- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-15
- Bylos Nr.
- 2A-132-368/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00120-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Regina Agota Gutauskienė, Egidijus Mockevičius (pran.), Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- A. D.
- Ieškovas
- J. D.
Teisėjas S. Remeika Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00120-2010-0
NUTARTIS
2012 m. vasario 15 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovui A. D. dėl daikto išsireikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir atsakovo A. D. priešieškinį ieškovei J. D. dėl teisės į nuosavybės dalį pripažinimo, turto pripažinimo santuokine nuosavybe ir jo padalijimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. D. kreipėsi į Joniškio rajono apylinkės teismą, prašydama išreikalauti iš atsakovo neteisėto valdymo kilnojamąjį daiktą – ratinį traktorių „MTZ (82)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), didžiausia masė – 3900 kg, (duomenys neskelbtini) gamybos metų, 58,6 kW galios, kurio rinkos vertė – 7 000,00 Lt ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2009-12-16 pirkimo-pardavimo sutartį buvo įregistruotos jos nuosavybės teisės į minėtą traktorių ir jai buvo išduotas Traktoriaus ir savaeigės mašinos registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad atsakovas, buvęs jos sutuoktinis, užvaldė šį kilnojamąjį daiktą ir neleidžia juo naudotis, valdyti bei disponuoti juo, taip pažeisdamas jos teises ir teisėtus interesus. Tvirtino, kad daug kartų prašė atsakovo, kad šis atiduotų jai nuosavybės teise priklausantį ratinį traktorių, tačiau atsakovas neatiduoda ieškovei jai teisėtai priklausančio kilnojamojo daikto.
Atsakovas A. D. pateikė priešieškinį, prašydamas: 1) pripažinti, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais: viraline (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkine (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendra vidutinė rinkos vertė – 59 000,00 Lt su 0,2526 ha namų valdos žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 2 000,00 litų, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui A. D. ir ieškovei J. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise; 2) pripažinti, kad ratinis traktorius „MTZ (82)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gamybos metų, kurio vidutinė rinkos vertė – 3000,00 litų, įgytas santuokoje ir yra atsakovo ir ieškovės bendroji santuokinė nuosavybė; 3) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui priklausančią dalį turto – 1 / 2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais: viraline (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkine (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendra vidutinė rinkos vertė – 59 000,00 Lt; 1 / 2 dalį 0,2526 ha namų valdos žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 2 000,00 litų, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Natūra gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais: viraline (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkine (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendra vidutinė rinkos vertė yra 59 000,00 Lt ir 0,2526 ha namų valdos žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 2 000,00 litų, adresu: (duomenys neskelbtini), priteisti ieškovei, o atsakovui iš ieškovės priteisti 30 500,00 litų piniginę kompensacija; 4) atsakovui priteisti natūra 3 000,00 litų vidutinės rinkos vertės traktorių „MTZ (82)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gamybos metų, o ieškovei iš atsakovo priteisti 1500,00 litų piniginę kompensaciją; 5) įskaičius šalių tarpusavio mokėjimus, iš ieškovės atsakovui priteisti 29 000,00 litų piniginę kompensaciją. Nurodė, kad jog su ieškove kartu pradėjo gyventi 1989 m. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, buvo bendri pinigai, kartu pirko maistą, įvairius buities daiktus, baldus. Teigė, kad pagal 1994-03-17 pirkimo-pardavimo sutartį už 12 000,00 litų nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais ir 0,25 ha namų valdos žemės sklypu adresu: (duomenys neskelbtini). Neprieštaravo, kad namą ieškovė nuosavybės teise įregistruotų savo vardu. Name apsigyveno kartu. Tvirtino, kad santuoką su ieškove sudarė (duomenys neskelbtini) rajono CMS. Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė dukra (duomenys neskelbtini). Atsakovo manymu, santuokoje gyventi jiems nesisekė, todėl Joniškio rajono apylinkės teismas 2001-06-05 sprendimu santuoka nutraukė, bet turimo turto nepadalijo. Pabrėžė, kad gyvendami santuokoje apie 2000 m. už 6 500,00 litų iš S. M. įsigijo ratinį traktorių „MTZ (82)“, kurį pirko už bendras lėšas. Atkreipė dėmesį į tai, kad po santuokos nutraukimo jis ir toliau liko gyventi jų su ieškove bendrai įgytame name, toliau su ieškove vedė bendrą ūkį, pirko automobilius, žemės ūkio techniką. 2008 m. vasarą galutinai susipyko, todėl ieškovę paliko gyventi jų bendrai įsigytame name, o pats išėjo gyventi į kitą sodybą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Joniškio rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, atsakovo priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo ieškovei 2 509,00 Lt bylinėjimosi išlaidas ir 48,40 Lt pašto išlaidas valstybei. Nurodė, kad šalių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Ieškovė ratinį traktorių įsigijo pagal 2009-12-16 pirkimo pardavimo sutartį, 2009-12-28 šią nuosavybę nustatyta tvarka įregistravo savo vardu (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Kaimo plėtros skyriuje. Teismas, įvertinęs tai, kad 2009-12-16 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovė buvo išsituokusi, sprendė, jog įgytas turtas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Pažymėjo, kad 2009-12-16 pirkimo pardavimo sutartis yra nenuginčyta, atsakovas neprašė ją pripažinti negaliojančia, todėl pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti. Pabrėžė, kad atsakovas leistinais įrodymais neįrodė bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog įsigyjant minėtą nuosavybę šalys buvo susitarusios sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, ar turėjo asmeninių lėšų ir kokią sumą savo asmeninių lėšų jis išleido ginčo turtui įsigyti. Teismo vertinimu, atsakovo pakviestų liudytojų J. S., A. D., L. D. parodymai yra nekonkretūs, jie nežino jokių konkrečių aplinkybių apie atsakovo asmeninį turtą ar gautas pajamas, todėl nėra pakankami pripažinti, jog atsakovas turtui įsigyti išleido asmenines lėšas ar iki santuokos su ieškove buvo šalys įgiję, bendras lėšas. Teismo nuomone, įvertinti įrodymai patvirtino, kad ieškovė turtą įsigijo už asmenines lėšas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą apeliantas (atsakovas) A. D. prašo ją panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir tai lėmė tinkamų materialinių normų netaikymą. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl liudytojų parodymų vertinimo. Apelianto manymu, liudytojas L. M. geriausiai žino traktoriaus pardavimo aplinkybes, teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų J. S., A. D., L. D. parodymus. Skunde tvirtinama, kad reikalavimas dėl traktoriaus pripažinimo sutuoktiniu turtu pareikštas protingu laiku po santykių nutraukimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė J. D. prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigiama, kad šalys bendrą ūkį pradėjo vesti tik po santuokos sudarymo. Tvirtinama, kad sodyba įsigyta 1994 m. iš ieškovės asmeninių lėšų, pardavus butą Joniškyje ir pasiskolinus dalį lėšų. Pabrėžiama, kad sudarant šalių santuoką, atsakovas jokio turto neturėjo, po santuokos nutraukimo atsakovas neteikė išlaikymo dukrai. Ieškovės manymu, apelianto nurodytų kasacinio teismo nutarčių išaiškinimais remtis negalima dėl skirtingų bylų aplinkybių. Teigiama, kad atsakovas neteisingai siekia paskirstyti įrodinėjimo naštą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (atsakovo) A. D. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Pagal CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas).
Kolegija konstatuoja, kad apeliantas iš esmės nesuformulavo savo skundo pagrindo. Nors apeliantas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, tačiau nesuformuluoja teisinių argumentų, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, o tik išreiškia savo nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo.
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.
Teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas ar buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos.
Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau kolegija pažymi, jog pats apeliantas bylos nagrinėjimo metu pateikdavo prieštaringus teiginius.
Dėl ginčo traktoriaus: atsiliepime atsakovas teigė, kad traktorių pirktas 1997 m. (1 tomas, 13 b. l.), priešieškinyje nurodė, jog traktorių įsigijo kartu su ieškove apie 2000 m. iš S. M. už 6 500,00 Lt ir kad pinigus sumokėjo jis pats (1 tomas, 14 b. l.), vėliau pažymėjo, jog traktorius įsigytas 1999–2000 m. už 3000,00 Lt (1 tomas, 15 b. l.). 2011-04-05 teismo posėdžio metu teigė, kad traktorių su ieškove pirko iš L. M. ir S. M. už 6000,00 Lt ir sumą išmokėjo dalimis per pusę metų (1 tomas, 135 b. l.), vėliau pažymėjo, jog traktorius pirktas 1995–1996 m. (1 tomas, 137 b. l.).
Dėl šalių bendro gyvenimo: priešieškinyje atsakovas nurodė, kad su ieškove pradėjo gyventi 1989 m. ir kartu pragyveno nuo 1988 iki 2008 m., ir turtas sukurtas iš bendrų lėšų (1 tomas, 14–15 b. l.), patikslintame priešieškinyje papildė, kad vedė bendrą ūkį, bendrai rūpinosi buitimi, vienas kito sveikata, dukros išlaikymu (1 tomas, 81 b. l.). 2011-04-05 teismo posėdžio metu pažymėjo, kad buvo išėjęs 4–5 mėn. gyventi į (duomenys neskelbtini), jog buvo laikotarpis, kai nedirbo apie 2 metus (1 tomas, 136 b. l.), buvo išvykęs į Ispaniją, vėliau 9 mėnesius dirbo Vokietijoje (1 tomas, 138 b. l.). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Joniškio rajono apylinkės teismas 2007-07-31 teismo įsakymu pakeitė Joniškio rajono apylinkės teismo 2001-02-19 priteistą išlaikymą atsakovo dukrai ir iš atsakovo išieškojo dukrai 300,00 Lt kasmėnesinį išlaikymą (civilinė byla L2-704-309/2007), 2007-08-13 teismo įsakymu nustatytas 180,00 Lt mėnesinio išlaikymo dydis. 2007-12-13 teismas patvirtino šalių taikos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo dukrai mokėti 300,00 Lt išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo 2007-07-26 iki dukros pilnametystės (civilinė byla 2-833-309/2007).
Nors apeliantas teigia, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog apeliantas neįrodė bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, tačiau atsakovas ir Šiaulių apygardos teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių skundo teiginius, tik pakartotinai skunde nurodė priešieškinio ir patikslinto priešieškinio deklaratyvius samprotavimus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nors šalių santuoka nutraukta 2001 metais, atsakovas priešieškinį dėl teisės į nuosavybės dalį pripažinimo, turto pripažinimo santuokine nuosavybe ir jo padalijimo pareiškė tik 2010-03-08, ieškovei 2010-02-03 pateikus teismui ieškinį dėl daikto išsireikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Dėl liudytojų parodymų vertinimo
Nors apeliantas teigia, kad liudytojas A. K. suinteresuotas bylos baigtini, kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais, kadangi jis nepateikė teismui tai patvirtinančių įrodymų. Be to, liudytojas buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį (1tomas, 148 b. l.).
Priešingai, nei skunde teigia apeliantas, kad liudytojas L. M. geriausiai žino traktoriaus pardavimo aplinkybes, iš bylos medžiagos matyti, jog minėtas liudytojas parodė, jog tiksliai negali pasakyti, už kiek buvo parduotas traktorius ir kada, kiek laiko už jį buvo mokama, taip pat tiksliai negali pasakyti, ar buvo surašyti rašteliai dėl atsiskaitymo už traktorių, nes nevedė dokumentacijos ir tuo nesidomėjo. Pažymėjo, kad negali pasakyti, ar sudarant sandorį dalyvavo ieškovė (1 tomas, 139 b. l.).
