Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1140-852/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-21
Bylos Nr.: e2A-1140-852/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-21649-2019-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Renata Volodko
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“
Atsakovas: A. K., E. Č.

Kategorijos

1.3.2.9.1Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu

Civilinė byla Nr. e2A-1140-852/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21649-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 1.3.2.9.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2020 m. gegužės 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovėms A. K. ir E. Č. dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo ir kitų su darbo santykiais susijusių reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2019 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. DGKS-3793 darbo byloje Nr. APS-36-7934 tenkino A. K. prašymą, jos atleidimą iš darbo akcinėje bendrovėje (toliau – AB) „Lietuvos geležinkeliai“ pripažino neteisėtu, priteisė darbuotojai 7888,73 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos, vėliau po 131,48 Eur už kiekvieną darbo dieną, taip pat 8283,18 Eur kompensacijos ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

2. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2019 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. DGKS-3795 darbo byloje Nr. APS-36-7933 tenkino E. Č. prašymą, jos atleidimą iš darbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ pripažino neteisėtu, priteisė darbuotojai 5602,20 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo, vėliau po 97,37 Eur už kiekvieną darbo dieną, taip pat 5695,83 Eur kompensacijos ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Šalies argumentai

3. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į teismą su ieškiniais, prašydama išnagrinėti individualius darbo ginčus iš esmės ir atmesti darbuotojų A. K. ir E. Č. reikalavimus, kuriuos darbo ginčų komisija patenkino. Ieškovė nurodė, jog A. K. 1997-03-21 su ieškove sudarė darbo sutartį Nr. 406, pagal kurią atsakovė pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini); vėliau 2017-08-07 atsakovė buvo perkelta dirbti (duomenys neskelbtini). Šiose pareigose atsakovė dirbo iki darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. E. Č. 1997-03-21 su ieškove sudarė darbo sutartį Nr. 475, pagal kurią atsakovė pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad E. Č. 2017-08-07 buvo perkelta dirbti (duomenys neskelbtini). Šiose pareigose atsakovė dirbo iki darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Ieškovė nurodė, jog 2019-03-25 ryte, apie 9 val., įvyko darbdavės atstovų susitikimas su atsakovėmis, kiekviena atskirai, kuriuose dalyvavo (duomenys neskelbtini) A. G., (duomenys neskelbtini) S. J. (A. K. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) D. K. (E. Č. (duomenys neskelbtini)), bei (duomenys neskelbtini) I. R.. Susitikimo metu atsakovėms buvo pateiktas darbdavės siūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir įvardintos sąlygos dėl darbo sutarties šalių susitarimu nutraukimo, paaiškintos priežastys. Ieškovė nurodo, kad atsakovėms buvo sudarytos galimybės konsultuotis dėl gauto pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, jos lankėsi Valstybinėje darbo inspekcijoje ir konsultavosi dėl darbo sutarties nutraukimo aplinkybių. Visą 2019-03-25 darbo dieną vyko atsakovių ir darbdavės bendravimas, kurio metu buvo derinamos atsakovių darbo sutarčių nutraukimo šalių susitarimu sąlygos. Ieškovės nuomone, jos pasiūlytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos atsakovėms tiko, o derybos su atsakovėmis vyko tik dėl išeitinės išmokos dydžio. Kitaip tariant, 2019-03-25 vykusių susitikimų metu darbdavė su atsakovėmis derėjosi ne dėl paties darbo sutarties nutraukimo, bet tik dėl išeitinės kompensacijos dydžio. Po įvykusių derybų, atsakovės ir ieškovė sutarė nutraukti darbo sutartis, išmokant kiekvienai iš atsakovių po 3 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitines kompensacijas. Abiem pusėms sutikus, ieškovė parengė ir pateikė atsakovėms galutinį šalių susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo tekstą, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė darbo sutarties sąlygas, įskaitant sutartą išeitinės kompensacijos dydį. Atsakovės, susipažinusios ir išanalizavusios šalių susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, pasirašė susitarimus. Personalo departamento direktoriaus 2019-03-25 įsakymu Nr. ĮS(P) - 775 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ darbo sutartis su E. Č. nutraukta šalių susitarimu; Personalo departamento direktoriaus 2019-03-25 įsakymu Nr. ĮS(P) - 772 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ darbo sutartis su A. K. nutraukta šalių susitarimu. Nepaisant pasirašytų susitarimų nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu, abi atsakovės kreipėsi į darbo ginčų komisiją prašydamos pripažinti 2019-03-25 šalių susitarimus dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu negaliojančiais bei šiuo pagrindu įvykdytus darbo sutarčių nutraukimus pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais, negrąžinti į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti 5000 Eur neturtinės žalos, priteisti kompensacijas, atsižvelgiant į darbo stažą - 6 VDU dydžio. Darbdavės nuomone, Darbo ginčų komisija savo sprendimais be pagrindo iš dalies patenkino abiejų darbuotojų prašymus. Ieškovė nurodė, jog remiantis kasacinio teismo ir kitų teismų praktika, reikalavimas pateikti rašytinį pasiūlymų nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu neturi būti suabsoliutinamas, todėl tai negali būti laikoma pažeidimu iš darbdavio pusės. Atsakovės ir ieškovė aiškiai išsakė savo lūkesčius ir valią nutraukti darbo sutartis, todėl derėjosi tik dėl darbo sutarčių nutraukimo sąlygų, t. y. išeitinės kompensacijos dydžio. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudarė raštiškus susitarimus su kiekviena iš darbuotojų dėl darbo sutarties nutraukimo, tokiu būdu raštiškai patvirtindamos savo ketinimus ir valią nutraukti darbo sutartį ir išdėstydamos darbo sutarties nutraukimo sąlygas. Dėl nesuteikto 5 darbo dienų termino apsisprendimui ieškovė pažymėjo, kad pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnio 3 dalį, jeigu darbo sutarties šalis per penkias darbo dienas neatsako į pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas. Toks teisinis reglamentavimas, ieškovės vertinimu, nedraudžia šalims apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nelaukiant DK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pabaigos, kad ir tą pačią dieną. Minimos teisės normos paskirtis - nustatyti naikinamąjį terminą ir apibrėžti kas nutinka su šalių pasiūlymu, jeigu į jį nėra atsakoma per 5 darbo dienas, t. y. laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas (terminas atsakyti į gautą pasiūlymą, kuris yra maksimalus, bet ne minimalus). Ieškovė taip pat laikosi pozicijos, kad darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu neprivalo būti įformintas dviejuose atskiruose dokumentuose. Todėl ieškovės ir atsakovių pasirašyti šalių susitarimai, kaip galutiniai ir vieninteliai rašytiniai dokumentai, turi būti laikomi teisingais ir teisėtais. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad rašytiniai susitarimai atsakovėms buvo pateikti nedelsiant po to, kai tik su atsakovėmis buvo sutartas išeitinių išmokų dydis. Atsakovės turėjo pakankamai laiko susipažinti su susitarimų sąlygomis, tuo labiau, kad šios sąlygos joms buvo žinomos iš anksto dėl vykusių derybų su ieškove. Ieškovė pažymi ir tai, kad atsakovės turėjo visas galimybes konsultuotis su teisininkais, ką pačios pripažino, kad konsultavosi tiesiogiai su Valstybinės darbo inspekcijos atstovais, ir tai tik įrodo, kad derybos vyko šalių laisva valia, o atsakovės nebuvo niekaip apribotos, veikė sąmoningai ir laisva valia. Ieškovė akcentuoja, kad šalims susitarus dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, DK 54 straipsnis nedraudžia nutraukti darbo sutartį tą pačią dieną. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad 2019-03-25 su atsakovėmis aktyviai vyko derybos visą darbo dieną. Atsakovės iš esmės neprieštaravo su darbdave darbo santykius pabaigti DK 54 straipsnyje įtvirtintu būdu ir tai patvirtina, kad atsakovės iš esmės derėjosi dėl kompensacijos dydžio ir buvo pasiryžusios nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu. Atsakovėms 2019-03-25 darbo dieną nebuvo paskirta jokių darbinių užduočių, o joms paprašius darbdavės išleisti darbo metu pasikonsultuoti su šeima, teisininkais bei Valstybine darbo inspekcija, tokia teisė buvo suteikta iškart po 2019-03-25 ryte įvykusio pokalbio, kas tik patvirtina, kad atsakovėms nebuvo daromas koks nors spaudimas, jos nebuvo verčiamos susitarimus pasirašyti neapsvarsčius ir nepasikonsultavus su šeima ar kitais asmenims. 2019-03-25, po pietų, apie 13:00 val., atsakovėms prašant, buvo pateikti rašytiniai pasiūlymai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Raštu pateikto susitarimo turinys buvo konkretus ir aiškus, jame aiškiai išdėstomi visi atsakovėms priklausantys piniginiai mokėjimai ir darbo sutarties nutraukimo sąlygos. Atsakovės, pasirašydamos susitarimus, nepateikė jokių pastabų, klausimų ar siūlymų pakeisti susitarimų nuostatas, o pasirašydamos susitarimą, patvirtino, kad perskaitė, suprato turinį, pasekmes, ir jį pasirašė kaip dokumentą atitinkantį jos valią ir tikslus. Atsakovės yra kvalifikuotos biuro darbuotojos, įpratusios ir turinčios patirties dirbti su įvairaus turinio dokumentais, todėl joms neturėjo sudaryti sunkumų susipažinti ir suprasti dokumento turinį ir jį įvertinti. Ieškovės įsitikinimu, aplinkybė, kad atsakovės savarankiškai teikė ieškovei siūlymą dėl didesnės pageidaujamos išeitinės kompensacijos sumos ir dėl jos derėjosi, tik patvirtinta, kad atsakovės puikiai suvokė esamą situaciją, tinkamai joje orientavosi ir nejautė tariamo psichologinio spaudimo. Darbuotojos buvo laisvos išreikšti savo valią dėl darbdavės pasiūlytų sutarties nutraukimo ar visiško atsiskaitymo sąlygų, jos tuo pasinaudojo, siūlė savo nurodomus kompensacijų dydžius, todėl negalima vertinti, kad jos veikė darbdavės psichologinio spaudimo įtakoje. Ieškovės vertinimu, net ir darbo teisiniuose santykiuose, kur dispozityvumo principo taikymas yra ribojamas, teismui suteikiamos platesnės procesinės teisės, numatant pareigą būti aktyviu, šalių susitarimu nustatytų taisyklių koregavimas, nesant pakankamų objektyvių tokio kišimosi į sutartinius santykius pagrindų, negali būti pateisinamas. Pažymi, jog darbo teisėje sutarties šalių laisvė tartis dėl sutarties sąlygų galima tokia apimtimi, kiek jos neriboja darbo teisės normos. Darbo santykių šalims pasirašius vienos šalies pasiūlytą susitarimą, preziumuojama, kad kita šalis sutiko su susitarime išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turėjo būti vykdomas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio l dalis). Ieškovės įsitikinimu, šalių pasirašyti susitarimai visiškai atitiko šalių valią, o atsakovių reikalavimai pakeisti atleidimo pagrindą ir priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas neatitinka tikrosios šalių valios, kuri buvo įtvirtinta šalių susitarimais ir nenuginčyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Ieškovė kartu nesutinka su atsakovių reikalavimais priteisti iš darbdavės neturtinės žalos atlyginimą. Nors A. K. neturtinei žalai pagrįsti pateikė medicininę pažymą apie sveikatos sutrikimus, tačiau abiejų darbuotojų atleidimo atveju suprantama, kad pats atleidimas iš darbo yra stresinė situacija, vienok, esant pagrįstam ir teisėtam darbo sutarties nutraukimui šalių susitarimu, kas tokių susitarimų sudarymo metu atitiko tikruosius šalių interesus, atsakovių reikalavimai dėl neturtinės žalos laikytini nepagrįstais, o darbo ginčų komisijos sprendimais priteista neturtinė žala iš esmės nėra pagrįsta ir įrodyta. Esant nepagrįstiems atsakovių teiginiams, kad jos buvo atleistos neteisėtai, neegzistuoja vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų - veiksmų neteisėtumo. Tai lemia, kad nepriklausomai nuo kitų argumentų, atsakovių reikalavimai priteisti neturtinę žalą yra nepagrįsti ir turėtų būti atmesti.

