Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės Miglės Lukševičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. O., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, G. O. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 12 MGL (600 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.7. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį, svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kailininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Skiriant bausmę G. O. atsižvelgtina į tai, kad G. O. padarė tyčinį, nesunkų, baigtą nusikaltimą. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Atsižvelgiant į tai, kad G. O. praeityje teistas, teistumai išnykę, baustas administracine tvarka, pastarajam nustatyta priklausomybė nuo alkoholio, nustatyti psichikos sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, manytina, kad nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką skiriant 100 MGL dydžio baudos bausmę, bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, G. O. gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl G. O. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir šioje dalyje priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį – G. O. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – 100 MGL dydžio baudą.

6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. O., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto su nukentėjusiuoju G. G. metu, laikydamas rankoje peilį, užsimojo bei puolė nukentėjusįjį G. G. ir taip grasino jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento. Šia veika nėra daroma žala ar tiesiogiai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, tačiau jiems keliamas pavojus, tuo padarant poveikį asmens psichikai, sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ar sveikatai. Taigi grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą pavojingumas yra tas, kad darant šį nusikaltimą nukentėjusysis yra psichiškai traumuojamas. Pagal teismų praktiką, grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015 ir kt.). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010 ir kt.).

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad veika buvo padaryta, tačiau veikos pavojingumas nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme, todėl įvertinęs kaltinamojo veiką, padarė išvadą, jog G. O. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas, kadangi nusikaltimu nėra padaryta pakankama žala. Toks pirmosios instancijos teismo vertinimas grindžiamas tuo, kad nukentėjusysis G. G. nereikalavo griežtos baudžiamosios atsakomybės taikymo kaltinamojo atžvilgiu, dalyvavo tik viename teismo posėdyje, civilinio ieškinio nereiškė.

8. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/ 2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020 ir kt.).

9. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusiojo G. G., liudytojų P. S., Y. R. parodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad nukentėjusysis suvokė G. O. veiksmo – užsimojimo rankoje laikomu peiliu ir puolimo link nukentėjusiojo – išreikštą grasinimą kaip realų, bijojo, kad jis bus įgyvendintas ir tuo buvo padaryta žala jo psichikai, tačiau pirmosios instancijos teismas, analizuodamas G. O. veikos pavojingumą, padarė nepagristas išvadas, kad šiuo atveju nukentėjusiajam nebuvo padaryta žala.

