- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-15
- Bylos Nr.
- 3K-3-543/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigitas Gurevičius (pirm.), Egidijus Laužikas (pran.), Algis Norkūnas
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- A. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,
dalyvaujant kasatoriaus Kauno miesto savivaldybės atstovei Laimai Pušinskienei, ieškovui M. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį; trečiasis asmuo – A. M.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo pripažinti teisę privatizuoti gyvenamąją 13,07 kv. m patalpą (duomenys neskelbtini) šiuo metu priklausančią atsakovui, pagal Butų privatizavimo įstatymą ir įpareigoti atsakovą sudaryti šios patalpos pirkimo–pardavimo sutartį, nes šis atsisako tai padaryti. Byloje teismai nustatė, kad ieškovas 1997 m. birželio 24 d. pateikė prašymą privatizuoti iš savivaldybės nuomojamą gyvenamąją patalpą, bet Seimo sudaryta Butų privatizavimo valstybinė komisija (toliau – Seimo Valstybinė komisija) 1997 m. rugsėjo 1 d. nutarimu neleido jos privatizuoti. Ieškovas Seimo Valstybinės komisijos išvados neskundė, bet 2007 m. liepos 9 d. kreipėsi į teismą su pirmiau nurodytais reikalavimais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimu patenkino ieškovo ieškinį: 1) pripažino ieškovui teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas – 13,07 kv. m kambarį su bendra virtuve (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis; 2) įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškovu nurodytų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis; 3) priteisė ieškovui iš atsakovo 750 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas pripažino, kad ieškovas turi teisę privatizuoti ginčijamas patalpas, nes jos priklauso atsakovui, ieškovas jose gyvena nuo 1991 m. vasario 8 d., o nuomoja nuo 1997 m. birželio 19 d. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovas pateikė prašymą privatizuoti nurodytą patalpą, neįgijo kito nekilnojamojo turto privatizavimo būdu. Teismas nurodė, kad turi būti užbaigta buto privatizavimo procedūra.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nagrinėjo tik vieną teisės privatizuoti butą sąlygą, t. y. ar ji atsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nes dėl kitų sąlygų šalių ginčo nėra. Teismas sprendė, kad ieškovas įgijo Butų privatizavimo įstatyme nustatytą teisę privatizuoti ginčijamą butą dar galiojant nurodytam įstatymui, nes šio teisės akto galiojimo metu išreiškė valią privatizuoti gyvenamąją patalpą, t. y. pateikė pareiškimą dėl jos privatizavimo. Teismas nurodė, kad Seimo Valstybinė komisija pažeidė ieškovo teisę siekti prašymo dėl buto privatizavimo patenkinimo, nes, 1997 m. rugsėjo 1 d. neleidusi jo privatizuoti, nenurodė atsisakymo motyvų ir tokio nutarimo apskundimo tvarkos. Taigi teismas konstatavo, kad ieškovo pradėta buto privatizavimo procedūra turi būti užbaigta ir Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu atsiradusi jo teisė privatizuoti butą gali būti įgyvendinta pagal šiuo metu galiojančio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismai pažeidė Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnį, nes nenustatė, nors turėjo nustatyti, ar nurodyto įstatymo galiojimo metu ir jame nustatytais terminais bei sąlygomis ieškovas įgijo teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Kasatorius teigia, kad ieškovas neįgijo tokios teisės, nes Seimo Valstybinė komisija neleido 1997 m. rugsėjo 1 d. jam privatizuoti patalpų. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, pasibaigus nurodyto įstatymo 1 straipsnyje nustatytam terminui pareiškimams dėl patalpų įsigijimo paduoti, butų privatizavimo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik gavus Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118 sudarytos Seimo Valstybinės komisijos išvadą, o ieškovas tokios negavo.Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad, sprendžiant klausimą dėl asmens teisės privatizuoti butą, būtina nustatyti Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti butą (nurodyto įstatymo 4 straipsnis); ar patalpos yra privatizavimo objektas (įstatymo 2, 3 straipsniai); ar ieškovas pasinaudojo teise privatizuoti butą (įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-394/2002).Teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, nes, vertindami Seimo Valstybinės komisijos 1997 m. rugsėjo 1 d. protokolą Nr. 7(193), neatsižvelgė į tai, kad jame esanti išvada nenuginčyta, šis dokumentas yra oficialusis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią negu kiti rašytiniai įrodymai.Kasatorius tvirtina, kad, vertindami Seimo Valstybinės komisijos protokolą, teismai taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nustatytos rašytinio įrodymo pripažinimo oficialiuoju (prima facie) įrodymu sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. A. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-235/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-192/2008).Teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų viseto, neįsitikino, ar pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai buvo arba ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilini proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga).
