- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-22
- Bylos Nr.
- e2-2533-601/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01101-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Atsakovas
- V. M.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, AAS „Gjensidige Baltic“
Kauno apygardos teismo teisėjas Evaldas Burzdikas, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovės atstovui ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ieškinį atsakovui V. M., su trečiaisiais asmenimis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, AAS „Gjensidige Baltic“ dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašo panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 56-83 kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
Ieškovė nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – Šiaulių TI) 2016 m. rugpjūčio 11 d. gautas Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas (toliau – Sprendimas), kuriuo komisija nusprendė iš dalies patenkinti atsakovo V. M. prašymą dėl žalos atlyginimo ir įpareigojo Šiaulių TI atlyginti jam padarytą neturtinę žalą – 500 Eur.
Ieškovė, nesutikdama su sprendimu, nurodo, kad atsakovas prašė suteikti jam gydymą opioidiniais preparatais – metadonu, tačiau teisės aktai nenumato gydymo metadonu įkalinimo įstaigose, dėl ko Šiaulių TI darbuotojai elgėsi teisėtai netaikydami atsakovui gydymo metadonu, o skirdami medikamentinį gydymą (kitus vaistus), psichologo konsultacijas, laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-22 įsakymu Nr. 118/V-234 patvirtinta Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarka. Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – Komisija) rėmėsi pagrinde tik gydytojų specialistų išvadomis, o nevertino aplinkybių dėl ko nebuvo teikiamas gydymas metadonu, t. y. nevertino, kad „(duomenys neskelbtini)“ programa yra netaikoma visose Lietuvos įkalinimo įstaigose. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jam Šiaulių TI darbuotojų veiksmais (neveikimu) buvo padaryta neturtinė žala, kad būtent dėl negalėjimo vartoti metadono, jam buvo padaryta neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas (pateikęs atsiliepimą į ieškinį) prašo ieškinį atmesti ir nurodo, kad Šiaulių TI darbuotojai nesuteikė jam pilnaverčio, efektyvaus ir kokybiško gydymo, kaip laisvam žmogui, tuo pažeisdami žmogaus teises ir nevykdydami jiems priskirtų funkcijų. Prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Trečiasis asmuo Sveikatos apsaugos ministerija, pateikusi atsiliepimą, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo atsakovo pareiškimą ir priėmė teisingą sprendimą.
Trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d. nustatyta, kad pacientas ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę CPK kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi, ieškovei nesutikus su komisijos sprendimu ir pasikreipus į teismą, teismas nagrinėja ne šio sprendimo pagrįstumą, o sprendžia ginčą iš esmės tarp ieškovės ir atsakovo, pagal atsakovo 2016 m. balandžio 26 pareiškimą (skundą), dėl atsakovui galimai netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų ir neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paciento ir sveikatos priežiūros specialistų, sveikatos priežiūros įstaigų santykiai yra grindžiami šiais principais:
1) savitarpio pagarbos, supratimo ir pagalbos;
2) paciento teisių užtikrinimo pagal valstybės nustatyta tvarka pripažįstamas sveikatos priežiūros sąlygas;
3) draudimo varžyti paciento teises dėl jų lyties, amžiaus, rasės, pilietybės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų, seksualinės orientacijos, genetinių savybių, neįgalumo ar kitokiais pagrindais, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, nepažeidžiant bendrųjų žmogaus teisių principų.
Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, o šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami.
Sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina šių įstaigų pareigą atlyginti teikiant paslaugas paciento sveikatai padarytą žalą (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio 7 punktas, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 straipsnis). Dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojo kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientams atsiradusios žalos kyla deliktinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai), kurią galima taikyti tik nustačius visas civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249, 6.250 straipsniai), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis) ir asmens kaltę (CK 6.248 straipsnis). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl ieškovui nekyla pareiga jos įrodinėti (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Deliktinėje civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; 2010-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis Nr. 2A-669-180/2015 ir kt.).