10. Nukentėjusysis G. G. parodė, kad įvykio dieną ruošėsi į darbą, ėjo į virtuvę išsiplauti puodelio ir, atsisukdamas pamatė link jo einantį G. O. su peiliu rankoje. G. O. buvo neblaivus, jis atliko dūrimo veiksmą į jo pusę peiliu, peilį buvo prisilietęs prie jo, bet nespėjo įdurti. Pamatęs artėjantį G. O., pasijautė puolamas ir stipriai išsigando, pradėjo galvoti, kad gresia pavojus gyvybei. Mano, kad G. O. norėjo jam įdurti. Suprato, kad prireiks pagalbos, nes G. O. jėga buvo nepaaiškinama, jis negalėjo atimti iš jo peilio, todėl surėkė kambariokui P. S., su kuriuo, pastarajam atėjus, bandė G. O. raminti. Su P. S. iš G. O. bandė atimti peilį per prievartą, vėliau dėl G. O. agresyvumo pastarąjį uždarė vonioje, iškvietė policijos pareigūnus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog tai, kad nukentėjusysis rankomis sugriebė G. O. rankas ir bandė atitraukti peilį nuo savęs, o supratęs, kad jam bus sunku tai padaryti vienam, kvietė į pakalbą kitą asmenį rodo, kad jam gresiantis pavojus buvo realus, sukėlęs G. G. pagrįstą baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojo P. S. parodymai, kad įvykio dieną išgirdo jį vardu šaukiantį G. G., išėjęs iš kambario pamatė, kad jis rankomis laiko G. O., kurio vienoje rankoje buvo peilis Supratęs pavojingą situaciją, jis (P. S.) suėmė G. O. už kaklo ir kartu su nukentėjusiuoju pargriovė jį ant grindų, bet šis vis vien tvirtai laikė peilį rankoje. Jie šaukė, kad jis išmestų peilį, tačiau jis jį laikė rankoje, nieko nesakė, jiems kažkaip pavyko atimti peilį. Kol jis laikė G. O. ant žemės, G. G. nubėgo kviesti policijos. Kai G. O. nuėjo į vonios kambarį, jie jį ten uždarė, o jis (P. S.) paslėpė visus matomoje vietoje gulinčius peilius ir laukė kol atvažiavo policija. Nukentėjusiojo ir liudytojo P. S. parodymus patvirtina liudytojo Y. R. parodymai, kad ryte jį pažadino grumtynių garsai, išgirdo kaip G. G. šaukia: „P., P.“. Išėjęs iš savo kambario pamatė, kad G. O. grumiasi su P. S.. P. S. nustūmė G. O., bet jis vis tiek puolė, o G. G. liepė G. O. nusiraminti. Ant grindų gulėjo peilis. Kai P. S. grūmėsi su G. O., G. O. bandė paimti ir panaudoti peilį. Taigi aptartais nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais nustatyta, kad G. O. veiksmai ir neprognozuojamas elgesys sukėlė baimę ir išgąstį tiek nukentėjusiajam, tiek liudytojams – P. S. suprato situaciją kaip pavojingą ir, nedelsdamas padėjo G. G. atimti iš G. O. peilį, o matydami, kad G. O. elgiasi agresyviai, uždarė pastarąjį vonios kambaryje, paslėpė virtuvėje buvusius peilius. Vertinant šias nustatytas įvykio aplinkybes, nėra abejonių, kad G. O. veiksmu išreikštas grasinimas nukreipiant peilį į nukentėjusįjį, atliekant duriamąjį judesį, beveik priliečiant virtuvinį peilį, kurio geležtes ilgis yra 8,5 cm prie nukentėjusiojo, esant uždaroje patalpoje – virtuvėje, buvo realus ir pavojingas, paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną, pastarasis grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą. Iš nukentėjusiojo parodymų taip pat matyti, kad G. O. neblaivų jis matė pirmą kartą, todėl suprantama, kad toks G. O.elgesys nukentėjusiajam buvo netikėtas ir sukėlė baimę dėl savo sveikatos ar gyvybės. Iš liudytojo Y. R. parodymų taip pat matyti, kad G. O. buvo išsigandęs dėl savo sveikatos ir gyvybės, nes pasakojo liudytojui, kad „jei ne P. S., G. O. jį būtų papjovęs“.

11. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017). Nagrinėjamoje byloje kokių nors aplinkybių, mažinančių G. O. veikos pavojingumą, nenustatyta. G. O. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepripažino kaltės ir dėl padarytos veikos nesigailėjo, jo kaltė turėjo būti įrodinėjama kitais bylos duomenimis. Įvertinus tai, kad G. O. veiką padarė tiesiogine tyčia, dėl menkaverčių priežasčių, padarė žalą nukentėjusiojo psichikai, kaltę neigė, darytina išvada, kad jo veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadariusiais žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad G. O. veiksmai buvo akivaizdžiai pavojingi, todėl nėra pagrindo jo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

12. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryta žala, jis byloje nepareiškė civilinio ieškinio, dalyvavo tik viename teisiamajame posėdyje ir apskritai aplaidžiai žiūrėjo į baudžiamąjį procesą, nemažina G. O. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Civilinio ieškinio nereiškimas pats savaime nešalina nusikaltimo pavojingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27-976/2023).

13. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė BK 37 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai baudžiamąją bylą G. O. atžvilgiu nutraukė, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl BK 37 straipsnio taikymo naikintinas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Dėl bausmės paskyrimo

14. Teismas, skirdamas bausmę G. O., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, veika baigta), į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014, 2K-49-693/2019 ir kt.).‏‏‎ Taigi nors G. O. blaivumas nebuvo nustatinėjamas alkoholio kiekio matuokliu, tačiau ne tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, bet ir paties kaltinamojo parodymai patvirtina, kad jis buvo stipriai apsvaigęs, nurodė dėl šios priežasties neatsimenantis dalies įvykio aplinkybių. Taip pat atsižvelgiama į G. O. charakterizuojančius duomenis – jis darbingo ((duomenys neskelbtini) metų amžiaus), įgijęs pagrindinį išsilavinimą, gydėsi (duomenys neskelbtini)., diagnozė: (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 57), šiuo metu G. O. konstatuojamas (duomenys neskelbtini); dėl savo psichikos būsenos G. O. gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti (t. 1, b. l. 75-78), neteistas (teistumai išnykę) (t. 1, b. l. 92-99), baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos (t. 1, b. l. 90), vykdo individualią veiklą (t. 1, b. l. 88).

15. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Prokurorė prašo G. O. paskirti 100 MGL dydžio baudą. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą, už nesunkų nusikaltimą gali būti paskirta nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda.

16. Teismo posėdžio metu G. O. gynėja nurodė, jog tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų tenkinti prokurorės skundą, prašė paskirti G. O. laisvės apribojimo bausmę. Visgi, laisvės apribojimas yra griežtesnė bausmė, nei bauda, susijusi su asmens laisvės suvaržymu, be to, gynėja nenurodė jokių argumentų, dėl kurių G. O. negalėtų būti paskirta bauda, o tikslinga paskirti laisvės apribojimą.

17. BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas veikos padarymo ir asmenį charakterizuojančias aplinkybes, į tai, kad teistumai už anksčiau G. O. padarytas nusikalstamas veikas yra išnykę, todėl jis laikomas neteistu ir bausmė jam skirtina kaip asmeniui, pirmą kartą padariusiam nusikalstamą veiką, spręstina, kad G. O. skirtina prokurorės siūloma bausmės rūšis – bauda, jos dydį nustatant artimesnį BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytam minimaliam baudos dydžiui – 60 MGL. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, tokia bausmės rūšis ir jos dydis bus pakankami sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo ir tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, kas atitinka BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

18. BK 47 straipsnyje numatytos bausmės – baudos esmę sudaro nuteistojo pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės naudai. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 6 straipsnyje nurodyta, kad baudos bausmė vykdoma savanoriškai arba priverstinai. Savanoriškas baudos bausmės įvykdymas yra tada, kai nuteistasis, kuriam paskirta baudos bausmė, per du mėnesius arba kitą teismo nustatytą laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos savo valia sumoka baudą. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 352 straipsnio 1 bei 2 dalys teismui suteikia teisę nustatyti ir ilgesnį terminą, per kurį nuteistasis privalo savanoriškai sumokėti teismo paskirtą baudą, o per šį laikotarpį savanoriškai nesumokėjus baudos, ji vykdoma priverstinai. Priverstinis baudos bausmės vykdymas yra tada, kai baudą išieško antstolis, taikydamas priverstinio vykdymo priemones, jei nuteistasis, kuriam paskirta baudos bausmė, per du mėnesius arba kitą teismo nustatytą laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos savanoriškai nesumoka baudos. Atsižvelgiant į paskirtos baudos dydį ir bylos aplinkybes, į gynėjos nurodytas aplinkybes, kad G. O. nuomojasi būstą, uždirba apie 1000 Eur per mėnesį, savanoriškam baudos sumokėjimui tikslinga nustatyti ilgesnį terminą, nei numatytas BVK 6 straipsnio 2 dalyje – 18 mėnesių laikotarpį.

Dėl proceso išlaidų

19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo G. O. valstybės naudai priteistina 68,75 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

20. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, t. y. gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, tačiau, kiekvienu atveju, turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Byla apeliacinės instancijos procese buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą. Kaip matyti iš bylos duomenų, G. O. nekilnojamojo turto neturi, nuomojasi būstą, vidutinės darbinės pajamos sudaro apie 1000 Eur, jam šiuo nuosprendžiu skiriama bausmė – piniginė bauda. Kaip minėta, BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas ir būtent šios normos pagrindu G. O. buvo paskirta gynėja, nepriklausomai nuo jo valios. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės Miglės Lukševičienės apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria G. O. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, – panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

G. O. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę – 60 MGL (3000 Eur) dydžio baudą.

Nustatyti G. O. paskirtos bausmės – 60 MGL (3000 Eur) baudos savanoriško sumokėjimo terminą – 18 (aštuoniolika) mėnesių, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (įmokos kodas 6801) į vieną iš šių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų:

LT74 4010 0510 0132 4763, gavėjo bankas – Luminor Bank AB, banko kodas – 40100;

LT 05 7044 0600 0788 7175, gavėjo bankas – AB SEB bankas, banko kodas – 70440;

LT12 2140 0300 0268 0220, gavėjo bankas – Luminor Bank, banko kodas – 21400;

LT24 7300 0101 1239 4300, gavėjo bankas – „Swedbank“, AB, banko kodas – 73000;

LT42 7230 0000 0012 0025, gavėjo bankas – UAB „Medicinos bankas“, banko kodas – 72300;

LT32 7180 0000 0014 1038, gavėjo bankas – AB „Šiaulių bankas“, banko kodas – 71800.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepriteisti.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.