Atsiliepimas

4. Atsakovė A. K. atsiliepimu prašė darbdavės ieškinio netenkinti ir palikti galioti darbo ginčų komisijos 2019-06-19 sprendimą, kuriuo iš dalies buvo tenkinti jos reikalavimai. Nurodė, kad ji, priešingai nei teigė ieškovė, įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ pradėjo dirbti nuo 1992-01-02. Nuo 1997-03-21 atsakovė su ieškove sudarė darbo sutartį Nr. 406, pagal kurią ji pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Nuo 2017-08-07 iki 2019-03-25 dirbo bendrovės (duomenys neskelbtini) pagal 1997-03-21 darbo sutarties Nr. 406 pakeitimą. 2019-03-25 darbo sutartis Nr.406, sudaryta 1997-03-21 buvo nutraukta. Darbo sutarties nutraukimo pagrindu nurodyta DK 54 straipsnio 1 d. Dirbdama bendrovėje nuo 1992 metų ji buvo tik skatinama, skiriant didesnį atlyginimą, perkeliant į aukštesnes pareigas ((duomenys neskelbtini)). Už nepriekaištingą darbą 2012 m. buvo apdovanota III laipsnio garbės geležinkelininko ženklu, o 2017-07-28, įvertinus jos kompetencijas ir profesinius gebėjimus (buvo atliekami testai, tikrinami gebėjimai atlikti darbdavės duodamas užduotis raštu ir žodžiu) bei vadovaujantis bendrovės struktūriniais ir darbo organizavimo pakeitimais, gavo siūlymą dirbti (duomenys neskelbtini) pareigose. Darbuotoja A. K. paaiškino, kad 2019-03-25 darbo dienos pradžioje apie 8.15 - 8.30 val. buvo pakviesta pas AB „Lietuvos geležinkeliai“ (duomenys neskelbtini) A. G., kur, dalyvaujant ir (duomenys neskelbtini) S. J. bei (duomenys neskelbtini) I. R., A. G. pranešė, kad nuspręsta su ja atsisveikinti - t.y. nutraukti darbo sutartį. Apie darbo sutarties nutraukimo priežastis A. K. nebuvo informuota. Žodžiu personalo valdymo partnerė I. R. paaiškino, kad A. K. bus atleista pagal DK 54 straipsnio 1 dalį, išmokant 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. A. K. paprašė pateikti pasiūlymą raštu ir suteikti 5 darbo dienas sprendimui priimti. Į tokį prašymą darbdavės atstovės atsakė, kad pasiūlymas raštu nebus teikiamas, o žodžiu pateiktas pasiūlymas galioja tik vieną dieną, nes, suteikus galimybę darbuotojai svarstyti sutikti ar ne su pasiūlymu, tas 5 darbo dienas jai nebus suteikta galimybė vykdyti savo pareigas - nebus teikiamos darbo užduotys, todėl bendrovė patirs nuostolių. Paprašius leisti pasitarti su teisininkais, A. G. leido tai daryti vieną valandą. Sugrįžusi į savo kabinetą, A. K. pabandė prisijungti prie interneto, siekdama paieškoti teisininkų kontaktų, tuomet pamatė, kad su savo slaptažodžiu negali prisijungti nei prie interneto, nei prie darbui reikalingos informacijos, nei prie elektroninio pašto paskyros, iš ko darė išvadą, kad informavus apie sprendimą nutraukti darbo sutartį su ja, ji faktiškai buvo nušalinta nuo darbo. Nepateikus raštiško pasiūlymo, buvo reikalaujama pasirašyti jau parengtą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kurio teksto A. K. iki pat jo pasirašymo momento nematė, negavo susipažinimui. Darbdavės atstovėms leidus pasikonsultuoti Valstybinėje darbo inspekcijoje, ji galėjo konsultuotis tik dėl kompensacijos dydžio atleidimo šalių susitarimu atveju, nes jokio dokumento, kurio pagrindu bus atleidžiama, ji negavo ir negalėjo pateikti įvertinti konsultuojančiam specialistui, todėl šioje institucijoje pavyko sužinoti tik tiek, kad atleidžiant iš darbo šalių susitarimu, turi vykti geranoriškos derybos ir aptariamos abiem pusėms palankios darbo sutarties nutraukimo sąlygos. Konsultacijos metu jai buvo paaiškinta, kad darbuotojams, turintiems didelį darbo stažą, paprastai išmokama apie 8 mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio kompensacija. Grįžus iš Darbo inspekcijos, ji nuėjo vėl pas A. G. ir suprasdama iš darbdavės atstovių pozicijos, kad darbo sutartis su ja bus nutraukta vienu ar kitu būdu, pasiremdama gauta abstrakčia konsultacija, atsakovė bandė derėtis, paprašė atsižvelgti į tai, kad turi 27 metų darbo stažą įmonėje (nuo 1992-01-02), kad buvo lojali darbdavei, todėl norėjo susitarti bent jau dėl didesnės išeitinės kompensacijos. Į tai A. G. atsakė, kad jokių derybų nebus, o nepasirašius jau parengto susitarimo, A. K. bus atleista be jokių išeitinių išmokų. Negana to, ji buvo gąsdinama, kad nepasirašius jau parengto šalių susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo tą pačią dieną, kitą darbo dieną bus pradėtos procedūros jos nekompetencijai nustatyti, t.y. bus duodamos užduotys, kurių ji neįvykdys ir bus atleista kaip neatitinkanti užimamų pareigų be jokių išeitinių kompensacijų. Negavus rašytinio pasiūlymo dėl atleidimo iš darbo šalių sutarimu, A. K. paprašė leisti įrašyti žodžiu teikiamą pasiūlymą ir pokalbį į diktofoną, tačiau šis prašymas buvo įvertintas kaip necivilizuotas ir buvo pareikalauta išnešti telefoną iš kabineto. Atsakovės įsitikinimu, jokios derybos nevyko, buvo tik psichologiškai spaudžiama, bandant įteigti, kad ji yra netinkamos kompetencijos. Atsakovė nurodo neturėjusi jokios laisvės išreikšti savo valią ir pasiūlyti kitokį darbo sutarties nutraukimo būdą, kompensacijos dydį, o ieškovės pateiktas neigiamas jos kompetencijos ir su tuo susijęs darbo rezultatų įvertinimas bei grasinimas neigiamomis pasekmėmis, jei ji nepasirašys susitarimo, buvo akivaizdus psichologinis spaudimas, dėl kurio ji ne savo laisva valia pasirašė 2019-03-25 šalių susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, bijodama darbdavės atstovų taikytinų procedūrų ir neigiamų pasekmių jos atžvilgiu. Atsakovės įsitikinimu, tuo atveju, jei ji nebūtų pasirašiusi 2019-03-25 šalių susitarimo, darbdavė būtų dėjusi visas pastangas ją atleisti diskriminaciniais pagrindais ir jai būtų sudarytos neįmanomos darbo sąlygos. Atleidžiant ją iš darbo, išimtinai tik darbdavei palankiau taikyti DK 54 straipsnio atleidimo iš darbo procedūras, nei taikyti A. K. atžvilgiu DK 57 straipsnyje reglamentuotas darbo sutarties nutraukimo darbdavės iniciatyva be darbuotojo kaltės procedūras, pagal kurias privalėtų vadovautis imperatyviomis DK 57 straipsnio 2 dalies, 3 dalies ir/ar 5 dalies normomis, pagal kurias atleidimo iš darbo procedūras pirmiausia turėtų derinti su darbuotojų atstovais (darbo taryba, profesinėmis sąjungomis), užtikrinti darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti kitų darbuotojų atžvilgiu arba sudaryti rezultatų gerinimo planus, raštu nurodyti darbuotojams darbo trūkumus, vertinti asmeninius darbuotojų rezultatus ir pan. Akivaizdu, kad priešingai, nei nurodo ieškovė, susitarimas finansiškai naudingesnis ne atsakovei, o būtent ieškovei, nes tokiu būdu jis sutaupė dalį lėšų. Atsakovę tenkina ir darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo 3000 Eur sumoje. Kaip nurodo, vykdant atleidimo procedūras, niekas taip ir nepaaiškino jai, kodėl buvo reikalinga būtent ją atleisti, todėl kaltinimas nekompetencija, sukėlė stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą, nuoskaudą, neviltį, netikrumo dėl ateities jausmą. Ieškovės atstovų žeminantys veiksmai pažeidė jos dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą, todėl ji susirgo ir kreipėsi į VšĮ Centro polikliniką. Pagal VšĮ Centro poliklinikos 2019-05-22 Medicinos dokumentų išrašą, jai diagnozuota vidutinio sunkumo depresija. Atsakovė A. K. nurodė, jog jai 56 metai, todėl surasti panašias pareigas, kurios būtų panašiai apmokamos ateityje jai bus sudėtinga. Netikėtas atleidimas iš darbo pakirto jos užtikrintumą ateityje turėti bent jau panašų pragyvenimo lygį. Pažymėjo, kad savo šeimoje viena gaudavo darbines pajamas bei slaugė sunkiai sergantį, turintį didelių specialių poreikių vyrą. Darbo netekimas jai reiškė, kad ateityje ji sunkiai galės užtikrinti tinkamą slaugą ir pagalbą sunkiam ligoniui. Todėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas buvo visiškai pagrįstas ir adekvatus susidariusiai situacijai ir patirtiems dvasiniams sukrėtimams atlyginti.

