Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laima Ribokaitė, sekretoriaujant Rasai Kvartūnaitei, vertėjaujant Svetlanai Minakovai,

dalyvaujant ieškovui T. B., jo atstovei advokato padėjėjai Alinai Bissekerskajai-Ruzgei, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovei R. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas 2015-06-25 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jo teisę privatizuoti Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamąsias patalpas – dviejų kambarių butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.

Ieškinyje nurodyta, kad pagal 1971-04-20 orderį Nr. 045592 dviejų kambarių butas . (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), buvo suteiktas Z. B., kartu su ja įregistruotas sutuoktinis A. J. B. 1985-09-25 sprendimu Nr. 374 gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo perrašyta A. J. B. vardu dėl jo sutuoktinės išregistravimo. Vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 2001-01-18 sprendimu Nr. 61V, ieškovo tėvui buvo išduotas 2001-05-14 Buto pasas, su juo sudaryta naujos patvirtintos formos 2001-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta Bute įregistruota 1987 m. Iki 2002-02-27 kartu su pagrindiniu nuomininku A. J. B. bei ieškovu Butu naudojosi ieškovo sesuo R. M. (nuo 1987 m.), jos sutuoktinis R. M. (nuo 1991 m.) ir jų vaikai J. (nuo 1991 m.) bei D. (nuo 1992 m.). Ieškinyje nurodyta, kad 1992 m. vėlyvą rudenį A. J. B. pareiškė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondą administruojančiai UAB „Senamiesčio ūkis“ norą privatizuoti Butą. Pasak ieškovo, jo tėvui nebuvo išduotas dokumentas, patvirtinantis priimto pareiškimo registracijos numerį, tėvas taip pat neišsaugojo pareiškimo kopijos, nes nei pareiškėjas, nei atsakovas neprivalėjo to daryti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Ieškovo teigimu, pareiškimo dėl Buto privatizavimo pateikimo aplinkybę gali patvirtinti ieškovas, R. M., A. J. B. kaimynės M. P. ir L. S.. Ieškinyje pažymėta, kad pareiškimo dėl Buto privatizavimo pateikimo metu A. J. B. sveikata stipriai pablogėjo ir su Butu susijusius reikalus padėjo tvarkyti ieškovas: jis lydėjo tėvą į UAB „Senamiesčio ūkis“, kai jis pareiškė norą privatizuoti Butą; nuo pareiškimo dėl Būto privatizavimo pateikimo iki 1998-07-01 ieškovas tris kartus lankėsi UAB „Senamiesčio ūkis“ (1995 m. pavasarį ir rudenį bei 1996 m. pavasarį) ir domėjosi pareiškimo nagrinėjimo eiga. Ieškovo teigimu, jis negaudavo jokio atsakymo dėl klausimo esmės, tik išklausydavo priekaištų dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas. Dokumentus priėmusi darbuotoja pareiškė, kad leidimo privatizuoti Butą A. J. B. negaus dėl to, jog pareiškimo pateikimo dieną jis turėjo skolų komunalinių paslaugų teikėjams. Nei Butų privatizavimo įstatyme, nei Vyriausybės 1991-07-31 nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“, nei kituose teisės aktuose nebuvo numatyta, kad skolos komunalinių paslaugų teikėjams gali būti kliūtis įgyvendinti teisę privatizuoti iš savivaldybės nuomojamą gyvenamąjį būstą. Be to, ieškovo teigimu, 1992 m. skolos komunalinių paslaugų teikėjams buvo nedidelės, tik po kiek laiko jos išaugo. Pasak ieškovo, jų šeimos padėtis buvo sunki, jis tuo metu mokėsi Vilniaus 3-iojoje politechnikos mokykloje; A. J. B. dirbo AB „Vilniaus sigma“ tekintoju ir per 1995 metus gavo iš viso 1010,45 Lt darbo užmokesčio; ieškovo sesers pajamos buvo apie 200 Lt per mėnesį, jos sutuoktinis nedirbo, buvo registruotas Vilniaus darbo biržoje. Ieškovo teigimu, nurodytas pažymas jis rinko tam, kad pratęstų tėvo pradėtą privatizavimo procedūrą. Aplinkybę, kad ieškovas, dar A. J. B. būnant pagrindiniu Buto nuomininku, tvarkė su Butu susijusius reikalus, taip pat patvirtina ieškovo vardu sudarytos sutartys su elektros, dujų tiekėjais. Aplinkybę, kad buvo susidariusios skolos komunalinių paslaugų teikėjams, patvirtina AB „Vilniaus dujos“ aktas dėl skolos 1997-02-24, pasirašytas ieškovo, ir 1997-04-23 ieškinys dėl skolos priteisimo. 1998 m. A. J. B. gydėsi Onkologijos centre, jam atlikta plaučio lobektomija ir diagnozuotas dešinio plaučio vėžys. Ieškovo teigimu, dėl sunkios sveikatos būklės jo tėvas objektyviai negalėjo imtis veiksmų Buto privatizavimo procedūrai užbaigti; iki pat mirties 2006-03-14 A. J. B. nesiėmė jokių veiksmų Buto privatizavimui užbaigti. Mirus pagrindiniam nuomininkui, ieškovas neturėjo nuosavybės teise jokio nekilnojamojo turto ir buvo vienintelis šeimos narys, naudojęsis Butu po pagrindinio nuomininko mirties, todėl kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl Buto nuomos sutarties perrašymo. Tačiau 2006-05-18 su ieškovu buvo sudaryta ne Buto nuomos, o Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 3. Dėl to ieškovas atliko veiksmus Butui, kaip socialiniam būstui, privatizuoti Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nustatyta tvarka, o atsakovui atsisakius suteikti ieškovui teisę privatizuoti Butą lengvatinėmis sąlygomis, 2012 m. ieškovas kreipėsi į teismą, kad ši teisė jam būtų suteikta teismo tvarka. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas ieškinį atmetė; šis sprendimas įsiteisėjęs. 2013 m. ieškovas vėl kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Savivaldybę pakeisti 2001-05-14 gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Nr. 40, pripažįstant ieškovą pagrindiniu Buto nuomininku, remdamasis tuo, kad Savivaldybė visiškai nepagrįstai sudarė su ieškovu socialinio būsto nuomos sutartį. Teismas tenkino ieškovo ieškinį ir vykdant įsiteisėjusį sprendimą su ieškovu buvo sudaryta 2014-10-23 Gyvenamųjų butų nuomos sutartis, ir Butas perduotas 2014-10-28 perdavimo-priėmimo aktu. Taigi nuo 2006-05-18, kai, mirus pagrindiniam Buto nuomininkui, su ieškovu buvo sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis, iki 2014-10-23, kai buvo įgyvendinta teismo sprendimu pripažinta ieškovo teisė perimti A. J. B., kaip pagrindinio Buto nuomininko, teises, dėl atsakovo kaltės ieškovas neturėjo teisinio pagrindo tęsti tėvo pradėtą Buto privatizavimo procedūrą. Pasak ieškovo, tik sudarius 2014-10-23 Buto nuomos sutartį, jis perėmė tėvo, kaip pagrindinio Buto nuomininko, teises, todėl 2015-02-02 prašymu kreipėsi į Savivaldybę dėl Buto privatizavimo pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, prašydamas taip pat nurodyti galimas privatizavimo sąlygas ir pateikti Buto privatizavimo kainos apskaičiavimą. Atsakovas 2015-02-27 atsakyme nurodė, kad ieškovas neatitinka nė vieno iš reikalavimų Butui pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalį privatizuoti.

