, b. l. 156–157). Nustatyta, jog P. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ šias pareigas užėmė iki 2011 m. vasario 24 d. (išskyrus trumpą laikotarpį 2010 m.) (t. 17, b. l. 178). Be to, P. J. buvo AB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. iki 2004 m. lapkričio 6 d., generalinis direktorius nuo 2004 m. lapkričio 3 d. iki 2005 m. vasario 21 d. (t. 7, b. l. 129). 2005 m. vasario 18 d. su J. R. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 553, priimant jį į AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pareigas nuo 2005 m. vasario 21 d. (t. 7, b. l. 46, 129). Iš 2004 m. rugpjūčio 27 d. darbo sutarties Nr. 292, sudarytos AB „(duomenys neskelbtini)“ su P. J., matyti, kad nuo 2005 m. vasario 21 d. P. J. perkeltas į generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas (t. 3, b. l. 117–121).

Nuteistasis P. J. teisiamajame posėdyje (t. 18, b. l. 73–75) neigė kontroliavęs J. R. bei domėjęsis automobilių įsigijimo ir pardavimo reikalais, tačiau tokie P. J. parodymai prieštarauja jo paties parodymams, duotiems atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kitų veikų (t. 17, b. l. 176– 182), kur užfiksuota, kad P. J., apklaustas dėl savo paties galbūt padarytų veikų, pripažino, jog, dirbdamas AB „(duomenys neskelbtini)“, jis nebuvo pareigūnas, buvo verslininkas, o abi bendrovės – AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ – buvo jo nuosavybė.

Iš nuteistojo P. J. teisiamajame posėdyje duotų parodymų ir apeliacinio skundo argumentų analizės taip pat matyti, kad J. R. jį, o ne priešingai, informavo apie A. Š. reikalavimą kuo greičiau perduoti jam automobilį ir būtent jis, o ne J. R. paskambino A. Š. ir pasakė, kad gali pasiimti automobilį. Iš P. J. paaiškinimų matyti, jog jis (P. J.) davė nurodymą J. R. sutvarkyti visus dokumentus. Visa tai, įvertinus, kad P. J. buvo žinoma, jog bendrovei priklausantis automobilis A. Š. buvo perduotas dar iki sutarties sudarymo (šią aplinkybę apeliantas pripažino tik apeliaciniame skunde), rodo, kad sprendimus bendrovėje realiai priiminėjo P. J., o ne vienasmeniškai J. R..

Tai, kad J. R. buvo pavaldus P. J. ir negalėjo veikti be jo žinios ar negavęs jo sutikimo, rodo ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys. Šie įrodymai taip pat išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, jog P. J., J. R. ir A. Š. tarpusavio telefoninių pokalbių metu objektyviai užfiksuota, kad 2006 m. liepos 17 d. P. J. pranešė A. Š., jog jis jau turi A. Š. dominantį ,,Volvo“ automobilį; 2006 m. liepos 19 d. pokalbio metu J. R. su P. J. svarstė, kaip reikia įforminti automobilį ir jį atiduoti A. Š., o, jų žiniomis, A. Š. vengė savo vardu įforminti automobilį, todėl teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad automobilio istorijoje atsirado V. R.; 2006 m. liepos 19 d. pokalbio metu tą pačią dieną užfiksuotas A. Š. pokalbis su J. R., kur jie tariasi, kaip A. Š. pasiimti automobilį ir pan. Tokio turinio pokalbiai liudija, jog J. R. detaliai pranešdavo P. J. bendravimo su A. Š. aplinkybes ir laukdavo P. J. nurodymų.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko neįtikinamais nuteistojo P. J. apeliacinio skundo argumentus, kad jis nesidomėjo bendrovės reikalais ar tuo, kaip J. R. įvykdo jo nurodymus. Be to, nelogiška, jog finansiškai suinteresuotas ir faktiškai bendrovę valdantis asmuo nesidomėtų brangaus turto (šiuo atveju naujo daugiau kaip 100 000 Lt vertės automobilio) įsigijimo ir perleidimo trečiajam asmeniui aplinkybėmis.

Išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad, net formaliai paskyrus generaliniu direktoriumi kitą asmenį – J. R., P. J. per kitą bendrovę realiai visą laiką buvo pagrindinis AB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir faktiškai vadovavo bendrovei, toliau laisvai disponavo bendrovei priklausančiu turtu, duodavo nurodymus dėl jo panaudojimo kaltinime nurodytu laikotarpiu. Paskyrimas direktoriumi kito asmens nekeičia P. J. kaip asmens, kuriam buvo patikėtas svetimas turtas, statuso, nes tai buvo formalūs pakeitimai.

Iš to seka, kad nuteistojo P. J. versija, jog jam negalėjo būti ir nebuvo žinoma apie A. Š. reikalavimą duoti kyšį, automobilio įsigijimo priežastį bei V. R. vaidmenį sudarant sandorį, nepasitvirtino.

Aplinkybę, kad automobilis nuo pat pradžių buvo skirtas A. Š. kaip kyšis, patvirtino ne tik V. R. bei J. R. parodymai, rašytinė bylos medžiaga, bet ir iš dalies paties nuteistojo P. J. bei nuteistojo A. Š. parodymai. Šie įrodymai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nedetalizuoja.

Jau minėtų operatyvinių veiksmų atlikimo metu objektyviai užfiksuotas nuteistųjų bendravimas tiek tarpusavyje, tiek su J. R. paneigia nuteistojo P. J. teisiamajame posėdyje iškeltą versiją, jog automobilį norėjo įsigyti A. Š. giminaitis. Tokie nuteistojo P. J. parodymai prieštarauja ne tik liudytojo J. R. ir kito nuteistojo A. Š. parodymams bei paties P. J. apeliaciniame skunde dėstomai pozicijai, kur P. J. neneigė supratęs automobilio pardavimo ir realaus perdavimo su A. Š. susijusiam asmeniui (V. R.) faktą, bet ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems bei aptartiems rašytiniams įrodymams, todėl Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo parodymus dėl automobilio perdavimo A. Š. kaip gynybinę versiją ir jais nesivadovavo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nelogišką nuteistojo P. J. apeliaciniame skunde iškeltą versiją apie visuotinai paplitusią praktiką iš anksto perleisti bendrovei priklausantį automobilį (automobilius) tretiesiems asmenims be jokio pirkimo–pardavimo sandorio įregistravimo. Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose aptarti įrodymai nepatvirtina tokio susitarimo galimybės, be to, buvus tokią praktiką neįrodė ir apeliantas.

Jau minėta, kad P. J. apeliaciniame skunde pateiktą byloje nustatytų faktinių aplinkybių interpretaciją paneigia ir J. R. parodymai.

Apeliantas savo skunde akcentavo kaip liudytojo apklausto J. R., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis BK 39¹ straipsnio 1 dalimi (t. 13, b. l. 27–31), parodymus, laikydamas juos nepatikimais.

Pažymėtina, jog asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai vertinami pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2008). Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens parodymai atsargiau vertintini apie jo ir kitų nusikaltimo bendrininkų vaidmenį bei reikšmę padarant nusikaltimą, skirtinas didesnis dėmesys įvertinant tokio asmens parodymų savarankiškumą bei objektyvumą, t. y. šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina ir kita bylos medžiaga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2006).

Vertindama viso proceso metu duotus J. R. parodymus, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnyje numatytu pagrindu, parodymais, nes juos patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas.

Skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies argumentacija patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas J. R. parodymus išsamiai ir tinkamai įvertino, patikrino bei patvirtino kitais bylos įrodymais. Dėl to teisėjų kolegija šio liudytojo parodymų iš naujo nedėsto, o tik pasisako dėl liudytojo nurodytų aplinkybių, kurias skundžia apeliantai.

Atmetami nuteistojo P. J. apeliacinio skundo argumentai, susiję su J. R. proceso metu pareikštų įtarimų apimties vertinimu, šių įtarimų pateikimo aplinkybėmis, vykdytų apklausų teisėtumu įtariant, jog J. R. parodymai galėjo būti išgauti klasta ar kitokiais neleistinais būdais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą teigti, kad padaryti procesiniai pažeidimai ir suvaržytos J. R. teisės ikiteisminio tyrimo metu. Tokių duomenų nenurodė ir pats J. R. ar tuo metu jį gynęs advokatas R. T..

Iš bylos medžiagos matyti, jog J. R. ikiteisminio tyrimo metu pranešimai apie įtarimą buvo teikiami tris kartus, kaskart koreguojant jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo aplinkybes ir jų apimtį (t. 12, b. l. 34–36, 57–58; t. 13, b. l. 6–9). Nuo pirmo pranešimo apie įtarimą pateikimo dienos 2008 m. rugsėjo 2 d. J. R. apklaustas šešis kartus ir tik trijose apklausose jis prisipažino kaltu bei davė parodymus apie jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes (t. 12, b. l. 66–69; t. 13, b. l. 3–5, 12–13). Apklausiant J. R. kaip įtariamąjį, dalyvavo gynėjas. Pastabų dėl neteisėto poveikio atliekant apklausą nebuvo pareikšta. Visose apklausose, kuriose dalyvavo gynėjas, nuteistasis nereiškė jokių skundų dėl jo teisių pažeidimų, neužtikrinant tinkamos teisės į gynybą. Jokių skundų dėl šias apklausas atlikusio tyrėjo ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo pateikta. Be to, ikiteisminio tyrimo metu J. R. davė išsamius paaiškinimus dėl parodymų pakeitimo ir melavimo. Tokie parodymai teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, kolegijos vertinimu, visos J. R. apklausos atliktos, užtikrinant jo teisę į gynybą ir laikantis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų. Dėl to apelianto abstraktūs teiginiai, ginčijant procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo metu atlikimą, neduoda pagrindo atmesti liudytojo J. R. parodymus.

Nuteistasis P. J. apeliaciniame skunde akcentavo, kad A. Š. teisiamajame posėdyje paneigė kartu su J. R. nuvykęs į UAB „S“. Liudytojai S. P. ir Z. J. teisme parodė, kad P. J. nuvyko į UAB „S“ ir išsirinko automobilį. Taigi pagal apeliantą minėti asmenys paneigė J. R. nurodytą aplinkybę dėl A. Š. dalyvavimo, išsirenkant automobilį „Volvo S60“. Apelianto nuomone, liudytojų S. P. ir Z. J. parodymai yra svarbūs, sprendžiant dėl liudytojo J. R. parodymų patikimumo, tačiau skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas į tai neatsižvelgė ir šių liudytojų parodymų nevertino.

Tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs.

Priešingai, nei teigė nuteistasis P. J., minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės teismui buvo žinomos ir įvertintos. Visų jų parodymus sugretinus su rašytine bylos medžiaga, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad 2006 m. sausio 20 d. UAB „S“ salone (duomenys neskelbtini) ,,Volvo“ automobilį su konkrečia šio automobilio komplektacija išsirinko pats A. Š.. Tokia teismo formuluotė rodo, jog liudytojų S. P. ir Z. J. bei nuteistojo A. Š. parodymus jis laikė nepatikimais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti priešingai.