5. Atsakovė E. Č. atsiliepimu į ieškinį prašė darbdavės ieškinio netenkinti ir palikti galioti darbo ginčų komisijos 2019-06-19 sprendimą, kuriuo iš dalies buvo tenkinti jos reikalavimai. Nurodė, kad ji įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ pradėjo dirbti nuo 1993-11-23. Nuo 1997-03-21, atsakovė su ieškove sudarė darbo sutartį Nr. 475, pagal kurią atsakovė pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Nuo 2017-08-07 iki 2019-03-25 dirbo bendrovės (duomenys neskelbtini) pagal 1997-03-21 darbo sutarties Nr. 475 pakeitimą. Paaiškino, jog 1997-03-21 darbo sutartis Nr. 475 buvo nutraukta 2019-03-25, darbo sutarties nutraukimo pagrindu, nurodant DK 54 straipsnio 1 dalį. E. Č. paaiškino, kad dirbdama ieškovės bendrovėje nuo 1993 metų buvo skatinama, skiriant didesnį atlyginimą, perkeliant į aukštesnes pareigas (darbo bendrovėje metu užėmė pareigas nuo (duomenys neskelbtini)). Už ilgametį nepriekaištingą darbą E. Č. buvo skatinama padėkomis, o 2017-07-28, įvertinus jos kompetencijas ir profesinius gebėjimus (buvo atliekami testai, tikrinami gebėjimai atlikti darbdavės duodamas užduotis raštu ir žodžiu) bei vadovaujantis bendrovės struktūriniais ir darbo organizavimo pakeitimais, gavo siūlymą dirbti (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad 2019-03-25 darbo dienos pradžioje apie 9 val. E. Č. buvo pakviesta pas AB „Lietuvos geležinkeliai“ (duomenys neskelbtini) A. G., kur, dalyvaujant jos (duomenys neskelbtini) D. K. bei (duomenys neskelbtini) I. R., A. G. pranešė, kad nuspręsta su ja atsisveikinti, t.y. nutraukti darbo sutartį. Apie darbo sutarties nutraukimo priežastis nebuvo detaliau informuota. Personalo valdymo partnerė I. R. žodžiu paaiškino, kad ji bus atleista pagal DK 54 straipsnio 1 dalį, išmokant trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. E. Č. teigimu, ji paprašė pateikti pasiūlymą raštu ir suteikti 5 darbo dienas sprendimui priimti. Į tokį prašymą darbdavės atstovės atsakė, kad pasiūlymas raštu nebus teikiamas, o žodžiu pateiktas pasiūlymas galioja tik vieną dieną, nes, suteikus galimybę darbuotojai svarstyti sutikti ar ne su pasiūlymu, tas 5 darbo dienas jai nebus suteikta galimybė vykdyti savo pareigas, nebus teikiamos darbo užduotys, todėl bendrovė patirs nuostolių. Paprašius leisti pasitarti su teisininkais, A. G. leido tai daryti vieną valandą. Sugrįžusi į savo kabinetą, pabandė prisijungti prie interneto, siekdama paieškoti teisininkų kontaktų, tuomet pamatė, kad su savo slaptažodžiu negali prisijungti nei prie interneto, nei prie darbui reikalingos informacijos, nei prie elektroninio pašto paskyros, iš ko darė išvadą, kad informavus apie sprendimą nutraukti darbo sutartį su ja, ji faktiškai buvo nušalinta nuo darbo. Tuomet į jos kabinetą atėjo jos tiesioginė vadovė D. K. ir primygtinai klausė, ar ji tikrai nori, kad prieš ją būtų imtasi represijų, duodant užduotis, kurių ji tikrai neįvykdys, teigė, kad norint, tai galima padaryti bet kuriam darbuotojui. Ji leido suprasti, kad jei ji nesutiks pasirašyti susitarimo, darbo sutartis su ja vis tiek bus nutraukta, ir blogesnėmis sąlygomis. Nepateikus raštiško pasiūlymo, buvo reikalaujama pasirašyti jau parengtą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kurio teksto E. Č. iki pat jo pasirašymo momento nematė, negavo susipažinimui. Darbdavės atstovėms leidus pasikonsultuoti Valstybinėje darbo inspekcijoje, ji galėjo konsultuotis tik dėl kompensacijos dydžio atleidimo šalių susitarimu atveju, nes jokio dokumento, kurio pagrindu bus atleidžiama, ji negavo ir negalėjo pateikti įvertinti konsultuojančiam specialistui, todėl šioje institucijoje pavyko sužinoti tik tiek, kad atleidžiant iš darbo šalių susitarimu, turi vykti geranoriškos derybos ir aptariamos abiem pusėms palankios darbo sutarties nutraukimo sąlygos. Konsultacijos metu jai buvo paaiškinta, kad darbuotojams, turintiems didelį darbo stažą, paprastai išmokama apie 8 mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio kompensacija. Grįžus iš Darbo inspekcijos, ji nuėjo vėl pas A. G. ir suprasdama iš darbdavės atstovių pozicijos, kad darbo sutartis su ja bus nutraukta vienu ar kitu būdu, pasiremdama gauta abstrakčia konsultacija, atsakovė bandė derėtis, paprašė atsižvelgti į tai, kad turi 26 metų darbo stažą įmonėje (nuo 1993 m. lapkričio 23 d.), yra išsituokusi ir viena išlaiko du besimokančius sūnus, todėl norėjo susitarti bent jau dėl didesnės išeitinės kompensacijos. Į tai A. G. atsakė, kad jokių derybų nebus, o nepasirašius jau parengto susitarimo, E. Č. bus atleista be jokių išeitinių išmokų. Negana to, ji buvo gąsdinama, kad nepasirašius jau parengto šalių susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo tą pačią dieną, kitą darbo dieną bus pradėtos procedūros jos nekompetencijai nustatyti, t.y. bus duodamos užduotys, kurių ji neįvykdys ir bus atleista kaip neatitinkanti užimamų pareigų be jokių išeitinių kompensacijų. Negavus rašytinio pasiūlymo dėl atleidimo iš darbo šalių sutarimu, E. Č. paprašė leisti įrašyti žodžiu teikiamą pasiūlymą ir pokalbį į diktofoną, tačiau jai to nebuvo leista, paprašyta išnešti telefoną. Atsakovės įsitikinimu, jokios derybos nevyko, buvo tik psichologiškai spaudžiama, bandant įteigti, kad ji yra netinkamos kompetencijos. Atsakovė teigia neturėjusi jokios laisvės išreikšti savo valią ir pasiūlyti kitokį darbo sutarties nutraukimo būdą, kompensacijos dydį, o ieškovės pateiktas neigiamas jos kompetencijos įvertinimas bei grasinimas neigiamomis pasekmėmis, jei ji nepasirašys susitarimo, buvo akivaizdus psichologinis spaudimas, dėl kurio ji ne savo laisva valia pasirašė 2019-03-25 šalių susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, o bijodama darbdavės atstovų taikytinų procedūrų ir neigiamų pasekmių jos atžvilgiu. Atsakovė nurodo pasijutusi bejėge ir negalinčia apsiginti, todėl patyrus psichologinį spaudimą, reikalaujant pasirašyti tuoj pat, neišėjus iš kabineto, ji negalėjo įvertinti jau parengto susitarimo teksto, ir nepaisant to pasirašė tokį susitarimą, neatitinkantį jos valios. E. Č. atkreipė dėmesys į tai, kad visa atleidimo procedūra su darbdave užtruko nepilną darbo dieną - ji buvo atleista paskubomis. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2019 m. balandžio mėn. AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo numatyta mokėti premijas darbuotojams už 2018 m. rezultatus. Darbo sutartis su atsakove nutraukta prieš pat premijos skyrimą, premija neskirta nepateikiant jokio pagrindimo, kodėl premija neskirta už praėjusių - 2018 metų bendrovės veiklos rezultatus (paprastai skiriamos premijos už darbo rezultatus dydis yra iki 1 mėn. darbo užmokestis, kurios ji taip ir negavo dėl neteisėto atleidimo iš darbo). Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, kad šalių susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu 7 punktas. prieštarauja imperatyviai įstatymo normai – Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 2 daliai, nes atsisakymas teisės kreiptis į teismą ir ginti savo interesus negalioja, todėl negalėjo būti įrašytas į jokią sutartį. Susitarimo 7 p. nurodoma: „Darbuotojas pareiškia, kad neturi ir neturės jokių pretenzijų, prašymų ir reikalavimų Darbdavei dėl atleidimo iš darbo šalių susitarimu ir šiuo susitarimu sutartų atleidimo iš darbo sąlygų, susijusių su darbo santykiais ir jų pasibaigimu, įskaitant (bet neapsiribojant) reikalavimų dėl kasmetinių atostogų suteikimo, kompensacijų, įskaitant kompensacijas už asmenines priemones, naudotas darbui, ar bet kokio kitokio pobūdžio turtinių ir neturtinių reikalavimų“ . Šią Susitarimo nuostatą atsakovė pamatė ir galėjo įvertinti tik po atleidimo, kai gavo susitarimo bei įsakymo dėl atleidimo tekstus. Pasak atsakovės, jos darbo sutarties nutraukimo procedūros neatitiko DK 54 straipsnyje reglamentuotos tvarkos, nes jai nebuvo teiktas raštiškas pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, nebuvo leista apsvarstyti pasiūlymo ir pateikti atsakymą per 5 darbo dienas. Be to, ieškovė neįrodė, kad ji sutiko, kad jai būtų netaikomos DK 54 straipsnio ir 3 dalies nuostatos, pagal kurias darbuotojui įteiktas raštiškas pasiūlymas gali būti svarstomas per penkias darbo dienas, o jei darbuotojas sutinka su pasiūlymu, sutikimą išreikšti raštu. Priešingai, ji prašė suteikti penkias darbo dienas sprendimui priimti. Akivaizdu, kad ji išdirbusi vienoje bendrovėje 26 metus, viena išlaikydama du besimokančius sūnus, nesusiradusi ir neieškojusi kito darbo, neturėjo ketinimo nutraukti darbo teisinius santykius ir prarasti pajamas. Mano, kad suteikus daugiau laiko pasiūlymo apsvarstymui, ji tikėtina būtų išsiderėjusi palankesnes atleidimo iš darbo sąlygas. Ieškovė, nesivadovaudamas imperatyviomis DK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu, ir neteikdamas raštiško pasiūlymo kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį, nesuteikė teisės jai raštiškai išreikšti sutikimą su pasiūlymu nutraukti darbo santykius, tuo darbdavė turi prisiimti teisines pasekmes dėl imperatyvių DK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų nesilaikymo. Ieškovė neįrodė ir atsakovės kompetencija nepakankamumo. Atsakovės teigimu, darbdavės atstovai leido jai suprasti, kad neapsisprendus ir nesutikus per vieną dieną nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, jokių kitų derybų nebus ir jos laukia neigiamos pasekmės (bus pradėtos procedūros jos nekompetencijai nustatyti, duodant užduotis, kurių neįvykdys, bei bus atleista iš darbo kaip neatitinkanti užimamų pareigų be jokių išeitinių kompensacijų). Ieškovės atstovų veiksmai prieštarauja nurodytiems teiginiams, kad ji turėjo visišką laisvę išreikšti savo valią ir pasiūlyti kitokį darbo sutarties nutraukimo būdą, kompensacijos dydį, o atsakovei pateiktas neigiamas jos kompetencijos ir su tuo susijęs darbo rezultatų įvertinimas bei grasinimas neigiamomis pasekmėmis, jei ji nepasirašys susitarimo, patvirtina, kad atsakovei buvo daromas psichologinis spaudimas, dėl kurio ji ne savo laisva valia pasirašė 2019-03-25 šalių susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, bijodama darbdavės atstovų taikytinų procedūrų ir neigiamų pasekmių jos atžvilgiu. Iš visų aplinkybių matyti, kad išimtinai tik ieškovei buvo palankiau taikyti DK 54 straipsnio atleidimo iš darbo procedūras, nei taikyti E. Č. atžvilgiu, pvz., DK 57 straipsnyje reglamentuotas darbo sutarties nutraukimo darbdavės iniciatyva be darbuotojo kaltės procedūras, pagal kurias darbdavė privalėtų vadovautis imperatyviomis DK 57 straipsnio 2 dalies, 3 dalies ir/ar 5 dalies procedūromis, pagal kurias atleidimo iš darbo procedūras pirmiausia turėtų derinti su darbuotojų atstovais (darbo taryba, profesinėmis sąjungomis), užtikrinti darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti kitų darbuotojų atžvilgiu arba sudaryti rezultatų gerinimo planus, raštu nurodyti darbuotojams darbo trūkumus, vertinti asmeninius darbuotojų rezultatus. Atsakovė sutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu ir dėl priteisto neturtinės žalos 1500 Eur dydžio. Atsakovei, didžiąją gyvenimo dalį išdirbusiai ieškovės bendrovėje, skatintai ir apdovanotai už gerą darbą, netikėtas atleidimas sukėlė stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą, nuoskaudą, neviltį, netikrumo dėl ateities jausmą. Paaiškino, kad savo šeimoje viena gauna darbines pajamas bei išlaiko besimokančius ir nesavarankiškus du sūnus. Darbo netekimas jai reiškia, kad ateityje ji sunkiai galės užtikrinti savo vaikų siekį mokslui, normaliai buičiai. Todėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas buvo visiškai pagrįstas ir adekvatus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 6 d. sprendimu nusprendė AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinius atsakovių A. K. ir E. Č. atžvilgiu atmesti. Pripažinti A. K. atleidimą iš darbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2019 m. kovo 25 d. DK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtu; laikyti, kad darbo sutartis tarp A. K. ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisti iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ A. K. naudai 26 089,18 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, po 133,04 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant pagal penkių darbo dienų savaitėje grafiką, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2020-03-25, 8341,62 Eur kompensacijos, 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 550 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Taip pat teismas nusprendė pripažinti E. Č. atleidimą iš darbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2019 m. kovo 25 d. DK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtu; laikyti, kad darbo sutartis tarp E. Č. ir akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisti iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ E. Č. naudai 18 103,97 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, po 92,32 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant pagal penkių darbo dienų savaitėje grafiką, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2020-03-25, 5788,47 Eur kompensacijos, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 550 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7. Teismas nustatė, kad atsakovės A. K. ir E. Č. dirbo pas ieškovę (pagal vėliausius darbo sutarčių pakeitimus) (duomenys neskelbtini). A. K. – (duomenys neskelbtini), E. Č. - (duomenys neskelbtini). Abi darbuotojos AB „Lietuvos geležinkeliuose“ dirbo virš dvidešimt metų. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie atsakovėms skirtas drausmines nuobaudas ar nepatenkinamai įvertintus darbo rezultatus. 2019-03-25 AB „Lietuvos geležinkeliai“ Personalo departamento direktorės įsakymu Nr. ĮS(P) - 772 darbo sutartis su A. K. nutraukta šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnio 1 dalį. 2019 m. kovo 25 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ Personalo departamento direktorės įsakymu Nr. ĮS(P) - 775 darbo sutartis su E. Č. taip pat nutraukta šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnio 1 dalį.