Ieškinyje pažymėta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką; teismo pareiga, sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet atsižvelgiant į butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008). Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, jog ginčai iš esmės vyksta dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2008). 1991-05-21 priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, galiojo iki 1998-07-01. Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, kad išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008). Ieškinyje teigiama, kad nagrinėjamu atveju yra visos įstatymo nustatytos būtinos sąlygos ieškovo teisei privatizuoti butą pripažinti: ieškovas yra tinkamas subjektas – pagrindinio Buto nuomininko, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti Butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), teisių perėmėjas; Butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsnių prasme; pagrindinis Buto nuomininkas A. J. B., kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti Butą, šia teise pasinaudojo, 1992 m. pateikęs pareiškimą privatizuoti Butą. Ieškovas, kaip pagrindinio Buto nuomininko teisių perėmėjas, nuo šių teisių perėmimo aktyviai siekia užbaigti Buto privatizavimo procedūrą, kuri iki 2014-10-23 negalėjo vykti dėl atsakovo kaltės. Remdamasis išdėstytais motyvais, ieškovas prašo apginti jo pažeistą teisę ir pripažinti jam teisę privatizuoti Butą pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad nesutinka su ieškiniu. Atsiliepime nurodyta, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog tarp ieškovo ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, nesusiklostė teisiniai santykiai dėl ginčo Buto privatizavimo. Ieškovas privalo įrodyti faktą, kad jo tėvas 1992 m. vėlyvą rudenį kreipėsi dėl Buto privatizavimo, tačiau nepateikta jokių šį faktą patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Be to, ieškovas nepateikė ir notariškai patvirtinto šeimos narių susitarimo, kieno vardu bus privatizuojamas Butas, tuo tarpu toks susitarimas buvo būtiną sąlyga butui privatizuoti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 1999-05-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2006/1999). Atsiliepime teigiama, kad, nesant įrodymų, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo paduotas ir priimtas prašymas dėl ginčo Buto privatizavimo, taip pat kad buvo pateiktas notariškai patvirtintas šeimos narių susitarimas, kas taps privatizuojamo Buto savininku, be to, kad buvo atlikti kiti teisės aktų numatyti veiksmai, nėra pagrindo daryti išvadą, jog tarp ginčo šalių susiklostė teisiniai santykiai dėl Buto privatizavimo. Atsiliepime taip pat nurodyta, kad, ieškovo teigimu, jo tėvas dėl ginčo Buto privatizavimo kreipėsi 1992 m. Taigi ieškovo šeima turėjo domėtis privatizavimo proceso eiga, domėtis, ar jis vyksta, ar pateikti visi reikalingi dokumentai, ar įvykdytos visos įstatymo nustatytos sąlygos. Ieškovas teigia, kad privatizavimo eiga domėjosi 1995 m., 1996 m. pavasarį, taigi vėliausiai nuo 1996 m. pavasario jis turėjo žinoti, jog Buto privatizavimo procesas nevyksta, ir turėjo imtis veiksmų savo teisėms ginti. 1998-07-01 nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ieškovas, manydamas, kad pažeidžiama jo šeimos teisė privatizuoti Butą, neabejotinai turėjo kreiptis į teismą dėl šios teisės gynimo. Atsakovo teigimu, ieškovas, neatlikdamas būtinų veiksmų, neveikė kaip atidus ir rūpestingas asmuo, nepakankamai domėjosi savo teisėmis, į teismą dėl jų gynimo kreipėsi tik 2015 m., aiškiai praleidęs ieškinio senaties terminą. Pasak atsakovo, šiuo atveju nėra aplinkybių, kurios pateisintų ieškovo neveikimą ir būtų pagrindas praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Remdamasis išdėstytais motyvais, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti taip pat ir dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dublike ieškovas nurodė, kad aplinkybė, jog neišliko ieškovo tėvo pateikto prašymo privatizuoti Butą, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti ieškinį dėl teisės privatizuoti Butą pripažinimo. Pasak ieškovo, jis siekia įrodyti, kad tokį pareiškimą jo tėvas pateikė galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau valstybės institucija, įgaliota veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, neatliko Įstatyme nustatytų veiksmų ir taip pažeidė ieškovo teises. Pareiškimo padavimo faktą ieškovas įrodinės liudytojų parodymais, kurie šiuo atveju yra leistini. Be to, prašomi apklausti liudytojai pareiškimo padavimo metu gyveno kaimynystėje, jie gerai pažinojo ieškovo tėvą, tuo metu butų privatizavimo problema buvo aktuali, todėl buvo kaimynų aptarinėjama. Pasak ieškovo, akivaizdu, kad atsakovas nėra suinteresuotas pateikti į bylą nurodomą pareiškimą, todėl jo teiginys, jog tokio pareiškimo nėra, kritikuotinas. Dublike pažymėta, kad 1992 m. pareiškimo pateikimo metu ieškovas buvo nepilnametis ir pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas neturėjo būti atsakovo nurodomo šeimos narių susitarimo, kas taps privatizuoto buto savininku, dalyvis. Ieškovo sesuo nuo 1992 m. vasaros buvo įrašyta į asmenų, pretenduojančių gauti socialinį būstą sąrašą, todėl nei ji, nei jos sutuoktinis taip pat neturėjo sudaryti susitarimo dėl privatizuotino buto savininko. Be to, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuostatų sisteminė analizė nesuponuoja išvados, kad notariškai patvirtintas šeimos narių susitarimas turėjo būti teikiamas kartu su pareiškimu dėl buto privatizavimo, o ne privatizavimo proceso eigoje. Dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį dublike nurodyta, kad atsakovas nepagrįstai prašo taikyti 1964 m. CK įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Dublike teigiama, kad vienintele žodžiu nurodyta ieškovo tėvui priežastimi, dėl kurios nevyko Buto privatizavimo procedūra, buvo skolos už suteiktas komunalines paslaugas; skolas ieškovo tėvas turėjo sumokėti iki Butų privatizavimo įstatymo pabaigos, t. y. iki 1998-07-01. Pasak ieškovo, šią aplinkybę patvirtina pridedamas ieškovo tėvo darbdavio „AB „Vilniaus sigma“ raštas apie vykdomojo rašto grąžinimą dėl visiško skolos išskaitymo iš A. J. B.. Ieškovo teigimu, tai reiškia, iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos ieškovo tėvui žodžiu nurodytas pareiškimo dėl Buto privatizavimo trūkumas buvo pašalintas. Dublike teigiama, kadangi ieškovo tėvas skolas už komunalines paslaugas spėjo grąžinti iki Įstatymo galiojimo pabaigos, jis neturėjo pagrindo manyti, jog Buto privatizavimo procedūra nevyksta, nes pareiškimas buvo paduotas laiku. Minėta, 1998 m. ieškovo tėvui buvo diagnozuota sunki nepagydoma liga – IV stadijos dešiniojo plaučio vėžys; dėl šios ligos ieškovo tėvas aktyviai nesidomėjo Buto privatizavimo procedūros eiga, pasitikėdamas valstybės institucija, įgaliota vykdyti butų privatizavimo procesą. Butų privatizavimo įstatyme nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turėjo būti išnagrinėti pareiškimai dėl butų privatizavimo. Tokios informacijos nebuvo pateikiama ir visuomenės informavimo priemonėse. Dėl to, ieškovo teigimu, jo tėvas neturėjo pagrindo manyti, kad, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, jo teisė į Buto privatizavimą buvo pažeista. Dublike pabrėžta, kad ieškovas nesutinka, jog jo tėvas nuo 1998-07-01 būtinai turėjo kreiptis į teismą, gindamas teisę privatizuoti Butą. Minėta, jis neturėjo pagrindo manyti, kad jo teisė yra pažeidžiama, nes pagrįstai tikėjo, jog Buto privatizavimo procesas vyksta. Dublike pažymėta, kad ieškovo tėvas niekada nebuvo gavęs rašytinio atsisakymo leisti privatizuoti Butą, todėl manė, jog nors privatizavimo procedūra užsitęsė, tačiau ji vyksta. Pasak ieškovo, apie tai, kad pažeista tėvo teisė privatizuoti Butą, ieškovas sužinojo po tėvo mirties 2006-03-14, priimdamas tėvo palikimą, kai pradėjo teisių perėmimo procedūrą. Dublike teigiama, kad nagrinėjamu atveju ieškiniui dėl teisės privatizuoti Butą pripažinimo taikytinas 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio eigos pradžia skaičiuotina nuo tos dienos, kai ieškovas perėmė savo tėvo teises ir sužinojo, jog Butas nėra privatizuotas. Ieškovo teigimu, ieškinys šioje byloje pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.

