- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-1746-262/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16114-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- J. J.
- Atsakovas
- T. A., Vilniaus rajono 3-iojo notarų biuro
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. J. ir J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. J. ir J. J. ieškinį atsakovei T. A. ir Vilniaus rajono 3-iojo notarų biuro notarui T. P. V. dėl paprastųjų vekselių pripažinimo negaliojančiais bei vykdomųjų įrašų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 2013 m. gruodžio 10 d. J. J. išduotą paprastąjį vekselį dėl 27 000 Lt sumokėjimo bei 2013 m. gruodžio 11 d. J. J. išduotą paprastąjį vekselį dėl 4000 Lt sumokėjimo; panaikinti vykdomuosius įrašus, išduotus pagal nurodytus vekselius. Ieškovų teigimu, susidarius jų skoloms už naudojimąsi butu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atsakovė pasisiūlė padengti ieškovų skolas ir sutvarkyti kitus su nurodytu butu susijusius dokumentus, taip pat padėti ieškovams parduoti butą už 130 000 Lt kainą, su sąlyga, kad skolą atsakovei ieškovai grąžins pardavę butą. Anot ieškovų, šiai aplinkybei užtikrinti atsakovė pareikalavo ieškovų pasirašyti ginčijamus vekselius. Ieškovai pažymėjo, kad savo įsipareigojimų atsakovė vykdyti neketino; gavusi vekselius, atsakovė nepadengė ieškovų skolų (dalį skolų – 17 000 Lt – padengė atsakovės bendradarbė), o vekselius pateikė notarui, kuris išdavė vykdomuosius įrašus. Ieškovų nuomone, vekseliai gauti apgaulės būdu. Anot ieškovų, jie tik vėliau sužinojo, kad buto vertė 150 000 Lt, todėl prašė atsakovės padidinti pardavimo kainą, tačiau paaiškėjo, jog jau sudaryta preliminarioji sutartis, pagal kurią gauta 13 000 Lt įmoka.
Atsiliepimas
Atsakovė T. A. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad į ją ieškovai kreipėsi su prašymu padėti parduoti butą, kurio nesutvarkyti dokumentai ir dėl kurio eksploatavimo susidarė skolų. Atsakovės teigimu, norėdami išspręsti savo problemas ieškovai paprašė atsakovės paskolinti pinigų, skolą žadėjo grąžinti pardavę butą, kurį planavo parduoti iki 2014 m. kovo 3 d. Anot atsakovės, ji 2013 m. gruodžio 10 d. paskolino pinigus ieškovui J. J. ir šis pasirašė vekselį už 27 000 Lt. Kitą dieną ieškovai pareiškė, kad apskaičiavus savo išlaidas jiems trūksta dar 4000 Lt; 2013 m. gruodžio 11 d. J. J. pasirašė vekselį už 4000 Lt. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovams 2014 m. sausio 31 d. buvo pateikta apmokėjimui 11 223,30 Lt sąskaita už komunalines paslaugas, t. y. ieškovai žinojo, jog skola, kurią neva turėjo padengti atsakovė, liko nesumokėta, tačiau ieškovai nedelsdami neatliko jokių veiksmų, kurie būtų natūralus apgautųjų asmenų elgesys. Atsakovė pažymėjo, kad vekselius atsakovai ėmė ginčyti ne iš karto, o tik atsakovei inicijavus priverstinį skolos išieškojimą.
Atsakovas T. P. V. prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas; atsakovei iš ieškovų priteista po 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; iš ieškovų valstybei priteista po 27,42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad ieškovai neįrodė nei jų apgaulės išduodant vekselius (CK 1.91 straipsnis), nei esminio suklydimo (CK 1.90 straipsnis), todėl ginčijamų vekselių nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais. Nesant pagrindo tenkinti nurodytus reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti ir išvestiniai ieškinio reikalavimai dėl vykdomųjų įrašų panaikinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad teismas, spręsdamas šį ginčą, iškraipė faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės nuostatas. Anot ieškovų, iš liudytojų paaiškinimų ir kitų bylos aplinkybių matyti, jog ieškovai ginčo vekselius išdavė dėl atsakovės apgaulės. Atsakovė pažadėjo apmokėti ieškovų įsiskolinimus už komunalines paslaugas, todėl ieškovai ir išdavė vekselius. Taigi, vekseliai nebuvo paprastos paskolos sutartys, o jie buvo išduoti konkrečiam tikslui. Tačiau atsakovė savo pažadų neištesėjo, nes ji net neketino apmokėti ieškovų komunalinių išlaidų. Dėl išvardintų priežasčių vekseliai turėjo būti pripažinti negaliojančiais.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą; iš ieškovų priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, kad ieškovai neįrodė apgaulės ar esminio suklydimo išduodant vekselius. Kiti byloje esantys duomenys paneigia ieškovų teiginius. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų ieškinį ir priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Ieškovai siekia, kad būtų pripažinti negaliojančiais jų T. A. 2013 m. gruodžio 10 d. ir 2013 m. gruodžio 11 d. išduoti vekseliai, nes jie, anot ieškovų, buvo išduoti dėl apgaulės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartyje c.b. Nr. 3K-7-216/2007 yra nurodyta, kad: dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja.
Pažymėtina, kad teisinis ryšys vekselyje įtvirtintos prievolės ir to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas vekseliui išduoti, gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai yra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių kad būtent tas teisinis santykis (sandoris) buvo pagrindas atsirasti prievolei pagal vekselį. Toks ryšys gali būti nustatytas tada, jeigu apie jį tiesiogiai nurodyta vekselių teisinių santykių dalyvių sudarytoje sutartyje arba kitokiuose dokumentuose, patvirtinančiuose tokius šalių ketinimus. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.