8. Teismas nurodė, kad pagal DK 54 straipsnio 1 dalį, bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį. Iš šalių paaiškinimų ir liudytojų A. G., I. R. parodymų nustatyta, kad ieškovė, veikdamas per įgaliotą atstovę, (duomenys neskelbtini) A. G., atsakovėms 2019-03-25 ryte susitikimo metu žodžiu pasiūlė nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu, išmokant trijų mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžių kompensacijas. Nurodant, kodėl darbdavė teikia tokį pasiūlymą, A. G. paaiškino, kad ji vadovauti Centrui pradėjo nuo 2018 m. liepos mėnesio, jai atėjus vadovauti, buvo iškelti nauji tikslai, didesnį iššūkiai, o atsakovės dirbo lėtai, neproduktyviai, vėluodavo su užduočių atlikimu, nenoriai jungdavosi į komandinį darbą, taip pat buvo nepakankamos jų žinios dirbant su MS Excel ir PowerPoint programomis, nors buvo vedami net mokymai. Visus šiuos trūkumus ir savybes aptarė šalys 2019-03-25 rytinio pokalbio metu, teikiant darbdavei pasiūlymus atsakovėms nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu. Po pokalbio atsakovėms buvo sudaryta galimybė apsvarstyti pasiūlymą, pasikonsultuoti, o vėliau, tą pačią dieną po pietų pateikti rašytiniai susitarimai dėl darbo sutarčių nutraukimo šalių susitarimu, su visomis išdėstytomis darbo sutarčių nutraukimo sąlygomis, kuriuos atsakovės tos pačios dienos popietę pasirašė.