Triplike atsakovas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tarp ieškovo ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl ginčo Buto privatizavimo. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad jo tėvas 1992 m. ar jis pats 1995 ir 1996 m. kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo. Atsakovo nuomone, rėmimasis vien liudytojų parodymais pareiškimo privatizuoti ginčo Butą padavimo faktui įrodyti nėra pakankamas. Triplike pažymėta, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturi intereso asmenims, atitinkantiems teisės aktų nustatytas sąlygas ir turintiems teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, neleisti to padaryti. Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama gyvenamųjų patalpų privatizavimą, turi remtis atitinkamų teisės aktų nuostatomis ir negali vykdyti privatizavimo, jeigu asmuo neatitinka įstatymo reikalavimų. Šiuo metu gyvenamųjų patalpų privatizavimas reglamentuojamas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kokiais atvejais Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Atsakovo teigimu, ieškovo atvejis neatitinka nė vieno iš nurodytoje teisės normoje išvardytų atvejų, išskyrus tai, kad jis tik teismo sprendimu gali įgyti teisę privatizuoti nuomojamas ginčo patalpas. Tačiau tam ieškovas privalo įrodyti, kad ginčo Buto privatizavimo procesas buvo pradėtas dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Atsakovo nuomone, ieškovas nepateisinamai ilgai delsė įgyvendinti teisę privatizuoti Butą, toks ilgas delsimas negali būti pateisintas. Triplike pabrėžta, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog ieškovo tėvas ar jis pats domėjosi ginčo buto privatizavimo procesu. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad Buto privatizavimo procesas buvo stabdomas dėl reikalavimo padengti skolas už komunalines paslaugas. Be to, ieškovas, manydamas, kad valstybės institucija nepagrįstai atsisako leisti privatizuoti Butą, kol nebus padengtos komunalinės skolos, turėjo teisę skųsti valstybės institucijos neveikimą teismui, tačiau to niekada nedarė. Triplike teigiama, kad ieškovas neįrodė, jog, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo įgyta subjektinė teisė privatizuoti ginčo Butą, todėl ieškinys dėl teisės privatizuoti Butą pagal Butų privatizavimo įstatymą negali būti tenkinamas. Triplike taip pat nurodyta, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys atmestinas ir dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino.

