Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Z. Romanovaitė Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00068-2009-9

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. vasario 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Violetos Miliuvienės, Savinijaus Katausko, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J., Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės V. Tilvikienės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį jam paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

R. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Juridinis asmuo UAB „M. B. P.“ pagal BK 209 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas), pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, juridiniam asmeniui tapus nepavojingu (BK 36 straipsnis), ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.

UAB “G.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad jis aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą: jis, būdamas UAB „M.B.P.", įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2000-07-13 Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (2003-12-11 Nr. IX-1889 redakcija) 37 str. 10 d., būdamas atsakingu už Bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio l d., būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą, veikdamas nusikalstamai aplaidžiai, veikdamas per UAB „M.B.P.” vyr. buhalterę L. Š., nesuvokusią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 9 ir 14 str. nuostatas, neparinko 2008 m., 2009 m. apskaitos politikos, nepatvirtino asmenų, kurie turi teisę surašyti ir l pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašo, pažeisdamas to paties įstatymo 6 straipsnio 2 d., kuri numato, kad „ į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu ", 12 straipsnio 2 d., kuri numato, kad „ ūkinės operacijos ir ūkiniai Įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais", 12 straipsnio 4 d., kuri numato, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti", 16 straipsnio l d., kuri numato, kad „ ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registre", laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-02-09 UAB „M.B.P." buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo ne visas įvykusias ūkines operacijas, tai yra:

Be to, R. J. laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-02-09 nepildė UAB „M.B.P.” kasos, AB Šiaulių banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB banko „Hansabankas” sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimų, pardavimo, atskaitingų asmenų apskaitos registrų.

Be to, R. J. pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. l d., kuri numato, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą" ir to paties straipsnio 2 d., kuri numato, kad „ <..>apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų" laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-02-09 neišsaugojo atsargų, žaliavų kelyje, pagamintos produkcijos, prekių skirtų perparduoti, išankstinių apmokėjimų, būsimų laikotarpių sąnaudų, įmokėtų garantijų, pirkėjų įsiskolinimo, kitų gautinų sumų, rezervų, skolų tiekėjams, gautų išankstinių apmokėjimų, su darbo santykiais susijusiu įsipareigojimų, sukauptų sąnaudų, mokėtinų sumų biudžetui, pajamų, sąnaudų apskaitos registrų.

Be to, R. J., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-03 nutarimo „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo" 5 punkto reikalavimus, kad „Visas įmonės turtas turi būti inventorizuojamas reorganizuojant įmonę", neorganizavo UAB „M.B.P." turto inventorizacijos 2008 m. kovo mėn. 31 d., tai yra sprendimo Nr. 2008/03-31 reorganizuoti UAB „M.B.P." priėmimo dienai.

Dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti laikotarpio nuo 2008-08-08 iki 2009-02-09 UAB „M.B.P.” veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, R. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad dėl UAB „M.B.P.” sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Jis, būdamas UAB „M.B.P.”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir, užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „M.B.P.” turtą, pagal 2000-07-13 Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (2003-12-11 Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 10 d., būdamas atsakingu už Bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, tyčia, žinodamas, kad 200801-01 bendrovės įsipareigojimai 4325085,71 Lt, užregistruoti 2008-01-01 balanse 725706,11 Lt arba 1,2 karto viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, 2008-05-31 bendrovės įsipareigojimai 3681315,74 Lt, užregistruoti 2008-05-31 balanse 461943,58 Lt arba 1,14 karto viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, 2008-08-07 bendrovės įsipareigojimai 3522069 Lt, užregistruoti 2008-08-07 balanse, prieš turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų sumažinimą, 263594 Lt arba 1,08 karto viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1999-12-02 Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo Nr. VIII-463 3 straipsnio „Mokėjimų eilės tvarka" l dalies reikalavimus - „kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka”, 3 dalies reikalavimus „ Tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio l dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai”, laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 valstybės biudžetui nesumokėjo 306795 Lt mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio, tačiau AB „Swedbank” sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) registruose „Sąskaitų aktyvumo ataskaita” laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 užregistravo nuo 143877,09 Lt iki 852771,86 Lt sumokėjimą tiekėjams, o būtent:

2008 m. sausio mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 24247 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 852771,86 Lt sumokėjimą tiekėjams; 2008 m. vasario mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 24247 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 701131,56Lt sumokėjimą tiekėjams; 2008 m. kovo mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 23875 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 420204,24 Lt sumokėjimą tiekėjams; 2008 m. balandžio mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 23875 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 494248,15 Lt sumokėjimą tiekėjams; 2008 m. gegužės mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 23875 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 401612,15 Lt sumokėjimą tiekėjams; 2008 m. birželio mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 32828 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 519732,52 Lt sumokėjimą tiekėjams; 2008 m. liepos mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 32828 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 657799,30 Lt sumokėjimą tiekėjams; 2008 m. rugpjūčio mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 26739 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 335366,30 Lt sumokėjimą tiekėjams; 2008 m. rugsėjo mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 25571 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 270283,57 Lt sumokėjimą tiekėjams;2008 m. spalio mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 23161 Lt pridėtinės vertė mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 244453,05 Lt sumokėjimą tiekėjams;2008 m. lapkričio mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 23161 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 329487,87 Lt sumokėjimą tiekėjams;2008 m. gruodžio mėn. nesumokėjo mokėtino į biudžetą 22388 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau apskaitos registre užregistravo 143877,09 Lt sumokėjimą tiekėjams.

Be to, R. J. buvo kaltinamas ir tuo, kad žinodamas, kad įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas ir buvo sunki ekonominė padėtis, neturėdamas realios galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, jis atstovaudamas UAB „M.B.P.”, 2008- 08-31 pasirašė sutartį dėl reikalavimo perleidimo ir tarpusavio užskaitos su UAB „M.B.C.”, atstovaujama R. A., pagal kurią UAB „M.B.P.” perleido, o UAB „M.B.C.” perėmė A. J. 450000 Lt skolą, pagal 2006-11-30 paskolos sutartį, tuo patenkindamas vieno kreditoriaus UAB „M.B.C.” reikalavimą.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. J., žinodamas, kad UAB „M.B.P.” įsiskolinimas UAB „G.“ pagal laikotarpio nuo 2008-08-31 iki 2009-01-31 PVM sąskaitas faktūras - 761500,59 Lt, laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-01-14 iš AB „Swedbank” sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė 134825,31 Lt mokėjimą kitiems ūkio subjektams:

2008-09-04 mokėjimo dokumentu Nr. 7437 36993 Lt sumokėjimą UAB „N.” pagal 2008-09-02 PVM sąskaitą faktūrą serija NEI Nr. 000001246;2008-10-28 mokėjimo dokumentu Nr. 7512 36839,31 Lt sumokėjimą UAB „S.” pagal 2008-09-12 PVM sąskaitą faktūrą serija STN Nr. 000885 -2022,83 Lt, pagal 2008-09-30 PVM sąskaitą faktūrą serija STN Nr. 000888 -17645,72 Lt, pagal 2008-10-13 PVM sąskaitą faktūrą serija STNNr. 000894 -1665,56 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą serija STNNr. 000897 -15505,20 Lt;2008-10-09 mokėjimo dokumentu Nr. 7489 20000 Lt sumokėjimą ir 2008-10-30 mokėjimo dokumentu MK Nr. 7515 36993 Lt sumokėjimą UAB „N.” pagal 2008-10-02 PVM sąskaitą faktūrą serija NEI Nr. 000001279;2009-01-14 mokėjimo dokumentu Nr. 7592 24000 Lt sumokėjimą UAB „M.B.P.P.”.

