Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Principo reikalas“ atstovui I. L.,

civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. K. (J. K.) ir A. K. (A. K.) pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – kreditoriai uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“, akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“, antstolis A. S., išnagrinėjo bankroto administratorės prašymą dėl bankrutuojančių A. K. ir J. K. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo ir 2020 m. kovo 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimo (sprendimo) 2-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi A. K. J. K. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Principo reikalas“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 20 d.

Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančių J. K. ir A. K. kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Kreditorė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nesutikdama su Plano projektu pateikė pastabas dėl bankrutuojančių fizinių asmenų išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti, pareiškėjo gaunamų dienpinigių dalies kreditorių reikalavimams dengti, pasisakė dėl savivaldybės mokamų vaiko pinigų bei jų naudojimu vaikų poreikių dalies tenkinimui.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog Plane turi būti nurodyta kiekvieną mėnesį fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu mokėti, mokėjimams įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytą susitarimą skiriamos lėšos). Iš byloje pateikto Plano projekto matyti, jog 8 punkte (būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos lėšos) numatyta, kad pareiškėjų ir jų išlaikomų asmenų (pareiškėjai turi du nepilnamečius vaikus) būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga 850 Eur/mėn. ir 90 proc. A. K. darbdavio mokamų dienpinigių. Būtiniesiems poreikiams tenkinti skirtos išlaidos susideda iš: 250 Eur išlaidų būstui, komunaliniams mokesčiams, 50 Eur transporto išlaidoms, 200 Eur maistui, 300 Eur išlaidos vaikų poreikiams tenkinti, 20 Eur vaistams, vitaminams ir higienos prekėms, 20 Eur rūbams ir avalynei, 10 Eur kitoms nenumatytoms reikmėms. Byloje pateikti duomenys, jog pareiškėjos mėnesio pajamos sudaro apie 211,50 Eur, o pareiškėjo 664,64 Eur ir darbdavio mokami dienpinigiai, pareiškėjai taip pat kiekvieną mėnesį iš (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės gauna vaikų pinigus, kurie sudaro 120 Eur. Teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti kiekvieną mėnesį nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Kreditorė pateikė pastabą dėl išlaidų vaikų būtiniesiems poreikiams tenkinti dydžio (300 Eur), nurodė, jog dalis šių poreikių turi būti tenkinama iš savivaldybės mokamų vaiko pinigų lėšų.

Vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjai augina du nepilnamečius vaikus, kuriuos privalo išlaikyti, išlaikymas, skiriamas vaikams, turi būti adekvatus, užtikrinti bent minimalių vaikų poreikių patenkinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, jog orientaciniu kriterijumi, nustatant vaikams skirtino išlaikymo dydį, gali būti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), kuri šiuo metu yra lygi 607,00 Eur. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nurodo, jog vaikų išlaikymui skirs 300 Eur sumą, t. y. kiekvienam vaikui tektų po 150 Eur, tokiu būdu pareiškėjų būtinųjų poreikių tenkinimui liktų 550 Eur (kiekvienam po 275 Eur/mėn.). Taigi nurodytos sumos, skirtinos kiekvienam asmeniui, neviršija šiuo metu patvirtinto minimaliosios mėnesinės algos dydžio. Teismas atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, kad pareiškėjams yra mokamos išmokos vaikams, nepaneigia pareiškėjų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalis). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog būtiniesiems vaikų poreikiams tenkinti, įskaitant savivaldybės mokamas išmokas vaikams, kiekvieną mėnesį tenka 420 Eur, ši suma, remiantis kasacinio teismo praktika, byloje esančiais duomenimis apie nepilnamečių vaikų amžių, bankrutuojančių fizinių asmenų turtinę padėtį, pripažintina būtina ir pagrįsta vaikų minimaliems poreikiams tenkinti (Civilinio kodekso 3.156 straipsnis, 3.192 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011; 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016 ir kt.). Tokiu būdu labiau suvaržyti pareiškėjų ir jų nepilnamečių vaikų turtinę padėtį ir mažinti išlaidas būtiniesiems poreikiams tenkinti nėra pagrindo. Esant nustatytoms aplinkybėms, pripažintina, kad kreditorės pastaba dėl pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti skirtų išlaidų nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo netvirtinti patikslinto Plano projekto (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Darbo kodeksas numato, jog darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti (Darbo kodekso 107 straipsnio 2 dalis). Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai (Darbo kodekso 107 straipsnio 3 dalis). Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Dienpinigiai pripažįstami fizinio asmens pajamomis, tačiau vien ši aplinkybė nereiškia, jog kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą, sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais.