Teismo posėdyje ieškovas, jo atstovė prašė ieškinį patenkinti.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Iš byloje esančio orderio Nr. 045592 matyti, kad 1971-04-14 Z. B. šeimai, susidedančiai iš dviejų asmenų (jos ir sutuoktinio A. J. B.) buvo suteiktas butas . (duomenys neskelbtini).

Vykdomojo komiteto 1985-09-25 sprendimu Nr. 374 nuspręsta pakeisti nuomos sutartį, pripažįstant pagrindiniu nuomininku A. J. B., suteikiant jo trijų asmenų šeimai dviejų kambarių (25,01 kv. m ploto) butą . (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 2001-01-18 sprendimu Nr. 61V, ieškovo tėvui A. J. B. buvo išduotas 2001-05-14 Buto pasas. Su juo sudaryta naujos formos 2001-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 40.

Iš Buto kortelės matyti, kad bute . (duomenys neskelbtini), buvo registruoti: ieškovo tėvas A. J. B. (nuo 1971-05-13 iki mirties 2006-03-14), ieškovo sesuo R. M. (nuo 1987-11-24 iki 2002-02-27), jos sutuoktinis R. M. (nuo 1987-11-24 iki 2002-02-27), jų vaikai J. (nuo 19921-06-13 iki 2002-02-27) ir D. (nuo 1992-06-04 iki 2002-02-27) bei ieškovas T. B. (nuo 1987-11-24 iki šiol).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2006-04-11 protokole Nr. 200-16 nurodyta, kad buvo svarstytas ieškovo prašymas perrašyti Buto . (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, mirus pagrindiniam buto nuomininkui, t. y. jo tėvui, ir Senamiesčio seniūnui pavesta rengti administracijos direktoriaus įsakymo projektą dėl nuomos sutarties perrašymo.

Su ieškovu 2006-05-18 buvo sudaryta Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 3.

2008-11-07 ieškovas pateikė prašymą Senamiesčio seniūnijai leisti privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamą butą . (duomenys neskelbtini).

Vilniaus miesto savivaldybėje apsvarsčius ginčo Buto privatizavimo klausimą, prieita prie išvados, kad nėra teisinio pagrindo privatizuoti Butą lengvatine tvarka, ieškovui pasiūlyta pirkti šį Butą atlikus vertinimą ir nustačius rinkos kainą.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-10-16 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1614-614/2012, atmetė ieškovo ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti Butą pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą – kai už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto vertinimo pagrindų įstatymą, gali būti parduodami daugiau kaip 60 proc. fiziškai nusidėvėję nuomojami vienbučiai gyvenamieji namai, jų dalys (ir priklausiniai), taip pat butai, jeigu šių namų, butų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi, – jų nuomininkams, jeigu šie yra išgyvenę tokiose patalpose ne mažiau kaip trejus metus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-17 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-22253-809/2013, patenkino ieškovo ieškinį dėl pripažinimo pagrindiniu nuomininku ir įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę pakeisti 2001-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 40, pripažįstant ieškovą dviejų kambarių buto . (duomenys neskelbtini), pagrindiniu nuomininku. Vilniaus apygardos teismo 2014-05-26 nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Vykdant nurodytą teismo sprendimą, su ieškovu sudaryta 2014-10-23 Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.41-g14/0661 dėl buto . (duomenys neskelbtini), nuomos; Butas 2014-10-28 perdavimo-priėmimo aktu perduotas ieškovui.