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog liudytojas J. S. savo parodymuose iš esmės atpasakojo informaciją, kurią liudytojui suteikė atsakovas (1 tomas, 139–140 b. l.).
Pažymėtina, kad liudytojas A. D. nurodė ne tik apelianto skunde pateiktą informaciją, bet ir tai, jog nežino, kieno nuosavybė buvo butas (duomenys neskelbtini) gatvėje, negali pasakyti, kur tuo metu dirbo ieškovė, nežino, iš ko pirktas namas, kad nedalyvavo, kai buvo perkamas traktorius (1 tomas, 151–152 b. l.). O liudytojas L. D., be kita ko, pažymėjo, kad namo ir traktoriaus pirkimo aplinkybių nežino, jog nematė, ar buvo pirkta technika (1 tomas, 152–153 b. l.).
Teismas plačiau nepasisako dėl apelianto skundo teiginių, kurių liudytojų parodymai yra detalesni ir išsamesni, kadangi pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad parodymus byloje davė ne tik liudytojai, kurių parodymais skunde remiasi apeliantas. Kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Kolegija, įvertindama šalių santuokos trukmę, šalių tarpusavio santykių pobūdį, tai, kad ieškovė dar prieš šalių bendrą gyvenimą turėjo asmeninės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, ir tai patvirtina pats atsakovas, kuris, išskyrus kelių liudytojų nekonkrečius parodymus, jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, asmeninių lėšų prieš šalių bendrą gyvenimą turėjimą, savo dalyvavimą lėšomis, turtu bendro ūkio vedime, taip pat atsižvelgdama į skundžiamo sprendimo turinį, bylos aplinkybes, visų liudytojų parodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Dėl kasacinio teismo formuojamos praktikos
Kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliantas skunde nurodo įvairias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartis, nepagrįsdamas galėjimą naudotis jose pateiktais išaiškinimais, nesuponuoja išvados, jog teismas turėtų besąlygiškai vadovautis pateiktų nutarčių išaiškinimais, kadangi apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai dėl skirtingų faktinių aplinkybių. Skunde apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001, 2005 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005 ir 2006 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001 turinio matyti, jog bendro ūkio vedimo faktą teismai nustatė rašytiniais įrodymais, atsakovas sutiko su ieškiniu dėl kito kartu gyvenant įgyto turto dalijimo kaip bendrosios nuosavybės, ir iš jo priteista kompensacija už dalį turto. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, be kita ko, patvirtino, jog byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, įrodymų, pagrindžiančių jungtinės veiklos sandorį. Be to, pažymėjo, kad pagal 2002 m. CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatas šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Taip pat pabrėžė, kad aplinkybės, nustatytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos paneigiamos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Teismas konstatavo, kad, šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kasacinis teismas 2006 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006 išaiškino, kad nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Teismas taip pat pažymėjo, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kurio esmė yra ta, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.), ir jog teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą.
Atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo turinį, bylos aplinkybes ir kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų Šiaulių apygardos teisme
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje 1 210,00 Lt užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme dydis viršija rekomendacijas (Rekomendacijų 8.11 punktas), atsižvelgdama į bylos nesudėtingumą, į tai, kad atstovauti joje ir rengti atsiliepimą į apeliacinį skundą nebuvo būtinas specialus pasirengimas, nes nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai (tas pats advokatas atstovavo ieškovės interesus ir pirmosios instancijos teisme), ir dėl to advokato darbo sąnaudos nebuvo didelės, ir į atsiliepimo turinį, kuriame neanalizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme mažintinas nuo 1 210,00 Lt iki 500,00 Lt (CPK 93, 98 str., 2 tomas, 41–44 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.
Kiti skundų teiginiai šios bylos kontekste neturi jokios teisinės reikšmės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500,00 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.