Tokiu būdu R. J. buvo kaltinamas tuo, kad žinodamas, kad UAB „M.B.P.” yra, sunkios ekonominės padėties, įmonei gresia bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams iš viso 1296978,98 Lt žalą, iš jų Valstybės biudžetui -306795 Lt, UAB -„G.“ -761500,59 Lt. Pagal šį kaltinimą R. J. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Be to, R. J. pagal BK 209 straipsnį buvo kaltinamas tuo, kad jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams: būdamas UAB „M.B.P.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir, užimamų pareigų pagrindu, būdamas materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „M.B.P.“ turtą, pagal 2000-07-13 Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (2003-12-11 Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 10 d., būdamas atsakingu už Bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-02-09, veikdamas tyčia, žinodamas, kad 2008-01-0l Bendrovės įsipareigojimai 725706,11 Lt arba 1,2 karto viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertę, vykdydamas UAB „M.B.P.“ veiklą priėmė sprendimus sąlygojusius Bendrovės visišką nemokumą bei didelės žalos kreditoriams padarymą, o būtent:

2008-03-31 vienintelio akcininko sprendimu Nr. 2008/03-31 nutarė reorganizuoti Bendrovę, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimą „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ 5 punkto reikalavimus, kad „Visas įmonės turtas turi būti inventorizuojamas reorganizuojant įmonę (pagal sprendimo reorganizuoti įmonę priėmimo dienos būklę)", neorganizavo UAB „M.B.P.“ turto, įsipareigojimų inventorizacijos 2008-03-31 dienai, tačiau 2008-05-15pasirašė atskyrimo sąlygas, nors žinodamas, kad 2008-05-31 bendrovės įsipareigojimai 3681315,74 Lt, užregistruoti 2008-05-31 balanse 461943,58 Lt arba 1,14 karto viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, bet 2008-07-03, vienintelio akcininko sprendimu patvirtino UAB „M.B.P." ir UAB „M.B.P.P." atskyrimo (reorganizavimo) sąlygas, ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001-11-06d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 15 straipsnio 12 d. reikalavimus „<...Jei priimtas sprendimas likviduoti ar reorganizuoti Įmonę, ta įmonė turi sudaryti balansą<...> pagal reorganizavimo dienos duomenis", nesudarė balanso bei neužpildė turto, piniginių lėšų, debitorių, kreditorių apskaitos registrų 2008-07-17 d., t. y. UAB „M.B.P." reorganizavimo dienai, bei UAB „M.B.P.P" perdavė UAB „M.B.P." turto už 5104616,24 Lt pagal 2008-08-06 ir 2008-08-07 turto perdavimo priėmimo aktus: 2008-08-07 Ilgalaikio turto nurašymo aktą Nr. IT08/08/06, 2008-08-07 Atsargų nurašymo aktą Nr. 08/08/06-03-19, 2008-08-06 atleido iš darbo UAB „M.B.P.“ 87 darbuotojus iš 95, kuriuos priėmė dirbti į UAB „M.B.Pl“, o UAB „M.B.P.“ liko vienintelis darbuotojas - akcijų savininkas ir direktorius R. J.. Dėl ko, po reorganizacijos, naujajai bendrovei - UAB „M.B.Pl", perdavus visą pagamintą produkciją, visas prekes, visą programinę įrangą, visas transporto priemones, įrankius ir įrenginius, visą kitą nematerialų turtą, nepaskirstytą UAB „M.B.P." pelną, bendrovėje „M.B.P." neliko turto, tik liko teisės ir prievolės, susijusios su nuoma ir subnuoma, o UAB „M.B.Pl" tęsė reorganizuotos bendrovės „M.B.P." veiklą - vykdė prekybą baldais, dirbo su tais pačiais tiekėjais ir klientais, pasamdė tuos pačius darbuotojus, t.y. buvo perduotas turtas, teisės ir prievolės, susijusios su mažmenine ir didmenine baldų prekyba. UAB „M.B.P." nuo 2008-01-0l iki 2008-12-31 laikotarpiu, vykdydama patalpų nuomos (subnuomos) veiklą išsinuomojo didesnius negyvenamųjų patalpų plotus nei pati išnuomojo, t.y.: pagal 2007-06-28 nuomos sutartį su UAB „G.“ išsinuomojo 4580 kv. m. bendro ploto, o pernuomojo 3340 kv. m., pagal 2005-11-11 ir 2006-08-10 sutartis su UAB „N.M.“ išsinuomojo 5090 kv. m. o pernuomojo 1570 kv. m., pagal 2005-03-31 sutartį su „K.H.“ išsinuomojo 985,56 kv. m. bendro ploto, o pernuomojo 430 kv. m. ir tokiu būdu UAB „M.B.P.“ laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 išsinuomojo patalpų už 5005034 Lt, o išnuomojo patalpų už 2626632 Lt, skirtumas tarp pardavimo - pirkimo sudarė 2378402 Lt, kas sąlygojo Bendrovei nuostolį.

Be to, R. J. buvo kaltinamas, jog priėmė sprendimą dėl prekės ženklo „M.B.“ perleidimo bendrovei „M.B.Pl“, 2009-01-30 sudarydamas pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią prekės ženklo pardavimo kaina -100 Lt. Tokiu būdu, prekės ženklo, kuris yra veiksmingos konkurencinės kovos priemonė, perleidimas už 100 Lt, pažeidė UAB „M.B.P.“ kreditorių interesus.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. J., po bendrovės „M.B.P.“ reorganizacijos praėjus 5 mėnesiams, 2008-12-19 Klaipėdos apygardos teismui pateikė ieškinį iškelti UAB „M.B.P." bankroto bylą, tačiau apie tai kreditoriui UAB „G.‘ nepranešė ir sąmoningai nutylėdamas, kad įmonė veiklos nevykdo, bet imituodamas šios veiklos vykdymą, sudarė su UAB „G.“ 2008-12-31 susitarimą Nr. 2 ir 2009-02-02 susitarimą Nr. 3 dėl 2007-06-28 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2007B2/NS-25 sąlygų pakeitimo.