Ieškovas 2015-02-03 pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybei leisti jam privatizuoti Butą pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalį.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015-02-27 rašte nurodė, kad ieškovas neatitinka nė vieno iš Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, todėl nėra teisinio pagrindo parduoti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį Butą, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi.

Ieškovas 2015-06-25 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jam teisę privatizuoti iš Vilniaus miesto savivaldybės nuomojamą butą . (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Dėl ieškovo teisės privatizuoti Butą pagal Butų privatizavimo įstatymą įgyvendinimo sąlygų

Nagrinėjamoje byloje ieškovas siekia įrodyti, kad jis, kaip mirusio pagrindinio buto, esančio . (duomenys neskelbtini), nuomininko A. J. bylos teisių perėmėjas, turi teisę privatizuoti šį butą lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes, ieškovo teigimu, jo tėvas 1992 m. vėlyvą rudenį kreipėsi į UAB „Senamiesčio ūkis“ dėl Buto privatizavimo, taip inicijuodamas šio Buto privatizavimo procedūrą, kuri nebuvo užbaigta.

Pažymėtina tai, kad šiuo atveju sprendžiamas ginčas dėl viešosios nuosavybės objektu esančio turto perleidimo privačion nuosavybėn. Kasacinio teismo ne kartą akcentuota, kad valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus, kurie dažniausiai yra imperatyvūs. Valstybės ar savivaldybės turtas privatiems asmenims gali būti perleidžiamas tik griežtai laikantis teisės aktų nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005; kt.).

1991-05-28 priimtas Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998-07-01. Šis įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, kurie iki 1992-12-01 pareiškė norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas (Įstatymo 1 straipsnis).

Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia, kad civiliniai įstatymai negalioja atgal, taip pat tai, kad netekę galios įstatymai ir kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Vadinasi, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti tame įstatyme nurodytas teises tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis. Taigi, 1998-07-01 pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, neliko galimybės įgyvendinti teisę privatizuoti iš valstybės (savivaldybės) nuomojamą gyvenamąją patalpą šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Kartu pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, jog, įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, šio įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2007).

Pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktą savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 bei patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas: 1) atitinkama patalpa yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 2) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 3) asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp šio asmens bei valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2009-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2011-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra šalių ginčo dėl to, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovo tėvas buvo tinkamas subjektas ginčo Butui privatizuoti, taip pat kad Butas galėjo būti privatizavimo objektas. Šalių pozicijos esmingai skiriasi dėl to, ar ieškovo tėvas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, atliko veiksmus, būtinus teisei privatizuoti Butą įgyti, konkrečiai – ar pateikė kompetentingai institucijai pareiškimą, išreikšdamas savo valią privatizuoti Butą.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nagrinėjamoje byloje reikia nustatyti, ar Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu atsirado ginčo Buto privatizavimo santykiai, t. y. ar ieškovo tėvas buvo pradėjęs įgyvendinti teisę privatizuoti Butą nurodyto Įstatymo galiojimo metu, ar ši teisė buvo pažeista ir dėl to ieškovas, kaip savo tėvo teisių perėmėjas, turi teisę užbaigti pradėtą Buto privatizavimo procedūrą. Pažymėtina tai, kad pareiga įrodyti, jog pagrindinis ginčo Buto nuomininkas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, šio Įstatymo nustatyta tvarka įgijo ir pradėjo įgyvendinti teisę privatizuoti Butą, tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).

Aplinkybę, kad pagrindinis ginčo Buto nuomininkas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu pateikė pareiškimą privatizuoti Butą, ieškovas įrodinėja savo paaiškinimais ir liudytojų parodymais.

Ieškovas tvirtina, kad jo tėvas A. J. B. 1992 m. vėlyvą rudenį buvo nuėjęs į UAB „Senamiesčio ūkis“ ir pateikė pareiškimą privatizuoti Butą, tačiau jam buvo atsakyta, jog privatizavimo procesas negali vykti, kol yra skolų už komunalines paslaugas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinyje nurodyta, jog ieškovo tėvui nebuvo išduotas dokumentas, patvirtinantis priimto pareiškimo dėl Buto privatizavimo registracijos numerį, taip pat kad A. J. B. neišsaugojo pareiškimo kopijos. Taigi ieškinyje teigiama, kad A. J. B., 1992 m. vėlyvą rudenį kreipęsis dėl Buto privatizavimo, pateikė rašytinį pareiškimą. Tuo tarpu duodamas paaiškinimus 2015-10-22 teismo posėdyje, ieškovas nurodė, kad nežino, ar tėvas pateikė pareiškimą raštu (2015-10-22 teismo posėdžio garso įrašas 00:15:47-00:28:10).

2015-12-08 teismo posėdyje apklausiama kaip liudytoja ieškovo sesuo R. M. nurodė, kad ji, gimus sūnui, 1992 m. birželio mėn. ėjo į Savivaldybę su prašymu jų jauną šeimą įrašyti į eilę butui gauti, ir tokį butą gavo 2002-03-01 Pilaitėje; pasak liudytojos, tėvas, kaip pagrindinis Buto nuomininkas, 1992 m. rudenį ėjo į seniūniją dėl Buto privatizavimo, sakė, kad padavė prašymą, bet jam buvo nurodyta, jog pirmiausia reikia sumokėti skolas už komunalines paslaugas; skolos buvo išieškomos iš liudytojos ir tėvo darbo užmokesčio, jos buvo padengtos 1994 ar 1995 m.; kai buvo padengtos skolos, laukė atsakymo iš seniūnijos, bet atsakymo negavo; ėjo brolis kelis kartus, bet liepė laukti; tėvas sirgo, todėl niekur nėjo ir nesidomėjo, nusivylė, kad galbūt beviltiška (2015-12-08 teismo posėdžio garso įrašas 00:04:38-00:14:46).