Pirma, šie liudytojai iškviesti ir apklausti tik teisiamajame posėdyje nuteistojo P. J. gynėjo advokato R. G. prašymu (t. 16, b. l. 188). Antra, šiuos asmenis ir P. J. sieja pavaldumo santykiai, nes abu liudytojai ir nuteistasis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, P. J. buvo valdybos pirmininkas, S. P. – meistras, o Z. J. – vairuotojas (t. 17, b. l. 5). Tai leidžia spręsti apie liudytojų suinteresuotumą duoti apeliantui palankius parodymus. Trečia, šių liudytojų parodymus, kad jie kartu su P. J. važiavo į UAB „S“ padėti jam išsirinkti automobilį, objektyviai paneigė kiti bylos įrodymai.

Liudytojas J. R. teisme parodė, kad 2006 m. A. Š. savo kabinete paprašė jam nupirkti automobilį. Liudytojas atsakė, kad tai ne jo kompetencija ir, jeigu P. J. pasakys, tada vykdys. P. J. nurodė nupirkti automobilį sakydamas „vykdyk“ ir, kai bus nupirktas, ,,nuvaryti“ jam (P. J.) į namus Saulės gatvėje. Liudytojas kartu su A. Š. nuvažiavo į UAB „S“, pastarasis išsirinko automobilį, o liudytojas pasirašė sutartį AB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Vėliau pasitarė su P. J. ir buvo nuspręsta, jog sutartį reikia lizinguoti. Sutartis pasirašė kaip bendrovės direktorius (t. 16, b. l. 185–187, 176–178).

Jau minėta, kad liudytojo J. R. parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iš UAB „S“ buvo paimta 2006 m. sausio 20 d. AB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos generalinio direktoriaus J. R., sudaryta sutartis su UAB „S“, atstovaujama direktoriaus J. R., dėl automobilio įsigijimo, kuri rodo, jog joje sudėti asmeniniai spaudai, dokumentas pasirašytas abiejų atstovų, be to, dokumento apačioje yra V. Ž. asmeninis spaudas ir rankraštinis užrašas „kopija tikra“ su parašu (dokumentų priedo 22–27 l.; t. 3, b. l. 1). Iš to objektyviai galima spręsti, kad pasirašant šią sutartį, taip pat renkantis automobilį ir jo komplektaciją dalyvavo J. R., J. R. ir V. Ž., bet ne P. J..

Šį faktą V. Ž. ir J. R. patvirtino teisiamajame posėdyje. Abu liudytojai parodė, kad dėl automobilio „Volvo S60“ įsigijimo AB „(duomenys neskelbtini)“ vardu tiesiogiai bendravo su AB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Liudytojų teigimu, automobilį išsirinko tas asmuo, kuris dalyvavo pasirašant sutartį (t. 16, b. l. 130–131).

Tokie liudytojų J. R., V. Ž. ir J. R. parodymai paneigia P. J. parodymus, kad jis pats asmeniškai nuvažiavo į automobilių saloną išsirinkti automobilį. Dėl to pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vadovautis apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų S. P. ir Z. J. parodymais, nes jie neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių.

Atmestinas P. J. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nevertino itin reikšmingos aplinkybės, susijusios su lizingo sutarties pasirašymu, kuri patvirtina, kad automobilį bendrovė įsigijo savo reikmėms, o ne kaip kyšį. Priešingai, nei nurodė apeliantas, ši faktinė aplinkybė, dėl kurios ginčo niekam nekyla, neturi įrodomosios reikšmės, nes byloje objektyviai nustatyta, jog bendrovė automobilį įsigijo kaip kyšį A. Š..

Šios teismo išvados nepaneigia apeliaciniame skunde cituojami J. R. parodymai jį galvojus, kad A. Š. automobilį nusipirks. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jeigu A. Š. būtų norėjęs pirkti automobilį, jis nuo pat pradžių būtų tinkamai įforminęs jo pirkimo–pardavimo dokumentus ir atsiskaitęs su bendrove. Skundžiamame nuosprendyje aptarta A. Š. finansinė padėtis rodo, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu jis galėjo įsigyti tokios vertės pirkinį, sumokant visą kainą iš karto. Dėl to nėra logiški A. Š. ir P. J. paaiškinimai, kam reikėjo mažinti automobilio pardavimo kainą ir sutartyje numatyti atsiskaitymą dalimis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog automobilis iš anksto buvo skirtas A. Š. kaip kyšis, logiškai išplaukia iš gana sudėtingo jo įteisinimo mechanizmo.

Byloje nustatyta, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „S“ įsigijo visiškai naują automobilį. Automobilis bendrovės reikmėms nebuvo naudojamas, tačiau bendrovės dokumentuose įformintas kaip ilgalaikis turtas (dokumentų priedo 97 lapas), nors komisijos dėl ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją nariai E. Ž., J. A., K. A., J. V. jo net nematė bendrovės teritorijoje.

Be to, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad tirti pateiktame AB „(duomenys neskelbtini)“ 2006 m. birželio 14 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją akte Nr. 2006/11 parašus E. Ž. ir J. A. vardu pasirašė ne E. Ž., ne J. A.. Nustatyti, ar už juos pasirašė J. R., J. V., K. A., negalima dėl tiriamųjų parašų trumpumo, paprastumo (t. 3, b. l. 29–31). Iš to seka, kad, nors automobilis buvo įtrauktas į bendrovės apskaitą, bendrovės darbuotojams jis nebuvo skirtas.

Kaip liudytoja apklausta AB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterė K. K. teisme parodė, kad dėl konkretaus automobilio įsigijimo sprendė vadovai; perkant automobilį, turėjo būti pateikiama PVM sąskaita faktūra, pagal kurią automobilis turėjo būti užpajamuojamas, surašomas ilgalaikio turto aktas ir įtraukiamas į apskaitą. Aktą surašydavo buhalterė, kuri vesdavo ilgalaikio turto apskaitą. Naudojant automobilį buvo pildomi kelionės lapai, kuriuos išduodavo dispečerė.

Tokių automobilio naudojimą bendrovės reikmėms patvirtinančių dokumentų byloje nėra, jų nepateikė ir pati bendrovė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad automobilis „Volvo S60 D5“ dar nebuvo pradėtas naudoti bendrovės pajamoms uždirbti, dėl to jo kelionės lapai nebuvo pildomi ir pagal bendrovėje esančius dokumentus negalima nurodyti konkretaus asmens, kuris juo naudojosi (t. 3, b. l. 24).

Liudytojas V. B., AB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. mechanikas, teisme parodė, kad, jam perimant pareigas iš buvusio mechaniko J. A., bendrovės turto aprašuose buvo fiksuota, jog bendrovėje dar yra toks automobilis ,,Volvo“, tačiau jo bendrovės teritorijoje nebuvo. Iš K. A. sužinojo, kad šiuo automobiliu važinėjosi savininkas, tačiau automobilio taip ir neparodė.

Operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuoti duomenys patvirtina, kad P. J., iki automobilis buvo perduotas A. Š., turėjo jį savo žinioje. Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotų pokalbių tarp P. J. ir A. Š., P. J. ir J. R., J. R. ir A. Š. matyti, kaip A. Š. nekantrauja gauti automobilį, ragina P. J. ir J. R. greičiau suorganizuoti automobilio perdavimą, derina atsiėmimo laiką, o P. J. patvirtina A. Š., jog automobilis visą tą laiką yra pas jį (t. 1, b. l. 61–63, 64–66, 67–69, 70–72, 73–76, 77–79, 80–82, 83–84).

Operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad operatyviniu sekimu 2006 m. liepos 21 d. užfiksuota, kaip dienos metu J. R. nuo (duomenys neskelbtini) pastato paima A. Š., jį atveža prie namo adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena P. J., abu įeina į vidų, kiek vėliau pro atidarytas garažo duris išvažiuoja automobilis ,,Volvo S60“, kurį vairuoja A. Š., pastarasis išvažiuoja minėtu automobiliu. Vėliau užfiksuota, kaip A. Š. privažiuoja prie savo darbovietės, priparkuoja automobilį ir eina į (duomenys neskelbtini) pastatą (t. 1, b. l. 85–86).

Byloje esantys operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų duomenys rodo, kad nuo to laiko, kai automobilis buvo paimtas iš P. J. namų, juo naudojosi A. Š.. Taip pat užfiksuoti pokalbiai ir operatyvinio sekimo metu padaryti vaizdo įrašai patvirtina J. R. nurodytas aplinkybes apie V. R. kaip tarpininko vaidmenį, užmaskuojant automobilio pirkimą, nors faktiškai automobilis kaip kyšis buvo skirtas būtent A. Š. (t. 1, b. l. 61–63, 64–66, 73–76, 80–82, 85–86, 87–90, 96–98, 102–105, 118–119, 120–121, 124–125, 126–127, 128–130, 136–137, 144–145).

Teisėjų kolegijos nuomone, P. J. paaiškinimai dėl jo bendravimo su A. Š., aptariant automobilio atsiėmimo aplinkybes, dėl bendravimo su J. R. apie A. Š. skubinimą atsiimti automobilį, jo perregistravimo su A. Š. susijusiam asmeniui yra akivaizdžiai priderinti prie nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau P. J. pateiktas jam palankus operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotų pokalbių vertinimas nepaneigia jo kaltės, padarius inkriminuojamą nusikaltimą.

Skundžiamame nuosprendyje gana išsamiai aptarti įrodymai, kuriais remiantis padaryta pagrįsta išvada dėl fiktyvaus automobilio vertės sumažinimo.

Nors tiek išteisintasis V. R., tiek nuteistasis A. Š. teisme parodė, kad automobilis buvo išoriškai pažeistas, tačiau tokie jų parodymai neatitinka objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių.

Iš 2006 m. rugpjūčio 18 d. UAB „S“ vadovo atsakymo (dokumentų priedo 93 l.) į J. R. raštą, kurio byloje nėra, matyti, jog pagal J. R. rašte nurodytus automobilio sugadinimus (pramuštas variklio karteris, pažeistas pavarų dėžės korpusas ir kita įranga) būtina keisti šiuos mazgus: variklį, pavarų dėžę, DSTC ir ABS blokus, įpurškimo ir TCM kompiuterius, AT valdymo bloką. Šių mazgų su remonto darbais kaina yra 63 152,42 Lt.

Jau minėtoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tikslių automobilio sugadinimo aplinkybių negali nurodyti, kadangi jos nebuvo detaliai dokumentuotos. 2006 m. rugpjūčio 17 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ paklausimo UAB „S“ apie automobilio „Volvo S60“ gedimą antro egzemplioriaus pateikti negali, nes šio dokumento tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomų dokumentų nėra.

Liudytojas J. R. teisme parodė, kad, praėjus maždaug pusmečiui nuo automobilio ,,Volvo“ įsigijimo, į jį kreipėsi AB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. R., prašydamas nustatyti automobilio remonto kainą. Iš pradžių direktorius paskambino, pasakė, kad padaryta avarija, ir prašė nustatyti, kiek kainuotų remontas. J. R. pasakė, kad darbuotojas ne tarnybos metu paėmė automobilį ir apgadino. Liudytojas atsakė, kad reikia apžiūrėti automobilį arba bent jau žinoti, kas atsitiko. J. R. teigė, kad automobilio atvežti nėra galimybių, ir atsiuntė raštą su nustatytais defektais. Paklausime buvo nurodyti gedimai ir pagal tai specialistai teoriškai parinko detales bei apskaičiavo, kiek viskas galėtų kainuoti. Tai buvo išdėstyta rašte, kurį liudytojas pasirašė. Jo žiniomis, tas automobilis įmonėje nebuvo apžiūrėtas ir defektuotas. Taip pat nebuvo nurodymo darbuotojui vykti apžiūrėti automobilį į vietą (t. 16, b. l. 130–131).