1. 2008-09-04 mokėjimo dokumentu Nr. 7437 36993 Lt sumokėjimą UAB „N." pagal 2008-09-02 PVM sąskaitą faktūrą serija NEI Nr. 000001246;

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė V. Tilvikienė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį dėl R. J. išteisinimo pagal BK 208 straipsnio l dalį ir 209 straipsnį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti jį kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 40 MGL ( 5200 Lt) baudą, pripažinti jį kaltu pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis pagal BK 208 straipsnio l dalį ir 223 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikaltimų, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, bei vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis subendrintą bausmę visiškai sudėti su pagal BK 209 straipsnį paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 50 MGL (6500 Lt) baudą. Taip pat prašo vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu atidėti R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 6 mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį dėl juridinio asmens - UAB „M.B.P." išteisinimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio l dalį, panaikinti ir juridinį asmenį UAB „M.B.P." pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 1 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, juridiniam asmeniui tapus nepavojingu (BK 36 straipsnis) ir baudžiamąją bylą BUAB „M.B.P." atžvilgiu nutraukti, bei tenkinti UAB „G." pareikštą civilinį ieškinį 850769,59 Lt sumai ir priteisti šią sumą UAB „G." naudai solidariai iš R. J., BUAB „M.B.P.".

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad liudytojo P. J. parodymai vertintini kritiškai, nes jis nevedė derybų su R. J., o jas vedė I. L.. Skunde pažymima, kad teismas neapklausė liudytojos I. L., o šias išvadas padarė pagal liudytojos L. L. K. parodymus, kuri išreiškė tik savo nuomonę susipažinusi su BUAB „M.B.P." dokumentais, ji taip pat tiesiogiai nedalyvavo jokiose derybose tarp UAB „G." ir UAB „M.B.P." bei tiriamuoju laikotarpiu neturėjo jokių įgaliojimų atstovauti UAB „M.B.P.". Mano, kad liudytojo P. J. parodymų teisingumą pagrindžia šie duomenys: UAB „G." 2009 m. liepos 15 d. pareiškimas, 2009 m. rugsėjo 25 d. papildomas paaiškinimas, 2009 m. lapkričio 3 d. papildomas paaiškinimas, 2010 m. sausio 19 d. prašymas, bei ta aplinkybė, jog R. J., po bendrovės „M.B.P." reorganizacijos praėjus 5 mėnesiams, 2008 m. gruodžio 19 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė ieškinį iškelti UAB „M.B.P." bankroto bylą, tačiau apie tai kreditoriui UAB „G." nepranešė ir sąmoningai nutylėdamas, kad įmonė veiklos nevykdo, bet imituodamas šios veiklos vykdymą ir tęstinumą, sudarė su UAB „G." 2008 m. gruodžio 31 d. susitarimą Nr. 2 ir 2009-02-02 susitarimą Nr. 3 dėl 2007 m. birželio 28 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2007B2/NS-25 sąlygų pakeitimo. Be to, P. J. parodymų teisingumą pagrindžia prie R. J. apklausos pateiktas 68 priedas, iš kurio matyti, kad UAB „G.“ sutiko su skolos atidėjimu iki 2009 m. kovo 01 bei iš 78 priedo, jog susitarė dėl minimalios nuomos kainos, tačiau apie tai, kad pateikė ieškinį dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo, duomenų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmestinas, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės V. Tilvikienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo R. J. apeliacinio skundo

R. J. nuteistas ir už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 21 straipsnio l dalies reikalavimą, kuris numato, kad „patvirtintos metinės finansinės atskaitos ir metinis pranešimas kartu su auditoriaus išvada <...> skelbiami viešai Juridinių asmenų registre", nepateikė UAB „M.B.P." 2008 m. finansinių ataskaitų Valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo Juridinių asmenų registro skyriui. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad finansinė atskaitomybė nėra BK 223 straipsnyje įtvirtintos veikos dalykas. Aplaidžios apskaitos tvarkymo, kaip neteisėtos veikos, dalykas pirmiausia yra apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai, o finansinė atskaitomybė, t. y. deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ir kiti dokumentai, į kuriuos rašomi duomenys apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą, sudaro BK 220, 221 straipsniuose numatytų veikų dalyką. R. J. nenuteistas pagal minėtus straipsnius, kita vertus, teismo nuosprendyje išdėstant jam inkriminuoto aplaidaus apskaitos tvarkymo aplinkybes, pagrįstai nurodyti ir faktai apie kitus buhalterinės apskaitos pažeidimus. Kaltinime nurodytas R. J. pažeidimas, kad jis nepateikė UAB „M.B.P." 2008 m. finansinių ataskaitų Valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo Juridinių asmenų registro skyriui, ši aplinkybė tiesiogiai ir reikšmingai susijusi su BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymu, todėl nėra perteklinė ir nešalinama iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

Pirmosios instancijos teisme auditoriai A. M. ir S. B., suteikę konsultaciją R. J., vertindami specialisto išvadą Nr. 5-3/42, teigė, kad joje yra esminių neatitikimų, kad įmanoma iš pirminių dokumentų nustatyti įmonės turtą, nuosavybę ir įsipareigojimus. Tačiau šiuos teiginius paneigia specialisto išvada Nr. 5-3/42, kurioje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 9 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „M.B.P.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (T 13, b. l. 47). Be to, auditoriai A. M. ir S. B. savo 2012 m. lapkričio 2 d. išvadą pateikė tik susipažinę su specialisto išvada Nr. 5-3/42, tačiau netyrė UAB „M.B.P.“ buhalterinės apskaitos dokumentų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, pažeidžiant konkrečius nuosprendyje nurodytus teisės aktų reikalavimus. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, jo kaltė įrodyta liudytojų parodymais, specialisto išvada ir teisiamajame posėdyje ištirta kita bylos medžiaga. Pagal tuos faktus, kuriuos byloje yra konstatavęs pirmosios instancijos teismas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, todėl apelianto R. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės V. Tilvikienės apeliacinio skundo

Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino R. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje, padarymo. Pirmosios instancijos teismas išteisino R. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

R. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis visais įmanomais būdais siekė stabilizuoti blogėjančią įmonės finansinę padėtį, tačiau susiklosčiusios šalyje ekonominės krizės sąlygomis teigiamų rezultatų pasiekti buvo neįmanoma - susitraukus nekilnojamojo turto rinkai, neišvengiamai mažėjo baldų gamybos ir prekybos apimtys, todėl jo, kaip vienintelio akcininko, sprendimas reorganizuoti bendrovę buvo priimtas siekiant išvengti jos žlugimo, o ne pakenkti kreditorių interesams. Subnuomininkai nebesugebėjo laiku atsiskaityti už paslaugas, kas įtakojo ir UAB „M.B.P.“ skolų augimą. Šie jo parodymai patvirtinami ir bylos medžiaga (T 18, b. l. 9, 14, 40, 41-48, 50). 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 62 straipsnyje numatyta, kad sprendimą dėl reorganizavimo priima kiekvienos reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios bendrovės visuotiniai akcininkų susirinkimai. Kai bendrovėje yra skirtingų klasių akcijų, sprendimas priimamas, jei jam balsuodami atskirai pritaria kiekvienos klasės akcijų savininkai (taip pat ir akcijų, nesuteikiančių balsavimo teisės, savininkai). Sprendimas dėl reorganizavimo gali būti priimtas ne anksčiau kaip praėjus 30 dienų nuo viešo paskelbimo apie parengtas reorganizavimo sąlygas įstatuose nurodytame dienraštyje. Sprendimu dėl reorganizavimo turi būti patvirtintos reorganizavimo sąlygos ir pakeisti tęsiančių veiklą bendrovių įstatai ar priimti po reorganizavimo sukuriamų naujų bendrovių įstatai. Dokumentas, patvirtinantis visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą reorganizuoti bendrovę, ne vėliau kaip per 5 dienas turi būti pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui.