Taigi, iš minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos seka, kad būtent vekselius išdavę asmenys (šiuo atveju ieškovai) turi įrodyti tai, jog egzistuoja tam tikri pagrindai vekselius pripažinti negaliojančiais. Be to, reikia įrodyti ir tai, kad tarp vekselio ir tam tikro šalių sudaryto sandorio egzistuoja ryšys. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju ieškovai neįrodė (CPK 178 str.), nei, kad su atsakove buvo sutarta, jog ji apmokės ieškovų įsiskolinimus už komunalines paslaugas, nei kad apskritai ginčo vekseliai buvo sudaryti dėl suklydimo ar apgaulės. Pažymėtina, kad jeigu ieškovai turėjo labai aiškų suinteresuotumą, jog jų skolos būtų padengtos, jie, elgdamiesi protingai bei atsakingai, turėjo reikalauti iš atsakovės tam tikrų garantijų, jog ji tikrai įvykdys savo įsipareigojimus ir už ieškovus sumokės komunalinius įsiskolinimus. Todėl šiuo atveju turėjo egzistuoti koks nors rašytinis įrodymas (sutartis ir kt.), jog atsakovė įsipareigoja iki konkretaus termino už ieškovus sumokėti tam tikrus įsiskolinimus atitinkamoms įmonėms. Tačiau ieškovai jokių rašytinių įrodymų šiuo klausimu nepateikė. Ieškovai šį faktą įrodinėja remdamiesi liudytojų K. I. ir S. J. parodymais, tačiau jų parodymai yra nenuoseklūs, juose nėra nurodomos konkrečios šalių susitarimo sudarymo aplinkybės. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo minėtų liudytojų parodymais. Vekseliuose yra nurodyta, kad jie privalo būti apmokėti 2014 m. vasario 27 d. Taigi, ir šiuo atveju bet kuris protingas ir atsakingas asmuo, žinodamas, kad kitam asmeniui išdavė vekselius apmokėti dideliam įsiskolinimui už komunalines paslaugas, pats domėtųsi ir netgi kontroliuotų, kaip yra likviduojami jo įsiskolinimai už komunalines paslaugas ir pastebėjęs, kad iki vekselių apmokėjimo termino tai nebuvo padaryta, pareikštų pretenzijas tam asmeniui, liepdamas kuo greičiau atsiskaityti už komunalines paslaugas, arba supratęs, kad tai nebus padaryta, jau iki vekselių apmokėjimo termino pabaigos kreiptųsi į teismą dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tačiau ieškovai ir šiuo atveju taip nesielgė, t.y. nėra jokių duomenų, kad jie būtų kontroliavę kaip ieškovė apmoka jų įsiskolinimus už komunalines paslaugas, o dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais į teismą kreipėsi tik tada, kai jau buvo suėjęs jų apmokėjimo terminas, o atsakovė jau buvo pradėjusi priverstinę išieškojimo pagal padarytus vykdomuosius įrašus procedūrą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vekseliai buvo išduoti dėl apvalių piniginių lėšų sumų. Realybėje beveik nepasitaiko atvejų, kad įsiskolinimai už komunalines paslaugas yra išreikšti apvalia suma.
Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovai neįrodė, jog jie vekselius išdavė tam, kad atsakovė padengtų jų įsiskolinimus už komunalines paslaugas ir tuo pačiu nepaneigė atsakovės teiginių, jog ji ieškovams skolino pinigus kitiems tikslams, įskaitant ir tai, kad jie patys ir pasidengs skolas už komunalines paslaugas.
Ieškovai teigia, kad vietoje tarpusavio įsipareigojimų susitarimo dėl skolų padengimo jiems pasirašyti buvo „pakišti“ paprastieji vekseliai. Pažymėtina, kad vekselių tekstas yra gan paprastas ir aiškus, juose įrašyta, kad vekselio davėjas besąlygiškai įsipareigoja sumokėti atitinkamą pinigų sumą atitinkamu terminu. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad jie buvo neleistinai spaudžiami, verčiami pasirašyti vekselį ar neturėjo galimybių perskaityti pasirašomą dokumentą, pasiaiškinti jo turinį ir prasmę. Be to, ieškovų ginčijami vekseliai buvo pasirašyti ne vienu metu, o skirtingomis dienomis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartys c.b. Nr. Nr. 3K-7-216/2007, 2015 m. kovo 25 d. nutartis c.b. 3K-3-157-219/2015 ir kt.).
Kadangi šiuo atveju ieškovai neįrodė, jog vekseliai buvo sudaryti dėl apgaulės, spaudimo ar kokių nors kitokių neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodė, kad atsakovė turėjo pareigą (bet jos nevykdė) pagal tuos vekselius apmokėti jų komunalinius įsiskolinimus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamų vekselių nepripažino negaliojančiais. Kadangi vekseliai yra galiojantys, ieškovai turėjo pareigą juos apmokėti, o to nepadarius, ieškovė pagrįstai kreipėsi dėl vykdomųjų įrašų padarymo. Dėl šios priežasties ir vykdomųjų įrašų panaikinimui nėra jokio pagrindo.
Ieškovai teigia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos jų teisės į teisingą ir nepriklausomą teismą, o teisėjas buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovų prašymus dėl teisėjo nušalinimo bei dėl laikinųjų apsaugos priemonių, priimdamas procesinius sprendimus. Procesiniai sprendimai gali būti skundžiami apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014-11-19 nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, ieškovų atskirąjį skundą atmetė. Tokiu būdu ir apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų pagrįstumą.
Dėl išvardintų priežasčių laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus į bylą pateiktus įrodymus, nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė šiam ginčui taikytinus įrodymus, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Nors atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, todėl teismas jai bylinėjimosi išlaidų nepriteisia.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.