Liudytojas J. R. teisme parodė, kad iš P. J. nebuvo konkrečių nurodymų, ką daryti dėl automobilio, jis tik pasakė ,,sutvarkyti“. Kaip tai tvarkys, informavo P. J. žodžiu. P. J. suprato, kad „tą reikalą“ reikia tvarkyti kaip fiktyvų pardavimą. Kadangi A. Š. atsisakė mokėti už automobilį, liudytojas suprato, kad sumokėta nebus, todėl buvo sugalvota sumažinti vertę iki 53 000 Lt, nurodant išgalvotus gedimus. Mokesčių įstatymas ar UAB įstatai netrukdė mažinti kainos. Jie rėmėsi UAB „S“ pažyma, bet ji buvo fiktyvi. UAB „S“ pažymos dėl automobilio „Volvo“ remonto kainos valdybos pirmininkui P. J. nerodė, bet visą situaciją jis žinojo (t. 16, b. l. 185–187, 176–178).

Liudytoja J. V., AB „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktorė, teisme parodė, kad to automobilio nėra mačiusi. Klausimas dėl mažesnės kainos parduodant buvo diskutuojamas su direktoriumi J. R.. Sakė, kad yra kažkoks rimtas gedimas ir už jį daugiau negaus. Liudytojai parodytą raštą dėl automobilio defektavimo (dokumentų priedo 121 lapas) yra mačiusi. Jai šis dokumentas buvo pateiktas susipažinti. Sekretorė užregistravo ir pateikė. Vizavo direktorius J. R.. Tas raštas buvo informacija jai, jog toks dalykas buvo, ir kaip pateisinimas, kad tas turtas turi būti parduodamas pigiau (t. 16, b. l. 163–164).

2008 m. rugsėjo 11 d. (duomenys neskelbtini) m. VPK VP Eismo priežiūros skyriaus Administracinės veiklos poskyrio pažymoje nurodyta, kad policijos eismo įvykių duomenų bazėje nėra registruoto eismo įvykio, kur būtų dalyvavęs automobilis ,,Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 33).

2008 m. rugsėjo 4 d. UAB „S“ rašte nurodyta, kad pagal apskaitos dokumentus automobiliui „Volvo S60“ buvo atliekamas techninis aptarnavimas. Paminėta, jog UAB „S“ neturi duomenų apie tai, kad būtų kam nors teikusi (pardavusi) papildomas minėto automobilio gedimų nustatymo paslaugas (be tų paslaugų, kurios nurodytos konkrečiose teikiamose sąskaitose faktūrose (t. 2, b. l. 194).

2010 m. birželio 19 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad turbūt automobilio ,,Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklio karteris yra nepakeistas. Akivaizdžių automobilio variklio ir pavarų dėžės remonto pėdsakų nėra. Automobilio „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklis ir pavarų dėžė yra nepakeisti. Būtent šiuos agregatus gamintojas buvo sumontavęs automobilyje ,,Volvo S60“, identifikacinis numeris VIN: (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 156–158).

2008 m. spalio 30 d. automobilio apžiūros protokole užfiksuota, kad ant variklio karterio ir pavarų dėžės nerasta jokių mechaninių pažeidimų ir remonto pėdsakų, jokių varžtų atsukimo pėdsakų (t. 2, b. l. 123–128).

Teisme apklausti liudytojai UAB „S“ darbuotojai V. Ž., A. Ž., G. B. ir M. H. patvirtino J. R. nurodytą faktą, jog automobilis iš tiesų neturėjo jokių gedimų ar išorinių pažeidimų (t. 16, b. l. 130, 133–134, 158–159).

Pažymėtina ir tai, kad aplinkybių dėl automobilio ,,Volvo S60“ gedimo nepatvirtino nė vienas iš teisme apklaustų AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų ar P. J. artimųjų. Bendrovės vairuotojai V. S., S. N., vyr. energetikas E. Ž., vyr. mechanikai J. A. ir V. B., mechanizacijos direktorius K. A., taip pat D. J. ir M. J. teisme patvirtino, kad arba apie automobilį nieko nežino, arba nematė jokių apgadinimų (t. 16, b. l. 132, 133, 160–161, 162, 165–166, 174–175). Be to, liudytojai G. B., M. H., A. Ž., J. R., V. Ž. parodė, kad jų servise automobilis nebuvo remontuojamas; jeigu būtų atliktas remontas, keistos automobilio dalys, tokie veiksmai atsispindėtų jų bendrovės kompiuterinėje programoje.

Iš tiesų byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog automobilis pateko į avariją ar buvo remontuojamas dėl gedimų.

Pirmosios instancijos teismas padarė logišką išvadą, kad per tokį trumpą laiką, t. y. nuo automobilio paėmimo iš UAB „S“ 2006 m. birželio 6 d. iki 2006 m. rugpjūčio 17 d., kai J. R. išsiuntė paklausimą J. R. dėl gedimų, minėtas automobilis nebuvo sugadintas ar daužtas. Priešingu atveju automobilis, kuriam suteikta 24 mėnesių garantija, būtinai būtų patekęs atgal į automobilių saloną bei tvarkomas, tačiau, sprendžiant iš gautų atsakymų, automobilis nebuvo remontuojamas. Be to, pagal lizingo sutartį įgytas automobilis buvo draustas ir „Kasko“ draudimu. Tokiu atveju, jeigu jis būtų sugadintas ar net, kaip teigė A. Š., tik apibraižytas, turėjo būti būtinai vežamas taisyti. Tačiau nei P. J., nei A. Š. ar V. R. į meistrus nesikreipė.

Taigi teisinga pirmosios instancijos teismo išvada dėl automobilio vertės nepagrįsto sumažinimo ir pardavimo kainos nustatymo 53 000 Lt.

Įvertinęs šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė logišką išvadą, jog A. Š. gavo faktiškai naują automobilį, o netikri dokumentai buvo J. R. paruošti tik tam, kad beveik naujo automobilio atidavimas A. Š. atrodytų taip, tarsi už brangų automobilį būtų sumokėjęs pats pirkėjas ir nekiltų įtarimų dėl beveik naujo automobilio pardavimo priežasčių.

Byloje yra 2006 m. rugpjūčio 25 d. valdybos posėdžio protokolas, kuriame užfiksuota, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos nariai – K. Z., A. B. ir jis, P. J. – 2006 m. rugpjūčio 25 d. dalyvavo valdybos posėdyje, svarstė klausimą dėl kaltinime nurodyto automobilio pardavimo už 53 000 Lt ir pritarė šio automobilio pardavimui. Dėl šio dokumento realumo bus pasisakyta, aptariant BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, jog automobilio pardavimo kainos mažinimą sąlygojo ne realūs gedimai ar avarijos metu padaryti apgadinimai.

Byloje nustatyta, kad V. R. A. Š. nurodymu 2006 m. rugpjūčio 30 d. nuvyko pas J. R. į AB „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurioje pastarasis su V. R. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilio priėmimo–perdavimo aktą (t. 3, b. l. 19–22). Vykdydamas J. R. nurodymą, jam pavaldus AB „(duomenys neskelbtini)“ mechanizacijos direktorius K. A. pasirašė ant J. R. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas rankraštinį įrašą „Suderinta“, ir pagal jo suteiktą įgaliojimą veikti bendrovės vardu pasirašė VĮ „(duomenys neskelbtini)“ automobilio išregistravimo bei registravimo dokumentuose, tuo patvirtindamas, kad šis automobilis išregistruojamas iš bendrovės disponavimo.

Iš byloje esančiuose dokumentų apžiūros protokoluose užfiksuotų duomenų, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio priėmimo–perdavimo akto, įgaliojimo, kuriuo J. R. įgaliojo jam pavaldų AB „(duomenys neskelbtini)“ mechanizacijos direktorių K. A. pasirašyti VĮ „(duomenys neskelbtini)“ automobilio išregistravimo ir registravimo dokumentuose, 2006 m. lapkričio 16 d., 2006 m. lapkričio 24 d. ir 2007 m. balandžio 25 d. kasos pajamų orderių matyti, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė V. R. automobilį ,,Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio sandoryje nurodyta kaina 53 000 Lt (t. 3, b. l. 3–4, 19–22).

Priešingai, nei nurodė apeliantai, gana sudėtingas automobilio įteisinimo mechanizmas, kuris išsamiai aptartas skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose, leidžia daryti logišką išvadą, kad automobilis kaip kyšis buvo skirtas A. Š..

P. J. kaltės dėl A. Š. papirkimo taip pat nepaneigia P. J. apeliacinio skundo teiginiai, jog tuo automobiliu kurį laiką naudojosi P. J.. Konstatuota, kad automobilio perdavimą A. Š. sąlygojo ne P. J. sudaryta nuomonė dėl automobilio nekomfortabilumo, bet iš anksto susiformavusi tyčia duoti A. Š. kyšį.

Nors iš tiesų automobilis A. Š. atiduotas po beveik pusantro mėnesio nuo jo paėmimo iš automobilių salono, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis buvo įgytas bendrovės reikmėms. Priešingai, tiek rašytinė bylos medžiaga, tiek liudytojų E. Ž., J. A., K. A., V. B., N. J. parodymai patvirtina, kad liudytojai nematė automobilio bendrovės teritorijoje.

Nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentus, jog jis įsigijo automobilį už savo asmenines lėšas, o kilimėlių ir varžtų komplektus gavo kaip priedą prie automobilio, jų kaina buvo įtraukta į automobilio kainą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Tokius apelianto teiginius paneigė ne tik liudytojo J. R. parodymai, kad jis paliko buhalterei pinigus V. R. atsiskaitymams, bet ir teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai V. R. bei buhalterė J. V., kurie patvirtino J. R. nurodytą aplinkybę. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenys įrodo, kad A. Š. atsisakė paskolinti J. R. pinigų mokėjimams už automobilį (t. 1, b. l. 185–198). Aplinkybę, jog A. Š. nemokėjo už varžtų ir kilimėlių komplektus, patvirtina operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuoti pokalbiai tarp A. Š. ir J. R. (t. 1, b. l. 126–127, 128–130).

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) apygardos teismas, nustatęs visus nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, pagrįstai P. J. pripažino kaltu padarius šį nusikaltimą.

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde neigė gavęs kyšį, nes jam nebuvo už ką jo duoti. Nurodė, kad jis kaip (duomenys neskelbtini) Viešųjų pirkimų komisijos narys negalėjo nulemti konkursų laimėtojų. AB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvaudavo (duomenys neskelbtini) skelbiamuose konkursuose, kai kuriuos iš jų pralaimėdavo. Jokios neleistinos informacijos jis neatskleisdavo, visos žinios apie konkursus būdavo viešai prieinamos ir pan.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2004 m. sausio 9 d. Viešojo pirkimo komisijos nario (eksperto) A. Š. nešališkumo deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad jis, būdamas Viešojo pirkimo komisijos narys (ekspertas), pasižada objektyviai, dalykiškai, be išankstinio nusistatymo, vadovaudamasis visų tiekėjų (rangovų) lygiateisiškumo principu, atlikti Viešojo pirkimo komisijos nario (eksperto) pareigas (t. 4. b. l. 74).