Reorganizuojamų ir reorganizavime dalyvaujančių bendrovių valdybos (jei valdybos nesudaromos ? bendrovių vadovai), gavusios visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą, privalo parengti bendrovės reorganizavimo sąlygas, kuriose, be kitų sąlygų, turi būti numatyta: 1) informacija, nustatyta Civilinio kodekso 2.44 straipsnyje, apie kiekvieną reorganizuojamą ir reorganizavime dalyvaujančią bendrovę bei kiekvienos po reorganizavimo sukuriamos naujos bendrovės pavadinimas, teisinė forma, buveinė; 2) reorganizavimo būdas (prijungimas, sujungimas, išdalijimas, padalijimas); 3) po reorganizavimo pasibaigiančios bendrovės ir po reorganizavimo veiksiančios bendrovės; 4) po reorganizavimo pasibaigiančių bendrovių akcijų keitimo į po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijas santykis, jo pagrindimas, po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijų skaičius pagal klases bei jų nominali vertė, taip pat akcijų skirstymo akcininkams taisyklės; 5) po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijų išdavimo jų akcininkams tvarka ir terminai; 6) akcininkams priklausančių ir gaunamų po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijų kainos skirtumas, išmokamas pinigais; 7) momentas, nuo kurio po reorganizavimo pasibaigiančios bendrovės akcininkams suteikiama teisė į bendrovės, kuri veiks po reorganizavimo, pelną, ir visos su šios teisės suteikimu susijusios sąlygos; 8) momentas, nuo kurio po reorganizavimo pasibaigiančios bendrovės teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo veiksiančiai bendrovei; 9) momentas, nuo kurio po reorganizavimo pasibaigiančios bendrovės teisės ir pareigos pagal sandorius pereina po reorganizavimo veiksiančiai bendrovei ir sandoriai įtraukiami į šios bendrovės buhalterinę apskaitą; 10) teisės, kurias po reorganizavimo veiksianti bendrovė suteikia atskirų klasių akcijų, obligacijų bei kitų vertybinių popierių savininkams; 11) skaidymo atveju – tikslus skaidomos bendrovės turto, teisių ir prievolių aprašymas ir jų paskirstymas po reorganizavimo veiksiančioms bendrovėms; 12) reorganizuojamų ir reorganizavime dalyvaujančių bendrovių organų nariams ir reorganizavimo sąlygas vertinantiems ekspertams suteikiamos specialios teisės. Reorganizavimo sąlygos turi būti įvertintos audito įmonės, su kuria sutartį sudaro kiekviena reorganizavime dalyvaujanti ir reorganizuojama bendrovė. Jei norima sudaryti sutartį su bendra audito įmone, tokiai audito įmonei turi pritarti Juridinių asmenų registro tvarkytojas. Audito įmonė turi parengti reorganizavimo sąlygų vertinimo ataskaitą, kurioje, be kita ko, turi būti: 1) išvados dėl akcijų keitimo santykio teisingumo ir pagrįstumo; 2) metodai, panaudoti akcijų keitimo santykiui nustatyti, ir išvados dėl šių metodų tinkamumo bei įtakos nustatant akcijų vertę; 3) kilusių vertinimo sunkumų aprašymas. Reorganizavimo sąlygų vertinimo ataskaita turi būti parengta ir pateikta bendrovei ne vėliau kaip likus 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo. Kartu su reorganizavimo sąlygomis turi būti parengti pakeisti tęsiančių veiklą bendrovių įstatai ar po reorganizavimo sukuriamų naujų bendrovių įstatai. Pasiūlymus dėl reorganizavimo sąlygų gali teikti stebėtojų taryba, valdyba, bendrovės vadovas ir akcininkai, kuriems nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominali vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo. Reorganizavimo sąlygos turi būti pateiktos Juridinių asmenų registro tvarkytojui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo apie jų sudarymą dieną įstatuose nurodytame dienraštyje. Kartu su reorganizavimo sąlygomis Juridinių asmenų registro tvarkytojui turi būti pateikta reorganizavimo sąlygų vertinimo ataskaita. Nuo viešo paskelbimo apie reorganizavimo sąlygų sudarymą dienos bendrovė, kuri po reorganizavimo pasibaigia, įgyja reorganizuojamos bendrovės statusą, o bendrovė, kuri po reorganizavimo tęsia veiklą ? dalyvaujančios reorganizavime bendrovės statusą (Akcinių bendrovių įstatymo 63 straipsnis).

Akcinių bendrovių įstatymo 65 straipsnyje numatyta, kad kiekviena reorganizuojama ir dalyvaujanti reorganizavime bendrovė apie parengtas reorganizavimo sąlygas turi viešai paskelbti įstatuose nurodytame dienraštyje tris kartus ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais arba ne vėliau kaip likus 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo dėl bendrovės reorganizavimo viešai paskelbti įstatuose nurodytame dienraštyje vieną kartą ir pranešti visiems bendrovės kreditoriams raštu. Skelbime ar pranešime turi būti nurodyti 63 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 8 ir 9 punktuose išvardyti duomenys ir nurodyta, kur ir kada galima susipažinti su šio straipsnio 2 dalyje išvardytais dokumentais. Ne vėliau kaip likus 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo, kiekvienam bendrovės akcininkui ir kreditoriui turi būti sudaryta galimybė kiekvienos reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios bendrovės buveinėje susipažinti su: 1) reorganizavimo sąlygomis; 2) tęsiančių veiklą bendrovių pakeistais įstatais ar po reorganizavimo sukuriamų naujų bendrovių įstatais; 3) reorganizuojamų ir dalyvaujančių reorganizavime bendrovių 3 paskutinių metų metine finansine atskaitomybe. Jei reorganizavimo sąlygos buvo sudarytos praėjus 6 mėnesiams po nors vienos dalyvaujančios reorganizavime bendrovės finansinių metų pabaigos, pagal tas pačias taisykles kaip ir prieš tai sudaryta metinė finansinė atskaitomybė turi būti sudaroma ir akcininkams pateikiama tarpinė finansinė atskaitomybė. Ji neturi būti sudaryta anksčiau nei likus 3 mėnesiams iki reorganizavimo sąlygų sudarymo; 4) reorganizavimo sąlygų vertinimo ataskaitomis; 5) reorganizuojamų ir dalyvaujančių reorganizavime bendrovių valdybų (jeigu valdyba nesudaroma ? bendrovės vadovo) parengtomis reorganizavimo ataskaitomis apie numatomą reorganizavimą. Akcininko ir kreditoriaus reikalavimu bendrovė privalo pateikti šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų kopijas. Akcininkui dokumentų kopijos pateikiamos nemokamai. Reorganizuojamos ir dalyvaujančios reorganizavime bendrovės vadovas turi pranešti bendrovės akcininkams (rašytinį pranešimą pridėti prie šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų bei pranešti žodžiu visuotiniame akcininkų susirinkime) apie esminius turto, teisių ir prievolių pasikeitimus laikotarpiu tarp reorganizavimo sąlygų sudarymo ir visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo. Kiekvienos reorganizuojamos ir dalyvaujančios reorganizavime bendrovės vadovas apie esminius turto, teisių ir prievolių pasikeitimus bendrovėje turi informuoti kitų dalyvaujančių reorganizavime bendrovių vadovus, kad šie apie tai galėtų pranešti tų bendrovių akcininkams.