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, jog bankrutuojančio A. K. darbdavys yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ((duomenys neskelbtini)) įsteigtas juridinis asmuo. Pareiškėjai ir bankroto administratorė nurodo, jog bankrutuojantis A. K. yra komandiruojamas dirbti ne darbdavio buveinės vietos šalyje, o vyksta dirbti į kitas šalis. Plane nurodoma, jog pareiškėjas dažnai komandiruojamas į Olandiją ar kitas Europos sąjungos šalis. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjui mokama dienpinigių suma nėra pastovi, Plane nurodoma, kad pareiškėjui mokami dienpinigiai per mėnesį sudaro vidutiniškai 1 519,18 Eur (Plano 3 punktas). Pareiškėjai nurodo, jog 10 proc. pareiškėjui mokamų dienpinigių skirs kreditorių reikalavimams tenkinti, kita dalis būtina pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti komandiruočių metu. Nagrinėjamu atveju, įvertinus dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, bylos medžiagą, o taip pat remiantis teisingu skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros principu, abejoti pareiškėjų pateiktais duomenis šioje bylos stadijoje teismas neturi pagrindo (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Kreditorės pastabos dėl pragyvenimo lygio pareiškėjo darbdavio buveinės vietos šalyje, byloje nesant duomenų, jog pareiškėjas šioje šalyje atlieka darbo funkciją, nesudaro pagrindo atsisakyti tvirtinti patikslintą Plano projektą. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjai nuosekliai nurodo, jog A. K. dažniausiai komandiruojamas vykti dirbti į Olandiją. Viešai prieinamais duomenimis nustatyta, jog minimalus darbo užmokestis Olandijoje 2019 m. siekė apie 1 616 Eur/mėn. (https://op.europa.eu/en/publication-detail/-/publication/7d3f1fd6-97be-11e9-9369-01aa75ed71a1/language-en/format-PDF/source-103804449), o 2020 m. siekė 1 654 Eur/mėn. (https://www.eurofound.europa.eu/data/statutory-minimum-wages) (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis), taigi yra didesnis nei Plane nurodomas pareiškėjui mokamas dienpinigių vidurkis mėnesiui. Esant nustatytoms aplinkybėms, o taip pat įvertinus bylos duomenis, jog pareiškėjui mokama dienpinigių suma nėra pastovi, spręsti, jog pareiškėjo pateikiami duomenys apie būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingas lėšas komandiruotės metu, nėra pagrįsti, teismas neturi pagrindo (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Pastebėtina, jog kreditorė argumento, kad pareiškėjo mokami dienpinigiai buvo vertinami pareiškėjams prisiimant kreditorinius įsipareigojimus, buvo naudojami kreditorių reikalavimams tenkinti, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Kita vertus, Plane numatytą dalį pareiškėjui mokamų dienpinigių skirti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planui vykdyti. Be to, identifikuoti konkrečią dienpinigių sumą, kuri turėtų būti skiriama kreditorių reikalavimams dengti dėl dienpinigių dydžio nepastovumo nėra galimybės, savo ruožtu pareiškėjo prašymas būtiniesiems poreikiams tenkinti skirti 90 proc. jam mokamų dienpinigių, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nelaikytinas nepagrįstu (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytą, kreditorės pastabos šiuo aspektu pripažintinos nepagrįstomis, nesudarančiomis pagrindo netvirtinti patikslinto Plano projekto (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato, kad Plane turi būti nurodomas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos (laikantis šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytos jų tenkinimo eilės ir tvarkos). Iš byloje pateikto Plano projekto matyti, jog bankrutuojantys asmenys numatė, kad pajamos viršijančios pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingas išlaidas bankroto proceso metu (laimėjimai, papildomos pajamos, darbo užmokesčio dalis, pinigai nuo turto realizavimo ir kt.) bus įneštos į bankroto bylai administruoti atidarytą depozitinę sąskaitą (Plano 13 punktas). Bankrutuojantys fiziniai asmenys nuo plano patvirtinimo teisme dienos nepaisydami savo gaunamų pajamų ir būtiniesiems poreikiams tenkinti numatytos sumos, kreditorių reikalavimų tenkinimui ir banko paslaugų apmokėjimui įsipareigojo kas mėnesį skirti ne mažesnę kaip 120 Eur sumą (kas pusmetį ne mažesnę kaip 720 Eur sumą). Bankroto administratorės atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog pareiškėjų Plane konkreti kreditorių reikalavimų tenkinimui skirta suma nėra nurodoma, įvardijama, jog ši suma negali būti mažesnė, nei 120 Eur mėnesiui, o kreditorių reikalavimams tenkinti skirtos piniginių lėšų sumos bus skaičiuojamos pagal faktą, vykdant Planą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, sutiktina su bankroto administratorės pozicija, kad kreditorė nepagrįstai reikalauja, kad fiziniai asmenys padidintų kreditorių reikalavimams dengti skirtą sumą (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Iš byloje pateiktų duomenų apie pareiškėjų gaunamas pajamas bei būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingas lėšas, matyti, jog šiuo metu nustatyti didesnę minimalią kreditoriams skirtinų lėšų sumą, nėra galimybės. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjams gaunant didesnes pajamas, remiantis Plane įtvirtintos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos nuostatomis, visos šios pajamos turės būti pervestos į depozitinę sąskaitą bankroto procese, savo ruožtu iš bankrutuojančio fizinio asmens negalima reikalauti nurodyti duomenis, kurie jam nėra žinomi. Minėta, jog fizinių asmenų bankroto paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, o kreditorių reikalavimų tenkinimas Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka turi būti derinamas su įstatymo tikslu sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, nepažeidžiant skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad bankrutuojantys fiziniai asmenys, atsižvelgę į kreditorės pastabas tikslino Planą, atlikto jo pakeitimus, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad šios pastangos nėra pakankamos tam, jog būtų maksimaliai išlaikyta kreditorių ir skolininkų interesų pusiausvyra (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Savo ruožtu kreditorės reikalavimas šioje byloje stadijoje gali sukurti prielaidas, kad bankrutuojantys fiziniai asmenys negalės vykdyti Plano reikalavimų nuo pat Plano patvirtinimo momento, kas neatitiktų skolininkų ir kreditorių interesų pusiausvyros, teisingumo, sąžiningumo principų, paneigtų Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslus ir paskirtį (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).