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus, taip pat priteisti iš kasatoriaus 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepime nurodoma, kad teismai įvertino įrodymus visapusiškai, išsamiai, objektyviai. Ieškovas tvirtina, kad kasatorius neteisingai aiškina teisės privatizuoti butą atsiradimą, nes ši priklauso ne nuo Seimo Valstybinės komisijos sprendimo, bet nuo teisės aktuose nustatytų aplinkybių buvimo. Taip pat atsiliepime teigiama, kad Seimo Valstybinės komisijos neigiamas sprendimas dėl teisės privatizuoti butą neužkerta kelio ginti savo teises teisme, nes šios institucijos sprendimai privalomi kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, bet ne teismui. Atsiliepime tvirtinama, kad ieškovas įgijo teisę privatizuoti 45/100 dalis buto (duomenys neskelbtini), ją pradėjo tinkamai įgyvendinti. Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis patvirtina, kad ginčo butas yra tinkamas privatizavimo objektas, nes priklauso valstybiniam butų fondui ir naudojamas teisėtu pagrindu. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas iki 1992 m. gruodžio 1 d. yra nenaikinamasis, nes po jo pabaigos asmenims suteikta teisė kreiptis į Seimo Valstybinę komisiją. Ieškovas nurodo, kad iki termino pabaigos negalėjo įgyvendinti privatizavimo teisės ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad tik 1997 m. vasario 6 d. sprendimu jis pripažintas šeimos nariu ir vėliau su juo sudaryta buto nuomos sutartis. Atsiliepime pabrėžiama, kad Seimo Valstybinės komisijos neigiamas sprendimas dėl teisės privatizuoti butą neturi prejudicinės galios teismui spręsti šį klausimą, nes pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Seimo Valstybinės komisijos sprendimas ir teismo sprendimas yra du atskiri pagrindai, kuriais remdamosi vietos savivaldos institucijos gali leisti išsipirkti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius neteisingai teigia, jog ieškovas dabar siekia pradėti buto privatizavimo procedūrą. Ieškovas tvirtina, kad teisės privatizuoti butą įgyvendinimo procedūrą jis pradėjo įgyvendinti pagal Butų privatizavimo įstatytą ir jo galiojimo metu bei dabar siekia ją užbaigti pagal galiojantį Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ieškovas nurodo, kad teismai teisingai įvertino Seimo Valstybinės komisijos 1997 m. rugsėjo 1 d. protokolą, nes jis reikšmingas tuo, jog įrodo, kad ieškovas tinkamai ir laiku pradėjo buto privatizavimo procedūrą, paduodamas prašymą Seimo Valstybinei komisijai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra teisės klausimas, turi teisę privatizuoti butą asmuo ar ne, jeigu jis neskundė Seimo Valstybinės komisijos išvados neleisti privatizuoti, bet su tokiu prašymu kreipėsi į teismą ir nepareiškė reikalavimo panaikinti nurodytą išvadą.
Dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis
Butų privatizavimo įstatyme nustatytos valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarkos tikslas buvo Lietuvos Respublikos gyventojams ir iš buvusios SSRS respublikų į Lietuvą grįžtantiems Lietuvos Respublikos piliečiams suteikti teisę įsigyti vieną naudojamą gyvenamąjį būstą itin palankiomis sąlygomis (pirkti už mažą kainą arba gauti neatlygintinai), t. y. privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis (Butų privatizavimo įstatymo 2, 4, 6, 7, 9 straipsniai). Tai ne kartą pabrėžė ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 254; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje byla A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-192/2008). Šiuo klausimu taip pat teisingai pasisakė bylą nagrinėjęs Kauno apygardos teismas, apskųstoje nutartyje nurodydamas, kad butų pardavimas ne už rinkos, bet už daug mažesnę kainą lėmė tai, jog įstatyme pakankamai detaliai reglamentuota butų pirkimo–pardavimo tvarka ir sąlygos. Sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teismo pareiga yra aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertinant individualias konkrečios situacijos aplinkybes, nes gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinė paskirtis yra svarbi, jų pagrindu atsiradę teisiniai santykiai specifiniai. Šios kategorijos bylose visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kad jose iš esmės vyksta ginčai dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Telšių rajono prokuratūra v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., byla Nr. 3K-3-335/2001).
Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad, sprendžiant klausimą dėl asmens teisės privatizuoti butą, būtina nustatyti Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti butą (įstatymo 4 straipsnis); ar patalpos yra privatizavimo objektas (įstatymo 2, 3 straipsniai); ar ieškovas pasinaudojo teise privatizuoti butą (įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-394/2002). Dėl pirmųjų dviejų sąlygų, t. y. dėl to, kad ieškovas yra privatizavimo subjektas ir kad ginčijamos patalpos yra privatizavimo objektas, šalių ginčo nėra. Tačiau ieškovas ir kasatorius nesutaria dėl trečiosios sąlygos, t. y. ar ieškovas pasinaudojo teise privatizuoti butą.
Dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas įgyvendinimo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, bet gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 254; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje byla A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-192/2008; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, byla Nr. 3K-3-189/2006; 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-394/2002). Tai, kad netekę galios įstatymai neveikia į ateitį ir negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių įstatymų galiojimui, nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje E. K., R. K. v. Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla, byla Nr. 3K-3-783/2000).
Pagal Butų privatizavimo įstatymo (1996 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. I-1465 redakcija (Žin., 1996, Nr. 68-1643) 1 straipsnio 1 dalį šiame įstatyme buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarka nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Tai reiškia, kad vėliau pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka ir neįgijo tokios specialiuoju įstatymu nustatytos teisės. Taip pat su Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pasibaigimu baigėsi ir bet kokia galimybė teismine tvarka ginti iki tol nepradėtą įgyvendinti šiame įstatyme nustatytą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Tokią nuostatą šiuo klausimu patvirtina ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto (buvęs Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas) taikymo galimybes lemia formuojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje B. M. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-978/2002; 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-963/2002; 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-394; 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje L. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-188/2002; 2002 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje A. T. v. Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-98/2002; 2000 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-1025/2000). Tačiau Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas turintys asmenys gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, jeigu jie ne dėl savo kaltės nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosios patalpoms privatizuoti. Tokiu atveju Seimo Valstybinė komisija turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosios patalpoms privatizuoti iki 1996 m. gruodžio 31 d.
Dėl Seimo Valstybinės komisijos išvados materialinių teisinių padarinių
Pagal Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. I-118 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ 1 dalies 1 punktą Seimo Valstybinės komisijos išvados dėl prašymų leisti gyventojams paduoti pareiškimus po 1992 m. gruodžio 1 d. ir privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas yra galutinės. Taigi visi lengvatinio privatizavimo subjektai (tiek gyvenamųjų patalpų pardavėjai, tiek pirkėjai) privalėjo vadovautis nurodytomis išvadomis. Išanalizavus nurodytas įstatymines nuostatas, darytina išvada, kad, pasibaigus terminui pareiškimams dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo paduoti, privatizavimo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik gavus Seimo Valstybinės komisijos išvadą. Be to, būstas lengvatinėmis sąlygomis galėjo būti privatizuotas tik esant Seimo Valstybinės komisijos leidimui tai daryti. Jeigu Seimo Valstybinė komisija neleido asmenims paduoti pareiškimų po 1992 m. gruodžio 1 d. ir privatizuoti gyvenamųjų patalpų lengvatinėmis sąlygomis, tai pripažintina, kad atsirado tokių pat padarinių kaip ir asmenims praleidus terminą, per kurį pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privaloma pareikšti norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Tokiu atveju asmuo neįgijo teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas, nes per įstatyme nustatytą terminą nepareiškė noro pasinaudoti nurodyta teise. Šią išvadą ne kartą yra konstatavęs kasacinis teismas, pasisakydamas, kad asmuo praranda teisę nusipirkti gyvenamąsias patalpas pagal butų privatizavimo įstatymą, jeigu praleidžia pareiškimo dėl patalpų privatizavimo padavimo terminą ir negauna Seimo Valstybinės komisijos leidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. Prienų rajono valdyba, byla Nr. 3K-3-903/1999; 1999 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje M. D. v. Šiaulių miesto valdyba, byla Nr.3K-3-378/1999).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su oficialiuosius rašytinius įrodymus reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimu, ir nurodo, kad dėl analizuojamos Seimo Valstybinės komisijos išvados netaikytinas CPK 197 straipsnis, nes tai proceso teisės norma, taikoma įrodinėjimo procese. Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčo dėl jos kaip įrodymo, tačiau kilo klausimas, kokių padarinių ji sukelia materialiosios teisės aspektu, t. y. kokia jos materialinė teisinė galia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsisakymas parduoti arba neatlygintinai perduoti gyvenamąjį namą ar butą gali būti ginčijamas teismine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnis). Ši teisės norma aiškintina taip, kad teismine tvarka taip pat gali būti ginčijamas teisę parduoti gyvenamąsias patalpas turinčių vietos savivaldybių atsisakymas parduoti ar perduoti būstą, esant neigiamai Seimo Valstybinės komisijos išvadai, nes ji dėl savo galutinio ir privalomojo pobūdžio lemia tai, jog privatizavimo subjektai, negalėdami elgtis kitaip negu joje nustatyta, nesudaro pirkimo–pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutarties. Jeigu tokia išvada teismine tvarka neapskųsta, nenuginčyta ir nepanaikinta, tai ji galioja, t. y. turi teisės aktuose nustatytą materialinį teisinį efektą. Dėl to, galiojant neigiamai Seimo Valstybinės komisijos išvadai, privatizavimo subjektams nėra pagrindo sudaryti privatizavimo sandorį pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes asmuo neįgijo teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti naudojamą būstą. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad tuo atveju, kai Seimo valstybinės komisijos išvada dėl patalpų privatizavimo yra neigiama, tai asmuo turi teisę arba skųsti tokią išvadą, arba pareikšti du ieškinio reikalavimus teisme ir apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas: reikalavimą panaikinti nurodytą išvadą ir reikalavimą įpareigoti sudaryti naudojamų gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Priešingu atveju Seimo Valstybinės komisijos išvados teisėtumas lieka nepaneigtas teismine tvarka. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Seimo Valstybinės komisijos išvadų teisėtumo tik tuo atveju, kai jos yra apskųstos arba ginčijamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje L. Z. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-1085/2003; 1999 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Alytaus miesto valdyba v. A. D., byla Nr. 3K-3-758/1999; 1999 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą dėl Butų privatizavimo valstybinės komisijos išvados panaikinimo, byla Nr. 3K-3-516/1999).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pareiškimą privatizuoti iš savivaldybės nuomojamą gyvenamąją patalpą pateikė praleidęs Butų privatizavimo įstatyme nustatytą terminą, t. y. 1997 m. birželio 24 d., o Seimo Valstybinė komisija 1997 m. rugsėjo 1 d. neleido jos privatizuoti. Ieškovas neginčijo nurodytos išvados teismine tvarka, toliau naudojosi nuomojama gyvenamąja patalpa ir dėl jos privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis į teismą kreipėsi po daugiau kaip devynerių metų. Atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje ieškovas neįgijo teisės privatizuoti naudojamą būstą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes norą įsigyti nuosavybėn ginčijamas patalpas išreiškė praleidęs įstatyme nustatytą terminą, ir Seimo Valstybinė komisija neleido šiam asmeniui paduoti pareiškimo po termino ir privatizuoti nuomojamų gyvenamųjų patalpų. Antra vertus, ieškovas neprarado teisės ginčijamą būstą nuomotis ankstesnėmis sąlygomis ir pasinaudoti valstybės parama būstui įsigyti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme nustatytas tokios paramos teikimo sąlygas ir tvarką. Padarę priešingą išvadą, kad ieškovas įgijo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą būstą, nes pateikė prašymą Seimo Valstybinei komisijai, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė privatizavimo teisės normas, neatsižvelgė į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu, nes prašymo komisijai padavimas per se nereiškia tinkamo teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti būstą įgyvendinimo, jeigu komisija neleidžia asmeniui paduoti pareiškimo po termino ir privatizuoti gyvenamųjų patalpų. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su teismų išvada, kad Seimo Valstybinė komisija pažeidė ieškovo teisę siekti prašymo patenkinimo, nes nenurodė atsisakymo motyvų ir apskundimo tvarkos. Tai, kad Seimo Valstybinės komisijos protokolo išraše nenurodyta motyvų ir komisijos nutarimo apskundimo tvarkos, yra formalus trūkumas, nes tai neužkirto kelio ieškovui skųsti atsisakymo teisme pagal Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnį. Be to, nustatyta Seimo Valstybinės komisijos išvados apskundimo tvarka nespeciali, nesudėtinga, nereikalaujantis ypatingų žinių, laiko ir lėšų sąnaudų. Tai, kad ieškovas nežinojo, galėjo nežinoti ar netinkamai suvokė bei galėjo nesuvokti turįs tokią apskundimo teismui teisę, nepateisina nepasinaudojimo ja, kaip įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (lot. ignorantia juris neminem excusat) (CK 1.6 straipsnis).
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, oficialiuosius rašytinius įrodymus reglamentuojančias proceso teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šios kategorijos bylose (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Dėl to kasacinis skundas yra tenkinamas, kasatoriaus apskųsti teismų sprendimas ir nutartis naikinami ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Kasatorius sumokėjo 122,70 Lt žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą. Tai patvirtina prie kasacinio skundo pridėtas 2008 m. liepos 23 d. mokėjimo nurodymas Nr. 2209 (b. l. 81). Kasatoriui iš ieškovo priteisiamas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, nes ieškovo ieškinys atmetamas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 2, 3, 4 dalimis, 358 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. nutartį bei priimti naują sprendimą.
Ieškovo M. M. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį atmesti.
Priteisti Kauno miesto savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas 188764867) iš M. M. (duomenys neskelbtini) 122,70 Lt (vieną šimtą dvidešimt du litus 70 ct) žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.