Dėl prievolių įvykdymo papildomam užtikrinimui reorganizuojamų ir dalyvaujančių reorganizavime bendrovių kreditoriams numatyta, kad kiekviena reorganizuojama ir dalyvaujanti reorganizavime bendrovė privalo papildomai užtikrinti prievolių įvykdymą kiekvienam to reikalaujančiam jos kreditoriui, kurio teisės atsirado ir nepasibaigė iki viešo paskelbimo apie sudarytas reorganizavimo sąlygas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl reorganizavimo, atsižvelgiant į reorganizuojamos ar dalyvaujančios reorganizavime bendrovės bei po reorganizavimo veiksiančios bendrovės, kuriai pagal reorganizavimo sąlygas pereina įsipareigojimai, finansinę būklę, prievolės įvykdymas pasunkės. Bendrovės kreditoriai savo reikalavimus gali pateikti nuo reorganizavimo sąlygų paskelbimo pirmos dienos iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo. Bendrovė gali neteikti prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo, jei jos įsipareigojimų kreditoriui įvykdymas yra pakankamai užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Ginčus dėl prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo sprendžia teismas. Juridinių asmenų registro tvarkytojui negali būti teikiami dokumentai dėl bendrovių, kurios veiks po reorganizavimo, ar jų įstatų įregistravimo bei dokumentai dėl bendrovių, kurios po reorganizavimo pasibaigs, išregistravimo, jeigu nėra papildomai užtikrintas prievolių įvykdymas to reikalaujančiam kreditoriui, kaip nustatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas dėl prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo (Akcinių bendrovių įstatymo 66 straipsnis).

R. J. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog siekiant išvengti teisinių klaidų, reorganizacijos procesui parengti ir jį atlikti buvo sudaryta sutartis su advokatu. Aplinkybę, kad reorganizacijos sąlygos neprieštaravo įstatymo reikalavimams, patvirtino liudytojas A. G. (T 16, b. l. 152), kuris parodė, kad darė ataskaitą, pagal įmonės ataskaitą, audituotą balansą, vertino UAB „M.B.P.“ atskyrimo sąlygas. Nustatė, jog akcijų paskirstymas buvo teisingas. Norminių aktų dėl turto paskirstymo nėra, todėl rėmėsi VMI normatyviniais aktais, komentarais. Darbo reikalais teko bendrauti su R. J., tačiau jis jokių nurodymų jiems nedavė. Apie tyčinį bankrotą nieko nežinojo. Jo nuomone, tai normali praktika – atskirti gamybą nuo prekybos ir tokiu būdu apsaugoti turtą. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. D. (T 4, b. l. 10-12), kurio parodymai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi paskelbti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė, kad susipažinus su UAB „M.B.P.“ 2008 m. gegužės 16 d. reorganizacijos sąlygomis padaryta išvada, jog jos buvo teisingos, kiek tai susiję su akcijų, atsižvelgiant į skolas ir turimą turtą, paskirstymą. V. D. nurodė, jog teikė išvadą remiantis Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymu bei tiriant UAB „M.B.P.“ dokumentus, tame tarpe ir audituotą metinę finansinę atskaitomybę. Jis pažymėjo, kad sprendimą, kaip padalinamos skolos ir turtas, visada priima patys akcininkai.

Taigi, iš aptartų duomenų galima teigi, kad reorganizacijos sąlygų teisingumą patvirtina ir 2008 m. gegužės 16 d. UAB „M.B.P.“ ir UAB „M.B.Pl“ atskyrimo (reorganizavimo) sąlygų vertinimo ataskaitos išvada dėl akcijų keitimo santykio teisingumo ir pagrįstumo (T 5, b. l. 122-123). Taip pat iš byloje esančių dokumentų kopijų (T 18, b. l. 84 – 92) matyti, kad UAB „M.B.P.“ tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, pranešė visiems kreditoriams apie planuojamą įmonės reorganizavimą, buvo sudaryta galimybė susipažinti su įmonių atskyrimo sąlygomis, steigimo dokumentais, atskyrimo sąlygų vertinimo ataskaita, trijų paskutinių metų finansine atskaitomybe ir kitais dokumentais. Sužinojus apie šias reorganizavimo sąlygas, kreditorių teisės ginti savo interesus civilinio proceso tvarka pažeistos nebuvo. Todėl nėra jokio pagrindo teigi, kad R. J. reorganizuodamas įmonę atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus, o analizuoti, ar toje situacijoje sprendimas skelbti bankroto procedūrą būtų buvęs geresnis pasirinkimas nei bendrovės skaldymas į „gerą“ ir „blogą“, bei nuspręsti, kai tai reikia padaryti per trumpą laiką, nelengva. Todėl nėra pagrindo sutikti su civilinio ieškovo UAB „G.“ teiginiais, kad R. J. buvo tiksliai apgalvojęs visą veikimo schemą ir sąmoningai siekė veikti tokiu būdu, kuris rodo jo tyčią ir savanaudiškus ketinimus. Baudžiamosios bylos medžiaga paneigta versija, kad reorganizavęs UAB „M.B.P.", kuri nuomojosi patalpas iš civilinio ieškovo, veiklą, jis neinformavo civilinio ieškovo, kadangi UAB „M.B.P.“ apie reorganizaciją ir jos sąlygas kreditorius informavo tinkamai (T 18, b. l. 84 – 92), o atskirdamas įmones reorganizacijos būdu siekė toliau plėtoti tiek baldų gamybos ir prekybos, teik patalpų nuomos verslą.

Nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas UAB „G.“ direktorius P. J. parodė, kad iki bankroto bylos iškėlimo jis nieko nežinojo apie tai, kad UAB „M.B.P.“ buvo reorganizuota, tačiau tokie jo parodymai paneigti byloje esančiais susirašinėjimais (T 18, b. l. 69 – 80). Iš šių susirašinėjimų galima spręsti, kad UAB „G.“ žinojo apie blogėjančią UAB „M.B.P.“ finansinę situaciją, UAB „M.B.P.“ derybas dėl nuomos mokesčio sumažinimo, plotų sumažinimo vedė dėl to, jog nebegalėjo sumokėti susidariusių skolų, nesugebėjo pernuomoti išsinuomotų plotų, šias priežastis ir nurodė susirašinėjimuose, todėl teigti, kad UAB „M.B.P.“ nuslėpė nuo UAB „G.“ savo finansinę situaciją, nėra jokio pagrįsto pagrindo.

Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, po 2008-07-03 vienintelio akcininko sprendimu atskyrus UAB „M.B.P.“ ir UAB „M.B.Pl“, atitinkamai patalpų nuomos veiklą nuo baldų gamybos ir prekybos, ir toliau vyko daliniai atsiskaitymai su kreditoriais, taip pat ir su UAB „G.“, kuriai lėšos buvo pervedinėjamos iki pat bankroto bylos UAB „M.B.P.“ iškėlimo. Nei vienas iš kreditorių nepareiškė prieštaravimų ar nesutikimo su UAB „M.B.P.“ reorganizacija ir jos sąlygomis, nors apie tai buvo informuoti įstatymo nustatyta tvarka ir tai patvirtina byloje esantys laikraščių skelbimai bei išsiųsta korespondencija (T. 5, b. l. 129, 130, T 18, b. l. 84 – 88).

R. J. paaiškino, kad 2008 m. liepos 17 d. nebuvo sudarytas UAB „M.B.P.“ balansas, kadangi UAB „M.B.Pl“ buvo įregistruota Juridinių asmenų registre tik 2008 m. rugpjūčio 7 d. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad R. J. 2008 m. liepos mėn. 3 d., vienintelio akcininko sprendimu patvirtino UAB „M.B.P." ir UAB „M.B.Pl" atskyrimo (reorganizavimo) sąlygas, ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 15 straipsnio 12 dalies reikalavimus „<...Jei priimtas sprendimas likviduoti ar reorganizuoti Įmonę, ta įmonė turi sudaryti balansą<...> pagal reorganizavimo dienos duomenis", ir nesudarė balanso bei neužpildė turto, piniginių lėšų, debitorių, kreditorių apskaitos registrų 2008 m. liepos 17 dienai, t. y. UAB „M.B.P." reorganizavimo dienai, tačiau teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tai negali būti vertinami kaip nusikalstami veiksmai sąmoningai siekiant įmonės bankroto.

R. J. veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip nusikalstamus, nepadarė, reorganizuojant UAB „M.B.P.“, Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus siekė įvykdyti. Vien dėl to, kad dėl prasidėjusios ekonominės krizės nebebuvo galimybės pernuomoti iš UAB „G.“ išsinuomotas patalpas, įmonė buvo reorganizuota siekiant atskirti veiklos sritis, neištyrus ir neįvertinus realios padėties, tuo metu buvusios ekonominės krizės ir nekilnojamojo ir kilnojamojo turto kainų kritimo, R. J. kaltinti tuo, kad jis sąmoningai priiminėjo sprendimus reorganizuoti įmonę, atskiriant gamybą ir prekybą nuo nuomos paslaugų, tam, kad privestų įmonę prie bankroto, nėra jokio pagrindo. UAB „M.B.P.“ reorganizacijos laikymas nesąžininga tėra tik nepagrįstos prielaidos.

Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 24 d. nutartimi pripažino UAB „M.B.P.“ bankrotą tyčiniu. Nutartyje teismas nurodė, kad UAB „M.B.P.“ reorganizacija buvo įvykdyta tokiu būdu ir tokiomis priemonėmis, kad reorganizuojama bendrovė būtų privesta prie bankroto, o jos veiklą tęstų naujai įsteigta bendrovė. Reorganizuojant bendrovę, turtas ir įsipareigojimai buvo paskirstyti taip, kad naujai steigiamai bendrovei perėjo visas ilgalaikis turtas ir didelė dalis trumpalaikio turto – buvo perduota visa pagaminta produkcija, visos prekės, pirktos perpardavimui, visa programinė įranga, visos transporto priemonės, įrankiai ir įrenginiai, taip pat perduota beveik visas nepaskirstytas UAB „M.B.P.“ pelnas bei bendrovės rezervas. Teismas padarė išvadą, kad UAB „M.B.P.“ buvo reorganizuota tokiu būdu, kad ji negalėjo tęsti savo pelningos veiklos, nes neturėjo tam būtinų priemonių bei lėšų. Tačiau pažymėtina, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu dar neprilygsta nusikalstamam bankrotui. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad civiline tvarka bankroto bylą nagrinėjęs teismas nustatė tyčinio bankroto požymius, dar nereiškia, jog bylą baudžiamojo proceso tvarka nagrinėjančiam teismui privalu pripažinti, jog bankrotas buvo ir nusikalstamas, nes bankroto procesas civilinėje teisėje ne visais atvejais sudaro galimybes nustatyti visas teisingai šiam klausimui išspręsti bylos aplinkybes, kai tokias galimybes turi teismas, nagrinėjantis bylą baudžiamojo proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2011). Taikant BK 209 straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymiai. Turi būti nustatyta ir tai, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia). Šiuo atveju, nenustatyta, kad R. J. tyčia siekė sukelti UAB „M.B.P.“ nusikalstamą bankrotą. Tuo tarpu įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu civilinės teisės prasme sukelia kiek kitokias pasekmes, negu BK 209 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo laikoma, kad bankroto metu dėl asmens tyčinės veikos susidarę kreditoriaus reikalavimai buvo tenkinami paskiausiai. Taigi, UAB „G.“ patirtą žalą dėl R. J. neteisėtų veiksmų turi atlyginti pats R. J. kiek tai neviršija dėl jo tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos. Be to, kaip pirmosios instancijos teisme parodė R. J., pagal Akcinių bendrovių įstatymo 68 straipsnio 4 dalį, (kuri numato, kad kai skaidomos bendrovės kokia nors prievolė pagal reorganizavimo sąlygas yra priskirta vienai iš po reorganizavimo veiksiančių bendrovių, už šią prievolę atsako ta bendrovė, tačiau jei ji šios prievolės ar jos dalies neįvykdo ir šio Įstatymo nustatyta tvarka nebuvo suteiktos papildomos garantijos to pareikalavusiems kreditoriams, už neįvykdytą prievolę (ar neįvykdytą jos dalį) solidariai atsako visos kitos po reorganizavimo veiksiančios bendrovės, kiekvienos iš šių bendrovių atsakomybę riboja nuosavo kapitalo, paskirto kiekvienai iš jų pagal reorganizavimo sąlygas, dydis), po reorganizacijos įmonės atsako solidariai, pats R. J. nevengia atsakomybės prieš kreditorius.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad kaltinamasis R. J. žinojo apie gresiantį bankrotą, tai matyti iš prie R. J. apklausos pateikto 71 priedo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad miname 71 priede (T 18, b. l. 72) nurodoma, kad UAB „M.B.P.“ bankrotas gali ištikti tik tuomet, jeigu UAB „G.“ nesutiks pakeisti nuomos sutarties sąlygų, šiame priede nėra jokių įspėjimų apie tai, kad R. J. ketina kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „M.B.P.“. Nepagrįstas apeliantės argumentas ir apie tai, kad UAB „M.B.P.“ neinformavo kreditorių, jog UAB „M.B.P." yra nemoki, jai gresia bankrotas ir ji negalės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, kadangi iki bankroto procedūros pradžios įmonė ir neturi informuoti apie savo mokumą ar nemokumą kreditorių. Tai, kad UAB „M.B.P.“ ėmėsi veiksmų, kad atsiskaitytų su kreditoriais - UAB „N.M." ir „M.B.C.“ - negali būti vertinama kaip bandymas išvengti prievolės atsiskaityti su kitu kreditoriumi UAB „G.“, kadangi po šių sandorių sudarymo UAB „G.“ ir toliau buvo atliekami mokėjimai. Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių teisėtumą jau analizavo kiti teismai, kurie pripažino šiuos sandorius galiojančiais ir neprieštaraujančiais teisės aktų reikalavimams (T 17, b. l. 29 – 31, 36 – 38, 42 – 47), bei nustatė, kad šių sandorių sudarymu nebuvo pažeisti kreditoriaus UAB „G.“ interesai. Negalima teigti, kad perimdamas UAB „M.B.P.“ skolą UAB „N.M.“, R. J. taip pat užsitikrino susijusios įmonės - UAB „MBI" - veiklos vykdymą. Tai, kad su R. J. susijusi įmonė UAB „MBI“ perėmė UAB „M.B.P.“ skolą rodo tai, kad R. J. iš tiesų visais būdais bandė užtikrinti UAB „M.B.P.“ kreditorinių įsipareigojimų vykdymą, siekė padengti UAB „M.B.P.“ skolas. Dėl reikalavimų perleidimo ir tarpusavio užskaitos pagal 2009-07-31 ir 2009-01-05 (2009-02-05) sutartis buvo sumažintas UAB „M.B.P." turtas bei tuo padengtos skolos kreditoriams, tačiau tuo nebuvo pažeisti likusių kreditorių interesai, kadangi kaip nustatyta iš bylos medžiagos, R. J. bandė susitarti ir su UAB „G.“ dėl skolos padengimo, tačiau UAB „G.“ su tuo nesutiko (T 18, b. l. 76 – 80).