Jau minėtame 2004 m. sausio 9 d. Viešojo pirkimo komisijos nario (eksperto) A. Š. konfidencialumo pasižadėjime Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad jis, būdamas Viešojo pirkimo komisijos narys (ekspertas), pasižada: saugoti ir tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais tikslais ir tvarka naudoti konfidencialią informaciją, kuri jam taps žinoma, dirbant (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Viešojo pirkimo komisijos nariu (ekspertu); jam patikėtus dokumentus, kuriuose yra konfidenciali informacija, saugoti tokiu būdu, kad tretieji asmenys neturėtų galimybės su jais susipažinti ir pasinaudoti; jam išaiškinta, kas sudaro konfidencialią informaciją; yra įspėtas, kad, pažeidęs šį pasižadėjimą, turės atlyginti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)i ir tiekėjams (rangovams) padarytus nuostolius (t. 4, b. l. 75).

Šiame ir skundžiamame nuosprendžiuose aptarti bylos įrodymai patvirtina, jog A. Š. nesilaikė įstatymų reikalavimų ir pažeidė Viešųjų pirkimų komisijos nariui nustatytas pareigas, P. J. ir J. R. nuolat teikdamas informaciją apie numatomus (duomenys neskelbtini) rengiamus konkursus, apie darbų kainą, konkursuose dalyvaujančius konkurentus, jų galimybes. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs liudytojo J. R. parodymus bei operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose objektyviai užfiksuotus A. Š., P. J. ir J. R. telefoninius pokalbius bei susitikimų vaizdo įrašus, iš kurių matyti, kad A. Š. draugiškai bendravo su abiem nurodytais asmenimis, dalinosi informacija tiek apie įvykusius, tiek vykstančius konkursus, jų dalyvius, pateiktus konkursinius pasiūlymus ir paraiškų turinį, šių pirkimų verčių preliminarius skaičiavimus, A. Š. konsultavo J. R. ir P. J., kaip konkursą laimėti, taip pat užfiksuota, kaip A. Š. apsiėmė J. R. prašymu pasidomėti dėl atsiskaitymų už atliktus darbus, juos pagreitinti (t. 1, b. l. 144–145, 146–160, 161–162, 165–166, 171–172, 176–178, 182–184, 185–198; t. 2, b. l. 1–21, 35–51, 62–72, 82–93, 98–105, 106–110). Visi operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuoti pokalbiai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija jų nedetalizuoja.

Abu apeliantai skunduose nesutiko su skundžiamame nuosprendyje aptarto pokalbio, užfiksuoto susitikimo viešbučio kavinėje metu, turinio įvertinimu, tačiau argumentų, kaip pirmosios instancijos teismas turėjo jį įvertinti, taip pat nepateikė.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išskyrė šių asmenų slapto sekimo metu užfiksuotą pokalbį atokaus viešbučio kavinėje, nes iš jo objektyviai matyti, kokie santykiai siejo A. Š. ir P. J. su J. R.. Šio pokalbio metu ne tik kalbėta apie konkursus, pokalbio metu A. Š. paskambino (duomenys neskelbtini) darbuotojai V. S. ir po pokalbio su ja P. J. bei J. R. pranešė patikslintą objekto kainą, taip pat A. Š. pranešė apie numatomus konkursus dėl (duomenys neskelbtini) gatvių, kad pas jį buvo atėjęs P. Š. (konkuruojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius), kuris taip pat norėjo laimėti konkursą, ir prašė pokalbio dalyvių apie tai niekam nesakyti. Užfiksuota, kaip A. Š. užsiminė, jog konkurse gali dalyvauti ir Latvijos bendrovė. Be to, patarė atidžiai ruošti konkurso dokumentus, net kruopščiai viską suskaičiuoti, nes komisijos nariai prikimba dėl netikslių skaičiavimų.

Iš pokalbio galima spręsti ir apie tai, kad A. Š. laikėsi konspiracijos, iki pokalbio baiminosi, jog kas nepastebėtų susitikimo dalyvių, atsisėdo salės pakraštyje, A. Š. pasiūlė telefonu nekalbėti, o bendrauti rašteliais (,,jūs užrašote klausimus ant raštelio, aš atsakau ant to paties raštelio“), kas rodo, kad A. Š. suprato, jog toks jo bendravimas su bendrovės atstovais neleistinas.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent po minėto pokalbio kavinėje ir A. Š. kabinete 2007 metais, sprendžiant iš paminėtos (duomenys neskelbtini) pateiktos informacijos, AB „(duomenys neskelbtini)“ laimėjo konkursus dėl darbų (duomenys neskelbtini) gatvėje, darbų kainos skaičiuojamos milijonais litų.

Minėtos informacijos teikimas P. J. ir J. R. nesuderinamas su Viešojo pirkimo komisijos nario pareigomis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog faktiškai naują automobilį A. Š. gavo už tai, kad teiks konfidencialią informaciją apie numatomus konkursus, pagal savo galimybes padės J. R. ir P. J. tiek patarimais, tiek paskubindamas atsiskaitymus už atliktus darbus (pvz., kai reikia pateikti dokumentus, kad pinigai skubiai būtų pervesti bendrovei). Toks bendradarbiavimas paminėtoms šalims buvo abipusiai naudingas: P. J. ir J. R. gaudavo iš A. Š. informaciją, patarimus ir kitokias paslaugas, o A. Š. už suteiktas paslaugas gavo didelės vertės kyšį – beveik naują automobilį, kurio vertė viršijo 250 MGL.

Pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – 1) pažadas priimti kyšį, 2) susitarimas jį priimti, 3) reikalavimas jį duoti, 4) provokavimas duoti kyšį, 5) kyšio priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų.

Kyšininkavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, jo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo. Būtinas kyšininkavimo požymis yra kyšio davėjo pageidaujamas kyšio priėmėjo veikimas ar neveikimas. Veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atlikimas ar neatlikimas kyšio davėjo ar kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turi ir (ar) gali atlikti vykdydamas įstatymais ar kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus. Kyšis paprastai imamas už veiksmus, kuriuos asmuo galėjo atlikti dėl savo tarnybinės padėties, ir pirmiausia tai yra veiksmai, kurie siejasi su pareigūno ar tarnautojo darbo pobūdžiu ar funkcijomis ir kuriuos atlikti jis yra kompetentingas. Pagal susiformavusią teismų praktiką kyšis laikomas priimtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir priimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, jog tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y., kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014, 2K-566/2014 ir kt.). Dėl to apelianto teiginiai, jog nenurodytas teisės aktas, suteikiantis A. Š. valstybės tarnautojo įgaliojimus, ir kokie teisės aktų pažeidimai padaryti, neturi reikšmės veikai kvalifikuoti.

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde nurodė, kad iš kaltinimo negalima suprasti, kokios BK 225 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytos alternatyvios veikos jam inkriminuotos, be to, neaiškus inkriminuoto kyšio dalykas ir jo vertė.

Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

A. Š. nuteistas už tai, jog jis, būdamas valstybės tarnautojas, savo naudai tiesiogiai reikalavo duoti, susitarė priimti ir priėmė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį – naują 117 284 Lt vertės lengvąjį automobilį ,,Volvo S60“, 264,39 Lt vertės varžtų ir 351,99 Lt vertės guminių kilimėlių komplektus, kurių bendra vertė sudaro 117 900,38 Lt, už neteisėtą ir teisėtą veikimus ateityje vykdant įgaliojimus, pakankamai aiškiai įvardintus skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyti trys kyšininkavimo objektyvieji požymiai, t. y. A. Š. pareikalavo, susitarė priimti ir priėmė kyšį, o kyšio dalykas yra naujas lengvasis automobilis. Taigi priešingai, nei nurodė apeliantai, A. Š. grindžiamas kaltinimas yra aiškus ir suprantamas.

Nors A. Š. viso proceso metu neigė reikalavęs ir priėmęs didelės vertės kyšį – automobilį ,,Volvo S60“, tokie jo teiginiai yra deklaratyvūs. Teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad kyšio iniciatorius buvo A. Š.. Pirmiausia jis pareikalavo automobilio iš J. R., tačiau, gavęs neigiamą atsakymą, kreipėsi į P. J.; būtent su juo ir J. R. vėliau buvo derintas kyšio atsiėmimas, o jau su paties J. R. pagalba jis tą automobilį pasiėmė iš P. J. namo garažo.

Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. Š. ir P. J. veikė tiesiogine tyčia, t. y. P. J. žinojo, kad A. Š. yra valstybės tarnautojas, turintis įstatymų numatytus įgaliojimus ir pareigas, suvokė, kad jį paperka už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus; A. Š. suprato, kad iš P. J. reikalauja, susitaria priimti bei priima didelės vertės kyšį, ir siekė tokių padarinių.

Dėl išdėstytų argumentų nuteistojo A. Š. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, o P. J. veika – pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka padaryti bent vieną iš nurodytų alternatyvių nusikalstamų veikų. Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formali ir padarinių nereikalauja. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.

Teismų praktikoje dokumentu BK 300 straipsnio 1 dalies prasme laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010, 2K-263/2010, 2K-401/2011, 2K-139/2012, 2K-361/2012 ir kt.). Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Dokumento suklastojimu laikytini veiksmai, kuriais sukuriamas dokumento netikrumas arba jo turinio neteisingumas.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu P. J. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino netikrą dokumentą, jį suklastojo ir panaudojo. Teismas nustatė, kad į netikrą AB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdžio protokolą P. J. įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog visi AB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos nariai – K. Z., A. B. ir jis, P. J. – 2006 m. rugpjūčio 25 d. dalyvavo valdybos posėdyje, svarstė klausimą dėl kaltinime nurodyto automobilio pardavimo už 53 000 Lt ir pritarė šio automobilio pardavimui. P. J. pateikė šį dokumentą pasirašyti A. B., po to pateikė AB „(duomenys neskelbtini)“, taip suklastojo netikrą dokumentą ir jį panaudojo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdžio protokole užfiksuota, jog posėdžio darbotvarkėje numatytas vienas klausimas – automobilio „Volvo S60“ pardavimas, vienbalsiai nuspręsta parduoti šį automobilį už 53 000 Lt su PVM. Šiame dokumente, be kitų duomenų, yra ir tokie įrašai: „Dalyvavo: P. J., K. Z., E. B.. Dalyvauja visi valdybos nariai. Pirmininkas ir Sekretorius. Posėdžio pirmininku išrinktas P. J., sekretoriumi – A. B.. Apačioje yra posėdžio pirmininko ir sekretoriaus rankraštiniai parašai (t. 13, b. l. 21).

Nuteistasis P. J. neigė žinojęs, kad kaltinime nurodytas automobilis nebuvo apgadintas. Tokiu būdu apeliantas bandė įtikinti ginčijamo valdybos posėdžio pagrįstumu teigdamas, kad jis neturėjo tikslo pagaminti netikrą dokumentą, o posėdyje svarstyti klausimai iš tiesų buvo svarbūs ir aktualūs bendrovei tuo laikotarpiu.