Kasacinio teismo praktika, sprendžiant sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų (gydytojų) veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimus, tarp jų ir gydytojų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo kriterijus, yra išplėtota ir nuosekli. Sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų – gydytojų atsakomybė yra specifinė ir pasižymi tam tikrais ypatumais. Pirma, tai yra viena iš profesinės atsakomybės rūšių. Profesinė atsakomybė pasižymi tuo, kad asmeniui, atliekančiam savo pareigas, keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikacijos reikalavimai nei įprastos civilinės atsakomybės atveju. Tai reiškia, kad asmens veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-77/2010). Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro ne pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, bet pareiga užtikrinti, kad pacientui sveikatos priežiūros paslaugos bus teikiamos dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010; 2010-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015 ir kt.). Dėl to teismas, vertindamas gydytojo veiksmų teisėtumą, turi ne tik nustatyti, ar gydytojas medicinos paslaugas teikė, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais medicinos paslaugų teikimą, taikydamas esančius gydymo metodus ir vadovaudamasis susiformavusia gydymo praktika, bet ir nustatyti, ar šios paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Ar asmuo (gydytojas) tinkamai suteikė medicinos paslaugas, t. y. ar prievolė pacientui buvo vykdoma dedant maksimalias pastangas, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje esančius ir surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-686/2016 ).
Nustatyta, kad 2016 m. balandžio 26 d. atsakovas pareiškimu (skundu) kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją su prašymu priteisti iš ieškovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovui nuo 2001 m. diagnozuota ŽIV infekcija, nuo 2010 m. – AIDS ir hepatitas C. Atsakovas dalyvavo „(duomenys neskelbtini)“ programoje (duomenys neskelbtini) centre , kuri jam skirta nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. liepos 19 d., ir kiekvieną dieną vartojo po 40 ml metadono. Jo laikymo Klaipėdos VPK areštinėje metu gydymas metadonu buvo tęsiamas, o perkėlus jį į Šiaulių TI, nuo 2013-07-09 (iki 2014-07-10) metadonas nebuvo skiriamas (nutrauktas gydymas). 2013 m. liepos 13 d. konsultacijos metu atsakovui diagnozuota abstinencijos būklė (vartojant opioidus) ir skirtas medikamentinis gydymas. 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 56-83 Komisija nustatė, kad Šiaulių TI skirtas gydymas ir jo trukmė neatitiko paciento būklės, teisėtų lūkesčių ir sukėlė neigiamus išgyvenimus bei žalą sveikatai, kurios buvo galima išvengti, laiku skyrus tinkamą gydymą arba nusiuntus pacientą į LAVL. Todėl laikytina, kad žala paciento sveikatai, teikiant paslaugas Šiaulių TI, padaryta. Pasekmes, kurios pasireiškė neskyrus ilgalaikio ir įrodymais pagrįsto gydymo (medikamentinio ir/ar psichosocialinio), miego sutrikimu, skausmu, pergyvenimais ir psichologinės sveikatos sutrikimu, dėl ko pareiškėjas patyrė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, ką Komisija vertino kaip neturtinę žalą ir įpareigojo Šiaulių TI atlyginti atsakovui V. M. padarytą neturtinę žalą (kurią atsakovas įvertino 10 000 Eur) – 500 Eur.
Atsakovo teigimu, neskyrus metadono, jam prasidėjo abstinencija. 2013 m. liepos 12 d. jis kreipėsi į Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybą, kur gydytoja išrašė jam vaistų trims dienoms. 2013 m. liepos 15 d. jis vėl kreipėsi į gydytoją, prašydamas tęsti gydymą, skirti kitus vaistus, nes paskirti nepadėjo, tačiau gydytoja vaistų neskyrė, dėl ko jis turėjo kankintis, jam buvo sukelta depresija, atsirado dvasiniai išgyvenimai, mintys apie savižudybę.
Teismas sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju, vien ta aplinkybė, jog atsakovui, patekus į Šiaulių TI, buvo nutrauktas gydymas pagal „(duomenys neskelbtini)“ programą, yra pakankamas pagrindas pripažinti ieškovės veiksmus (neveikimą) neatitinkančiais atidumo ir rūpestingumo standartų bei siekio suteikti asmeniui maksimaliai geriausią, jo interesus geriausiai atitinkantį gydymą. Ieškovės motyvas, kad „(duomenys neskelbtini)“ programa yra netaikoma įkalinimo įstaigose, negali būti pagrindas, leidžiantis nutraukti asmeniui tinkamiausią gydymą, jį pakeičiant mažiau efektyviu arba visai neefektyviu. Asmeniui, patekusiam į įkalinimo įstaigą, negali būti apribotos teisės, susijusios su sveikatos priežiūros prieinamumu, o valstybė turi imtis priemonių, kad tokiems asmenims būtų užtikrintos galimybės gauti tokį pat gydymą, kurį jis galėtų gauti (gavo) laisvėje (pažymėtina, kad Klaipėdos VPK areštinėje gydymas metadonu buvo tęsiamas). Tai, kad asmuo į įkalinimo įstaigą pateko dėl savo kaltės, tuo iš dalies apsunkindamas galimybę suteikti jam savalaikę ir tinkamą sveikatos priežiūros paslaugą (gydymo tęstinumą), negali būti motyvu nesuteikti šiam asmeniui tinkamiausio gydymo (netęsti gydymo), tačiau tai gali būti įvertinta, sprendžiant žalos dydžio klausimą.