Apeliantė skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai išteisino R. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, bei juridinį asmenį UAB „M.B.P.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 208 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad juridinis asmuo UAB „M.B.P.“ buvo kaltinamas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje juridiniam asmeniui UAB „M.B.P.“ kaltinimą analizavo BK 208 straipsnio 1 dalies kontekste, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas juridinį asmenį UAB „M.B.P.“ išteisino pagal BK 209 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė rašymo klaidą ir juridinį asmenį UAB „M.B.P.“ išteisino pagal BK 209 straipsnį, nors iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas juridinį asmenį UAB „M.B.P.“ išteisino pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Skundžiamu nuosprendžiu juridinis asmuo UAB „M.B.P.“ buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį juridiniam asmeniui tapus nepavojingu. Kadangi dėl juridinio asmens UAB „M.B.P.“ atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nepaduoti, teisėjų kolegija dėl to nepasisako (BPK 320 straipsnio 2 dalis).

BK 208 straipsnio 1 dalis nustato, kad tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams padarė skolininko nesąžiningumą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį kyla padarius bent vieną iš alternatyvių BK 208 straipsnio dispozicijoje įvardytų veikų, t. y. patenkinus arba užtikrinus tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus esant šioms sąlygoms: sunki ekonominė padėtis ar nemokumas, akivaizdi bankroto grėsmė, neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus. Kadangi BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti būtina nustatyti padarinius, t. y. turtinės žalos likusiems kreditoriams padarymą.

BK 2 straipsnio 4 dalį pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties buvimas asmens veikoje, todėl apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstant asmenį kaltu padarius atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina konstatuoti tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą.

Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos laikosi nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado, 3 d. numatyta, kad tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai. Nors šis įstatymas neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d., tačiau nusikalstamos veikos padarymo, dėl kurios buvo kaltinami R. J. ir juridinis asmuo UAB „M.B.P.“, metu (R. J. ir juridinis asmuo UAB „M.B.P.“ kaltinami kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 14 d. neturėdami galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik keleto iš jų ir taip paradė turtinės žalos kitiems kreditoriams) šis įstatymas galiojo ir R. J. bei juridinis asmuo UAB „M.B.P.“ privalėjo jo laikytis.

R. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad dėl UAB „M.B.P.” sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Juridinis asmuo UAB „M.B.P.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 208 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad dėl savo sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. J. teigė, jog jis būdamas UAB „M.B.P.“ direktoriumi, siekė visais įmanomais būdais išvengti šios bendrovės bankroto, sudarydamas trišalius skolų perleidimo sandorius tikėjosi pagerinti įmonės finansinę būklę ir tokiu būdu grąžinti kreditoriams susidariusias skolas, pagal galimybes bendrovė savo veiklą ir įsipareigojimus kreditoriams vykdė, jis dėjo visas įmanomas pastangas išsinuomotoms iš UAB “G.“ patalpoms subnuomoti, tačiau dėl didelių nuomos kainų bei sudėtingos ekonominės situacijos, subnuomininkų paieška buvo nesėkminga. Apeliantė teigia, kad R. J. veiksmai negali būti pateisinami ekonomine krize ir jos įtaka verslui, kadangi, anot apeliantės, 2008 m. pradžioje Lietuvoje nebuvo paskelbta apie ekonominę krizę ir UAB „M.B.P." tikrai išskirtinai neveikė ekonominės krizės sąlygomis, todėl vadovo R. J. veiksmai negali būti pateisinami dėl krizės, paskelbtos tik 2008 m. pabaigoje - 2009 m. pradžioje. Tačiau byloje esanti medžiaga (R. J. parodymai, liudytojų L. Š., R. A., A. J., L. Č., A. M., R. G. parodymai ir kiti byloje surinkti duomenys) paneigia apeliantės argumentus, kadangi prasidėjusi ekonominė krizė, ypač neigiamai paveikė baldų sektorių ir R. J. vadovaujamą UAB „M.B.P.“. Ekonominė krizė 2008-2009 metais daugeliui įmonių sukėlė sudėtingų finansinių problemų, kurių pasėkoje didelė dalis įmonių bankrutavo. Pažymėtina ir tai, kad R. J. žinojo apie sunkią UAB „M.B.P.“ finansinę padėtį, pats patvirtino, kad nuo 2008 metų turėjo sunkumų atsiskaitant su tiekėjais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad ir ekonominės krizės sąlygomis juridinis asmuo UAB „M.B.P.“ ir R. J. privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos laikinajame mokėjimų eilės įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir privalėjo paisyti mokėjimų tvarkos neišskirdamas nė vieno kreditoriaus reikalavimo.

Specialisto išvadoje Nr. 5-3/42 nurodyta, kad UAB „M.B.P.“ (direktorius R. J.) laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-01-31 laikėsi Lietuvos Respublikos 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo Nr. VIII-1463 3 straipsnio „Mokėjimų eilės tvarka“ reikalavimų sumokėdama laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-01-31 darbo užmokesčio išmokas, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, gyventojų pajamų mokestį bei įmokas į Garantinį fondą (T 13, b. l. 38).