Apklausiama kaip liudytoja ieškovo šeimos kaimynė, gerai pažinojusi ieškovo tėvą ir su juo bendravusi, M. P. nurodė, kad būtent ji paskatino kaimyną kreiptis dėl Buto privatizavimo; jis buvo nuėjęs į įstaigą Didžiojoje gatvėje, sakė, kad parašė pareiškimą, tačiau yra problema dėl skolų; daugiau kalbų apie Buto privatizavimą nebuvo, jis susirgo (2015-12-08 teismo posėdžio garso įrašas 00:16:38-0:22:53).

Apklausiama kaip liudytoja dar viena ieškovo šeimos kaimynė L. S. nurodė, kad ieškovo tėvas yra sakęs, jog ėjo dėl Buto išpirkimo, kad rašė pareiškimą; tai minėjo vieną kartą, ne liudytojai asmeniškai, bet bendroje aplinkoje (2015-12-08 teismo posėdžio garso įrašas 00:23:40-00:29:34).

Išanalizavęs ieškovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas sprendžia, kad šie įrodymai nėra pakankami tam, jog būtų pagrindas pripažinti nustatytu ieškovo įrodinėjamą faktą, kad tuometis ginčo Buto pagrindinis nuomininkas A. J. B. pateikė kompetentingai valstybės institucijai pareiškimą privatizuoti Butą, atliko kitokius veiksmus, reikalingus teisei privatizuoti Butą pagal Butų privatizavimo įstatymą įgyvendinti (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas nurodė, kad jis pats tris kartus (1995 m. pavasarį ir rudenį, 1996 m. pavasarį) lankėsi UAB „Senamiesčio ūkis“ ir domėjosi pareiškimo nagrinėjimo eiga, tačiau į bylą nepateikta tokių vizitų faktą patvirtinančių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai).

1995-10-24 pažymėjimas apie ieškovo mokymąsi Vilniaus 3-iojoje politechnikos mokykloje išduotas pristatyti į soc. aprūpinimo skyrių. Šis pažymėjimas neteikia pagrindo daryti išvadą, kad jį ieškovas gavo, rinkdamas dokumentus Buto privatizavimo klausimui spręsti.

1995-12-12 pažymėjime R. M. apie registravimą Darbo biržoje įrašyta, kad šis išduodamas seniūnijai. Šis pažymėjimas nepatvirtina, jog jis buvo pateiktas teisei privatizuoti ginčo Butą įgyvendinti. Minėta, ieškovo sesuo R. M., apklausiama teismo posėdyje kaip liudytoja, nurodė, kad jos šeima nepretendavo privatizuoti Butą, nes buvo pateikusi prašymą seniūnijai, jog suteiktų atskirą butą.

Ieškovo seseriai išduotoje pažymoje apie 1995 m. liepos-rugsėjo mėn. gautą darbo užmokestį nenurodyta, kokiam tikslui ši pažyma išduota.

1995-11-07 pažymoje apie ieškovo tėvo darbo užmokestį 1995 m. liepos-spalio mėn. įrašyta, kad ji išduota pristatyti į seniūniją, tačiau nurodytos pažymos išdavimas savaime nepatvirtina, jog ji susijusi su Buto privatizavimo klausimu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą, prašydamas dokumentų archyvuose surasti jo tėvo 1992 m. pateiktą pareiškimą. Atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad 1999 m. seniūnijos perdavė Savivaldybei privatizavimo dokumentus; buvo prašyta duomenų, susijusių su ginčo Buto privatizavimu, tačiau tokių duomenų nepateikta (2015-10-22 teismo posėdžio garso įrašas (00:29:03-00:39:53).

Ieškovas remiasi tuo, kad Buto privatizavimo procedūra buvo sustabdyta dėl jų šeimos skolų už komunalines paslaugas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 1995-1997 m. ieškovo šeima iš tiesų turėjo skolų už suteiktas komunalines paslaugas, tačiau byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ieškovo teiginius, jog būtent dėl skolų už komunalines paslaugas buvo atsisakoma spręsti Buto privatizavimo klausimą. Ieškinyje teisingai pažymėta, kad nei Butų privatizavimo įstatyme, nei kituose gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, jog skolos komunalinių paslaugų teikėjams yra kliūtis įgyvendinti teisę privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą. Teismo vertinimu, šią aplinkybę, pasikonsultavus su teisininkais, buvo galima išsiaiškinti Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu. Valstybės institucijai, įgaliotai veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, atsisakant vykdyti ginčo Buto privatizavimą būtent dėl ieškovo įvardytos priežasties, t. y. komunalinių skolų, toks atsisakymas galėjo būti skundžiamas (Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo ieškovo įrodinėjamos aplinkybės, jog 1992 m. rudenį buvo paduotas pareiškimas dėl ginčo Buto privatizavimo, iki ieškinio pareiškimo 2015-06-25 praėjo beveik dvidešimt treji metai. Teismo proceso metu į bylą nepateikta įrodymų dėl ieškovo tėvo, paties ieškovo veiksmų po įrodinėjamo pareiškimo pateikimo, domėjimosi tokio pareiškimo nagrinėjimo eiga.