Tokie nuteistojo P. J. teiginiai atmetami kaip deklaratyvūs.

Kaip jau minėta aptariant nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad J. R., vykdydamas P. J. nurodymus, gavo iš UAB „S“ pažymą dėl apgadintų detalių vertės, kuri buvo išduota nesugadintam automobiliui, ir tokiais veiksmais buvo siekiama, kad bendrovės buhalteriniuose dokumentuose atsispindėtų sumažinta fiktyviai parduodamo automobilio kaina. Byloje objektyviai nustatyta, kad iš tiesų tokiu būdu buvo siekiama įteisinti kyšio davimą A. Š..

Atmetami nuteistojo P. J. apeliacinio skundo teiginiai, jog byloje neįrodyta, kad J. R. veikė P. J. nurodymu ir su jo žinia. Tai, kad visi sprendimai buvo priimami ir vykdomi, tik gavus P. J. pritarimą, patvirtina jau anksčiau išsamiai aptarti įrodymai, todėl jie nekartojami.

Nuteistasis P. J. neigė padaręs BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nurodęs, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. valdybos posėdis realiai vyko, jame dalyvavo visi išvardinti valdybos nariai, o valdybos protokole iš tiesų pasirašė pats A. B..

Teisėjų kolegija tokią apelianto poziciją vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką, kadangi ši jo versija prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo P. J. kaltę patvirtinantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ši versija aptarta bei motyvuotai ir pagrįstai atmesta. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

Nuteistojo P. J. gynybinė versija ir apeliacinis skundas iš esmės grindžiami tuo, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo A. B. teisme duotus parodymus, jog jis dalyvavo 2006 m. rugpjūčio 25 d. bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdyje kaip ir K. Z. bei P. J., kur vienas esminių klausimų buvo automobilio ,,Volvo“ pardavimas.

Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Nors pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas A. B. patvirtino P. J. iškeltą įvykių versiją dėl 2006 m. rugpjūčio 25 d. bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdžio (t. 16, b. l. 133), tačiau pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymais pagrįstai nesirėmė, nes jų nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai, be to, liudytojas A. B. yra nuteistojo žmonos brolis, todėl suinteresuotas duoti nuteistajam palankius parodymus. Būtent tuo paaiškinama aplinkybė, kad šis liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu neigęs dalyvavęs minėtos dienos valdybos posėdyje ir ką nors žinojęs apie jame svarstytus klausimus (t. 13, b. l. 41–42), tokius savo parodymus teisme pakeitė, tačiau nepateikė jokių logiškų paaiškinimų, kodėl jo parodymai iš esmės skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui.

Apeliacinio skundo teiginys, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu dėl taikyto gydymo A. B. paprasčiausiai pamiršo apie šį posėdį, atmestinas kaip nepagrįstas ir dėl to, kad neįtikėtina, jog po tiek laiko A. B. geriau prisiminė įvykio aplinkybes, o apklaustas 2011 m. balandžio 29 d. neprisiminė ir negalėjo nurodyti elementarių aplinkybių, pvz., kad priklausė AB „(duomenys neskelbtini)“ valdybai, dalyvavo posėdyje, jame svarstytų klausimų.

Paneigiant apelianto teiginį dėl liudytojo galimybės duoti parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pažymėtina, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. B. neatsisakė duoti parodymų dėl sveikatos būklės ir tuo metu taikyto gydymo, nors galėjo tokia galimybe pasinaudoti ir nukelti apklausą vėlesniam laikui. Taigi darytina išvada, kad liudytojo būklė nebuvo tokia, dėl kurios jis negalėjo atvykti pas pareigūnus ir duoti parodymų apie reikšmingas bylai aplinkybes.

Nuteistasis P. J. nurodė, kad liudytojo K. Z. parodymai, kuriais grindžiama teismo išvada, nėra patikimi ir nepagrįstai įvertinti kaip nuteistojo kaltę patvirtinantis įrodymas, nes liudytojas turi atminties sutrikimų. Tai, jog šis liudytojas nesirgo ir dalyvavo kitos dienos valdybos posėdyje, patvirtina teismui pateikti bendrovės dokumentai, todėl nebuvo jokių objektyvių priežasčių, dėl ko K. Z. negalėjo dalyvauti 2006 m. rugpjūčio 25 d. bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdyje ir protokolo pasirašyti.

Toks argumentas nėra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas K. Z. parodė, kad apie „Volvo S60“ pardavimo aplinkybes nieko nežino, 2006 m. rugpjūčio 25 d. valdybos posėdyje nedalyvavo, ar buvo informuotas apie posėdį, nežino, šį valdybos protokolą mato pirmą kartą. Neprisimena, kad buvo svarstomas nurodytas klausimas, t. y. dėl automobilio defektų ir pardavimo kainos (t. 16, b. l. 162). Iš esmės tokius pačius parodymus liudytojas K. Z. davė apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2011 m. sausio ir balandžio mėn. (t. 13, b. l. 40; t. 12, b. l. 21–23).

Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti šių parodymų nepatikimais ir juos atmesti. Liudytojas K. Z., tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, jog kaltinime nurodytame posėdyje nedalyvavo, apie automobilį „Volvo“ jam nieko nežinoma.

Apeliantas nurodė, kad liudytojas turi atminties sutrikimų, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų, tokių duomenų nepateikė ir P. J.. Be to, negalima daryti išvados, jog K. Z. dėl pykčio ar kitokių jausmų vedamas yra suinteresuotas duoti P. J. nepalankius parodymus, juo labiau kad jo parodymai apie susitikimą kavinėje ir operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotą jų bei A. Š. pokalbį dėl (duomenys neskelbtini) upės krantinių konkurso yra palankūs P. J..

Taigi apelianto versija dėl K. Z. parodymų neobjektyvumo atmetama kaip nepasitvirtinusi.

Šios teismo išvados nepaneigia apelianto skundo argumentai, susiję su K. Z. dalyvavimu 2006 m. rugpjūčio 26 d. valdybos posėdyje. Aplinkybė, jog K. Z. skunde nurodytu laikotarpiu nesirgo ir nebuvo išvykęs, nepaneigia fakto, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. valdybos posėdyje jis nedalyvavo.

Kadangi liudytojai K. Z. ir A. B. 2006 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje nedalyvavo, pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. J. pagamino netikrą dokumentą, yra teisinga.

Nuteistojo P. J. apeliacinio skundo teiginiai, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymą ir bendrovės įstatus automobilio įsigijimo ir pardavimo klausimams nagrinėti nebuvo būtina rengti valdybos posėdžio ir gauti valdybos pritarimą, todėl valdybos posėdžio protokolas neįtvirtina jokios juridinę reikšmę turinčios informacijos, nepaneigia P. J. kaltumo, nes nustatyta, jog būtent jis parengė dokumentą, davė jį pasirašyti A. B., taip dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis – valdybos sutikimą parduoti kaltinime nurodytą automobilį už 53 000 Lt. Šį žinomai netikrą dokumentą P. J. pateikė bendrovės (duomenys neskelbtini)i ir taip juo disponavo. Tai nustatyta iš liudytojų J. R. bei J. V. parodymų.

Liudytoja J. V., AB „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktorė, teisme parodė, kad akcininkų sprendimai buvo būtini tiek parduodant, tiek perkant brangesnį turtą. Buvo sprendimas, leidžiantis parduoti ,,Volvo“ automobilį už 53 000 Lt. Ji taip pat matė UAB „S“ raštą dėl automobilio defektavimo, kuris patvirtino faktą, jog automobilis turi gedimų ir gali būti parduodamas už mažesnę kainą (t. 16, b. l. 163–164).

Liudytojas J. R., AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, parodė, kad P. J. nurodė ,,sutvarkyti reikalą“, ir jis vykdė valdybos pirmininko P. J. nurodymą. Buvo paprašyta UAB „S“, kad parašytų įmonei raštą, jog automobiliui nustatyti defektai, ir sumažinti kainą iki tam tikros sumos. Parašė tą raštą, gavo atsakymą, kad išeitų kaina apie 53 000 Lt, nors realiai automobiliui nieko nebuvo atsitikę. A. Š. sakė, kad sau automobilio neformins, jį suvedė su V. R., pasakė, kad jo vardu bus sudaryta sutartis ir V. R. AB „(duomenys neskelbtini)“ parduos automobilį. V. R. turėjo sumokėti 53 000 Lt.

Nuteistasis P. J. apeliaciniame skunde taip pat neigė organizavęs minėtą valdybos posėdį, perkeldamas J. R., kaip bendrovės generaliniam direktoriui, visą atsakomybę už tokio posėdžio sušaukimą ir posėdžio protokolo projekto parengimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neginčijamais įrodymais nustatyta, jog J. R. veikė P. J. nurodymu, o tai reiškia, kad apelianto teiginiai dėl minėto posėdžio organizavimo nepaneigia jo kaltės dėl netikro dokumento pagaminimo.

Kita vertus, apeliaciniame skunde P. J. pateikta nauja įvykio versija rodo apeliantą žinojus, kad jam pateiktas pasirašyti dokumentas yra netikras. Tokia P. J. pozicija patvirtina, kad jis siekia išvengti atsakomybės.

Atmetami nuteistojo P. J. teiginiai, susiję su J. R. dalyvavimu pasirašant visuotinio akcininkų susirinkimo protokolus. Teisėjų kolegija pažymi, jog visuotinis akcininkų susirinkimas yra atskiras bendrovės valdymo organas, kurio kompetencija bei dalyvavimo bendrovės valdyme tvarka nustatyta Akcinių bendrovių įstatyme ir bendrovės įstatuose, pagal kuriuos bendrovės vadovas, šiuo atveju generalinis direktorius J. R., turėjo teisę pasirašyti tokių susirinkimų protokolus bei atlikti kitus veiksmus pagal savo kompetenciją. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia P. J. kaltės padarius aptariamą nusikaltimą.

Nuteistojo P. J. veiksmus dėl netikro 2006 m. rugpjūčio 25 d. valdybos posėdžio protokolo pagaminimo ir panaudojimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip netikro dokumento pagaminimą ir panaudojimą.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad P. J. kaltintas bei nuteistas ir už netikro dokumento suklastojimą. Pažymėtina, jog dokumentai gali būti arba netikri, arba suklastoti tikri, o šiuo atveju nustačius, kad dokumentas – valdybos posėdžio protokolas – buvo netikras, nėra pagrindo pripažinti, jog jis ir suklastotas. P. J. veiksmai, susiję su šio dokumento, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, surašymu, atspausdinimu ir pasirašymu, siekiant patvirtinti kaip autentišką, laikomi netikro dokumento pagaminimu, o ne klastojimu. Netikri dokumentai negali būti suklastoti, nes tokiu požymiu pasižymi tik tikri dokumentai. Todėl toks nurodymas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tiek apibrėžiant nusikalstamą veiką, tiek motyvuojant P. J. kaltę, yra perteklinis ir iš aptariamo nuosprendžio pašalinamas.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo

P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės 117 900,38 Lt AB „(duomenys neskelbtini)“ turtą.

Nuteistasis neigė iššvaistęs bendrovės turtą.