9. Teismas nurodė, kad pagal DK 54 straipsnio 2 dalį, pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Šiuo atveju rašytinio pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavė atsakovėms nepateikė. Teismo vertinimu, minėto šalių susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kuris buvo pateiktas 2019-03-25 po pietų atsakovėms negalima laikyti pasiūlymu, nes tai jau buvo pats rašytinis susitarimas, įformintas darbdavės su atitinkamo atstovo parašu, o pasiūlymą atsakovės išgirdo žodžiu, rytiniame pokalbyje su darbdavės atstovėmis. Teismas vertino, jog atsakovėms toks darbdavės pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo buvo siurprizinis, visiškai netikėtas. Atsakovės, pasirašydamos 2019-03-25 šalių susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, viena vertus, tarsi sutiko nutraukti darbo sutartį, bet, iš esmės, jos tik sutiko priimti darbdavės valią nutraukti darbo santykius, nes tiek su E. Č., tiek su A. K. vykę darbdavės atstovių pokalbiai 2019-03-25 ryte buvo akivaizdus psichologinis spaudimas dėl darbo santykių pabaigos, iš kurio matėsi, kad darbdavė ketina su atsakovėmis nutraukti darbo sutartis bet kokiu atveju – jos sutiks ar ne nutraukti sutartis šalių susitarimu. Todėl minėto darbuotojų ir darbdavės atstovių susitikimo metu atsakovės, derėdamosios dėl kompensacijos dydžio, iš esmės siekė nors kokio savo interesų gynimo, jau nepaisydamos, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartis (šalių susitarimu) jų valios neatitinka. Teismas nurodė, kad atsakovė A. K. slaugė sunkiai sergantį sutuoktinį, todėl teismo vertinimu, nėra pagindo netikėti, kad neturėjo jokio ketinimo nutraukti darbo sutartį, kadangi tiek ligonio slaugymas, tiek jo gydymas reikalavo papildomų pajamų, o darbas pas atsakovą buvo jos pagrindinis ir vienintelis pajamų šaltinis. Atsakovė E. Č. išlaikė du besimokančius sūnus, dėl to taip pat sutiktina su jos argumentais, kad ketinimo nutraukti darbo sutartį ji neturėjo. Abiem darbuotojoms pasiūlymai buvo netikėti ir nelaukti.

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.e3K-3-302-684/2019 konstatuota, jog nutraukiant darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu, bei vėliau ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą esminę reikšmę turi tai, ar buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavės spaudimu. Nagrinėjamu atveju, teismas vertino, jog suderintos šalių valios dėl darbo sutarties nutraukimo nebuvo. Vien ta aplinkybė, kad darbdavė pasiūlymą (tik žodžiu, kas iš esmės yra DK 54 straipsnio 2 dalies pažeidimas) atsakovėms pateikė 2019-03-25 ryte, darbo dienos pradžioje, iki tol atsakovėms net nesitikint, kad gali būti apskritai sprendžiamas jų atleidimo iš darbo klausimas, o pats atleidimas įvykdytas tos pačios darbo dienos pabaigoje, leidžia vertinti darbdavę darius atsakovėms psichologinį spaudimą, dėl ko jos sutiko pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarčių nutraukimo. Ta aplinkybė, kad darbdavė leido kelias valandas atsakovėms pagalvoti, pasitarti su trečiaisiais asmenimis, nepaneigia darbdavės piktnaudžiavimo savo padėtimi, kadangi, kaip minėta, jokio rašytinio pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo tuo metu pateikta nebuvo ir nebuvo suteiktas penkių darbo dienų terminas pasiūlymo apsvarstymui, todėl atsakovių konsultavimasis dėl darbo sutarčių nutraukimo buvo labai ribotas, iš esmės dėl kompensacijų dydžio. Teismas vertino, kad atsakovėms buvo primesta darbdavės valia darbo sutartį nutraukti tik jo sąlygomis, be galimybės derėtis, bei apskritai, nesuteikiant laiko apsvarstyti darbdavės pasiūlymą ir įvertinti visas galimybes toliau tęsti ar nutraukti darbo santykius su ieškove. Teismas laikė įrodyta, jogiš atsakovių buvo reikalaujama priimti sprendimą nedelsiant, t.y. nurodyta vienintelė galimybė tik šiandien, t.y. kovo 25 d., nutraukti šalių susitarimu darbo sutartį, priešingu atveju, atsakovių lauktų itin sudėtingos užduotys, kurių jos neatliktų ir būtų atleistos iš darbo jau ne tokiomis, neva, palankiomis sąlygomis. Darbdavės atstovių aiškinimus atsakovėms apie jų nesugebėjimą atlikti darbines funkcijas, teismas vertino kaip psichologinį darbdavės spaudimą.

11. Teismas nurdė, kad atleidimą iš darbo pripažįsta netesiėtu dėl pažeistos įstatymu numatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos ir taiko DK 218 straipsnio 2 dalyje numatytas teisines pasekmes. Teismas nurodė, jog priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Pagal į bylą teismui ieškovės pateiktas pažymas apie atsakovių vidutinį darbo užmokestį, atsakovės E. Č. vidutinis vienos darbo dienos užmokestis – 92,32 Eur (el. b.l. 149, t. III). Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, apskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 7 punktą (kai 2019 metų patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, sudaro 20,9 darbo dienos), sudaro 1929,49 Eur. Taigi, atsakovei E. Č. iš ieškovės priskaičiuotina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką yra 18 103,97 Eur (9 mėn. x 1929,49 Eur + 92,32 Eur x 8 d.d.) neatskaičius mokesčių, iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2020-03-25, priteistina po 92,32 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant pagal penkių darbo dienų per savaitę darbo grafiką. Atsakovės A. K. vidutinis vienos darbo dienos užmokestis – 133,04 Eur (el. b.l. 150, t. III). Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, apskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 7 punktą (kai 2019 metų patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, sudaro 20,9 darbo dienos), sudaro 2780,54 Eur. Taigi, atsakovei A. K. iš ieškovės priskaičiuotina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką yra 26 089,18 Eur (9 mėn. x 2780,54 Eur + 133,04 Eur x 8 d.d.) neatskaičius mokesčių, iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2020-03-25, priteistina po 133,04 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant pagal penkių darbo dienų per savaitę darbo grafiką. Atsižvelgiant į tai, kad abi atsakovės pas ieškovę dirbo itin ilgą laikotarpį (A. K. nuo 1992 metų, E. Č. nuo 1993 metų, nors darbo sutartys byloje patvirtina jų darbo laikotarpį nuo 1997 metų, tačiau tai taip pat sudaro virš dvidešimt metų), vadovaujantis Darbo kodekso 218 str. 4 d., atsakovėms priklauso šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacijos, t.y. A. K. – 16 683,24 Eur, E. Č. – 11 576,94 Eur. Įgyvendinant sąžiningumo ir proporcingumo darbo teisėje principus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovėms, jas atleidžiant, buvo išmokėtos trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžių kompensacijos, teismo sprendimu pritiestinos kompensacijos mažinamos, priteisiant po 3 VDU dydžio kompensacijas, atitinkamai, A. K. – 8341,62 Eur, E. Č. – 5788,47 Eur (sumos, neatskaičius mokesčių).