Teismas pripažįsta, kad, 1998-01-05 sunkiai susirgus ieškovo tėvui, buvo svarbu rūpintis jo sveikata, ne Buto privatizavimu. Tačiau kartu pažymėtina tai, kad nuo ieškovo įrodinėjamo jo tėvo kreipimosi 1992 m. rudenį dėl Buto privatizavimo iki jo ligos pradžios 1998-01-05, praėjo daugiau kaip penkeri metai. Byloje nepateikta konkrečių įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad per penkerius metus iki tėvo ligos 1998 m. buvo atlikti kokie nors konkretūs veiksmai buto privatizavimo klausimui spręsti. Be ieškovo paaiškinimų, kad jis tris kartus (1995 m. pavasarį ir rudenį, 1996 m. pavasarį) lankėsi UAB „Senamiesčio ūkis“ ir domėjosi pareiškimo dėl Buto privatizavimo nagrinėjimo eiga, byloje nėra kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai).

Iš medicininių dokumentų išrašo matyti, kad nuo 1999-05-04 ieškovo tėvo liga neprogresavo. Su ieškovo tėvu 2001-05-14 sudaryta naujos formos Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl šio Buto buvo išreikšta valia jį privatizuoti Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

UAB „Senamiesčio ūkis“ 2006-03-31 pažymoje, išduotoje ieškovui po tėvo mirties, nurodyta, kad Butas – neprivatizuotas, įsiskolinimo už kitas paslaugas nėra; pažyma išduota į seniūniją. Šioje pažymoje taip pat nėra duomenų apie išreikštą valią privatizuoti šį Butą.

Dėl ginčo Buto su ieškovu 2006-05-18 sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis. Iš byloje esančio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-10-16 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1614-614/2012, matyti, kad 2008-11-07 prašymu ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydamas leisti privatizuoti Butą pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu – kaip ne mažiau kaip trejus metus išgyvenęs nuomininkas už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu tokios patalpos yra nusidėvėjusios daugiau kaip 60 proc. ir jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi arba tam savivaldybė (valstybė) neturi lėšų. Taigi iš šio teismo sprendimo matyti, kad 2012-02-09 pareikštu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti jam teisę privatizuoti ginčo Butą kitu pagrindu. Apie ieškovo tėvo 1992 m. inicijuotą Buto privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą procesą – neužsiminta.

Apibendrindamas aptartus duomenis, teismas pažymi, kad be ieškovo, suinteresuoto šios bylos baigtimi, paaiškinimų, liudytojų, kviestų ieškovo iniciatyva, parodymų byloje nėra kitų objektyvių įrodymų, iš kurių teismas galėtų daryti pagrįstą išvadą, jog ginčo Buto pagrindinis nuomininkas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis inicijavo Buto privatizavimo procedūrą ir jo atliktų veiksmų pagrindu susiklostė teisiniai santykiai dėl šio Buto privatizavimo, kuriuos įgyvendinti, baigiant Buto privatizavimo procesą, siekia ieškovas (CPK 12, 178 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, teismas prieina prie išvados, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo Buto pagrindinis nuomininkas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tinkamai išreiškė savo valią ir įgijo subjektinę teisę privatizuoti Butą (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Kai neįrodyta, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu susiklostė teisiniai santykiai dėl ginčo Buto privatizavimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį dėl jo, kaip pagrindinio Buto nuomininko teisių perėmėjo, teisės privatizuoti šį Butą pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo, nes, minėta, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti tik šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas subjektines teises, kurios yra pažeistos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002).

Dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį

Atsakovas pareiškė prašymą taikyti ieškovo reikalavimui ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, nes jis pareikštas praleidus 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, šis terminas praleistas daug ir nėra tokių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas praleistam terminui atnaujinti.

Ieškovas teigia, kad apie tai, jog pažeista tėvo teisė privatizuoti Butą, ieškovas sužinojo po tėvo mirties 2006-03-14, priimdamas tėvo palikimą, todėl CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo pažymėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžią įstatymas sieja ne tik su subjektyviuoju kriterijumi – sužinojimu, bet ir objektyviuoju kriterijumi – turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Toks teisinis reglamentavimas grindžiamas protingumo principu, skatinančiu kiekvieną asmenį rūpintis savo teisėmis ir jų gynimu, taip pat būtinumu užtikrinti civilinių santykių stabilumą. Dėl to subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes priešingu atveju nukentėtų civilinių santykių ir civilinės apyvartos stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino teisei privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą ginti pradžia nustatytina ne tik pagal tai, kada ieškovas sužinojo apie tėvo teisės privatizuoti Butą pažeidimą, bet ir tai, kada ieškovo tėvas, pats ieškovas, būdami atidūs ir rūpestingi dėl savo teisių, turėjo sužinoti apie teisės privatizuoti Butą pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad, ieškovo teigimu, pareiškimą privatizuoti ginčo Butą jo tėvas pateikė 1992 m. vėlų rudenį. Pasak ieškovo, jis pats tris kartus (1995 m. pavasarį ir rudenį, 1996 m. pavasarį) domėjosi pareiškimo dėl Buto privatizavimo nagrinėjimo eiga.

Teismo vertinimu, protinga reikalauti, kad asmuo, siekiantis privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka, domėtųsi, ar šiai teisei įgyvendinti nėra įstatymo nustatyto termino, jeigu yra – kokia šio termino trukmė, be to, kokius dokumentus būtina pateikti.