Tokie apelianto teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

BK 184 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Iššvaistymas gali būti padaromas aktyviais veiksmais, nukreiptais į tai, kad turtas ar turtinė teisė būtų neteisėtai perleista tretiesiems asmenims, pvz. pasirašant potvarkius, sudarant sandorius, po to – realiai perduodant turtą. Apie kaltininko veiksmų neteisėtumą sprendžiama iš įvairių aplinkybių. Tai gali būti nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos sudaryti sandoriai. Be to, galimi atvejai, kai turintis atitinkamus įgalinimus asmuo (kuriam patikėtas ar jo žinioje yra svetimas turtas arba turtinė teisė) formaliai teisiškai sudaro sandorius (susitarimus), kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti savo turiniu, jais pasinaudodamas siekia nusikalstamų tikslų ir neatlygintinai perleidžia svetimą turtą (ar turtinę teisę) tretiesiems asmenims.

Turto iššvaistymo, skiriančio šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, esminis požymis yra tas, kad nusikalstamą veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus tam turtui. Turto iššvaistymo atveju kaltininkas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, turtine teise disponuoja savo nuožiūra, pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus.

Patikėtas ar kaltininko žinioje buvęs svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žalos. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu.

Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz. yra materialiai atsakingas už šį turtą).

Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę.

Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę iššvaisto, turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę neatlygindamas jo vertės arba atlygindamas aiškiai neteisingai.

Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo.

Turto iššvaistymas yra baigtas, atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, t. y. savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai) nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui.

Turto iššvaistymas gali būti padarytas, esant tiesioginei ir netiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinės žalos, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti.

Turto iššvaistymas gali būti ir neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus.

Apie kaltės turinį sprendžiama, atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės, ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.), ar įmonei padaryta žalos ir kt.

Turto iššvaistymo subjektas – specialus. Tai yra fizinis asmuo, kuriam svetimas turtas patikėtas ar yra jo žinioje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal netikrą pirkimo–pardavimo sutartį V. R. parduotas, o realiai A. Š. perduotas valdyti ir naudotis apelianto vadovaujamai bendrovei AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis ,,Volvo S60“ buvo jo žinioje. Šios aplinkybės apeliaciniame skunde iš esmės neginčijo ir nuteistasis P. J. pripažindamas, kad pats asmeniškai pranešė A. Š., jog pastarasis jau gali pasiimti automobilį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. J. taip pat pripažino žinojęs, kad automobilį nori įsigyti A. Š., o ne V. R., sandoris su V. R. bus apsimestinis („tik dėl akių“). Dėl šios priežasties akivaizdu, jog P. J. kaip realus bendrovės vadovas ne tik žinojo, kad automobilis turi atitekti A. Š., bet ir neprieštaravo sandorio su V. R. kaip tarpininku sudarymui. Taigi tokia apelianto skunde išdėstyta pozicija rodo, jog teisiamajame pasėdyje, kur neigė žinojęs V. R. vaidmenį darant nusikaltimą, jis davė neteisingus parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad A. Š. perduotas automobilis ,,Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra kyšio dalykas. Tai pagrindžiantys įrodymai išdėstyti skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose, aptariant BK 227 straipsnio 2 dalyje ir 225 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.

Pažymėtina, jog ta parodymų dalis, kur nuteistasis P. J. neigė žinojęs apie A. Š. reikalavimą duoti kyšį, automobilio įsigijimo priežastį, t. y. siekiant jį perduoti A. Š. už jo palankumą, V. R. vaidmenį darant nusikaltimą ir J. R. planą įforminti automobilio pardavimą, fiktyviai sumažinus jo kainą iki 53 000 Lt, kaip jau konstatuota anksčiau, neatitinka objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių. Tokie apelianto parodymai pagrįstai laikytini jo gynybine pozicija, kurią paneigė byloje surinktų įrodymų visetas.

Aptariant BK 227 straipsnio 2 dalyje ir 225 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo aplinkybes, taip pat konstatuota, kad J. R. veikė ne savo iniciatyva, o P. J. nurodymu. Šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai jau aptarti šiame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų iš naujo nedėsto.

Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, jog nuteistojo P. J. žinioje buvęs automobilis ,,Volvo S60“ perduotas A. Š. žinant bei turint tikslą šį turtą iššvaistyti.

Iš byloje esančiame dokumentų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, t. y. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), įmokų grafiko Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės draudimo liudijimo, ilgalaikio turto apyvartos kortelės, ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją akto Nr. (duomenys neskelbtini), įgaliojimo, pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priedo Nr. 1, priėmimo–perdavimo akto kaip priedo prie lizingo sutarties, pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros talono, techninio paso, kasos pajamų orderių, mokėjimų VB SEB Lizingas pavedimų sąskaitos išrašų, PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad automobilis ,,Volvo S60“, kurio įsigijimo kaina 117 284 Lt, buvo AB „(duomenys neskelbtini)“ balanse (t. 3, b. l. 19–22).

Aptariant BK 227 straipsnio 2 dalyje ir 225 straipsnio 3 dalyje padarytų nusikaltimų aplinkybes, nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d. UAB „S“ pažyma dėl automobilio defektų įkainojimo, kurioje UAB „S“ (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovas J. R. pateikė preliminarų detalių kainos skaičiavimą dėl J. R. nurodytų automobilio gedimų, išduota nesugadintam automobiliui ir tokiais veiksmais buvo siekiama, jog bendrovės buhalteriniuose dokumentuose atsispindėtų sumažinta fiktyviai parduodamo automobilio kaina.

Aptariant BK 300 straipsnio 1 dalyje padaryto nusikaltimo aplinkybes, konstatuota, kad, vadovaujantis UAB „S“ pažyma, buvo pagamintas ir vėliau panaudotas netikras 2006 m. rugpjūčio 25 d. valdybos posėdžio protokolas, kuriuo fiktyviai įteisintas iš esmės naujo automobilio pardavimas už 53 000 Lt. Šiame nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai, kuriais remiantis padaryta pagrįsta išvada dėl realios automobilio vertės pardavimo V. R. metu, todėl teisėjų kolegija iš naujo jų nedėsto.

Nuteistasis A. Š. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde bandė įrodyti, kad V. R. atsiskaitė su bendrove A. Š. pinigais.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

Bylos duomenys įrodo, kad pagal tris AB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderius iš V. R. paimti 53 000 Lt: 2006 m. lapkričio 16 d. iš V. R. į AB „(duomenys neskelbtini)“ priimtas 8 000 Lt avansas už automobilį ,,Volvo S60“, 2006 m. lapkričio 24 d. iš V. R. į AB „(duomenys neskelbtini)“ priimtas 5 000 Lt avansas už automobilį ,,Volvo S60“, 2007 m. balandžio 25 d. iš V. R. į AB „(duomenys neskelbtini)“ priimta 40 000 Lt už automobilį ,,Volvo S60“ (t. 3, b. l. 19–22).

Liudytojas J. R. teisme parodė, kad V. R. turėjo sumokėti 53 000 Lt. Sutartyje buvo nurodytas terminas. V. R. sumokėjo 8 000 Lt avansą, o daugiau pinigų bendrovė nesulaukė. Kadangi P. J. nurodė, kaip reikia sutvarkyti šį reikalą, J. R., gavęs atlyginimą ir priemokas, davė savo pinigus finansų direktorei: vieną kartą sukauptus 5 000 Lt, kitą – 40 000 Lt. Atėjusiam V. R. finansų direktorė perduodavo pinigus, o V. R. įnešdavo juos į kasą savo vardu. Tokiu būdu buvo sutvarkyta fiktyvi pardavimo sutartis. Įmonė už automobilį buvo sumokėjusi 117 000 Lt (t. 16, b. l. 185–187, 176–178).

Šią aplinkybę, kad V. R. su bendrove atsiskaitė iš finansų direktorės paimtais pinigais, iš viso 45 000 Lt, teisme patvirtino AB „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktorė J. V..

Liudytoja J. V. teisme parodė, kad 2006 m. įmonė lizingo būdu nusipirko automobilį „Volvo“. Jį išsipirko prieš laiką. Kai prasidėjo automobilio pardavimas fiziniam asmeniui, ji atostogavo. Po atostogų buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Pirkėjas buvo V. R., jam automobilis ir parduotas. Buvo sprendimas, leidžiantis parduoti. V. R. atsiskaitinėdavo grynaisiais pinigais. Jis pinigus įnešė per 2–3 kartus. Į kasą žmogus nunešdavo grynuosius pinigus, bet bent porą kartų buvo atėjęs pas ją, o direktorius buvo palikęs voką su pinigais – 40 000 Lt, kuriuos jis ir nunešė į kasą. Direktorius J. R. paliko voką su pinigais, kuriuos liudytoja turėjo perduoti V. R., o jis nunešė pinigus į kasą. Voką atnešė J. R., ar atnešė dar kartą, neprisimena. Voką su pinigais laikė savo kabinete. Tokių situacijų, kad J. R. pas ją paliktų pinigus, daugiau nebuvo. Žinojo, kad egzistavo ilgalaikio materialiojo turto atidavimo eksploatuoti komisija, buvo jos narė, ant parodyto akto (dokumentų priedo 97 lapas) yra jos parašas. Pagal metines finansines ataskaitas tų 53 000 Lt už automobilį įmonėje netrūko (t. 16, b. l. 163–164).

Išteisintasis V. R. apklausiamas teisme neneigė, kad A. Š. prašymu savo vardu sudarė automobilio iš AB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo sandorį, sutarties pasirašymo dieną pastarasis šiuo automobiliu jau naudojosi, už automobilį išteisintasis atsiskaitė ne savo pinigais. Su J. R. ir vyr. finansininke jis pasirašė pirkimo sutartį ir pirmą įnašą – 8 000 Lt – įnešė į kasą. Sutartyje buvo parašyta, kad už automobilį galima sumokėti dalimis, taip ir buvo daroma. Kartą A. Š. jam paskambino, paprašė nuvažiuoti į AB „(duomenys neskelbtini)“ ir 5 000 Lt įnešti į kasą, nes ten buvo reikalingas jo parašas. V. R. ten nuvažiavo, paėmė pinigus, kuriuos buhalterė jam davė, ir įnešė į kasą. Po to metų pabaigoje gavo iš AB „(duomenys neskelbtini)“ grasinamą laišką, kad, jeigu jis nesumokės likusių 40 000 Lt, iš jo automobilis bus atimtas. Apie tai informavo A. Š.. Po kiek laiko A. Š. jam paskambino ir pasakė, kad yra 40 000 Lt. Jis paėmė tuos 40 000 Lt ir įmokėjo į kasą (t. 16, b. l. 175–178, 185–187).

Atsižvelgiant į tai, kad 53 000 Lt buvo įnešti į kasą ir apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje, iš apeliantų skundų galima spręsti, jog jie lyg ir sutinka su aplinkybe, kad bendrovei galėjo būti padaryta mažesnė nei 117 284 Lt žala.

Tokie apeliantų teiginiai yra deklaratyvūs.