12. Teismas taip pat vertino, kad atsakovėms buvo padaryta neturtinė žala. Teismas pažymėjo, kad atsakovės buvo atleistos neteisėtai, tačiau laikantis proporcingumo principo, bei atsižvelgiant į iš darbdavės priteistinas visas sumas, susijusias su atleidimo iš darbo teisėtumo pasekmių taikymu, teismas sprendė, kad teisingam, proporcingam ir sąžiningam padarytos neturtinės žalos kompensavimui priteistinos mažesnės, nei atsakovių nurodytos prašymuose darbo ginčų komisijai sumos. Įvertinus atsakovės A. K. patirtus dvasinius sukrėtimus, depresijos diagnozę, artimo žmogaus ligą (pasibaigusią netektimi) atleidimo iš darbo ir ginčo su darbdave procese, jai priteistina 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovei E. Č., įvertinant jos amžių, nesant papildomų įrodymų apie sveikatos sutrikimus, tačiau pripažįstant, kad darbdavės neteisėti veiksmai jai taip pat sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, netikrumo dėl ateities jausmą, šeimos pajamų stabilumo netekimą, priteistina 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kompensacija.

13. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad atsakovės teismui pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. jog kieikviena iš jų patyrė po 550 Eur išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovų apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovėms buvo daromas psichologinis spaudimas, kadangi a) nėra jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų šią prielaidą; b) tokia išvada padaryta neįvertinus eilės svarbių aplinkybių, paneigiančių psichologinio spaudimo versiją, kaip antai: atsakovėms buvo suteikta tiek laiko apsvarstyti pasiūlymus, kiek jos pageidavo; atsakovės konsultavosi su trečiaisiais asmenimis, VDI atstovais; atsakovės jau anksčiau suprato, kad darbdavė nėra patenkintas jų darbu; abi atsakovės turi aukštąjį išsilavinimą ir puikiai orientavosi susiklosčiusioje situacijoje bei kt., todėl pasiūlymas nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu atsakovėms negalėjo būti netikėtas. Apelintas pažymi, kad nė viena atsakovė neprašė ieškovės suteikti daugiau laiko pagalvoti. Atsakovėms buvo pasiūlyta ne tik grįžti į savo kabinetą apsvarstyti gauto siūlymo, tačiau buvo leista nedirbti ir palikti bendrovės patalpas su tikslu konsultuotis su trečiaisiais asmenimis, įskaitant gimines, teisininkus, VDI atstovus. Ieškovė dar kartą patvirtina, kad atsakovės nebuvo atjungtos nuo jokių IT sistemų. Tą teisme paaiškino bendrovės atstovas D. R.. Kaip minėta, tuo laikotarpiu bendrovėje vyko IT technologijų atnaujinimai ir dažnai būdavo įvairių sutrikimų. Todėl galėjo būti, kad būtent dėl to atsakovės negalėjo prisijungti prie kurios nors sistemos. Teismas nepagrįstai pripažino, kad nebuvo suderintos šalių valios nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu, nes: a) atsakovės neginčijo, jog suprato, kad nutraukia darbo sutartis bei suprato kokiomis sąlygomis jas nutraukia; b) atsakovės niekada neprieštaravo nutraukti sutartis šalių susitarimu, jos tik siekė gauti didesnes išeitines išmokas; c) atsakovės derėjosi dėl darbo sutarčių nutraukimo sąlygų; d) atsakovės niekada nesikreipė į bendrovę teigdamos, kad susitarimus pasirašė prieš savo valią; e) atsakovės turėjo teisę atsisakyti pasirašyti susitarimus. Tai, kad šalies netenkina sulygta kompensacija, su kuria ji pati sutiko, nėra pagrindas pripažinti darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu neteisėtu, kadangi abiejų šalių valia visgi buvo. Teismas nepagrįstai suabsoliutino reikalavimą pateikti pasiūlymą nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu, kadangi: a) susitarimuose nebuvo jokių naujų ir esminių sąlygų, kurios nebūtų pristatytos atsakovėms pokalbio metu; b) tai neturėjo įtakos atsakovių teisėms ir garantijoms; c) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad toks reikalavimas negali būti pakankamu pagrindu pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Aukčiausias Teismas yra pasisakęs, kad jeigu konkrečiu atveju akivaizdi abiejų šalių valia nutraukti darbo teisinius santykius ir nutraukti juos būtent DK 125 straipsnyje nurodytu pagrindu, o šalys suderina savo interesus sudarydamos rašytinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu, vien atskiro rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį nepateikimas nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu dėl DK 125 straipsnyje įtvirtintos procedūros pažeidimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007). Teismas nepagrįstai teikė ypatingą dėmesį atsakovių atleidimo priežastims, nors sutarties nutraukimą šiuo atveju lemia suderinta šalių valia nutraukti sutartį (kuri akivaizdu, kad buvo), o priežastys nėra reikšmingos. Teismas nepasisakė, kodėl atmeta A. G. parodymus dėl atsakovių kvalifikacijos ir kodėl liudytojų parodymų nelaiko įrodymų. A. G. paaiškino, kad ji vadovauti Centrui pradėjo nuo 2018 m. liepos mėnesio, jai atėjus vadovauti, buvo iškelti nauji tikslai, didesnį iššūkiai, o atsakovės dirbo lėtai, neproduktyviai, vėluodavo su užduočių atlikimu, nenoriai jungdavosi į komandinį darbą, taip pat buvo nepakankamos jų žinios dirbant su MS Excel ir PowerPoint programomis, nors buvo vedami net mokymai. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, kadangi: a) nepasisakė, kodėl atmeta ieškovei palankius liudytojų parodymus; b) rėmėsi jokiais įrodymais nepatvirtintomis atsakovių iškeltomis prielaidomis.