Nors iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad dėl 306 795 Lt mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio vis dar vyksta ginčas su Valstybine mokesčių inspekcija, tačiau ši aplinkybė, jog UAB „M.B.P.“ laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 valstybės biudžetui nesumokėjo 306 795 Lt mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio, nėra paneigta, kaip ir tai, jog laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 bendrovė banke užregistravo nuo 143877,09 Lt iki 852771,86 Lt sumokėjimą tiekėjams. Apeliacinės instancijos teismas tai laiko Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo Nr. VIII-1463 pažeidimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai ekonominės krizės sąlygomis, kurie buvo nukreipti verslui išsaugoti, o gavus pajamas ir atsiskaityti su valstybės biudžetu, tam tikra prasme gali pateisinti jo pasirinktas priemones, šiuo atveju - mokėjimų tvarkos pažeidimą, kadangi juridinio asmens UAB „M.B.P.“ ir R. J. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės įstatymo reikalavimų nesilaikymas negali būti pateisinamas ekonomine krize. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. J. ir juridinį asmenį UAB „M.B.P.“ išteisino pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, todėl 2013-11-05 Klaipėdos miesto apylinkės nuosprendis keistinas.

Sprendžiant apie R. J. ir juridinio asmens UAB „M.B.P.“ baudžiamąją atsakomybę pagal BK 208 straipsnio dalį, svarbu pažymėti tai, kad 2008-12-19 R. J. pateikė ieškinį teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „M.B.P.", todėl jis žinojo, kad prašo iškelti bankroto bylą UAB „M.B.P.“, žinojo apie sunkią UAB „M.B.P.“ finansinę padėtį. Taip pat R. J. žinojo ir visus UAB „M.B.P.“ kreditorius, tarp kurių UAB „G.“ turėjo didžiausią reikalavimą UAB „M.B.P.“.

Specialisto išvada Nr. 5-3/42, liudytojų, R. J. parodymai ir kiti byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. J. atsiskaitinėjo ne su visais kreditoriais, o tik su pasirinktinais kreditoriais, taip padarydamas kitiems kreditoriams žalos. Nors R. J. teigė, kad stengėsi atsiskaityti kiek įmanoma su visais kreditoriais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis pirmiausia stengėsi patenkinti UAB „M.B.C.“ ir UAB „N.M.“ reikalavimus, ignoruodamas UAB „G.“ reikalavimą, kuris buvo didžiausias. Tokiais savo veiksmais R. J. siekė išvengti didesnių savo įmonės nuostolių, tačiau pasirašydamas trišalius susitarimus ir patenkindamas UAB „N.M.“ ir UAB „M.B.C.“ reikalavimus išvengė prievolės atsiskaityti su didžiausią reikalavimą turinčiu kreditoriumi UAB „G.“. Taip R. J., žinodamas, kad įmonė yra sunkios ekonominės padėties, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus ir nesilaikydamas mokėjimų eilės tvarkos, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir padarė žalos likusiems kreditoriams: t. y. UAB „G.“ 761500,59 Lt, Valstybės biudžetui – 306795 Lt.

Teisėjų kolegijos manymu, R. J., suvokdamas, kad UAB „M.B.P.“ yra sunki finansinė padėtis ir jai gresia bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, vykdė įsipareigojimus išskirtiniams kreditoriams, nesilaikydamas kreditorių eilės tvarkos, dėl ko likusieji kreditoriai patyrė turtinę žalą. Nors R. J. teigia, kad jis neturėjo sumanymo neatsiskaityti su likusiais kreditoriais, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad R. J. nesilaikė Laikinojo mokėjimų eilės įstatyme numatytos mokėjimų vykdymo tvarkos, dėl ko padarė žalos likusiems kreditoriams. Ir nors R. J. nuomone, jis stengėsi atsiskaityti su visais tiekėjais, tačiau nesilaikant įstatyme numatytos tvarkos bendrovės kreditoriams buvo padaryta žala. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. J., suvokdamas, kad jo įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokiai, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, jis neturi galimybių patenkinti visų kreditorių reikalavimų, sąmoningai patenkino kelių kreditorių reikalavimus, nors numatė, kad dėl to likusieji kreditoriai patirs turtinę žalą, ir tokių padarinių norėjo.

Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Išteisintasis R. J. ir juridinis asmuo UAB „M.B.P.“ buvo kaltinami ir išteisinti dėl nusikalstamų veikų, padarytų nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 14 d. Taigi ir baudžiamosios atsakomybės senaties terminai turi būti skaičiuojami pagal BK 95 straipsnio nuostatas, o būtent pagal pirminę šio straipsnio redakciją, nes vėlesni pakeitimai, kuriais pailginti senaties terminai, sunkina kaltinamųjų teisinę padėtį ir neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis). R. J. ir juridiniam asmeniui UAB „M.B.P.“ inkriminuota veika priskirta nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią iki 2010 m. birželio 29 d.) asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo penki metai, kai buvo padarytas nesunkus nusikaltimas, ir per tą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Teismų praktikoje konstatuota, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nereiškia, jog turi būti palikti galioti neteisėti ir nepagrįsti išteisinamieji nuosprendžiai. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti visus byloje paduoto apeliacinio skundo esminius argumentus ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti, surašęs nutartį, kuri atitiktų įstatymo reikalavimus, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, – jį panaikinti ir bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2005, 2K-75/2006, 2K-7-114/2011, 2K-P-9/2012). Taigi įstatymų leidėjas specialiai pabrėžė, kad, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą. Tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis). Kadangi R. J. ir UAB „M.B.P.“ buvo kaltinami dėl nusikalstamos veikos, padarytos nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 14 d., tai penkerių metų senaties terminas dėl šios veikos (BK 208 straipsnio 1 dalis) suėjo 2009 m. sausio 14 d., šio procesinio sprendimo priėmimo dieną yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo R. J. ir juridiniam asmeniui UAB „M.B.P.“ terminas, todėl baudžiamoji byla, dalyje dėl kaltinimo R. J. ir juridiniam asmeniui UAB „M.B.P.“ pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nutraukiama, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).

Dėl UAB „G.“ civilinio ieškinio

Pirmosios instancijos teismas UAB „G.“ civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas nustatė, kad R. J. ir juridinis asmuo UAB “ M.B.P.“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ši nusikalstama veika nėra tiesiogiai susijusi su prašomos priteisti turtinės žalos atsiradimu, todėl laikė, jog nėra pagrindo tenkinti UAB „G.“ civilinį ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendimą išteisinti R. J. pagal BK 209 straipsnį pripažino teisėtu ir pagrįstu, o pripažinus, kad dėl kaltinimo R. J. ir juridiniam asmeniui UAB „M.B.P.“ pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, byla nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, byla nutrauktina. Bylos nutraukimo atvejais (BPK 235, 254 straipsniai) įstatymas nenumato reikalavimo (ir galimybės) tenkinti civilinį ieškinį, pagal teismų praktiką, kai teis­mas nu­trau­kia bylą, ci­vi­li­nis ieš­ki­nys pa­lie­ka­mas ne­nag­ri­nė­tas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „G.“ civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro skundą tenkinti iš dalies. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį dėl R. J. ir juridinio asmens UAB „M.B.P.“ išteisinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – baudžiamąją bylą, dalyje dėl kaltinimo R. J. ir juridiniam asmeniui UAB „M.B.P.“ pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.