Aptariant 45 000 Lt gavimo šaltinį, kuris, kaip nustatyta, buvo J. R. asmeninės lėšos, pažymėtina, jog turi būti įvertinta visa nusikalstamo sumanymo schema, t. y. A. Š. papirkimas. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu paskutiniams dviem mokėjimams J. R. davė savo asmenines lėšas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų tokius jo parodymus. Tačiau akivaizdu ir tai, jog J. R. veikė pagal iš anksto sugalvotą ir pradėtą įgyvendinti schemą, todėl kilus keblumams, t. y. artėjant ketvirčio balanso tvirtinimui, kai neturėjo būti jokių trūkumų (skolų), jis davė pinigų V. R. padengti įsiskolinimą pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro, įvertinęs operatyvinės veiklos metu užfiksuotų J. R. ir A. Š. pokalbių turinį (t. 1, b. l. 185–198; t. 2, b. l. 1–21).

2007 m. balandžio 6 d. A. Š. kabinete tarp A. Š. ir J. R. operatyvinio sekimo metu užfiksuotas pokalbis, kurio metu kalbama apie artėjančio ketvirčio balanso tvirtinimą ir būtinybę padengti įsiskolinimą pagal sudarytą sutartį. Toliau dėstoma pokalbio santrauka. J. R.: „Nu. Aš dėl to i atvažiavau. Tai ko man vakar jis nieko nesakė tas J.?“ A. Š.: „Ir aš jam atidavęs esu. Ir jisai.“ J. R.: „Noriu dabar tik pinigai įein po Velykų, planuoju, įeis, aš noriu tą“, „Mašiną sutvarkyt, o Jėzus Marija“, „Žinai, dabar mes tvirtinsime jau šį, balandžio pabaigoj ir savo balansus, viską“, „Aš noriu sutvarkyti, kad nebūtų.“ A. Š.: „Ka nebūtų iki to.“ J. R.: „Būtų švaru, tvarkinga.“ A. Š.: „Taip, ir viskas“, „O paskiau ten įsiskolinims.“ J. R.: „Ne, ne, ne. Negalim. Negalim to daryti.“

2007 m. balandžio 23 d. A. Š. kabinete tarp A. Š. ir J. R. operatyvinio sekimo metu užfiksuotas panašaus turinio pokalbis. J. R.: „Pasiskolink iš kur nors biški pinigų. Nu, ne nesugraibai i viskas, nu. Trisdešimt, kiek? Tris tūkstančius tik surenku. Nu. <...> Šią savaitę sudėliojam. Paskui aš tau duosiu.“ A. Š.: „Kas tau. Paskui.“ J. R.: „O iš kur man paimt?“ A. Š.: „Nu, tai tegul būn daba tiek, nu, kas tas.“ J. R.: „Negalim. Šit viskas, ataskaitinis. .... Turim uždaryti. Jeigu neuždarom. Raštus rašyk. <...>“. A. Š.: „Pinigų, aš esu dukrai, tai, žinai, paskolinęs pinigus. .... O dabar iš dukras nepaimsi, dukra irgi yra įmerkusi.“ J. R.: „Nežinau, žinok. Nu, nesugraibau, neturiu iš ko, tikrai neturiu. Trisdešimt tris, kiek čia, išėmėm dabar. I rytuo.“ A. Š.: „O kiek ten dar lika, yra likę?“ J. R.: „Jezau, musiet, da dešim a penkiolika.“ A. Š.: „A, jau atrasi per savaitę laika. Rytuo iškart gausi pinigus.“ J. R.: „Jeigu suvaikščiotų, aš sukčiau iš tikrųjų su.“ A. Š.: „Dikuo tu nori gaut?“ J. R.: „Aš noriu šią savaitę užbaigti.“

Jau minėta, kad paskutinis AB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderis, kuriuo patvirtinta, jog V. R. įmokėjo 40 000 Lt už automobilį, datuotas 2007 m. balandžio 25 d.

Toks sutapimas neatsitiktinis.

Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu bendrovė J. R. paskyrė kokias nors tikslines priemokas, pvz. įnešti į kasą automobilio pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą.

Dėl to negalima daryti išvados, jog J. R. 45 000 Lt davė ne iš savo asmeninių lėšų.

Kita vertus, nuteistasis A. Š. teisus, apeliaciniame skunde teigęs, kad toks J. R. elgesys būtų visiškai nelogiškas, jei jis neveiktų P. J. nurodymu. Kadangi kyšis buvo duotas, veikiant bendrovės interesais, akivaizdu, jog J. R. patirtos finansinės išlaidos turėjo būti kompensuotos. Šiuo atveju nėra svarbu, kada ir kokiais būdais tai buvo padaryta.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad P. J. nuteistas už 117 900,38 Lt vertės bendrovės turto iššvaistymą, per J. R. perduodamas kaip kyšį A. Š. AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 117 284 Lt vertės automobilį, varžtus už 264,39 Lt bei guminius kilimėlius už 351,99 Lt.

P. J. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigė, esą bendrovė nepatyrė jokios žalos. Ta aplinkybė, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ nepareiškė civilinio ieškinio, nereiškia, kad įmonei nebuvo padaryta žalos. Byloje nustatyta, jog dėl P. J. veiksmų bendrovė patyrė 117 900,38 Lt nuostolį. Atsižvelgiant į tai, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojas P. J. nuteistas dėl bendrovės turto iššvaistymo, suprantama, kodėl nebuvo pateiktas civilinis ieškinys padarytai žalai atlyginti.

P. J. apeliacinio skundo argumentai, susiję su automobilio vertės perdavimo A. Š. metu nustatinėjimu teigiant, jog teismo išvada dėl faktiškai naujo automobilio perdavimo neteisinga, kadangi apeliantas juo kurį laiką naudojosi, atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad P. J. šiuo automobiliu naudojosi trumpą laiką, t. y. faktiškai šiek daugiau daugiau nei mėnesį, įvertinus jo įgijimo aplinkybes bei motyvus, realiai nemažina automobilio vertės.

Teismo nustatyta žala bendrovei sudaro didelės vertės turto požymį, t. y. viršija 250 MGL, todėl P. J. inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai.

Dėl nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde neginčijo, kad jis, o ne V. R. buvo automobilio „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, t. y. formaliai pripažino, jog automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta su V. R. ir AB „(duomenys neskelbtini)“, buvo fiktyvi, tačiau savaip aiškino tokios sutarties sudarymo aplinkybes. A. Š. neigė, kad minėtas automobilis jam perduotas kaip kyšis, ir nurodė gavęs pasiūlymą už 53 000 Lt įsigyti AB „(duomenys neskelbtini)“ neseniai pirktą automobilį, tačiau nenorėjo sukelti įtarimų bei kalbų, todėl pasitelkė V. R., kuris savo vardu sudarė sutartį su AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl automobilio įsigijimo, už automobilį per tris kartus bendrovei sumokėjo 53 000 Lt iš savo asmeninių lėšų. Apeliaciniame skunde nuteistasis iškėlė dar vieną tokio savo elgesio versiją, jog automobilio pardavimo metu nebuvo įsitikinęs, ar juo naudosis, turėjo minčių jį perparduoti.

Tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta.

Teisme apklaustas liudytojas J. R. parodė, kad 2006 m. A. Š. savo kabinete paprašė jam nupirkti automobilį. P. J. nurodė automobilį nupirkti. Jis, J. R., kartu su A. Š. nuvažiavo į UAB „S“, išsirinko automobilį ir buvo pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis AB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Sutartis buvo lizinguota. Automobilis pristatytas į P. J. kiemą ir tik vėliau atiduotas A. Š.. Pradinis susitarimas buvo, jog A. Š. atsiskaitys su bendrove, sumokėdamas 90 000 Lt, tačiau gavęs automobilį A. Š. atsisakė mokėti. P. J. nurodė šį reikalą sutvarkyti, tokiu būdu atsirado UAB „S“ pažyma dėl nustatytų defektų, kuria remiantis minėto automobilio pardavimo kaina sumažinta iki 53 000 Lt. Realiai automobiliui nieko nebuvo atsitikę. A. Š. atsisakė sudaryti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį savo vardu, jį suvedė su V. R. pasakęs, kad V. R. vardu bus sudaryta sutartis ir V. R. AB „(duomenys neskelbtini)“ parduos automobilį. V. R. turėjo sumokėti 53 000 Lt, tačiau sumokėjo tik 8 000 Lt avansą. P. J. nurodymu J. R. sutvarkė šį atsiskaitymą su bendrovės buhalterija: gavęs atlyginimą ir priemokas, davė savo pinigus finansų direktorei, pas kurią atėjęs V. R. per du kartus paėmė ir įnešė į bendrovės kasą 45 000 Lt. Tokiu būdu buvo sutvarkyta fiktyvi pardavimo sutartis. Bendrovė automobilį įsigijo už 117 000 Lt.

Teisme apklausta liudytoja AB „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktorė J. V. patvirtino liudytojo J. R. nurodytas aplinkybės dėl V. R. atsiskaitymo. Liudytoja parodė, kad V. R. du–tris kartus nešė į bendrovės kasą grynuosius pinigus, kuriuos direktorius J. R. buvo palikęs jai, prieš tai įspėjęs, kad juos turi perduoti V. R..

Teisme apklaustas V. R. parodė, kad A. Š. prašymu savo vardu įsigijo iš AB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį, kuris priklausė A. Š.. Tą automobilį jau matė pas A. Š., šis davė raktelius, kad nuvažiuotų į bendrovę įforminti sandorį. Su J. R. ir vyr. finansininke pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, įnešė į kasą 8 000 Lt, kuriuos buvo gavęs iš A. Š.. Sutartyje automobilio kaina buvo nurodyta 53 000 Lt. Su J. R. susitarė dėl atsiskaitymo dalimis, nes A. Š. sakė, kad negali sumokėti iš karto visos sumos. Susitarė dėl trijų mokėjimų. A. Š. nurodymu kelis kartus važiavo į bendrovę, paėmė iš buhalterės pinigus – vieną kartą 5 000 Lt ir kitą kartą 40 000 Lt, kuriuos įnešė į kasą. Po pusės metų automobilį perregistravo A. Š. vardu. Savo pinigų automobiliui įsigyti nedavė, nes juo važinėjosi A. Š.. A. Š. nenorėjo sandorio įregistruoti savo vardu ir rodyti, jog per metus keičia kelias mašinas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamų veikų metu nuteistasis A. Š. buvo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) direktorius, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Viešųjų pirkimų komisijos narys, o liudytojas J. R. – AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, kurio bendrovė reguliariai dalyvavo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) organizuojamuose viešųjų pirkimų konkursuose. A. Š. buvo bendrovei reikalingas žmogus, kuris turėjo naudingos informacijos apie skelbiamus konkursus.

Nors nuteistasis A. Š. nepripažino automobilį gavęs kaip kyšį už P. J. realiai vadovaujamoms bendrovėms AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ateityje rodytiną palankumą ir veikimą šių bendrovių naudai, tačiau jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje nurodė šią aplinkybę byloje esant įrodytą.

Pagal BK 216 straipsnį atsakomybė kyla tam asmeniui, kuris, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos.