Atsiliepimas

15. Atsakovės A. K. ir E. Č. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės nesutinka su apelianto teiginiais, jog jam nebuvo daromas psichologinis spaudimas dėl darbo sutarties nutraukimo. Teismas teisingai nustatė, kad virš dvidešimt metų išdirbusioms darbuotojoms darbdavės pateiktas pasiūlymas joms buvo netikėtas. Darbdavė joms pranešė, kad „nuspręsta atsisveikinti“ nedelsiant - t.y. jos sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo turėjo priimti per vieną dieną, nors abi pageidavo penkių dienų apsisprendimui. Paaiškina, kad jos, negavusios darbdavės rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį, neturėjo galimybės gauti kokybiškos konsultacijos dėl galimo darbo sutarties nutraukimo. Atsakovės prašė leisti įrašyti žodžiu teikiamą pasiūlymą ir pokalbį į diktofoną, tačiau šis prašymas buvo įvertintas kaip necivilizuotas ir buvo pareikalauta išnešti telefoną iš kabineto. Faktą, kad abi atsakovės, nedavusios sutikimo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, privalės dirbti taip, kaip reikalaus iš jų A. G. (o ne pagal jų pareiginius nuostatus) patvirtino liudytoja I. R., teikdama paaiškinimus teismo posėdyje. Ieškovės atstovų teiginiai, kad atsakovės turėjo visišką laisvę išreikšti savo valią ir pasiūlyti kitokį darbo sutarties nutraukimo būdą, kompensacijos dydį, paneigiami ieškovės veiksmais, patvirtintais liudytojų parodymais - atsakovėms įvardinti neigiami jų kompetencijų ir su tuo susiję darbo rezultatų įvertinimai bei grasinimai neigiamomis pasekmėmis, jei jos nepasirašys susitarimo, patvirtina, kad atsakovėms buvo daromas psichologinis spaudimas, kurio pasekmė - A. K. ir E. Č. paskubomis, ne savo laisva valia pasirašė 2019-03-25 šalių susitarimą „Dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu“, bijodamos darbdavės atstovų taikytinų procedūrų ir neigiamų pasekmių jų atžvilgiu. Darbuotojos pažymi, kad 2019-03-25 šalių susitarimo tekstas prieš pateikiant jį atsakovėms jau buvo parengtas, pasirašytas darbdavės ir, kaip patvirtino liudytoja I. R., nebegalėjo būti keičiamas, kas patvirtina, kad jokių derybų dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų nebuvo ir negalėjo būti. Atsakovių atleidimas vyko paskubomis, viskas buvo sutvarkyta tą pačią dieną, įskaitant surinktų vienuolika parašu dėl atsakovių darbo priemonių ir informacijos perdavimo darbdavės įgaliotiems asmenims. Apeliantas teigia, kad šalių valia nutraukti darbo sutartį buvo suderinta. Tačiau atsakovės pažymi, kad darbo sutartis negali būti laikoma nutraukta šalių suderinta valia, jeigu viena iš sutarties šalių primeta savo valią kitai šaliai. Taip yra pasisakęs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 290/2005). Paaiškina, kad atsakovė A. K. slaugė sunkiai sergantį sutuoktinį, todėl ji neturėjo jokio ketinimo nutraukti darbo sutartį, kadangi tiek ligonio slaugymas, tiek jo gydymas reikalavo papildomų pajamų, o darbas pas atsakovą buvo jos pagrindinis ir vienintelis pajamų šaltinis. Atsakovė E. Č. viena išlaikė du besimokančius sūnus, dėl to taip pat neturėjo ketinimo nutraukti darbo sutartį. Abiem darbuotojoms pasiūlymai buvo netikėti ir nelaukti. Teismas teisingai nustatė, kad nagrinėtoje darbo byloje nėra įrodymų, kad A. K. ar E. Č. galėjo būti atleistos iš darbo darbdavės iniciatyva dėl Atsakovių kaltės (DK 58 straipsnis), nes tik tuo būdu atleidžiant iš darbo A. K. ir E. Č. nebūtų išmokama jokia išeitinė išmoka. Tuo atveju, jei jos nebūtų pasirašiusios 2019-03-25 šalių susitarimo ir jei jos nepasiektų sutartų darbo rezultatų prieš tai raštu nurodžius jų darbo trūkumus pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 5 dalį, ar jei ieškovę priimtų sprendimą, kad atsakovių darbo funkcijos tampa perteklinėmis dėl objektyvių priežasčių (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ieškovė privalėtų vadovautis, pirma, imperatyviomis DK 57 straipsnio 2 dalies, 3 dalies ir / ar 5 dalies procedūromis, antra, privalėtų įspėti atsakoves prieš mėnesį, išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 57 straipsnio 8 dalis) bei papildomai išmokant ilgalaikio darbo išmoką, atsižvelgiant į nepertraukiamą darbo stažą (DK 57 straipsnio 9 dalis). Atsakovėms nepasirašius 2019-03-25 šalių susitarimo Dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, ir taikant jų atžvilgiu minėtas DK 57 straipsnyje reglamentuotas darbo sutarties nutraukimo darbdavės iniciatyva be darbuotojo kaltės procedūras, atsakovėms galėtų būti taikytinos palankesnės darbo sutarties nutraukimo pasekmės, nei šiuo atveju - nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, nes be trijų darbo užmokesčių (vieno mėnesio įspėjimo, dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos) joms priklausytų papildomai ilgalaikio darbo išmoka (DK 57 straipsnio 9 dalis) atsižvelgiant į A. K. ir E. Č. nepertraukiamą darbo stažą, taip pat premija (iki vidutinio darbo užmokesčio dydžio) už 2018 m. darbo rezultatus, kuri buvo skirta kitiems AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojams. Tai patvirtina, kad išimtinai tik ieškovei buvo palankiau taikyti DK 54 straipsnio atleidimo iš darbo procedūras, nei taikyti atsakovių atžvilgiu DK 57 str. reglamentuotas darbo sutarties nutraukimo darbdavės iniciatyva be darbuotojo kaltės procedūras. Atsakovių nuomone, teismas taip pat teisingai sprendė dėl rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį reikšmės. DK 54 straipsnio 2 dalis imperatyviai nurodo, kad šalis, norinti darbo sutartį nutraukti šiuo pagrindu, kitai šaliai privalo pateikti rašytinį pasiūlymą ir jame nurodyti siūlomas darbo sutarties nutraukimo sąlygas, kaip pvz. - nuo kada siūloma nutraukti darbo sutartį; siūlomos/prašomos išmokėti piniginės kompensacijos dydis (jei siūloma/prašoma); ar už darbuotojo nepanaudotas atostogas siūloma / prašoma išmokėti piniginę kompensaciją, ar jas išnaudoti iki darbo sutarties nutraukimo dienos; atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju data; nekonkuravimo po darbo sutarties pasibaigimo klausimai (jei aktualu). Atsakovių nuomone, teismas taip pat teisingai vertino įrodymus. Teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl aplinkybės, kad atsakovėms prašius leisti pokalbį su darbdavė atstovėmis įsirašyti garso įrašymo įrenginiu (mobiliuoju telefonu), joms buvo kategoriškai draudžiama, teisinant, neva, asmens duomenų apsauga. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad darbdavė, nebūdama tikras dėl savo veiksmų teisėtumo, iš esmės apribojo galimybę ir sau, ir atsakovėms pasinaudoti dar viena galima įrodinėjimo priemone - garso įrašu, įrodinėjant atleidimo iš darbo procedūros teisėtumą. Apelianto teiginiai, esą atsakovės nebuvo atjungtos nuo jokių IT, nes tuo laikotarpiu bendrovėje vyko IT technologijų atnaujinimai ir dažnai būdavo įvairių sutrikimų ir kad tai įrodoma bendrovės atstovo D. R. parodymais, kelia pagrįstų abejonių, nes teismui taip ir nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų - pažymų, paaiškinimų iš IT sistemos darbuotojų dėl buvusio / nebuvusio atsakovių kompiuterių slaptažodžių atjungimo. D. R. patvirtino, kad jis 2019-03-25 darbe nebuvo ir jis nedirba IT specialistu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

16. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

17. Šioje darbo byloje yra kilęs ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu.

18. DK 54 straipsnis nustato, jog bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį (1 dalis). Pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Darbo sutarties nutraukimo sąlygos gali būti ribojamos tam tikrą veiklą reglamentuojančiais įstatymais (2 dalis). Jeigu kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu. Jeigu darbo sutarties šalis per penkias darbo dienas neatsako į pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas (3 dalis). Sudarytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį pabaigia darbo sutartį juose nurodytomis sąlygomis ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (4 dalis).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal DK 54 straipsnio 1 dalį darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisę turi bet kuri darbo sutarties šalis; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį pateikiamas raštu išdėstant darbo sutarties nutraukimo sąlygas (2 dalis); sutikimą su pateiktu pasiūlymu kita darbo sutarties šalis taip pat išreiškia raštu (3 dalis). Sutarusios nutraukti sutartį, šalys gali sudaryti raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, toks darbo sutarties šalių sudarytas susitarimas (ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį) pabaigia šalių darbo sutartį (4 dalis). Taigi darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kada darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 54 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Taigi, tiek nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, tiek vėliau ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą esminę reikšmę, minėta, turi tai, ar buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-302-684/2019).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl DK 54 straipsnio nuostatų taikymo. Šių nuostatų taikymą pirmosios instancijos teismas pagrindė paminėta aktualia ir nuoseklia kasacinio teismo praktika.

21. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nutraukiant darbo sutartį su atsakovėmis darbdavė padarė esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių susitarimas negali būti laikomas atitinkančiu tikrąją sutarties šalių valią dėl darbo sutarties pasibaigimo. Tačiau skirtingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nesuabsoliutino DK 54 straipsnio 2 dalyje numatyto rašytinio pasiūlymo nepateikimo atsakovėms fakto, bet vertino aplinkybių visumą ir dėl jų įtakos atsakovių valios susiformavimui sprendė individualiai, kaip ir nurodyta kasacinio teismo išaiškinimuose. Šiuo atveju DK 54 straipsnio 2 dalyje numatyto rašytinio pasiūlymo nepateikimas atsakovėms raštu tik papildo teismo įsitikinimą, jog atsakovių apsisprendimas nutraukti darbo sutartį nebuvo priimtas atsakovių laisva valia, bet buvo įtakotas nesąžiningu ir neleistinu darbdavės poveikiu.

22. Nesąžiningą darbdavės poveikį atsakovių valios susiformavimui patvirtina visuma aplinkybių.

23. Darbuotojos pagrįstai teigia, jog šioje byloje darbdavė įtikinamai nepaaiškino, kodėl buvo būtina labai skubiai, t.y. tą pačią dieną, nutraukti darbo sutartį su dviem darbuotojom. Teisėjų kolegija sutinka, jog yra akivaizdu, kad dėl to nebuvo atsakovių iniciatyvos ir tai niekaip nepadidino atsakovių darbo teisių ar garantijų. Darbdavės tikslas nutraukti darbo sutartį nedelsiant tik dėl to, kad jam nereikėtų dar 5 dienas mokėti darbo užmokestį, yra neproporcingas ir neteisėtas.