Kreditorė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nesutikdama su Plano projektu taip pat pateikė pastabas dėl bankroto administravimo išlaidų sumos ir jų pagrindimo, nurodė, jog Plane numatant bankroto administravimo išlaidų sąmatą ši nebuvo derinama su kreditoriais, nebuvo patvirtinta kreditorių susirinkime, tokiu būdu pažeidžiant išimtinę kreditorių teisę tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą.

Bylos medžiaga nustatyta, jog 2020 m. kovo 23 d. bankrutuojančių A. K. ir J. K. kreditorių susirinkime 2-uoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas (sprendimas) (,,už“ balsavimo kreditorė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“) dėl administravimo išlaidų sąmatos, kuriuo nuspręsta: ,,Patvirtinti 170,00 EUR su PVM bankroto administravimo išlaidų sumą laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti Planą įsiteisėjimo dienos; Patvirtinti 50,00 EUR/mėn. su PVM bankroto administratoriaus atlyginimą laikotarpiui nuo teismo nutarties patvirtinti Planą įsiteisėjimo dienos iki bankroto proceso pabaigos; Patvirtinti 10,00 EUR/mėn. su PVM išlaidų bankroto procedūroms atlikti sumą laikotarpiui nuo teismo nutarties patvirtinti Planą įsiteisėjimo dienos iki bankroto proceso pabaigos“. Bankroto administratorė su šia sąmata nesutinka, prašo teismo panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą šiuo klausimu.