Sandorių su nusikalstamu būdu įgytu turtu atlikimas – tai bet kokių sandorių dėl tokio turto sudarymas, t. y. padarymas veiksmų, kuriais įtvirtinamos, pakeičiamos ar nutraukiamos su jais susijusios civilinės teisės ir pareigos. BK 216 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo bent vienos iš alternatyvių veikų atlikimo. Nusikaltimo baigtumui neturi reikšmės, ar pavyko nusikalstamu būdu įgytą turtą legalizuoti ir panaikinti jo neteisėtą kilmę, ar kaltininkas galėjo tokiu turtu disponuoti kaip teisėtai gautu. Nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis savo veiksmais legalizuoja nusikalstamu būdu įgytą turtą, ir nori tai padaryti. Būtinas BK 216 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis yra tikslas – ketinimas nuslėpti ar įteisinti nusikalstamu būdu įgytą turtą. Būtent siekis nuslėpti, užmaskuoti tikrąją pinigų ar kito turto kilmę, jų gavimo šaltinį yra šio nusikaltimo esmė ir leidžia jį atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog byloje surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis A. Š. veikė tiesiogine tyčia, t. y. turėjo tikslą legalizuoti nelegaliai įgytą automobilį.

Tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia A. Š. apeliacinio skundo argumentai, kurie susiję išimtinai tik su liudytojo J. R. parodymų kritika. Jau minėta, jog nėra pagrindo netikėti šio liudytojo parodymų objektyvumu. Juo labiau A. Š. veiksmų neteisėtumą objektyviai patvirtina ne tik jo paties parodymai dėl būtinybės, kad perkant automobilį dalyvautų V. R., kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kaip nelogiškus, bet ir V. R. parodymai apie jo paties vaidmenį sudarant sutartį, taip pat AB „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktorės J. V. nurodytos aplinkybės dėl V. R. atsiskaitymo J. R. paliktais pinigais.

Aplinkybę, jog dar iki automobilio pirkimo–pardavimo sutarties su AB „(duomenys neskelbtini)“ sudarymo A. Š. naudojosi minėtu automobiliu, patvirtino ne tik V. R., bet ir slapto sekimo metu užfiksuoti duomenys.

Pirmosios instancijos teisme peržiūrėtoje filmuotoje medžiagoje matyti, kad jau 2006 m. liepos 21 d. A. Š. užfiksuotas važiuojantis automobiliu (automobilis pasiimtas iš P. J. priklausančio namo garažo), nors automobilio pirkimo–pardavimo sutartis su AB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta tik 2006 m. rugpjūčio 30 d. Slapto sekimo metu taip pat užfiksuoti ir vėlesni A. Š. naudojimosi automobiliu faktai, kas patvirtina išvadą, jog jis automobiliu naudojosi kaip savo, net atvažiuodavo į darbą. Tai paneigia nuteistojo A. Š. nurodytą aplinkybę, kad jis nebuvo tikras dėl automobilio įsigijimo. Ši versija atmetama kaip nepasitvirtinusi.

Byloje slapto sekimo metu užfiksuoti pokalbiai tarp A. Š. ir P. J. taip pat patvirtina, kad bendrovės automobilio pardavimas ir V. R. dalyvavimas sudarant sandorį buvo A. Š. pasirinkimas.

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde taip pat bandė įrodyti, kad į bendrovės kasą įmokėti 45 000 Lt priklausė jam, o ne kitam asmeniui.

Tokią nuteistojo A. Š. versiją teisėjų kolegija laiko nepasitvirtinusia. Akivaizdu, jog į bendrovės kasą įmokėti 45 000 Lt priklausė ne A. Š., bet J. R.. Byloje esantys duomenys, iš jų A. Š. finansinę atskaitomybę patvirtinantys dokumentai (2006 m., 2007 m. metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos) įrodo, kad A. Š. turėjo grynųjų pinigų iš karto atsiskaityti už automobilį, tačiau to nepadarė. Deklaracijose neatsispindi ir duomenys dėl paskolos, kas leidžia manyti, kad ši versija taip pat išgalvota. J. R. finansinę atskaitomybę patvirtinantys dokumentai (2006 m., 2007 m. metinės gyventojo pajamų mokesčio deklaracijos) leidžia teigti, kad jis turėjo galimybę atlikti nurodytus mokėjimus, jo gaunamos pajamos per metus sudarė daugiau nei 100 000 Lt.

J. R., kaip samdomo darbuotojo, elgesys su bendrove už A. Š. automobilį atsiskaityti savo asmeniniais pinigais priešingai, nei nurodė apeliantas, nėra neadekvatus ir nepaneigia tarp P. J., J. R. bei A. Š. buvus susitarimą perduoti pastarajam už neteisėtą veikimą minėtą automobilį. Be to, J. R. teisme išsamiai paaiškino tokio elgesio motyvus, nurodė, kad dėl bendrovėje susiklosčiusios padėties buvo būtina sutvarkyti visus atsiskaitymus, bendrovė neturėjo turėti skolų, o A. Š. vengė atsiskaityti, todėl J. R. gavo P. J. nurodymą sutvarkyti šį reikalą.

Taigi aptarti nuteistojo A. Š. veiksmai rodo, kad jis siekė nuslėpti automobilio įsigijimo nusikalstamą kilmę, įteisinant įsigijimą neva ne iš AB „(duomenys neskelbtini)“, bet iš V. R.. Šiam tikslui įgyvendinti buvo pasitelktas V. R., kuris kaip neoficialus tarpininkas turėjo padėti A. Š. legalizuoti disponavimą automobiliu. Fiktyvaus sandorio sudarymas buvo būtinas A. Š., siekiant nuslėpti jo palaikomus ryšius su P. J. ir su juo susijusiomis bendrovėmis.

Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, aprašyti A. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 216 straipsnį kaip nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimas.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) taikymo

Spręsdamas baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už padarytus sunkius bei apysunkius nusikaltimus klausimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nuteistiesiems A. Š. ir P. J. gali būti skiriamos tik realios laisvės atėmimo bausmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija leidžia asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Palyginus ankstesnę BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją su 2015 m. kovo 19 d. įstatymu padarytu pakeitimu, matyti, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems už tyčinius sunkius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog švelninantis bausmę ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Taigi BK 75 straipsnio pakeitimai galioja ir iki jų įsigaliojimo nuteistiems asmenims.

Nagrinėjamu atveju A. Š. ir P. J. (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu nuteisti ir už sunkių nusikaltimų padarymą. A. Š. už BK 225 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirta trejų metų, už BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – dvejų metų laisvės atėmimo bausmė; galutinė subendrinta bausmė A. Š. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. P. J. už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurią subendrinus su bausmėmis, paskirtomis už apysunkių nusikaltimų (BK 227 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 1 dalis) padarymą, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Taigi formaliai A. Š. ir P. J. atitinka šiuo metu galiojančiose BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, kurioms esant suteikiama galimybė svarstyti dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma.

Paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirmą kartą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį bei dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą kartą – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi.

Taigi priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nurodyta BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. Š. ir P. J. už kiekvieną veiką paskirtos bausmės teisingumo, vadovaujasi (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. Š. padarė du sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikaltimai padaryti tyčia, yra baigti; iki šių nusikalstamų veikų padarymo A. Š. nebuvo nusikaltęs ir teistas; veikos, už kurias jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padarytos 2006 m. sausio mėn. pradžioje–2007 m. gegužės 30 d., baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini) apygardos teisme gauta 2011 m. liepos 29 d., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas tik 2013 m. kovo 22 d.; A. Š. yra senyvo amžiaus (gim. 1946 m.), nusikaltimų padarymo metu dirbo, 2011 m. birželio 10 d. (duomenys neskelbtini) universitetinėje ligoninėje jam diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (t. 17, b. l. 44), be to, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo nustatytos (duomenys neskelbtini) ir kt. ligos (t. 20, b. l. 41), dėl to yra pagrindas nuteistojo sveikatos būklę pripažinti sunkia. A. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Apygardos teismas nusprendė A. Š. paskirti žymiai švelnesnes, nei sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatyti vidurkiai, bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone, skiriant bausmes tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinę subendrintą bausmę, BK 54 ir 41 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos, todėl nėra pagrindo keisti paskirtos bausmės dydžio.

P. J. padarė du apysunkius ir vieną sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys), nusikaltimai padaryti tyčia, yra baigti; iki šių nusikalstamų veikų padarymo P. J. nebuvo nusikaltęs ir teistas; veikos, už kurias jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padarytos 2006 m. sausio mėn. pradžioje–2007 m. gegužės 30 d.; P. J. yra pagyvenęs (gim. 1954 m.), nusikaltimų padarymo metu dirbo, prastos sveikatos būklės: nuo 2003 m. gydosi dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimų, 2007 m. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (t. 17, b. l. 196; t. 18, b. l. 8–19), (duomenys neskelbtini) (t. 18, b. l. 44), po 2013 m. vasario 13 d. atliktos (duomenys neskelbtini) (t. 18, b. l. 273).

Apygardos teismas nusprendė P. J. paskirti žymiai švelnesnes, nei sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatyti bausmių vidurkiai bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone, skiriant bausmes tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinę subendrintą bausmę, BK 54 ir 41 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos, todėl nėra pagrindo keisti paskirtos bausmės dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog aptartų aplinkybių visuma, apibūdinanti padarytas nusikalstamas veikas, nuteistųjų A. Š. ir P. J. asmenybes bei sveikatos būklę, ilgą ikiteisminį procesą ir galutinio sprendimo priėmimą (nuosprendžio įsiteisėjimą), leidžia daryti išvadą, kad BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta, šiems nuteistiesiems pritaikius BK 75 straipsnyje nustatytą bausmės vykdymo atidėjimą. Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog realus bausmės atlikimas neigiamai paveiktų nuteistųjų A. Š. ir P. J. sveikatos būklę.

Dėl to (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendis keičiamas: A. Š. paskirtos galutinės subendrintos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, o P. J. paskirtos galutinės subendrintos trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas dvejiems metams. Be to, abiem nuteistiesiems skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Tokia priemonė padės įgyvendinti bausmės paskirtį. Įmokos skiriamos skirtingo dydžio, atsižvelgiant į padarytų veikų pavojingumą ir nuteistųjų asmenybes.

Dėl turto konfiskavimo

Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus.

Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna, padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Pagal teismų praktiką pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš tokios veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-7-84/2012).

Šioje baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktais, nusprendė konfiskuoti iš A. Š. iš nusikalstamos veikos gautą turtą – automobilį „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilių kilimėlių ir varžtų komplektus, taip pat nusikalstamai veikai padaryti panaudotus pinigus – V. R. perduotus 8 000 Lt.

Klaipėdos apygardos teismas, pritaikydamas BK 72 straipsnio nuostatas, nenurodė, kokia šio straipsnio redakcija taikyta, tačiau matyti, kad, priimdamas nuosprendį ir taikydamas BK 72 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, rėmėsi šio straipsnio redakcija, patvirtinta 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, galiojusia A. Š. inkriminuojamų nusikaltimų padarymo metu. Šio straipsnio 2 dalies redakcija numatė, jog teismas privalo konfiskuoti, be kita ko: 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus, 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti:

P. J., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, kad jis suklastojo netikrą dokumentą – AB ,,(duomenys neskelbtini)“ valdybos 2006 m. rugpjūčio 25 d. posėdžio protokolą.

P. J. taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 71 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio (753 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo;

A. Š. taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 71 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL dydžio (941,25 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.