24. Taip pat teismas pagrįstai kritiškai vertino darbdavės teiginius, jog darbuotojos dirbo blogai. Įrodymų apie nekokybišką ir neproduktyvų atsakovių darbą nepateikta. (duomenys neskelbtini) A. G. paaiškinimai šiuo atveju nėra pakankami. Šie paaiškinimai nepagrindžia, jog darbdavė būtent dėl to turėjo tikslą nutraukti darbo sutartį skubiai ir pasirinktu pagrindu, t.y. šalių susitarimu, o ne įstatyme numatytu pagrindu, taikomu, kai darbuotojas neįvykdo darbo normų.

25. Darbdavė nepagrįstai teigia, kad teismų praktikoje įstatyme nustatytas 5 dienų terminas pasiūlymui apsvarstyti nelaikomas reikšmingu. Pastebėtina, kad šio termino nesilaikymas nelaikomas esminiu pažeidimu, tik tuo atveju jeigu įrodoma, kad jis neįtakojo darbuotojo apsisprendimo, arba jo sutrumpinimas buvo inicijuotas paties darbuotojo. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra nustatytos tai paneigiančios aplinkybės.

26. Byloje įrodyta, jog abi darbuotojos prašė darbdavės laikytis įstatymo ir suteikti 5 dienas pasiūlymo apsvarstymui. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovėmis, jog šis terminas reiškia ne tik terminą, per kurį darbuotojos galėtų įsitikinti darbdavės pasiūlymo teisėtumu, bet ir skirtas priimti sprendimą dėl savo socialinės ir finansinės ateities. Abi darbuotojos pagrindė, kad jų darbo pajamos buvo pagrindinis šeimos pajamų šaltinis, kad jos turi įsipareigojimų išlaikomiems šeimos nariams (e. bylos t. 1, b.l. 68). Atsakovės teisingai teigia, kad Valstybinėje darbo inspekcijoje jos gavo teisinę konsultaciją, bet ne patarimą dėl to, kaip joms elgtis konkrečioje situacijoje. Todėl šiuo atveju faktas, jog atsakovės buvo nuvykusios į Valstybinę darbo inspekciją, neįrodo, kad jos turėjo tinkamas ir pakankamas sąlygas apsvarstyti darbdavės pasiūlymą ir, kad sprendimą dėl darbdavės pasiūlymo priėmė apgalvotai, laisva valia.

27. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad darbdavės atstovai darė atsakovėms neleistiną aktyvų poveikį. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovių paaiškinimais, jog susitikimų metu 2019 m. kovo 25 d. (8.30, 9.00 val.) (duomenys neskelbtini) A. G. reikalavo priimti sprendimą nedelsiant, t.y. teigė, kad šis pasiūlymas galioja tik vieną dieną. E. Č. teigė, kad tiesioginė vadovė D. K. tvirtino, kad „sprendimas jau yra priimtas“ ir kad atsakovei nesutikus darbo sutarties nutraukimas bus įformintas kitais būdais, t.y. nutraukiant darbo sutartį be išeitinių kompensacijų. Tapačias aplinkybes paaiškino ir atsakovė A. K., kuri nurodė, jog apie nesutikimo pasekmes jai paaiškino A. G. ir pokalbyje dalyvavusi Personalo departamento grupės personalo partnerė I. R.. Teismas sutinka su atsakovėmis, jog teiginius, kad nesutikus nutraukti darbo sutartį, jos turės dirbti ne pagal pareigines instrukcijas, o taip kaip to reikalaus vadovė, jos turėjo pagrindo vertinti kaip grasinimą sukurti nepalankią ir diskriminuojančią darbo aplinką. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino liudytojų A. G. ir I. R. paaiškinimus, duotus 2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje. Teismo posėdžio garso įrašas leidžia teismui spręsti, jog A. G. ir I. R. paaiškinimai nėra patikimi. Teisme jos vengė atskleisti su atsakovėmis vykusių pokalbių detales, konkrečius aptartus klausimus, išsakytus argumentus, projektų parengimo aplinkybes. I. R. pokalbio aplinkybes teisme ir darbo ginčų komisijoje aiškino kitaip (2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio garso įrašo 2 dalies 2.21.20 min.).

28. Atsakovių teiginius apie darbdavės faktiškai jau priimtą sprendimą dėl darbo sutarčių nutraukimo iki 2019 m. kovo 25 d., 9 val. įvykusio pokalbio netiesiogiai patvirtina ir kitos aplinkybės, įskaitant tai, jog atsakovėms nebuvo leidžiama fiksuoti pokalbio garso įrašu ir tai, kad atsakovės po tokio pokalbio buvo atjungtos nuo darbinio kompiuterio ir joms tą dieną nebebuvo suteiktas joks darbas. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad tokiu būdu darbdavė darė aktyvų poveikį atsakovėms, skatindama greičiau sutikti su darbdavės faktiškai jau priimtu sprendimu dėl darbo sutarties nutraukimo. Atsakovės teisingai pažymi, jog abu faktus, t.y. tai, kad atsakovėms nebuvo duota jokio darbo ir kad jos negalėjo naudotis darbo vieta, darbdavė pripažįsta, o kad tokia situacija susiklostė dėl atsitiktinio kompiuterinės įrangos gedimo, nepatvirtina jokie įrodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino tokius darbdavės atstovų paaiškinimus. Tuo tarpu E. Č. teisme teigė, kad ji aiškinosi, kodėl kompiuterio slaptažodžiai nebetinka tiek IT skyriuje, tiek klausė ir A. G., kuri, ieškovės teigimu, patvirtino, kad prieiga bus įjungta, kai ji pasirašys susitarimą (2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 dalis, 1.58.00 min.). Teismas neturi pagrindo netikėti atsakove.

29. Teisėjų kolegija sutinka, kad pasirašytame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo aiškiai dominuoja darbdavės valia ir jo ekonominiai interesai. Darbdavės teiginiai apie atsakovių galimybę atsisakyti sudaryti susitarimą yra deklaratyvūs. Atsakovės pagrįstai pažymi, kad šiame susitarime, kurio tekstą iš anksto buvo parengusi darbdavė, paminėta ir tai, kad jos negali ateityje kelti jokių pretenzijų dėl darbo sutarties nutraukimo, t.y. ribojama jų teisė kreiptis į teismą (Susitarimų nutraukti sutartį 7 punktas, e. bylos t. 1, b.l. 35, 91).

30. Teismas teisingai vertino įrodymus. Byloje nustatytas faktas, jog buvo atleistos dvi darbuotojos tapačiomis aplinkybėmis bei sąlygomis. Jų paaiškinimai sutampa, yra nuoseklūs. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovių paaiškinimais, įskaitant ir jų paaiškinimus, kad darbdavė plačiai taiko tokią darbo sutarties nutraukimo praktiką. Atsakovės teigė, kad joms yra žinoma, jog darbdavė yra nutraukusi darbo sutartis šalių susitarimu ir su kitais darbuotojais, tokį susitarimą įformindamas tą pačią dieną (šias aplinkybes iš esmės patvirtino A. G., t.y. nurodė, jog gruodžio ir sausio mėnesį buvo atleisti darbuotojai šalių susitarimu, o I. R. teigė, kad įmonėje yra patvirtinta darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu forma ir kad darbo sutartys dažnai nutraukiamos su darbuotojais tą pačią dieną). Tokia situacija teismui leidžia ne tik remtis atsakovių paaiškinimais kaip patikimais, bet taip pat leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju darbdavė AB „Lietuvos geležinkeliai“ DK 54 straipsnio 2 dalyje numatytą 5 dienų pasiūlymo nutraukti darbo sutartį apsvarstymo terminą pažeidė ne atsitiktinai, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bet vertindamas kad tokia teisė šioje įmonėje dirbantiems darbuotojams negalioja ir teisme nebus ginama.

31. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovės neturėjo galimybės laisva valia apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovių atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir priteisė įstatyme numatytas išmokas.

32. Apeliantė nepateikia argumentų dėl netinkamai pritaikytų neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių ar skaičiavimo klaidų. Teisėjų kolegija savo iniciatyva patikrinusi sprendimą šiuo aspektu, teismo sprendimo trūkumų nenustatė.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti darbuotojoms neturtinę žalą. Vien teismo sprendimas šiuo atveju nėra pakankama darbuotojų pažeistų teisių satisfakcija, nes darbdavės neteisėti veiksmai buvo aktyvūs ir viršijo darbo santykiams įprastą dalykinį pobūdį. Byloje nustatyta, kad po darbo sutarties nuraukimo A. K. susirgo vidutinio sunkumo depresija (e. bylos t. 1, b.l. 24). Teismas pagrįstai vertino, kad jos patirta neturtinė žala yra didesnė.

34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

35. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).

36. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas atsakovių naudai, todėl ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Atsakovės nurodo, kad patyrė po 150 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovių išlaidas patvirtina pateikti mokėjimo dokumentai (e. bylos t. 4, b.l. 53). Atsakovių prašymai tenkinami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“, juridinio asmens kodas 110053842, 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei E. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“, juridinio asmens kodas 110053842, 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė MikonienėAndrius VerikasRenata Volodko