Dublike ieškovas, be kita ko, nurodė, kad tuo laikotarpiu, kai jo tėvas pateikė pareiškimą dėl ginčo Buto privatizavimo, pagrindinė žmonių bendravimo tema buvo butų privatizavimo procesas; kaimynė M. P. aktyviai ragino ieškovo tėvą nepraleisti termino pareiškimui privatizuoti Butą pateikti. Iš tokių paties ieškovo argumentų darytina išvada, kad ieškovo tėvui turėjo būti žinoma, kad Butų privatizavimo įstatyme yra nustatyti terminai teisei privatizuoti Butą šio Įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti. Tokią išvadą patvirtina ir dublike ieškovo nurodyti argumentai, kad skolas už komunalines paslaugas ieškovo tėvas suspėjo išmokėti iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos. Vadinasi, jam buvo žinomas aptariamo Įstatymo galiojimo terminas.

Teismas neturi pagrindo pripažinti pagrįsta ieškovo pozicijos, kad tėvas, skolas už komunalines paslaugas sumokėjęs iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, neturėjo pagrindo manyti, jog Buto privatizavimo procedūra nevyksta, nes pareiškimas buvo paduotas laiku.

Tokioje kaip nagrinėjama situacijoje bet kuris asmuo, įvykdęs sąlygą, kurią jis suprato kaip kliūtį teisei privatizuoti butą lengvatine tvarka įgyvendinti, būtų nedelsdamas kreipęsis į valstybės instituciją, įgaliotą valstybės vardu spręsti privatizavimo klausimus, visų pirma pranešdamas apie sąlygos įvykdymą (šiuo atveju – skolų sumokėjimą) ir, žinoma, domėdamasis, kokius dar veiksmus būtina atlikti tam, kad būtų užbaigtas buto privatizavimo procesas.

Dėl to sutiktina su atsakovo pozicija, kad, 1998-07-01 nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ieškovo tėvas, taip pat pats ieškovas, elgdamiesi apdairiai ir rūpestingai, turėjo pasidomėti Buto privatizavimo proceso eiga, o sužinoję, jog privatizavimo procedūros nevyksta ir manydami, kad taip pažeidžiama jų teisė privatizuoti Butą, kreiptis į teismą su ieškiniu dėl šios teisės gynimo.

Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas teisei į ginčo Buto privatizavimą ginti prasidėjo 1998-07-02 (1964 m. CK 78, 86 straipsniai). Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Šio termino pabaiga – 2001-07-02. Kartu pažymėtina tai, kad 2001-07-01 įsigaliojo 2000 m. CK. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, jeigu iki šio CK įsigaliojimo ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė, tai taikomi 2000 m. CK nustatyti terminai; iki šio Kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Vadinasi, ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl teisės privatizuoti ginčo Butą pagal Butų privatizavimo įstatymą gynimo, prasidėjęs 1998-07-02, baigėsi 2008-07-02 (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinys nagrinėjamoje byloje paduotas 2015-06-25, t. y. septyneriais metais praleidus ieškinio senaties terminą.

Šioje byloje surinktų duomenų analizė neteikia pagrindo daryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl tokių svarbių priežasčių, kurios galėtų pateisinti tokį ilgą delsimą kreiptis į teismą ir būtų pagrindas praleistą terminą atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovo argumentų, kad jo tėvas dėl sunkios ligos aktyviai nesidomėjo privatizavimo procedūros eiga, pasitikėdamas valstybės institucija, įgaliota vykdyti butų privatizavimo procesą, pažymėtina tai, jog po ieškovo nurodomo pareiškimo 1992 m. rudenį padavimo iki jo tėvo mirties 2006-03-14 neatlikta jokių realių veiksmų, kurie rodytų domėjimąsi Buto privatizavimu, nors akivaizdu, kad vien pateikto pareiškimo Butui privatizuoti nepakanka, turėjo būti pateikti kiti būtini dokumentai, be to, sumokėta Buto kaina. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad su ieškovo tėvu 2001-05-14 pasirašyta naujos formos Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 40. Minėta, ieškovas nurodė, jog skolos už komunalines paslaugas buvo grąžintos iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos. Vadinasi, 2001-05-14 nuomos sutarties pasirašymo metu nebuvo kliūties, kuri, pasak ieškovo, buvo nurodyta jo tėvui kaip trukdis Butui privatizuoti. Byloje nėra duomenų, kodėl nurodytos 2001-05-14 nuomos sutarties pasirašymo metu ieškovo tėvas, pats ieškovas nekėlė Buto privatizavimo klausimo, jeigu dar 1992 m. rudenį buvo pateiktas pareiškimas privatizuoti šį Butą.

Ieškovas nurodė ir tai, kad, pablogėjus tėvo sveikatai, su Butu susijusius reikalus ėmėsi tvarkyti jis pats. Nagrinėjant bylą nenustatyta tokių aplinkybių, kurios būtų realiai kliudžiusios ar objektyviai atėmusios galimybę ieškovui domėtis Buto privatizavimo klausimu nuo 1998-07-02 iki 2008-07-02, t. y. ieškinio senaties termino pabaigos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008-11-07 ieškovas pateikė prašymą leisti jam privatizuoti ginčo Butą, tačiau kitu pagrindu, ne pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad ieškinys dėl teisės privatizuoti ginčo Butą pagal Butų privatizavimo įstatymą paduotas itin daug praleidus ieškinio senaties terminą, nenustatyta aplinkybių, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą kreiptis į teismą, ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija 3 Eur, todėl iš ieškovo valstybės naudai šiuo atveju nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti ieškovo T. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.