Bankroto administravimo išlaidų, kurios naudojamos nuo plano patvirtinimo momento iki bankroto bylos pabaigos, dydis įstatyme nėra įtvirtintas. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 4 dalis numato, jog bankroto administratoriaus atlyginimo suma nustatoma pavedimo sutartyje, sudarytoje tarp fizinio asmens ir bankroto administratoriaus, atsižvelgiant į tai, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, į parduodamo fizinio asmens turto (taip pat ir įkeisto) rūšį ir jo kiekį, bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 12 straipsnio 2 - 4 dalyse yra nustatyti privalomi bankroto administratoriui veiksmai, kuriuos bankroto administratorius turi atlikti vykdydamas savo funkcijas. Jeigu bankrutuojantis fizinis asmuo turi realizuotino turto, bankroto administratoriui atsiranda papildomų pareigų. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad bankroto administratorius yra verslo subjektas, teikiantis administravimo paslaugas, ir jam už suteiktas paslaugas turi būti atlyginama. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė vykdo dviejų fizinių asmenų bankroto procesą, vienas iš pareiškėjų (pareiškėja J. K.), bylos duomenimis, vykdo individualią veiklą, pareiškėjas A. K. dažnai komandiruojamas dirbti į kitas šalis, dėl bankrutuojančio asmens darbo santykių su kitoje šalyje įsteigtu darbdaviu bankroto byloje teikiami dokumentai, parengti ne valstybine lietuvių kalba, todėl bankroto administratorei tektų dėti didesnes pastangas tiek duomenų gavimui, tiek gautų duomenų analizei, vertimui etc. Nors bankrutuojantys fiziniai bankroto procese realizuotino turto neturi, tai nepaneigia aplinkybių, jog šiuo atveju administratorei teks atlikti papildomus veiksmus administruojant į depozitinę sąskaitą patenkančias pinigines lėšas, tvarkant fizinių asmenų visų gautų lėšų ir jų naudojimo apskaitą, organizuojant kreditorių susirinkimus bei rengiant jiems skirtą medžiagą ar atliekant daugelį kitų Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatytų funkcijų (kontroliuoti kaip vykdomas mokumo atkūrimo planas, esant pagrindams kreipsis į teismą dėl bankroto bylos užbaigimo/nutraukimo, teikti pagalbą keičiant mokumo atkūrimo planą ir kt.).

Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, jog sumine išraiška išlaidos, skirtos bankroto procesui administruoti, galimai viršija kreditorių reikalavimų tenkinimui skirtą sumą pati savaime nereiškia, jog administravimo išlaidos yra nepagrįstai didelės. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjų gaunamas fiksuotas vidutines pajamas (876,14 Eur/mėn. ir pareiškėjui mokami dienpinigiai), būtiniesiems poreikiams tenkinti skirtų lėšų sumą (850 Eur/mėn. ir 90 proc. pareiškėjui mokamų dienpinigių sumos), o taip pat Plano nuostatas, kuriose kreditorių reikalavimams dengti bus skiriama ne mažiau kaip 120 Eur/mėn. ir tai yra minimali kreditorių reikalavimams tenkinti skiriama suma, taip pat bankroto bylos sudėtingumą, spręsti, jog Plano projekte numatyta bankroto administravimo išlaidų suma ir bankroto administratorės atlyginimo dydžiai, yra nepagrįsti ar nurodyti per dideli, nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Pastebėtina, jog bankrutuojantys fiziniai asmenys atsižvelgę į kreditorės pastabas patikslino Plane numatytas išlaidas bankroto procedūroms atlikti, šias išlaidas sumažino. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad bankrutuojantys asmenys nedėjo pastangų siekdami maksimaliai suderinti skolininkų ir jų kreditorių interesus.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarijos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 3 dalį administravimo išlaidų suma laikotarpiu nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos negali būti didesnė negu 3 MMA. Įstatyme nenustatytas bankroto administravimo išlaidų, kurios gali būti naudojamos nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo iki bankroto bylos užbaigimo, dydis, tačiau Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatyti kriterijai, kurių pagrindu galėtų ir turėtų būti nustatomas administratoriaus atlyginimo dydis.

Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl kreditorių kompetencijai priskirtų klausimų įgyvendinimo, yra nurodyta, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 2 dalies ir 26 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriose nustatyta kreditorių susirinkimo teisė tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti šių išlaidų mokėjimo tvarką, reiškia, jog kreditorių susirinkimas kompetentingas ne tik kontroliuoti mokumo atkūrimo plano rengimo procese nustatomas administravimo išlaidas, bet ir savo sprendimu jas keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo tvarką; kreditorių susirinkimas gali kontroliuoti plano vykdymą, vertindamas pagal susidariusią situaciją administravimo išlaidų dydį, ir, nustatęs pagrindą, spręsti dėl šių išlaidų pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017, 20 punktas). Kreditorių susirinkimo sprendimo pakeisti mokumo plane patvirtintų administravimo išlaidų dydį pagrįstumas gali būti įvertinamas teismo, kai fizinis asmuo ar administratorius, nesutikdami su tokiu sprendimu, apskundžia teismui kreditorių susirinkimo nutarimą (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Tokiu atveju teismas patikrina, ar administravimo išlaidos iš tiesų esant tam tikroms aplinkybėms yra per didelės ar per mažos, ar kreditorių susirinkimas, pakeisdamas administravimo išlaidų dydį, turėjo tam pagrindą, ar šių išlaidų keitimas geriausiai užtikrins fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 2 dalies ir 26 straipsnio 4 punkto nuostatos dėl kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtos teisės keisti administravimo išlaidas yra suderinamos su Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7, 8 straipsnio nuostatomis (reikalavimai planui ir plano tvirtinimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017, 21, 24 punktai; 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-219/2018).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog bankroto administravimo išlaidų dydis, remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, priklauso nuo to, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, atsižvelgiant į parduodamo turto rūšį ir jo kiekį, bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą. Nustatant bankroto administratoriaus fizinio asmens bankroto byloje atlyginimo dydį atsižvelgtina į taikomus bankroto administratoriaus atlyginimo dydžio kriterijus įmonių bankroto bylose – bankroto administratoriaus atlyginimo dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančio asmens kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-219/2018). Nagrinėjamu atveju, įvertinus bankrutuojančių A. K. ir J. K. bankroto bylos sudėtingumą (pareiškėją darbo santykiai sieja su užsienio subjektu, pareiškėja vykdo individualią veiklą), tai, kad bankroto byloje yra vykdoma dviejų fizinių asmenų bankroto procedūra, todėl bankroto administratorės darbo apimtis ir laiko sąnaudos yra dvigubai didesnės, nei vykdant vieno fizinio asmens bankroto procedūrą, darytina išvada, jog kreditorių susirinkimo patvirtina bankroto administravimo išlaidų sąmata nėra pakankama (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Aplinkybė, jog administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas yra kreditorių susirinkimo kompetencija, negali sudaryti prielaidų piktnaudžiauti įstatymo suteikta teise (Civilinio kodekso 1.137 straipsnis), ši teisė nėra absoliuti. Bankroto administratoriaus atlyginimo dydis turėtų atitikti protingumo, teisingo, sąžiningumo principus (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pareiškėjų bankroto byloje nustatyti bankroto administratorės atlyginimą bei administravimo išlaidų dydžius, kurie patvirtinti skundžiamu nutarimu. Pastebėtina, jog įrodymų, pagrindžiančių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pasiūlytą administravimo išlaidų sąmatą, byloje nėra, o kreditorė savo poziciją atsiliepime pagrindė tik aplinkybe, jog jos siūlytas bankroto administratorius vykdyti A. K. ir J. K. bankroto procedūrą, nurodė būtent tokias sumas (50 Eur bankroto administratoriaus atlyginimas ir 10 Eur išlaidos bankroto procedūroms). Pastebėtina, ir tai, kad skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas didžiausio bankrutuojančių fizinių asmenų kreditoriaus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sprendimu, kreditorė AB (duomenys neskelbtini) šiam nutarimo projektui nepritarė.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog teismas, spręsdamas dėl kreditorių susirinkime patvirtintų administravimo išlaidų sąmatos, tik patikrina, ar patvirtintas administratoriaus atlyginimas atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus, taip pat atitiktį teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams. Kadangi administravimo išlaidų tvirtinimo, keitimo, mokėjimo tvarkos nustatymo klausimas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, tai tuo atveju, kai teismas nustato, kad patvirtintas administratoriaus atlyginimas neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatytų kriterijų, jis turi panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti šį klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-219/2018).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažinti, jog skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata atitinka nurodytus kriterijus, nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Esant nustatytoms aplinkybėms, bankroto administratorės prašymas tenkintinas ir 2020 m. kovo 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimas 2-uoju darbotvarkės klausimu naikintinas ir klausimas dėl šių išlaidų dydžio nustatymo ir (ar) pakeitimo perduotinas nagrinėti kreditorių susirinkimui iš naujo (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis, Fizinių asmenų bankroto įstatymo 22 straipsnio 4 dalis).

Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, reglamentuoja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio nuostatos. Susipažinus su bankrutuojančių fizinių asmenų mokumo atkūrimo plano turiniu, matyti, jog mokumo atkūrimo plano projekte yra nurodyti ir aptarti įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, išanalizuotos pareiškėjų galimybės jį įvykdyti pagal esamą situaciją, mokumo atkūrimo plane yra nurodytos kiekvieną mėnesį pareiškėjų poreikiams tenkinti būtinos lėšos, numatomos išlaidos bankroto procedūroms atlikti ir atlyginimo administratorei dydžiai, numatomos priemonės pareiškėjų mokumui atkurti, pateikiamas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, taip pat duomenys apie pareiškėjų sudarytas sutartis, informacija apie kreditorių suteiktą pagalbą bankrutuojantiems fiziniams asmenims, nemokumo priežastys. Taigi susipažinus su pareiškėjų patikslintu mokumo atkūrimo plano projektu, pripažintina, jog Fizinių asmenų bankroto įstatymo reikalavimai, keliami mokumo atkūrimo planui, nėra pažeisti.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 8 dalis numato teismui teisę patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo planą atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinus nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus.

Susipažinus su bankroto administratorės išvada dėl patikslinto Plano projekto nustatyta, jog administratorės vertinimu, Plano projektas parengtas ir patikslintas tinkamai ir detaliai, Planas atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio reikalavimus, Planas gali būti realiai įgyvendintas, ko pasėkoje bus pasiektas pagrindinis bankroto proceso tikslas – atkurtas fizinių asmenų mokumas.

Fizinių asmenų bankroto įstatyme imperatyviai įtvirtinta teismo teisė tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektą, jei nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, arba jo netvirtinti, jei nustatoma, jog buvo pažeista mokumo atkūrimo plano projekto pateikimo tvirtinti procedūra, reglamentuota Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnyje. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei turimus duomenis, aplinkybes, jog parengtas Plano projektas buvo pateiktas administratoriui, administratorius parengė išvadą dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo, sušaukė kreditorių susirinkimą, kurio metu Planui nepritarta, bankrutuojantys fiziniai asmenys pagal kreditorių pastabas Plano projektą tikslino, pateikė jį administratoriui, kuris parengė išvadą dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano projekto, sušaukė kreditorių susirinkimą, kuriame patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui nepritarta iš esmės dėl tų pačių priežasčių, kaip ir pradiniam mokumo atkūrimo plano projektui, administratorė mokumo atkūrimo plano projektą kartu su vykusio susirinkimo medžiaga pateikė tvirtinti teismui, teismas sprendžia nesant pagrindo išvadai, jog rengiant ar teikiant tvirtinti mokumo atkūrimo planą, buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, tai yra, planas neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnyje nurodytų formos reikalavimų, ar planas pateiktas tvirtinti, nesilaikant Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnyje nustatytos plano pateikimo tvirtinti tvarkos. Kreditorės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pastabos nesudaro pagrindo priešingai išvadai, pateiktos pastabos nėra pagrįstos, nesudaro pagrindo išvadai, kad patvirtinus pareiškėjų Planą būtų pažeista skolininkų ir kreditorių interesų pusiausvyra.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kad kreditorės pateiktos pastabos dėl mokumo atkūrimo plano projekto nėra pagrįstos, byloje nenustatyta procedūrinių pažeidimų rengiant ar teikiant tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektą, pateiktas Planas tenkina Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio reikalavimus, bankroto administratorė pateikė išvadą, kurioje nurodė, jog mokumo atkūrimo plane nurodyti tikslai bus pasiekti, darytina išvada, jog patvirtinus bankrutuojančių J. K. ir A. K. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą bus užtikrinta teisinga skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyra bei pasiektas pagrindinis fizinio asmens bankroto tikslas – fizinio asmens mokumo atkūrimas (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Todėl bankrutuojančių fizinių asmenų patikslintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas tvirtintinas (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio 6 dalis, 8 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 - 291 straipsniais, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsniu, teismas

nutaria:

tenkinti bankroto administratorės prašymą.

Patvirtinti teismui 2020 m. kovo 24 d. pateiktą bankrutuojančių J. K. (J. K.) ir A. K. (A. K.) kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą.

Panaikinti 2020 m. kovo 23 d. bankrutuojančių J. K. (J. K.) ir A. K. (A. K.) kreditorių susirinkimo nutarimą 2-uoju darbotvarkės klausimu ir perduoti kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo dienos gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.