Kaip matyti, Komisija, priimdama sprendimą, rėmėsi gydytojo specialisto ((duomenys neskelbtini) centro direktoriaus E. S.) nuomone, kuris nurodė: 1) jog nutraukus opioidinių vaistų skyrimą, pacientui, kaip taisyklė, atsiranda labai varginanti ir ilgai trunkanti abstinencijos būklė, 2) kad opioidų sukeltos abstinencijos būklės ir tolesnių sveikatos sutrikimų, dėl kurių pateiktas skundas, pacientas būtų išvengęs, jei jam būtų sudaryta galimybė tęsti gydymą metadonu, 3) atsižvelgiant į paciento ilgalaikį heroino vartojimą bei ankstesnį gydymą metadonu, taip pat vadovaujantis nacionalinėmis ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, tardymo izoliatoriuje turėjo būti pasiūlytas gydymo tęsimas opioidiniais vaistais, 4) galima teigti, jog buvo ryšys tarp ilgą laiką paciento patirtų varginančių simptomų (miego sutrikimo, dirglumo) ir neskirto tinkamo gydymo, 5) metadono skyrimo nutraukimą tardymo izoliatoriuje ir abstinencijos būklės sukėlimą galima vertinti kaip kliniškai ydingą medicinos praktiką, 6) tikėtina, kad izoliatoriuje skirtas gydymas ir jo trukmė neatitiko paciento būklės, teisėtų lūkesčių ir sukėlė žalą sveikatai, kurios buvo galima išvengti.
Teismas neturi pagrindo nesutikti su Komisijos išvada, kad atsakovo V. M. sveikatai buvo padaryta žala. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Komisijos išvadas (CPK 178 str.). Taigi, pripažintina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojai nedėjo maksimalių pastangų tęsti atsakovo gydymą pagal „(duomenys neskelbtini)“ programą (vietoj to teikė psichologinę pagalbą, davė kitus vaistus) arba kitaip užtikrinti kokybiškas gydymo paslaugas (nukreipti gydimui į laisvės atėmimo vietos ligoninę).
Spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio už paciento sveikatai atsiradusią žalą teismas įvertina patirtos neturtinės žalos dydį pagal įstatymuose reglamentuojamus ir teismų praktikoje pripažintus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, taip pat atsižvelgia į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimą dėl įpareigojimo atlyginti neturtinę žalą ir šiame sprendime apskaičiuotą neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Neturtinės žalos atlyginimas yra viena iš asmens teisių, garantuojamų Konstitucijos (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Ji pasireiškia žmogaus psichinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie pat įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Neturtinės žalos atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtiems moralės ir etikos vertinimams kriterijai.
Įstatymas nenustato konkrečių neturtinės žalos atlyginimo dydžių atskirais neturtinės žalos atlyginimo atvejais, tačiau įtvirtina kriterijus, į kuriuos atsižvelgdamas, teismas sprendžia, koks neturtinės žalos dydis galėtų geriausiai kompensuoti asmens patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas neturtinės žalos dydį nustato, atsižvelgdamas į jos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad: 1) atsakovas nuo 1995 m. vartoja narkotines priemones, t. y. ilgus metus nepavyksta atsikratyti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų 2) žala sveikatai pasireiškė abstinencijos simptomų atsiradimu, dėl nutraukto gydymo metadonu, 3) žala padaryta asmeniui, kuris iš dalies dėl savo kaltės (patekdamas į įkalinimo įstaigą) apsunkino gydymo tęsimo galimybes, 4) nenustatyta, kad būtų atsiradę itin sunkūs padariniai, 5) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendžia, kad Komisijos sprendimu nustatyta 500 Eur neturtinė žala atsakovui yra pagrįsta. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų mažinti ar didinti nustatytą neturtinės žalos dydį, todėl teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės, tenkina atsakovo 2016 m. balandžio 26 d. pareiškimą ir priteisia iš ieškovės atsakovui 500 Eur neturtinės žalos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 268 straipsniu, 269 straipsniu, 270 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Atsakovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 2016 m. balandžio 26 d. pareiškimą (skundą) patenkinti iš dalies.
Priteisti iš ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsakovui V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.